Gruodžio 25-oji. Šiandien leidžiam sau išsimiegoti – Kalėdos vis dėlto! Keliamės pusę aštuonių. Viešbučio pusryčiai – paprasti ir kuklūs: kava (tirpi), arbata, balta duona, sviestas, džemas, apelsinų sultys iš pakelio. Viskas. Bet juk tiek ir užtenka kasdieniaams pusryčiams, tik viešbučiuose kažkodėl visada norisi maisto gausos ir įvairovės. Gaila tik, kad vaisių nėra, pripratom jau prie jų. Mes – vieninteliai užsieniečiai, visi kiti svečiai – tajai, dauguma su mažais vaikais.

Šiai dienai buvome numatę išsinuomoti mašiną ir pasivažinėti po Chiang Rai apylinkes. Bankoke važinėtis nedrįstume, bet kiek girdėjome, Tailando šiaurėje vairuoti nesudėtinga, nes eismas ramesnis ir vietiniai gyventojai kiek drausmingesni kelyje. Mašiną esam iš anksto užsisakę internetu. Pusę devynių ją turėtų pristatyti į viešbutį, taigi laukiam kieme prie registratūros. Po 20 minučių vyras jau susiruošia skambinti į nuomos firmą, bet tuo tarpu į kiemą įsuka balta mašinytė, vairuojama simpatiškos jaunos merginos. Per penkias minutes sutvarkom visus formalumus, šokam į mašiną ir – į kelią.

Dienos planas gana ambicingas – aplankyti Baltąją šventyklą ir Doi Tung sodus, vaizdingu pasienio keliu pasiekti Mae Sae miestelį Birmos pasienyje, iš ten važiuoti į Auksinį trikampį ir per Chiang Saen grįžti į Chiang Rai. Veiklos ir važiavimo su kaupu užtektų visai dienai. Deja, planus grasinasi pakoreguoti jau kelias dienas mus abu kamuojantis peršalimas. Aš jaučiuosi ypač prastai – tokios žiaurios slogos jau seniai neturėjau. Viešbuty sėdėti nesinori, ne to čia atvažiavome, bet mintis visą dieną praleisti mašinoje irgi nevilioja. Nusprendžiam, kad važiuosim iki Mae Sae, o ten jau matysim pagal situaciją, važiuoti toliau ar grįžti į viešbutį.

Pasiruošę bet kokiems netikėtumams, atsargiai išvažiuojam į gatvę, bet kelyje ramu, visi važiuoja teisinga kelio puse, naminiai gyvuliai po gatves nesišlaisto, žodžiu važiuok ir norėk. Pasiekę miesto ribą sukam į pietus, link Wat Rong Khun – Baltosios šventyklos. Ši moderni budizmo šventykla pradėta statyti 1997 metais pagal tajų dailininko Chalermchai Kositpipat projektą. Ji dar toli gražu nebaigta (darbų pabaiga, sakoma, numatyta tik 2070 m.), bet jau seniai tapusi šiaurės Tailando simboliu. Pasiekiam šventyklą gal per 20 minučių, parkuojamės nemokamoje aikštelėje ir per galinius vartus einam vidun. Pirmas įspūdis – balta spalva. Daug daug baltos spalvos.

Šis pastatas man primena perdėtai įmantrų vestuvinį tortą. Ne mano skonio dekoras, bet gal toliau bus geriau?

Kita vertus, kiek darbo reikia įdėti, kad sukurti štai tokią sienos puošybos detalę – o juk jų čia tūkstančiai!

Tokius pakabukus galima nusipirkti suvenyrų parduotuvėje ir papuošus savo autografu palikti kaboti su šimtais kitų.

Perkame bilietus ir einame apžiūrėti pagrindinės šventyklos. Nieko panašaus iki šiol nesu mačiusi. Absoliutus vienalytis baltumas, paįvairinamas tik blizgančių stiklo gabaliukų, sukelia keistą lengvumo įspūdį – šventykla, rodos, plaukia virš žolės ir virš tvenkinio, kuriame plaukioja didžiulės auksaspalvės ir baltos žuvys.

