Zanzibaras: nuo vaikystės šis žodis man siejosi su šiltomis jūromis, balto smėlio paplūdimiais, burlaiviais ir piratais. Paskui diskotekose suskambo naivoka, bet smagi Arabesque grupės daina – “Zanzibar is not far!” (Zanzibaras netoli), entuziastingai skandavo grupės merginos. Negalvojau tuomet, kad kada nors pamatysiu šią tropikų salą, net ir svajonės tokios neturėjau. O ji vis tiek ėmė ir išsipildė – po dešimties įspūdingų dienų Tanzanijos buše ir džiunglėse mes skrendame pailsėti į Zanzibarą!

Zanzibaras (oficialus pavadinimas: Unguja) – didžiausia sala Zanzibaro archipelage, Indijos vandenyne prie Tanzanijos krantų. Nuo neatmenamų laikų čia sustodavo į Afriką plaukiantys persų prekeivių laivai. Pamažu šalia uosto išaugo persų įkurtas miestas – Zanzibaras (dabar vadinamas Stone Town). XV a. pabaigoje salyną pasiekė Vasko da Gama ekspedicija, ir netrukus Zanzibaras tapo Portugalijos kolonija. XVII a. portugalus išstūmė arabai, ir Zanzibaras buvo prijungtas prie Omano sultanato. Dar po dviejų šimtų metų salynas perėjo į britų rankas. 1963 m. Zanzibaras tapo nepriklausoma monarchija, bet jau po metų kilo revoliucija, sultonas paspruko, o salos prisijungė prie dabartinės Tanzanijos. Šių dienų Zanzibaras verčiasi iš turizmo bei prekybos raffia palmių plaušais ir egzotiškais prieskoniais.

Skrydis iš Ruahos į Zanzibarą – ilgiausias vietinis skrydis šioje kelionėje. Pirmiausia aštuonvietis Coastal Aviation lėktuvas atskraidina mus į Dar es Salaam oro uostą. Skrendam beveik dvi valandas. Tanzanijos sostinė mus pasitinka lietumi. Oro uoste tiesiai prie lėktuvo ateina Coastal Aviation atstovė, susirenka keleivius, skrendančius į Zanzibarą (4 iš 5), palaukia, kol bus iškrautas bagažas, ir tiesiai per asfaltą vedasi mus prie netoliese laukiančio kiek didesnio ir jau beveik pilno lėktuvo. Užimame paskutines dar likusias laisvas vietas ir netrukus jau kylame. Skrydis neilgas – vos 20 minučių. Virš lėktuvo kabo žemi pilki debesys, tarp jų švysčioja saulė, vandenynas apačioje – tai pilkas, tai žalias, tai mėlynas. Tarp bangų žaidžia būriai delfinų – aukštai šokinėja į orą, keldami vandens purslus. Netrukus priartėja žalia Zanzibaro pakrantė.

