Rytas prasideda nuo vėlyvų ir tingių pusryčių. Lauke dar vėsoka, bet mus vilioja gaivus ryto oras, taigi pasirenkame staliuką viešbučio restorano terasoje. Visi kiti svečiai nusprendė likti viduje, tamsioje, triukšmingoje ir ir kiek tvankioje pusryčių salėje, o mes mėgaujamės tyla ir ramybe. Tiesa, ramybė tik sąlyginė – aplink nuolat sukiojasi bent trys padavėjai. Aptarnavimas labai dėmesingas, man net per daug to dėmesio ir rūpesčio – aš labiausiai mėgstu apsitarnauti pati. Po pusryčių pasivaikštome po didžiulį sodą, grįžę į kambarį atrenkame rūbus skalbimui (mieste pasidairysim pigios skalbyklos ir vakare nunešime maišą išskalbti) ir apie dešimtą pagaliau išsiruošiame į miestą. Bet prieš tai dar pinigus susiskaičiuojam. Laoso valiuta – kip, 10 tūkstančių kip lygu maždaug 90 eurocentų. Šias kelias dienas teks nešiotis didžiules banknotų krūvas ir jaustis milijonieriais.

Viešbutis tolokai nuo centro, bet ne bėda – jie turi savo autobusiuką, kuris svečius nemokamai nuveža į bet kurią miesto vietą. Mes dar nelabai įsivaizduojame, kur mums reikia, todėl prašome išleisti prie to kito viešbučio, nes žinom, kad jis yra visai šalia Xieng Thong šventyklos. Nuo jos ir pradedame pažintį su Luang Prabang. Rytas apniukęs ir vėsus, žmonių šventyklos teritorijoje kol kas nedaug. Pati šventykla kažkiek primena jau matytąsias Bankoke. Kaip ir Tailande, labiausiai paplitusi religija Laose – budizmas. Xieng Thong šventykla ir vienuolynas (Wat Xieng Thong) stovi pačiame sLuang Prabang senamiesčio pakraštyje, prie Mekongo ir Nam Khan upių santakos. Tai viena didžiausių budizmo šventyklų Laose, pastatyta XVI a. Čia ilgą laiką buvo karūnuojamo Laoso karaliai. (Iki 1975 m. komunistinio perversmo Laosas buvo konstitucinė monarchija.) Wat Xieng Thong kompleksą sudaro apie 20 pastatų, juos supa vešlūs sodai ir gėlynai. Didžioji komplekso dalis atvira lankytojams, išskyrus vienuolyno pastatus.

Šventyklų sienas puošia spalvoto stiklo ornamentai.

Pagrindinė Wat Xieng Thong komplekso šventykla – sim.

Gyvybės medis – nuostabi stiklo mozaika ant šventyklos sienos.

Taip ir liko mįslė, ką budizme simbolizuoja šis keistas žmogeliukas. Man jis priminė Charlie Chaplin…

Apžiūrėję Wat Xieng Thong, einame toliau pažindintis su Luang Prabang. Šis nedidelis ir jaukus miestukas įsikūręs dviejų upių – Mekong ir Nam Khan – santakoje, centrinę, senąją, jo dalį sudaro trys lygiagrečiai einančios gatvės ir jas jungiantys skersgatviai. Viena iš tų trijų gatvių eina Mekongo pakrante, kita – palei Nam Khan, o per vidurį driekasi Sisavangvong Road, pagrindinė miesto arterija ir turistų traukos vieta. Miesto centrą pėsčiomis galima apeiti per porą valandų, o galima ir porą dienų užtrukti. Luang Prabang niekas niekur neskuba, net ir laikas čia eina kažkaip lėčiau. Neskubam ir mes – lėtai einam dar apytuštėm gatvėm, pakeliui užsukdami į vieną ar kitą šventyklą. Jų čia be galo daug – suskaičiuoti nebandžiau, bet kokios 50 tikrai turėtų būti.

