Žiemos pasaka Islandijoje

Kelionė į Islandiją vasario mėnesį? O kodėl gi ne? Visai įdomu patirti, kaip atrodo ledo ir ugnies šalis gilų viduržiemį, o gal net ir šiaurės pašvaistę pavyktų pamatyti? Pasakyta – padaryta! Susimedžiojame nebrangius bilietus į Reikjaviką, išsinuomojame apartamentus bei automobilį – belieka sulaukti kelionės pradžios vasario viduryje. Bet kuo labiau artėja kelionė, tuo labiau prastėja orų prognozės. Dieną prieš skrydį mane apima lengva panika: visoms trims mūsų kelionės dienoms žadamas sniegas, lietus, didelis debesuotumas. Jei užsnigs kelius, mes jais nepravažiuosime, o jei ištisai bus apsiniaukę ir snigs, tai ir nepamatysime nieko. Gal reikėjo imti ne apartamentus prie Route 1 kelio, o viešbutį Reikjavike, ir ne mašiną nuomotis, o dairytis organizuotų turų? Bet jau vėlu kažką keisti, tad belieka tikėtis, kad nebus taip blogai, kaip piešia mano vaizduotė.

Trijų valandų skrydis iš Amsterdamo praeina greitai ir be siurprizų. Šiek tiek po trijų leidžiamės Keflavik oro uoste. Saulė jau vakarop, spaudžia lengvas šaltukas, o dangus tobulai giedras. Tolumoje matosi snieguoti kalnai. Auto nuomos darbuotojas klausia, ar nenorėtume imti didesnį ir galingesnį automobilį, nes keliai užsnigti, ir siūlo 4×4 už papildomus 20 eurų per dieną. Kaina tikrai nebloga (daug mažesnė už tą, kurią matėme, kai prieš porą mėnesių ieškojome mašinos), o mes jau išgąsdinti orų prognozių, tad iškart sutinkame. Tiesa, aikštelėje stovinti mašina (Ssangyong Tivoli) man visai nepanaši į 4×4 – normali mašina, tik padangos storesnės. Bet ir gerai, ne taip baisu bus vairuoti.

Užsukę į artimiausią Bonus supermarketą apsipirkti būtiniausiais maisto produktais, leidžiamės į kelią. Kiek pavažiavę Route 1, sukame link Grindavik – oras geras, tad norisi pravažiuoti vaizdingesniu pakrantės maršrutu. Vos išsukus iš pagrindinio kelio, pradedame aikčioti, pamatę tolumoje nusidriekusią baltų kalnų grandinę. Paskui pamatėme daug puikesnių vaizdų, bet tuo momentu mums buvo taip gražu!

ice-1

ice-2

Netrukus tolumoje pasirodo dūmų stulpai kalno papėdėje. Iš tiesų tai ne dūmai, o garai – ten yra garsioji Blue Lagoon, bet jai dar teks mūsų palaukti.

ice-3

ice-4

Pasiekę Grindavik, sukame į kairę ir pakrantės keliu važiuojame aukštyn, į šiaurę. Mūsų tikslas – Hveragerdi miestelis, iki jo apie valanda kelio. Oras vis dar geras, o mes niekur labai neskubame, juolab kas žino, kaip čia toliau bus su tais orais, reikia mėgautis, kol įmanoma. Aplink plyti mėnulio peizažas – juodi kalnai, lavos dykumos, kur ne kur paįvairinamos sniego lopais. Kelias vingiuoja aukštyn-žemyn tarp kalnų, dangus dažosi melsvai rausvais tonais, mes dairomės aplink ir aikčiojam, fotoaparatas spragsi, gražu be galo, ir nuotaika pasitaiso, jau nebesvarbu, jei net orai ir suges, nes bent trupinėlį Islandijos grožio vis tiek jau pamatėm.

ice-5

ice-6

ice-7

ice-8

Jau visai prietemoje (temsta vasarį apie šeštą) pasiekiame Hveragerdi miestelį aukštų kalnų papėdėje. Miestukas yra visai šalia Route 1 kelio (dar vadinamo „Ring Road“), nakvynėms jį pasirinkome todėl, kad iš čia daug paprasčiau pasiekti Auksinį ratą ir Vik juodojo smėlio paplūdimį nei iš gana nuošaliai esančio Reikjaviko. Išsinuomojome apartamentus trims naktims, tik paskutinę naktį nakvosime viešbutyje šalia oro uosto. Apartamentų vaizdas iš lauko kiek nustebina – tai tiesiog betoninis garažas šalia gyvenamojo namo, bet viduje švaru, jauku ir yra viskas, ko reikia patogiai gyventi keletą dienų. Savininkas malonus ir šnekus, papasakoja, kur galima skaniai pavalgyti, parekomenduoja, ką aplink verta pamatyti. Vakarieniauti einame į miestelio centrą. Užtrunkame mažiau nei dešimt minučių, bet per tą laiką aš spėju sužvarbti. Čia tikra žiema, po kojom sniegas ir ledas, aplink ausis ūžauja ledinis vėjas. Vakarieniaujame Olverk picerijoje. Pica skani, kainos islandiškos, ypač alkoholio, tad pasitenkiname gaiviaisiais gėrimais. Beje, desertui čia siūloma tik saldi pica (pvz su bananais). Nesusigundėm, bet prie kitų staliukų matėm valgančių.