Išlaipinimas neužtrunka, mūsų krepšiai irgi atkeliauja greitai. (Dar nebuvo progos to paminėti, bet daiktus krautis į šią kelionę teko labai kruopščiai, nes tuose mažuose lėktuvėliuose, kuriais skraidėme į safario stovyklas, galioja griežti bagažo apribojimai. Maksimalus leistinas bagažo svoris – 15 kg vienam keleiviui, įskaitant ir rankinį bagažą. Jei bagažas bus didesnis nei nurodyta taisyklėse, jis paprasčiausiai netilps pro bagažo skyriaus duris, lagaminai su pakietintais šonais irgi gali sukelti problemų – minkštą krepšį į bagažinę įgrūsti paprasčiau. Mes specialiai šiai kelionei įsigijome du Nike sportinius krepšius, ir jais likome labai patenkinti.) Atvykimo salėje mus pasitinka linksmų plaučių vaikinukas – jis mus nuveš į viešbutį pietrytinėje salos pakrantėje, Bwejuu įlankoje. Kelionė užtrunka kiek ilgiau nei valandą. Pirmąjį pusvalandį važiuojame per Stone Town priemiesčius ir vėl susiduriame su ta autentiška, kasdiene Afrika, apie kurią beveik ir pamiršę buvome specialiai turistams įrengtose safario stovyklose. Pakelės pilnos karštligiškos veiklos – viena prie kitos spaudžiasi parduotuvėlės, dirbtuvės, turgeliai, visi kažką perka, parduoda, kerpa ir siuva, montuoja ir taiso, kepa ir verda, arba tiesiog šnekučiuojasi susispietę būreliais prie kelio, o kartais ir ant kelio, jei jiems taip patogiau. Toks įspūdis, kad visas gyvenimas čia vyksta lauke, o į namus (dažnai tai tik palaikės lūšnos) grįžtama tik per permiegoti. Išvažiavus iš Stone Town, geras asfaltuotas kelias veda pro tankius miškus ir prieskonių plantacijas. Pasiekę Bwejuu miestelį pasukame į negrįstą kelią, iš abiejų pusių apsuptą žemos tankios augmenijos. Už kelių kilometrų sukame į dar siauresnį duobėtą ir piktžolėm apaugusį keliuką ir ilgokai važiuojame palei aukštą mūrinę sieną. Kitoje pusėje – apleista palmių plantacija. Man jau darosi įdomu (ir lengvai neramu), kur čia mes atvažiuosim tokiu keliuku? Pagaliau džipas įvažiuoja pro bambukinius vartus ir sustoja smėlėtoje aikštelėje prie neaukšto pastato šiaudiniu stogu. Sveiki atvykę į Echo Beach viešbutį!

Pagyvenusių britų poros prižiūrimas viešbutis – nedidukas ir labai jaukus. Čia nėra grįstų takelių – vien tik smėlis. Smėliu pusiau užpustyti laipteliai kyla į medinį barą, smėlio takeliai veda prie baseino ir dešimties individualių kotedžų, apsuptų vešlaus tropikų sodo. Už baseino pro palmes matosi vandenyno pakrantė. Karšta ir drėgna, bet nuo vandenyno pučia stiprus vėsus vėjas.

Mūsų kotedžas – dviaukštis, viršuje tuščia, o mes įsikuriame apatiniame aukšte. Kambarys erdvus ir vėsus, lauko durys veda į dengtą verandą su patogia lova ir krūva pagalvėlių ant jos. Čia galima prigulti dieną, kai per daug karšta būti pliaže, o galima ir naktį miegoti, jei viduje tvanku. Vonios kambaryje laksto du margaspalviai driežai. Lendam į dušą nusiplauti kelionės dulkių, bet neliekam sužavėti šia procedūra – vanduo Zanzibare labai sūrus, nors ir filtruojamas. Atrodo, lyg karštu jūros vandeniu prausiesi – po dušo oda lieka nemaloniai lipni. Traukiame į dienos šviesą pliažo drabužius (safariui tinkami rūbai gerokai pabodo per dešimt dienų – smagu vėl apsivilkti kažką lengvo ir spalvingo) ir skubame į pakrantę. Jau šešios, o sutemsta tropikuose anksti ir labai greitai.

Taip prasideda penkiadienė Zanzibaro idilė. Nei vienas iš mūsų nesame pliažo atostogų fanai, ir nors ilgesnes keliones paprastai pabaigiame pora dienų poilsio prie jūros, jei tik yra tokia galimybė, bet dviejų dienų pliaže mums būna daugiau negu gana – antrą popietę jau norisi ką nors veikti ir keliauti toliau. Bwejuu pakrantė – labai netikėta ir labai maloni išimtis. Dabar jau ir aš žinau, kas yra tropikų rojus – va toks mažas nuošalus viešbutukas tuščioje balto smėlio pakrantėje prie neįmanomai mėlynos seklios ir šiltos jūros, kai iki pliažo vos keli žingsniai, ir visą laiką galima vaikščioti basom, net ir vakarienės į viešbučio barą – irgi basom, užsimetus lengvą pliažo suknelę ir nesukant galvos dėl susitaršiusios šukuosenos ar makijažo trūkumo. Šiltas kaip arbata jūros vanduo, baltas minkštas pliažo smėliukas, vėjyje šlamantys palmių lapai, pakrantėje besimėtantys prinokę kokoso riešutai – ir visaapimanti ramybė aplink. Rojus, ir tiek! Viešbutyje svečių nedaug, užimti vos keturi kotedžai – rugsėjis, pasirodo, yra nesezono metas (nežinau, kodėl, nes oras visą laiką buvo puikus). Kiek toliau yra dar keli viešbučiai, bet ten irgi mažai žmoniu. Pakrantė visą laiką beveik tuščia – tik atoslūgio metu retkarčiais pravažiuoja turistų grupė ant dviračių, ir keliskart per dieną praeina pro šalį savo reikalais kažkur skubantys vietiniai, kartais pasiūlantys ką nors pirkti ir uždavinėjantys tradicinius klausimus (Where are you from? What’s your name? Do you like Zanzibar?), draugiški, bet neįkyrūs.

