Daugiadienis žygis Himalajuose – labai sena mano svajonė. Pirmąkart pavyko ją įgyvendinti dar 2012-aisiais metais, kuomet kartu su vyru keliavome po Nepalą ir į kelionę įtraukėme penkių dienų trukmės Poon Hill žygį. Žygis man labai patiko: nors ir nebuvo lengva, bet įspūdžiai liko kuo geriausi, o Poon Hill saulėtekio vaizdus su nostalgija prisimenu iki šiol. Visgi tąkart liko jausmas, kad žygis buvo per trumpas, norėjosi daugiau ir aukščiau. Nuo to pirmojo žygio praėjo daug metų, ir pagaliau atsirado galimybė antram dubliui – 2024-ųju metų rudenį kartu su Neringa (viena iš mūsų šauniosios Likijos kelio ketveriukės) pasiryžome įveikti dešimties dienų žygį į Anapurnos bazinę stovyklą (Annapurna Base Camp).

Susiorganizuoti žygį Nepalo Himalajuose galima keliais skirtingais būdais: visiškai savarankiškai (t. y. eiti be gido ir patiems neštis visus daiktus; nuo 2024-ųjų oficialiai nebegalima eiti be gido, bet matėm ne vieną ir ne du taip darančius); pasisamdyti tik gidą; arba imti pilną paslaugų paketą iš agentūros. Po ilgų paieškų ir tyrinėjimų mes galiausiai pasirinkome trečiąjį variantą ir iš anksto užsisakėme 10 dienų žygį iš vietinės Green Valley Treks agentūros. Sprendimas pasiteisino – mums nereikėjo niekuo rūpintis, visus žygio reikalus tvarkė gidas, o mums reikėjo tik eiti. Be to, iš agentūros gavome miegmaišius ir pūkines striukes, tabletes geriamam vandeniui filtruoti bei krepšį žygio daiktams susidėti. Visų šių daiktų nereikėjo vežtis iš Europos ar ieškoti įsigyti Katmandu.

Bendravimas su Katmandu mieste esančios agentūros darbuotoju vyko per WhatsApp. Suderinom žygio detales, sutarėm, kiek dienų dar norėsim Katmandu ir Pokaroje (viešbučius užsakė jie), sumokėjom avansą ir pradėjom laukti spalio pabaigos. Himalajuose yra du žygio sezonai – pavasaris ir ruduo; mes pasirinkome rudenį, ir dėl asmeninių priežasčių, ir dėl to, kad bent jau teoriškai oras ir matomumas rudenį turėtų būti geresni. Per tą laiką dar susipirkom įvairius tokiam žygiui reikalingus daiktus (atskirai reikėtų paminėti termo rūbus – nakvojant 3-4 km aukštyje jie tikrai reikalingi) ir pasigerinom fizinę kondiciją. Na ir, žinoma, įsigijome lėktuvo bilietus į Katmandu. Su bilietais gavosi visa drama – iš pradžių pražiopsojom flyDubai akciją ir jau nebespėjom įsigyti pigiausių bilietų iš Vilniaus, o paskui, likus keliems mėnesiams iki mūsų kelionės, flyDubai paskelbė, kad dar nepradės realizuoti naujos skrydžių krypties Dubajus – Vilnius, taigi teko pirkti dvigubai brangesnius bilietus iš Turkish Airlines, dėl ko kelionės biudžetas smarkiai išaugo.

Katmandu ir Pokhara

Na ir štai, pagaliau atėjo TA diena – šaltas ir apniukęs spalio pabaigos šeštadienis – kai prasidės taip ilgai laukta kelionė! Man ji prasideda labai anksti ryte, nes savaitę prieš kelionę praleidau pas mamą Kaune. Su lagaminu ir žygio kuprine pakuojuosi į Boltą iki geležinkelio stoties, tada į traukinį į Vilnių, ir galiausiai į dar vieną traukinį, iki oro uosto. Čia susitinkam su Neringa, sklandžiai ir greitai įveikiam visas patikras ir einam gerti kavos. Kelionę skelbiam pradėta!

Turkish Airlines skrydis į Stambulą praeina be nuotykių. Stambule turim penkias su puse valandas persėdimui. Važiuoti į miestą neverta, per mažai laiko, bet sėdėti oro uoste irgi nesinori. Praeinam pasų patikrą ir einam į lauką, į Turkijos teritoriją. Kioske nusipirkusios simitų ir arbatos, įsitaisom ant suoliuko – bent jau saulės šviesa pasidžiaugsim. Aš dar ir numiegu posmelį – kėliausi juk labai anksti. Vakarinis skrydis į Katmandu – mažiau smagus. Ekonominės klasės krėslai, kaip žinia, nelabai tinkami miegojimui, tad naktis prailgsta. Jau pačioje skrydžio pabaigoje akis džiugina pirmieji Himalajų vaizdai.

Šeštą ryto leidžiamės Katmandu. Gana greitai susitvarkom visus formalumus, atgaunam lagaminus ir einam ieškoti, ar kas nors mus pasitiks. (Iš vakaro parašiau žinutę agentūrai, dėl visa ko priminiau, kad atvykstam – sekmadienis juk, ką ten žinai.) Jau visai lauke pagaliau pamatome vyruką, laikantį plakatą su mano vardu. Žvaliai pasisveikinęs, jis vedasi mus iki netoliese laukiančio automobilio. Mes jau norime lipti vidun, bet vyrukas pamoja ranka – palaukit. Iš bagažinės ištraukia ir užkabina ant kaklo gvazdikėlių girliandas, ir pasveikina atvykus į Nepalą. Smulkmena, o malonu.

Beveik pusvalandį riedam gana tuščiomis gatvėmis į miestą. Vairuotojas nors ir draugiškas, bet nekalbus – o aš tikėjausi, kad mus pasitiks agentūros atstovas ir papasakos, kaip čia viskas toliau vyks. Galiausiai paklausiu, kur važiuojam. Į viešbutį – pasigirsta atsakymas. Truputį nustembam, nes nesitikėjom, kad taip anksti ryte galėsim gauti kambarį, agentūra nieko apie tai neminėjo. Pagaliau sustojam siauroje gatvelėje, šalia tradicinės architektūros pastato, pro kurio duris nuolat zuja žmonės. Mus pasitinka viešbučio darbuotojai, palydi iki registratūros, iš mašinos atneša mūsų lagaminus. Vairuotojo nebesimato, žmonių daug, niekas į mus nekreipia dėmesio – stovim ir laukiam, kas čia toliau bus. Galiausiai registratorius pasiteirauja, ar iš Green Valley Treks esam, paima pasus, ir po kurio laiko gaunam kambario raktą. Jau įlipus į liftą, mus lydinčio darbuotojo paklausiu, koks čia viešbutis. Jis visai nenustebęs pasako viešbučio pavadinimą – matyt, ne pirmąkart tokio klausimo sulaukia. Keistoka pradžia – na bet kambarį turim, o toliau bus matyt.

Pradinis mūsų planas buvo išsimaudyti po dušu, persirengti ir iškart eiti tyrinėti Katmandu, bet paskutinę minutę apsigalvojam, nes miego labai trūksta, o ir laiko skirtumas jaučiasi, tiesiog akys limpa. Nusistatom žadintuvus telefonuose ir porą valandų numiegam, o tada, jau gerokai žvalesnės, einam į miestą. Lauke maloniai šilta, gatvė pilna žmonių ir veiksmo. Gyvenam pačioje Katmandu širdyje, Thamel rajone. Šios dienos planuose – Durbar aikštė ir Swayambunath šventykla. Išgėrę kavos šalia viešbučio esančioje jaukioje kavinukėje, pėsčiomis einam iki Durbar aikštės –  tik pora kilometrų, taksi imti neverta. Turime e-sim korteles telefonuose (įsigijom per Airalo programėlę), tad ir paklysti ne taip baisu – jei ką, navigacija pagelbės.

Durbar aikštė – didžiulė, pilna žmonių ir judesio. Prisimenu ją iš anos kelionės – tada po šventyklas ir rūmus vaikščiojome su gidu Suman, buvo labai įdomi ekskursija. Pasiūlymų pabūti gidais sulaukiam ir šįkart, bet mandagiai jų atsisakom – užteks mums ir savarankiškai pasidairyti. Įėjimo mokestis užsieniečiams turistams – 1000 rupijų žmogui. Nustembu, kad palyginus nedaug likę 2015-ais metais Katmandu supurčiusio galingo žemės drebėjimo pėdsakų – tikėjausi daug blogesnio vaizdo.

Apžiūrėję Durbar aikštę, einam ieškoti pietų. Išsirenkam kavinę skambiu pavadinimu “Revolution Cafe”. Prisėdam prie nedidelio staliuko balkone, imam sriubos ir momo (nepalietiškų koldūnų) rinkinuką. Momo penkių rūšių – virti sultinyje, virti garuose, kepti, troškinti, ir dar vienas variantas, jau net nepamenu, koks. Visi labai aštrūs, bet tikrai skanūs.

Pietūs kažkaip netyčia užtrunka ilgokai, pradedam abejoti, ir spėsim iki saulėlydžio pėsčiomis pasiekti Beždžionių šventyklą – Swayambunath. Galiausiai nusprendžiam ją palikti kitai dienai, o šįvakar apžiūrėti netoli viešbučio esančius sodus – Garden of Dreams. Iki jų irgi einam pėsčiomis. Sodai gražūs ir jaukūs, o mes niekur neskubam, tad ilgokai čia paklaidžiojam.

Dieną pabaigiam viešbučio kavinėje. Ji yra ant stogo, pastatas septynių aukštų, nuo terasos veriasi puikūs vaizdai į naktinį miestą. Valgyti mes nenorim, dar sočios po gausių pietų, tad užsisakom tik vietinio Gorkha alaus. Kai alų atneša, paaiškėja, kad būtų užtekę ir vieno butelio dviem, nes talpa dvigubai didesnė nei tikėjomės – 650 ml. Maloniai apsvaigusios grįžtam į kambarį ir krentam miegoti. Diena buvo labai ilga.

Kita diena, pirmadienis, prasideda nuo sočių ir skanių pusryčių. Kavinės terasa ant viešbučio stogo labai jauki, o vaizdai dienos šviesoje dar įspūdingesni. Tolumoje matosi ir Beždžionių šventykla – šiandien būtinai turime ją pamatyti.