Beveik visos šventyklos yra veikiančios, su savais vienuolynais, vienuoliai gyvena čia pat, šventyklos teritorijoje. Gyvenamąją dalį iškart galima atpažinti iš kieme džiūstančių ryškiai oranžinių vienuolių apdarų. Fotografuoti vienuolių negalima (tiksliau, nemandagu), bet kelis kartus nesusilaikau ir iš tolo nupyškinu, bergždžiai tikėdamasi, kad jie gal nepastebės…

Dar viena šventykla, išpuošta nuostabiais medžio raižiniais.

Luang Prabang tik prieš gerus dešimt metų tapo populiaria turistų lankoma vieta, ir dar nespėjo galutinai prarasti apsnūdusio provincijos miestelio žavesio. Nepaisant turistų gausos (juk kalėdinė savaitė), miesto centre stebėtinai ramu. Tylios gatvelės, apšiurę mediniai namai, apdulkėjusi tropinių medžių žaluma, baltos šventyklų sienos ir paauksuoti stogai, niekur neskubantys vietiniai ir žioplinėjantys atsipalaidavę turistai – čia tvyro kažkokia ypatingai jauki ir užkrečianti nuotaika. Buvome girdėję, kad Luang Prabang beveik visus jį aplankančius užkrečia tinginyste ir atima norą skubėti bei kažką kryptingai veikti, bet nenorėjome tuo tikėti. Mes gi nenuoramos, mums visada reikia veiksmo ir judesio, mes turime begalę planų ir norime kuo daugiau pamatyti. Tačiau dar tą patį rytą pajuntame, kad nebenorime niekur lėkti, kažkokius privalomus objektus lankyti, pliusiukus dėliotis. Pamirštam visus planus ir tiesiog klajojam miesto gatvelėmis, kur akys veda, kur kojos neša…

Po kelių valandų pasijuntame išalkę. Nam Khan upės pakrantėje viena šalia kitos rikiuojasi nepretenzingos kavinukės, vieną iš jų ir išsirenkame pietums. Ryto vėsos per tą laiką nei ženklo neliko, karšta ir drėgna, taigi renkamės staliuką žemiau prie vandens ir šešėlyje, kad nors kiek vėsiau būtų. Aš užsisakau į banano lapą suvyniotą ir garuose virtą žuvies ir ryžių patiekalą – labai skanu. Jau papietavę, toliau eidami ta pačia gatve, pro praviras duris žvilgtelim į šios kavinukės virtuvę – nelabai ten švaru, švelniai tariant… Kita vertus, visur čia tas pats, nebent tik 5 žvaigždučių viešbučiuose virtuvės blizga švara.

Netrukus prieiname nelabai patikimai atrodantį bambukinį tiltą. Už perėjimą į kitą krantą reikia susimokėti (jau nepamenu kiek, bet kaina turistinė). Šis tiltas – privati kažkieno nuosavybė, ir kasmet jį tenka atstatyti, nes prasidėjus musoniniams lietums pakilęs upės vanduo nusineša su savim ir šią laikiną konstrukciją. Nelabai tvirtas mums tas tiltas atrodo, bet visi eina, tai einam ir mes. Pasirodo, be reikalo nerimavom – tiltas siūbuoja, bet laiko.

Kitoje pusėje, užkopus ant aukšto kranto – neparadinė Luang Prabang dalis. Čia štai – gal nepatikėsite – kavinė.

O čia – juvelyrikos parduotuvėlė. Papuošalai gaminami čia pat, tolimojoje patalpos pusėje – karoliai su akmenukais, apyrankės, auskarai. Nusiperku sau pakabuką su opalu – mergaitė sako, kad jis pagamintas ne čia, o Vientiane, bet turistai vis tiek labai perka. Toliau nebeeiname, nes žiūrėti nelabai yra į ką – akmenų nuolaužom nubarstyta ir šiukšlių pilna gatvelė, aplūžę tvoros, bambukiniai namukai kiaurais stogais, po dulkes besikapstančios vištos… ir prie žemės lenkiantis drėgnas tropikų karštis. Nusprendžiam, kad užteks mums tam kartui egzotikos, ir grįžtam atgal.