Nuo pat pirmos dienos nusistovi nesudėtinga tingių atostogų rutina. Pabundu anksti, tuoj po šešių (ir tai aš, amžina miegalė!) ir einu pasivaikščioti pakrante. Besitraukiančios jūros paliktas šlapias vėsus pakrantės smėlis, perlamutro spalvos vanduo ir dangus, pamažu iš vandenyno kylanti saulė, lengvas vėjelis, šiurenantis palmių lapus, ir absoliuti ramybė – tobula dienos pradžia!

Pasisotinusi ankstyvo ryto šviesos užlietos pakrantės ramybe, grįžtu į viešbutį ir einu į barą ieškoti rytinės kavos. Baras atsidaro septintą, kava čia verdama turkiškai, iš vietinių kavos pupelių, stipri ir kvapni, ir atneša jos visą kavinuką, o ne kokį niekingai mažą puodelį. Įsitaisau patogiame apšiurusiame fotelyje atviroje baro terasoje tarp žydinčių egzotiškų augalų, neskubėdama geriu kavą, pamaigau telefoną (wifi čia yra tik bare), paskaitau kelis puslapius knygos. Apie aštuntą prie manęs prisijungia vyras, ir dar valandžiukę pasėdim terasoj, kol išalkstam. Čia pat bare patiekiami pusryčiai – paprasti ir skanūs: vaisių salotos, šviežiai spaustos sultys, skrudinta duona su sviestu ir džemu, pageidaujantiems – kiaušinienė arba blyneliai.

Po pusryčių – pliažas. Gulim po palme ir tingim, o kai aš pavargstu nuo tingėjimo, vėl einu pasivaikščioti pakrante – dažniausiai nelabai toli, nes rytais čia būna labai karšta, vėsinantis vėjas sukyla tik pavakare.

Maždaug už kilometro nuo pakrantės esantis koralinis rifas apsaugo Bwejuu įlanką nuo stiprios bangų mūšos. Jūros dugnas tarp kranto ir rifo – plokščias ir seklus, atoslūgio metu vanduo net iki kelių nesiekia, turint vandens batus galima nesunkiai nubristi iki pat rifo. Mes tokių batų neturime, o basom bristi nesmagu – kiek toliau nuo kranto jūros dugno smėlis tampa nemaloniai lipnus. Bet labai smagu patyrinėti skaidraus negilaus vandens užlietą vandenyno dugną – čia galima rasti ir spalvingų kriauklių, ir jūros žolių, ir įvairiausių smulkių jūros gyvių.

Tarp pirmos ir antros – pietūs. Viešbutis turi puikų virėją, meniu kasdien kitoks, ir viskas labai skanu. Aš kasdien valgau žuvį, kartais ir dukart per dieną. Jau nepamenu, kada esu valgiusi tiek šviežios žuvies! Po pietų – vėl pliažas ir pasivaikščiojimas pakrante. Šiuos popietinius pasivaikščiojimus tenka šiek tiek kruopščiau planuoti – prasideda potvynis (jis būna dukart per dieną), ir ryte buvusi labai plati smėlėta pakrantė sparčiai siaurėja, kol lieka tik mažytė smėlio juosta šalia palmių plantacijas bei viešbučius juosiančių neaukštų akmeninių sienų. Užsimiršus ir nuėjus per toli, poroj vietų beveik pavojinga grįžti pakrante, nes bangos didelės ir stiprios, atrodo, kad nusineš su savim, jei neatsargiai koją pastatysi.

