2013-ųjų pabaigoje dviese su vyru keliavome po pietryčių Aziją. Man tai buvo pirmas kartas šiame regione, vyras jau buvo porąkart lankęsis Tailande. Kadangi turėjom tris savaites laiko, nusprendėme aplankyti tris šalis: Tailandą, Laosą ir Kambodžą. Kalėdas praleidome Tailande, Naujuosius sutikome Kambodžoje. Keliavome savarankiškai, maršrutą dėliojomės patys – tiksliau, jį dėliojau aš, su Lonely Planet gidų ir interneto pagalba. Negausius turus ir ekskursijas iš anksto, dar prieš kelionę, užsisakėme per vietines agentūras. Į Bankoką skridome iš Amsterdamo, kelionės metu apturėjome dar penkis vietinius skrydžius, bilietus į juos irgi užsisakėme iš anksto.  Kelionės maršrutas: Bangkok – Chiang Mai – Chiang Dao – Chiang Rai – Luang Prabang – Siem Reap – Koh Samui – Bangkok.

Gruodžio 17-osios vakarą, pusę šešių, tiesiai po darbo, su KLM turime išskristi į Bankoką. Vyras ryte išvažiuoja į darbą, o aš iki pietų dirbu namie ir pavakare susiruošių traukiniu važiuoti į oro uostą. Deja, geležinkelio stotyje laukia nemalonus siurprizas: dėl nežinomos priežasties sustabdytas traukinių eismas tarp mūsų miesto ir oro uosto. Tenka ieškoti tarpmiestinio taksi. Kainuoja tas malonumas nemažai, bet taksistė pasitaiko šauni, taigi smagiai beplepėdamos nei nepajuntam, kaip oro uostą pasiekiam. Toliau – įprasti registracijos ir patikros formalumai, neilgas laukimas prie vartų, ir štai mes jau sėdime didžiuliame lėktuve, nuskraidinsiančiame mus į Bankoką. Skrydis netrumpas – beveik dešimt valandų. Pirmosios kelios valandos labai prailgsta, nes dviem eilėm toliau sėdi du švedai, nuolat vartojantys ne tik lėktuve dalijamą nemokamą vyną bei alų, bet ir stipresnius duty free įsigytus gėrimus. Po kelių valandų jie visai nusitašo ir gerokai įsisiautėja. Stiuardai kelis kartus bando triukšmadarius nuraminti, netgi iškilmingai perskaito jiems “Act of Violation”, bet efekto nedaug. Galiausiai tvarkos daryti ateina lėktuvo kapitonas. Pagrasinus, kad jei nesiliaus triukšmauti, tai atvykus į Bankoką jų lauks policija ir areštas, švedai pagaliau nurimsta ir užmiega, ir antroji skrydžio dalis praeina ramiai, net ir nusnūsti kelias valandas pavyksta. O pačioje pabaigoje dar pasigrožime Birmos vaizdais: didžiulė upės delta ir į tolį nusidriekę rūku padengti kalnai. Norėtųsi ir į Birmą nosį kyštelėti, bet šįkart nepavyks, telieka kitai kelionei.

Dešimtą ryto vietos laiku jau leidžiamės Bankoke. Pagal mūsų vidinį laikrodį dar tik ketvirta ryto, taigi esame tos keistos būsenos, apimančios atsidūrus tolimoje laiko juostoje, kai galva kaip vatinė, miego lyg ir norisi, lyg ir ne, o smegenų apsukos gerokai sulėtėjusios. Kraustomės iš lėktuvo ir oro uosto labirintais einam link imigracijos. Tailando viza pasirūpinom iš anksto, taigi pasų patikrinimas – tik formalumas. Eilė nemaža, bet juda gana greitai, užtrunkam gal dvidešimt minučių. Pasienietis nieko neklausinėja, tik atidžiai peržiūri pasą, padaro privalomą nuotrauką, iš peties pasidarbuoja antspaudu – ir mes jau Tailando teritorijoje. Atsiėmę bagažą, pirmiausia apsirūpinam vietine valiuta. Bankomatų daug, bet ne visi bankai draugiškai nusiteikę užsieninių kortelių atžvilgiu – tik iš trečio karto pavyksta išsiimti grynųjų. Dar prigriebiam nemokamą Bankoko žemėlapį ir einam į lauką ieškoti taksi. Prie terminalo ant šaligatvio stovi registracijos staliukai, o kitoje pusėje rikiuojasi ilga žaliai geltonų taksi eilė. Parodai darbuotojui viešbučio rezervaciją, jis užpildo kažkokį popieriuką, tą popieriuką paduodi jau laukiančiam taksistui ir jis tave nuveža, kur tau reikia. Teoriškai turėtų būti įjungiamas skaitliukas, o praktiškai tiesiog paklausi vairuotojo, kiek kainuos. Jei kaina tau netinka, gali ieškoti kito taksi arba reikalauti, kad įjungtų skaitliuką. Mums kelionė kainavo 500 batų.

