Tanzanijos spalvos: džiunglių takai Udzungwa kalnuose


Norėjome šiek tiek paįvairinti kelionę po Tanzaniją, kad nenusibostų vien tik safaris, todėl tarp Selous ir Ruahos parkų įterpėme porą dienų kitokios Afrikos. Udzungwa kalnai yra Tanzanijos pietrytinėje dalyje, už kelių šimtų kilometrų nuo vandenyno pakrantės. Aukščiausios šio kalnų masyvo viršukalnės siekia 2 kilometrus, bet didžiąją parko dalį sudaro nelabai aukšti (apie 500 metrų) ir labai statūs kalnai, apaugę tankiu tropikų mišku. Klimatas čia karštas ir drėgnas beveik visus metus. Pagrindinė priežastis, dėl ko čia važiuoja turistai – galimybė pasivaikščioti po džiunglių kalnus ir slėnius. Trasų ilgis – nuo kelių valandų iki kelių dienų, nakvojant palapinėse vidury džiunglių. Udzungwa Mountains nacionalinio parko administracija įsikūrusi kalnų papėdėje Kilombero slėnio pakraštyje, čia galima gauti informacijos apie trasas ir vietoje pasisamdyti gidą. Mes Udzungwa kalnuose praleisime tris dienas, nakvosime Hondo Hondo stovykloje.

Dvylikavietis Safari Link lėktuvėlis atskraidina mus iš Selous į Mikumi aerodromą. Udzungwa džiunglės iš viršaus panašios į smarkiai suglamžytą minkštą žalią kilimą.

02-IMG_3378

01-IMG_3381

Praskrendame ir virš Mikumi nacionalinio parko – bene vienintelio pietų Tanzanijoje (o gal ir visoje šalyje, nesu tikra), kur galima važinėtis vieniems, be samdyto džipo ir gido. Šis parkas yra gana netoli nuo Dar es Salaam – puiki alternatyva tiems, kas nenori mokėti už gidus ir nakvynes tolimose safario stovyklose.

03-IMG_3382

Mikumi aerodrome mus pasitinka Hondo Hondo stovyklos darbuotojai – tiksliau, vienas darbuotojas ir trys jo draugeliai, prisijungę prie išvykos, nes tiesiog norėjo pasivažinėti. Važiuoti iki stovyklos teks beveik dvi valandas, bet pirmiausia stabtelime Mikumi parko lankytojų centre – susimokėti už privilegiją pasinaudoti per parką vedančiu keliu. Aerodromas yra parko teritorijoje, ir niekam neįdomu, ar tu nori apžiūrėti parką, ar tik pravažiuoji tranzitu – mokėk, ir viskas.

04-IMG_3536

Kelias į Udzungwa labai prastas, asfaltas ištrupėjęs, duobė ant duobės. Eismas intensyvus – sunkvežimiai, lengvieji automobiliai, turistiniai džipai pakeliui į Mikumi parką, motociklai, dviračiai, dvikojai ir keturkojai pėstieji. Po gero pusvalandžio stabtelime Mikumi miestelyje – mums reikia nusipirkti naują pakrovėją vyro telefonui, nes atsivežtasis iš namų nustojo veikti jau antrąją dieną Selous parke. Sustojame judrios gatvės pakraštyje, vyrai eina ieškoti pakrovėjo, o aš smalsiai dairausi aplinkui. Pirmąkart atsidūriau tikrame Afrikos miestelyje – iki šiol mačiau tik sterilius oro uostus ir turistams skirtą safario stovyklą. Aplink verda spalvingas kasdienis gyvenimas. Abiejose gatvės pusėse įsikūrusiose parduotuvėlėse galima įsigyti ir maisto, ir drabužių, ir kosmetikos, ir visokiausių rakandų bei technikos. Elektronikos prekių irgi netrūksta, tad pakrovėją randame nesunkiai. Tikrai nepagalvotum, kad iš šiferio plokščių suremtoje palaikėje lūšnelėje rasi naujausius telefonus, planšetes ir kitokią techniką – bet tai tik dar kartą įrodo, kad niekad nereikia skubėti su išvadom.