Prie mūsų viešbučio pliažas kiek platesnis, ir potvynis čia ateina kiek vėliau. Jūros vanduo pirmąją potvynio valandą – beveik karštas, įbridus degina kojas, kol pripranti. Užtai koks malonumas išsitiesti seklumoje ir gulėti sau kaip šiltoj vonioj, skalaujamai nedidelių minkštų bangų! Tik tas malonumas ilgai netrunka – greitai „vonia“ tampa per gili, kad būtų galima tingiai gulėti, o maudytis nelabai smagu, nes bangos vis didėja ir vanduo pilnas kokoso plaušų. Bet tai ne bėda – viešbutyje yra puikus baseinas, prie jo ir praleidžiam likusią popietės dalį. Sutemus kraustomės į kotedžą, paskui į viešbučio barą – kokteilių ir vakarienės. Vakarienė, kaip taisyklė, trijų patiekalų, ir užtrunka ilgokai, bet apie pusę dešimtos baras ima tuštėti. Pasivaikščiojimai pakrante vakare neįmanomi – potvynis pasiekęs aukščiausią tašką, bangos skalauja viešbutį juosiančią medinę tvorelę, tarp palmių ūžauja stiprus vėsus vėjas. Norint pasiekti kitus Bwejuu įlankos viešbučius (kur galbūt vyksta kokie nors vakariniai renginiai), reikėtų organizuotis transportą – iki jų tik pora kilometrų, bet pakrantė užlieta vandens, o perspektyva naktį eiti keliu nevilioja (turbūt ir nelabai saugu būtų). Taigi vakarojam su knygomis ir filmais, ir anksti einam miegoti – kad vėl galėtume su aušra pradėti naują dieną. Labai nebūdinga man tokia dienotvarkė, bet ji tobulai tinka ramioms atostogoms šioje nuošalioje Zanzibaro pakrantėje.

Prieš kelionę buvau smulkiai suplanavusi kiekvieną dieną Zanzibare, numačiusi įvairiausias ekskursijas – gerai tik, kad iš anksto nieko neužsisakėm, nes čia atvažiavus jokių ekskursijų nebesinori. Tingus tropikų pakrantės ritmas užliūliuoja, įtraukia, atpalaiduoja – nebelieka jokio noro kažkur skubėti, kažką planuoti, organizuoti… Vieną popietę visgi išsiruošiame į spice tour. Dėl čia auginamų prieskonių gausos ir įvairovės Zanzibaras dažnai vadinamas prieskonių sala, ir visiems salos svečiams rekomenduojama apsilankyti prieskonių plantacijoje. Susigundome ir mes. Eskursiją iš vakaro užsisakome savo viešbutyje. Po pietų kiek nenoriai aunamės batus (jau atpratome nuo jų) ir sėdame į džipą. Kiek nustembam, kad važiuoti reikia beveik valandą – plantacija yra visai šalia Stone Town. Keista, kad viešbutis nebendradarbiauja su kokia nors artimesne plantacija – jų pakeliui matėme ne vieną ir ne dvi.

Atvykus mus pasitinka labai draugiškas ir šnekus vaikinukas – jis bus mūsų gidas. Šnekos ir juokelių pas jį kaip vandens, o į mano vyrą jis nuolat kreipiasi „my brother from another mother“. Jam talkina jaunesnis vaikinukas – demonstruoja prieskonius, kol gidas pasakoja apie jų istoriją, poveikį ir panaudojimą. Plantacija – tvarkinga ir prižiūrėta, viena jos dalis skirta turistams, čia mažuose ploteliuose susodinti įvairūs prieskoniai, krūmai ir vaismedžiai, o toliau driekasi didesni vieno ar kito prieskonio plotai, didmeninei prekybai.