Miestą pasiekiam greitai, maždaug per dvidešimt minučių, bet vos nusileidę nuo expressway žemyn į miesto gatves, užstringam kamštyje, ir paskutiniams keliems kilometrams sugaištam dar 25 minutes. Mūsų viešbutis, Intercontinental Bangkok, yra komerciniame Bankoko rajone, kitoje gatvės pusėje nuo Skytrain Chit Lom stoties. Jį pasiekiam apie vidurdienį. Aplink – dangoraižiai, keliais aukštais nutiesti keliai, mašinų grūstis siaurose gatvėse. Egzotikos kol kas nesijaučia, tik didmiesčio chaosas. Mūsų kambarys 15-ame aukšte jau paruoštas (nesitikėjom, bet labai apsidžiaugėm). Įžengę į kambarį, pirmiausia puolam prie lango. Už jo – dangoraižių panorama.

Po dušu nusiplovę kelionės nuovargį, sparčiai ruošiamės ir pirmą valandą jau leidžiamės į viešbučio vestibiulį, apsiginklavę fotoaparatais ir miesto žemėlapiu. Šios dienos planas – apžiūrėti Wat Pho ir Wat Arun šventyklas. Wat Pho planuojam pasiekti visuomeniniu transportu – traukiniu ir laivu, taigi einam ieškoti mums reikalingos metro stoties. Gatvėje – šilta vasariška diena, apie 23 laipsniai, saulė maloniai kaitina prie trumpų rankovių dar nepripratusias rankas, aplink žydi gėlės. Prie sankryžos – nedidelė šventykla, gvazdikų girliandos, smilkalai, besimeldžiantys žmonės. Šalia tiesiai ant šaligatvio gaminamas gatvės maistas, kepamos mėsos ir žuvies kvapas maišosi su smilkalų aromatu, ir jau pamažu ima panėšėti į Aziją.

Po 15 minučių neskubaus ėjimo pasiekiame Skytrain stotį, iš automato nusiperkame bilietus (apie 30 batų žmogui), kylam į peroną ir netrukus jau sėdim traukinyje.

Važiuoti Skytrain labai smagu, nes bėgiai nutiesti keliolikos metrų aukštyje ir pro traukinio langą galima nemažai miesto pamatyti. Po dešimties minučių išlipame Saphan Taksin stotelėje. Nusileidus žemyn į gatvę, visai šalia, po didžiuliu tiltu per Chao Phraya upę, yra Sathorn prieplauka. Iš čia maždaug kas 20 minučių plaukia maršrutinis laivas mums reikiama kryptimi, link Wat Pho. Aš šįkart stropiai atlikau namų darbus, todėl žinau, kad jokiu būdų nereikia pirkti bilietų iš juos siūlančių prekeivių (mums niekas nesiūlė) ir kad lipti reikia ne į turistinį laivą su mėlyna vėliava, o į paprastą, vietinių naudojamą ir dešimtkart pigesnį laivą su oranžine vėliava. Bilieto į jį irgi nereikia pirkti iš anksto, jį galima įsigyti tiesiai laive.