Darosi truputį neramu, kad agentūra vis dar su mumis nesusisiekė, net ir po to, kai šįryt parašiau dar vieną žinutę. Rytoj jau turim važiuoti į Pokharą, o nei bilietų, nei informacijos. Bet juk nesėdėsim viešbutyje, laukdamos žinių, norisi ir miestą pamatyti. Registratūroje paprašome mums suorganizuoti taksi į dvi Katmandu atrakcijas – Patan Durbar aikštę ir Boudhanath stupą. Kaina mus tenkina (3000 rupijų už 4 valandas), tad netrukus jau sėdime automobilyje. Tik pajudam, ir ateina žinutė iš agentūros – gal galite dabar ateiti pasikalbėti, mes čia visai šalia viešbučio esam. Šaukiam vairuotojui, kad sustotų, kviečiamės viešbučio darbuotoją (vairuotojas angliškai nelabai stiprus) ir sutariam, kad į Patan važiuosim truputį vėliau, o dabar einam ieškoti tos paslaptingosios agentūros. Kiek paklaidžioję randam reikiamas duris, o viduje mus pasitinka malonus ir draugiškas vyriškis – Arjun, su kuriuo prieš gerą pusmetį WhatsApp pagalba derinau žygio reikalus. Aptariam žygio programą ir visokias svarbias smulkmenas, susimokam likusią dalį kainos, gaunam po didelį oranžinį krepšį žygiui reikalingiems daiktams susidėti. Miegmaišius ir pūkines striukes atneš į viešbutį vėliau. Laimingos lekiam atgal į kambarį, pasidedam tuos krepšius ir dabar jau ramios važiuojam į Patan.

Patano Durbar aikštė – dar vienas Nepalo perlas. Įėjimas ir čia mokamas, 1000 rupijų užsieniečiams (vietiniams daug pigiau). Mudvi pirmiausia prisėdam kavinukėje kitoje pusėje gatvės ir suvartojam po labai skanų mango lassi su puikiu vaizdu į aikštės šventyklas, o tada jau einam pasidairyti.

Iš Patan važiuojam į Boudhanath stupą Boudha rajone. Tai viena didžiausių pasaulio stupų, UNESCO paveldo objektas ir Tibeto budizmo atšakos gimimo vieta. Stupa didžiulė, švytinti baltumu, nuo jos viršaus pasaulį stebi visa matančios Budos akys, o nuo viršūnės smailės žemyn driekiasi spalvingos maldų vėliavėlių girliandos. Aikštėje aplink stupą  spiečiasi kavinės ir šventyklos. Įėjimas į Boudhanatn kompleksą mokamas, 400 rupijų užsieniečiams.

Apėjusios stupą, dar užsukam į šventyklą šalia – tik pasidairyti, bet viduje netikėtai gauname vienuolio palaiminimą bei ant riešo užrišamą spalvingą vilnonę pašventintą juostelę; ji apsaugos nuo blogos energijos ir atneš mums sėkmę beigi dvasios ramybę. Aišku, ne už dyką visa tai – pasirašome svečių knygoje ir paliekame po nedidelę auką.

Į viešbutį grįžtam gerokai popiet. Jau norisi valgyti. Einam į tą pačią kavinukę, kur vakar gėrėm kavą. Neringa ima momo, aš išsirenku mas ko bara  – lęšių miltų blyną su maltos mėsos ir kiaušinio įdaru. Labai skanu.

Pavalgę pėsčiomis einam iki Svayambunath šventyklos. Kelias neartimas, bet eiti nenuobodu, aplink verda gyvenimas, tik spėk dairytis, tad ėjimas neprailgsta. Swayambunath šventyklos kompleksas stovi kalvos viršūnėje – puiki proga pasitreniruoti prieš kalnų žygį, nes laiptai aukštyn ilgi ir statūs. Aplink laksto daugybė beždžionių. Pilna jų ir šventyklos teritorijoje, kai pagaliau užkopiame iki jos. Ne be reikalo ši stupa dar vadinama Monkey Temple – Beždžionių šventykla.

Swayambunath – seniausia Nepalo stupa, gana nedidelėje jos teritorijoje telpa daugybė šventyklų ir keletas vienuolynų. Tyliai skamba turistų ir piligrimų sukami maldų malūnėliai, ore tvyro smilkalų aromatas, vėjyje plazda spalvingos maldų vėliavėlės. Nuo komplekso sienų veriasi panoraminiai Katmandu slėnio vaizdai, o terasoje vyksta beždžionių gaujų karai.

Atgal į viešbutį planavom grįžti taksi, bet kalno papėdėje jokių taksi nesimato, tad nusprendžiam dar kiek paeiti pėsčiom. Galiausiai taip ir pareinam iki pat viešbučio, sekdamos Google Maps instrukcijas. Lyg ir reikėtų pavalgyti, bet alkanos nesijaučiam, nes pietūs buvo labai sotūs. Nusprendžiam vėl eiti į tą pačią kavinukę, kur pietavom – imam arbatos ir jogurto desertui, ir dar kiek pasėdim, stebėdamos čia vykstantį kasvakarinį šou turistams. Grįžę į savo viešbutį registratūroje teiraujamės, ar agentūra atnešė mūsų miegmaišius ir striukes. Darbuotoja purto galvą – ne, niekas nieko nepaliko. Apima lengva panika – jau vėlus vakaras, autobusas į Pokarą anksti ryte, ką dabar daryti? Laimei, netrukus ateina dar vienas darbuotojas ir patvirtina, kad daiktai mums palikti, tiesiog jie padėti kitoje patalpoje.

Antradienio rytas – labai ankstyvas. Taksi atvažiuos pusę septynių, o registratūroje laukia pusryčių dėžutės. Į Pokharą važiuosim taip vadinamu luxury tourist bus, atstumas – apie 200 kilometrų, bet kelionė truks net 8 valandas. Galima skristi lėktuvu, bet vietinės avialinijos turi nekokią reputaciją, o ir kainuoja skrydis gerokai daugiau, tad pasirinkome autobuso variantą. Į autobusų stotį su mumis važiuoja du vyrukai. Niekas mums nieko nesako, mes irgi nieko neklausinėjam, nes jau žinom, kad tame mažai prasmės ir kad viskas kažkaip susitvarkys. “Autobusų stotis” gal ir per skambus pavadinimas šiai vietai –  gatvėje tiesiog išsirikiavusi ilga eilė didelių autobusų. Gerai, kad mus lydintys vyrukai žino, kuris autobusas mūsų, nes mums jie visi atrodo vienodi.

Autobusas gana neblogas – didelės patogios sėdynės, vandens buteliukai keleiviams, kondicionierius. Kelias ypatingai prastos būklės: daugybė remonto darbų ir labai mažai asfalto. Krato nuolat ir žiauriai, į lentynas virš galvų sudėti daiktai taip ir taikosi nukristi žemyn. Kartu su mumis važiuoja ir vienas mus iš viešbučio atlydėjusių vaikinukų – labai jaunas, labai rimtas ir nei žodžio nekalbantis angliškai. Pirmojo sustojimo metu įsitikinam, kad jis tikrai su mumis važiuoja, nes vis prižiūri, kad nepasiliktume netyčia kur pakeliui. Kelionė gi trunka net ne 8, o visas 10 valandų, su trims neilgais sustojimais – nueiti į tualetą, išgerti kavos, greitai kažką užkąsti.

Pokhara mus pasitinka lietumi. Va jums ir sausasis sezonas! Kol iš autobuso perbėgam į laukiantį taksi, gerokai sušlampam. Viešbutyje pagaliau susitinkame ir su savo gidu – Anil. Tikėjomės, kad gal kažką mums papasakos apie žygio planus, bet jis tik pasirūpina, kad gautume kambarį, pasako, kad susitiksim rytoj ryte, ir palinki gero vakaro. Mes jau pripratusios, kad viskas Nepale vyksta savu tempu, tad nieko ir neklausinėjam. Vis dar lyja, ir jau visiškai tamsu, tad vakarieniaujam viešbučio kavinėje. Lietus per tą laiką liaujasi, tad po vakarienės išeinam trumpam pasidairyti į Pokharos gatves.

Grįžusios į viešbutį susikraunam žygio daiktus į agentūros duotus krepšius (lagaminai liks viešbutyje). Iš pradžių atrodo, kad niekas į tuos krepšius netilps, bet susitalpinam kažkaip. Su lengvu jauduliuku pagaliau užmiegu. Rytoj jau prasidės didysis nuotykis – taip ilgai lauktas Annapurna Base Camp žygis.

Pirmoji ABC žygio diena. Birethanti (1025 m) – Ulleri (1960 m)

Statistika: 10 km, 6 valandos

Na ir štai, pagaliau – žygio pradžia! Taip ilgai jo laukta, svajota, ruoštasi – ir štai, jau eisim! Net nesitiki. Keliamės anksti, sočiai papusryčiaujam, ir aštuntą ryto susitinkam su gidu. Šalia jo stovi su mumis autobusu važiavęs nekalbus vaikinukas. Pasirodo, tai mūsų nešikas, Sandesh. Abi liekam apstulbusios ir svarstom, kaip tas smulkus liesutis vaikinukas paneš mūsų abiejų daiktus?

Priduodam lagaminus į viešbučio saugyklą, sėdam į jau laukiantį taksi ir važiuojam į Birethanti – žygio pradžios tašką. Tiek ir težinom apie šios dienos planus, nes Anil nelabai kalbus, bendravimo nedaug.

Birethanti – neišvaizdus kaimelis šalia sraunios upės; čia prasideda dauguma Annapurnos regiono žygių. Kol Anil tvarko reikalus registracijos punkte, mes dairomės aplink. Šiuo metu vyksta kažkokia religinė šventė, gatvėje pilna tradiciniais rūbais pasipuošusių žmonių. Žygeivių kol kas nedaug. Nusifotografuojam visa komanda su vaizdu į upę, ir pusę dešimtos pradedam žygį.

Einam vis aukštyn dulkėtu žvyro keliuku, pro šalį važiuoja autobusai ir džipai (daug kas žygį pradeda kiek aukščiau kalnuose). Aplink daug žalumos, bet labai karšta (+27), oras tvankus ir persisunkęs drėgme. Man eiti labai sunku – ne šiaip pirmos dienos aklimatizacijos sunkumai, o tiesiog žiauriai sunku. Linksta kojos, trūksta oro, sukasi galva, temsta akyse. Aš visada sunkiai pakeliu karštį, o čia dar aukštyn eiti reikia – nekokia kombinacija. Porąkart tenka tiesiog prisėsti ant dulkėtų akmenų šalikelėje ir bandyti atgauti kvapą. Vieno tokio sustojimo metu matau, kaip Anil susirūpinęs žiūri į mane (Neringa jau kažin kur pirmyn nuėjusi);  galvoja turbūt, kokią čia beveik invalidę gavau? Sakau jam, kad pirmą dieną man visada sunku eiti, o jis viltingai klausia: tai rytoj bus geriau? Sakau, tikėkimės, kad bus – o pati su siaubu galvoju apie popiet laukiančius 3500 akmeninių laiptelių aukštyn. Juos prisimenu iš ano žygio, tik tada lipom žemyn.