Ketvirtadienis. Pabudusi ryte iškart puolu prie lango. Lauke apniukę ir sninga. Apima lengvas nerimas dėl kelių būklės, bet iškart prisimenu, kad mes juk turime 4×4, tad nerimauti kaip ir nėra dėl ko, nebent tikrai smarki pūga užeitų. Iš namų išvažiuojame devintą ryto. Šiandien planuojame apsukti dalį Auksinio rato: apžiūrėsime Kerid kraterį, Geysir karštąsias versmes, Gulfoss krioklį, o dieną pabaigsime Secret Lagoon karšto vandens baseine. Hveragerdi gatvės kažkiek nuvalytos, bet sniego ir ledo likę sočiai, tad važiuojame atsargiai. Route 1 kelyje reikalai geresni: nors nuvalyta tik tiek, kiek būtina, likę platūs snieguoti ruožai, bet važiuoti galima visai normaliai. Netrukus užmatome ženklą į apžvalgos aikštelę ir stojame pasižvalgyti, nors vaizdai čia nekažin kokie, o ką simbolizuoja daugybė kryžių kalno papėdėje, irgi nelabai aišku. Lengvai snyguriuoja ir pučia šaltas vėjas, tad ilgai neužtrunkame.

ice-9

Sukame iš Route 1 į 35-ąjį kelią, Geysir kryptimi. Šis kelias jau gerokai prasčiau nuvalytas, bet vis dar pravažiuojamas, nors su dviem ratais varoma mašina gal ir nelabai norėtųsi juo slidinėti. Per naktį iškrito nemažai sniego, kalnai pasidengę baltomis kepurėmis, iki pat horizonto driekiasi balti laukai. Gal per pusvalandį pasiekiame Kerid kraterį. Tai vienintelė vieta Auksiniame rate, kur reikia susimokėti kelis eurus už įėjimą. Teko skaityti atsiliepimų, kad šis krateris žiemą visiškai neįdomus, kad čia nyku, nuobodu, kad neverta mokėti, nes nieko nepamatysi, ir t.t. Iš tiesų, spalvų žiemą čia nedaug, bet mums nuobodu nebuvo. Apėjom visą kraterį, nors vietomis takas buvo labai slidus. Pabaigoje net saulė išlindo, ir spalvų iškart padaugėjo!

ice-10

Ice-180

ice-12

ice-13

ice-14

ice-15

Maždaug valandą praleidę prie Kerid kraterio, važiuojame toliau. Iki Geysir – kiek mažiau nei valanda kelio. Oras tuo tarpu vėl prastėja, dangus vis labiau debesuojasi.

ice-16

Pasiekę Geysir, labai skaniai papietaujame Lankytojų centro kavinukėje (kainos kandžiojasi, bet tikrai labai skanu – nesitikėjau tokioje turistinėje vietoje) ir einame apžiūrėti geizerių. Kol valgėm, pradėjo snigti, laimei, neilgam. Geizeriai ne tokie įspūdingi, kaip tie, kuriuos matėme Yellowstone, bet vis tiek įdomu pasidairyti į tą burbuliuojančią, pukšinčią ir šnypščiančią pragaro virtuvę.

ice-17

Ice-18

ice-19

Didžiausia atrakcija – Strokkur geizerio išsiveržimai. Šis geizeris „šaudo“ dažnai ir smarkiai, bet išsiveržimai tetrunka porą sekundžių, ir porą pirmųjų mes tiesiog pražiopsome, net pamatyti dorai nespėjame, jau nekalbant apie nufotografavimą. Gerai tik, kad kito karto laukti tenka neilgai, apie penkias minutes. Pasiruošiame fotoaparatą ir laukiame, ir iš trečio karto mums pasiseka.

Ice-20

Ice-21

Iš Geysir važiuojame į Gulfoss. Prie Kerid kraterio žmonių buvo mažai, Geysir jau kiek daugiau, o Gulfoss lankytojų centre patenkame į tikrą spūstį. Užsukę į tualetą (viduje jie nemokami, tad nėra jokio reikalo laukti eilėje prie mokamų būdelių lauke), takeliu tarp apsnigtų laukų einame link krioklio. Pirmiausia leidžiamės į apatinę apžvalgos aikštelę. Vėl pradeda snigti, ir sninga vis smarkiau. Krioklys atrodo labai didelis ir įspūdingas, bet matomumas kuo toliau, tuo prastesnis.

ice-22

ice-23

Lipame aukštyn ir einame takeliu palei krioklį. Sninga vis smarkiau, jau tikra pūga, vėjas neša šlapią sniegą tiesiai į veidą, fotoaparato ištraukti beveik neįmanoma, matosi irgi ne kažin kas. Bet jausmas vis tiek nuostabus! Stovime ant skardžio virš gilaus kanjono, apačioje ūžia galingas krioklys, ore sukasi snaigių sūkuriai, jaučiamės tokie maži ir niekingi stichijos akivaizdoje. Būtent tokią Islandiją verta pamatyti, kad suprastum, ką gali gamta ir kad su ja geriau nejuokauti.

ice-24

ice-25

Nuo Gulfoss toliau vairuoju aš – šiek tiek su baime, nes sniego sluoksnis ant kelio jau visai nemenkas, matomumas irgi nekoks. Bet tai puiki praktika: kurgi dar aš pasivažinėsiu apsnigtais ir apledijusiais keliais?