05-IMG_3385

06-IMG_3386

07-IMG_3387

08-IMG_3392

09-IMG_3389

10-IMG_3390

Apsipirkę važiuojam toliau. Asfaltas netrukus baigiasi, ir paskutinę valandą dardam negrįstu keliu. Kiekviena sutikta mašina sukelia baisinį dulkių debesį, tad beveik ištisai važiuojam rusvam rūke. Ir krato nežmoniškai. Bet kelionė neprailgsta, nes labai įdomu dairytis pro langus – palei kelią driekiasi mažesni ir didesni kaimeliai, gatvės pilnos žmonių, aplink nuolat kažkas vyksta.

Pagaliau pasiekiam keliuką, vedantį į Hondo Hondo stovyklą. Ji įsikūrusi visai šalia kalnų, tarp vešlios džiunglių augmenijos, iš visų pusių apsupta dirbamų laukų, kurie priklauso šalia esančio kaimelio gyventojams.

11-IMG_3533

12-IMG_3417

17-IMG_3401

Nakvynei Hondo Hondo stovykloje galima rinktis kambarį-palapinę arba iš molio drėbtą namelį – banda. Palapinėje yra visi patogumai, gyvenant bandoje tektų naudotis bendrais tualetais ir dušais. Palapinės – erdvios ir vėsios, su brezento užuolaidom uždengiamais tinkliniais langais (naktį užuolaidas nuleisdavom, nes su atvirais langais būdavo šalta miegoti). Prie palapinės pristatytas improvizuotas vonios kambarys, pasiekiamas per atsegamas brezentines duris, o kitoje pusėje apjuostas bambuko rastų siena. Tiek palapinę, tiek vonios kambarį dengia aukštas šiaudinis stogas, bet vonios kambarys yra pusiau atviras, nes siena toli gražu nesiekia stogo. Galima mėgautis grynu oru – ir moskitais, jei sutemus uždegi šviesą.

13-IMG_3398

14-IMG_3397

Šios dvi palapinės vidaus nuotraukos – iš Tripadvisor portalo.

Stovyklos teritorija puikiai sutvarkyta ir prižiūrėta, palapinės stovi gana toli viena nuo kitos, taigi privatumas ir ramybė lyg ir garantuoti. Deja, realybė kiek kitokia – kaip jau minėjau, stovykla iš visų pusių apsupta dirbamų laukų, kiekvienam lauke visą dieną garsiai groja radijas, ir kaip taisyklė, vis kita radijo stotis. Radijas nutyla tik vėlai vakare, jau gerokai po sutemų, kai laukuose dirbantys žmonės susiruošia namo.

Stovyklos pakraštyje – jauki pusiau atvira kavinukė (stogas yra, sienų nerasta, o ir nereikia). Mes gerokai išalkę – nuo pusryčių Selous praėjo beveik septynios valandos – tad įsikūrę palapinėje iškart einame pietauti. Šioje kavinukėje kasdien valgysim pusryčius, pietus ir vakarienę, nes kito varianto tiesiog nėra – artimiausias miestelis gal už 30 km. Bet nieko kito ieškoti ir nesinori – meniu kasdien vis kitoks, galima rinktis iš dviejų ar trijų karštų patiekalų, maistas šviežias ir skanus, darbuotojai draugiški ir paslaugūs.

15-IMG_3412

Kavinukę mėgsta ir babūnai – jie būriais sukinėjasi aplink, ypač apie virtuvę, ir vis taikosi ką nors nugvelbti. Ne kartą ir ne du per tas kelias dienas virėjas į juos mėtė tuščiais puodais ir kas tik dar jam po ranka pakliūdavo. Spėju, kad šį nenutrūkstantį karą dažniausiai laimi babūnai – jie tiesiog atkaklesni.

