Kūčių sekmadienį nenorime niekur toli važiuoti, bet perspektyva sėdėti namie irgi nevilioja, tad renkamės tarpinį variantą – tramvajumi riedame iki Santa Cruz. Užtrunkame vos pusvalandį, per tą laiką įveikiame kelis šimtus vertikalių metrų ir pakliūvame į visai kitokį klimatą – La Laguna palikome vėsų apniukusį orą, o Santa Cruz šilta, virš 20, ir šviečia saulė. Išlipame pačioje apačioje, prie jūros, ir pirmiausia apžiūrime Ispanijos aikštę.

Santa Cruz senamiestis mums pasirodo ne toks gražus kaip La Laguna, bet visgi gana jaukus, nors eismo chaoso čia gerokai daugiau. Ieškodami, kur pavalgyti, irgi užtrunkame, bet pagaliau randame jaukią kavinukę su su mums patinkančiu meniu.

Po pietų einame į Garcia Sanabria parką. Parkas nedidelis, bet pilnas žalumos – čia auga įvairių rūšių palmės, kaktusai, spalvingos šiltų kraštų gėlės. Daugybė jaukių kampelių su čiurlenančiais fontanais ir spalvingomis plytelėmis išklotomis pavėsinėmis. Pasivaikščioję prisėdame ant suoliuko saulėkaitoje ir ilgokai mėgaujamės šilta vasariška diena. Taip ir pamiršti galima, kad kalendorius rodo gruodžio 24-tą dieną!

Iš parko pėsčiomis grįžtame į miesto centrą ir prisėdame arbatos puodelio Weyler aikštėje. Tramvajaus sustojimas visai šalia – labai patogu grįžti į La Laguna.

Kalėdų rytas išaušta apniukęs ir vėsokas. Ketinome vėl važiuoti į Las Canadas kraterį, bet paskutinę minutę apsigalvojame – juk viskas bus uždaryta, nebus ne tik kur kavos išgerti ar pavalgyti, bet net ir kur į tualetą nueiti. Taigi keičiame planus ir važiuojame patyrinėti Anaga pusiasalio – jis mums visai šalia. Kelias, tiesa, smarkiai „pagerintas“ – siauras, vingiuotas, su daugybe aklų posūkių. Ilgokai važiuojame per tankų mišką, be jokių vaizdų, taigi nudžiungame, pamatę rodyklę į apžvalgos aikštelę, nors vaizdai ten ir nėra labai ypatingi.

Kelias vėl neria į mišką, bet po kurio laiko pagaliau išlenda į didžiulį slėnį. Žali kalnai susigrūdę vienas už kito ilgomis banguotomis keteromis. Labai gražu, bet aikštelių sustojimui beveik nėra, gėrimės daugiau pro langus.

Jau beveik pakrantėje pagaliau galime stabtelėti apžvalgos aikštelėje kiek aukščiau Taganana kaimo, jaukiai įsipaišiusio į žalią kalnų peizažą.

Šios dienos planas B buvo pasivaikščioti po Taganana kaimą ir tada taku per kalnus leistis į nuošalų Tamadite pliažą – pirmyn atgal gautųsi 3-4 valandų žygis. Bet atvažiavę aptingstame ir vėl keičiame planą – nesukame į Tagananą, važiuojame žemyn į pakrantę ir einame pasivaikščioti po dieviškai gražų ir beveik tuščią San Roque pliažą.

Pasivaikščioję skaniai papietaujame visai šalia pliažo esančioje Casa Africa kavinukėje (ketinome tik atsigerti, bet paskui prisiminiau, kad Tenerifėje buvusi draugė gerai atsiliepė apie šią vietą, ir pasilikome pavalgyti) ir važiuojame toliau. Kitas sustojimas – už 4 kilometrų esantis Almaciga pliažas.

Iš Almaciga pakrante einame iki Benijo pliažo. Iš pradžių takas visai neblogas, o vėliau tenka eiti tiesiai per akmenis, kuriais nuklota visa pakrantė. Benijo pliažas mane sužavi dar labiau negu San Roque ir Almaciga. Statmenos uolos, į pakrantės akmenis besidaužančios didžiulės bangos, virš galvų klykiančios žuvėdros… Žmonių beveik nėra.