ice-26

Pakeliui užmatome aikštelę, kur galima pamaitinti ir paglostyti islandiškuosius arkliukus. Ganosi jų pakelės laukuose daug, tik sustoti ne visada yra kur. Šioje vietoje gi yra ne tik parkingas, bet ir automatas, pardavinėjantis horse candy. Nežinau, ko pridėta į tuos kietus rutuliukus, bet arkliai labai juos mėgsta!

ice-27

ice-28

Šios dienos privalomosios programos punktai jau visi įvykdyti, beliko paskutinis – Secret Lagoon karšto vandens baseinas. Nors aš jau nebesu tikra, ar tai tokia gera idėja – per šaltį ir sniegą su maudymuku eiti į lauką ir lįsti į vandenį, bet rezervacija padaryta, pinigai sumokėti (nors nėra labai brangu, po 25 eurus žmogui), reikia bandyti. Netrukus privažiuojame posūkį į Fludir. Aš iš pradžių net netikiu, kad čia tikrai kelias, net vyro perklausiu, ar mums tikrai čia reikia sukti. Kelias baltas, visiškai nevalytas, sniegas, ir turbūt ledas po juo. Drąsinuosi, kad juk 4×4 vairuoju, ir atsargiai judu pirmyn, o vyras dirba šturmanu ir „vairuoja“ kartu su manim. Šiek tiek ekstremalu man nepratusiai, bet visai smagu, o vaizdai aplink gražūs, tikra islandiška žiema.

ice-29

Ice-179

Gal po valandos pasiekiame Fludir. Mašinų parkinge nemažai, vadinasi, ne vieni mes tokie išprotėję, prie -2 laipsnių lauke maudytis sugalvoję. Viduje viskas labai paprasta – nedidelė erdvė, mažutė registratūra, kitoje pusėje įėjimas į dušus. Už lango snyguriuoja, lauko baro stalai ir suolai padengti sniegu, ir vėl ima atrodyti, kad susigalvojome čia kažką visai beprotiško, bet jau nelabai yra kur trauktis. Registratorė trumpai papasakoja, kas ir kaip, paduoda rankšluosčius, prie įėjimo į dušus nusiauname batus ir skirstomės: mergaitės į dešinę, berniukai į kairę, o gal atvirkščiai, jau nepamenu, bet dušai atskiri vyrams ir moterims. Po dušu praustis reikia be maudymuko, tik paskui jį apsivelkant. Daiktus galima pasidėti į užrakinamą spintelę.

ice-31

Kiek nedrąsiai išeinu į lauką, nustembu, kad ne taip jau ir šalta, o ir iki baseino vos keli žingsniai. Vyras jau mirksta, laukia manęs. Panirus į vandenį, apima tooooks gerumas! Vanduo labai šiltas, kiek šiltesnis nei kūno temperatūros, o šalia baseiną maitinančių dviejų karštųjų versmių jau net ir per karšta (vanduo tose versmėse verdantis). Dėžėje prie baseino pridėta spalvotų vandens lazdų (angliškai vadinamų tiesiog “noodles”) – pasiimi porą, pasikiši po nugara ir gali sau plūduriuoti be rūpesčių, net ir nusnūsti, jei toks noras būtų. Šiame baseine praleidžiame gerokai daugiau laiko nei buvome planavę, beveik dvi valandas. Tiesiog nesinori lipti iš to pasakiškai šilto ir maloniai atpalaiduojančio vandens, net ir tada, kai vėl ima snigti.

ice-32

Kai pagaliau išsikrapštome iš Secret Lagoon, jau penkios, o mūsų dar laukia ilgas kelias atgal į Hveragerdi. Pasnigo popiet neblogai, kelias beveik nevalytas, priešinga kryptimi vis važiuoja mašinos (vietiniai grįžta iš darbų?), prasilenkti siaurame užsnigtame kelyje sudėtinga, tad judam lėtai. Vairuoju ir vėl aš, nes gi patirtis, o ir norisi save išbandyti, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad tas pusantros valandos kelio ruožas buvo smagus. Ypač kai užslinko tirštas rūkas ir matomumas dar sumažėjo. Lengviau atsikvėpiau, kai pagaliau pasiekėme Route 1 ir beliko nuvažiuoti paskutinius keliolika kilometrų iki mūsų miestuko.

Šiandien vasario 14-oji – ne tik Valentino diena, bet ir mūsų bendro gyvenimo metinės. Dvidešimtosios. Sėkmingai grįžę į savo jaukius apartamentus, nusprendžiame, kad tokią puikią dieną reikėtų ir pabaigti kažkaip įspūdingiau, tad einame į Hveragerdi pakraštyje esantį viešbutį. Apartamentų savininkas minėjo, kad jame esančiame Varma restorane galima labai skaniai pavalgyti. Nemelavo – trijų patiekalų vakarienė labai labai skani, nors kainos smarkiai kandžiojasi, net ir pagal islandiškus standartus. Ilgokai pasėdėję, neskubėdami grįžtame atgal. Viešbutis turi nuosavą karštą versmę, mums nepratusiems keista matyti iš po žemės virstančius garus, o jie tą natūralią šilumos energiją panaudoja praktiškiems tikslams – tiek šildymui, tiek ir maisto gamybai.

ice-33

Penktadienis. Rytas saulėtas, nors ir spaudžia šaltukas. Šios dienos planas – pravažiuoti pakrantės keliu iki Vik miestelio, pakeliui aplankant Seljalandfoss ir Skogafoss krioklius bei Reynisfjara paplūdimį. Būtų labai norėjęsi pasiekti ir Jokulsarlon įlanką, bet tokiomis oro sąlygomis ji gerokai per toli, tad šios minties atsisakėme.

