Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus kažkur Korsikos kalnuose. Sėdėjom prie vakarienės stalo kalnų trobelėje su smagiai klegančia įvairiakalbe žygeivių kompanija ir kalbėjomės apie viską, bet daugiausia, žinoma, apie kalnų žygius. Šalia sėdėjęs britas pradėjo pasakoti apie nesunkią ir gražią trasą Maljorkoje – GR221, labiau žinomą kaip Ruta de Pedra en Sec (Sauso akmens trasa), kurią galima praeiti per maždaug savaitę. Pavadinimą trasai davė iš sausų akmenų (be jokio sutvirtinančio mišinio) sudėtos tvoros, juosiančios Maljorkos laukus ir takus. Pasidėjau atmintin informaciją apie šią trasą, nors tuo metu tikrai nemaniau, kad kada nors jos prireiks. Bet kai pernai (2018-aisiais) vėl sugrįžo daugiadienių žygių noras (pastebėjau, kad jis mane užpuola kas porą metų) ir su bičiule ėmėm svarstyti, kur šįkart patraukti, vėl prisiminiau Maljorką. Išsamiau pasidomėję, nusprendėme, kad ši trasa mums tiks: bus ir kalnų, ir pakrantės vaizdų, be to, beveik nereikės nakvoti dormuose (kalnų trobelių daugiaviečiuose miegamuosiuose), kurie manęs visai nežavėjo Korsikoje. Viešbučiai, žinoma, kainuos daugiau negu kalnų trobelės, bet užtai bus visi privatūs patogumai. Kadangi kelionei negalėsime skirti daugiau nei savaitę, nusprendėme eiti tik šešis trasos etapus, nuo Estellencs iki Pollenca, praleidžiant prastai sužymėtą (ir nežinia, ar praeinamą) atkarpą tarp Esporles ir Valldemossa. Sutarėm dėl kelionės laiko (rugsėjo vidurys), susižiūrėjom lėktuvo bilietus, susitarėm, kiek lašinių šįkart reikės įsimesti… Galiausiai beliko tik nekantriai laukti žygio pradžios. Kuprine, drabužiais ir kitais žygiui būtinais dalykais šįkart rūpintis nereiks, viską dar turiu nuo Korsikos žygio. Kiek neramu dėl orų, nes rugsėjo viduryje dar gali būti labai karšta – belieka tikėtis, kad gal mes tų karščių išvengsim.

Pagaliau ateina kelionės į Maljorką diena. Transavia avialinijų lėktuvas per pustrečios valandos atskraidina mane iš Amsterdamo į Palmos oro uostą, po valandos iš Vilniaus atskrenda ir bičiulė, susitinkam prie išėjimo ir einam ieškoti autobuso į miesto centrą. Palmoje šilta, bet apsiniaukę, krapnoja lietus. Mūsų viešbutukas netoli stoties, kambarys kuklus, bet švarus ir tvarkingas, tik tvanku labai, naktį teks miegoti su atviru langu, nepaisant iš gatvės sklindančio triukšmo. Kol susiruošiam eiti į miestą vakarienės, pradeda lyti kaip reikiant, o mes net skėčio neturime (žygyje jis nereikalingas, o kad mieste gali reikėti, net į galvą neatėjo, labiau nerimavom dėl karščio), tenka skolintis iš šeimininkės. Pasivaikštome po miestą, užsukam į du tapas barus – pirmajame tapos labai skanios, antrajame labai šiaip sau. Po vakarienės dar šiek tiek pasivaikštom ir grįžtam į viešbutį. Ryt laukia pirmoji žygio diena, jaučiu lengvą jaudulį – kaip eisis, kaip seksis, koks oras bus…. Su tom mintim ir užmiegu.

Pirmasis etapas. Estellencs – Esporles (14 km)

Pirmoji žygio diena prasideda labai anksti, nes pirmiausia autobusu turime pasiekti Estellencs kaimą pakrantėje, kur prasideda šios dienos maršrutas. Supainiojam išvykimo laiką ir tik stotyje susigaudom, kad autobusas bus tik aštuntą, t.y. pusvalandžiu vėliau nei galvojom. Bet nieko baisaus – turime laiko ramiai išgerti stoties kioskelyje nusipirktos cortado kavos ir suvalgyti bandelę. Kava, beje, labai skani – būtent šios kelionės metu tapau cortado (espresso su šlakeliu pieno) fane.

Autobusas veža vingiuotu ir vaizdingu keliu vis arčiau vakarinės pakrantės. Pravažiuojame Esporles miestelį, kurį vėl turėtume pasiekti šią popietę, tik jau pėsčiomis. Apie pusę devynių ryto išlipame Estellencs. Rytas apniukęs bet gaivus, miestelyje tylu ir tuščia, net kavos nerandame kur išgerti. Na bet svarbiausia kad yra kur nusipirkti šviežios duonos pietums. Pasidairome į Estellencs pakraštyje stovinčią bažnyčią ir leidžiamės į trasą.

Iš pradžių einam asfaltuotu keliu, paskui sukam į mažesnį keliuką, dar vėliau einame takeliu per alyvmedžių giraites aukštai virš jūros.

