Pamatyti Juodkalniją norėjau jau seniai – dar nuo tada, kai pamačiau James Bond filmą „Casino Royale“. Užbūrė mane žalių kalnų ir mėlynos jūros vaizdai, ir pasakiau sau, kad būtinai turiu tai pamatyti savo akimis. Po kurio laiko sužinojau, kad gražieji vaizdai buvo nufilmuoti Italijoje, bet tai jau nieko nebepakeitė – noras pamatyti Juodkalniją buvo per daug stipriai įleidęs šaknis. Šių metų gegužę pagaliau atsirado galimybė šį norą paversti realybe.

Atostogoms Juodkalnijoje turėsime tik savaitę, jei tiksliau – devynias dienas. Reikalus komplikuoja dar ir tai, kad nei į vieną Juodkalnijos oro uostą nėra tiesioginių skrydžių iš Amsterdamo, o skrydžiams su persėdimu susigaištų praktiškai visa diena – gaila. Po ilgų paieškų galiausiai randu laiko prasme mus tenkinančius Air Serbia reisus per Belgradą, ir atostogų planavimas pagaliau įgauna pagreitį. (Tiesa, gegužės viduryje Balkanuose prasidėjo baisūs potvyniai, bet likus kelioms dienoms iki mūsų kelionės lietūs liovėsi, ir Belgradas buvo išgelbėtas – pakilęs upės vanduo miesto nepasiekė.)

Pagaliau ateina kelionės diena – gegužės 23-ioji. Iš Amsterdamo išskrendame tiesiai po darbo, vėlų penktadienio vakarą. Lėktuvas vėluoja, taigi Belgradą pasiekiame jau netoli vidurnakčio. Neoficialus taksi (bet su taksi ženklu bagažinėje!) atveža mus į visai šalia oro uosto esantį viešbutį, ir krentam miegoti. (Oro uoste nakvoti nenorėjom, nes iš negausios internete rastos informacijos supratom, kad tokios galimybės ten lnelabai yra.) Miegas trunka neilgai, vos penkias valandas, nes šeštą ryto jau vėl turime būti oro uoste, ankstyvam skrydžiui į Podgoricą. Skrendame virš potvynio užlietų plotų, matome atominę elektrinę, iš kelių pusių apsuptą vandens – atrodo baisokai….

Skrydis netrunka nei valandos (bet pusryčių paketą ir kavos vis tiek gauname), ir aštuntą ryto jau leidžiamės Podgoricoje. Čia pasitinka apniukęs ir artėjančiu lietum dvelkiantis oras. Tolumoje matosi miglose paskendę kalvos, priekalnėse driekiasi kiparisų giraitės. Panašu į Italiją. Negaišdami laiko, atsiimame iš anksto išnuomotą mašiną (nuomojome per Avis), išsitraukiame žemėlapį ir pajudame link šiaurės ir link kalnų. Šios dienos mūsų tikslas – Žabljak miestelis Durmitor nacionaliniame parke.

Pakeliui norime pamatyti Morača kanjoną ir to paties pavadinimo vienuolyną bei pasigėrėti Taros kanjonu nuo Durdjevica tilto. Vaizdai gražėja akyse, vos išvažiavus už Podgorica ribų, atsiduriame tarp žalių kalvų. Gaila tik, kad tas oras toks apniukęs. Kelias į Kolašin vingiuoja palei Moračos upę, erdvė aplink mus pamažu siaurėja, uolos aplink statėja, upė vis giliau tarp stačių krantų – prasideda Morača kanjonas. Vis stojame apžvalgos aukštelėse pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais ir jau žinome, kad mums čia patiks.

Kažkodėl įsivaizdavau, kad Morača vienuolynas bus pačiame Kolašin miestelyje, taigi kiek nustembu, pamačiusi kuklią rodyklę dar gerokai neprivažiavus Kolašin. Pastatome mašiną nedidelėje negrįstoje aikštelėje po medžiais. Aplink dulkėse kapstosi vištos, netoliese matosi keli kuklūs namukai. (Kaip vėliau paaiškėja, privažiavome iš neparadinės pusės.) Virš vienuolyno vartų kabo užrašas, kad kažkas lyg draudžiama (kaip gerai, kad nors vienas iš mūsų geba kažkiek suprasti slavų grupės kalbas), bet netrukus suvokiu, jog ten parašyta, kad tai yra įstatymo saugomas objektas. Kad jau taip, tai einam pro vartus vidun. O viduje labai jauku: kruopščiai prižiūrėta pievelė, žydinčios rožės, mažos kapinaitės, tolėliau vešlioje žolėje sustatyti spalvingi aviliai, virš jų tingiai dūzgia bitės. Lankytojų nedaug. Nedidelėje cerkvėje sukiojasi geraširdžio veido popas, vis pakalbinantis vieną ar kitą lankytoją. Grožiu ir ramybe dvelkiantis interjeras – freskos, ikonos, smilkalai, prieangyje degančios plonos ilgos žvakutės (atskirai už gyvus ir už mirusius). Fotografuoti draudžiama, o gaila, mielai būčiau parsivežusi nors vieną nuotrauką prisiminimui.

Keliaujam toliau. Oras pamažu bjursta, bet dar vis nelyja. Sustojame dar keliose pakelės aikštelėse, pasigrožim vaizdais, užkandam oro uoste nusipirktų sausainių ir čipsų (nieko labai tinkamo pietums pakeliui nerandame – tiksliau, aš būčiau kažką radusi, bet nieko vegetariško kuklios pakelės kavinaitės nesiūlo), ir pamažu judam tolyn, į šiaurę.

