Dar vienas vėsus ir apniukęs rytas – kitokių Laose kol kas nebuvo. Keliamės anksti, nes aštuntą valandą turim pasimatymą su Tiger Trail Laoso agentūros gidu, kuris palydės mus į vienos dienos kalnų žygį. Kalnai čia nelabai aukšti, bet labai statūs ir ištisai apaugę tropiniu mišku. Mūsų žygio planas buvo pakilti 500 metrų aukštyn, iki kalnų kaimelio aukštai džiunglėse, ir kita kalno puse nusileisti žemyn. Bet pusryčiaujant vyras staiga pareiškia, kad jis į tą žygį neis, nes prastai jaučiasi (dar nepraėjo peršalimas), stačių dumblinų kalnų takų jam ir Tailande jau užteko, ir išvis, jam tas planas nebepatinka. Ir ką dabar daryti? Viskas jau suplanuota, už žygį sumokėta ir nieko atšaukti nebegalima. Kita vertus, žygis privatus, tik mums dviems, tai turėtų būti galimybė net ir paskutinę minutę pakeisti maršrutą. Nors man labai norėtųsi tikro kalnų žygio, bet jei jau kilo maištas laive, tai reikia ieškoti kažkokios išeities.

Viešbučio vestibiulyje mus pasitinka jaunutis gidas vardu Jie. Jis kiek sutrinka išgirdęs, kad nebenorime kopti į kalnus, ir eina kažkam skambinti. Po kelių minučių grįžta ir siūlo alternatyvų maršrutą nuo Nam Khan upės pakrantės iki netolimo džiunglių kaimo ir Tad Sae krioklio. Iš viso gautųsi apie trys valandos ėjimo plius apie valanda plaukimo upe ir dar valanda važiavimo džipu. Vyras dar pasitikslina, ar takas nebus labai status, ir sutinka.

Visko mačiusiu džipu apie pusvalandį kratomės iš pradžių pusiau asfaltuotais, o paskui jau ir visai negrįstais keliukais, kol pasiekiame didoką kaimą. Leidžiamės į paupį ir žema plokščiadugne valtimi maždaug pusvalandį plaukiam pasroviui. Vis dar apniukę ir vėsu, upės paviršius ramus kaip veidrodis, laivelių mažai.

Išlipę į krantą, žygiuojam gerai išmintu taku per mišką ir pievas. Techniškai čia lyg ir džiunglės, bet nelabai tankios, neįspūdingos. Eiti lengva – nekaršta, takas lygus, o kartais pasitaikančios įkalnės nelabai stačios. Tik nuobodoka, ir žiūrėti nelabai yra į ką. Gidas sako, kad iš visų pusių mus supa aukšti žali kalnai, bet per miglą jų beveik nesimato.

Prieinam platoką upelį. Per jį permestas bambukinis tiltas, bet jis mums nekelia pasitikėjimo. Gidas irgi nesiūlo per jį eiti. Nusiaunam batus, pasiraitojam kelnes ir brendam į kitą krantą. Vanduo šaltas. Džiaugiuosi, kad į kuprinę įsimečiau kelioninį rankšluostuką – nekenčiu autis kojines ir batus ant šlapių kojų.

Netrukus miške sutinkam vietinės traktorininkų brigados atstovus. Keliukas čia platus, taigi prasilenkiam be problemų. Jie mus nužiūri taip pat smalsiai kaip ir mes juos. Gal čia mažai turistų lankosi?

Po maždaug pusantros valandos ėjimo pasiekiame kaimą. Man jis pasirodo dar skurdesnis nei prieš porą dienų aplankyti kaimai prie Mekongo. Gidas patvirtina, kad žmonės kaimuose gyvena labai sunkiai – verčiasi žemdirbyste, bet derlius ne visada būna geras, dar kažkiek užsidirba iš turizmo, bet sezonas tęsiasi tik kelis mėnesius per metus. Išvis, palyginus su Tailandu, Laosas man pasirodė gerokai vargingesnė šalis. Skirtumai matyti visur. Keliai, būstai, mašinos, parduotuvės, net žmonių apranga – viskas Laose prasčiau ir skurdžiau. Skiriasi, žinoma, ir šių dviejų šalių ekonomikos modelis: Tailande – rinkos ekonomika, Laose – planinė. Išvadas pasidarykite patys.