Vaizdai nesakyčiau kad stulbinantys, bet malonūs ir jaukūs – žali kalnai, mėlyna jūra medžių properšose, kartais pasitaikantys tvarkingi ūkeliai tarp alyvmedžių sodų. Eiti nesunku, nes didžiąją dalį daiktų palikome viešbutyje, tad kuprinės lengvos.

Apie vidurdienį pasiekiame Banyalbufar kaimelį. Prisėdame atsipūsti pirmoje pasitaikiusioje kavinukėje, imame kavos, šviežiai spaustų apelsinų sulčių (labai skanios), aš dar užsisakau gabalą migdolinio pyrago, bendražygė renkasi ledus. Smaguriaujam, šnekučiuojamės, ilsimės gerą pusvalandį.

Pailsėję trumpai pasivaikštome po Banyalbufar ir tęsiame savo žygį.

Antroji šios dienos trasos dalis, Banyalbufar – Esporles, nelabai įspūdinga, rytinis ruožas buvo kur kas vaizdingesnis. Takas iš pradžių gana stačiai lipa aukštyn, paskui ilgai ir nuobodžiai leidžiasi į Esporles tarp sauso akmens tvorų. Tik pradžioje ir pabaigoje gauname šiek tiek vaizdų.

Atėję į Esporles, kiek pasėdime ant suoliuko jaukioje mažutėje aikštėje prie bažnyčios, o tada jau laikas gaudyti autobusą atgal į Palmą. (Trasos atkarpa tarp Esporles ir Valdemosos prastai nužymėta ir neypatingai įdomi, tad nusprendėme ją praleisti ir iš Esporles autobusu pervažiuoti į Valdemosą, bet kai paaiškėjo, kad tiesioginio autobuso nėra, tik su persėdimu Palmoje, viskas baigėsi tuo, kad pasirinkome dvi nakvynes Palmoje.)

Be nuotykių sugrįžę į Palmą, pirmiausia užsukame į kavinukę netoli stoties. Dar Korsikoje tai tapo mudviejų tradicija – žygio dieną pabaigti alaus bokalu, atvėsti, atsipūsti, aptarti dienos įvykius ir nuotykius, o tik paskui jau ruoštis, praustis, tvarkytis. Šiaip jau aš alų mėgstu nebaisiai, tad šįkart renkuosi vermut casero – rudąjį vermutą su apelsinų griežinėliais (labai skanu!) Dar įkalbu bendražygę pasiimti užkandai sobrasada dešra įdarytų kroketų – irgi skanu, abi liekam patenkintos.

Nuo kavinukės pėsčiom einame į savo viešbutį, skubame į dušą, o tada jau laikas ir vakarienei. Kur vakarieniauti, niekaip neišsirenkam, galiausiai prisėdame picerijoje. Pica pusėtina, bet nieko ypatingo. Reikėjo geriau imti kažką ispaniško.

Antrasis etapas. Valldemossa – Deia (14 km)

Keltis vėl tenka anksti, nes ir vėl reikia spėti į autobusą, ir šįkart jis tikrai išvyksta pusę aštuonių. Lauke lyja kaip iš kibiro, bet nutaikome kelių minučių tarpą nubėgti iki stoties per daug nesušlapusios. Kuprinė šiandien jau daug sunkesnė, nes visą turtą nešamės su savimi. Autobusas vėluoja, žmonių daug, bet vietos užtenka visiems. Valdemosą pasiekiame apie pusę devynių. Lietus liko Palmoje, Valdemosoje dangus žydras ir šviečia saulė.

Prieš pradėdamos žygį, norime nusipirkti šviežios duonos pietums, bet dar anksti, maisto parduotuvė atsidarys tik devintą. Šalia – kukli kavinukė, ten ir užsukame pralaukti tą pusvalandį. Imam kavos, o prie kavos – bandelę nežinomu pavadinimu, tiesiog, iš smalsumo. Man skanu, o bičiulei per saldu.

Maisto parduotuvei pagaliau atvėrus duris, perkame duonos ir einame į trasą. Rytas saulėtas bet vėsokas – pati ta temperatūra žygiui sparčiu žingsniu. Takas veda Valdemosos pakraščiu, miestas plyti slėnyje tarp žalių kalnų, ant šlaitų kabo balto rūko draiskalai, ryto saulė auksina namų sienas ir stogus.

Takas suka į alyvmedžių sodą, einame pro didžiulius senus medžius, virš galvos stūkso didžiulės uolos, tolumoje vis dar matosi Valdemosa. Gražu.

Lengvas ėjimas ilgai netrunka – trasa suka į mišką, vaizdų nebelieka, o takas vis statėja. Sunkiausia dalis – statūs serpantinai asfalto takeliu per tankų mišką, bet čia jau vėl atsiranda vaizdų, jais galima pasigrožėti sustojus atsipūsti eiliniame stačiame posūkyje.

Pagaliau išeiname į kiek atviresnę vietą. Takas vingiuoja kalno šlaitu, tolumoje vilioja kalnų ir jūros vaizdai. Priėję ypač gražų vaizdą, susigundome kiek ilgiau pasėdėti ir pasimėgauti.