Pirmiausia susipažįstam su “lūpdažiu” (lipstick spice). Dygliuotas achiote medžio vaisius pilnas raudonos spalvos sėklų – sutrintos jos pavirsta ryškiai raudonu pigmentu. Norint jį galima ir vietoj lūpdažio naudoti, ką ir pademonstruoja mūsų gido padėjėjas.

Muskato riešutas – iš išorės visai neišvaizdus, bet kauliukas labai spalvingas, išvagotas ryškiai raudonomis gijomis. Gidas pasakoja, kad muskatas yra ne šiaip prieskonis, bet dar ir afrodiziakas (jo žodžiais tariant, skatinantis “jigga jigga bongo bongo“), be to, turi ir haliucinogeninių savybių. Islamo šalyse, kur draudžiama vartoti alkoholį, per šventes (ypač per vestuvių puotą) į patiekalus dosniai įmaišoma muskato.

Vienas šalia kito – įvairiausi prieskoniai, su kuriais susiduriame kasdien ir nesunkiai juos atpažintume, pamatę (juolab – pauostę) sudžiovintus ar miltelių pavidalu. Bet kai vaikštai po plantaciją ir gidas vieną po kito rodo įvairiausias žoles, medžius ir krūmus, tai toli gražu ne visada pavyksta atspėti, kad čia auga imbieras, juodieji pipirai, ciberžolė ar cinamonas. Nesunkiai atpažįstam kavos krūmus, nes kavauoges jau esame matę, o štai kakavos medžio vaisiaus atpažint nepavyksta. Ir dabar sunku įsivaizduoti, kaip iš jo galima išgauti nuo vaikystės pažįstamus kakavos miltelius.

Prieskonių primadona – vanilė. Tai vienas brangiausių prieskonių, nes vanilės auginimas reikalauja labai daug darbo. Žiedus tenka apdulkinti rankiniu būdu (šio augalo žiedadulkės yra nuodingos, todėl dauguma vabzdžių ir paukščių laikosi atokiau), be to, žiedas nuvysta per dieną, todėl vanilės plantaciją reikia pereiti kasdien, kad nepraleisti naujai išsiskleidusių žiedų. Iš apdulkinto žiedo susiformuoja ilga siaura ankštis, ji nuskinama, kai pagelsta, ir sudžiovinama. Kaip prieskonis naudojama ir ankštis, ir jos viduje esančios sėklytės.

Laukymėje tarp palmių – citrinžolės. Patrynus žolės stiebą tarp rankų, kvapą atpažįsti iškart.

Ši ekskursija, į kurią pradžioje žiūrėjau kiek skeptiškai, pateikia daugybę įdomybių ir netikėtumų. Nesitikėjau Afrikos pakrantėse pamatyti medvilnę – įsivaizdavau kažkodėl, kad ji auginama tik Amerikos pietuose. Nežinojau, kad vienas iš populiaresnių lietuviškos virtuvės prieskonių – gvazdikėliai – auga ant didelio medžio. Ananasai, atvirkščiai, auga tiesiai ant žemės, kaip moliūgai kokie. Tiesiai ant žemės driekiasi ir neišvaizdaus augalo šaknys, apkibusios smulkiomis sėklomis – tai kardamonas. Dar viena įdomybė – cinamono šaknis kvepia mentoliu ir turi dezinfekuojančių savybių.

Palmių giraitėje gido pagalbininkas vikriai užsliuogia palmės kamienu aukštyn ir numuša prinokusį kokoso riešutą. Įgudusiu judesiu mačete nukirtęs viršų, įteikia riešutą man. Šiek tiek skeptiškai ragauju šviežutėles kokoso sultis (kažkada ragavau Bankoke, ir labai nepatiko), bet ir vėl nustembu – gaivu ir skanu.

Ekskursiją pabaigiame improvizuotame turgelyje – nedidelėje atviroje pašiūrėje išdėlioti įvairių prieskonių, kavos ir arbatos paketėliai, pasirinkimas didelis, bet kainos “pagerintos”, akivaizdžiai turistinės.

