Daugiau nei dvi savaites trukusi pažintinė kelionės dalis jau baigėsi, bet dar turime porą dienų Pietryčių Azijoje – jas norime praleisti paplūdimyje, pasilepinti saule ir šiluma prieš grįždami į šaltą ir drėgną šiaurės Europos žiemą. Ilgiau nei dviejų dienų pliaže nei vienas iš mūsų neištveriam, tai ir šįkart poilsiui paskyrėm būtent tiek – dvi pilnas dienas. Dar prieš kelionę lgai sukau galvą, kurią Tailando salą pasirinkti – jų tiek daug, visos viena už kitą gražesnės, bet ne visos lengvai pasiekiamos, o tos, kurios netoli nuo Bankoko, perpildytos šilumos ištroškusių europiečių ir kalėdines atostogas “kaimynystėje” leidžiančių australų. Galiausiai nusprendžiau rinktis, kur arčiau, juk tik dvi dienos, neverta toli belstis. Pasirinkau Koh Samui, ir netrukus radau jaukų nedidelį viešbutuką Lamai Beach. Saloje nieko veikti neketinome, bet jei sugalvotume, kad trūksta veiklos, kokį nors turą susiorganizuoti bus galima vietoje.

Koh Samui nusileidžiame ankstyvą popietę, po dviejų skrydžių su persėdimu Bankoke. Mažučiame oro uoste ilgai neužtrunkame, ir netrukus jau sėdime taksi, vingiuotu pakrantės keliu vežančiame mus į Lamai. Po 40 minučių pasiekiame savo viešbutį. Jis visai toks, kokį matėme reklaminėse nuotraukose – mažas ir jaukus, įsikūręs prie pat jūros kranto, su mažučiu pliažu ir erdvia terasa, nustatyta patogiai atrodančiais krėslais. Labai karšta, gal kokie 35 laipsniai. Sėdime tiesiai kieme esančioje viešbučio registratūroje, gurkšnojame šviežiai išspaustas tropinių vaisių sultis ir bendraujame su malonia jo savininke. Ji mus patikina, kad viešbutuke yra viskas, ko reikia pilnaverčiam poilsiui ir kad greičiausiai nenorėsime niekur iš čia judėti. (Ji buvo teisi – nenorėjome!) Viešbutis nedidelis (berods, 12 kambarių, jei gerai prisimenu), labai švarus, jaukus ir patogus, ir puikiai tvarkomas. Personalas labai dėmesingas, ir pati savininkė nuolat sukiojasi aplink, bendrauja su svečiais, žiūri, ar ko netrūksta. Dar viena smulkmena – čia nepriimamos šeimos su vaikais. Kai kurie poilsiautojai dėl to pyksta ir skundžiasi diskriminacija, netgi rašo neigiamus atsiliepimus, nes negalėjo čia užsisakyti kambario (tarsi aplink daugiau viešbučių nebūtų), na o mums toks variantas labai tiko.

Tos dienos popietė ir kitos dvi dienos praėjo pagal tą pačią beveik nekintančią tingią dienotvarkę. Rytais aš prabusdavau anksti, balkone lėtai gerdavau kavą, žiūrėdavau į virš jūros kylančią saulę (mums, užaugusiems prie Baltijos, tai toks neįprastas vaizdas!) ir mėgaudavausi švelnia ankstyvo ryto vėsa.

Apie devintą – pusryčiai jaukioje viešbučio kavinukėje, kiemo pavėsinėje su vaizdu į jūrą. Pusryčiai įvairūs ir gausūs, labai skani kava, o labiausiai įsiminė didžiulės šviežių vaisių lėkštės, kurias atnešdavo pirmiausia ir kurias visada ištuštindavom iki paskutinio kąsnelio. Ak, tie nepakartojamo skonio tropiniai vaisiai, kaip jų paskui trūko, sugrįžus į Europą…

Po pusryčių – į pliažą. Jis čia pat, vos už kelių žingsnių nuo kambario durų – dar vienas mažo viešbučio privalumas. Pasidegini, paplaukioji, pamiegi, knygą paskaitai, kokteiliuką suvartoji (ryte – be alkoholio, po pietų – su), žiūrėk, diena jau ir praėjo. Neįsivaizduoju, kaip žmonės ištveria savaitę ar net dvi tokio visiškai pasyvaus poilsio. Man dviejų dienų užteko, kaip visada.

Kad visai neaptingtume, eidavom pasivaikščioti (nors per tokį karštį nelabai norėdavosi). Vienąsyk netgi aplankėm vienintelį Lamai Beach turistinį objektą – netoliese esančias savotiškos formos uolas.

Pietaudavom pliaže – paeidavom kilometrą kitą jūros pakrante ir išsirinkdavom kurią nors kavinukę; jų ten pilna, tik meniu visur maždaug vienodas, pritaikytas turistams, ir ypač svečiams iš Rusijos. Rusų Lamai pliaže buvo be galo daug – einant pajūriu, beveik jokios kitos kalbos ir negirdėdavom, tik rusų. Ir meniu kavinukėse visur buvo anglų ir rusų kalbom. Jaučiausi kartais kaip kokioj Mažojojo Rusijoj. Tiesa, mūsų viešbutyje rusų nebuvo, nors jo pavadinimas (Beluga) buvo sukėlęs įtarimų – bet ne, ir savininkai ne rusai, ir ne į rusus poilsiautojus orientuojasi.