Takas veda vis aukštyn – pro kaimus, ryžių ir sojų laukus, kiemuose triūsiančius vietinius, pakelėse besiganančius buivolus. Gidas vis pakomentuoja, kas vyksta aplink, papasakoja apie vietinį gyvenimą, tradicijas, parodo kažką įdomesnio, ko pačios nebūtume pastebėjusios.

Įveikę neilgą laiptelių ruožą, stojam pietų Tikhedhunga kaimelyje. Renkamės tradicinį nepalietišką patiekalą – dal bhat (ryžiai, lęšių troškinys, ir dar keletas priedų). Skanu, sotu, bet labai aštru! Maloniai nustebina nemokama wifi paslauga. Anil patikina, kad taip bus kasdien – pietų sustojimuose wifi nemokama, o jau nakvynės vietose kaip kada. Mes turim e-sim korteles, bet kalnuose iš jų mažai naudos (Katmandu ryšys veikė puikiai).

Popiet prasideda tie baisieji taip nelaukiami laipteliai. Niekas jų tiksliai nėra suskaičiavęs, bet gidas sako, kad iš viso apie 3500 tarp Tikhedhunga ir Ulleri kaimų. Eiti sunku, bet visgi ne taip sunku kaip bijojau. Dar ir dangus apsidebesuoja, kiek atvėsta, tampa lengviau kvėpuoti.

Pusę keturių pasiekiam Ulleri. Kaimelis labai pasikeitęs per tuos 12 metų – gerokai padaugėję nakvynės namų. Mes nakvosime ryškiai rožine spalva nudažytame Super View Guest House viešbutyje. Gauname dvivietį kambarį su atskiru vonios kambariu – prabanga! Deja, iš dušo nebėga vanduo – joks, net ir šaltas. Kriauklėje vandens yra, duše – ne. Gerai, kad dar yra bidet, tai kažkiek apsiprausiame. Susitvarkiusios reikalus prisėdame terasoje su arbatos puodeliais – kojas pailsinti ir vaizdais pasigrožėti. Anil prisistato su meniu, išsirenkam, ką valgysim vakarienei. Meniu, kaip ir anąsyk, visuose svečių namuose bus daugmaž tas pats – ryžių, bulvių ar makaronų patiekalai ir sriubos. Kaloringa, sotu ir skanu, neskaniai nevalgėm nei karto, tik įvairovės gal kiek ėmė trūkti į pabaigą (o Neringai vis trūko bulvių). Pavalgius Sandesh atneša lėkštutę su obuolių ir bananų riekelėmis – tai mūsų asmeninis desertas, juo kiekvieną vakarą vaišindavo gidas. Po vakarienės dar ketinom ilgiau pavakaroti – nors ir netikėta, bet nesijaučiam labai pavargusios. Deja, dar prieš devynias personalas pasiūlo visiems skirstytis ir užrakina bendro kambario duris – laikas miegoti.

Antroji ABC žygio diena. Ulleri (1960 m) – Ghorepani (2880 m)

Statistika: 10 km, 6 valandos

Pabundu šeštą ryto. Už lango giedras dangus, tad šilčiau apsitūlojusi einu į lauką pasidairyti. Švinta, o kalnų properšoje matosi saulės nušviesta Annapurna South viršūnė. Kitoje pusėje – vaizdas į slėnį. Ten kažkur apačioje vakar prasidėjo mūsų žygis. Kaip aukštai jau pakilome!

Pusryčiai prasideda septintą. Ką valgysim, užsisakėm iš vakaro. Kaip ir vakarienės, taip ir pusryčių meniu visuose svečių namuose vienodas: gali rinktis skrebučius, blynelius, kiaušinienę, košę, plius arbatą ar kavą. Greitai pavalgiusios kraunamės daiktus (didžiąją jų dalį, sudėtą į didelius krepšius, neša Sandesh, mes einame tik su mažomis kuprinytėmis, ir pagrindinį svorį jose sudaro vanduo) ir be penkiolikos aštuntą išeiname. Lauke vėsoka, bet giedra, o mūsų laukia apie penkios valandos ėjimo ir beveik kilometro pakilimas aukštyn. (Nepalo žygiuose ėjimas skaičiuojamas valandomis, o ne kilometrais, tad nueitą atstumą pačios susižiūrėdavom telefonuose).

Takas veda vis aukštyn, laiptukų irgi nestinga, bet eiti šiandien lengviau. Ir Anil jau nebeatrodo toks susirūpinęs – aš kad ir lėtai, bet einu pirmyn, ir jau nebekvėpsiu kaip į krantą išmesta žuvis. Rytas giedras, tad ir vaizdai džiugina. Už tolimos kalnų keteros švyti balta Machapuchare – Žuvies uodegos – viršūnė.

Nepale šiuo metu vyksta penkių dienų trukmės Tihar festivalis; ši diena skirta šunims pagerbti. Visi take sutikti šunys papuošti gvazdikų girliandomis ir ant kaktos raudonais dažais nupieštais bindi taškais.

Trumpam stabtelime svečių namuose pakeliui, atsigerti arbatos ir pailsėti, ir vėl kylam aukštyn. 11 ryto stojam pietų – lyg ir ankstoka, bet toks buvo viso žygio ritmas, ankstyvi pusryčiai, ankstyvi pietūs, ir paskui ilga pertrauka iki vakarienės. Pietūs būdavo tokie sotūs, kad alkanos net ir vakare niekad nesijautėm.

Pavalgę ir pailsėję, judam toliau. Ilgokai einam per didžiulių rododendrų mišką. Gidas pasakoja, kad rododendro medis Nepale laikomas šventu, o nuskynus jo žiedą turisto laukia didžiulė bauda. Mes pasijuokiam, kad nuo tokių aukštų medžių nelabai ir pasieksi nuskinti.

Kylam vis aukštyn, oras prastėja, saulės jau senokai nebeliko, aplink kaupiasi šaltas lipnus drėgnas rūkas. Esame jau beveik trijų kilometrų aukštyje. Antrą popiet pasiekiame Ghorepani kaimelį. Aš čia jau esu buvusi prieš 12 metų, nakvynės namų tada buvo gerokai mažiau. O mes dar ilgokai kylam aukštyn, kol pasiekiam savo nakvynės vietą – Fishtail Guesthouse pagrindinėje kaimelio gatvėje. Lauke tvyro rūkas, labai šalta. Šalta ir mūsų dviviečiame kambaryje, bet užtai turime savo atskirą dušą ir karšto vandens! Nusipraususios ir susitvarkiusios kasdienius žygio reikalus, einam pasivaikščioti, bet ilgai neužtrunkam – be keleto suvenyrų parduotuvių, kaimelyje daugiau nėra kur eiti. Grįžtam į savo svečių namus ir įsitaisome bendrame kambaryje su arbatos puodeliais. Wifi čia kainuoja 100 rupijų. Lauke tebesitęsia šventė, o tiesiai po langu vyksta kauliukų žaidimas – daug dalyvių, daug azarto, labai įdomu stebėti.

Kambaryje taip šalta, kad garas iš burnos eina. Kai penktą valandą užkuriama geležinė krosnelė, mes iškart persikraustom kuo arčiau jos. Tos krosnelės yra šilčiausia vieta šiaip jau nekūrenamuose svečių namuose, tad prie jų prisėsti visada būna konkurencija, bet šįvakar svečių nelabai daug. Vakarieniaujam šeštą, aš išsirinkau egg curry – skanus, sotus ir sušildantis patiekalas. O gatvėje jau visai įsisiūbavusios festivalio linksmybės – iš garsiakalbių sklinda kurtinanti muzika, tradiciniais rūbais pasipuošę vietiniai dainuoja ir šoka, o mes spėliojam, ar pavyks šiąnakt išsimiegoti. Rytoj mums labai anksti keltis, o jeigu jie per naktį švęs? Bet dešimtą valandą muzika baigiasi, ir pagaliau įsivyrauja tyla.

Trečioji ABC žygio diena. Ghorepani (2880 m) – Poon Hill (3210 m) – Tadapani (2630 m)

Statistika: 14 km, 8 hours

Keliamės labai anksti, dar prieš penkias, ir išeinam dar neprašvitus. Kilsim į 3210 metrų aukštyje esančią Poon Hill kalvą, pasitikti saulėtekį ir pasigėrėti svaigiais panoraminiais vaizdais. Orų prognozės, tiesa, nekokios, bet dar tikimės, kad jos neišsipildys.

Su nerimu laukiau šio kopimo į Poon Hill, nes prieš 12 metų labai sunkiai jį įveikiau. Šįkart gi jokių problemų – neskubėdama užlipu aukštyn, be jokių ekscesų. Deja, viršuje laukia tik debesys, kalnų nei vienoje pusėje nesimato. Netrukus pateka saulė, bet ji apšviečia tik baltus debesis aplink – jei nežinotum, tai net neįtartum, kad mus iš trijų pusių supa aukšti amžinu sniegu ir ledu padengti kalnai. Labai labai gaila. Aš bent jau prisimenu vaizdus iš ano žygio, o Neringa liks be svaigaus saulėtekio prisiminimų. Dar gerą valandą palūkuriuojam, kaip ir dauguma kitų, bet vaizdų nėra. Užtat sutinkam po Nepalą keliaujančią lietuvaitę Viktoriją – ji prie mūsų prieina, išgirdusi lietuviškai kalbančias.

Leidžiantis atgal į Ghorepani, dangus pagaliau susimyli ir parodo šiek tiek kalnų. Nuotaika iškart pasitaiso.

Papusryčiavusios (šįkart ėmėm blynelius su bananais, jie labai skanūs) pusę dešimtos leidžiamės į kelią. Debesys vėl užtraukė visą dangų, aplink tvyro pilka drėgmė. Netrukus užkopiame į Thapla Danda perėją, 3165 metrų aukštyje. Čia mūsų irgi turėtų laukti svaigūs vaizdai į visas puses, kuriuos prisimenu iš ano karto – deja, šįryt aplink tik pilkos rūko sienos.

Takas eina tai aukštyn, tai žemyn (teoriškai šiandien einam tik žemyn), vienu tarpu ilgai leidžiamės per mišką akmeniniais laiptukais (eiti jais žemyn gerokai lengviau nei aukštyn). Miške karaliauja ruduo. Gražu, bet norėtųsi saulės ir vaizdų. Kita vertus, rūkas ir debesys suteikia savotiško mistiško žavesio mus supančiam peizažui.

Pirmą valandą pasiekiame Banthanti kaimą ir sustojame pietų. Imam momo, bet man jie smarkiai per aštrūs.

Kiek pailsėję, vėl einam tolyn per mišką – tai aukštyn, tai žemyn, tai laiptukais, tai akmenų ir medžių šaknų pilnais takeliais (juokiamės, kad pradžioje taip nemėgti laiptukai dabar atrodo lengvesnis variantas). Orai nesitaiso, virš žalių kalnų kabo žemi sunkūs debesys, oras prisisunkęs drėgmės. Labiau panašu į džiungles nei į kalnus.

