Paskutinė 2013-ųjų metų diena. Pusę penkių vakaro leidžiamės Siem Reap oro uoste – čia atskridome iš Luang Prabang su Vietnamo avialinijomis. Imigracijos procedūra neilga ir nesudėtinga, vizą iš anksto įsigijome internetu (vienos vizos kaina – 30 dolerių). Atvykimo salėje mus pasitinka Kenja – mūsų gidas Kambodžoje. (Maždaug mėnesį prieš kelionę užsakiau trijų dienų turą per About Asia agentūrą, nors iki tol buvom ketinę keliauti savarankiškai, buvau viską suplanavusi ir susidėliojusi maršrutus. Bet negalėjau apsispręsti, ką veikti trečiąją dieną, o čia kaip tik susitikom su drauge, kuri irgi ruošėsi Naujuosius sutikti Siem Reap ir jau buvo užsisakiusi privatų turą per About Asia. Baigėsi tuo, kad panašų turą užsisakėm ir mes. Dabar jau galiu pasakyti, kad tai buvo klaida – jokių agentūrų Kambodžoje tikrai nereikia, ypač jei norite pamatyti tik Angkor šventyklas.)

Kelionė į Siem Reap trunka apie 20 minučių, kelias geras, neduobėtas, Siem Reap priemiesčiai tvarkingi ir pusėtinai modernūs. Mūsų viešbutis, Chateau d‘Angkor La Residence, įsikūręs kiek toliau nuo centro, ramiame Prancūzų kvartale. Kai pagaliau pasiekiam dviejų kambarių apartamentus ketvirtajame viešbučio aukšte, jau beveik šešios. Pirmas darbas – paskambinti jau minėtai draugei ir susitarti dėl vakarienės. Ji su vyru jau kelios dienos turistauja Siem Reap, rytoj išvyksta į Tailandą. Dar prieš kelis mėnesius, kai paaiškėjo, kad mūsų keliai susikirs, sutarėm kartu palydėti senuosius ir pasitikti naujuosius metus. Deja, mano mobilusis užsispiria ir išmeta pranešimą „emergency calls only“. Vyras išėjęs į miestą kažko nupirkti, telefoną, aišku, pasiėmė su savim. Tenka eiti į registratūrą ir prašyti personalą, kad paskambintų į draugų viešbutį.

Po valandos visi keturi susitinkame mūsų viešbučio hole. Kalbos – kaip vandens, o mudvi su Ruth vis neatsidžiaugiam, kad pavyko mūsų planas – susitikti kitame pasaulio krašte (jiedu, vokietė ir serbas, kaip ir mes, gyvena Olandijoje). Paslaugus agentūros vairuotojas nuveža mus į Cuisine Wat Damnak restoraną nuošalioje gatvelėje netoli centro. Čia mūsų laukia penkių patiekalų gurmaniška vakarienė – khmerų virtuvės patiekalai su prancūzišku prieskoniu. Porcijos nedidelės, ir viskas labai skanu. Tik varlių kojelių salotų netenka paragauti – kai draugai paprašo šį patiekalą pakeisti į vegetarišką variantą, supasuoju ir aš. Po to pasigailiu, bet jau per vėlu. Tokią progą praleidau!

Jau beveik vienuoliktą grįžtam į centrą ir einam ieškoti kokio nors bariuko, kur būtų galima sutikti Naujuosius. Pagrindinėje Siem Reap gatvėje, Pub Street, minios žmonių, visur balionai, girliandos, iš daugybės barų ir kavinių liejasi kurtinanti muzika. Ir visur pilna žmonių, nei vieno laisvo staliuko. Šiaip ne taip prasibrovę per minią, pasukame į mažesnę gatvelę ir netrukus visgi randame nedidelį apytuštį bariuką. Vyrai užsisako alaus, moterys – kokteilių, ir mes jau pasiruošę laukti Naujųjų. Kokteiliai, tiesa, labai keisto skonio, taigi dar užsisakome šviežių vaisių sulčių, tas bent gerti galima. Kad jau Naujieji, suprantame tik iš dar labiau padidėjusio triukšmo Pub Street. Jokių saliutų anei laikrodžio dūžių. Nieko keisto, nes ši šventė – tik turistams, Kambodžos Naujieji metai švenčiami tik už poros mėnesių. Na ką gi, laimingų Naujųjų Metų!