Aišku, prieplaukoj stovi laivai su visokių spalvų vėliavom, išskyrus oranžinę. Šiek tiek pasiblaškom, abejodami, ką daryti, bet į mėlyną vėliavą iškėlusį laivą visgi nelipam. (Ten bilietas kainuoja 150 batų ir galioja visą dieną – tik kokia gi prasmė visą dieną plaukioti upe?) Netrukus visgi atplaukia ir laivas su oranžine vėliava – Chao Phraya Express Boat. Kartu su nemaža minia, tiek vietinių, tiek turistų (ne mies vieni tokie gudrūs), įlipam į laivą ir netrukus jau plaukiam upe tolyn. Chao Phraya upė – didžiulė, plati, įspūdinga. Aplink – dangoraižiai, šventyklos, upė pilna laivų laivelių. Mums viskas dar nauja, tad dairomės akis išpūtę.

Laivas plaukia standartiniu maršrutu, stoja visose prieplaukose, ir netrukus prisipildo sausakimšai. Bilietų niekas nei prašo, nei siūlo, ir tik po kelių stotelių pasigirsta monetų žvangėjimas – tai per laivą eina oranžiniais uniforminiais marškinėliais apsivilkusi konduktorė ir dalina keleiviams nuo rulonėlio nuplėšiamus plono popieriaus bilietus, kokie kažkada seniai seniai Lietuvos autobusuose būdavo. Bilieto kaina – 15 batų. Laivo sustojimai pažymėti numeriais, be to, mes turime žemėlapį su maršrutu, taigi pasiklysti nebijome. Po maždaug dvidešimties minučių kitoje upės pusėje pamatome Wat Arun šventyklą – vadinasi, mūsų tikslas jau visai čia pat.

Netrukus išlipame Tha Tien prieplaukoje ir per pakrantės turgelį einam link gatvės. Buvome ketinę čia ir papietauti, bet kažkodėl negalim nieko išsirinkti, jokie patiekalai mūsų nevilioja, o vegetariško išvis nieko nesimato. Nusprendžiam, kad dar palauksim, lėktuve juk pusryčius valgėm, tai badu gal dar nemirsim. Eikim geriau į Wat Pho.

Wat Pho šventykla pavadinta budistų vienuolyno Indijoje garbei – tame vienuolyne, sakoma, yra gyvenęs Buda. Tai didžiausia ir seniausia budistųšventykla Bankoke, 80 tūkst. kvadratinių metrų teritorije yra du atskiri akmeninėmis sienomis aptverti kompleksai, viename jų – šventykla su garsiąja gulinčio Budos statula bei Wat Pho masažo mokykla, kitame komplekse įsikūręs veikiantis budistų vienuolynas ir daugybė šventyklų. Aplink – didžiulis parkas  su daugybe stupų ir Budos skulptūrų (sakoma, kad Wat Pho yra daugiau nei tūkstantis Budos atvaizdų). Wat Pho teritorija aptverta aukšta siena, kurioje yra šešiolika vartų. Vartus saugo akmeniniai kinietiškos išvaizdos milžinai.

Pažintį su Wat Pho pradedame nuo pietinio komplekso, Tukgawee, kuriame įsikūręs budistų vienuolynas –  nors jokių vienuolių aplink nematyti. Šventyklos ir stupos viena už kitą įmantriau išdekoruotos įvairių spalvų porcelianu, išraityti stogai žiba auksu, saulėje spindi sienas dengiantys spalvoto stiklo gabaliukai. Man net galva apsisuka nuo to grožio aplink, nebežinau, nei kur žiūrėti, nei ką fotografuoti, nei kaip visą tą informaciją suvirškinti…

Šiek tiek pasidairę, nusprendžiam, kad gal visgi reiktų užkąsti, nes su tuščiu skrandžiu tokį plotą apeiti ir deramai įvertinti – per sunkus darbas. Deja, apsigalvojom per vėlai – šventyklos viduje nieko valgomo nėra, tik gėrimai, saldumynai ir čipsai suvenyrų parduotuvėje. Na ką, perkam čipsų ir čia pat juos suvartojam. Kulinarinė kelionės dalis prasideda!

