Dolomitinės Alpės: aštrios į dangų įsirėžusios kalnų viršūnės, statmenos uolų sienos, mėlynai žalios ežerų akys – ir fantastiški žygio takai su dramatiškais vaizdais, besikeičiančiais už kiekvieno posūkio. Įsimylėjau šiuos kalnus jau po pirmosios neilgos viešnagės (apie ją galima plačiau paskaityti čia) ir pažadėjau sau, kad būtinai dar į juos sugrįšiu. Paskui ėmė kirbėti mintis apie daugiadienį žygį – juk garsioji Alta Via 1 trasa eina būtent čia, tomis pačiomis vietomis, prie kurių jau teko šiek tiek prisiliesti. Kai 2024-ųjų pabaigoje kartu su trimis Likijos kelio bendražygėmis pradėjome galvoti, kokį žygį rinktis kitiems metams, mano pasirinkimas buvo aiškus – Dolomitai! Po šiokių tokių diskusijų galiausiai taip ir apsisprendėme – 2025-ųjų rugsėjį eisim pasimatuoti Alta Via 1 trasą.

Priėmus sprendimą prasidėjo pasiruošimo darbai. Grupinių žygių mes nemėgstame, tad ir šįkart viską organizavomės pačios. Perskaičius kalną tinklaraščių ir keletą kelionių gidų, pradėjo aiškėti plano apmatai. Vienuolikos etapų AV1 trasa prasideda prie Braies ežero ir baigiasi La Pisa autobusų stotelėje už 120 kilometrų. Vienuolikos dienų mes šiam žygiui negalėjome skirti, tad galiausiai pasirinkome eiti septynis etapus ir aštuntos dienos rytą leistis žemyn. Nakvosime kalnų trobelėse (rifugio); jas užsakyti irgi buvo reikalų – su kiekviena trobele reikėjo atskirai susisiekti emailu, laukti atsakymo, tikintis, kad dar turės mums vietų, mokėti avansą, vėl laukti patvirtinimo… užtrukom kelias savaites, kol viską sustygavom. Tik Lagazuoi trobelėje nakvynės nebegavome, teko ieškoti viešbučio slėnyje. (Beje, planuoti žygį pradėjome lapkričio pabaigoje – smarkiai per vėlai, pasirodo, nes kai kurios trobelės užsakymus kitiems metams priima jau rugsėjį.) Visa kita – jau įprasta pasiruošimo kalnų žygiui rutina: susidėlioti transporto variantus, peržiūrėti jau turimus žygiui reikalingus daiktus, kažką atnaujinti ar pasipildyti. Kadangi žygis bus rimtuose kalnuose ir orai gali būti visokie, teko pasirūpinti ir neperlyjamais viršutiniais rūbais, ir pūkinėm striukėm. Dar vienas naujas žygio įrangos elementas – dvi trekingo lazdos. Iki šiol apsieidavom su viena, bet pasidomėjus paaiškėjo, kad dvi turėtų būti žymiai geriau. Pasiėmėm po dvi, ir tikrai nepasigailėjom. Pasirodo, ir daug kilometrų kalnuose nuėjus, dar vis galima kažką naujo sužinoti!

Iki žygio belikus porai mėnesių, paaiškėjo, kad viena kompanjonė nebegalės su mumis eiti. Teko strimgalviais ieškoti, kas galėtų prie mūsų jungtis, kad nereiktų spręsti galvosūkio dėl kai kuriose trobelėse užsakytų privačių keturviečių kambarių. Nelabai tikėjomės, kad pavyks šią krizę išspręsti, bet viskas baigėsi gerai, radom dar vieną šaunią žygeivę ir vėl tapome ketveriuke.

Pagaliau atėjo rugsėjis, o su juo – ir taip ilgai lauktas žygis. Mes su vyru į Italiją išvykom automobiliu per Vokietiją ir Austriją, o kitos trys bendražygės lėktuvu atskrido į Treviso oro uostą ir autobusu pasiekė Villabassa. Apniukusį ir vėsų sekmadienio rytą visos susitikome prie Braies ežero – ir prasidėjo dar vienas smagus ir įspūdingas (nors ir nelengvas) nuotykis kalnuose.

Pirmoji diena (sekmadienis). Lago di Braies – Rifugio Biela

Statistika: 9 kilometrai, beveik kilometras aukštyn, 7 valandos. Geras oras – debesuotas rytas, saulėta popietė.

Mūsų žygis, kaip ir daugumos, einančių AV1, prasideda prie Lago di Braies. Aštuntą ryto ežeras ramus, padengtas lengva migla, vandenyje atsispindi pilkai žali ežerą supantys kalnai. AV1 takas prasidės tolimajame krante, bet prieš tai dar turim kitokių reikalų – nusifotografuoti kartu, tinkamai susiveržti kuprinių dirželius, subėgioti į tualetą, dar pafotografuoti. Tako pradžią žymintį ženklą pasiekiam jau kiek po devynių. Rytas apniukęs, vėsoka, bet lietaus šiandien nežadama. Atsisveikinu su mus atlydėjusiu savo vyru (jis tą savaitę, kol mes žygiuosim, praleis Mantujoje), ir pradedam kilti aukštyn žvyro šlaitu. Ši tako dalis nelabai įkvepianti, vaizdų nedaug, ir tie patys – tik atsigręžus atgal, tad eiti nuobodoka; o ir nelengva – juk pirma diena, mes dar nepripratusios prie ėjimo, prie kuprinės. Nueiti šiandien reiks lyg ir nedaug – apie 9 km (Cicerone gidas rašo, kad tik 6, bet tas skaičius tikrai netikslus), bet teks pakilti aukštyn beveik kilometrą, tad žinom, kad lengva nebus. Pasiekusios atviresnę vietą ant šlaito, su vaizdu į ežerą, stojam užvalgyti. Kaip ir ankstesniuose žygiuose, valgom iš Lietuvos atsivežtus lašinius su lietuviška duona. Ir fotosesiją pasidarom – kaipgi be jos!

Miško takeliais ir žvyro šlaitais pamažu kylam vis aukštyn. Vaizdai platėja, gražėja, Dolomitai pamažu mus įsileidžia. Netrukus pasiekiame stačių banguotų uolų sieną. Užlipti jomis aukštyn nėra visai paprasta, todėl takas sutvirtintas plieniniais kabeliais. Šiek tiek bijojom šio ruožo, bet pasirodė, kad visai nebaisu ir netgi smagu – truputis adrenalino, ir tiek.

Netrukus persiritam per vaizdingą perėją ir leidžiamės žemyn į žalią slėnį, pilną didžiulių akmens riedulių. Priešais stūkso didžiulis kalnas, po dešinei per slėnį vingiuoja takas – mūsų trobelė yra kažkur ten, anoje pusėje.