Dar viena ekskursija, kuria susigundome paskutinį vakarą – dviejų valandų trukmės plaukiojimas zanzibarietišku burlaiviu, palydint saulę su šampano taure rankoje. Galimi du ekskursijos pradžios variantai – prieplauka netoli viešbučio arba Stone Town uostas kitoje salos pusėje. Mes renkamės artimesnį variantą. Viešbučio darbuotojo lydimi lipam į taksi, užmatom, kad jis su savim turi šaltkrepšį, ir jau iš anksto mėgaujamės, įsivaizduodami, kaip sėdėsim burlaivio denyje, gurkšnosim šampaną ir gėrėsimės saulėlydžiu. Deja, realybė kiek kitokia. “Burlaivis” – tai tiesiog medinė afrikietiška katamarano versija (dhow), apie tai, kad tame laivelyje būtų galima gerti šampaną, nei svajot nereikia, nes tam tiesiog nėra vietos. Be to, jūra rami kaip ežeras, jokio vėjo, taigi burę iškelti nėra kaip – plaukiam irklų pagalba, o tai, žinia, kur kas mažiau romantiška. Apsukę iškyšulį, lipame į krantą, pasivaikščiojame po pusiau užlietą mangrove miškelį ir įsitaisome ant smėlio – metas piknikui. Šampanas maloniai šaltas, viešbučio įdėti užkandžiai skanūs, visai šalia mirguliuoja skaidrus vanduo – gal ir nebloga ta ekskursija, kas kad ir be burių, ir be šampano denyje. Pasišampaniję vėl lipam į katamaraną ir plaukiam atgal, išskleidę vieną burę (vakarėjant, kaip visada, pakilo vėjas) ir lydimi pamažu besileidžiančios saulės.

Penkios tingios dienos Zanzibaro tropikų rojuje prabėga labai greitai – per daug greitai. Paskutinį rytą vėl keliuosi anksti ir eidama tuščia prakrante  galvoju, kad mielai dar čia pabūčiau kelias dienas, o gal ir visą savaitę.  (Ar čia tikrai aš taip galvoju? Aš, neištverianti pliaže ilgiau nei dvi dienas?) Po vėlyvų pusryčių pakuojamės daiktus ir paliekam svetingąjį Echo Beach. Skrydis į Dar es Salaam – tik šeštą vakaro, oro uoste reikia būti penktą, bet mes dar norime pamatyti Zanzibaro sostinės senamiestį, Stone Town. Iki jo – daugiau nei valanda kelio.

Mūsų tropikų rojuje buvo tylu ir ramu, maloniai šilta ir pūtė lengvas vėjelis. Stone Town pasitinka prie žemės lenkiančiu drėgnu karščiu, visur pilna žmonių, mašinų, motorolerių, šiukšlių, triukšmo, benzino tvaiko – tipiškų didelio miesto atributų, nuo kurių jau spėjome atprasti per pastarąsias dvi savaites. Prisėdame pajūrio kavinukėje išgerti kavos ir apsidairyti, prieš nerdami į siaurų senamiesčio gatvelių labirintą.

Visur aplink – arabiškos kultūros pėdsakai. Ypač krenta į akis durų ir langų ornamentai – atrodo, lyg būtum ne Afrikoj, o kažkur Artimuosiuose Rytuose.

Senamiesčio gatvelės – siauros ir tamsios, kiekviename žingsnyje – mažutės spalvingos parduotuvėlės, jų tarpduriuose sėdi baltai apsirėdę vyriškiai, pro šalį skuba į juodas abajas susisupusios ir iki akių apsidangsčiusios moterys, iš netolimos mečetės pasigirsta maldai kviečiantis muedzino balsas. Gal čia ir Afrika, bet su labai ryškiu arabišku prieskoniu.