Į šventyklą veda platus įmantriai dekoruotas tiltas.

Tilto prieigose – gausybė skulptūrų. Čia persipynę budizmo, induizmo, o gal ir kitų religijų bei kultūrų simboliai. Vaizduotės autoriui tikrai netrūksta, ir ne visi jo sukurti vaizdiniai yra šviesūs.

Tiltą saugo didžiuliais kardais apsiginklavę demonai.

Šventyklos vidus – visiška priešingybė griežtam išorės baltumui. Čia dar tebevyksta darbai, sienos padengtos keisčiausio turinio freskomis, realybė jose draugiškai sugyvena su fantazijomis ir religiniais motyvais. Čia ir Supermenas, ir animacinių filmukų herojai, ir į bokštus dvynius smingantis lėktuvas… Fotografuoti draudžiama.

Dar kelios tilto puošybos detalės. Balta spalva simbolizuoja tyrumą, blizgantys veidrodinio stiklo gabaliukai – Budos mokymą.

Toliau stovinčios mažesnės šventyklos dar nepabaigtos, laukia savo eilės. Nors man jos visai patinka ir tokios, tiesiog baltos, be įmantrių blizgančių ornamentų.

O štai ir tiltas visame gražume.

Štai taip, kruopštaus rankų darbo pagrindu, vyksta šventyklos detalių dekoravimas. Nenuostabu, kad reikės dar 50 metų jai pabaigti.

Turbūt prašmatniausias pasaulyje tualetas – bent jau iš išorės, viduje tai nieko ypatingo…

Dar keletas prie visumos derančių keistokų detalių.

Aš buvau labai skeptiškai nusiteikusi šios šventyklos atžvilgiu, nes iš matytų nuotraukų ji man atrodė tiesiog ištisinis pigus kičas, blizgučių ir ornamentų orgija, nežinia kodėl įgavusi tokį populiarumą. Net norėjau ją išbraukti iš programos, bet pasipriešino vyras – juk tai vienintelė tokia šventykla Tailande, būtinai reikia ją pamatyti. Jis buvo teisus – Baltąją šventyklą pamatyti tikrai verta!

Nuo Wat Rong Khun grįžtam į Chiang Rai ir dabar jau sukam į šiaurę, link Doi Tung. Ten yra karališkoji rezidencija, garsėjanti savo sodais, juos ir norime aplankyti. Maždaug pusę valandos važiuojam puikios būklės greitkeliu, paskui jau mažesnis ir prastesnis kalnų keliukas veda link Doi Tung. Pakeliui dar stabtelim apžvalgos aikštelėje, nors vaizdai nelabai fotogeniški – matosi miškingos kalvos, ir ten kažkur, už horizonto, jau Birma. Kaip visada tokiose vietose, šalia įsikūręs turgelis.

Maždaug po valandos pasiekiam Doi Tung. Čia galima aplankyti karališkuosius rūmus, arba šalia esančius sodus – arba pirkti bendrą bilietą ir apeiti visą teritoriją. Mus domina Mae Fah Luang botanikos sodas. Doi Tung – populiari vieta, parkingas pilnutėlis, tenka grįžti atgal ir pastatyti mašiną beveik už pusės kilometro. Pakelėje ir čia nusidriekęs spalvingas turgelis.

Mae Pha Luang botanikos sodas – didžiulis ir įvairus. Praleidžiam čia daugiau nei valandą, kol viską apeinam ir apžiūrim.

Apžiūrėję sodus, prisėdam lauko kavinukėj. Didelis karštos arbatos puodas kiek apramina mano vis labiau įsisiautėjančią slogą, ir jau vėl galim keliauti toliau. Judam šiaurės kryptimi, sekdami ženklus 1149 kelio link. Duobėtas serpantinų kelias vingiuoja per kalnuotas džiungles pačiu Birmos pasieniu ir suteikia galimybę pasigrožėti vaizdingomis panoramomis, kai pasitaiko properša tarp medžių. Deja, tų properšų mažiau nei norėtųsi, bet vaizdai gražūs, nors ir “nefotogeniški” – akiai gražu pažiūrėti, o nuotraukos gaunasi nelabai įspūdingos. Bet vis tiek verta šiuo keliu pravažiuoti. Keliose vietose yra pasienio užkardos, bet kareiviukai daug dėmesio į mus nekreipia, tik paklausia, kur važiuojam, ir išgirdę, kad į Mae Sae, mosteli ranka – važiuokit.