Vos spėjame pravažiuoti kelis kilometrus Route 1 keliu, kai dangų užtraukia debesys ir pradeda snigti. Netrukus jau važiuojame per tikrą pūgą, kelio būklė vis prastėja, matomumas beveik nulinis. Po pusvalandžio pradedame spėlioti, ar beverta važiuoti iki Vik: atstumas nemenkas, o ką pamatysime tokiu oru? Bet juk Islandijoje orai keičiasi labai dažnai, tai gal ir pūga neužsibus visą dieną? Nusprendžiame pasiekti bent jau pirmąjį krioklį, Seljalandfoss, o tada jau galvoti, ką daryti toliau. Netrukus dangus vėl ima šviesėti, sninga vis silpniau, pro debesis besiskverbiantys saulės spindulių pluoštai lyg kardai sminga į horizontą, o kairėje jau matosi Seljalandfoss krioklys.

ice-34

ice-35

Deja, kol pasiekiame krioklį, saulė ir vėl pasislepia po debesimis. Žmonių daug, takai slidūs, krioklys neatrodo labai įspūdingas, apeiti jį iš vidaus neįmanoma dėl sniego ir ledo. Žodžiu, šioks toks nusivylimas. O dar staiga ant slidaus tiltuko per upelį pajuntu, kad kažkas ne taip su batais. Pasižiūriu žemyn: o viešpatie, beveik visiškai atsilupęs dešiniojo bato išorinis padas! Mano patikimieji žygio batai, atlaikę žygius Himalajuose, Anduose ir Alpėse, pergyvenę daugiadienes trasas Maljorkoje ir Korsikoje – Islandija jiems tapo per dideliu išbandymu!

ice-36

Visa laimė, šalia parkingo yra ne tik maistą pardavinėjantis kioskelis, bet ir suvenyrų parduotuvė medinėje trobelėje. Einu vidun, sulaukiu, kol už savo pirkinius susimokės trys labai šnekios amerikietės ir klausiu pardavėjos, ar negalėtų kaip nors man padėti. Moteris žiūri į atplyšusį padą ir purto galvą. Staiga jos veidas nušvinta, pasiraususi stalčiuje ji ištraukia saują elastinių gumučių plaukams ir padeda man apvynioti jomis batą. Nelabai patikimai atrodantis sprendimas, bet iki dienos pabaigos gal turėtų atlaikyti. Nes labai jau nesinorėtų keisti planus ir važiuoti ieškoti naujų batų ar bent jau klijų padui sulopyti.

ice-37

Patenkinti atrastu sprendimu ir nuoširdžiai padėkoję gerajai fėjai, šokame į mašiną ir važiuojame toliau. Diena vis labiau giedrijasi, iš ryškiai mėlyno dangaus plieskia saulė, aplink žaižaruoja sniego laukai, sniegu spindi ir kalnų viršūnės. Labai gražu, gėrimės, aikčiojam, fotografuojam, ir nė nepastebim, kaip pasiekiam posūkį link Skogafoss krioklio.

ice-38

ice-39

ice-40

ice-41

ice-42

ice-43

ice-44

ice-45

Oras vis keičiasi – artėjant prie krioklio staiga užslenka debesys, paskui vėl išsigiedrija. Lygumoje prie upės pilna žmonių, prie krioklio išvis minia, nuotraukos be krūvos turistų, panašu, nebus. O krioklys didžiulis, aukštas, labai įspūdingas, bet vandeniu taškosi kaip reikiant, per daug arti eiti nesinori ir ilgai užsibūti irgi ne.

ice-46

ice-47

Pagaliau nutaikau akimirką, kai upelio pakrantėje lieka tik vienas pozuojantis, ir susitaikiusi su mintim, kad tai geriausia, ką galėsiu čia išgauti, spaudžiu fotoaparato mygtuką. Tik tuo momentu susigaudau, kad tas vyrukas man daro paslaugą – jo miniatūrinė figūrėlė krioklio fone tik labiau išryškina šio gamtos reiškinio didybę!

ice-48

ice-49

Šlaitu šalia krioklio aukštyn veda takas, vėliau pereinantis į metalinius laiptus – juo galima užkopti iki pat krioklio viršaus. Iš patirties žinau, kad kriokliai retai būna labai įspūdingi nuo viršaus, bet knieti pasidairyti po apylinkes iš aukščiau, tad nusprendžiu lipti. Vyras jaučiasi prastai, tad jis grįžta į mašiną pailsėti, o aš viena lipu aukštyn. Takelis gana status ir smarkiai apledijęs, gerai, kad iš abiejų pusių yra virvinė tvora, į tas virves įsikibus galima daugmaž saugiai lipti aukštyn. (Žemyn leistis bus sudėtingiau, bet apie tai pagalvosim vėliau.)

ice-50

ice-51

ice-52

Pasiekus laiptukus, lipimas supaprastėja, bet jie tikrai statūs – net sušylu, kol pasiekiu viršų. O ten manęs laukia pilkas rūkas – kol lipau, vėl užslinko debesis.