Jau visai pavakare, kai saulė pasislėpdavo už šalia esančių aukštų uolų, iš pliažo persikraustydavom į barą, vėliau – į restoraną. Visus tris vakarus valgėm viešbutyje. Ne, neturėjom AI paketo, bet į kambario kainą buvo įskaičiuota nemokama vakarienė pirmąjį vakarą, ir viskas buvo taip skanu, kad ir kitus du vakarus niekur nėjom, nors lyg ir buvom ketinę. Na o po vakarienės nori nenori tekdavo dar prasieiti paplūdimiu – neisi gi miegoti su pilnu skrandžiu. Be to, ir smagu būdavo pasimėgauti sąlygine vakaro vėsa.

Taip ir pratingėjom tas dvi su puse dienos – nieko nesinorėjo veikti, ir niekur netraukė lėkti. Koh Samui taip ir liko neaplankytas ir neapžiūrėtas, matėm tik šalia viešbučio esančią prekybinę gatvelę ir džiungles pro taksi langą. Bet ir negaila – juk ir važiavom čia tik pailsėti.

Paskutinį rytą Koh Samui nusprendžiau visgi, kad gana tingėti, ir dar prieš saulėtekį išsiruošiau pasivaikščioti pajūriu. Pliažas ankstyvą rytą visai kitoks, tylus ir tuščias, virš jūros lėtai kyla saulė, šiltas vanduo tingiai kutena basas pėdas… Prisipažinsiu, tuo momentu visai neviliojo mintis apie namus.

Po Koh Samui laukė paskutinis kelionės etapas – grįžimas namo. Buvo suplanuota dar viena nakvynė Bankoke (skrydis į Amsterdamą – dvyliktą valandą, iš Koh Samui tą pačią dieną nespėtume grįžti). Šįkart pasirinkome Ariyasomvilla – labai jaukų viešbutį Sukhumvit rajone, įsikūrusį mažytėje žalioje oazėje pačiame miesto centre. Viešbučio kambariai išsimėtę per kelis daugiau nei šimto metų senumo pastatus, juos supa vešlus žalias sodas. Sunku patikėti, kad visai čia pat – šurmuliuojantis milijoninis miestas, greitkelis, dangoraižiai. Viešbutyje atsiradome ankstyvą popietę ir ketinome dar ką nors nuveikti Bankoke. Deja, planus sugriovė sustreikavęs mano skrandis – jau nuo ryto jį maudė, o po pietų pradėjo skaudėti taip, kad galėjau tik gulėti, ryti vaistus ir laukti, kol praeis. (Ačiū Facebook draugams, padėjusiems susigaudyti, kokių vaistų ieškoti, nes manieji kaip tik buvo pasibaigę.) Taigi nieko daugiau Bankoke pamatyti neteko. Kitą rytą, laimei, atsibudau su gerokai aprimusiu skrandžiu – daugiau nei dešimties valandų skrydis į Amsterdamą jau nebeatrodė toks baisus. O iš viešbučio teprisimenu tik žalios oazės betono džiunglėse įspūdį. Paskutinį rytą sėdėdama balkonėlyje galvojau, kad jei reiktų gyventi miesto bute, tai norėčiau va tokios žalumos aplinkui.

Ką gi, kelionė jau beveik baigta – kaip ir kaskart, tarsi iš naujo pergyventa reportažo puslapiuose ir pasibaigsianti sulig paskutiniu parašytu sakiniu. (Kartais pagalvoju, kad nors ir turiu mažą, bet pastovią naujų pasakojimų laukiančią auditoriją, bet reportažus rašau pirmiausia sau pačiai – jie padeda sudėlioti į vietas įspūdžius ir potyrius, o ir vėliau, po kelių metų, kartais vis nustebina, kai iš naujo skaitydama atrandu kokią nors jau pamirštą mielą ar juokingą smulkmeną.) Šįkart kelionė buvo kaip reta įvairialypė – juk pamatėme tris labai skirtingas šalis. Tiesą, rimčiau patyrinėjome tik Tailandą – Laoso ir Kambodžos tik po nedidelį gabalėlį teužgriebėm. Po beveik vakarietiško, smarkiai sukomercinto Tailando Laose patyrėme beveik kultūrinį šoką, vėl atsidūrę duobėtų kelių, murzinų tupimųjų tualetų ir nelabai higieniškai atrodančių kavinukių apsuptyje. Ir skurdas kaimuose, palyginus su Tailandu, daug labiau rėžė akį. Kambodža – vėlgi kontrastai: komercinis, grynai iš turistų gyvenantis Siem Reap ir beveik civilizacijos nepaliesti kaimai vos už keliolikos kilometrų. Absoliučia kelionės “vinim” tapo įspūdingosios Angkor šventyklos, tačiau ne ką mažesnį įspūdį paliko šiaurės Tailando kalnai ir magiškasis Luang Prabang miestelis Laose prie Mekongo. Nei viena šalis nenuvylė, ir pirmoji pažintis su Pietryčių Azija buvo, sakyčiau, labai sėkminga. O juk ilgai nenorėjau keliauti į šį regioną – kažkodėl jis manęs visai netraukė. Dabar gi galvoju, kad mielai norėčiau vėl ten sugrįžti – gal į Myanmarą, gal į Vietnamą, o gal ir į tas pačias, jau aplankytas šalis. Juk liko dar nepamatytos gražiosios Tailando salos, Laoso sostinė ir kalnuotas šiaurės regionas, užmiršti miestai tolimosiose Kambodžos džiunglėse. Žodžiu, kada nors tikrai dar bus ir antroji pažintis su Pietryčių Azija, o kol kas – ačiū, kad skaitėte, ir iki pasimatymo kitose kelionėse!