Prie vienų namų stabtelime ir užeiname į vidinį kiemą atsigaivinti pusiau šalto gėrimo skardine. Gidas sako, kad šiuose namuose yra homestay – svečių namai, kai gyveni kartu su šeimininkais. Aš tyliai sau pagalvoju, kad net ir labai trokšdama egzotikos, nelabai norėčiau gyventi tokiom sąlygom, tada jau geriau palapinėj kur nors ant kalno šlaito. O gidas, kaip tyčia, dar pradeda pasakoti apie vietinės virtuvės ypatumus. Skrudinti vabzdžiai čia labai mėgstami, žiogai ypatingai skanūs, o pats Jie (primenu, toks mūsų gido vardas) labai mėgsta keptus vorus. Pamatęs mano veido išraišką, jis juokiasi ir sako, kad tikrai labai skanu. Laimei, paragauti nesiūlo.

Po trumpos pertraukos žygiuojam toliau. Jau vidurdienis, o debesys taip ir nesisklaido. Labai norėtųsi pamatyti tuos gražiuosius mus supančius kalnus, deja, matomumas minimalus. Gal ir gerai, kad nėjom į tą kalnų žygį, vaizdų vis tiek nebūtų buvę.

Netrukus prieinam gumos medžių plantaciją. Gumos žaliava čia renkama tradiciniu būdu – padaroma spiralinė įpjova medžio žievėje, apačioje pririšamas indelis, į jį pamažu teka tirštas baltas skystis – lateksas. Įpjovos atnaujinamos kasdien (anksti ryte arba vėlai naktį, kai šiek tiek nuslūgsta karštis, kad lateksas iškart nesudžiūtų), pakaitom priešingose kamieno pusėje, kad medis turėtų laiko užsigydyti ankstesnių įpjovų paliktas žaizdas.

Takeliu pro išdžiūvusius ryžių laukus pagaliau pasiekiam tikras džiungles, ir eiti pasidaro įdomiau.

Takas vis statėja, bet eiti nesunku, nes leidžiamės žemyn. Po maždaug valandos pasiekiame Tad Sae krioklius. Juos sudaro daugybė atskirų šaltinių ir baseinėlių, kaskadomis besileidžiančių iki pagrindinio baseino. Jau įsibėgėjęs sausasis sezonas, taigi vandens kriokliuose ne taip jau daug. Takelis vingiuoja per tankias džiungles visai šalia krioklių ir vis stačiau leidžiasi žemyn.

Štai ir didysis Tad Sae krioklių baseinas. Nesakyčiau, kad labai jau įspūdingi tie kriokliai, specialiai dėl jų čia keliauti gal ir neverta, bet pamatyti, progai esant, visai įdomu.

Metas pietauti. Įsitaisome vienoje iš kavinukių šalia krioklio, gidas užsisako daržovių troškinį, o mums ištraukia iš kuprinės paketėlius su šaltomis ryžių ir daržovių salotomis – tai mūsų pietūs, įskaičiuoti į kalnų žygio kainą. Pusėtinai skanu, bet bevalgydama ne kartą pagalvoju, kad mieliau būčiau ką nors užsisakiusi toje kavinėje – virtuvė pusėtinai švari, o karštas maistas atrodo daug skaniau nei mūsų šaltos salotos.

Pavalgę pasidairom po teritoriją, pasivaikštom virš vandens nutiestu mediniu tilteliu, aplankom kiek žemiau esančią dramblių stovyklą. Ten gaunam pasiūlymų pajodinėti, bet atsisakom. Drambliai čia neatrodo labai išnaudojami, bet vis tiek man jų gaila. Argi tai gyvenimas prie laisvės įpratusiam laukiniam gyvūnui – visą dieną nešioti ant nugaros turistus?