ice-55

Tolyn palei upę veda takas – tik grįžusi namo sužinojau, kad tai yra garsioji Fimmvorduhals trasa ir kad pakeliui yra daugybė krioklių. Daug laiko šiaip ar taip neturiu, nes dar reikia pasiekti Vik, tad tuo taku neinu, tik trumpai stabteliu apžvalgos aikštelėje. Vaizdai nėra labai ypatingi, kilti aukštyn vertėtų labiau dėl galimybės pasivaikščioti Fimmvorduhals taku. Dar kiek lukteliu, tikėdamasi, kad debesys išsisklaidys, bet netrukus pasiduodu ir leidžiuosi žemyn. Pasiekus apledijusį taką, tenka ištisai laikytis už virvių, nes kitaip labai lengva būtų nusiridenti žemyn. Kai jau vėl stoviu paupyje, virš galvos plyti žydras dangus, debesys nuplaukė tolyn. Jau tie Islandijos orai…

ice-53

ice-54

ice-56

Greitai papietavę netoli parkingo esančioje kavinėje (maistas valgomas, bet neypač skanus, kitą kartą čia neičiau), važiuojame toliau. Diena jau visai išsigiedrijusi, galime džiaugtis vienas kitą keičiančiais pakrantės ir apsnigtų kalnų vaizdais.

ice-57

ice-58

ice-59

ice-61

Kelias kuo toliau, tuo įspūdingesnis, bet kas pasirodė keista Islandijoje, tai apžvalgos aikštelių trūkumas pakelėse. O ir tie keli pažymėti parkingai, kuriuos pravažiavom, buvo užsnigti iki tokio lygio, kad net ir su 4×4 nelabai norėjosi į juos sukti. Tik vienąkart surizikavom.

ice-62

ice-63

ice-64

Besigrožėdami vaizdais, pravažiuojam posūkį į Reynisfjarą – susigriebiam tik įvažiavę į Vik. Bet ir kas galėtų mus kaltinti dėl nedėmesingumo, kai tokios panoramos aplink? Vik didelio įspūdžio nepalieka, vienintelis dėmesio vertas objektas – raudonstogė bažnyčia ant kalvos. O šiaip bendras miestelio vaizdas labai primena Ameriką – viskas aplink labai funkcionalu ir tik minimaliai estetiška. Iki bažnytėlės nekylame, tik iš tolo nufotografuojame. Dabar galvoju, gal ir vertėjo užvažiuoti, patikrinti vaizdus nuo to kalno?

ice-65

ice-66

Sukamės ir grįžtam atgal, dabar jau akylai dairydamiesi posūkio į Reynisfjara. Jis netoli, vos už poros kilometrų. Kelias į pakrantę, kaip ir tikėjomės, žymiai prastesnės būklės. Tolumoje matosi dar viena bažnyčia. Islandijoje jos visos kažkokios labai fotogeniškos, ypač tie raudoni stogai sniegu nupudruotų kalnų fone.

ice-67

ice-68

ice-69

ice-70

Reynisfjara parkingas didžiulis ir labai pilnas. Ne tik automobilių, bet ir autobusų ne vienas ir ne du. Jokių ypatingų vaizdų iš parkingo nematyti, tik daugybė žmonių, einančių viena kryptimi. Jungiamės į tą srautą ir mes. Netrukus takas padovanoja ir pirmuosius vaizdus.

ice-72

ice-71

Pirmasis įspūdis išėjus į paplūdimį – kiek čia žmonių! Pakrantė pilna besiselfinančių turistų klegesio, vienu tarpu per žmones beveik uolų nesimato. Ko norėti – trečia valanda popiet, pats blogiausias laikas lankyti populiarias vietas.

ice-73

ice-74

Bet ir vėl suveikia seniai išbandytas receptas turistų pilnose vietose – užtenka paeiti porą šimtų metrų palei uolų sieną, ir liekame praktiškai vieni, tik dar dvi poros eina kartu su mumis. Dabar jau galime ramiai pasidairyti aplink ir įvertinti paplūdimio grožį.

ice-75

ice-76

ice-77

Eiti per smėlį gana sunku, kojos atkakliai klimpsta gilyn. Tiesa, tas „smėlis“ iš tiesų yra labai smulkūs juodi akmenukai, jie nelimpa prie batų.

ice-78

Žemai ant kranto eiti gal būtų lengviau, bet esame prisiskaitę apie didžiulių bangų keliamą pavojų, tad laikomės atokiau nuo jų. O bangos iš tiesų įspūdingo dydžio, viena po kitos jos ritasi į krantą, daužo didžiules į jūrą įbridusias uolas, vėl ritasi atgal, vėl grįžta. Galėčiau stebėti ir stebėti tą beveik hipnotizuojantį reginį….

ice-79

ice-80

ice-81

Samanomis apaugusios uolos virš mūsų galvų nutviekstos jau vakarop riedančios saulės ir pilnos garsiai klykaujančių jūros paukščių.

ice-83

ice-82

Netrukus paplūdimys baigiasi, toliau tik uolos. Apsigręžiam eiti atgal ir dabar jau mūsų žvilgsnį traukia uolų masyvas tolimajame paplūdimio gale. Tai Dyrholaey, kitas suplanuotas sustojimas mūsų šios dienos maršrute.

ice-84

ice-85

Neskubėdami einame atgal per juodą ir jau vėl ištuštėjusį Reynisfjarą paplūdimį ir džiaugiamės, kad mums šiandien taip pasisekė su oru. Islandija man buvo labai graži vakar, per pūgą, bet šiandien, šviečiant saulei, ji tiesiog nuostabi!

ice-86

ice-87

ice-88

Grįžtant atgal iki Route 1, vėl visu grožiu prieš mus išnyra raudonstogė bažnyčia.