Apie pirmą valandą pasiekiame aukščiausią šios dienos trasos tašką – Archduke‘s Path, XIX amžiuje pakvaišusio austrų hercogo užsakymu sukonstruotą kelią ant kalno keteros su panoraminiais vaizdais į abi puses. Čia mūsų turėtų laukti gražiausi šios dienos, o gal ir visos kelionės, vaizdai. Turėtų, bet deja… debesys čia atėjo greičiau negu mes, vaizdų praktiškai nulis, einame per pieno tirštumo rūką. Labai apmaudu – juk taip sunkiai lipome aukštyn, įveikėme 600 vertikalių metrų, ir ką už tai gavome? Bet kaip žinia, su orais nepasiginčysi…

Beje, tokios oro sąlygos ant šios keteros būna dažnai – norint pasidžiaugti vaizdais, reikėtų rinktis ypatingai saulėtą dieną ir keterą pasiekti kuo anksčiau, nes jau nuo vidurdienio dažnai būna debesuota. Mes pasirinkimo nelabai turėjome (nebent išeiti iš Valdemosos galėjom anksčiau, nelaukdamos, kol atsidarys parduotuvė), tiesiog tikėjomės, kad pasiseks su orais. Deja, tas noras neišsipildė. Tenka džiaugtis jau ir tuo, kad porai akimirkų debesys prasisklaido ir galim labai trumpai žvilgtelėti į vaizdus, kuriais ketinome ilgai gėrėtis nuo keteros.

Kad ir nėra vaizdų, vis tiek prisėdame pailsėti ant uolų šalia tako. Kiek atsipūtę, pavalgę ir paburbėję ant permainingų kalnų orų, tęsiame žygį, dabar jau žemyn link Deia.

Netrukus takelis atveda į labai klaidžią vietą – aplink statmenos uolos, toks įspūdis, kad jokio tako žemyn į pakrantę išvis nėra. Trasos aprašymuose perspėjama, kad labai svarbu surasti tą vienintelį saugų taką nusileidimui į Deia, bet ženklai visiškai neaiškūs, takelių daug, navigacija grybauja… Kiek paklaidžioję taką visgi randame, nors iki šiol nesu tikra, ar tai buvo būtent tas „vienintelis“ takas, nes vietomis jis buvo toks status, kad net suabejodavom, kur mes čia juo išeisim. Šią trasos dalį prisimenu be didelio džiaugsmo – takas status ir slidus, vingiuoja serpantinais per šlapiais pernykščiais lapais nuklotus šlaitus, vaizdų pirmąją valandą išvis beveik nėra. Galiausiai dar pradeda lyti, ir smarkiai, tenka traukti neperlyjamas striukes ir apvalkalus kuprinėms. Bet pagaliau takas kiek išsilygina, eiti tampa lengviau, atsiranda ir šiek tiek vaizdų. Užmatę uolėtą aikštelę netoli tako, sėdame pailsėti. Bendražygė paslysta ant šlapių uolų ir griūna; laimei, be rimtų pasekmių. Akivaizdu, kad esam jau smarkiai pavargę, o eiti dar nemažai liko.

Nusileidusios nuo kalno kurį laiką einame paprastu lygiu taku per didžiulių senų alyvmedžių giraitę. Tai viena gražesnių trasos atkarpų šiandien, juolab kad ir oras vėl pasitaiso.

Mūsų džiaugsmas dėl pagerėjusio tako ilgai netrunka – trasa suka į mišką ir takas virsta vos įžiūrimu takeliu per tankius šabakštynus. Keliskart net pametame savo trasą, nei maps.me navigacija nepadeda, nes takų takelių čia daug, tik va kuris tas tikrasis, telieka spėlioti. Galiausiai takas pateikia dar vieną nemalonų siurprizą – gana ilgai tenka eiti per slidžius apvalius akmenis, skaudžiai juntamus net per storus žygio batų padus. Nežinau, kas sugalvojo tokiais bjauriais akmenimis išgrįsti taką į Deia, bet aš jiems tikrai nepadėkočiau.

Galiausiai takas išveda į asfaltuotą kelią, kitoje pusėje ant kalno šlaito driekiasi Deia. Pagaliau! Bet apsidžiaugėm per anksti – mūsų viešbutis beveik pačiame kalno viršuje, iki jo dar teks gerokai palypėti, o mes jau visai pavargę. Priėję sankryžą susiviliojame aukštyn sukančiais laiptais – pagalvojam, kad tai bus trumpesnis variantas nei keliu per aplinkui, bet netrukus to sprendimo pasigailim, nes laiptai beprotiškai statūs, o jėgų jau visai nebelikę. Kai pagaliau užkopiam į gatvelę, kurioje yra mūsų viešbutis, jau nebejaučiu net džiaugsmo, tik palengvėjimą, kad užlipom.

Villa Verde viešbutis – mažas ir jaukus, bet servisas čia labai ribotas, tenka ieškoti savininko, kad duotų raktą, o kavinukė neveikia, tad alaus negausime. Bet kambariukas jaukus, o vaizdas pro langą vertas milijono.

Atsigaivinę po dušu, einame apžiūrėti Deia miestelio ir pavalgyti. Miestelis labai jaukus, bet ištisai tenka eiti arba aukštyn, arba žemyn. Mes šiandien jau pakankamai prisilaipiojom, tad einame tiesiai į centrą, kur susispietę restoranai ir kavinės. Pakeliui dar aptinkam kačių sambūrį – už tų durų matyt gyvena kažkas, kas jas reguliariai maitina.