Va toks keliukas:

Apžvalgos aikštelė.

Kelias siauras, taigi sutikus kitą mašiną tenka trauktis į kelkraštį, bet taip nutinka tik kelis kartus.

Netoli Mae Sae užsukam į kiek toliau nuo kelio stovinčią šventyklą (jau iš tolo pro medžius matėsi auksinis jos bokštas). Šventykla atidaryta, bet visiškai tuščia – nei viduje, nei aikštėje nei gyvos dvasios.

Pravažiuojam kažkokį kaimelį. Kelias jau nebetuščias – automobilių nesimato, užtai gausu motorolerių.

Kol pasiekiam Mae Sae, mano sloga visai įsisiautėja. Dairytis po miestą nebėra noro. Juolab kad ir mašiną saugiai pastatyti nebūtų kur – visos pakelės užgrūstos dvigubai ir trigubai priparkuotomis įvairiausiomis transporto priemonėmis.

Minties važiuoti į Auksinį trikampį atsisakom – nebeturim jėgų. Be to, ir vėloka jau, mes gi šiandien niekur neskubėjom. Tiesą sakant, pats Auksinis trikampis mūsų labai ir neviliojo, kiek skaitėm atsiliepimų, nieko labai ypatingo ten nėra, vertas dėmesio tik tas faktas, kad esi trijų šalių sandūroje. Labiau norėjom pasivažinėti po apylinkes – jos čia labai vaizdingos. Tačiau ir be Auksinio trikampio diena gaunasi visai netrumpa – į viešbutį parsirandam tik penktą valandą.

Paslaugi administratorė mums vėl suorganizuoja taksi, ir jau žinomu maršrutu važiuojam į miesto centrą. Kadangi vakar laikrodžio rajone nelabai radom kur pavalgyti, tai šįkart iš anksto pagūglinam ir aptinkam turistinį Chiang Rai rajoną, kur yra daug restoranų ir naktinis turgus. Čia jau visai kita atmosfera, gatvės pilnos žmonių, ir vetinių, ir turistų, aplink daugybė restoranų, kavinių, suvenyrų parduotuvių. Nesigailim, kad vakar pamatėm kitą, neturistinę, Chiang Rai pusę, bet čia vakare smagiau. Pavalgyti neriam į piceriją – taip, žinom, esant svečioj šaly reikėtų valgyti vietinį maistą, bet po visą savaitę trukusios tailandietiškos dietos labai norisi paprasto, pažįstamo, nesudėtingo maisto. Bevakarieniaudami vėl prisimenam, kad šiandien juk Kalėdos. Šį faktą primena tik kalėdinė eglutė picerijoje.

Pavalgę einame paslampinėti po naktinį turgų. Įdomiausia ta jo dalis, kur galima pavalgyti. Staliukai sustatyti didelėje aikštėje, o aplink susispietę palaikiai kioskeliai, kuriuose pardavinėjami įvairūs karšti ir šalti patiekalai. Viena aikštė skirta turistams, kita – daugiau vietiniams. Ta, kuri vietiniams, įdomesnė, ir patiekalai čia egzotiškesni.

Galima rinktis jau gatavus patiekalus.

O galima ir kitaip – pasirenki krepšelį su ingredientais, ir tau čia pat pagamina ką nors šviežio ir skanaus.

Dauguma produktų mums apetito nežadina, bet vietiniai juos doroja su pasigardžiavimu.

Delikatesai desertui – prie jų, sako, labai tinka alus.

Pasisotinę naktinio Chiang Rai vaizdais, pasigaunam tuktuką (taksi vėl nesimato), už tokią pačią kainą kaip vakar parsirandam į viešbutį ir krentam miegoti.