Pusę keturių pasiekiame Tadapani. Nakvynės namai vadinasi taip pat kaip ir vakarykščiai – Fishtail Guesthouse. Vėl turime dvivietį kambariuką, bet jau be atskiro dušo, o bendram vanduo tik šaltas, bet vis tiek nusiprausiu, pati savim stebėdamasi (aš, po šaltu dušu?). Paskui su Anil išsiaiškinom, kad įvyko nesusipratimas – turėjom pasakyti, kad norim karšto dušo, nes už tai reikia atskirai mokėti. Kitom dienom jis jau pats klausdavo, ar norėsim. Wifi kainuoja dvigubai brangiau nei vakar, 200 rupijų. Vakarienei imu tirštą daržovių sriubą su makaronais – labai tinkamas patiekalas, kai taip šalta. O lauke ir vėl baliai festivaliai. Anil prisijungia prie improvizuoto koncerto (pasirodo, jis turi labai neblogą balsą), o paskui įkalba ir mudvi sudalyvauti šokiuose. Ir dar nufilmuoja! Prisišokusios ir prisijuokusios, dešimtą vakaro grįžtam į kambarį, rengiamės termo rūbais, pakuojamės į miegmaišius (kambaryje labai šalta) ir krentam miegoti.

Ketvirtoji ABC žygio diena. Tadapani (2630 m) – Chomrong (2165 m)

Statistika: 10 km, 5,5 valandos

Pabundam tuoj po šešių ir einam į lauką – galgi šįryt bus gražus saulėtekis? Deja, kalnai ir vėl pasislėpę po debesimis. Užlipam iki Hotel Magnificent (čia mudu su vyru nakvojome prieš 12 metų) – tai aukščiausiai esantys nakvynės namai šiame kaimelyje, ir vaizdai iš čia erdviausi, neužstojami stogų ir pastatų. Kalnai vis dar nenori pasirodyti, slepiasi po debesų skara, bet vis tiek labai gražu – tekanti saulė minkšta auksine šviesa dažo tolimą slėnį ir parūkavusias žemesnių kalnų grandines tolumoje. Kaimelis dar tik bunda, aplink tylu, tik maldų vėliavėlės plazda lengvame vėjyje. Vienu tarpu pro debesis pasimato Annapurna South, o Žuvies Uodega vis dar slepiasi nuo mūsų. Jau kelintas apniukęs rytas – kada gi mums pagaliau pasiseks ir pamatysime tuos svaigius baltus kalnus, kuriuos taip ryškiai prisimenu iš ano karto?

Pusryčiaujam, renkamės daiktus, ir vis tikimės vaizdų. Mums pasiseka – Annapurna South pagaliau išsivaduoja iš debesų ir dominuoja horizontą savo baltu švytinčiu kupolu.

Išeinam tuoj po aštuonių. Šiandien vėl laukia sunki diena, nors pagal statistiką taip neatrodo – juk tereikės nusileisti kelis šimtus metrų žemyn? Deja, Nepale tiesių ir paprastų takų nėra, o būsimos nakvynės vieta yra kitoje gilaus tarpeklio pusėje. Tad pirmiausia teks nusileisti apie 700 metrų laiptukais žemyn, iki upės slėnyje, o paskui, kitame krante, vėl kilti aukštyn. Eiti žemyn nesunku, oras ryte geras, šviečia saulė, nors aukštesni kalnai vis dar nugulti debesų. Už poros valandų stabtelime arbatos Chuile kaimelyje. Milk tea – stipri arbata su pienu ir prieskoniais (kardamonas, gvazdikėliai, cinamonas) – yra tikras gėris! Ir vėl einam žemyn, nors kartais truputį pakylam aukštyn, turbūt kad nuobodu nebūtų. Upė giliai slėnyje atrodo toli toli.

Kabančiu tiltu perėjusios šniokščiančią upę, kitoje pusėje stačiais laiptukais vėl kylam aukštyn. Aš einu ir stebiuosi, kaip palyginus lengva, jau seniai pamiršau pirmos dienos košmarus. O paslaptis paprasta – išmokau eiti lėtai! Gal antrą žygio dieną Neringa pasiteiravo, ar nenorėčiau išbandyti jos metodo – eiti lėtai ir stabiliai, o ne lėkti ir paskui kvėpčioti uždusus. Kiek skeptiškai pažiūrėjau į tą jos pasiūlymą, bet nusprendžiau pabandyti – ir ėjimas aukštyn tapo gerokai malonesnis. Vis dar mokausi naujų dalykų, pasirodo!

Takas vingiuoja kalno šlaitu, pamažu kyla aukštyn, praeinam keletą mažų kaimelių, viename iš jų sustojame pietų. Nepamenu, ką valgiau aš, o Neringa ėmė keptas bulves – jai jau mirtinai nusibodo ryžiai ir makaronai, o tokių skanių bulvių, sakė, gyvenime nebuvo valgiusi!

Kol pavalgom ir pailsim, oras visai subjūra, užslenka tirštas rūkas, ir toliau einam jau be vaizdų. Neįdomu, bet ką darysi. Trečią popiet pasiekiame Real Chomrong Guesthuose aukštai ant kalno šlaito. Nuo kiemo turėtų vertis plati slėnio ir kalnų panorama, bet matome tik baltą nepermatomą rūko sieną. Vėl turime dvivietį kambarėlį, mažuliuką, bet su dušu. Vanduo vėsokas, nors ir kainuoja 300 rupijų, bet net ir galvą išsiplaunu – prie visko žmogus pripranti. Svečių šįvakar nedaug, tik du kiti kambariai užimti. Vakarą praleidžiame mažame bendrame kambaryje. Čia šilta, net per daug, geležinėje krosnelėje pleška ugnis, norisi sėdėti toliau nuo jos, bet labai gerai pasidžiauti rūbus šilumoje – net ir neskalbiami jie per dieną smarkiai sudrėksta. Gidai lošia kortomis, maža erdvė net skamba nuo šnekų ir juoko. Wifi vis labiau brangsta – jau 300 rupijų. Laiką iki vakarienės išnaudojam FB dienoraščių rašymui (Anil vis ateina pasiteirauti, ar jau paskelbėm). Vakarienei aš vėl imu egg curry. Miegoti einam anksti.

Penktoji ABC žygio diena. Chomrong (2165 m) – Bamboo (2300 m)

Statistika: 8 km, 6 valandos

Dar viena žygio diena, ir dar vienas apsiniaukęs rytas. Nakvojome labai gražioje vietoje, ant kalno šlaito, su vaizdu į slėnį ir – teoriškai – į baltus kalnus už mūsų. Deja, kalnų ir vėl nesimato, jie po debesimis. Bet rytas vis tiek labai gražus, aplink tylu, lengvame vėjyje plazda maldų vėliavėlės, slėnis pamažu vaduojasi iš rūko. Pusryčiaujam lauke, nes pusę aštuonių jau visai šilta.

Išeinam kiek po aštuonių. Pirmoji šios dienos žygio dalis – 2500 laiptelių žemyn. Pakeliui prieiname labai dailią stupą. Stabtelime jos apžiūrėti, o paskui kyla mintis uždegti po aliejinę lempelę – kaip auką orų dievams, kad pagaliau susimylėtų ir parodytų mums tuos gražiuosius snieguotus kalnus. Dangus tuo tarpu vis labiau niaukstosi.

Pasiekusios gilaus tarpeklio dugną, kabančiu tiltu pereinam į kitą pusę ir pradedam kopti aukštyn. Taip ir einam visą šitą žygį, aukštyn-žemyn, ištisai, nei vienos dienos dar nebuvo, kad tik aukštyn ar tik žemyn. Apie lygius takus išvis tik pasvajoti telieka.

Stabtelim arbatos Lower Sinuwa kaimelyje. Vėsu, pučia šaltas vėjas, bet milk tea iškart mus sušildo. Ant grindinio nupiešta spalvinga mandala, prie jos kietai miega didelis gauruotas šuo, prie kito staliuko arbatą geria gerokai 60+ amžiaus moterų būrelis – visos žvalios, energingos, pagaunu save galvojančią, kad norėčiau turėti tiek sveikatos ir energijos, kai pasieksiu tokį amžių.

Aukštyn ir aukštyn veda takas ant miškingo kalno šlaito, o kitoje plataus slėnio pusėje matosi debesų nugulti žali kalnai. Pietų stojame Upper Sinuwa kaime. Nuo kavinės terasos turėtų matytis keturių didžiųjų Annapurnos masyvo kalnų panorama – deja, šiandien matome tik debesis. Jau kelintą dieną ta pati istorija – tik debesys, ir jokių baltų kalnų. Mūsų nusivylimas vis didėja, bet su orais nepasiginčysi.

Paskutinis etapas – žemyn per mišką iki Bamboo kaimo. Eiti lengva, bet džiaugsmo nedaug, nes ryt teks vėl susirinkti tuos prarastus aukščio metrus.

Pusę trijų pasiekiame Bamboo – nediduką kaimelį tankiame bambukų miške. Nakvosime Bamboo Guesthouse. Tai pati prasčiausia nakvynės vieta visame žygyje. Tualetai nešvarūs ir smirdantys, dvivietis kambariukas mažulytis, sienos ir lubos apkaltos nedažytomis presuotos medienos plokštėmis, pro miniatiūrinį langą beveik nepakliūva šviesa (nors ir lauke jos nedaug, nes vėl užslinko rūkas), ir žiauriai šalta. Vienas privalumas – karštas dušas (mokamas, žinoma). Susitvarkiusios einam į bendrą kambarį kitame pastate, tikėdamosi kiek apšilti, bet ir ten laukia nusivylimas. Bamboo jau yra Annapurna Sanctuary teritorijoje, čia draudžiama kirsti medžius malkoms, ir krosnelės šiuose svečių namuose tiesiog nėra, tad bendrame kambaryje šalta beveik taip pat kaip ir mūsų kambarėlyje. O mes taip svajojom, kad pasišildysim prie krosnelės, ir drėgnus rūbus beigi batus prasidžiovinsim. Gerai kad turim termo rūbus, tai nors kiek šilčiau. Pirštinės irgi praverčia. Šįvakar, kaip ir dažnai per pusryčius ir vakarienę, abi imam tą patį patiekalą. Kai taip nutinka, gidas juokiasi ir vadina mus dvynėmis. Rosti (didžiulis bulvinis blynas) – skanus ir sotus. Desertui, kaip visada – mums asmeniškai paruošta obuolių ir bananų lėkštelė.