Vakarienei susirandame jaukiai atrodantį itališką restoraną su didele terasa. Sėdime lauke, maistas skanus, vynas irgi, jėgos jau sugrįžo, jaučiu tik malonų nuovargį po ilgos dienos, atmieštą smagaus žinojimo, kad sėkmingai įveikėme nelengvą trasą.

Trečiasis etapas. Deia – Soller (13 km)

Pusryčiai viešbutyje prasideda aštuntą ryto, o mes ketinome išeiti anksti, tad pusryčių atsisakėme. (Realiai galėjome ir papusryčiauti, nes iš miestelio vis tiek išėjome tik po devynių.) Apie aštuntą paliekame viešbutį ir einame link Deia centro. Norisi kavos prieš žygį, bet kavinukės dar uždarytos arba tik atsidarinėja. Miegaliai tie ispanai! Vienoje vietoje apsimiegojusi padavėja pataria, kur visgi galėtume gauti kavos, ir netrukus jau sėdime pilnutėlėje kavinėje miestelio pakraštyje, gavusios vos ne paskutinį staliuką lauke. Imam cortado kavos, ir klausiam padavėjo, ką skanaus turi prie kavos. Padavėjas rekomenduoja tradicinę maljorkietišką bandelę – ensaimada. Man ji labai skani, o bičiulei vėl per saldu ir per riebu. (Na nesupranta ji nieko apie saldumynus! Užtai apie jūros gėrybes daug galėtų papasakoti, skirtingai nei aš, jų nekenčianti.)

Pasikavinę per miestelį grįžtame į trasos pradžią. Ryto saulės nušviesta Deia labai graži, turint laiko būtų galima ir visą dieną čia praleisti, juolab ir žygio takų aplink yra ne vienas.

Mūsų takas veda žemyn į žalią slėnį, aplink stūkso mišku apaugę kalnai, dangus mėlynas, išmargintas baltų debesėlių, rytas saulėtas ir šiltas. Atsigręžus tarp kalnų vis dar matosi Deia. Take sutiktas vyriškis papasakoja, kad nuo pakrantės matosi tik kalnai, o miestelio atrodo lyg nebūtų, nes jis specialiai buvo statomas taip, kad nesimatytų nuo pakrantės ir netaptų pagunda dažnai salą puldinėjusiems piratams.

Takas vingiuoja tolyn pro alyvmedžių giraites, apelsinų ir citrinų sodus, paskui pradeda atkartoti pakrantės kontūrą.

Trasą šiandien smagiai paįvairina sustojimai atsigerti šviežių apelsinų sulčių. Jos spaudžiamos ir pardavinėjamos tiesiog šalikelėje. Pirmoji sulčių stotelė – improvizuota kavinukė pašiūrėje aukštai ant šlaito, į ją užeiti kviečia prie laiptukų padėta apelsinų kraitelė.

Atsigaivinę žygiuojame toliau. Takas eina ant aukšto skardžio virš jūros, bet vaizdų ne taip jau daug. Jei ne tos apelsinų sultys, prisiminimai apie šią trasos atkarpą ko gero būtų prastesni. Nors tai, kas matosi, gražu.

Apie vidurdienį pasiekiame Son Mico. Kažkada čia buvo didelis dvaras, dabar vienoje jo dalyje įsikūrusi kavinukė, staliukų yra ir viduje, ir jaukiame sodelyje. Renkamės staliuką prie tvorelės, už jos – slėnis ir kalnai, vaizdai superiniai.

Bendražygė eina vidun užsakyti kavos ir ledų, bet grįžta nusivylusi, nes ledų jie neturi, tik pyragų. Aš kadangi pyraginė, tai einu apžiūrėti pasiūlos. Maloni moteris viską išrodo ir papasakoja, poros pyragų ir paragauti duoda, o paskui rekomenduoja imti citrininį morengų pyragą, kuriuo garsėja ši kavinė. Net iš kitos salos pusės žmonės atvažiuoja paragauti, sako ji. Pyragas išties dieviško skonio – purus, lengvas, ne per saldus. Toks skanus, kad paragavusi susigundo užsisakyti ir bičiulė.

Nuo Son Mico takas leidžiasi žemyn, su vaizdais į slėnį, o apačioje laukia mažutė koplytėlė.

Oras vėl subjūra, dangų užtraukia debesys. Bijojome, kad Maljorkoje nebūtų per karšta, bet kol kas yra atvirkščiai – reikalus gadina debesys, o kartais ir lietus. Ilgai einame dulkėtu keliu pro alyvmedžių giraites, virš galvos – žemas pilkas dangus, aplink tokie pat pilki alyvmedžiai. Kalnai turbūt būtų labai gražūs saulėtą dieną, bet šiandien ir jie atrodo pilki.