16-IMGN4431

Papietavę svarstom, ką veikti. Jau beveik keturios, už poros valandų sutems. Labai karšta ir drėgna, jaučiamės lengvai pavargę – kita vertus, norisi pramankštinti kojas. Barmenas mums pataria pasivaikščioti stovykloje prasidedančiu poros kilometrų ilgio pažintiniu taku – informaciją apie jį gausime administracijoje. Ten ir patraukiame. Mus pasitinka stovyklos direktorius – hipiškos išvaizdos pagyvenęs škotas. Man prireikia kelių minučių, kol perprantu jo akcentą. Peržiūrim pluoštą lankstinukų su informacija apie Udzungwa kalnų trasas ir stovyklos siūlomas ekskursijas, o taip pat išgirstame, kad Udzungwa Mountains parko vartai – vos už pusantro kilometro, lengvai pasiekiami pėsčiomis (mes jau ketinom klausti, ar rytoj kas nors galėtų mus ten nuvežti). Galiausiai direktorius maloniai palydi mus iki pažintinio tako pradžios stovyklos pakraštyje. Jau pirmoje kryžkelėje pasukam ne ta kryptim – laimei, iš paskos mus atsivijęs darbuotojas laiku ištaiso šią klaidą. Pasirodo, tako kryptį žyminti rodyklė pasislėpusi po storu džiunglių augmenijos sluoksniu. Tokių nebeegzistuojančių nuorodų šiame take matyt yra ir daugau, taigi galiausiai vis tiek pasiklystam ir nueinam kažkur ne ten. Nedidelė bėda, nes takas niekur toli neina – tik šiek tiek keista, kad reklamuojamas ir svečiams siūlomas pažintinis takas, bet nesivarginama jį prižiūrėti ir sužymėti posūkius. Bet nesvarbu, pasivaikštom vis tiek labai smagiai – aukštyn-žemyn džiunglių takeliais, tiltukais per upelius, pro molinius namukus ir keistokos formos bičių avilius. Karšta ir drėgna nežmoniškai, bet nieko tokio – palapinėje juk yra dušas. Grįžtame jau temstant.

18-IMG_3406

19-IMG_3403

20-IMG_3404

21-IMG_3414

Takai stovykloje neapšviesti, o Afrikos naktis – tamsi, nors į akį durk. Palapinėse apdairiai padėti prožektoriai – jie būtinai reikalingi, norint pasiekti kavinę. Svečių šįvakar nedaug, tik mes ir dar dvi poros. Bendrauti niekas neskuba, ne taip kaip safario stovyklose – atėję linkteli pasisveikindami, palinki gero vakaro išeidami, ir viskas. Vakarienė skani, vakaras šiltas, miego dar nesinori, taigi pavakarojam ilgokai.

Kitą rytą keliamės anksti, sočiai papusryčiaujame ryto saulės užlietoje kavinukėje, pakuojamės lengvas kuprines dienai ir aštuntą ryto jau žygiuojam link parko. Iki jo tikrai netoli – gal pusvalandis dulkėtu keliu. Pakeliui praeinam kelis kaimus. Vietiniai smalsiai mus stebi, bet niekas nekalbina. Fotografuoti kažkaip nedrąsu.

22-IMG_3418

23-IMG_3421

24-IMG_3423

Netrukus prieiname Udzungwa Mountains nacionalinį parką. Administracijos pastatas – už poros šimtų metrų nuo vartų, kieme būriuojasi gidai – jaunučiai, labiau panašūs į mokinukus. Kaip vėliau paaiškėja, panašiai ir yra – jie visi studijuoja turizmą, o vasaros atostogų metu gidauja nacionaliniuose parkuose, jei pasiseka gauti vietą. Atlyginimo parkas jiems nemoka, duoda tik stogą virš galvos. Net ir maistu jie turi pasirūpinti patys, o užsidirba tiek, kiek turistai arbatpinigių palieka. Labai pelninga schema parkui! Bet gidai neturi kito pasirinkimo, mes irgi ne, nes be gido parko trasomis eiti neleidžiama. Įėjus į pastatą, prie mūsų prieina simpatiškas besišypsantis vaikinukas su dviem kietai supintom kasytėm – Allan. Jis šiandien ir bus mūsų gidas.

25-IMG_3509

Šiai dienai pasirenkame populiariausią parko trasą iki Sanje krioklio. Šis aukščiausias Tanzanijoje trijų pakopų krioklys krenta žemyn iš 180 metrų aukščio, į jo viršūnę veda 3 km ilgio takas stačiu kalno šlaitu. Tako pradžia – už 10 km, iki ten mus nuveš parko džipas. Kol laukiam transporto, Allanas nuveda mus iki netoli esančio mažesnio krioklio, pavadinto Olandijos princo Bernardo vardu. Prieš dvidešimt metų princas lankėsi šiame parke, bet dėl garbaus amžiaus tegalėjo įveikti tik šią neilgą trasą. Parkas labai didžiuojasi šia karališkąja viešnage – net keliose vietose matėm lenteles su princo nuotrauka ir nuorodomis į krioklį.