Pasiekiam nuorodą į Dobrilovina vienuolyną. Keliukas toks siauras, kad imam abejoti, ar gerai važiuojam. Bet netrukus pamatome nedidelio vienuolyno pastatus, aptvertus akmenine tvora. Aplink – nei gyvos dvasios, tik pievoje prie savo būdos sėdi šuo ir smalsiai mus stebi, bet neloja.

Paklibiname uždarytus vartelius, prasieiname palei neaukštą tvorą, pasižvalgom ir jau ketinam judėti toliau, bet iš gyvenamųjų patalpų išeina juodai apsirengusi vienuolė ir klausia, ar norėtume aplankyti cerkvę. Atrakinusi vartelius, vedasi mus prie cerkvės, liepia man virš kelnių apsivilkti ilgą platų sijoną (jų net keli padėti prie cerkvės durų), ir tik įsitikinusi, kad aš jau padoriai apsitaisiusi, įleidžia vidun. Cerkvė nedidelė, viduje vėlgi freskos, ikonos, aukštas kupolas, kelios degančios žvakelės, ir vėl griežtai draudžiama fotografuoti. Šiek tiek pasišnekučiuojam su vienuole, paliekam nedidelę auką, aš uždegu porą žvakelių, o tada padėkojam svetingai šeimininkei ir palikę šią ramią tarp kalnų prisiglaudusią atsiskyrėlių buveinę keliaujam toliau.

Oras, deja, visai nebedžiugina – pasiekus Taros kanjono pradžią, pradeda lynoti…

Kai pasiekiame Durdjevica tiltą per Taros kanjoną, įsilyja kaip reikiant. Pervažiuojam į kitą tilto pusę, prisiparkuojam negrįsto keliuko pakraštyje netoli kavinukės, ir laukiam, kol lietus nustos. Deja, pabaigos kol kas nematyti, lyja vis smarkiau, vanduo jau rudais upeliais žemyn teka. Pagaliau sulaukę trumpos pertraukos tarp dviejų debesų, padarom porą parūkavusio kanjono nouotraukų, ir vėl prapliumpa lietus.

Gal pusvalandį pasėdėję mašinoje, nusprendžiam pavažiuoti kiek toliau šiaurės rytų kryptimi (nors Žabljak – priešingoje pusėje) ir pažiūrėti, kaip iš ten atrodo Taros kanjonas. O gal ten net ir nelyja? Pradžioj tikrai atrodo, kad lietų aplenkėm, po kiek laiko net sustojam apsižvalgyti ir pafotografuoti, bet netrukus lietus vėl mus paveja. Apsisukam ir grįžtam prie Durdjevica tilto.

Vis dar lyja, bet labai norisi pasivaikščioti aukštai virš kanjono pakibusiu tiltu (na ne pakibęs jis visai, ant labai tvirtų pagrindų stovi, bet vis tiek sudaro būtent tokį, skrydžio, įspūdį, kai į jį žiūri) ir nuo jo vidurio pasižvalgyti į kanjoną. Taip ir padarau, nors ir gaunu lietaus dozę per tą neilgą pasivaikščiojimą. Kanjonas labai gražus, nors ir lietaus merkiamas.

Lietus nei nemano liautis, taigi jau niekur nebesustodami apie ketvirtą popiet pasiekiam Žabljak. Nesitikėjau, kad jis bus toks mažas ir neišvaizdus. Tipiškas niekuo neypatingas provincijos miestukas (na gal ypatingas tuo, kad karvės laisvai po kelią vaikšto), bet užtai apsuptas įspūdingų kalnų.

Gerokai paklaidžiojame, kol randame Family Apartments, kur esame išsinuomoję dviejų kambarių apartamentus. Adresas nelabai aiškus, iš booking’o žemėlapio išvis jokios naudos, bet galiausiai mums pagelbsti merginos iš turizmo informacijos centro. Prie pačiame miestelio pakraštyje esančių apartamentų mus pasitinka labai draugiška pagyvenusi moteris ir nuolat kažką kalbėdama, aprodo mūsų būstą. Namas dviaukštis, plius rūsys, iš viso jame yra penkeri apartamentai, bet mes kol kas esam vieninteliai nuomininkai. Angliškai moteris graibosi vos kelius žodžius, užkalbinta rusiškai purto galvą. Gerai, kad aš, pasirodo, kažkiek graibausi juodkalnietiškai – nedaug, bet pakankamai, kad maždaug suprasčiau, apie ką eina kalba. Apartamentai labai jaukūs, viskas yra, ko reikia patogiam kelių dienų gyvenimui laikiname būste, net ir kavos, arbatos bei cukraus virtuvėje palikta. Sparčiai įsikuriame ir važiuojame į miestelį apsirūpinti maisto produktais. Atlikę šį svarbų darbą, jau pėsčiomis grįžtam į miestelį ieškoti vakarienės. Iki centro – apie 10 minučių nespartaus ėjimo. Vakarienę randame „Luna“ konoboje (konoba yra tradicinė juodkalnietiška užeiga, panašiai kaip kolyba Slovakijoje). Pirmoji pažintis su juodkalnietiška virtuve ypatingai nesužavi, bet apkeptas sūris visai skanus, alus irgi neblogas (taip sako vyras – aš alų geriu tik ypatingais atvejais).

Kai jau tamsoje grįžtame į savo Family Apartments, koridoriuje mus pasitinka savininkas, savaitgaliui atvažiavęs iš Cetinje ir apsistojęs vienuose iš apartamentų. Pakviečia užeiti, iš spintelės ištraukia grapos butelį, ir pradeda pasakoti, ką verta pamatyti Žabljake ir apylinkėse. Labai draugiškas ir svetingas žmogus, ir grapa labai skani – vietinės gamybos. Lengvai apsvaigę, beveik po valandos visgi pasiekiam savo laikinus namus ir krentam miegoti. Rytoj bus nauja diena…