Prieiname kryžkelę, kurioje galima rinktis tris skirtingus trasos variantus. Čia paaiškėja, kad nepadarėme namų darbų, t.y. iš anksto nesusitarėme, kuriuo taku toliau eisime į Soller. Bendražygė norėtų rinktis ilgiausią variantą, pro Muleta trobelę (kurioje galima ir nakvoti) ir paskui pro švyturį pakrante į Port Soller, o iš ten aukštyn į Soller. Aš gi bevelyčiau eiti trumpiausiu keliu tiesiai į Soller, aplenkiant ne tik visai nepakeliui esančią Muleta (juk neketiname ten nakvoti), bet ir Port de Soller. Rytoj laukia ilgiausia ir sunkiausia trasos diena, man norisi pataupyti jėgas. Prasideda karšta diskusija, vos nesusipykstame, bet galiausiai nusiperkame dar po stiklinę šviežių apelsinų sulčių (jas prie pat sankryžos pardavinėja rūstaus veido nekalbus vyriškis) ir prisėdame ant akmeninės tvoros aptarti, ką toliau daryti. Pasirenkame trečiąjį, kompromisinį, variantą – eisime iki Port de Soller, o iš ten mediniu tramvajumi kilsime aukštyn į Soller. Po kurio laiko paaiškėja, kad šis trasos variantas nėra toks jau prastas, kai takas padovanoja vaizdą į apačioje plytinčią beveik uždarą įlanką (tik labai siauras vandens ruožas jungia ją su jūra) ir jos pakrantėje įsikūrusį Port de Soller.

Port de Soller pakraštyje dar kartą atsigėrusios šviežių apelsinų sulčių (jau beveik nesinorėjo, bet pardavėjas labai nuoširdžiai siūlė), pakrantės promenadą pasiekiame apie pusę keturių. Prisėdame ant patogių minkštų sofų vienos iš daugelio kavinukių terasoje, užsisakome kavos ir šalto pieniško kokteilio, ir ilgokai pasėdime.

Tarp Port Soller ir Soller maždaug kas pusvalandį važinėja senukas medinis tramvajus, juo ir mes pakylame į Soller. Labai puikus sprendimas, nes jau nebūtų norėjęsi lipti dar keletą kilometrų aukštyn, juolab kad ir vaizdų šioje paskutinėje atkarpoje turbūt nelabai būtų buvę.

Mūsų viešbutis – pačiame Soller senamiestyje, jo kiemelyje yra kavinukė, tad po registracijos ten pirmiausia ir prisėdame. Bičiulė ima alaus, aš vėl skanauju vermut casero. Atsigaivinę grįžtam į kambarį, po dušu nusiplauti trasos dulkių, ir kiek pailsėję einame į Soller senamiestį ieškoti vakarienės. Vakarieniaujame itališkame restorane, staliukai stovi lauke prie gatvės, žuvis skani, vynas irgi, aplink verda gyvenimas, smagu jį stebėti. Po vakarienės dar apsukame ratą aplink senąjį miestą ir grįžtame į viešbutį miegoti. Rytoj laukia labai ilga diena.

Ketvirtasis etapas. Soller – Tossals Verds (20 km)

Rytas išaušta apniukęs, oras kvepia lietumi. Maljorkos orai visai ne tokie kaip tikėjomės – juk bijojome, kad nebūtų per karšta! Šiandien laukia ilga ir sunki trasos atkarpa – 20 kilometrų, daugiau nei kilometras aukštyn ir apie 600 metrų žemyn, veikti tikrai bus ką. Greitai papusryčiavę viešbutyje, apie pusę devynių išeiname į trasą. Einame keliuku tarp laukų link Binibasi kaimo kalnų papėdėje. Dangus vis labiau pilkėja, galiausiai ima purkšti lietus. Oras persunktas drėgmės, kojos kaip švininės, o diena dar tik prasidėjo.

Praėję Binibasi, netrukus pasiekiame Biniaraix tarpeklio pradžią ir akmenimis grįstu laiptų taku palengva imame kilti aukštyn.

Apie devintą ryto prieiname Biniaraix kaimą. Tikėjomės čia stabtelėti kavos puodelio, bet kaimas tuščias, viskas uždaryta, matyt dar per anksti.

Po pilku dangumi lėtai kylame tarpekliu aukštyn, takas vis statėja, o iki viršaus dar labai toli (turime pakilti apie 800 metrų ir įveikti apie 2000 akmeninių laiptelių). Man eiti labai sunku – gal dėl tos prie žemės traukiančios drėgmės, gal dėl susikaupusio trijų dienų trasos nuovargio, o gal tiesiog ne mano diena, bet su kiekvienu tako posūkiu vis labiau norisi sustoti ir niekur daugiau nebeeiti. Išvis nemėgstu pakilimų, o šitas dar toks įkyriai vienodas ir monotoniškas.

Kiek palengvėja, kai pagaliau prasideda vaizdai, nors jie ne tokie gražūs ir ryškūs, kokie būtų saulėtą dieną – tiek slėnį, tiek tarpeklio uolas dengia pilki debesys, protarpiais purškia lietus. Motyvacijos lygis krinta vis žemiau.

Pagaliau išlipame iš tarpeklio, bet džiaugsmo mažai, nes oras dar labiau subjūra. Labai gaila, kad negalime pasidžiaugti vaizdais, kuriais garsėja Biniaraix tarpeklis – matome tik pilkus kalnus ir pilkų debesų nugultą slėnį tolumoje. Takas vingiuoja tolyn tarp uolų, eiti dar liko daug, tad negaištame.

Įėjus į mišką, takas vėl ima stačiai kopti aukštyn. Mane jau visai neviltis apima, nes jėgų likę nebedaug, o galo kopimui nesimato. Bet galų gale, apie antrą popiet, gerokai vėliau nei planavome, pasiekiame aukščiausią šios dienos trasos tašką. Eiti dar liko nemažai, ir jau darosi šiek tiek neramu, kada pasieksime Tossals Verds kalnų trobelę (norėtųsi dar su šviesa ateiti). Gerai tik, kad aukštyn kopti kol kas nebereikės.