Kai apsukame kalną ir pamatome, kiek mums dar reikės užlipti, trumpam apima neviltis – jau 5 valandas praleidome take, jau ima jaustis nuovargis, o didysis pakilimas, pasirodo, dar tik laukia! Bet niekur nesidėsi, reikia eiti. Išeikvoję jau, atrodo, paskutines jėgas ir pabaigoje trumpam nukrypę nuo tako, kiek prieš keturias pagaliau pasiekiame aukščiausią šios dienos žygio tašką – Forcella Sora Forno. Perėjoje stovi maža koplytėlė, šalia stūkso įspūdingas Croda del Becco kalnas (į jį galima įkopti, bet mes jau neturim nei noro, nei jėgų, nei laiko), o apačioje – platus akmenuotas slėnis, iš visų pusių apsuptas kalnų. Vaizdas už milijoną, o svarbiausia – pakalnėje, visai netoli, matosi Rifugio Biela, mūsų nakvynės vieta. Trasoje užtrukome septynias valandas, pavargom labai, bet – įveikėm, atėjom!

Greitai nusileidžiame iki trobelės, ankštame koridoriuje prie įėjimo paliekame kuprines, žygio batus ir lazdas, ir einame vidun, įsiregistruoti ir apsidairyti. Registracija užtrunka ilgokai, nes prieš mus atėjo dar kelios žygeivių grupės, tad mudvi su Lina pasiimam alaus (sena mūsų žygio tradicija), kad laukimas neprailgtų. Už gero pusvalandžio pagaliau ateina mūsų eilė. Išsirenkame, ką norėsime valgyti vakarienei (trijų patiekalų, įskaičiuota į nakvynės kainą), nusiperkam dušo žetonus (5 eurai už 5 minutes vandens, iš jų 2 minutės karšto) ir einam į savo privatų keturvietį kambarį. Trobelė labai sena, medinės grindys ir laiptai garsiai girgžda, kambarėliai mažučiai (mūsiškiame vos telpa dvi dviaukštės lovos ir dar yra šiek tiek vietos tarp jų), dušai ir tualetai irgi matę geresnių dienų, o karšto vandens duše aš išvis neradau (kitoms merginoms pasisekė labiau). Žodžiu, ypatingų patogumų Rifugio Biela geriau nesitikėti – jų čia tiesiog nėra. Bet pavalgome skaniai, šiek tiek pabendraujame su kitais žygeiviais (prie mūsų stalo dar sėdi jauna amerikiečių pora ir pagyvenęs vyriškis iš Honkongo), o už visus mažus nepatogumus atlygina nuostabus saulėlydis. Vien jau dėl vaizdų kitąkart ir vėl nakvočiau Biela trobelėje, nors daug kas renkasi maždaug už valandos ėjimo esantį Rifugio Sennes, nes ten daugiau komforto. Kaip jau įprasta kalnų žygiuose, tuoj po vakarienės susikraustom į lovas, ir devintą vakaro gesinam šviesą – laikas pailsėti, rytoj vėl laukia ilga diena.

Antroji diena (pirmadienis). Rifugio Biela – Ucia dles Muntagnoles

Statistika: 13 kilometrų, 980 metrų žemyn, 710 metrų aukštyn, 9 valandos. Vis dar geras oras.

Diena prasideda anksti – šeštą ryto aš jau ropščiuosi iš antro lovos aukšto, velkuosi pūkinę striukę (rytai kalnuose šalti) ir einu į lauką pasigrožėti nuostabiu saulėtekiu. Pusryčiaujam prie to paties stalo su ta pačia kompanija. Pusryčiai gana skurdūs – keli gabaliukai kiek pažiedėjusios duonos, džiūvėsėliai, biskvitinio pyrago riekelės, džemas ir nutella. Ir kažkodėl nėra lėkščių. Kava, tiesa, visai nebloga.

Greitai pavalgiusios kraunamės daiktus, pasigaminam geriamo vandens (vanduo iš krano plius Aquatabs; geriamo vandens trobelėje nėra, nebent nori pirkti plastmasinius buteliukus po 3 eurus), ir aštuntą ryto leidžiamės į kelią. Takas kol kas lengvas ir labai vaizdingas, bet džiaugiamės, kad nereikėjo jo eiti vakar – būtų buvę per daug.

Pasiekę Rifugio Sennes, užsukam į tualetą, pasvarstom galimybę sustoti kavos, bet nusprendžiam, kad dar nenorim, ir einam toliau. Netrukus prieinam tako posūkį, kur prasidės ilgas nusileidimas. Prieš mus plyti platus žalias slėnis, tolumoje matosi žaliai pilki kalnai. Kažkur ten toli ir mūsų šios dienos tikslas, bet iki jo dar eiti ir eiti.

Nusileidimas iš pradžių visai smagus, einam žemyn gerais takais, diena saulėta, vaizdai gražūs. Netrukus prieinam Fedara Vodla – nedidelį ūkį, kuris ir žygeivius nakvoti priima. Pafotografuojam karves, kiek pailsim ir judam toliau, vėl žemyn.

Po kurio laiko takelis išeina į labai statų žvyruotą keliuką žemyn per mišką. Slidu, einam lėtai ir atsargiai, bet vis tiek Sonata paslysta ir griūva, laimei, be rimtų pasekmių. Toliau – dar blogiau, prasideda betonuotas takas, nubarstytas smulkiais žvyro akmenukais. Slidu kaip čiuožykloje, ir statu nežmoniškai. Jau netoli apačios vėl nelaimė – šįkart griūva Gintarė, smarkiai susimušdama kelį. Mudvi su Lina griuvimo išvengiam, bet man nuo tokio bjauraus lėto ėjimo pradeda labai skaudėti nugarą. Laukiu nesulaukiu, kada pagaliau baigsis tas bjaurus takas. Kitoje slėnio pusėje matome nemenką keterą, į kurią mums teks pakilti – bet tuo momentu atrodo, kad ir pats stačiausias pakilimas vis tiek bus geriau negu toks nusileidimas!

Gerokai prisikamavusios pagaliau pasiekiam slėnio dugną ir sukam į Rifugio Pederu. Įsitaisom prie staliuko viduje (lauko terasa pilnutėlė), imam kavos ir pyrago – nusipelnėm po tiek vargų! Pagaliau atsiranda ir šioks toks mobilusis ryšis, kurio nebuvo visą rytą – galima susisiekti su namiškiais.

Kiek pailsėjusios, pradedam antrąją šios dienos programos dalį – ilgą pakilimą. Jau po pietų, saulė kaitina kaip reikiant, karšta, akina baltas žvyro takas, eiti nelabai smagu – bet pagaliau pasiekiame tą pirmąją keterą, kurią matėme iš kitos slėnio pusės. Žinoma, tai dar ne pabaiga – tolumoje laukia dar viena ketera, ir dar viena… ima atrodyti, kad takas šiandien niekad nesibaigs, o nuovargis jau ima viršų. Pagaliau išeiname į miškingą slėnį, prasideda geras kelias ant kalno šlaito, maps me programėlė rodo, kad jau tik kilometras beliko, nors jokių trobelių nematyti. Bet gal bent jau į kalną lipti daugiau nebereiks šiandien?