Man, kaip visada, smalsu, kas yra už kito posūkio, ir kiek toli dar būtų galima eiti tuščia laukine pakrante. maps.me žemėlapyje matau Fabian pliažą, iki jo netoli, apie kilometras. Tiesa, eiti vėl tenka tiesiai per akmenis. Skubėti niekaip neišeina, reikia labai žiūrėti, kur koją statai, kad neišsisuktum netyčia. Gerokai privargusi, pagaliau pasiekiu mažutį pliažą. Krantas ir čia nuklotas akmenimis, yra tik siauras smėlio ruožas prie pat vandens. Vienoje pusėje jūra, kitoje – status skardis, jo viršuje eina kelias, o kitoje kelio pusėje kyla aukštyn statūs kalnų šlaitai. Tolimojoje pliažo pusėje bangos daužosi į stačias uolas, toliau eiti pakrante nebeįmanoma. Patekti į šį nuošalų pakrantės ruožą įmanoma tik taip, kaip aš čia atsiradau – pėsčiomis per akmenų sangrūdas iš Benijo pliažo.

Kiek pasėdėjusi, pareinu į Benijo pliažą, kur saulėkaitoje manęs laukia vyras, ir jau kartu grįžtame į Almaciga. Šios dienos planas C nusisekė puikiai!

Nusprendžiame namo grįžti ne tiesiai, o per aplinkui, apvažiuojant Anaga pusiasalį ir nusileidžiant į pietinę pakrantę. Serpantinų kelias lepina kalnų vaizdais, bet aš jau tik laukiu, kol jis pasibaigs, nes nuo vis dažnėjančių staigių posūkių mane ima pykinti.

Pagaliau nusileidžiame prie jūros ir kelias išsilygina. Namo dar anksti, tad važiuojame apžiūrėti Las Teresitas pliažo. Jis ypatingas tuo, kad smėlis čia ne juodas, kaip kituose Tenerifės pliažuose, o šviesus, specialiai iš Sacharos atvežtas. Mat salos gyventojai labai jau norėjo turėti bent vieną „normalios“ spalvos pliažą. Keistuoliai tikrai! Juodo smėlio pliažai juk daug gražesni, o ir unikalūs. Bet šiaip pliažas visai neblogas, smagiai pasivaikštome pajūriu, kol saulė ima ristis žemyn ir ateina laikas važiuoti namo.

Antrąją Kalėdų dieną vėl skiriame Teidės apylinkėms. Rytas šįsyk saulėtas, debesų nėra, tad pakeliui kelis kartus stojame apžvalgos aikštelėse, nors vaizdai nėra labai platūs – juos užstoja medžiai. Tik miškui pasibaigus, jau nacionalinio parko ribose, prieš mus atsiveria karališka panorama – Teidės kupolas, į jūrą besileidžiantis kraterio šlaitas ir jo papėdėje nusidriekęs Puerto de la Cruz.

Jau pažįstamu keliu atvažiavę iki Parador, šiaip ne taip randame kur pastatyti mašiną ir traukiame iš bagažinės trekingo lazdas. Penktadienį pasivaikščiojome trasomis netoli Teidės viršūnės, o šiandien norime praeiti Roques de Garcia trasą. Ji labai populiari, nes palyginus nesunki ir pilna svaigių vaizdų. Pats gražiausias vaizdas atsiveria dar net nepradėjus eiti – neįprastos formos Cinchado uola (dar vadinama Dievo pirštu) Teidės fone.

Trasos pradžia – prie rausvos spalvos uolų, kurių viršuje yra apžvalgos aikštelė. Trasa mes eisime ne prieš laikrodžio rodyklę, kaip rekomenduojama, o pagal, kad sunkioji dalis būtų pradžioje, o ne pabaigoje. Kita vertus, suprantu, kodėl siūloma eiti būtent prieš laikrodžio rodyklę, nes nusileidimas į slėnį labai status – tokio statumo taku paprasčiau kilti negu leistis. Bet stačiausia dalis greitai baigiasi ir netrukus mes jau apačioje.

Takas ilgai veda per slėnį, prieš mus stūkso uolos, už jų – Teidė. Vėl sakau vyrui, kad visai nesvarbu, kiek jau esu keliavusi ir kiek visko mačiusi – tikrai gražios vietos vis dar sugeba mane nustebinti! Las Canadas krateris yra būtent tokia vieta.

Maždaug už pusvalandžio takas pradeda kilti aukštyn. Kopimas nėra sunkus, bet visgi šiek tiek pavargstame, kol pasiekiame viršų. Tiesa, tas nedidelis nuovargis su kaupu atlyginamas vaizdų – šioje trasoje jų tikrai nestinga, nuobodžių atkarpų visiškai nėra.