26-IMG_3433

27-IMG_3428

Parko džipas nuveža mus į Sanje trasos pradžią, ir prasideda ilgas status kopimas į tankiomis džiunglėmis apaugusį kalną. Kopti sunku – be proto drėgna ir karšta, takelis nuklotas slidžiais lapais, po jais daug kur slepiasi akmenys, pasitaiko ir dumblinų tako ruožų. Gerai nors, kad pavėsio daug ir saulė ne per daug kaitina. Allanas mums rodo įvairius šalia tako augančius medžius, krūmus ir žoles, pasakoja, kam jie naudojami kasdienėje buityje ir medicinoje. Žygeivių trasoje vos vienas kitas, tik porą nedidelių grupių pakeliui sutinkame.

28-IMG_3438

29-IMG_3437

30-IMGN4404

31-IMG_3447

Po daugiau nei valandos kopimo pagaliau prieiname pavėsinę ant skardžio krašto ir pirmąkart galime pasigrožėti Sanje kriokliu kitoje slėnio pusėje. Gražu ir įspūdinga. Bet kiek daug dar liko lipti aukštyn!

32-IMG_3443

Kiek pailsėję, kopiam toliau. Vertikalių metrų lieka vis mažiau, bet lengviau nesidaro – moralę palaiko tik mintis apie vėsų krioklio vandenį ir kaip bus gera į jį pamerkti pavargusias kojas. Netrukus prieinam kryžkelę. Pagrindinis takas veda prie Sanje krioklio viršaus, bet Allanas pirmiausia nori mums parodyti dar du aukščiau esančius kriokliukus, kurių nesimato nuo apačios. Iki jų visai netoli, ir takas jau nebe toks status. O kriokliukai puikūs.

33-IMG_3457

34-IMG_3480

35-IMG_3459

36-IMG_3466

37-IMG_3470

Pailsėję leidžiamės žemyn, dar kiek palypėjam pagrindiniu taku ir netrukus pasiekiame Sanje krioklio viršutinę aikštelę. Krioklį maitinantis upeliukas iš čia atrodo visai neįspūdingai – sunku patikėti, kad toks iš pažiūros nedidelis vandens kiekis gali sukurti tokį gražų ir tokį aukštą krioklį. Upelis keliomis srovėmis teka žemyn per plačią ir beveik plokščią uolą. Tolumoje plyti derlingas Kilombero slėnis. Čia, viršuje, beveik vėsu, pučia lengvas vėjelis, o smagiausia, kad esam visiškai vieni. Patogiai įsitaisom ant uolos ir išsitraukiame stovyklos virėjo paruoštus popierinius maišelius su pietumis: sumuštinis, keksiukas, bananas, sulčių pakelis. Vieną maišelį paduodam Allanui. Jis nuoširdžiai nustemba: visas šitas maistas man? Kodėl? Mes irgi nustembam ir akimirką nežinom, ką sakyti. Stovykloje mus perspėjo, kad parkas gidų maistu nepasirūpina, ir pasiūlė paimti pietus ir jam. Bet gal ne visi turistai taip daro?

38-IMG_3481

39-IMG_3485

Po geros valandos tuo pačiu taku leidžiamės žemyn. Karštis nė kiek nenuslūgęs, bet eiti gerokai lengviau. Po valandos pasiekiam tako atšaką, vedančią žemyn, link krioklio apatinės aikštelės. Kiek paabejoję (juk grįžtant vėl teks kopti aukštyn) visgi leidžiamės. Atėję pasidžiaugiam, kad neaplenkėm šios vietos – čia labai smagu. Vėsu ir ūksminga, o vanduo toks šaltas, kad net kojų pirštus gelia. Vyrui dar ir krabas į kulną grybšteli, ir pats išsigandęs savo drąsos mikliai pasislepia po dideliu plokščiu akmeniu. Allanas stebisi, iš kur čia išvis atsirado krabų – ne iš džiunglių upelio juk?