Netrukus pamatome ir trobelę – negi čia mūsiškė? Negi pagaliau atėjom? Bet netrukus šias mintis pamirštam, nes pasigirsta su niekuo nesupainiojamas švilpavimas – pievoje pamiškėje savo reikalais užsiėmę būrelis švilpikų. Jie per toli, kad galėtume gerai įžiūrėti, bet vis tiek labai smagu! Trobelė pasirodo esanti ne mūsų (net nežinojome, kad čia dar viena yra), bet iki mūsiškės jau nebetoli – dar vienas posūkis, ir jau matome Ucla dles Muntagnoles.

Trobelė nedidelė, talpinanti tik 14 žmonių, ir labai jauki. Čia irgi turime atskirą kambarį, vietos daug, tik durų nėra, bet privatumo užtenka, nes kambarėlis antrame aukšte, pasiekiamas stačiais laiptais koridoriaus gale. Dušas nemokamas, jų yra net du, ir minučių niekas neskaičiuoja. Labai svetinga šeimininkė Sonja papasakoja apie Dolomitų istoriją, parodo įspūdingų nuotraukų albumą, mes dar išsiklausinėjam apie rytdienos orus – Sonja patvirtina, kad popiet laukiamas lietus. Vakarienė – trijų patiekalų, labai labai skani, o desertui patiektas parfait – išvis apsivalgymas. Šiąnakt trobelėje yra 10 svečių – mes keturios, dvi poros vokiečių ir dvi azijietiškos išvaizdos kanadietės. Bendrauja visi tik tarpusavyje, taigi jokių naujų pažinčių neužmezgam. Mobilaus ryšio čia visiškai nėra (beveik visą dieną jo nebuvo, išskyrus slėnyje prie Pederu). Maloniai apsunkusios anksti einame miegoti.

Trečioji diena (antradienis). Ucia dlesMuntagnoles – Rifugio Lagazuoi – Passo Falzarego – Hotel al Sassi di Stria

Statistika: 13 kilometrai, 1150 metrai aukštyn, 450 metrai žemyn, 9,5 valandos, 3 iš jų – lietuje ir rūke.

Prabundu vėl anksti, ir šiltai apsikūtojusi einu į lauką. Pamažu švinta, labai šalta, bet vaizdai aplink tiesiog fantastiški. Vakar atrodė, kad Muntagnoles trobelė stovi gana nuobodžioje vietoje, bet šįryt suprantu, kad klydau. Kalnų apsuptas slėnis priešaušrio šviesoje atrodo labai idiliškai, o saulėtekis virš upelio, kai dangus tiesiog liepsnoja – išvis kažkas nerealaus!

Septintą ryto einame pusryčių. Kaip ir vakarienė, pusryčiai puikūs – ir pasirinkimas, ir skonis. Ir kava skani, ir pienas prie jos karštas, pagal pageidavimą. Net ir geriamo vandens šioje trobelėje yra, tad šįryt nereikės naudoti chloro tablečių. Greitai susiruošę, aštuntą valandą tęsiame žygį. Pirmasis tako ruožas – nedidelis pakilimas, bet eiti netikėtai sunku, o juk, atrodytų, turėtume būti pailsėjusios? Praeiname Rifugio Fannes (čia norėjome nakvoti, bet nebebuvo vietų) – didelė troba, daug žmonių, nusprendžiam, kad mūsų trobelė buvo daug jaukesnė.

Pasiekus kalno šlaitą eiti tampa lengviau. Netrukus išeiname į platų slėnį, o tuo tarpu ir saulė praplėšia debesų šydą, viskas aplink nusidažo minkšta auksine ryto šviesa. Artėjame prie Malga Gran Fannes, kalnų pievose daugėja gyvulių – karvių, ožkų, avių. O mus labiausiai džiugina ant žolės kupstelių šmirinėjantys švilpikai – suskaičiavom jų bent dešimtį, nors ir vėl jie buvo tolokai, kad gerai pamatytume (užtai girdėjom puikiai, nes vis švilpavo, perspėdami gentainius apie vieną po kito taku einančius žygeivius).

Derlingas žalias slėnis netrukus baigiasi, išeinam į kiek rūstesnį peizažą, o dangų vėl užtraukia debesys. Kiek neramu, kad neužpultų lietus anksčiau nei prognozių žadėta, tad nestoviniuojam, skubam tolyn. Bet tenka sustoti, kai per pievą atlekia pasisveikinti labai draugiškas ir smalsus asiliukas. Ypač jam rūpi mums iš paskos einančios dvi žygeivės iš Australijos – mat jos turi obuolių. Deja, su asiliuku jais nesidalina, tenka vargšui kiūtinti atgal nieko nepešus.

Apie vienuoliktą ryto pasiekiam stataus akmenuoto šlaito papėdę. Šalta, vėjuota, o mūsų laukia ilgas pakilimas. Toli ir aukštai pilkame horizonte matosi tarpas tarp dviejų rūsčiai atrodančių uolų sienų – tai garsioji Forcella del Lago, į kurią sunku pakilti ir dar sunkiau nusileisti.

Trumpai pailsėję ir užkandę, pradedam pakilimą. Takas aukštyn nėra lengvas, bet pamažu jį įveikiam. Paskutinis etapas – didžiulių akmens riedulių pilnas šlaitas, per kurį vingiuoja vos įžiūrimas takas. Vaizdai atsigręžus atgal – fantastiški, net pilkas dangus jų nesugadina.

Vaizdas kitoje perėjos pusėje – dar įspūdingesnis: žemyn krentantis beprotiško statumo akmenuotas šlaitas, toli apačioje slėnyje blizgantis ežeriukas, o kitoje pusėje – aukštyn vingiuojantis takas į jau debesyse paskendusį Lagazuoi kalną.

Dėl šios tako dalies kiek nerimavome prieš žygį, nes daug kas minėjo, kad nusileidimas sunkus ir sudėtingas. Išties, eiti nėra lengva, bet nieko baisaus ar labai sudėtingo čia nėra: tiesiog turi žiūrėti po kojomis ir neskubėti. Maždaug  pusiaukelėje prasideda mediniais rąstais sutvirtintas lygesnis takas, ir eiti tampa kiek lengviau. Visgi šis nusileidimas prailgsta – užtrunkam daugiau nei valandą, kol pagaliau pasiekiame Lagazuoi ežeriuką apačioje.