Iš to džiaugsmo, kad kelias tiesus ir lygus, ir kad nebereikia kopti aukštyn, kojos rodos pačios ima nešti pirmyn, pasimiršta nuovargis, ir sekantį maršruto tašką, Cuber rezervuarą, pasiekiame greičiau nei tikėjomės. Dirbtinis ežeras neatrodo labai įspūdingai pilko dangaus fone, bet trumpam stabtelime prie jo – papietauti ir pailsėti, o paskui tiesiu kaip styga pylimu tarp ežero ir kalnų einame toliau. Takas dabar jau visai paprastas, eiti lengva.

Kai ežeras pasibaigia, takas vingiuoja toliau per aukštos žolės kupstais apaugusią lygumą. Netrukus prieiname takų sankryžą šalia nemažos parkingo aikštelės. Čia galima atvažiuoti automobiliu, norint pasivaikščioti iki Cuber ar Gorg Blau rezervuarų, arba autobusu, jei norėtumėte nakvoti Tossals Verds kalnų trobelėje ir toliau tęsti Sauso akmens trasą link Lluc.

Mūsų takas neria į mišką, bet netrukus išeina į atviresnę vietą su labai gražiais vaizdais į kalnus ir Gorg Blau rezervarą toli apačioje. Oras kvailioja, kelis kartus nulyja, bet galiausiai trumpam išlenda saulė. Prisėdame ant šlapių akmenų, atsipūsti ir pasidžiaugti kalnų ir ežero vaizdais. Ilgai neužtrunkame – ne tik dėl permainingo oro, bet ir dėl vis labiau artėjančio vakaro ir mums dar likusio nemažo atstumo.

Netrukus takas vėl suka į mišką. Pagaliau prieiname sankryžą ir prasideda paskutinė šios dienos trasos atkarpa – be proto akmenuotas takas virš gilaus tarpeklio iki nuošalios Tossals Verds trobelės. Tai vienintelis nakvynės variantas šioje trasos dalyje, kito pasirinkimo tiesiog nėra. Takas gana įspūdingas, ypač kai debesys teikiasi kiek prasisklaidyti, bet nuovargis jau ima viršų, norisi tik kuo greičiau pasiekti Tossals Verds.

Vietiniai gyventojai smalsiai mus stebi.

Kai iki trobelės belieka vos keli kilometrai, tolumoje vis garsiau ima grumėti griaustinis. Bijodamos pakliūti į audrą, einame kiek galėdamos sparčiau. Aplink fantastiški vaizdai, bet nėra kada jais grožėtis. Lengviau atsikvepiame, kai už dar vieno posūkio apačioje pagaliau pamatome Tossals Verds. Paskutinis status serpantinas – ir mes jau trobelės kieme. Septynios vakaro, saulė nusileidusi, jau beveik temsta, bet mums svarbu tik viena – atėjome! Įveikėme nuo pat pradžių mus gąsdinusią ir nemažai jėgų pareikalavusią sudėtingiausią trasos atkarpą.

Užsiregistravusios perkam po skardinę alaus ir prisėdam kieme, pailsėti ir atvėsti. Kiek atsigavusios lipam į antrą aukštą įsikurti. Lovas gavome šešiaviečiame kambaryje, bet būsime tik keturiese – dar čia nakvoja vokiečių studentų pora. Vakarieniaujame prie vieno stalo su jais ir su vyresnio amžiaus pora iš Belgijos. Pokalbis, kaip visada kalnų trobelėse, sukasi apie viską ir apie nieką, bet daugiausia apie keliones. Vakarienė pusėtinai skani. Naktį žaibuoja, griaudžia ir lyja kaip iš kibiro. Keliskart pagalvoju, kaip gerai, kad ši audra mūsų neužklupo trasoje!

Penktasis etapas. Tossals Verds – Lluc (14 km)

Po visą naktį siautusios audros rytas išaušta vėsus ir saulėtas. Vokiečių pora išėjo anksti, belgų nesimato, tad pusryčiaujame prie savo stalo tik dviese. Pusryčiai kuklūs, bet sotūs, o kava netgi skani. Po pusryčių kraunamės kuprines ir kiek prieš devynias su manta einame į kiemą prisipilti vandens. Trobelė stovi labai gražioje vietoje, kalnų apsuptame žaliame slėnyje, ryto saulės nušviesti kalnai įsirėžę mėlyno dangaus fone, kvepia šlapia žole ir ryto gaiva. Jaučiuosi pailsėjusi ir pasiruošusi su naujom jėgom eiti į trasą. Juolab kad šiandien turėtų būti gražių vaizdų, jei tik nepastovūs orai nepakiš kojos.

Tossals Verds trobelė yra už kelių kilometrų nuo pagrindinio Sauso akmens trasos tako, taigi nakvynė čia kainuoja papildomas porą valandų ėjimo, bet kaip sakiau, kito varianto šioje trasos atkarpoje tiesiog nėra. Nuo paskutinės sankryžos į trobelę veda du skirtingi takai – vakar atėjome vienu, šįryt renkamės grįžti kitu. Leidžiamės į platų gilų slėnį, nusukame ne ten ir tenka vėl ropštis aukštyn, bet greitai vėl suradę savąjį taką einame tolyn palei didžiules uolas. Takas palengva kyla aukštyn, saulės spinduliai skverbiasi vis giliau į slėnį. Galiausiai išlipame į plynaukštę, kur susitinka abu takai, ir prisėdame trumpo poilsio.