Dar kiek pasėdėję, skirstomės – mūsų laukia ankstyvas vizitas į šventyklas, draugų – toks pats ankstyvas skrydis į Bankoką. Gatvėse – didžiulė spūstis. Panašu, kad visi nusprendė anksti baigti šventę ir važiuoti namo. Mes su vyru dar nepažįstam miesto, todėl draugai mums siūlo į viešbutį grįžti tuktuku (jie į savąjį eis pėsčiom). Tuktuką pasigaunam nesunkiai, bet tuoj pat užstringam didžiuliame kamštyje. Tokio vaizdo dar niekad ir niekur nebuvau mačiusi. Įsivaizduokit neplačią dvipusio eismo gatvę, visą prisikimšusią tuktukų ir motorolerių, išsirikiavusių kur dešimčia, o kur ir daugiau eilių, susigrūdusių taip, kad judėt praktiškai neįmanoma. Penkių minučių kelionė pavirsta į keturiasdešimties, ir tai dar džiaugiamės, kad taip greit iš to kamščio išsikrapštėm. Jau vėliau pasigailiu, kad nenufotografavau tos naujametinės spūsties.

Į viešbutį grįžtam beveik pusę dviejų. Kelias valandas numigę, keliamės, ruošiamės, bėgam pusryčių, ir septintą valandą jau sėdim elegantiškame About Asia tuktuke – važiuojam į Angkor archeologinį parką. Rytas vėsus, man net megztuko prireikia. Po maždaug 20 minučių pasiekiam parko kasas, kur nusiperkam bilietus. Tris dienas galiojantis Angkor Pass vienam žmogui kainuoja 40 dolerių (dar yra vienos dienos ir savaitiniai bilietai).

Trumpai apie Angkor. Kažkada tai buvo khmerų imperijos sostinė – didžiulė teritorija su daugybe rūmų ir šventyklų. Manoma, kad pirmosios šventyklos čia pastatytos dar IX amžiuje. Vyraujanti religija khmerų imperijoje iš pradžių buvo induizmas, vėliau jo vietą užėmė budizmas, paskui vėl sugrįžo induizimas. Kiekvieną permainą lydėjo pirmtakų pastatytų konkuruojančiai religijai skirtų šventyklų griovimas ir savų, „teisingų“, šventyklų statymas. XV a., imperijai sugriuvus, Angkor buvo appleistas, ir pamažu šventyklų griuvėsius užkariavo džiunglės. Kompleksas buvo atrastas tik XIX amžiaus pabaigoje, o XX a. pradžioje prancūzų archeologai ėmėsi konservavimo darbų. Darbai vyko iki 1970 m., vėliau šalyje prasidėjo civilinis karas ir Khmer Rouge valdymo laikotarpis. Kultūros paminklai tuomet niekam nerūpėjo, dalis šventyklų buvo sunaikintos, kitos išplėštos, vertingesni objektai kontrabanda išvežti į užsienį, į privačias kolekcijas. Tik 1992 m., kai į šalį vėl grįžo šiokia tokia ramybė, atsirado laiko ir lėšų Angkor šventykloms, kurios šiuo metu yra įtrauktos į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Angkor archeologinis parkas užima apie 400 kv. km. plotą, šventyklų čia yra daugiau nei tūkstantis. Kai kurios – tik plytų krūva džiunglių tankmėj, kitos gi, kaip Angkor Vat, restauruotos ir sutvarkytos, kasmet pritraukiančios šimtus tūkstančių turistų. Sakoma, kad Angkor šventyklas per metus aplanko apie 2 mln žmonių. Populiariausios šventyklos – Angkor Wat, Angkor Thom ir Ta Prohm. Norintiems apžiūrėti daugiau šventyklų pagrindinėje parko dalyje siūlomi du pagrindiniai maršrutai: didysis ratas (Grand Circuit) ir mažasis ratas (Petit Circuit).

Mūsų pirmasis sustojimas – Ta Prohm šventykla, išgarsinta Holivudo filmo „Lara Croft: The Tomb Raider“ (Kapų plėšikė Lara Kroft). Ši šventykla, viena iš nedaugelio centrinėje Angkor šventyklų grupėje, buvo palikta praktiškai tos pačios būklės, kokią ją kažkada rado archeologai: didžiulės medžių šaknys, apraizgiusios pastatų sienas ir stogus, vešli džiunglių augmenija aplink. Sunku patikėti, kad kažkada čia buvo klestintis budistų vienuolynas ir mokykla.

Stulbinanti gamtos galia – šventyklos pastatai atrodo tokie laikini ir trapūs, palyginus su tomis didžiulėmis juos apraizgiusiomis šaknimis.

Kylančios saulės spinduliai vis drąsiau skverbiasi pro tankią lapiją, ir pamažu šventyklą užlieja nuostabi ryto šviesa – vien dėl to vertėjo anksti keltis! (Jau nekalbant apie tai, kad anksti ryte čia daug mažiau žmonių.)