Aš vis gręžiojuosi atgal, pasižiūrėti į nueitą kelią. Tolumoje stūkso Katedros uola – šiuo kampu į ją žiūrint, panašumas labai akivaizdus.

Ir vėl kopiame aukštyn, o prieš akis stūkso Teidė ir fantastiškų formų gelsvos uolos, iki kurių užlipus pasibaigs sunkioji trasos dalis.

Išlipę iš slėnio, kiek pailsime uolų pavėsyje, pasidairome atgal į nueitą kelią, numariname alkio kirminą javinukais bei vaisiais ir einame toliau.

Sunkiąją trasos dalį jau įveikėme, dabar takas bėga per lygumą, Teidė netrukus lieka mums už nugaros. Aš vis gręžiojuosi atgal ir fotografuoju, ir galvoju, kad visai gera idėja buvo anądien praeiti lengvąją trasos dalį pagal laikrodžio rodyklę, su vaizdu į Teidę.

Paskutinėje trasos atkarpoje akį traukia visą horizontą užstojantis Guajara kalnas. Turiu planų jį šiandien pamatyti iš arčiau, tik dar nežinau, ar pavyks juos įgyvendinti…

Grįžę į trasos pradžią, dar užkopiame iki apžvalgos aikštelės, bet vaizdai nuo jos ne ką skiriasi nuo matytųjų trasoje. Paskui einame pietauti į Parador kavinę. Pasirinkimas nelabai didelis, ir nieko viliojančio nematau, bet valgyti reikia, tad imame tortilla – ispanišką omletą su bulvėmis. Skonis, deja, tik šiaip sau, bet užtat sotu. Bevalgant sakau vyrui, kad labai norėčiau praeiti trasa Nr.4 iki Piedras Amarillas uolų. Trasa prasideda prie pat Parador ir baigiasi kažkur toli toli, po kelių valandų ėjimo, bet iki Piedras Amarillas – mažiau nei pusvalandis. Sutariam, kad jis manęs palauks prie kavinės, ir aš išeinu, nusiteikusi pasiekti uolas ir sukti atgal. Takas lengvas, eiti smagu, vaizdai gražūs. Nei nepastebiu, kaip prieinu Piedras Amarillas uolas.

Takas veda tolyn pro uolas, o aš dar visai nepavargusi – taip norisi paėjėti bent jau iki kito posūkio! Neatsilaikau pagundai, ir sakau sau, kad priėjusi posūkį, grįšiu atgal – bet posūkiai keičia vienas kitą, takas pamažu kyla aukštyn, vaizdai platėja, o noras sukti atgal vis neatsiranda. Kai pamatau, kad jau praėjo sutartas pusvalandis, rašau vyrui žinutę su klausimu, ar galėčiau dar kiek toliau paeiti. Gaunu atsakymą „aš einu tau iš paskos“. Na nieko sau… jei jau taip, tai žygiuoju toliau ir aš.

Na ir kaip įtikinti save sukti atgal, kai prieš akis tokie vaizdai??

Pagaliau, po beveik valandos ėjimo, nusprendžiu, kad gal visgi užteks. Matau, kad vaizdai dar kurį laiką nesikeis, o jei norėčiau pasiekti Guajara kalną, reikėtų gerokai toliau paeiti. Atsidūstu iš gailesčio, kad jau baigiasi mano nuotykis, ir suku atgal. Vaizdai ir grįžtant ne mažiau puikūs.

Prie kažkurio posūkio randu pakelėje prisėdusį manęs laukiantį vyrą ir kartu grįžtame iki Parador, šiek tiek pavargę, bet labai patenkinti savo diena.

Kadangi nežinome, ar dar grįšime į Las Canadas, nusprendžiame pravažiuoti likusią kraterio dalį ir pasiekus jo vakarinį pakraštį, leistis žemyn pro Vilaflor kaimelį, o tada pakrante grįžti namo. Nusileidimas labai vaizdingas – serpantinų kelias vingiuoja per pušynais apaugusius kalnus, tolumoje matosi jūra ir kitų salų kontūrai. Vilaflor nesustojame, kaip buvome ketinę – vyras jau pavargęs, tad leidžiamės tiesiai iki pakrantės autostrados ir tada jau su vėjeliu švilpiame namo.