Pasistiprinę dairomės toliau. Aplankome keletą veikiančių šventyklų (į vidų eiti nedraudžiama, tik batus reikia palikti lauke – kartais prie slenksčio, o kartais laiptų apačioje, priklauso nuo situacijos).  Praeiname ir kelias ilgas galerijas, pilnas beveik vienodų lotoso poza sėdinčio Budos skulptūrų – skiriasi tik veido išraiška ir rankų padėtis.  Kai kurios statulos apvyniotos oranžiniais audeklo galbalais, kitos dar “neaprengtos”.  Tas Budos perrenginėjimas ten vyksta ištisai, visose šventyklose, kiek jų teko lankyti. O nuo skulptūrų dvelkia tokia tobula ramybė, kad tiesiog norisi prisėsti šalia jų ir ramiai pabūti…

Svarbiausia Wat Pho komplekso šventykla – ubosot (angliškai dar vadinama “ordination hall”), čia vyksta vienuolių įšventinimo ceremonijos, priešais didžiulę paauksuotą Budos statulą, apsuptą mažesnių statulėlių ir gausių tikinčiųjų suneštų aukų.

Išeiname į dar vieną kiemelį. Ūksmingo alpinariumo centre – didžiulis akmeninis lingam, simbolizuojantis vaisingumą. Tiek vietiniai, tiek uzsienieciai turistai, beveik visi vyrai, eilute išsirikiavę prie jo, laukia, kol galės pačiupinėti (padidėja seksualinis pajėgumas? pagerėja karma?) ir nusifotografuoti. O šalia kiemelyje vyksta muzikos pamoka, o gal mokyklos choro repeticija – prie vienuolyno veikia ir mokykla. Tiesiai ant žemės sėdi vaikų grupė ir mokytojos vadovaujami, dainuoja ir groja įvairias melodijas.

Einame į šiaurinę Wat Pho dalį, pasižiūrėti didžiulės paauksuotos gulinčio Budos statulos (The Reclining Buddha). Ji įkurdinta atskiroje šventykloje ir užima praktiškai visą jos plotą, lieka tik neplatus koridorius apeiti aplink statulą. Statula iš tiesų didžiulė – 15 metrų aukščio ir 43 metrų ilgio. Šalia jos jautiesi nykštuku.

Perlamutru inkrustuotos Budos pėdos palyginus visai nedidelės – “tik” 3 m aukščio ir 4.5 metrų ilgio. Jos padalintos į 108 fragmentus, kiekviename jų pavaizduotas sėkmę nešantis su Buda susijęs simbolis – gėlė, paukštis, baltas dramblys ir kt.

Apžiūrėję gulinčio Budos statulą, už 20 batų įsigyjame indelį su monetomis ir kartu su gausybe kitų žmonių atliekame keistą ritualą – metame monetas į palei sieną stovinčius 108 varinius puodus. Sakoma, kad tie puodai simbolizuoja tuos pačius sėkmę nešančius simbolius, pavaizduotus ant Budos pėdų, ir kad šis ritualas teigiamai paveikia aukojančiojo karmą. Na ir, žinoma, aukos, nors ir kuklios, prisideda prie šventyklos išlaikymo.

Apžiūrėję Wat Pho, pro kažkuriuos iš šešiolikos vartų vėl išeiname į judrią gatvę. Kitas mūsų tikslas – Wat Arun, “aušros šventykla”, pavadinta Hindu deivės Arunos vardu. Ši šventykla yra kitoje upės pusėje, taigi grįžtame į prieplauką ir einame ieškoti kelto. Jį rasti nesunku, tereikia sekti “Wat Arun ferry” ženklą. Bilieto kaina – 3 batai, keltai plaukia dažnai ir perkelia per upę per maždaug penkias minutes. O ten jau ir šventykla čia pat.

Šventyklos prieigose moteris pardavinėja šviežius kokosus. Dar niekada nesu ragavusi kokoso pieno, taigi susigundau. Moteriškė mikliai nukerta kokoso viršų, apkapoja kraštus, įdeda šiaudelį ir ištiesia man improvizuotą “ indą”. Deja, paragavusi nusiviliu – neskaidrus, bespalvis, labiau į vandenį nei į pieną panašus skystis man neskanus. Nors šiaip kokosą dievinu, ir saldumynuose, ir padažuose, bet va šviežias produktas nesužavi visai. MB irgi atsisako man padėti jį suvartoti – pasak jo, kokoso sultis reikia gerti balto smėlio pliaže, o ne vidury miesto, tada ir skonis geresnis bus. Nieko kito nelieka, tik mesti beveik pilną kokoso kevalą į šiukšliadėžę.