Netrukus prieinam dar vieną šventyklą. Ji visai tuščia, nei gyvos dvasios nei viduj, nei lauke. Tik kiek aukščiau, tarp vienuolyno pastatų, kartais sušmėžuoja oranžiniai apsirėdžiusių vienuolių figūros.

Kieme už šventyklos – aukštyn vedantys laiptai. Lipam pasidairyti, ir tik vėliau susigaudom, kad netyčia atsiradom ant Phousi kalno – vienos populiariausių Luang Prabang vietų, mat nuo viršūnės atsiveria platūs vaizdai į miestą ir apylinkes. Į kalną galima užkopti iš dviejų pusių, mes netyčia užtikom mažiau populiarius laiptus, arčiau upės.

Laiptai vingiuoja kalno šlaitu aukštyn, pakeliui rikiuojasi daugybė Budos skulptūrų ir mažų šventyklėlių.

Pasirodo, yra net ir konkrečiai savaitės dienai skirti Budos atvaizdai.

Mažutė stupa maždaug pusiaukelėje į viršūnę. Nuo jos giedrą dieną atsivertų labai gražūs vaizdai. Šiandien, deja, nelabai giedra.

Pagaliau viršūnė! (Kalnas neaukštas, viso labo 100 metrų, bet tropikų karštyje laiptai mums pasirodė labai ilgi ir statūs). Čia stovi akinamo baltumo stupa – Wat Chom Si, o aplink veriasi panoraminiai vaizdai į abi upes ir miestą.

Pailsėję stupos pavėsyje, kita kalno puse leidžiamės žemyn.

Phousi kalno papėdėje vietinės moterys pardavinėja paukščiukus narveliuose. Turistai juos perka ir paleidžia kalno viršūnėje, taip atseit pasigerindami savo karmą. Mums gaila vargšų paukščiukų, ir labai smalsu, kodėl tos moteriškės nebijo susigadinti savo karmą, gaudydamos niekuo dėtus paukščiukus ir uždarinėdamos juos į ankštus narvelius?

Šalia – dar viena nedidelė šventykla, šiek tiek apleista ir visiškai tuščia.

Nusileidę nuo kalno, atsiduriame pagrindinėje Luang Prabang gatvėje. Kitoje pusėje – Haw Kham, buvę karališkieji rūmai, o dabar muziejus. Į vidų neinam, nes tingim per karštį stovėti eilėj prie kasų, tai tik iš tolo pasižvalgom.

Turistiškiausia Luang Prabang dalis – Sisavangvong Road. Net ir čia palyginti ramu, bet žmonių žymiai daugiau nei paupio gatvelėse. Ir begalė motorolerių. Čia jais visi važinėja, jauni ir seni, vyrai ir moterys.

Spėliojam, kam skirti šie ornamentai – gal virš durų pasikabinti?

Virš daugelio pastatų plevėsuoja raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu. Vakariečiams tai yra pikantiška egzotika, mums – jau beveik pamiršto sovietmečio atributika, laosiečiams – šalį valdančio komunistinio režimo simbolis ir kasdienybės dalis.

Iš judrios pagrindinės gatvės netrukus vėl pasukam į pakraščius ir toliau klajojam siaurom apytuštėm gatvelėm ir skersgatviais.

Mekong ir Nam Khan santaka.

Šis simpatiškas katinėlis (tikriausiai vegetaras, kaip manote?) saugo laiptus į prieplauką Mekongo pakrantėje.

Dar viena šventykla – užsukam čia tik atsikvėpti nuo karščio, bet viduje tvyro tokia skaidri ramybė, kad norisi ilgiau pabūti.

Labai puiki gatvės prekybos idėja – švieži vaisių kokteiliai. Išsirenki tau patinkančią vaisių kombinaciją, ir už kelių minučių gauni šviežutėlį ką tik pagamintą gėrimą. Apie higieninę reikalo pusę, tiesa, belieka tik spėlioti. Mūsų skrandžiai jautrūs, taigi nerizikuojame ragauti tų kokteilių, kad ir kaip viliojančiai jie atrodo.