„Kapų plėšikės“ turinio nebepamenu, bet būtent šis šventyklos kampelis yra populiariausias tarp turistų, kažkurios (matyt labai dramatiškos?) filmo scenos dėka. Čia nusidriekusi visa eilė norinčių nusifotografuoti, ir labai sunku nutaikyti momentą nuotraukai, kad tarpduryje niekas nesimakaluotų.

Dar vienas įspūdingas žmogaus ir gamtos dvikovos pavyzdys – ir vėl akivalzdu, kad laimi gamta.

Ta Prohm šventykla didžiulė, yra kur paklaidžioti, bet saulei kylant vis aukštyn, sparčiai gausėja lankytojų, taigi netrukus pro smarkiai pakrypusias duris išlendam atgal į džiungles ir grįžtam prie savojo tuktuko. Kaip gerai, kad nepatingėjom anksčiau atsikelti ir spėjom pamatyti dar beveik tuščią šventyklą pirmųjų saulės spindulių šviesoje!

Kitas mūsų maršruto punktas – Ta Nei, dar viena budistų šventykla. Ji yra kiek nuošaliau ir mažai lankoma. Šį ankstyvą rytą esame čia vieni.

Ta Nei – tikrai nuostabi vieta: romantiški paslapties apgaubti griuvėsiai, nušviesti švelnios ryto šviesos, ir nei gyvos dvasios aplinkui.

Apėję šventyklą, išeiname į miško aikštelę kitoje jos pusėje. Čia stovi medinė pavėsinė, ir Kenja kviečia mus prisėsti – metas pusryčiauti. Pastebėjau, kad tuktuke buvo pintas pikniko krepšys – tai štai, pasirodo, kokia buvo jo paskirtis! Karšta kava iš termoso, apelsinų sultys, švieži burnoje tirpstantys prancūziški rageliai (Kambodža ilgai buvo prancūzų valdoma) – ir paslaptingi khmerų imperijos šventyklos griuvėsiai prieš akis. Ar bereikia geresnių pusryčių?

Trečioji ir paskutinė šventykla šio ryto programoje – Ta Keo, induizmo klestėjimo metu pastatyta piramidės formos šventykla, imituojanti šventąjį Meru kalną, vieną iš pagrindinių induizmo simbolių.

Labai statūs laiptai veda aukštyn, į viršutinę, penktąją, šventyklos terasą.

Viršuje – dar penkios piramidės formos šventyklos, po vieną kiekviename kvadrato kampe, ir viena, pati didžiausia, centre. Stačiais laiptukais galima užlipti į kiekvieną šventyklą, pasidairyti po vėsias vidines erdves.

Viršutinė šventyklos terasa yra maždaug 20 metrų aukštyje, nuo čia atsiveria platūs vaizdai į mus supančias džiungles.

Pusę vienuolikos grįžtam į viešbutį. Kenja siūlo pailsėti prieš antrają programos dalį, kuri prasidės pusę trijų. Bet mes nepratę ilgai ilsėtis, taigi po keliolikos minučių jau žygiuojam į Siem Reap centrą. Pub Street dar tuščias, turistai arba miega, arba lanko šventyklas. Dar nei vienuolikos nėra, o jau be proto karšta. Prisėdame pavėsingoje kavinukės terasoje aukštai virš gatvės ir gaivinamės šviežių vaisių kokteiliu. Paskui aplankome vietinį turgų.

Daugybė vaisių – ir matytų, ir nelabai.

Nusiperkam paskanauti džiovintų vaisių, bet jie ne tokie skanūs kaip Tailande ragautieji.

Nors Siem Reap gana toli nuo jūros, turguje netrūksta žuvies – tiesa, ji daugiausia džiovinta.

Šalia maisto turgaus – drabužiai ir suvenyrai. Prekyba vyksta vangiai, pardavėjai neįkyrūs, kartais užkalbina, bet už rankų negraibsto ir savo prekių primygtinai nesiūlo.

Kažkas jau apsipirko.

Apie dvyliktą pasijuntam išalkę. Pietaujam dengtame skersgatvyje šalia Pub Street. Restoranų ir kavinukių Siem Reap – nors vežimu vežk, pasirinkimo beveik per daug. Mes renkamės Chamkar – čia siūlomi khmerų virtuvės patiekalai, subalansuoti vegetarams. Viskas labai skanu.

Saulės kepinamom gatvėm koja už kojos grįžtam į viešbutį ir pasidžiaugiam, kad apartamentuose yra oro kondicionierius, leidžiantis atsikvėpti nuo neįmanomo karščio. Yra ir balkonėlis, bet jame dieną sėdėti neįmanoma – labai karšta ir drėgna.