Pagrindinė Wat Arun šventyklos dalis – apie 80 metrų aukščio bokštas (prang), išpuoštas spalvoto porceliano ornamentais. Aplink – dar keturi mažesni bokštai. Palypėjam iki pagrindinės aikštelės, o nuo ten be proto statūs laiptai veda dar aukščiau, į centrinį bokštą juosiančią siaurą terasą.

Aukštyn lipti dar nieko, bet kai užlipę pasižiūrim žemyn, tai net galva apsisuka. O juk dar reikės kažkaip nusileisti žemyn… Bet vaizdai puikūs.

Nusileidę nuo bokšto į šventyklos kiemą, einame apžiūrėti Wat Arun ubosot’o – įšventinimų salės. Kitaip nei Wat Pho ubosote, čia visiškai tuščia, tik prie lango rymo vienuolis ir plepa su kažkuo mobiliuoju telefonu.

Pažintinė šios dienos programa baigta – grįžtam į prieplauką ir vėl plaukiam per upę. Artėja saulėlydis. Jį norėtume pasitikti su kokteiliu rankoje, gėrėdamiesi Wat Arun šventykla ir už jos besileidžiančia saule.

Aš netgi žinau, kur geriausia būtų šį planą įgyvendinti – viename iš daugelio upės pakrantėje įsikūrusių rooftop bars. Esu nusižiūrėjusi Eagle Nest bariuką, kuris turėtų būti kažkur čia, visai netoli prieplaukos. Einam gatve tolyn ir po kokių dešimties minučių link upės vedančio skersgatvio gale pamatome mums reikalingą iškabą. Stačiais laiptais užsiropščiame į penktame aukšte terasoje ant stogo įsikūrusį bariuką ir nusivylę pamatome, kad geriausi staliukai prie pat turėklų jau užimti. Bet nieko tokio – įsitaisome patogiuose krėsluose baro gilumoje, užsisakome po kokteilį ir iki pat sutemų niekur iš čia nejudam – gėrimės saulėlydžiu ir aptarinėjam dienos įspūdžius.

Sutemus oras pastebimai atvėsta, tenka išsitraukti ploną megztuką. Skrandis tuo tarpu ima reikalauti rimtesnio maisto nei kokteiliai ir čipsai. Laimei, toli eiti nereikia – to paties pastato pirmame aukšte yra Bitter Deck restoranas, viliojantis turistus patraukliu meniu ir Wat Arun vaizdais. Nei vienu punktu neapgavo – vakarieniaujame ir gražiai, ir skaniai. Tiesa, green curry su jautiena man gerokai per aštri, bet nuraminu save, kad tai turbūt iš nepripratimo.

Pavakarieniavę mąstom, ką veikti toliau. Buvom planavę dar nusigauti iki kurio nors viešbučio, turinčio rooftop bar, ir pasigėrėti naktiniu Bankoku iš aukštai. Bet diena buvo ilga, mes pavargę, ir nepaisant laiko skirtumo (“mūsų laiku” dar tik trys valandos popiet) norisi miego. Nusprendžiam grįžti į viešbutį. Kadangi jaučiamės per daug pavargę ilgokai kelionei laivu ir traukiniu, einam ieškoti taksi. Jų gatvėje stovi net keli, bet nei vienas taksistas nesupranta, kur mes norim važiuoti. Visi klausia, ar turim viešbučio vizitinę kortelę, bet mes išeidami pamiršom viešbučio registratūroje ją pasiimti. Naiviai tikėjomės, kad tai nebus problema, juk gyvename viename didžiausių Bankoko viešbučių – deja, taksistams jo pavadinimas nieko nesako. Numojam ranka ir einam link prieplaukos ieškoti Chao Phraya Express Boat, tikėdamiesi, kad tamsoje atskirsim oranžinę vėliavą nuo mėlynos ar žalios, bet šalia sustoja dar vienas taksi ir – o, stebukle! – jaunutis vairuotojas sakosi žinantis, kur yra Intercontinental. Ir tikrai, po dvidešimties minučių ir šiokio tokio kamščio laimingai pasiekiam viešbutį. Lekiam po dušu ir krentam miegoti.