Oras tuo tarpu jau visai subjuręs. Įsitaisom ežeriuko pakrantėje, ketindamos pavalgyti ir kiek atsipūsti, bet šiems planams nelemta išsipildyti – pradeda lyti. Greitai užkandam, velkamės lietaus rūbus ir einam toliau. Jau pusė dviejų, o eiti liko dar daug – apie trys valandos iki Rifugio Lagazuoi. Takas dabar jau tik aukštyn, o pats sunkiausias pakilimas lauks pabaigoje. Nakvynės Lagazuoi negavome, nakvosime viešbutyje apačioje, už kelių kilometrų nuo Falzarego perėjos, ir jei nenorime dar dvi valandas per lietų ir rūką leistis pėsčiom nuo Lagazuoi iki perėjos, turime iki penkių pasiekti šalia trobelės esančią keltuvų stotį. Žodžiu, nėra kada stoviniuoti, o ir lietus nelabai leidžia tai daryti.

Tris valandas einam aukštyn per tai stiprėjantį, tai aprimstantį lietų, be vaizdų, be poilsio, be džiaugsmo, jau smarkiai pavargusios – bet reikia eiti, neliksi gi nakvoti ant atviro kalno šlaito. Pasiekę Forcella Lagazuoi, truputį pasiblaškom ieškodamos AV1 ženklo link Lagazuoi – aplink tvyro pilkas rūkas, matomumas minimalus, kitų žygeivių nebesimato, atrodo, kad esame vienos nesvetinguose lietaus merkiamuose kalnuose. Galiausiai susiorientuojam ir imam vėl kilti aukštyn. Už dar vieno posūkio prasideda rąstais sutvirtintas takas, zigzagais vedantis aukštyn per statų žvyro ir akmenų pilną šlaitą. Matomumas dabar jau beveik nulinis, kokio ilgio takas ir kur jis baigsis, neturim supratimo. O laikas vis labiau spaudžia, tad iš paskutinių jėgų, kiek įmanoma greičiau kopiam aukštyn. Tą kopimą iki šiol prisimenu kaip lengvą košmarą – rūkas, lietus, nesibaigiantys tako vingiai, pamažu senkančios jėgų atsargos… ir nei vieno žmogaus, tik mes keturios. Pakeliui praeiname net kelis įėjimus į Pirmojo pasaulinio karo laikų tunelius. Planavome jais leistis žemyn nuo Lagazuoi, bet dabar jie mūsų visai nevilioja, net kažkokie lengvai grėsmingi atrodo.

Pagaliau išeinam į paskutinį tako vingį. Tirštame rūke šmėžuoja didelio pastato kontūrai, už jo – dar vienas mažesnis. Valio, pasiekėm Lagazuoi kalno viršūnę! Ir į keltuvą spėjom, dar nei pusės penkių nėra (o aš jau spėliojau, kaip mums seksis per lietų leistis stačiais slidžiais takais žemyn nuo kalno, jei nespėsim). Truputį apmaudu, kad Lagazuoi nenori mums parodyti nuo čia atsiveriančių svaigių vaizdų, bet palengvėjimas ima viršų.

Kiek pasiblaškiusios, randam įėjimą į stotį. Viduje – jauki kavinukė, šilta, ir kvepia kava, bet mums rūpi tik, kaip nusipirkti keltuvo bilietus. Darbuotoja gestais parodo sekti pagyvenusį vyriškį – jis mus nusiveda į keltuvą ir vietoje parduoda bilietus. Pagaliau galime atsikvėpti – spėjom! Netrukus jau stovime apatinėje keltuvo stotyje ir svarstome, kaip geriausia būtų nusigauti iki viešbučio. Planavom eiti takeliu per pievas ir mišką, bet lyja, rūkas, jau beveik temsta – nusprendžiam, kad gal bus saugiau eiti asfaltuotu keliu, juolab eismas nelabai didelis. Tų papildomų beveik trijų kilometrų jau tikrai nebereikėjo mūsų pavargusioms kojoms, bet įveikėm ir juos. Pusę šešių vakaro, smarkiai pavargusios ir gerokai sušlapusios, pagaliau įžengiam į viešbutį. Telefonas rodo 30 tūkstančių žingsnių, nuo kuprinių ir lietpalčių varva vanduo, bet tai tik smulkmenos – mes ir vėl įveikėm nelengvą taką ir pasiekėm saugų prieglobstį. Jaukūs dviviečiai kambariai, balta patalyne paklotos lovos, karštas dušas ir skani vakarienė greitai padeda atsigauti ir pamiršti visus dienos vargus. Kol kas tai buvo ilgiausia ir sudėtingiausia diena, gerokai dėl jos nerimavom, kai ruošėmės žygiui, bet viskas pavyko – dabar belieka gerai pailsėti.

Ketvirtoji diena (trečiadienis). Hotel Al Sassi di Stria – Passo Falzarego – Rifugio Averau

Statistika: 7 kilometrai, apie 500 metrų aukštyn, 4 valandos trasoje. Ir ištisinis lietus, tik vakare išsigiedrijo.

Kai pabundame, lauke lyja. Tai nėra netikėta – visos prognozės, kiek jų betikrinom, šiandien žadėjo visą dieną trunkantį lietų. Keliamės, neskubėdamos pusryčiaujam (pusryčiai gausūs ir skanūs, net ir kavos galima užsisakyti pagal pageidavimus), aptariam dienos planą. Pagrindinė AV1 trasa veda nuo Lagazuoi aukštai per kalnus iki Rifugio Dibona, tada leidžiasi žemyn ir pro Cinque Torri atveda į Rifugio Nuvolau. Mes nakvosime kiek žemiau esančiame Rifugio Averau, o eisime iki ten trumpesniu taku nuo Passo Falzarego: jo ilgis viso labo 4 kilometrai. Bet pirmiausiai mums reikia grįžti į Falzarego perėją. Mergaitė registratūroje vakar sakė, kad dešimtą ryto važiuos autobusas, bet šįryt, bandant pasitikslinti maršrutą, Google Maps rodo tik vieną variantą, „eiti pėsčiomis“. Galiausiai aš einu pasiklausti, kada gi važiuoja tas autobusas – ir iš labai draugiško darbuotojo išgirstu, kad jo kolegė mums pateikė netikslią informaciją: vasaros sezonas baigėsi kaip tik vakar, ir nuo šiandien autobusų nebėra. Galime kviestis taksi už brangiai, galime palaukti iki maždaug vidurdienio, kai į darbą atvažiuos jo bosas, kuris mus galbūt nuveš iki perėjos, arba galime eiti pėsčiomis keliu (tako tiesiai per mišką ir kalno šlaitą jis nerekomenduoja, nes šlapia ir slidu). Renkamės variantą eiti pėsčiomis. Eiti nesunku, bet nėra labai smagu: gana smarkiai lyja, o pro šalį nuolat važiuoja mašinos, vis tenka stabčioti ir trauktis į šalikelę.