41-IMG_3503

40-IMG_3500

Iki soties pasimėgavę vėsiu krioklio vandeniu, kylam aukštyn link pagrindinio tako ir grįžtam į trasos pradžią. Pakeliui sutinkame puikiai užsimaskavusį driežą – jei ne pastabi Allano akis, gal būtume jį ir sumindę, nes iš kelio trauktis jis visai neskuba.

42-IMGN4414

Džipas mūsų jau laukia. Hondo Hondo stovykla – pakeliui į parką, taigi susitariam su vairuotoju, kad jis mus išleis prie posūkio į stovyklą, o paskutinį puskilometrį nueisim pėsčiom. Bet Allanas užsispiria pavėžėti mus iki pat stovyklos vartų. Nesiginčijam, nes lauke vis dar labai karšta. Pasiekę stovyklą, paliekam arbatpinigių Allanui ir džipo vairuotojui ir susitariam, kad vėl pasimatysim rytoj.

Į stovyklą grįžtam beveik pusę penkių. Žygis užtruko šešias valandas, gryno ėjimo buvo apie keturios – esam labai pavargę ir dar labiau ištroškę. Einam tiesiai į kavinę – barmenas jau iš tolo moja sėstis ir klausia, kokio gėrimo norėtumėm. Va čia tai servisas! Ir Sprite dar niekad nebuvo toks skanus – nors šiaip nelabai mėgstu visus tuos cukraus prifarširuotus gėrimus, bet būna tokių momentų, kai būtent cukraus labai reikia – suvartoji dozę, ir tarsi iš naujo atgimsti.

Atsigaivinę po vėsiu dušu, tądien jau daugiau nieko nebeveikiam – tinginiaujam šezlonge prie palapinės, sutemus persikraustom vidun, paskui neskubėdami vakarieniaujam (kavinukė vėl pustuštė, vos keli staliukai užimti) ir anksti einam gulti. Kitą rytą keliamės jau nebe taip anksti, nes labai norisi pamiegoti. Po pusryčių jau žinomu keliu einam į parką.

43-IMG_3506

44-IMG_3508

Kai pasiekiam parką, kiek vėliau nei buvom planavę, Allanas mūsų jau laukia. Šiai dienai suplanuotas žygis iki Njokomoni krioklio, o paskui eisime ieškoti Sanje crested mangabey – retos beždžionių rūšies, gyvenančios tik šiuose kalnuose. Vietiniai biologai jau kelis metus vykdo mangabey stebėjimo projektą. Iš anksto susitarus, galima kartu su jais praleisti dieną džiunglėse ir iš arti stebėti šias beždžiones.

Njokomoni krioklio trasa prasideda visai šalia parko vartų. Takas dar statesnis nei vakarykštis, ir dumblinų ruožų daugiau. Karštis ir drėgmė, kaip ir vakar, lenkia prie žemės, svarina kojas ir žadina maištingas mintis: kam man dar vieno krioklio? Ir kokio galo aš išvis tąsausi po tas džiungles? Kai jau visai pavargstam, prisėdam pailsėti, ir vėl sugrįžta noras eiti toliau. Juolab takelis šiaip visai smagus, tik kad status be proto.

45-IMG_3511

46-IMG_3522

47-IMG_3510

48-IMGN4416

49-IMG_3524

Po valandos pasiekiame Njokomoni krioklį. Jis gerokai mažesnis ir ne toks įspūdingas kaip Sanje, bet labai smagu atsigaivinti vėsiais vandens purslais po alinančio trasos karščio. Vėl, kaip ir vakar prie Sanje, esam čia visiškai vieni. Tik po pusvalandžio iš džiunglių išnyra jaunas vyriškis – tai mūsų antrasis gidas, jis mus nuves iki mangabey beždžionių.