Pusę trijų vėl susitinkam su Kenja ir dabar jau automobiliu važiuojame atgal į Angkor. Aplankysime Angkor Thom – paskutiniają khmerų imperijos sostinę, įkurtą XII amžiuje, kai imperijoje klestėjo budizmas. Angkor Thom kompleksą juosia aukštos akmeninės sienos, ketveri vartai žvelgia į keturias pasaulio puses, o nuo vartų vedantys keliai susikerta apleisto miesto centre, ties Bayon šventykla. Čia ir pradedam savo viešnagę.

Išorinę Bayon sieną juosia didžiulis reljefas, vaizduojantis įvairias scenas iš žmonių ir dievų gyvenimo.

Įspūdingiausia Bayon dalis – pačiame centre esanti viršutinė šventyklos terasa su daugybe akmeninių bokštų. Jų šioje šventykloje yra 216. Bokštai keturkampiai, ir nuo visų keturių sienų į lankytojus žvelgia mįslingai besišypsantys gal žmogaus, o gal kažkokios dievybės veidai. Spėjama, kad tai galbūt yra šventyklą pastačiusio imperatoriaus atvaizdai, bet tikrai niekas nežino. Kaip ten bebūtų, tie nežemiška ramybe spinduliuojantys akmeniniai veidai mums palieka nepaprastą įspūdį.

Klaidžiojam po viršutinę terasą. Bokštai, galerijos, koridoriai… ir ramybę skleidžiančios akmeninės šypsenos.

Vėl nusileidę žemyn, galime geriau įvertinti įspūdingą šventyklos dydį.

Prasideda „auksinė valanda“, besileidžiančios saulės spinduliai minkštai ir švelniai auksina šventyklos sienas.

Netoliese – dar viena didžiulė Angkor Thom šventykla, Baphuon. Tai trijų lygių šventykla-piramidė, beveik visiškai suniokota džiunglių ir laiko, bet vėliau rūpestingai atstatyta. Restauracija baigta tik prieš keletą metų, nors pradėta ji buvo dar 1970 m., bet nutrūko atėjus į valdžią Khmer Rouge, o paskui per karą dingo brėžiniai, ir archeologams teko spręsti labai painią mįslę, bandant atsirinkti, kuris akmuo kurioj vietoj turėtų būti.

Vaizdas į apleistąjį miestą nuo viršutinės Baphuon terasos.

Į patį viršų lipti, deja, draudžiama.

Nuo Baphuon takeliu per tropikų mišką einame prie Angkor Thom vartų. Artėja saulėlydis, oras pamažu vėsta, pagaliau yra kuo kvėpuoti, ir visai smagu neskubant pasivaikščioti po apleisto khmerų miesto teritoriją.

Visus Angkor Thom vartus saugo šie paslaptingai besišypsantys milžinai.

Už vartų laukia tuktukai ir autobusiukai, parvešiantys turistus atgal į Siem Reap.

Mūsų diena Angkor archeologiniame parke dar nesibaigė. Angkor Thom juosiančio kanalo pakrantėje laukia nedidelė valtis, jos priekyje puikuojasi spalvingas medinis drakonas. Plauksime saulės palydėti.

Aplink tylu ir ramu, nei žmogaus, nei garso, tik mūsų laivelis tyliai skrodžia bangas, o Kenja profesionaliai gamina gin & tonic kokteilį. Puiki įspūdingos dienos pabaiga – saulėlydis valtelėje prie Angkor Thom, su kokteiliuku rankoje!

Tik dabar, plaukdami kanalu, realiai įvertiname Angkor Thom dydį. Plaukiame gal ketvirtį valandos, kol pasiekiam posūkį. Jau nebesam vieni, šioje kanalo dalyje plaukioja ir daugiau laivelių. Bet, sako Kenja, mūsų laivelis vis tiek unikalus, nes tik čia veikia baras ir galima gauti G&T kokteilį.

Jau saulei nusileidus, pasiekiame kitą prieplauką, kur laukia mūsų mašina. Pagalvoju, kad gal ir vertėjo imti šį turą iš agentūros – dieną, lankydami šventyklas, keliskart tuo suabejojom, nes matėm, kad gido tikrai nereikia, ir transportą iš miesto lengvai galima susiorganizuoti patiems. Bet nei pusryčių miške, nei plaukiojimo laiveliu pati nebūčiau suorganizavusi – tiesiog nebūtų į galvą atėjusi tokia mintis.

Vakarieniaujame Pub Street, meksikietiškame restorane, rekomenduotame draugų. Čia skanus maistas ir dar skanesnės margaritos. Bet mums jau akys merkiasi, taigi ilgai neužsisėdim ir pusę dešimtos jau grįžtame į viešbutį. Rytoj vėl laukia ilga diena.