Per kiek mažiau nei valandą ateiname iki Falzarego perėjos, jau gerokai sušlapusios. Lietus visai įsismarkavęs, tad einam slėptis po suvenyrų parduotuvės stogu. Parduotuvėje yra ir nedidelė kavinukė, bet visi staliukai tirštai nusėsti nuo blogo oro besislepiančių žygeivių. Svarstom, ką daryti – ar laukti, ar eiti toliau per lietų, bet kaip tik atsilaisvina staliukas, tad susinešam vidun savo varvančias kuprines, imam kavos ir pyrago, ir prisėdam. Lauke lyja kaip iš kibiro, o viduje šilta ir jauku, niekur nesinori judėti. Prasėdim beveik pusantros valandos, bet pusę pirmos vis dėlto nusprendžiam eiti – lietus liautis neketina, o mums juk reikia kažkaip pasiekti Rifugio Averau. Guodžia tik tai, kad eiti reikės palyginus nedaug, tik 4 kilometrus; tik kaži koks bus takas, kai šitaip lyja jau antrą dieną?

Takas iš pradžių visai neblogas, nors ir pilnas balų, o ir prie lietaus jau pripratom, nebekreipiam dėmesio. Dar ir nusifotografuojam prie debesų apgulto ežeriuko, pasigavę pro šalį einančią jauną porą (žmonių take šiandien sutinkam vos vieną kitą, matyt, visi rinkosi kažkokius kitokius variantus).

Situacija keičiasi, kai prieinam siaurą akmenuotą tarpeklį. Takelis veda tuo tarpekliu aukštyn, ir sausą dieną jis nekeltų jokių problemų, bet šiandien per akmenis šniokščia vanduo, pakraščiais telkšo didžiulės gilios balos, kaip eiti ir ar praeisim, nelabai aišku. Nusprendžiam, kad čia gal ir bus tas sudėtingas tarpeklis, apie kurį perspėja kiti žygeiviai, ir kiek paabejojusios, pasirenkam eiti (alternatyva – grįžti atgal ir ieškoti kažkokio kito tako iki Averau). Einam lėtai ir atsargiai, porą kartų tenka grįžti kelis žingsnius atgal ir ieškoti kito būdo įveikti akmenų ir vandens kliūtis, bet pagaliau išlipam iš tarpeklio į normalų taką. Deja, netrukus pamatome ir tikrąjį tarpeklį – gerokai aukštesnį, ilgesnį ir statesnį nei šis, ką tik įveiktas tarpekliukas. Bet mes jau įgavę adrenalino suteikiamą pagreitį ir šįkart net neabejojam – tik pirmyn ir aukštyn! Ropščiamės per krioklius aukštyn, kartais visom keturiom, ir lazdos dažniau trukdo nei padeda, porą kartų net suabejojam, ar užlipsim, ar nenuslysim. Bet įveikiam ir šį tarpeklį, ir jau viršuje, ant saugaus tako, visos sutinkam, kad tai buvo superinis nuotykis (nors gal ir nesinorėtų jo kartoti).

Lietus vis nesiliauja, matomumas beveik nulinis, vaizdų nėra, kartais net ir tako ženklų tenka gerai paieškoti arba per lietų traukti iš kišenės telefonus ir tikslintis trasą maps me žemėlapyje. Galiausiai pasiekiam Forcella Averau – dabar jau beliko tik apeiti aplink kalną lengvu žvyro taku ant šlaito, o kitoje jo pusėje turėtų būti mūsų trobelė.

Rifugio Averau pasiekiame pusę keturių, sušalusios ir sušlapusios, bet vis dar geros nuotaikos. Rūbinėje apačioje paliekam džiovintis batus, registruojamės ir einam ieškoti savojo dormo. Nakvosim šiąnakt dideliame kambaryje su 11 lovų, bet jos paklotos balta patalyne, ir net rankšluosčiai yra (vienintelė trobelė, kur juos davė). Dušai Averau nemokami, kabinos net trys, ir karštas vanduo neribojamas – tikra palaima po tokios dienos kaip šiandien. Bet pirmiausia mes su Lina leidžiamės į barą tradicinio alaus bokalo. Atėjusios nusprendžiam, kad gal viskis geriau padės sušilti. Barmenas kilsteli antakius, kai paprašau „two whiskeys, neat“; netrukus jau gurkšnojam tą viskį, slapčia užsikąsdamos lašiniais iš savo dėžutės (baras šiuo dienos metu gali pasiūlyti tik sumuštinių), po kūną sklinda maloni šiluma, gyvenimas vėl atrodo gražus. Dabar jau galima ir kasdieniais žygio reikalais užsiimti – iškraustyti kuprinę, pasikabinti šlapius rūbus, kad išdžiūtų (laimei, šioje trobelėje yra tam skirtas atskiras šildomas kambarys), išsimaudyti karštame duše ir pagaliau įlįsti į baltą šiltą švarią lovą. Kokia palaima!

Apie šeštą vakaro lietus pagaliau nustoja, dangus išsigiedrija. Rengiamės ir su šlepetėm einam į lauką (šlapi batai liko džiūti rūbinėje), o ten mus pasitinka fantastiški vaizdai į visas puses. Ypač nuostabiai atrodo vakaro saulės nušviestos Cinque Torri uolos.

Už mūsų, nuožulnios uolėtos keteros viršuje, vos matosi Rifugio Nuvolau – gerai būtų iki ten užlipti ir pasimėgauti vaizdais kaip iš paukščio skrydžio. Bet plastmasinės šlepetės nėra tinkamiausias apavas tokiam žygiui, tad atsisakom šios idėjos ir pasitenkinam ne ką blogesniais vaizdais nuo Averau perėjos.

Septintą vakaro prasideda keturių patiekalų vakarienė. Sėdame prie mums paskirto staliuko, gauname meniu ir renkamės, ką valgysim, nes kiekvienam patiekalui yra po kelis variantus. Aš jau žinau, kad čia maitina labai skaniai (mudu su vyru pietavome Averau prieš du metus, atėję nuo Passo Giau), tad tikiuosi tik geriausio – ir nenusiviliu. Minestrone sriuba, žalios salotos (padažą prie jų galima pasirinkti), kiaulienos dešrelės su bulvėmis, ir nuostabusis prosecco torčiukas, kurį irgi atsimenu iš ano karto. Ir dar visoms po taurę labai puikaus Verdicchio vyno. Tobula vakarienė! Dėl maisto kol kas Averau dalijasi pirmą vietą su Muntagnoles.

Na o pavalgius nelabai yra ką daugiau veikti, tad grįžtam į dormą ir kraustomės į lovas. Man kaip visada teko viršutinė, bet tai nėra blogai – čia viršuje daugiau erdvės, tik nulipti žemyn sudėtingiau. Dar užtenka jėgų paruošti dienos reportažą socialiniams tinklams, ir devintą valandą nulūžtu. Labai tikiuosi, kad dideliame dorme nebus garsiai knarkiančių, bet kita vertus, nuovargis daro savo – jei kas ir knarks, tai greičiausiai negirdėsiu (tikiuosi, kad ir manęs, jei ką, gal niekas negirdės).