ice-89

Kelias iki Dyrholaey posūkio neprailgsta – ir netoli, ir vaizdai pakeliui kvapą gniaužia, tik spėk dairytis. Išsukus iš Route 1, vėl tenka važiuoti apsnigtu ir menkai nuvalytu keliu, bet mes jau pripratę, jokio streso.

ice-90

ice-91

ice-92

ice-93

Mašinų Dyrholaey parkinge vos kelios – ši vieta matyt nėra populiari tarp masinio turizmo turų. Nežinau kodėl, nes man čia dar gražiau nei prie Reynisfjara uolų. Bet ir gerai – be žmonių minios daug smagiau. O vaizdai tikrai iš kojų verčiantys – 360 laipsnių panorama, neina atsižiūrėti, į kurią pusę pažvelgsi, ten gražu.

ice-95

ice-96

ice-100

ice-101

ice-99

Labai įspūdingai atrodo Reynisfjara paplūdimys: juodas smėlis, iš vienos pusės apkraštuotas baltu sniego paklotu, iš kitos – baltom putotom bangom, tolumoje įrėmintas apsnigtų kalnų. Vasarą čia turbūt irgi labai gražu, bet tas žiemos monochromas man toks ypatingas!

ice-97

ice-98

Dar viena žavi detalė – akmeninė arka, tarsi langas į paplūdimį ir kalnus kitoje pusėje. Išvis, vaizdai nuo Dyrholaey uolų man buvo gražiausia, ką pamatėme per savo trumpą kelionę Islandijoje. (Taip, žinau, kad yra čia dar gražesnių vietų, bet jos mūsų dar laukia.)

ice-102

ice-103

ice-104

Kitoje pusėje – Kirkjujfara paplūdimys. Saulė, deja, ne toje pusėje, fotografuoti sudėtinga, bet vaizdai tikrai stulbinantys. Bet dar įspūdingesnės yra didžiulės uolas daužančios bangos ir aukštai iškylantys purslų fontanai. Netoliese yra takas į pakrantę (nežinau, ar saugu juo leistis, kai prisnigta), bet potvynio metu į paplūdimį eiti nerekomenduojama – per daug pavojinga. Kitoje pusėje, aukštai ant uolų, stovi Dyrholaey švyturys, sako, vaizdai nuo ten dar puikesni, bet keliukas iki jo visiškai nevalytas, tad nusprendėme nerizikuoti.

ice-105

ice-106

ice-107

Kiek nenoriai palikę Dyrholaey uolas, važiuojame atgal link Route 1. Vaizdai lyg ir tie patys, bet ne mažiau gražūs.

ice-108

ice-109

ice-110

Stabtelime pakelėje, užmatę visai palei tvorą besiganančius arklius. Vienas ateina pabendrauti – nusivylęs, kad neturime jam nieko skanaus, bando paragauti vyro vilnonio megztinio, o paskui, kiek nenoriai, visgi papozuoja.

ice-111

ice-112

ice-113

ice-114

Dienos planas įvykdytas, jau po penkių, tad sukame atgal link Hveragerdi. Važiavimo apie pusantros valandos, grįšime jau sutemus. Artėja saulėlydis, viskas aplink užlieta šilta auksine šviesa, o dangus vėl nusispalvina melsvais ir rausvais tonais. Pasakiškai gražu!

ice-115

ice-116

ice-117

ice-118

ice-119

ice-120

ice-121

ice-122

ice-123

ice-124

Likus gal pusvalandžiui iki namų, oras vėl pasikeičia, užslenka toks tirštas rūkas, kad matomumas sumažėja iki minimumo. Gerai kad nors nesninga ir kelias nuvalytas. Pasiekę Hveragerdi, užsukame į parduotuvę įsigyti superglue (reikės gi kažkaip prikliuoti tą atsilupusį padą) ir grįžtame į savo apartamentus smarkiai pavargę po ilgos dienos, bet labai patenkinti, kad tiek daug šiandien galėjome pamatyti, ir dar saulei šviečiant. O juk prieš pat kelionę jau galvojom, kad tik sėdėsim viduj ir žiūrėsim pro langą į krentantį sniegą, nes keliai bus uždaryti.

ice-125

Šeštadienis. Ryte susikrauname daiktus ir atsisveikiname su savo laikinais namais. Šiąnakt nakvosime viešbutyje netoli oro uosto, nes rytoj laukia labai ankstyvas skrydis. Rytas apniukęs, snyguriuoja. Išsukus iš Route 1 į kelią link Auksinio rato, vėl prasideda pūga, vėjas neša sniegą per kelią, dangus debesuotas. Mes šiandien norime aplankyti Thingvellir nacionalinį parką, tad labai tikimės, kad orų dievai ir vėl mums bus palankūs.

ice-126

ice-127

Pakeliui į Thingvellir dar aplankome nuošalią bažnytėlę beveik neištariamu pavadinimu Úlfljótsvatnskirkja, nutūpusią užsnigtame klonyje prie Úlfljótsvatn ežero. Kad pasiektume šią vietą, sukome iš kelio, kelis kilometrus važiavome per ledą ir sniegą (toks įspūdis, kad mažesni keliai žiemą čia beveik nevalomi), o paskui, pasistatę mašiną pakelės vėpūtinyje ir storai užsnigtu takeliu pasiekę bažnyčios vartelius, turėjome rankomis nukasti sniegą, kad galėtume juos atidaryti ir patekti į šventorių. Bažnytėlė užrakinta, o aplink tvyro gili žiemos ramybė.