Nuo Tad Sae leidžiamės žemyn prie Nam Khan upės ir valtimi plaukiam atgal į pakrantės kaimą, kur laukia mūsų džipas.

Atplaukę trumpam stabtelim nedidelėje bananų plantacijoje. Ji priklauso Tiger Trail agentūrai, čia šiek tiek švariau ir tvarkingiau nei ką tik aplankytame džiunglių kaime. Oras pagaliau pasitaiso, išlenda saulė. Tik kalnai vis dar skendi migloje.

Gidas mūsų nebelydi atgal į viešbutį – jis pasilieka plantacijoje. Grįžtant vairuotojas klausia, ką planuojam veikti rytoj. Sakom, kad lyg norėtume aplankyti Kuang Si krioklius. Jis pasiūlo priimtiną kainą už penkių valandų trukmės turą, mes kiek paabejoję sutinkame – ketinome tik rytoj nuspręsti, ar važiuoti prie tų krioklių, bet kita vertus, nebereikės ieškoti, kas nuvežtų.

Į viešbutį grįžtam apie trečią popiet. Žygis nebuvo sunkus ar ilgas, bet kažkodėl jaučiamės pavargę, tad nutariam likusią popietės dalį praleisti viešbutyje. Įsitaisome terasoje ir atsidarome šampano butelį – jį kaip atsiprašymo ženklą mums paliko Xieng Thong Palace viešbučio direktorius. Paskui kažkaip netyčia užsnūstame, o kai pabundame, jau temsta. Luang Prabang ir vėl mus užkrėtė tinginystės virusu.

Viešbučio autobusiukas kažkur išvažiavęs, bet maloni administratorė suorganizuoja mums tuktuką iki miesto centro. Iš pradžių niekaip negalime rasti skalbyklos, kur vakar palikome savo drabužius, bet pagaliau pamatome pažįstamą nublukusią iškabą. Moteris iš tiesų mus prisimena ir iškart atneša teisingą maišą su išskalbtais ir išlygintais mūsų rūbais. Man buvo įdomu, kaip jie atskiria kiekvieno kliento skalbinius, džiovina taigi visus kartu (skalbia, kaip mus patikino, atskirai). Pasirodo, labai paprasta – kiekvienas drabužis paženklinamas spalvotu siūlu, kiekvienam klientui vis kitos spalvos. (Buvo darbo paskui tuos siūlus išimti!)

Vakarieniaujame pagrindinėj gatvėj, vienoje iš daugelio kavinukių. Beveik visi staliukai užimti, užrašas ant sienos skelbia, kad draudžiama vogti stalo įrankius, o pagauti vagys bus metami į Mekongo upę.

Kitą rytą punktualiai devintą valandą prisistato mūsų vairuotojas, ir važiuojame prie didžiausios turistinės atrakcijos Luang Prabang apylinkėse – Kuang Si krioklio. Pakeliui sustojame Banou kaimelyje. Vairuotojas pasisiūlo parodyti „autentišką audimo procesą“. Primityvios medinės staklės stovi pašiūrėje ant negrįstos aslos, aplink kabo jau išausti ir pardavimui paruošti audiniai, jauna besišypsanti moteris demonstruoja, kaip verpiama vilna. Audiniai visai gražūs, ypač mano akį patraukia austiniai takeliai, kuriuos galima tiesti ant stalo vietoj staltiesės. Nusiperkame du takelius, moteris lieka labai patenkinta ir kelis kartus nuoširdžiai dėkoja: „kop tiai lai lai“ (ačiū labai).