Penktoji diena (ketvirtadienis). Rifugio Averau – Rifugio Citta di Fiume

Statistika: 13 kilometrų, 500 metrų aukštyn, 1200 metrų žemyn, 9 valandos. Giedra ir šilta.

Iš vakaro išsilijęs, ryte dangus vis dar giedras. Po skanių ir sočių pusryčių pakuojamės kuprines, pasiruošiam vandenį (geriamo trobelėje nėra, tenka vėl naudoti Aquatabs), trumpai pasidžiaugiam vaizdais ir pradedam šios dienos trasą. Oficialus takas pro Nuvolau leidžiasi žemyn per Ra Gusela masyvą, ir visi kelionių gidai perspėja, kad šis takas ne visiems tinkamas, nes gana sudėtingas. Nemaža dalis žygeivių (jų tarpe ir mes) renkasi saugesnį variantą – nuo Rifugio Averau leistis žemyn ir į Paso Giau eiti kalno kontūrą atkartojančiu taku apačioje. Tiesa, pirmiausia dar reikia nusileisti nuo Averau iki tako pradžios be proto stačiu žvyro keliuku. Labai nemalonus tas keliukas, bet lėtai ir užtikrintai jį įveikiam.

Nusileidusios  į slėnį, palyginus nesunkiu taku palei Ra Gusela uolas einame iki Passo Giau, lydimos nuostabių vaizdų (aš jau esu šiuo taku ėjusi prieš du metus, tik priešinga kryptimi).  Tik iš kitos pusės ateinančių žmonių take vis daugėja – Giau perėja lengvai pasiekiama automobiliu ar autobusu.

Ra Gusela uolų papėdėje mūsų takas vėl susijungia su pagrindiniu AV1 taku. Nusifotografuojam atminčiai ir leidžiamės iki Giau trobelės, kavos ir pyrago. Čia irgi gausybė žmonių, bet mums jie netrukdo – žinom, kad vėl išėjus į taką, jų gerokai sumažės.

Kiek pailsėję kertame kelią ir kitoje jo pusėje susirandame AV1 taką rodantį ženklą. Oras vis dar puikus, pamažu kylam aukštyn, vaizdai fantastiški. Einu ir galvoju, kad ši diena kol kas dosniausia vaizdais.

Persiritus per Col Piombin, kitoje pusėje atsiveria platus žalias slėnis. Leisimės žemyn, o paskui kitoje pusėje kilsim iki Forcella Giau. Pakilimas ilgas ir nelengvas, bet sustojus atsipūsti džiugina už mūsų likę kalnų vaizdai. Dar tik vakar iš arti matyti Cinque Torri bokštai jau sparčia tolsta, bet dar vis puikiai matosi.

Užpūškavusios į Forcella Giau, viršuje vėl sutinkame žygeivį iš Honkongo, su kuriuo bendravome pirmąjį vakarą Biela trobelėje. Pasidalijam įspūdžiais, apsikeičiam nuotraukom ir vėl išsiskiria mūsų keliai, bet tik iki vakaro – jis nakvos toje pačioje trobelėje kaip ir mes. O netrukus sutinkame ir dvi australes, kurios nenorėjo dalintis obuoliais su asiliuku ir padėjo Sonatai įveikti nedidelę krizę pakeliui į Forcella del Lago. Labai smagūs tokie susitikimai daugiadieniuose žygiuose, kai net vardų kitų žygeivių nežinai, bet bendrauji kaip su senais pažįstamais.

Kitoje Forcella Giau pusėje vaizdai vėl kitokie – einame plačia plynaukšte, aplink stūkso įvairiausių formų uolos, tolumoje matosi Cima Ambrizola masyvo smailės. Labai gražus takas šiandien, ir eiti nesunku, gal kad jau pripratau per tas dienas. Širdis dainuoja, o kojos rodos pačios neša tolyn.

Lygus gražus takas, žinoma, nesitęsia ilgai – netrukus vėl ima kilti aukštyn ir atveda iki labai vaizdingos Ambrizola perėjos. Nuo kitos keteros pusės matosi giliai slėnyje nusidriekęs Cortina d’Ampezzo miestelis – net nepagalvotum, kad iki jo taip sąlyginai netoli. Norintys palikti AV1 taką gali čia sukti žemyn link Cortinos.

Palikęs vaizdingąją perėją, takas veda tolyn per akmenimis nusėtą šlaitą (atsigręžus atgal atsiveria nuostabus jau nueito tako vaizdas) ir per dar vieną nedidelę perėją nusileidžia iki apleisto ūkio, Malga Prendera.

Einam jau beveik aštuonias valandas, pamažu ima jaustis nuovargis, o kelio galo vis dar nesimato. Takas atsiremia į miškingą kalno šlaitą ir vėl ima kilti aukštyn. Žemėlapis sako, kad jau tik pora kilometrų beliko, bet jie labai prailgsta. Kiekvieną dieną taip – paskutinė valanda-pusantros tęsiasi, rodos, visą amžinybę, bet ateini į trobelę, nusimeti kuprinę, atsigaivini po karštu dušu, ir viskas pasimiršta, lieka tik pamatyti vaizdai ir įsimintinos patirtys.

Dar vienas posūkis – ir pagaliau pamatome miškingame slėnyje stovinčią Citta di Fiume trobelę. Viduje jauku ir šilta, o mus džiaugsmingai pasitinka draugelis iš Honkongo (jau trys valandos kaip atėjęs) ir atsinešęs Cicerone gidą, klausia, kokiu taku mes leidomės nuo Averau, nes takas, kuriuo jis ėjo, net ir jį, patyrusį žygeivį, kiek nugąsdino. Išsaiškinam, kad jis ėjo oficialiu taku, bet vienoj vietoj gerai nepaskaitė instrukcijų ir užuot ėjęs žemyn, dar įkopė į kalno viršūnę. Toji tako dalis nuotraukose mums visai nepatiko!

Nakvojam šįkart šešiaviečiame dorme, su dar dviem žygeivėm. Vietos kaip visada minimaliai, bet mes jau pripratusios, kiekviena turim savo rutiną. Dušas ir čia mokamas, 5 eurai už 4 minutes. Tenka ilgokai palaukti eilėje, o ir dušas temperamentingas, ne visiems pavyksta įjungti karštą vandenį, bet mūsų žetonai veikia puikiai, o 4 minutės karšto vandens, pasirodo, yra visai nemažai, net ir galvai išsiplauti tiek laiko užtenka!