ice-128

ice-133

ice-129

ice-130

ice-132

ice-131

Vėl grįžę į pagrindinį kelią, važiuojame toliau link Thingvellir, apsupti blyškios žiemos saulės nušviestų sniego laukų.

ice-134

ice-136

ice-137

Netrukus vienoje pusėje nusidriekia Thingallavatn ežeras – didžiulis, pusiau užšalęs, apstotas melsvai baltų kalnų. Stojame pirmame pasitaikiusiame parkinge (net ir čia jų nėra labai daug, didžiają dalį vaizdų galima saugiai pamatyti tik pro mašinos langą). Ežeras nuo čia labai gražus. Kažkodėl, žiūrėdama į didžiulius sniego plotus ir apsnigtas egles, prisimenu Aliaską.

ice-135

ice-138

ice-139

ice-140

ice-141

Daug planų Thingvellir parke neturime: norime pamatyti Almannagja tarpeklį ir Oxararfoss krioklį bei aplankyti vietą, kur rinkdavosi pirmasis Islandijos parlamentas. Skaniai papietavę savitarnos kavinukėje parko pakraštyje, važiuojame toliau ir netrukus stojame P3 parkinge – tiesiog iš smalsumo. Parkingo pakraštyje prasideda takelis, informacinė lentelė sako, kad per valandą juo galima suvaikščioti iki Oxararfoss krioklio ir atgal. Diena graži, laiko turime – susiviliojame galimybe pasivaikščioti po sniegą. Spaudžia lengvas šaltukas, tad apsimūturiuojam šiltai ir leidžiamės į žygį. Takelis netrukus atveda iki uolų apsupto tarpeklio. Staiga susivokiame, kad čia ir yra Almannagja, tik mes atvažiavome iš kitos pusės, nuo Hveragerdi, o ne iš Reikjaviko, todėl atsiradome kitame tarpeklio gale.

ice-142

ice-143

ice-144

Slidus, net blizgantis, apledijęs takelis gana stačiai leidžiasi į tarpeklį. Iš pradžių atsargiai einu žemyn, pasilaikydama už virvių, paskui sėduosi ir kuo žemiau užtraukusi pūkinę striukę, kad paskui netektų vaikščioti šlapiu užpakaliu, čiuožiu žemyn. Labai smagu, ir daug greičiau!

ice-145

Žiemos rūbais pasipuošęs tarpeklis labai gražus. Po kojom smagiai girgžda šviežiai iškritęs sniegas, abiejose pusėse stūkso aukštos uolų sienos, virš galvos spindi mėlynas dangus, lengvas šaltukas gnaibo skruostus – tobulas pasivaikščiojimas! O ir vieta ypatinga – juk esame plyšyje tarp dviejų tektoninių plokščių, Amerikos ir Eurazijos, taigi tarsi ir tarp dviejų kontinentų.

ice-146

ice-147

ice-148

Takelis baigiasi prie užšalusio Oxararfoss krioklio. Tik poroje vietų dar teka nedidelės vandens srovelės, bet didžioji krioklio dalis – įmantrių ledo raizginių užuolaida. Labai labai gražu, nors gėrėtis įmanoma tik iš toli.

ice-149

ice-150

ice-151

ice-152

Netoli krioklio iš tarpeklio atsišakoja kitas takelis, jis leidžiasi žemyn į slėnį. Nelabai aišku, kur tas takelis veda, ir ar galėsime juo grįžti atgal iki mašinos. Google Maps ir maps.me kažkodėl grybauja, niekaip nesuprantame, kurioje vietoje yra Lankytojų centras (galvojom, gal galėtume pėsčiomis iki jo nueiti ir vėl grįžti atgal), tad nusprendžiame grįžti tuo pačiu taku iki mašinos.

ice-153

Grįžę sukamės atgal ir važiuojame iki anksčiau užmatyto posūkio į Silfra – mums labai patiko slėnio vaizdas, atsivėręs nuo to šoninio tako iš tarpeklio. Įsivaizduojame, kad ir Lankytojų centras ten kažkur slėnyje bus (vėliau supratome, kad jis yra prie aukščiau esančio kelio), bet ženklai siunčia mus vis į kitą pusę, vienas kelias išvis uždarytas – galų gale parkuojamės didelėje aikštelėje netoli tarpeklio uolų, nusprendę, kad tiesiog eisim, kur akys veda, ir ką nors įdomaus vis tiek atrasim. Parkingas, beje, mokamas: 7 eurai dienai, jei gerai prisimenu. Pasivaikščioti po slėnį labai smagu, ypač tokiu puikiu oru. Vienoje kelio pusėje teka Oxara upelis, kitoje tvyro didžiulis pusiau užšalęs ežeras. Pakrantės taku einame pro Silfra nardymo punktą ir per sniego laukus, kol takelis atsiremia į ežerą ir pasibaigia.

ice-155

ice-156

ice-154

ice-157

ice-158

ice-159

ice-160

Vėl pakrante grįžę į kelią, sukame į kitą pusę. Palei Oxara upelį vingiuojantis takas veda į Althing – pirmojo Islandijos parlamento posėdžių vietą. Viskas čia taip paprasta ir neįspūdinga – keli mediniai namukai ir kukli medinė bažnytėlė vidury sniego laukų. O kažkada čia gimė Islandijos demokratija, tokia, kokia ji yra ir dabar.