Pabaigusios ir paskelbusios FB dienoraščius, susirenkam telefonus ir powerbankus nuo nepatikimai atrodančios, bet kažkokiu būdu visgi veikiančios pakrovimo stotelės, grįžtam į savo šaltą nejaukią kamarėlę ir pakuojamės miegoti. Su termo rūbais įlindus į miegmaišį, po kelių minučių tampa visai šilta ir užmiegu greičiau nei tikėjausi.

Šeštoji ABC žygio diena. Bamboo (2300 m) – Deurali (3200 m)

Statistika: 7,5 kilometrų, 7 valandos

Šiandien vėl laukia nelengva diena – turėsime pakilti beveik kilometrą ir nakvosime 3,2 kilometrų aukštyje, kur teoriškai jau gali pasijausti aukščio ligos simptomai. Pusryčiams užsisakiau skrudintos duonos su džemu – tai nebuvo labai geras pasirinkimas, likau truputį alkana. Rytas apniukęs ir pilkas, bet kitokių jau nebelabai ir prisimenam šiame žygyje. Takas veda vis aukštyn per mišką, paskui atviresniu šlaitu; vėl daugybė laiptukų, bet jie mūsų jau nebegąsdina, pripratom. Už poros valandų stojam arbatos Dovan kaime. Kondensuotu pienu pasaldinta milk tea ir Bounty batonėlis – labai skani energijos bomba!

Ir vėl einam – vis tolyn ir aukštyn. Kalnai čia labai žali ir vešlūs, tikros džiunglės, ir krioklių daug pakeliui. Vienas ypač didelis, o šalia jo – Barah šventykla. Čia trumpam stabtelime: pasižvalgome į krioklį, apeinam šventyklą, paskambinam varpeliais, nusifotografuojame atminčiai kartu su gidu.

Ir vėl kylam aukštyn, iš pradžių laiptukais per vešlų žalią mišką, paskui kalno šlaitu virš gilaus žalio tarpeklio.

Pietaujame Himalaya kaime. Jau pakilome į beveik 2,9 kilometrų aukštį, esame ant stataus kalno šlaito virš siauro gilaus tarpeklio. Čia labai gražu, net ir debesys to grožio negadina, dar netgi prideda mistikos ir paslapties. Pietums sudorojame po didžiulį bliūdą vermišelių sriubos su daržovėmis ir kiaušiniu, o desertui pasidalijame nemenką šokoladinio torto gabalą – nustebome, kad taip aukštai kalnuose galima torto gauti, ir dar tokio skanaus.

Kiek pailsėję judam toliau. Peizažas keičiasi – baigėsi miškas, tarpeklis praplatėjo ir pavirto didžiuliu slėniu, beveik nebeliko žalumos, kalnai aplink daug rūstesni, dramatiškesni. Aplink uolos ir akmenynai, toli apačioje šniokščia sūkuringa upė. Einu ir galvoju, kad šis peizažas man labai primena Aliaską. Oras vis blogėja, vienu momentu net ir lietus ima purkšti, bet ši tako dalis labai įspūdinga. Tolumoje jau matosi mėlyni Deurali kaimo stogai, bet iki jo dar eiti ir eiti. O kad nebūtų nuobodu, pakeliui dar tenka pereiti kelis sraunius upelius abejotino tvirtumo tiltukais.

Pusę trijų popiet pasiekiame Deurali – mažutį kaimelį aukštai virš slėnio, 3,2 kilometrų aukštyje, pilkų rūsčių kalnų apsuptą. Dangus visiškai apniukęs, beveik prietema, ir vis žemiau leidžiasi pilki sunkūs debesys. Anil dar ryte perspėjo, kad šiandien turėsim paskubėti, nes popiet laukiama lietaus – mums pasisekė jo išvengti. Nakvosime New Panorama svečių namuose. Ir vėl turime dvivietį kambarėlį, švarų ir tvarkingą, bet viduje beveik taip pat šalta kaip ir lauke. Susimokam už karštą dušą, tikėdamosi nors taip kažkiek sušilti, bet tas dušo malonumas toks šiek tiek abejotinas – vanduo tikrai karštas, bet dušo kambarėlio langelis neįstiklintas, tad viduje žiauriai šalta.

Gal po pusvalandžio pradeda lyti – iš pradžių lengvai, paskui pareina tikra liūtis. Kaip gerai, kad mes jos išvengėm! Juolab kad ir šiuose svečių namuose nėra krosnelės, tad nėra kur išsidžiovinti šlapius drabužius. O žygeiviai eina ir eina, net ir sutemus, svečių namai pilni, ir mūsiškiai, ir visi kiti. Baisu net pagalvoti, kaip tie per lietų atėję žmonės rytoj vėl vilksis šlapius rūbus ir ausis šlapius batus, ir eis toliau.

Bendras kambarys gana jaukus ir erdvus, vietos visiems užtenka, tik šalta labai, net ir gausybė žmonių neprišildo tos ledinės erdvės. Vakarienei imam keptų bulvių su sūriu. Jau pradeda pabosti vis tas pats meniu, bet viskas skanu ir sotu, o daugiau ir negali norėti tokiom sąlygom. Nakčiai susivelku abi poras termo rūbų (šiaip viena pora būdavo vakarui, kita nakčiai), apsikloju stora antklode ir dar miegmaišį ant viršaus užsimetu, bet vis tiek sušylu ne iš karto. Lengvai skauda galvą – gal aukštis jaučiasi? Turiu diamox tablečių, bet Anil sakė jų negerti, jei nebus rimtesnių simptomų. Gal nebus. Rytoj laukia didžioji diena – pakilimas iki ABC. Labai norėtųsi pagaliau gero oro – galgi per naktį išsilis ir išsišvies?

Septintoji ABC žygio diena. Deurali (3200 m) – Annapurna Base Camp (4130 m)

Statistika: 7 kilometrai, 5 valandos

Ir štai, atėjo TA didžioji diena – šiandien šturmuosime išsvajotąjį žygio tikslą, Annapurnos bazinę stovyklą. Prabudus šaltame kaip ledas kambaryje gerklę kutena lengvas jauduliukas. Ir pirma mintis – koks lauke oras? O lauke giedra! Dangus mėlynas, aplink stūkso didžiuliai kalnai, jie atrodo lyg cukraus pudra pabarstyti – vakarykštis lietus ten aukščiau pavirto sniegu. Gražu nežemiškai!

Greitai pusryčiaujam, ruošiamės, ir pusę aštuonių išeinam. Šiandien vėl turėsime pakilti beveik kilometrą. Takas iškart veda aukštyn, po kojomis lengvas sniego sluoksnis, o priešakyje vilioja aukšti balti kalnai – tie, tikrieji, didieji, kurių taip laukėme ir ilgėjomės visas tas apniukusias žygio dienas.

Einam šiandien tik aukštyn, be jokių nusileidimų, bet takas nesunkus, nors ir statokas. Tik nemenkas aukštis trukdo eiti normaliu žingsniu – vis tenka save stabdyti, prisimenant eiti lėtai, kad kvapo nepritrūktų. Bet stojam vis tiek dažnai – grožėtis ir fotografuoti. Gražu taip, kad nežinai nei į kurią pusę žiūrėti. Pasižadam sau, kad nors po kelias minutes tiesiog eisim nefotografuodamos, bet labai sunkiai sekasi tą pažadą tęsėti.

Kuo aukščiau kylam, tuo daugiau sniego – ir ant tako, ir ant šlaitų. Nesitikėjom, kad eisim per sniegą, bet jokių problemų dėl to nekyla, avim tvirtais žygio batais, tad visai smagi atrakcija gaunasi. Pasaulis aplink baltas baltas – iš visų pusių mus supa užburianti apsnigtų Himalajų magija.

Dešimtą ryto pasiekiam MBC (Machapuchare kalno bazinę stovyklą) ir stabtelim arbatos. Labai keista, kai aplink sniegas, bet saulėkaitoje šilta, ir galim sėdėti lauke trumpom rankovėm. Kaip visada, imam milk tea – labai pamėgau šį gėrimą.

MBC ilgai neužtrunkam, ir vėl kylam aukštyn, link galutinio tikslo. Kai gėrėm arbatą, tolumoje dar ryškiai matėsi Annapurna South, o dabar jau renkasi debesys. Kaži ar bus ten viršuje vaizdų?

Artėjam prie 4 kilometrų aukščio ribos, bet jokių simptomų dar nejaučiam, tik einam lėtai, nes nuo greitesnio tempo iškart pritrūksta kvapo. Gal pusiaukelėje sustojam pailsėti. Neringa nulipdo besmegenį, Anil kėsinasi jį „nušauti“, Neringa neleidžia. Aš gi įsiamžinu sniege išrašiusi savo vardą – nors toks laikinas pėdsakas liks.

Į Annapurna Base Camp ateinam pusę pirmos. Debesys mus aplenkė – viršuje laukia tik pilkas rūkas. Bet vis tiek fotografuojamės prie garsiojo ABC ženklo, pirmiausia visa komanda, tada mudvi su Neringa, su Lietuvos vėliava, ir su Ukrainos. Vis dar nesitiki, kad jau atėjom, įveikėm, pasiekėm savo tikslą. Ilgai laukta kulminacija, bet tokia neryški, lyg sapne.

Dar pora šimtų metrų – ir mes jau ABC teritorijoje. (Bet čia, pasirodo, dar ne ta stovykla, kur nakvoja alpinistai, ši skirta tik žygeiviams.) Nakvosime Annapurna Sanctuary Lodge svečių namuose, ir tai vienintelė nakvynė, kai kambarį teks dalintis su dar dviem žygeivėm – dviviečių kambarių čia tiesiog nėra. Kambariuke nežmoniškai šalta – skvarbiai, aštriai, geliančiai šalta. Gal net žemiau nulio,  nors termometrų nėra. Ilgai čia neužtrunkame – dantim kalendamos greitai persirengiam „naminiais“ rūbais (dušo idėjos atsisakom – per daug šalta) ir einam į bendrą kambarį pietų. Ten ir praleidžiam popietę ir vakarą – pavalgom pietus, išgeriam arbatos, pabendraujam, parašom FB reportažus (wifi yra net ir čia, 4 kilometrų aukštyje), tada laukiam vakarienės. Lauke tvyro pilkas rūkas, labai šalta, tad nesinori nei nosies kišti iš kambario. Tik vienu momentu prasisklaido debesys ir vakarų pusėje pasirodo besileidžiančios saulės nuauksintas baltai pasipuošęs Machapuchare – Žuvies uodegos – kalnas. Vos spėju per langą jį nufotografuoti, ir debesų užuolaida vėl užsiskleidžia.