Trečiadienis – jau septintoji kelionės diena. Ją skirsime šiaurės vakarų pakrantei. Bet pirmiausia važiuojame į Icod de Los Vinos miestelį, įsikūrusį ant stataus kalno šlaito kiek aukščiau Puerto de la Cruz. Didžiausia šio miestelio įžymybė yra seniausias Tenerifėje drago (drakono) medis – dracenų šeimos visžalis daugiametis augalas, dėl savo daugybės stiebų ir skėčio formos lapijos vadinamas medžiu, nors iš tiesų labiau giminiuojasi su žolėmis. Drago medis, kaip ir Teidė, yra Tenerifės simbolis, savo drago turi ir turistams rodo kiekvienas save gerbiantis salos miestelis, o Icod de los Vinos egemplioriui, sakoma, jau daugiau nei tūkstantis metų. Tiesa, šio fakto patikrinti niekaip neįmanoma, bet kam tai rūpi? Mus tas drakono medis truputį nuvilia – iš nuotraukų atrodė, kad jis stovi ant vaizdingo nuošalaus šlaito, bet realybė gerokai kuklesnė – medis stovi mažučiame sodelyje, apsuptas namų ir kitų medžių. Už įėjimą į tą sodelį reikia mokėti (iki jo vedančioje gatvėje pilna ženklų, siūlančių iš anksto įsigyti bilietus), bet tai daryti visiškai nebūtina – drago medis kuo puikiausiai matosi nuo kiek aukščiau esančios aikštės kitoje gatvės pusėje, be jokio mokesčio.

Pasižiūrėję į drago, vaikštome po jaukų Icod senamiestį ir dairomės, kur galėtume papietauti. Netrukus užmatome nedidelę kavinukę šalia aikštės su fontanu ir prisėdame prie staliuko lauke. Aš užsisakau kroketų – jie labai skanūs, traškūs, neriebūs, tiesiog burnoj tirpsta!

Icod de los Vinos yra ir drugelių namai – nedidelė oranžerija, pilna tropinių augalų ir spalvingų drugelių. Kažko labai ypatingo ten nepamatysite, bet trumpam užsukti visai verta.

Iš Icod de los Vinos vaizdingu pakrantės keliu važiuojame toliau vakarų kryptimi. Mūsų tikslas – Buenavista miestelio pakraštyje esantis pakrantės takas. Į patį miestelį neužsukame – su maps.me pagalba randame Mirador de los Barqueros, parkuojamės mažoje aikštelėje prie baltos koplytėlės ir pradedame žygį pakrante.

Takas grįstas akmenimis, patogus eiti, vienoje pusėje – išpuoselėtas golfo aikštynas, kitoje – uolėta pakrantė, daužoma didžiulių Atlanto bangų. Vandenynas žemai apačioje, stačių uolų papėdėje, krantas nusėtas akmenimis arba jo išvis nėra, tuoj po uolomis kunkuliuoja vanduo. Bet ten, kur yra nors kokia kranto juosta, nuo tako žemyn veda takeliai, leidžiantys smalsuoliams atidžiau patyrinėti mažutes akmenuotas įlankėles.

Takas vingiuoja uolų viršumi apie tris kilometrus, kol atsiremia į uolėtą iškyšulį, kur uolos jau beveik statmenai kyla iš jūros. Tai Playa Fraille – krantas čia nusėtas didžiuliais fantastiškų formų rieduliais, vandenyno dugnas irgi prikaišiotas įvairių formų uolų, tarp kurių kunkuliuoja ir sūkuriuoja didžiulės bangos, aukštai uolose veda kelias ir matosi Mirador de la Monja apžvalgos aikštelė – jos tądien nebepasiekėme, nors iš pradžių lyg ir planavome važiuoti link Punto del Teno, labiausiai į vakarus nutolusio Tenerifės taško. O Buenavista pakrantės taką labai rekomenduoju – jis ir nesunkus, ir pakankamai įspūdingas. Norint galima ir visą pusdienį praleisti tyrinėjant įvairius pakrantės ruožus ar tiesiog klausantis bangų ošimo kur nors nuošalioje įlankėlėje.

Grįždami iš Buenavista, dar stabtelime Garachico – nedideliame pakrantės miestelyje su siauromis gatvelėmis, spalvingais namukais ir balta koplytėle pakrantėje.

Vakarieniaujame ir vėl tapas bare – radome vieną, mums patinkantį, ir jau kelintą kartą čia užsukame. Šįkart padavėja kažkodėl mums atneša ne tapas, o montaditos (sumuštinių) meniu – nusprendžiame nesiginčyti ir pabandyti. Ir ką? Labai skanu! Ypač užsigeriant raudonu vynu.