Saulė jau arti laidos. Netoli muziejaus pradeda veikti kasvakarinis maisto turgus. Kas nebijo ragauti neaiškiom sanitarinėm sąlygom paruošto gatvės maisto, gali čia skaniai ir pigiai pavalgyti.

Kiek toliau – gausus šviežių daržovių ir vaisių pasirinkimas.

Azijos virtuvės delikatesas – lotoso žiedai.

Perėję per turgų, vėl išeiname į Mekongo pakrantę ir prisėdame vienoje iš kavinukių atsigaivinti šaltu gėrimu ir sulaukti saulėlydžio. Upė – žemai apačioje, ten plaukioja daugybė laivelių (labai populiarus variantas – valandos trukmės saulėlydžio turas), vanduo ir dangus pamažu nusidažo saulėlydžio spalvom.

Kaip ir Tailande, Laose temsta anksti, saulė leidžiasi apie pusę šešių. Jau prietemoje tuktuku grįžtam į viešbutį, lendam po dušu, susipakuojam skalbinių maišą ir vėl važiuojam į centrą, ieškoti skalbyklos ir vakarienės. Skalbyklą rasti nesunku, jų čia pilna, tik rinkis. Kainos irgi juokingos, ypač palyginus su viešbučio siūlomom skalbimo paslaugom. Vos kelis žodžius angliškai temokanti moteris paima mūsų skalbinius, sudeda į plastikinį maišą ir sako ateiti rytoj. Klausiam, ar neduos kvito, ji juokiasi ir sako: „I remember you“. Kraipydami galvas einam lauk ir tikimės, kad rytoj dar pamatysim savo drabužius. Na o dabar metas vakarieniauti – pietūs buvo jau senokai.

Buvome girdėję gerų atsiliepimų apie „Apsara“ viešbučio kavinę, tai ten ir einame. Pavalgom tikrai labai skaniai. Ypač skanus mano karštas patiekalas – buffalo cheeks with hot and sour cabbage salad. Taip ir neatsirenku iki šiol, kurie ten buivolo skruostai naudojami šiam patiekalui, bet mėsa minkštutė ir sultinga, tiesiog burnoj tirpsta. Na o nuo kopūstų salotų tai ir prakaitas muša, ir kakta rasoja, ir ašaros bėga – tikrai aštru. Bet labai skanu.

Po vakarienės dar pasivaikštome po miestą. Pagrindinėje gatvėje vakare labai jauku, aplink tvyro smagus šurmulys, šviečia restoranų ir parduotuvėlių langai, žiba turistams papuoštų kalėdinių eglučių girliandos, virš jų plevėsuoja raudonos vėliavos. Sutemus gerokai atvėso, bet ne tiek, kad reikėtų striukės ar šaliko, pakanka ilgų rankovių ir kelnių (apsaugo tuo pačiu ir nuo moskitų).

Nejučia vėl atsiduriame prie muziejaus. (Tikrai nedidelis tas Luang Prabang, nori nenori eini vis tom pačiom vietom.) Čia kas vakarą atsidaro naktinis turgus: gatvė uždaroma, sustatomos laikinos brezentinės konstrukcijos ir tiesiai ant asfalto savo prekes išdėlioja pardavėjai. Turguje galima įsigyti laosietiškos kavos ir arbatos, tradiciniais raštais išmargintų austų šalikų, sportinių marškinėlių su Luang Prabang atributika, ir visokių kitokių tik turistams reikalingų daiktų. Mes kol kas neperkame nieko, tik pasidairome.

Turgaus pakraštyje klientų laukia tuktukai. Mes jau žinome standartinę kainą – 40 tūkst. kip (atrodo baisinė suma, bet realiai mažiau nei 4 eurai). Ištuštėjusiom gatvėm grįžtam į savo ramų viešbutį ir griūnam miegoti. Prieš užmigdami dar pasidžiaugiam, kad susiplanavom net keturias nakvynes Luang Prabang – mums čia labai patinka!