Kai grįžtam į savo kambarį, jausmas lyg į ledo olą įėjus. Vėl susirengiu abu sluoksnius termo drabužių, apsiaunu dvi poras vilnonių kojinių, su visa galva lendu į miegmaišį, ant viršaus užsikloju storą antklodę – iš pradžių atrodo, kad niekaip nesušilsiu, bet netrukus visgi sušylu ir užmiegu. (Tam pačiam kambary miegojusi korėjietė su pavydu žiūrėjo į mūsų miegmaišius – jų grupė miegmaišių neturėjo – ir gulti ėjo su visais rūbais, net pūkinės striukės nenusivilkusi, tik batus nusiavė.) Pirmą nakties pabundu nuo stipraus galvos skausmo – matyt, pasijuto aukštis. Išgeriu ibuprofeno ir vėl užmiegu.

Aštuntoji ABC žygio diena. Annapurna Base Camp (4130 m) – Dovan (2500 m)

Statistika: 12 kilometrų, 7 valandos

Žadintuvas suskamba pusę šešių: iš vakaro sutarėm šeštą lauke susitikti su gidu ir pasitikti saulę ant šalia stovyklos esančios keteros. Lauke dar tamsu, ir labai šalta, bet dangus visiškai giedras, nusagstytas žvaigždėm, o aplink boluoja kalnai – didžiuliai, tolimi, paslaptingi. Esame pačioje Annapurna Sanctuary širdyje.

Kambaryje neužsidega šviesa – gal lemputė per naktį užšalo? – tad ruošiamės tamsoje. Nusiprausti ir norint nepavyktų (nors noro mažai tokiame šaltyje) – lauke esančioje kriauklėje vanduo iš krano nebėga, užšalęs. Tuo tarpu pamažu švinta, vis labiau ryškėja kalnų kontūrai, o rytuose švyti didingoji Žuvies uodegos viršukalnė – pro jos kraštelį netrukus patekės saulė.

Kieme jau prasidėjęs judėjimas – visi traukia ta pačia kryptimi, ant šalia stovyklos esančios keteros, juosiančios platų gilų slėnį,  kurio tolimojoje pusėje stūkso Annapurna kalnų masyvas. Susirandam savo gidą ir prisijungiam prie srauto. Žmonių ant keteros gausybė, sudėtinga judėti, dar sudėtingiau pasidaryti nuotrauką atminimui. Bet viskas pasimiršta, kai pateka saulė ir nušviečia didingą prieš mus atsivėrusį vaizdą. Didžiulis gilus kalnų slėnis, amžinu sniegu padengtų kalnų grandinė horizonte, nuolat besikeičiančios saulėtekio spalvos – ir vis dar sunkiai suvokiamas faktas, kad aš tikrai esu čia, kad visa tai matau savo akimis, kad jau išsipildė dar viena svajonė. Gražu taip, kad norisi įsižnybti, pasitikrinti, ar nesapnuoju. Esu daug keliavusi, daug visokių grožių mačiusi, bet šis rytas su Annapurna išliks atminty kaip kažkas magiško ir žodžiais nenupasakojamo.

Ant keteros praleidžiame daugiau negu valandą. Planavom anksti pusryčiauti ir anksti išeiti, bet negalim atsiplėšti nuo tų stebuklingų vaizdų (juolab kad vakar dėl rūko jų visai nematėm). Galiausiai Anil nueina pasakyti virtuvei, kad pusryčiausim vėliau, o mudvi dar liekam pasidžiaugti kalnais. Žmonių tuo tarpu smarkiai sumažėja, ir tampa dar smagiau. Sutinkame ir lietuvaičių porą – jie mus pamatė besifotografuojančias su Lietuvos vėliava ir priėjo. Jie nakvojo žemiau, MBC stovykloje, ir iki ABC užkopė tamsoje su žibintuvėliais – sakė, labai cool patirtis.

Galiausiai labai nenoriai grįžtam į savo svečių namus ir einam pusryčiauti. Man vis dar labai skauda galvą, net ir antra ibuprofeno tabletė nepadėjo. Bet jau tuoj leisimės žemyn, tad labai nepergyvenu, žinau, kad nusileidus iškart pagerės.

Aštuntą ryto paliekam svečių namus, pasidarom dar vieną fotosesiją prie ABC ženklo, ir išeinam. Šiandien turim nusileisti beveik tiek pat, kiek pakilom per praėjusias dvi dienas, tad reikia skubėti. Bet labai nesinori iš čia išeiti ir palikti tą didžiųjų kalnų grožį ir didybę –  juk taip trumpai tegalėjom prie jų prisiliesti. Nors gal taip ir geriau, kai nespėji persisotinti.

Oras šįryt tobulas, eiti lengva, o aplink mus nuostabūs kalnai. Jei būtų daugiau laiko, prisėsčiau ant akmenų prie tako ir sėdėčiau sau, gėrėčiausi – tiesiog būčiau. Bet laiko užtenka tik trumpiems stabtelėjimams ir porai fotosesijų pakeliui į Machapuchare Base Camp.

MBC stovyklą pasiekiame per pusantros valandos, išgeriam arbatos, ir vėl tęsiam nusileidimą. Sniegas jau nutirpęs – rodos, ir nebuvo jo takuose. Leisdamosi į Deurali, sutinkam labai daug vietinių turistų – Nepale šventinė diena, daug kas ją išnaudoja žygiui į kalnus. Einantys aukštyn viltingai klausinėja, ar viršuje yra sniego, ir atrodo labai nusiminę, kai išgirsta, kad jis jau ištirpo.

Einam šiandien labai greitai, net gidas vos spėja paskui mus. Takas tas pats, kuriuo vakar kopėm aukštyn, bet šiandien viskas atrodo kitaip: ir einam priešinga kryptim, ir sniego nebėra. Tik vis dar taip pat gražu.

Trumpai stabtelim Deurali, o pietauti stojam Himalaya kaime, apie pirmą valandą. Su apetitu patvarkom po bliūdą makaronų su daržovėm, kiaušiniu ir sūriu – labai skanu, ir valgyti labai norisi. Ir vėl lekiam žemyn. Nakvosim Dovan kaime – pradinis planas buvo Bamboo, bet ten nebebuvo likę privačių kambarių. Dovan yra valanda arčiau negu Bamboo – šiandien tai yra privalumas, bet rytoj turėsim anksčiau išeiti, kad kompensuotume tą prarastą valandą.

Ateinam į Dovan pusę keturių, truputį pavargusios (nenuostabu, tokiu tempu lėkus visą dieną). Gaunam nemažą trivietį kambarį mums dviems, viduje švaru ir tvarkinga, o svarbiausia – nebe taip šalta! Vienas trūkumas – kambaryje nėra rozečių, telefonus ir powerbankus galima pasikrauti tik bendrame kambaryje, už atskirą mokestį. O šios dienos stebuklai dar nesibaigė – vakare išsisklaido popiet susirinkę debesys ir visu grožiu pasirodo saulėlydžio nušviesta Žuvies uodega. Dabar jau visiškai patenkintos gyvenimu sutaršom skanią vakarienę ir einam miegoti. Rytoj vėl bus ilga diena.

Devintoji ABC žygio diena. Dovan (2600) – Jhinnu Dhanda (1700)

Statistika: 12 kilometrų, 8 valandos

Keliamės labai anksti, pusę šešių, greitai pusryčiaujam (aš užsisakiau skaniosios gurung duonelės) ir dar prieš septynias išeinam. Šiandien laukia labai ilga diena – reikės ne tik pasivyti tą vakar numuilintą valandą iki Bamboo, bet ir laiku ateiti į Jhinnu Dhanda, kad dar spėtume į karštąsias versmes. O ėjimo nei daug nei mažai – apie 7 valandos.

Oras puikus, einam per vėsų mišką, virš galvos – ryškiai mėlynas dangus, o horizonte šmėžuoja Žuvies uodega; šiandien ji mus ištisai lydės.

Sustojam arbatos Upper Sinuwa kaime. Kai ėjom aukštyn (prieš kiek dienų tai buvo? reikia gerai pagalvoti, atrodo, kad jau labai seniai), kalnai skendėjo rūke, baltųjų milžinų horizonte nesimatė visai, o šiandien jie visi kaip ant delno, švyti saulėje ir primena, kad dar visai neseniai ir mes buvom kiek arčiau jų.

Leidžiamės vis žemyn – kartais miško takeliais, dažniau laiptukais, pro kaimelius, svečių namus, daržus ir gėlynus.

Galiausiai pasiekiam tarpeklio dugną, pereinam sraunią upę, o kitoje pusėje prasideda mažiau maloni atkarpa – 2500 laiptukų aukštyn, iki Chomrong kaimo. Kad juos kur, tuos laiptukus! Juolab jau visai įdienojo, eiti karšta. Bet pamažu, neskubėdamos, vis pailsėdamos kylam aukštyn. Trumpam stabtelim gražiojoje stupoje, kur prieš kelias dienas uždegėm po lempelę – panašu, kad padėjo, kalnų dievai galiausiai mus išgirdo ir atsiuntė gerą orą, leido pasidžiaugti tobulu Annapurnos saulėtekiu.

Jau gerokai nusigalavusios pagaliau įveikiam visus laiptelius ir pasiekiam Chomrong kaimą. Gidas mus veda dar šiek tiek aukščiau ir žada ypatingą patirtį pietums. Neapgavo: nuo svečių namų kiemo veriasi vaizdas už nežinau kiek milijonų – platus žalias kalnų slėnis ir keturi kalnai galiūnai horizonte. Anil ir Sandesh išneša į lauką stalą ir kėdes, gaunam po bliūdą labai skanios tirštos sriubos, valgom ir gėrimės svaigiais vaizdais. Taip gražu, kad nesinori niekur iš čia eiti.

Papietavę ir pasidarę išsamią fotosesiją, judam toliau, dabar jau tik žemyn. Karšta, takas status, vėl daug laiptukų, o dar ir lengvas liūdesiukas apima, kad žygis jau į pabaigą; tokia įdomi nuotaika. Bet guodžia ir įkvepia kalnų vaizdai – net ir popiet dar visiškai giedra. (Na kodėl negalėjo toks oras būti nuo pačios pradžios?)

Pusę trijų ateinam į Jhinnu Dhanda kaimelį, nutūpusį ant kalvos šlaito virš plataus slėnio. Aplink daug žalumos, baltieji kalnai atsitraukę į tolimą horizontą. Nakvosime Evergreen Guesthouse, mūsų dvivietis kambarėlis – antrame aukšte, apjuostame plačia medine veranda. Jauku, švaru, šilta, bet mes neturim laiko – greitai ruošiamės, ir vėl į žygį. Leisimės žemyn prie Modi Khola upės, kur galima pamirkti karštose versmėse. Nusileisti tenka nemažai, ir takas per mišką vietomis gana status – oi nebus lengva po maudynių lipti atgal į kaimą! Anil ir Sandesh irgi eina su mumis, nepaleidžia vienų klaidžioti po mišką (nors tikrai nebūtume paklydusios). Galiausiai ateiname į akmenuotą laukymę prie žvyrkelio; kažkur toliau šniokščia upė, o šalia garuoja keli baseiniukai. Yra ir pora lentinių būdelių, kur galima persirengti. Žygeiviai mirksta baseinuose, gidai plepa tarpusavyje ir laukia, kol bus galima eiti atgal. Baseiniukai iš pradžių mums nepalieka labai didelio įspūdžio, bet kartą įlindus nebesinori išlįsti, toks malonus tas šiltas (beveik karštas) vanduo! Net nepastebim kaip praeina pusantros valandos – Anil sakė, kad jau ruošėsi eiti mus traukti lauk, bet pačios susipratom.