Netrukus pasiekiame akmenuotą taką palei tarpeklį, kurio atėjome vakar. Neįdomu eiti tuo pačiu taku pirmyn-atgal, bet kito varianto nėra, o takas, kad ir nelengvas, bet nešykšti vaizdų.

Pasiekiame vakar praeitą sankryžą miške, ir dabar jau sukame link Lluc, mūsų šios dienos tikslo. Gerą valandą einame per mišką, takas lipa vis aukštyn, vaizdų jokių, eiti sunku ir nuobodu. Bet galiausiai pakylame virš miško ir atsiduriame žydinčiais viržiais apaugusioje lygumoje, apsuptoje saulės nušviestų pilkai žalių kalnų. Prasideda gražioji trasos dalis.

Lyguma atrodo apgaulingai – iš tiesų takelis vis stačiau kopia aukštyn. Kiek privargę jau smarkiai po vidurdienio pasiekiame perėją. Pakeliui dar ir mano trekingo lazda galus atiduoda, kai bandydama išlaikyti pusiausvyrą ant akmenuoto tako per smarkiai į ją atsiremiu. Sulūžusi lazda – geriau nei sulūžusi koja ar patemptas raištis, bet tokioje akmenuotoje trasoje be lazdos nekas. Laimei, paaiškėja, kad dar įmanoma ja naudotis, išmetus sulūžusį segmentą.

Persiritus per perėją, kitoje pusėje mus pasitinka kalnų viršūnes dengiantys tamsūs debesys. Negi ir šiandien oras iš mūsų tyčiosis??? Bet net ir netobulu oru ši trasos atkarpa aukštai kalnuose yra labai graži. Leidžiamės į platų slėnį, kitoje pusėje vėl kopiame aukštyn, vingiuojam kalno šlaitu, vėl kopiam… aplink svaigūs vaizdai, mane apėmusi euforija, eiti visai nesunku, nors aukštyn lipti šiaip jau labai nemėgstu.

Užkopę į keterą kitoje slėnio pusėje, viršuje randame plačią plynaukštę, iš vienos pusės aprėmintą uolų siena, kitoje pusėje pasibaigiančią stačiu skardžiu. Oras tuo tarpu mus pasivijo, virš bedugnės už skardžio kabo stori pilki debesys, kas yra apačioje, neturim supratimo, nes nieko nesimato. Dar po kiek laiko išeiname ant atviro kalno šlaito ir vėl atsiremiame į pilką rūko sieną. Apima smarkus piktumas: negi ir vėl laukia tik nuobodus ėjimas, neatlyginamas jokiais vaizdais? Bet vos už kelių minučių debesys staiga išsisklaido ir prieš mūsų akis atsiveria erdvūs vaizdai. Už kalnų net ir jūra matosi, mėlyna mėlyna, tokios pat spalvos kaip ir dangus.

Džiaugiamės kaip maži vaikai ir neskubėdamos einame lengvu taku, vis sustodamos pasidairyti, pafotografuoti ir tiesiog pabūti šiame grožyje.

Gerokai pavingiavęs per kalnų pievą, takas pagaliau atskleidžia vaizdą į slėnį apačioje. Mūsų laukia status serpantinų nusileidimas nuo aukšto kalno, o ten toli ir žemai, žaliame slėnyje – Lluc vienuolynas, kurio viešbutyje šiąnakt nakvosime.

Nusileidimas nuo kalno – status, ilgas ir varginantis, bet dosnus vaizdais. Pagaliau nusileidusios į slėnį, dar apie valandą einame akmenuotu taku per mišką. Vaizdų nebėra, bet šios dienos trasa ir taip jau jų padovanojo tiek, kad dar ilgai ją prisiminsiu!

Šeštą vakaro pagaliau pasiekiame Lluc miestelio ribą. Dar šiek tiek – ir jau einame vienuolyno sodo alėja link įėjimo. Didžiulis pilkas pastatas primena kareivines, bet viduje gana jauku. Registratūroje išgirstame, kad mūsų rezervacija kažkur dingusi – trumpam sunerimstame, bet laisvų kambarių dar yra, ir netrukus jau gauname raktą. Kambarys – buvusi vienuolyno celė (gana didelė, gal visai grupei vienuolių skirta?), grotuotas langas žvelgia į uždarą kiemelį, apaugusį didžiuliais kaštonais. Mes ištikimos savo tradicijai – pasidėjusios daiktus pirmiausiai einame gerti alaus (kieme yra baras, jis jau beveik užsidarinėja, bet alaus užsisakyti dar spėjame), tada prausiamės, tvarkomės ir einame vakarieniauti. Vakarienei renkamės viešbučio restoraną, nes eiti į miestelį ir kažko ieškoti jau neturime jėgų. Vakarienė skani, aplink daug pažįstamų veidų, visi šypsosi ir linkčioja vieni kitiems. Nors šiame žygyje beveik nenakvojome trobelėse, bet kasdien matant tuos pačius veidus trasoje, pamažu tie bendrakeleiviai-anonimai tampa lyg ir pažįstamais, net jei ir nepersimetei su jais nei vienu žodžiu.