Vos ne pirmos ateiname vakarienės, nes esame labai alkanos. Honkongietis Justin pasodinamas prie mūsų stalo, tad šiek tiek pabendraujam. Vakarienė kiek nuvilia – valgyti galima, bet tik tiek. Ypač neapetitiškai atrodo prie karšto patiekalo patiekti virti špinatai ir dar kažkokios žolės. Reikalus kiek pataiso desertas, bet dėl maisto šios trobelės tikrai nerekomenduočiau. Na bet alkanos nelikom, o tai svarbiausia. Diena buvo ilga, akys jau merkiasi, tad ilgai nevakarojam ir dar prieš devynias dorme gęsta šviesa.

Šeštoji diena (penktadienis). Rifugio Citta di Fiume – Rifugio Coldai

Statistika: 9,3 kilometrai, 560 metrų aukštyn, 340 metrų žemyn, 6 valandos. Apniukusi diena, bet be lietaus.

Pabundu kaip visada anksti ir išeinu į kiemą pasidairyti. Šalta, žolė drėgna nuo tirpstančio šerkšno, o tolimas kalnų viršūnes jau dažo pirmieji saulės spinduliai. Man, miegalei, retai tenka pamatyti saulėtekį kalnuose – dar vienas daugiadienio žygio privalumas!

Po visai neblogų pusryčių (po vakarykštės keistokos vakarienės nelabai žinojom, ko tikėtis) renkamės daiktus, jau ganėtinai vikriai kraunamės kuprines, pasigaminam vandens (geriamo ir vėl nėra) ir kiek prieš pusę devynių išeinam į trasą. Takas kurį laiką veda per mišką, kol galiausiai pakyla ant atviro akmenuoto šlaito. Geras porą valandų einam tuo šlaitu, Monte Pelmo masyvo papėdėje. Rytas apniukęs, virš mūsų stūkso didžiulės uolų sienos, už nugaros lieka žaliai pilka žemesnių kalnų panorama, o žemai ir toli pro debesis matosi žalias slėnis. Eiti nesunku, kūnas jau pripratęs prie žygio ritmo, belieka tik mėgautis vaizdais ir ramybe aplink.

Galiausiai takas nusileidžia iki asfaltuoto kelio Staulanza perėjoje. Einam į Rifugio Staulanza kavos pertraukėlei, atsargiai apeidamos prie durų kietai miegantį šunį, o kadangi jau kažkaip spėjom praalkti, prie kavos pasiimam ir po pyrago gabaliuką. Nauja daugiadienio žygio tradicija – rytinė kava su pyragu.

Kita trasos atkarpa – nelabai maloni, nes apie kilometrą tenka eiti judraus kelio pakraščiu, pro šalį švilpiant automobiliams. Lengviau atsikvepiam pamačiusios į mažesnį keliuką rodantį AV1 ženklą.

Peizažai šiandien visai kitokie nei ankstesnes dienas. Nusileidom žemai į slėnį, rūsčių pilkų kalnų tik viršūnės tolumoje bekyšo, o mus supa žalios pievos ir miškas, pakelėje ganosi karvės, praeiname ir keletą sodybų. Visiška idilija, ir takas nesunkus, bet man jau ima trūkti dramatiškų kalnų vaizdų.

Kaip jau įprasta kalnuose, lengvas ėjimas netrukus baigiasi, ir tenka labai stačiai kopti į žolėtą kalvą. Pasiekus keterą takas išsilygina, bet vis dar veda aukštyn. Oras tuo tarpu subjūra, ima pūsti šaltas vėjas, net ir lietaus keli lašai iškrenta, bet – mūsų laimei – rimtai neįsilyja. O tolumoje jau matosi dar viena aukštų dantytų uolų grandinė – spėliojam, ar neteks mums ristis į kitą jų pusę, nes žinom, kad šios dienos pabaigoje laukia nemenkas pakilimas. Takas tuo tarpu suka žemyn į slėnį, ir netrukus prieiname Malga Pioda ūkį. Pakelėje prigulusi nemaža avių kaimenė, tarp jų ir keli aviganiai šunys, taip panašūs į avis, kad iškart jų ir nepamatysi.

Mes jau ir vėl išalkome, tad priėję iš pažiūros tuščią ir apleistą ne tai kluoną, ne tai tvartą, susėdam ant lentinės terasos papietauti – dar vis turim ir lašinių, ir lietuviškos duonos. Vos spėjam suvartoti šios dienos davinį, ir mus apsupa netoliese besiganančių asiliukų būrys. Ir prasideda linksmybės – drąsiausias asilas bando iš arčiau susipažinti su Gintare, paskui nori pavogti (jau tuščią) pietų dėžutę, o kai ją atimu, ima graužti kuprinės dirželį. Iš juoko net verkdamos bandom kaip nors tuos asiliukus nustumti toliau, bet čia ir paaiškėja, kad patarlė „užsispyręs kaip asilas“ tikrai ne iš piršto laužta – jie nekruta iš vietos, ir nors tu ką! Kol neateina dar viena žygeivių pora, ir vieno jų vilnonis megztinis pagaliau nuvilioja asiliukus nuo mūsų, tad galim ramiai susirinkti savo daiktus. Juolab kad jau laikas nešdintis – pastatas, pasirodo, gyvenamas, keliu atbilda džipas su ūkio savininkais. Asilai, juos pamatę, iškart praranda susidomėjimą žygeiviais, o mes dar ilgai juokiamės iš netikėto nuotykio.

Mūsų spėlionės buvo teisingos – turėsime užkopti kelis šimtus vertikalių metrų iki perėjos, kurią iš apačios vos įžiūrime anksčiau nuo tako matytos uolų sienos – Cima Coldai – pakraštyje. Takas netikėtai judrus, ir į vieną, ir į kitą pusę eina daug žmonių, didžioji dauguma kalba itališkai. Kopimas vietomis nejuokingai status, bet džiugina nuo tako atsiveriantys vis platesni vaizdai – jau buvau jų pasiilgusi! Monte Pelmo slepiasi po debesiu, bet puikiai matosi akmenų ir žvyro šlaitas jo papėdėje, kuriuo atėjome, o kai pro debesų properšą išlenda saulė, įžiūrime ir Citta di Fiume trobelę tolimame žaliame slėnyje. Net sunku patikėti, kad tik šįryt ten buvome.

Dar vienas posūkis – ir prieš mūsų akis atsiveria aukšta stati perėja. Jei galvojom, kad iki šiol ėjimas buvo status, tai dabar jau turbūt visai galą gausim! Bet pirmiausia einam pasifotografuoti ant uolų prie tako, ir pasidairyti į žemai slėnyje nusidriekusį miestelį.

Trečią popiet pagaliau įkopiame į perėją. Dar vienas tako vingis, ir kitoje uolų pusėje pagaliau pamatome Coldai trobelę, iš trijų pusių apsuptą kalnų ir jau pusiau pasislėpusią žemuose debesyse. Įveikėm dar vieną trasos etapą – net šiek tiek gaila, kad jau nedaug jų beliko.