Aukštyn man lipasi labai sunkiai – gal šiltas vanduo per daug atpalaidavo, bet jaučiuosi panašiai, kaip tą pirmąjį rytą, kai maniau, kad galą gausiu ant tako. Labai apsidžiaugiu, kai įveikiam paskutinę be proto stačių laiptukų seriją ir jau prietemoj grįžtam į Jhinnu Dhanda.

Vakarieniaujam svečių namų kiemelyje – čia žemai net ir vakare dar visai maloniai šilta. Dieną (o iš tiesų tai jau ir žygį) pabaigiam bendra neilga vakarone su mūsų maža, bet šaunia komanda. Susidaužiam alaus buteliais ir vienbalsiai sutariam, kad žygis buvo puikus, nepaisant visų įnoringų orų kaprizų. Aš gi jums žadėjau auksinius kalnus, sako Anil, ir pažadą ištesėjau! Išties, to magiško saulėtekio Annapurnos papėdėje aš dar ilgai – o gal ir niekada – nepamiršiu.

Dešimtoji ABC žygio diena. Jhinnu Dhanda – Siwai

Paskutinis rytas kalnuose. Paskutinį kartą pabundam kietoje svečių namų lovoje, nusiprausiam lauke prie apdužusios kriauklės, sugrūdam į krepšį kalnų žygiui reikalingus rūbus ir daiktus, kurių nuo šiol nebereikės. Ir eiti per kalnus iki kitos nakvynės vietos irgi nebereikės – šįryt eisim vos kilometrą iki autobuso stotelės kitoje slėnio pusėje. Virš slėnio nutiestas smarkiai siūbuojantis įspūdingo ilgio kabantis tiltas. Eiti per jį dar negalime – gidas užmato, kad kitoje pusėje prie tilto artėja mulų vilkstinė; jiems pirmenybė, o mes laukiame, kol jie visi pereis tiltą, tada jau bus mūsų eilė. Tiltas nelabai stabilus, siūbuoja smarkokai, bet užtai kokie vaizdai nuo jo veriasi! Ech, kaip aš pasiilgsiu šių kalnų…

Kitame upės krante – improvizuota džipų ir autobusų stotelė, čia malasi daugybė žmonių ir tvyro visiškas chaosas. Anil mums iš pradžių siūlo laukti autobuso į Siwai, nes džipas brangu ir į žygio kainą neįskaičiuotas, bet po pusvalandžio apsigalvoja ir pasiūlo dalintis džipo kainą (4000 rupijų). Sutinkam, nes nenorim dar valandą ar dvi sėdėti triukšmingoje kavinėje, ir netrukus jau dardam džipu į Siwai. Kai kurie žygeiviai renkasi šią paskutinę atkarpą eiti pėsčiomis – iš pradžių kiek abejojom ir mes, ar ne smagiau būtų viską praeiti savo kojom, bet kai pamatom, koks tai būtų ėjimas, suprantam, kad gidas buvo teisus, siūlydamas važiuoti, nes eiti reikėtų tuo pačiu dulkėtu keliu, kuriuo nuolat pirmyn-atgal zuja džipai ir autobusai. O ir kelio būklė siaubinga, duobė ant duobės; abiem rankom laikomės tvirtai įsikibusios už ko tik galim, ir bandom kuo mažiau kalbėti, kad dantys neišbarškėtų ar liežuvio nenusikąstumėm. Poroj vietų kelias patvinęs, džipui tenka perplaukti tuos negilius, bet sraunius upeliukus. Aplenkiam ir keletą pėsčiųjų – nepavydim jiems visai.

Siwai – nedidelis ir beveik tuščias kaimelis prie judraus kelio. Džipo vairuotojas nurūksta atgal, o mes dar turim laiko išgerti arbatos pakelės kavinukėje, kol atvažiuos mūsų taksi. Pusantros valandos kelionė atgal į Pokharą truputį prailgsta, ypač kad dar ir kamštyje užstringame – laimei, tik pusvalandžiui. Pokharą pasiekiame pusę dviejų. Judrios žmonių pilnos gatvės, daugybė mašinų, triukšmas – didžiulis kontrastas kalnų ramybei, truputį užtruksim, kol priprasim. Iš kitos pusės, jau visai norisi minkštos lovos su balta patalyne ir karšto dušo – civilizacija irgi turi savo privalumų.

Iškyla šioks toks nesusipratimas su viešbučiu – tas, kuriame nakvojom prieš žygį, kambario mums neturi. Gidas ilgai kažkam skambina, ir galiausiai važiuojam į kitą viešbutį, prabangesnį, bet kiek toliau nuo centro. Šiltai atsisveikinam su Anil ir Sandesh, paliekam jiems dosnių arbatpinigių – ir jau viskas, ABC žygis baigėsi. Kojos dar puikiai prisimena visus nueitus kilometrus, bet tos dienos kalnuose jau dabar atrodo kaip gražus sapnas.

Likusią dienos dalį praleidžiam maloniai tingėdamos – karštas dušas, sotūs ir skanūs pietūs jaukioje kavinėje, pasivaikščiojimas ežero pakrante (vėl debesuota, kalnų vaizdų nerasta), kava ir desertukas, truputį šopingo, o pabaigai – kokteiliai bariuke ežero pakrantėje. Juk turim ką švęsti!

Tos devynios žygio dienos ne visada buvo lengvos, iššūkių netrūko, bet ir gerų įspūdžių susikaupė be galo daug. Labai labai džiaugiuosi, kad mudvi su Neringa pasirašėme šiam iššūkiui, ir kad viskas mums pavyko! Tik truputį gaila, kad jau viskas – bet abi tikimės, kad tai gal nebuvo paskutinis mūsų žygis Himalajuose ir kad pavyks dar čia sugrįžti.

Dvi dienos Pokharoje

Šeštadienio rytas – vėsus ir miglotas. Lėtai pusryčiaujame, paskui paprašome viešbučio registratūros surasti mums taksi į Gupteshwor Mahadev olą ir Devis krioklį – dvi netoliese esančias Pokharos atrakcijas, kurias rekomenduojama aplankyti. Kaina – 1500 rupijų, ir turėsim valandą laiko pasivaikščioti po abu objektus. Važiuojant taksistas klausia, ar ketinam eiti į kalnų žygį – koks geras jausmas, kai galim atsakyti, jog jau grįžome! Taksistas pritariamai palinksi, kai pasakojame, kad žygis buvo įspūdingas, bet nelengvas. Išleidžia mus judrioje gatvėje Pokharos pakraštyje, parodo, kur įėjimas į olą, ir susitariam, kur vėl susitiksim už valandos. Gupteshwor Mahadev ola – didžiulis požeminis olų tinklas, besitęsiantis apie 3 kilometrus. Į olą leidžiamasi įspūdingai dekoruotais laiptais, viduje – dievui Šivai skirta šventykla (fotografuoti jos teritorijoje griežtai draudžiama) ir daugybė mažų šventyklėlių su įvairių dievų skulptūrėlėmis. Viduje labai karšta ir drėgna. Vienoje vietoje pro plyšį tarp uolų matosi Devis krioklys – jį lankysime vėliau.

Devis krioklys mums nepasirodo labai įspūdingas – nei dydžiu, nei vandens kiekiu, nei aplinka. Vien dėl jo nevertėtų čia važiuoti, bet kartu su ola gaunasi visai nebloga rytinė ekskursija.

Vėl grįžusios į viešbutį įsitaisom patogiuose krėsluose ant stogo prie baseino, užsisakom po kapučino ir valandžiukę patingim. Po daugybės žygio dienų šiek tiek keista štai taip visai nieko neveikti.

Oras nesitaiso, dangų ir horizontą vis dar dengia sunkūs pilki debesys. Nepanašu, kad šiandien galėsime pamatyti tą gražiąją baltų kalnų panoramą, kuria garsėja Pokhara. Nusprendžiam visgi paplaukioti laiveliu po Phewa ežerą. 900 rupijų už valandą, trumpam sustojant Tal Barahi šventykloje mažoje salelėje. Šventykla ir buvo įdomiausia plaukiojimo dalis.

Labai vidutiniškai papietavusios jaukioje kavinukėje prie pat ežero, likusią dienos dalį nieko ypatingo nebenuveikiame – pasivaikštome pakrante, apžiūrim suvenyrų parduotuves, ilgokai desertinamės, tada renkamės, kur vakarieniauti. Visiško atsipalaidavimo ir tingėjimo diena – jaučiamės jos nusipelniusios po ilgo žygio.

Kitą rytą keliamės labai anksti, dar prieš keturias, ir pusę penkių jau sėdime autobusiuke į Annapurna Cable Car stotį. Planuojame gondola pakilti į Sarangkot viršūnę ir nuo ten esančio apžvalgos bokšto pasigrožėti saulėtekio vaizdais virš Pokharos. Viršūnę pasiekiame dar tamsoje, tuščioje kavinukėje nusiperkame kavos išsinešimui ir pasišviesdamos telefonu takeliu per mišką einame iki apžvalgos bokšto. Ten jau susirinkę nemažai žmonių, bet mūsų visų laukia nusivylimas – debesys taip ir neišsisklaido, baltų kalnų panoramos ir šiandien nepamatysime. Slėnio vaizdai, tiesa, labai gražūs, bet ne to čia atsibeldėme vidury nakties. Saulei patekėjus dar pasidairome po šalia esančią šventyklą ir vėl gondola leidžiamės žemyn. Į viešbutį grįžtame taksi; dar spėjame pusryčių, o jie čia skanūs ir gausūs.

Tingėti šiandien nebenorime, tad keliaujame aplankyti dar vieną Pokharos atrakciją – World Peace Pagoda, aukštai ant kalvos kitame Phewa ežero krante. Ežerą perplaukiame valtele, o kitoje pusėje stačiu taku per mišką pakylame iki pagodos. Takas nėra lengvas, bet po ABC žygio jis mums nebaisus, tik drėgnas karštis kiek vargina.

Pagoda gana įspūdinga, bet man labiausiai įsiminė tiesiai ant galvos iš kažkur nukritęs driežiukas, kai sustojau nufotografuoti vieną iš pagodą puošiančių Budos skulptūrų. Gerai kad į plaukus neįsipainiojo – papurčius galvą nukrito ant žemės ir nubėgo savo keliais.