Šeštasis etapas. Lluc – Pollenca (20 km)

Keliamės anksti ir aštuntą ryto jau išeiname. Atsisakėm imti viešbučio pusryčius (per brangūs ir per vėlai prasideda), bet išėję į lauką to sprendimo pasigailime, nes net kavos išgerti nėra kur, kavinukė atsidarys tik devintą. Gerai kad nors kepyklėlė veikia, ten įsigyjame dar šiltų ragelių ir ant suoliuko juos sudorojame. Pilvas nebetuščias, bet kavos labai norisi, tik kad nėr kur jos gauti. Belieka eiti į trasą. Takas veda miestelio pakraščiu, per mišką kopia aukštyn, praeiname Son Amer trobelę, tada vėl ilgai einame per mišką.

Trasa šiandien gana nuobodi, vaizdų beveik nėra. Tiesa, vienu momentu randame rodyklę į apžvalgos aikštelę, bet iki jos apie 20 minučių ėjimo į vieną pusę, o nueiti šiandien reikės 20 kilometrų, tad nusprendžiame iki tos aikštelės neiti. Gal ir vertėjo, galvoju dabar – ko gero tai būtų buvę gražiausi šios dienos vaizdai. Nes šiaip jau Lluc – Pollenca atkarpa yra labai šykšti vaizdais. 20 trasos kilometrų nueiname gana greitai, bet vaizdų gaunam tik retkarčiais ir po truputį.

Nusileidusios į lygumą, kelis kilometrus einame dulkėtu keliu pro alyvmedžių sodus. Man šis ruožas mirtinai nuobodus, juolab dar ir nugarą pradeda skaudėti. Tiesa, kalnai lyg ir gražūs…

Pagaliau apie pusę keturių pasiekiame Pollenca. Buvome planavę praeiti čia esančiu kalvarijų taku, bet atėjus į miestelio centrą, galvoje sukasi tik viena mintis: atsisėsti kur nors ir atsigerti šalto alaus! Tas ilgas nuobodus takas atėmė paskutines jėgas šiandien.

Tradiciškai alumi pabaigę paskutinę trasos dieną, dar suvalgome labai skanių ledų ir einame ieškoti autobuso. Grįžę į Palmą, lipame į kitą autobusą, kuris mus nuveš į viešbutį pakrantėje, netoli oro uosto – rytoj jau laukia kelionė namo. Įsikūrę ir susitvarkę einame pasivaikščioti pajūriu ir pavakarieniauti. Randame laisvą staliuką pilnutėlėje kavinukėje šalia pliažo. Meniu – žuvis ir jūros gėrybės. Aš renkuosi keptą žuvį, bendražygė – kalmarą, ir netrukus jau keliame balto vyno taures. Turime ką švęsti – per šešias dienas su kuprinėmis ant pečių įveikėme beveik šimtą kilometrų ir sėkmingai įvykdėme savo tikslą: praeiti Sauso akmens trasa nuo Estellencs iki Pollenca. Gurkšnojant vyną šiltose pajūrio sutemose, apima lengvas nerealumo jausmas: tiek laukėm šio žygio, tiek planavom, tiek ruošėmės, o dabar jau viskas – atėjom, pamatėm, praėjom, galima dėti tašką.

Pabaigai – kelios pastabos apie La Ruta de Pedra en Sec, arba Sauso akmens trasą. Ši trasa nebuvo tokia puiki kaip tikėjausi. Iš dalies dėl to buvo kaltas debesuotas ir lietingas oras, lydėjęs mus didžiąją dalį trasos ir porą kartų atėmęs galimybę pasimėgauti tikrai gražiais vaizdais. Bet ir šiaip vaizdų prasme ši trasa nėra labai jau įspūdinga. Arba gal sakykim kitaip – vaizdų tikrai yra, bet jie pasiskirstę labai netolygiai. Jei dabar šią trasą planuočiau iš naujo, tai kartočiau atkarpą nuo Estellencs iki Banyalbufar, tada nuo Valdemosos eičiau žiedine trasa iki Archduke‘s Path keteros, kitu taku vėl grįžtant į Valdemosą, o atkarpą tarp Deia ir Soller gal išvis praleisčiau – iš jos labiausiai prisimenu apelsinų sultis ir nuostabųjį San Mico pyragą, o ne vaizdus. Kita vertus, ši atkarpa nebuvo sunki, tai gražią dieną gal ir verta ją praeiti. Dar dvi trasos atkarpos, kurias tikrai kartočiau: Soller – Tossals Verds (nors Biniaraix tarpeklio nesibaigiančius laiptukus prisimenu su pasidygėjimu, bet giedrą dieną ten turėtų būti tikrai gražu), ir ypač Tossals Verds – Lluc: ši atkarpa aukštai kalnuose buvo pati įspūdingiausia. Atkarpą Lluc – Pollenca vėlgi praleisčiau, nes joje nėra beveik nieko įdomaus. Apibendrinant: trasa nebuvo bloga, bet korsikietiškajai neprilygo. Dabar belieka laukti, kokia bus trečioji daugiadienė trasa – norisi tikėti, kad ji bus!