Vairuotojas pasiūlo mums pereiti per kaimą, o jis mus pasitiksiąs kitoje pusėje, prie šventyklos vartų. Kaimas – gerokai turtingesnis nei vakar lankytasis. Nors gatvė ir čia negrista ir dulkėta, bet namai betoniniai, uždengti šiferio stogais. Pastogėse daug kur stovi audimo staklės, čia pat sukabinti gatavi dirbiniai laukia pirkėjų. Žmonių nedaug, matyt, anksti dar, juk nei dešimtos nėra.

Dvasių namelis – privalomas kiekvienų namų atributas.

Kaimo gale – nedidukė, bet labai daili šventykla.

Niekaip nesuprantam, kam tie čiužiniai viduje: maldai? Miegojimui? Naktiniam budėjimui?

Kokia gi būtų šventykla Azijoje be ant laiptų miegančio šuns?

Maždaug po valandos pasiekiam Kuang Si krioklius. Vairuotojas lieka mūsų laukti aikštelėje, o mes per turgelį einame prie įėjimo. Sustojame išgerti puodelio kavos. Kava stipri ir skani (tiesiai puodely plikyta), o turgelis dar pustuštis.

Įėjimas į Tat Kuang Si parko teritoriją – berods, 20 tūkst. kip. Didžioji dalis iš turistų surenkamų pinigų skiriama meškų prieglaudai išlaikyti. Prieglaudoje gyvena apie 20 juodųjų Azijos meškų, išgelbėtų iš nedorų žmonių rankų. Meškas prižiūri nedidelė savanorių komanda.

Prie Kuang Si krioklio galima eiti dviem maršrutais: asfaltuotu patogiu keliuku, arba „trekking way“ – stačiu, nelygiu ir vingiuotu takeliu tiesiai per džiugles. Aišku, mes renkamės pastarąjį. Žemutinės krioklio kaskados visai šalia, nuo takelio matosi žydras upės vanduo medžių properšose, o vietomis galima ir visai arti kranto prieiti. Ir takiukas labai smagus – gaunasi tikras džiunglių žygis, kad ir neilgas.

Štai ir Kuang Si krioklys – 60 m aukščio, trijų pakopų, ir labai įspūdingas, nors ir ne pačiam gražume, nes lietingasis sezonas jau senokai pasibaigęs.

Galima kriokliu gėrėtis iš tolo, o galima ir pabraidžioti po seklų baseinėlį visai šalia šniokščiančios kaskados. Nusiauname batus ir einame pabraidyti. Vanduo šaltas, akmenys slidūs, bet smagu.

Aš noriu užlipti iki pat krioklio viršūnės, bet vyras ginčijasi, kad takas tikriausiai bus status ir slidus, ir nieko nepaprasto viršuje nepamatysim, nes visi kriokliai gražiausiai atrodo iš apačios. Jis tikriausiai teisus, bet aš vis tiek noriu savo akim pamatyti krioklio pradžią. Sutariam, kad kopsiu aš viena, o jis manęs palauks apačioje – pievelėje prie krioklio yra suoliukų, veikia kavinukė, laukti nuobodu nebus.

Takas į krioklio viršų – ne iš lengvųjų. Tik vienoje atkarpoje yra mediniai laiptai, kitur – status ir slidus takas tiesiai per džiungles, vietomis tenka ir už medžių šaknų bei šakų pasilaikyti. Šmėsteli mintis, kad žemyn leistis tokio statumo taku nebus smagu, bet negi dėl tokio nieko atsisakysiu žygio?

Maždaug po pusvalandžio išeinu į miško aikštelę. Kelią pastoja platokas upelis, už jo matosi dar daugiau vandens plotų. Peršokti neįmanoma, bristi nesinori. Tolimajame krante matau tarp medžių šmėsčiojančius žmonių siluetus, bet neįsivaizduoju, kaip ten pakliūti. Va tai tau, negi ne iš tos pusės užlipau viršun, ir teks grįžti nieko nepešus?