Porą valandų pasivaikščioję po Stone Town gatvelių labirintą, nusprendžiam, kad užteks. Karšta ir drėgna be proto, jaučiamės pavargę, pirkti nieko neketiname, nors suvenyrų parduotuvėlės – kas trečia kiekvienoj gatvėj. Buvome ketinę apžiūrėti Faradhani sodus, senovinį fortą ir dar kelis turistinius objektus, bet tingim per tokį karštį pėsčiom vilktis per pusę miesto, o taksi iš gatvės imti čia nepatariama. Nusprendžiam susirasti kokią nors pusėtinai ramią vietelę pajūryje ir ten praleisti mums dar likusias dvi valandas. Bet pasakyti lengviau negu padaryti – ramių vietelių Stown Town nelabai yra. Labai šiaip sau papietaujam Freddy Mercury vardu pavadintoje kavinėje (ar žinojote, kad šis legendinis atlikėjas kilęs iš Zanzibaro?), paskui prisėdam ant betoninio suoliuko pakrantės parke ir išsitraukiam knygas. Karštis neslūgsta, per suoliuką ropoja didžiulės skruzdėlės, pro šalį einančios paauglių grupės įžūliai mus nužiūrinėja. Keliskart aplanko mintis, kad apsišovėm su šita ekskursija – geriau būtume pasilikę pliaže ir popiet atvažiavę tiesiai į oro uostą.

Kai didžiulė raudona skruzdė eilinį kartą pamėgina užropoti man ant kojos, nebeištveriam – keliamės ir einam toliau. Kiek pavaikščioję karščiu alsuojančiom gatvėm, vėl išeinam į pakrantę. Tiesiai ant smėlio – jauki džiazo kavinukė su patogiom kėdėm. Įsitaisom prie staliuko pavėsyje, užsisakom šalto gėrimo ir praleidžiam čia beveik pusantros valandos, kol ateina laikas važiuoti į oro uostą. Niekas mūsų neveja ir neskubina – kavinukė pustuštė. Nuo jūros pučia lengvas vėjelis, virš galvos šlama kažkokio egzotiško medžio lapai, žmonių aplink nedaug, viduje negarsiai groja muzika – puikus fonas atsisveikinimui su Zanzibaru ir Afrika.

Zanzibaro oro uosto išvykimo terminalas nelabai nusipelno tokio pavadinimo. Registruojamės į skrydį prie apgriuvusio betoninio pastato be langų, durų ir stogo – tiesiog rikiuojamės į eilę prie lauke stovinčio stalo be jokių užrašų ar iškabų, paskui nešame lagaminus ant improvizuotų svarstyklių. Lėktuvai į Dar es Salaam skrenda kas dvidešimt minučių, kai ateina tavo eilė, esi pašaukiamas ir mažu autobusiuku nuvežamas prie lėktuvo, laukiančio tiesiai prie pakilimo tako. Mes išskrendame vienu iš paskutinių reisų. Į Dar es Salaam atskrendam jau sutemus (temsta čia tuoj po šešių). Iki skrydžio į Amsterdamą dar likusios beveik penkios valandos – per mažai laiko važiuoti į miestą (didelė rizika pakliūti į kamštį), o ir nebesinori jau jokių nuotykių anei potyrių. Neskubėdami pavakarieniaujam šalia esančioje kafeterijoje ir įsitaisom vėsioje oro uosto laukiamojoje salėje; kaip visada, tos kelios valandos praeina greičiau negu tikėjomės. Devynias valandas trunkantis tiesioginis skrydis namo – ramus ir sąlyginai neilgas, nes didžiąją jo dalį pramiegame. Septintą ryto jau leidžiamės rudenėjančiame Amsterdame.

Kaip jau rašiau pirmojoje pasakojimo apie Tanzaniją dalyje, ši kelionė buvo daug kuo ypatinga – pirmąkart pamatėme Afriką, pirmąkart buvome safaryje, nakvojome buše prie laukinio ežero, iš arti stebėjome laukinius gyvūnus, patyrėme daugybę nepakartojamų įspūdžių ir emocijų. Bet mano širdį užkariavo Zanzibaras, ir sugrįžti norėčiau būtent čia – į skaidriai mėlynų Indijos vandenyno bangų skalaujamą balto smėlio pakrantę Bwejuu įlankoje.

P.S. Ne, mano darbas tikrai nenuobodus – ne toks, kaip toje dainoje, kurios garbei pavadintas Echo Beach viešbutis 🙂