51-IMG_3526

Papietaujam prie krioklio (Allanas savo pietumis pasidalina su antruoju gidu), šiek tiek pailsim, ir leidžiamės į žygį ieškoti beždžionių. Allanas sako, kad iki jų – maždaug pusvalandis ėjimo. Geru takeliu nusileidžiam šiek tiek žemyn, o paskui einame tiesiai per mišką, per akmenis, per krūmų brūzgynus. Eiti sunku, reikia ištisai žiūrėti po kojomis. Einam pusvalandį, einam valandą… kelis kartus klausiam Allano, kada prieisim beždžiones, jis kaskart atsako – jau tuoj, jau visai netoli. Akivaizdu, kad beždžionės nėra taip arti, kaip mums buvo pasakyta pradžioje. Dar po pusvalandžio sustojam pailsėti ir prispaudžiam Allaną, kad pagaliau pasakytų, kas čia vyksta – jis ilgai muistosi ir išsisukinėja, bet pagaliau nenoriai sako, kad eiti teks dar gerokai toliau, nes beždžionės šiandien nesėdi vienoj vietoj, o nuolat juda tolyn. Juda jos gerokai greičiau negu mes, ir jei nepadidinsim greičio, gal ir visai jų nepasivysim. Apstulbę klausiam, kodėl jis mums viso šito nepasakė iškart, dar prie krioklio? Allanas žiūri į mus iš nuostabos išplėstomis akimis ir priekaištingai sako: bet tada jūs būtumėt nenorėję eiti! Mudu susižvalgom ir kelioms sekundėms pritrūkstam žodžių. Gal jis bijojo, kad atsisakę ekskursijos pas beždžiones neduosim arbatpinigių antrajam gidui (už pačią ekskursiją jau sumokėta parko administracijai) ir jis liks kaltas? Kantrybės netekęs vyras bando sakyti, kad sąžiningumas gidui atneša daugiau naudos negu gerais norais pagrįsta apgaulė, ir kad vakariečiai turistai labai nemėgsta, kai gidai jiems miglą pučia. Allanas mandagiai klauso, bet matau, kad jis tebėra įsitikinęs savo strategijos teisingumu. Trumpai pasitarę nusprendžiam grįžti į stovyklą – šansų, kad pamatysim beždžiones, niekingai mažai, ir dar kelias valandas be kelio be takelio brautis per džiungles nebenorim nei vienas. Grįžtame į Njokomoni taką, paliekame vietiniam gidui arbatpinigių už sugaištą laiką, ir kartu su Allanu leidžiamės žemyn. Šiek tiek pikta dėl sugadintos dienos – juk galėjom kelias valandas pabūti prie krioklio, pailsėti ir pasimaudyti, užuot vaikęsi tas mistines beždžiones. Bet jau nieko nepakeisi.

50-IMGN4418

Nuotaika kiek pasitaiso, kai pakeliui visai šalia tako visgi pamatom būrelį beždžionių. Ne, tai ne tos retosios mangabeys, o gerokai dažniau čia pasitaikančios red colobus rūšies beždžionės (Piliocolobus lotyniškai), bet stebėti jas ne mažiau įdomu. Viena patelė net ir su jaunikliu ant pilvo.

52-IMGN4409

53-IMGN4410

54-IMGN4421

55-IMGN4426

Ir dar kažkokį keistą gyvį sutinkam – išvaizda jis primena gigantišką žiurkę, o vardo jau nepamenu.

56-IMGN4419

Nusileidę nuo kalno, pėsčiomis grįžtam iki keliuko, vedančio į stovyklą, ir atsisveikinam su Allanu. Šiandien, kitaip nei vakar, nesam patenkinti mūsų jaunojo gido paslaugomis, bet „nubausti“ jį neduodant arbatpinigių nekyla ranka – parkas jam juk jokios algos nemoka. Tai tik dar kartą patariam neapgaudinėti turistų ir geriau sakyti jiems tiesą, kad ir nemalonią. Vaikinas vėl mandagiai palinksi, ir vėl matau, kad lieka neįtikintas.

57-IMG_3531

Į stovyklą grįžtam anksti – dar net trijų nėra. Bet ką nors dar planuoti šiai dienai jau nelabai yra laiko, o ir jėgų ne per daug likę po ilgo pusiau betikslio pasivaikščiojimo po džiungles. Tad likusią dienos dalį pratinginiaujam. Gaila, kad stovykloje nėra baseino – šiandien jis būtų labai pravertęs.

Kitą rytą vėl keliamės anksti, greitai papusryčiaujam ir susipakuojam. Dviejų valandų kelionė iki Mikumi aerodromo praeina be nuotykių. Dvyliktą valandą jau kylame į orą ir skrendame pietvakarių kryptimi, link Ruahos nacionalinio parko. (Ką gero ten nuveikėm ir pamatėm, skaitykite čia.)

58-IMG_3541

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>