Bandau klausti dviejų miško teritoriją tvarkančių darbininkų, kaip prieiti iki krioklio. Jie nesupranta angliškai, bet gestais rodo, kad šiek tiek toliau galima perbristi į kitą pusę. Einu arčiau, ir dabar jau matau, kad čia ir yra krioklio pradžia – platus vandens ruožas, akmenų ir nuvirtusių medžių padalintas į kelis iš pažiūros gana gilius baseinėlius, ir tekantis žemyn į bedugnę prarają. Prie pat krašto – tvirta medinė tvora, jos laikantis turėtų būti įmanoma pereiti į kitą pusę ar bent jau iš viršaus pasižiūrėti į krioklį. Kol aš dvejoju, iš kitos pusės pasirodo kelios merginos, atsargiai brendančios per vandenį. Tada pasiryžtu ir aš – nusiaunu batus, iki kelių pasiraitoju kelnes, ant kaklo pasikabinu fotoaparatą ir brendu į vandenį. Eiti sunku, nes akmenys labai slidūs, srovė vietomis netikėtai stipri, o prie tvoros per gilu. Bet pamažu judu pirmyn.

Štai taip atrodo džiunglių krioklys iš viršaus. Negilus ir neįspūdingas šaltinėlis, net sunku patikėti, kad vos keliais metrais žemiau jis pavirsta galinga vandens kaskada.

Toli apačioje (60 metrų žemiau, jei jau tiksliai) – tiltukas, muo kurio ką tik stebėjome gražuolį krioklį.

Nubrendu į kitą upelio pusę, bet ten nieko labai įdomaus neaptinku. Dvejoju, ar leistis žemyn tuo pačiu taku, kuriuo ir atėjau (tada teks vėl bristi atgal per upelį), ar rinktis čia prasidedantį taką, kuris irgi tikriausiai veda žemyn. Galiausiai nusprendžiu eiti jau žinomu taku, ir brendu atgal. Dabar jau nebaisu, nes kelias žinomas, bet vis tiek užtrunku, kol perbrendu. Mielai kur nors prisėsčiau ir pabūčiau valandžiukę vandens užlietų džiunglių ramybėje (žmonių čia viršuje vos vienas kitas), bet kad nėra kur – visur šlapia.

Nusileidimas, kaip ir tikėjausi, nėra labai malonus, nes takas nežmoniškai status, porą kartų beveik ant užpakalio čiuožiu žemyn. Bet pagaliau pasiekiu aikštelę didžiojo krioklio apačioje. Per tą laiką čia prisirinko daug žmonių – kai mes rytą atėjome, buvo vos keli. Ir ant tiltuko jau beveik minia susirinkusi.

Dar kiek pasėdime, pasigrožime kriokliu, ir leidžiamės žemyn, dabar jau „oficialiu“ taku. Kaskados ir baseinėliai ir iš šitos pusės labai gražūs, bet anas takelis buvo daug smagesnis.

Grįžę į turgelį apsižiūrim, kad prie krioklio prabuvom daugiau nei tris valandas. O galvojom, per valandą – pusantros tikrai apsisuksim. Jaučiamės kiek išalkę, tad surizikuojam ir nusiperkam po šviežią vaisių kokteilį ir porciją ryžių miltų blynelių. Labai skanu. Vairuotojas miega pavėsyje prie mašinos, prižadintas šypsosi ir sako, kad mes labai punktualūs. Nors net nesitarėm konkrečiai, kada grįšim. Pakeliui į Luang Prabang dar sustojame viename kaimelyje, kur gyvena Hmong etninės grupės žmonės. Čia mūsų laukia liūdnas vaizdas – visas kaimas tėra vienas nesibaigiantis turgus, palei akmenim grįstą taką sustatyti prekystaliai, ir visi pardavinėja tą patį – audinius, drabužius, suvenyrus. Toks įspūdis, kad jei nebūtų turistų, tai ir kaimo nebeliktų. Neperkam nieko, fotografuoti irgi ranka nekyla. Greitai perėję kaimą, grįžtam prie džipo ir jau be sustojimų pasiekiam Luang Prabang.