Atgal į Pokhara Lakeside rajoną, kur yra mūsų viešbutis, grįžtame pėsčiomis – pakrante per mišką, paskui per Pokharos priemiesčius. Miško pakraštyje sutinkame būrį beždžionėlių – jos užsiėmusios savo reikalais, o mums labai smagu jas stebėti. Į viešbutį grįžtame kiek pavargusios ir smarkiai išalkusios. Pietums renkamės kiniečių restoraną, pavalgome skaniai ir gausiai, o likusią dienos dalį vėl maloniai tingime. Dieną baigiame labai skaniu tiramisu desertu itališkoje kavinėje – ne šiaip sau, o su proga, mat pagal nepalietišką kalendorių šiandien Neringos gimtadienis.

Kai planavome kelionę, tikėjomės tas dvi dienas Pokharoje praleisti svaigių kalnų vaizdų apsuptyje. Deja, ir vėl koją pakišo orai – nuostabių Pokharą supančių baltų kalnų panoramos taip ir nepamatėme. Truputį apmaudu buvo, bet juk su orais nepasiginčysi. Visgi šios dvi dienos buvo visai malonios – ir šį tą pamatėm, ir pailsėjom po žygio, vėl iš lėto prisijaukinom civilizaciją ramesnėje aplinkoje, prieš grįždamos į triukšmingą ir chaotišką Katmandu.

Kelionės pabaiga: Katmandu ir truputis Stambulo

Iš Pokharos į Katmandu vėl važiuojame turistiniu autobusu. Viskas jau žinoma ir pažįstama, ir baisi kelio būklė nebestebina, ir sustojimai visi tie patys. Kelionė vėl trunka dešimt valandų ir labai prailgsta. Atvykusias mus pasitinka du vyrukai iš agentūros. Jie labai nustemba išgirdę, kad mūsų viešbutis yra Boudha rajone (šį paskutinį viešbutį užsisakėme pačios), ilgokai kažką tarp savęs tariasi, ir galiausiai vedasi mus iki taksi. Iki viešbučio važiuojame daugiau nei valandą – kamščiai nevaikiški. Cloud 9 Garden viešbutis iš išorės atrodo visai neblogai, personalas labai draugiškas, bet kambarys apšiuręs, o vonios kambariukas išvis nenupasakojamos būklės. Prašom darbuotoją parodyti kitus kambarius ir pagaliau išsirenkam kiek padoresnį, bet vonia ir čia pobaisė, o karšto vandens duše išvis nėra. Nekokia perspektyva trims nakvynėms – ir labai keista, kad atsiliepimai bookinge apie šį viešbutį tokie geri. Greitai pavakarieniavusios jaukiame viešbučio kiemelyje (maistas tikrai skanus), einam miegoti, tikėdamosi, kad ryte viskas atrodys geriau.

Apsigyventi Boudha rajone, o ne turistiniame Thamelyje, nusprendžiau prisiskaičiusi kelionių blogų, kur buvo pabrėžiama, kad tai daug įdomesnis rajonas, daugiau vietinio vaibo, daugiau autentikos. Visa tai gal ir tiesa, bet realybė tokia, kad nėra kur padoriai pavalgyti (nebent viešbutyje) ir vakare nėra ką veikti, nes tamsios apšepusios gatvės neatrodo viliojančiai. Kitus du vakarus imdavom taksi ir važiuodavom į Thamelį. Viešbutis Boudha rajone kainavo mažiau, bet realiai pigiau nesigavo.

Dar viena priežastis, kodėl pasirinkome Boudha rajoną – norėjome dar kiek paturistauti Katmandu. Iš Boudhos paprasčiau pasiekti Pashupatinath šventyklas ir Bhaktapur miestelį. Iš Thamelio tektų važiuoti gerokai ilgiau, bet nežinau, ar dėl to verta rinktis Boudha – nebent labai jau norėtųsi to vietinio vaibo.

Kitą rytą, po pusėtinai neblogų pusryčių, pėsčiomis einame į Pashupatinath šventyklą. Judriose Boudha gatvėse verda gyvenimas, smalsu pasidairyti, tad kelias neprailgsta.

Pashupatinath – vienas didžiausių ir seniausių induizmo šventyklų kompleksų Katmandu slėnyje. Teritorija didžiulė, su keletu įėjimų, viduje yra daugybė šventyklų, palei šventa laikomą Bagmati upę eilėmis rikiuojasi mažutės šventyklėlės, o jų prieangiuose sėdi sadhu – atsiskyrėliai, teoriškai atsisakę visų realaus gyvenimo vilionių, bet mielai besifotografuojantys su turistais už nedidelį mokestį.

Kitame upės krante – laidojimo platformos (ghat), ant jų liepsnoja laidojimo laužai, siaurose gatvelėse sūkuriuoja žmonių masės, iš pagrindinės šventyklos aidi gerkliniais balsais traukiamos giesmės, upe plaukia gvazdikų girliandos, o aplink šmirinėja beždžionių būriai. Gerokai siurrealistinė patirtis, ir jausmas toks, lyg nekviesta būčiau patekusi į svetimo žmogaus laidotuves – ir stebėti kažkaip nesmagu, ir išeiti nėra kaip. Bet ši keista mums vakariečiams scena turi ir savotiškos traukos – kai prisėdi ant suoliuko terasoje virš upės, padedi į šalį telefoną ir tiesiog stebi tą vyksmą, pamažu apima keista ramybė, beveik transas, ir jau nebesinori kuo greičiau iš čia bėgti.

Iš Pashupatinath vėlgi pėsčiomis einame iki Boudhanath. Pakeliui užsukame į nedidukę ramybe spinduliuojančią Charumati stupą, o išėjusios pro jos vartus iškart pasineriame į Katmandu eismo chaosą.

Boudhanath stupą jau aplankėme prieš ABC žygį, šįkart norime tik papietauti. Deja, tenka nusivilti – stupą juosiančios kavinės pasiekiamos tik susimokėjus už įėjimą į aptvertą komplekso teritoriją; jokie aiškinimai, kad norime tik pavalgyti, nepadeda. Judrioje gatvėje šalia Boudhanath aikštės jokių padoresnių kavinių nesimato. Gerokai paklaidžioję visgi vieną randame, ir netgi labai neblogą – ir maistas skanus, ir vaizdas į stupą puikus, ir jokio papildomo mokesčio.

Paskutinė diena Katmandu skirta Bhaktapur miesteliui. Iki jo važiuojame taksi – iš Boudha vos pusė valandos. Įėjimo mokestis – 1800 rupijų užsieniečiams. Nuostabioji Bhaktapuro Durbar aikštė irgi buvo gerokai apgadinta 2015-ųjų žemės drebėjimo, bet dauguma šventyklų atstatytos, nors žala čia labiau akivaizdi nei Katmandu.

Apėję aikštę, renkamės vieną iš šalia esančių kavinukių ir sudorojam po indelį labai skanaus molinėse puodynėse fermentuoto buivolės pieno jogurto, kuriuo  garsėja Bhaktapuras. Porcijos nemenkos, realiai būtų užtekę vieno indelio dviems.

Pasistiprinę neskubėdamos apeiname Bhaktapuro senamiestį. Pasidairom po puodžių aikštę, paklaidžiojam siauromis gatvelėmis, užeinam į keletą parduotuvių, šį tą nusiperkam lauktuvių.

Galiausiai vėl praalkstam ir prisėdam pietų restoranėlyje su vaizdu į Durbar aikštę. Chicken nuggets Nepali style pasirodo esantys labai aštrūs, o desertui paragaujam yomari – ryžių miltų virtinių su karamelizuoto cukraus ir varškės įdaru.

Pačioms sau netikėtai Bhaktapure praleidome beveik penkias valandas. Laikas dairytis taksi – važiuosim pavakaroti į Thamelį, o pakeliui dar norime aplankyti virš Katmandu slėnio esančią Changu Narayan šventyklą. Bevalgančias antrą jogurto porciją mus užkalbina labai atkaklus taksi vairuotojas ir niekaip neatstoja, kol galiausiai sutinkame važiuoti su juo (už mums prieinamą kainą, žinoma). Kelias iki Changu Narayan – blogiausias, kokiu teko važiuoti Nepale (juokėmės, kad gal specialiai šunkeliais vežė, nes per daug nusiderėjom), bet šventykla labai įspūdinga ir tikrai verta tų mažų nepatogumų. Prisimenu ją iš anos kelionės į Nepalą, bet ir antrąkart aplankyti buvo labai įdomu.

Na ir štai, jau paskutinis rytas Nepale – net nesitiki! Pusryčiaujam, kraunamės daiktus, ir važiuojam į oro uostą (transferį suorganizavo agentūra). Atgal į Vilnių skrisime vėl per Stambulą. Skrydis vėluoja daugiau nei valandą, Stambule iškyla nesklandumų su iš anksto užsakytu transferiu, tad savo viešbutuką Sultanahmet rajone pasiekiame jau po devynių. Kol pavakarieniaujame, dar ir lyti pradeda, tad tik greit prasukame ratuką pro Mėlynąją mečetę, ir jau po vidurnakčio grįžtame į viešbutį.

Kitą rytą mūsų laukia ankstyvas skrydis į Vilnių, tad pusę šešių jau stovime tuščioje tylioje gatvėje prie viešbučio, bet užsakytas transferis taip ir nepasirodo, tenka gaudyti taksi. Jau sėdėdamos lėktuve sužinome, kad mūsų lagaminai vakar pasiliko Katmandu (mano lagamine yra luggage tag), tad grįžus į Vilnių tenka eiti į Lost Luggage ofisą ir pildyti visokius popierius. Ofisas mažutis, o jame sklaidosi ir garsiai isterikuoja iš grupinės kelionės Japonijoje grįžusi moteriškė, kurios lagaminas buvo apgadintas ir jame esančios lauktuvės prarado prekinę išvaizdą. Mudvi su Neringa tyliai pakrizenam, kad mielai dabar atsiimtume savo kad ir apgadintus lagaminus. (Lagaminai, beje, atsirado ir buvo mums grąžinti už dviejų dienų – mano atveju pačiu laiku, nes lagaminą atgavau likus dviems valandoms iki skrydžio namo į Amsterdamą.)

Taip ir baigėsi beveik tris savaites trukusi kelionė po Nepalą. Katmandu, Bhaktapuras, Pokhara – visur buvo gražu ir įdomu, bet pati įspūdingiausia patirtis, be jokios konkurencijos, buvo dešimties dienų žygis į Annapurna bazinę stovyklą, dėl kurio ir išsiruošėm į šią tolimą Azijos šalį. Po beveik dvejų metų rašydama šį reportažą, vėl su nostalgija prisimenu tas fantastiškas dienas kalnuose – ir labai tikiuosi kada nors grįžti į Himalajus dar vienam žygiui.