ice-161

ice-162

ice-163

ice-164

Aukštai virš slėnio, virš tarpeklio uolų, matosi apžvalgos aikštelė, joje daug žmonių. Spėjam, kad ten ir bus Lankytojų centras, nuo kurio, sakoma, atsiveria gražiausi slėnio vaizdai. Svarstom, ar verta bandyti eiti iki ten – toloka, o paskui juk dar ir grįžti reiks. Galiausiai sutariam, kad vyras važiuos mašina, o aš eisiu pėsčiomis. Takelis nuo bažnyčios veda tolyn per slėnį, per porą tiltukų ir vėl per apsnigtus laukus. Galiausiai pasiekiu plačią medinę platformą uolų papėdėje. Mačiau, kad ten vis šmėkščioja žmonės, ir niekaip nesupratau, iš kur jie ateina. Tik pasiekusi platformą susivokiu, kad ji yra šalia tako, vedančio per Almannagja tarpeklį. Jei takas nebūtų buvęs uždarytas dėl sniego, turbūt būtume ir mes iki čia atėję nuo Oxararfoss krioklio.

ice-165

ice-166

ice-167

Nuo medinės platformos pasidairiusi po slėnį, asfaltuotu takeliu tarp Almannagja tarpeklio uolų kylu aukštyn. Čia jau gana daug žmonių, akivaizdu, kad vėl esu populiarioje vietoje. Man labiau patiko ten apačioj, slėnyje, kur buvo vos vienas kitas žmogus. Bet takas labai vaizdingas. Išvis, Thingvellir labai maloniai nustebino – maniau, valanda-dvi, ir nebebus ką veikti, bet turint laiko galima ir visą dieną čia praleisti, nes takų daug, ir gražu labai!

ice-168

ice-169

ice-170

Neilgai trukusi pasiekiu apžvalgos aikštelę tarpeklio viršuje, kur jau laukia mašina atvažiavęs vyras. Vaizdai nuo aikštelės panoraminiai, matosi ir tarpeklis, ir slėnis apačioje, ir didžiulis Thingvallavatn ežeras, ir kalnai kitoje pusėje. Labai įspūdinga, ypač kai oras toks kaip šiandien, kai saulė tiesiog žeme ridinėjasi.

ice-171

ice-172

ice-176

Stabtelim kavos puodelio mažytėje Lankytojų centro kavinukėje ir nusprendžiame, kad laikas judėti toliau. Jau pusė keturių, o mūsų dar laukia netrumpas kelias į Keflavik. Iš pradžių buvom planavę ryte apžiūrėti Thingvellir, o popietę praleisti Reikjavike, bet kai toks puikus oras, visai nesinori slampinėti po miestą, tad užsibuvome Thingvellir ilgiau nei planavome, o Reikjaviką palikome kitam kartui. Važiuosime tiesiai į viešbutį šalia oro uosto. Kelias, kaip jau įprasta Islandijoje, dosnus vaizdais. O dar ir dangus padovanoja mums spalvingą saulėlydžio reginį atsisveikinimui. Važiuojame sau neskubėdami ir grožimės.

ice-174

ice-175

ice-173

ice-177

Po pusantros valandos pasiekiame savo viešbutį Keflavike. Belieka įvykdyti paskutinį kelionės plano punktą: pamirkti Žydrojoje lagūnoje. Iki jos nuo viešbučio tik 20 minučių kelio. Pirmiausia pavakarieniaujame Lava Restaurant (kainos gerokai kandžiojasi, bet viskas tikrai skanu – ėmėm trijų patiekalų vakarienę, ir visiems patiekalams duočiau 10 balų iš 10), paskui beveik dvi valandas mirkstame šiltame lagūnos vandenyje. Iš pradžių, tiesa, vanduo mums pasirodė vėsokas, bet paskui staiga sušilo; šia prasme man labiau patiko Secret Lagoon, kur vandens temperatūra yra pastovi, o kaina beveik trigubai mažesnė. Jau beveik pusę vienuolikos grįžtame į viešbutį ir krentame miegoti. Kitą rytą keliamės penktą, greitai pusryčiaujame (labai teisingas viešbutis – pusryčiai čia prasideda penktą ryto) ir per gilų sniegą brendame iki savo mašiniuko. Snigo visą naktį, miestelio gatvės dar nevalytos, yra ką veikti net ir su 4×4. Lengviau atsikvepiam išvažiavę į nuvalytą pagrindinį kelią. Paskutinis nuotykis – bridimas per sniegą iki kelių nuo auto nuomos ofiso iki oro uosto terminalo, o paskui jau belieka tik skrydžio rutina ir kelias namo.

Ar verta buvo keliauti į Islandiją vidury žiemos? O taip! Tikiu, kad čia labai gražu vasarą, bet sniegu pasidabinę žiemiški Islandijos peizažai turi ypatingo savito grožio, ir būtent žiemą gali pajusti tikrąją Islandijos esmę, bent kažkiek suvokti, koks rūstus ir nesvetingas čia klimatas ir kaip sudėtinga išgyventi tokiomis sąlygomis. Gaila, kad neturėjom dar vienos dienos ir negalėjom pasiekti Jokulsarlon įlankos, ir kad nepavyko pamatyti šiaurės pašvaistės. Kita vertus, turėsim dėl ko grįžti. Nes grįšim tikrai – gal žiemą, pamedžioti šiaurės pašvaistę, o gal vasarą, apvažiuoti aplink visą salą, atidžiau patyrinėti gražiausius jos kampelius, o gal net ir kalnuose pasivaikščioti. Tad iki pasimatymo, Islandija!

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>