Coldai trobelėje turime privatų keturvietį kambarį, mano lova, kaip visada, antrame aukšte, kopėtėlės kažkokios lievos, nepatogiai pakabintos ant aukšto kojūgalio (jau naktį, kai reikėjo nulipti, užsimanius į tualetą, sužinojau, kad galima jas ir lovos šone pastatyti). Dušas ir vėl mokamas, 5 eurai už 4 minutes, ir vėl su temperamentu, bet vanduo karštas ir atgaivina puikiai. Kambaryje nėra nei vienos rozetės (vienintelė trobelė su tokia situacija), tad telefonus ir powerbankus tenka palikti krautis tam skirtoje spintelėje bendrame kambaryje apačioje.

Nekantriai laukiam vakarienės, nes esam gerokai išalkusios. Atėję į salę, nustembam, kad paskirtų vietų nėra, sėdi kas kur nori. Šiaip ne taip randam vietos ilgo stalo gale. Personalo kavinėje daug, bet užsakymus vakarienei priiminėja tik vienas vyrukas su wifi valdomu aparačiuku rankose. Spausdinto meniu nėra, tad prie kiekvieno stalo vyksta ilga diskusija, kol visi apsisprendžia, ką nori valgyti. Praeina beveik valanda, kol pagaliau ateina mūsų eilė. Užsakytas maistas atkeliauja greitai, bet liekam labai nusivylusios – prėski tirolietiški kukuliai sultinyje, iki sprangumo perkeptas sausas kiaulienos kepsnys su pigiausios rūšies šaldytom bulvytėm fri, ir nuobodžios vaisių salotos desertui. Sugalvojam pasiimti vyno reikalams pataisyti, bet tai irgi klaida – vynas rūgštus ir neskanus. Triukšmas salėje toks, kad neimanoma susikalbėti, ir galiausiai visoms įsiskauda galvą. Belieka pakuotis į lovas ir eiti miegoti.

Septintoji diena (šeštadienis). Rifugio Coldai – Rifugio Vazzoler

Statistika: 10 kilometrų, 450 metrų pakilimo, 850 metrų nusileidimo, 8 su trupučiu valandos. Apniukęs oras.

Jau įprastas mano rytinis ritualas – anksti pabudus (šiame žygyje tai nesunku), čiupti šiltą pūkinę striukę ir eiti į lauką pasigrožėti saulėlydžiu. Rifugio Coldai nors ir nėra jaukiausia trobelė AV1 trasoje, bet vien jau dėl vaizdų galima lengvai pamiršti visus tuos mažus nepatogumus. Ryto saulės nušviesta panorama aplink – puikus atlygis už visus žygio vargus!

Pusryčiai, ačiūdie, geresni nei vakarienė, nors chaoso ir triukšmo labai daug. Greitai pavalgę ir susikrovę kuprines, kiek po aštuonių leidžiamės į kelią. Apšilimui – neilgas kopimas į perėją tuoj už trobelės. Pakeliui sutinkame priešinga kryptim einančią vieną iš dviejų australių – jos žygis jau baigiasi, pernakvojusi Rifugio Tissi, ji skuba nusileisti į slėnį, nes šiandien turi pasiekti Veneciją. Atsisveikinam kaip su gera drauge ir judam toliau.

Kitoje perėjos pusėje jau matosi gerokai žemiau esantis Coldai ežeras. Nusileidusios iki jo stačiais slidžiais takeliais, pasidarom netrumpą fotosesiją, o tada vėl kylam aukštyn.

Rytas praeina ant Civeta masyvo šlaitų. Kaip jau įprasta Dolomituose, takas vingiuoja per žvyro ir akmenų laukus, tai pakildamas, tai nusileisdamas, bet eiti nėra sunku, tik saulės trūksta, ir vaizdų nedaug, nes debesys tik kartais šiek tiek prasisklaido. Bet net ir tokiu oru kalnai įspūdingi, o žemai kabantys debesys prideda mistikos.

Pusę dvylikos prieiname kryžkelę. Galime eiti tiesiai į nakvynės vietą, o galime sukti į dešinę ir kilti iki Rifugio Tissi, garsėjančio svaigiais vaizdais. Kiek paabejojusios (laiko dar turim, bet ar bus tų vaizdų, jei debesys vėl užslinks?), nusprendžiame surizikuoti. Kopimas nelabai ilgas, bet status – gerokai išvargina. O trobelė išties stovi labai vaizdingoje vietoje – visas Civetta masyvas kaip ant delno! Palikę kuprines lauke, pirmiausia skubam vidun kavos ir pyrago, paskui einam pasidairyti.

Šioje trobelėje tikrai pagalvota apie instagramerius – lauke yra ir sūpynės, ir širdies formos medinis rėmas, fotografuokis kaip ir kur tik nori. Neatsispiriam pagundai ir mes.

Baigusios fotosesiją, stačiu šlaitu užsiropščiam į šalia esančią kalvą, ir jos viršuje pagaliau suprantam, kodėl Tissi trobelė taip giriama dėl vaizdų. Nuo plačios žolėtos keteros veriasi fantastiškos panoramos – į Aleghe slėnį ir ežerą apačioje, į kalnus aplink, į Civetta masyvą už mūsų. Nuostabūs vaizdai, dar paįvairinami greitai plaukiančių debesų. Kaip gerai, kad nepatingėjom užlipti iki Tissi!

Tissi užtrunkame daugiau nei pusantros valandos, taip čia smagu. Bet diena su galu, jau pusė dviejų, o mūsų dar netrumpas kelias laukia. Sekantis trasos etapas – labai status ir nemalonus nusileidimas akmenuotais takais į Civetta masyvo papėdę. Eiti tenka lėtai, apskaičiuojant kiekvieną žingsnį. Vėl pasidžiaugiam, kad turim po dvi trekingo lazdas, be jų būtų daug sunkiau.

Pagaliau takas tampa normalesnis, galima eiti greičiau. Vaizdai vėl keičiasi – nusileidom žemiau, daugiau žalumos, mažiau dramos. Oras vėl subjūra, atvėsta, traukiam iš kuprinių šiltesnius rūbus ir džiaugiamės, kad nors nelyja. (Pasisekė mums visgi su oru šiame žygyje, lietaus gavom daug mažiau nei buvo galima tikėtis.)

Prisėdę ant didelių akmenų kalnų pievoje, sudorojam paskutines lietuviškų lašinių ir duonos atsargas (tikrai nesitikėjau, kad užteks iki pabaigos, nors porcijos ir mažėja kasdien), kiek pailsim – ir vėl į kelią. Per mišką nusileidžiam į didelę pievą, čia takas pažliugęs, tenka eiti atsargiai, kad batų neprisemtumėm. Po kurio laiko vėl kylam aukštyn, į dar vieną kalnų perėją – tikimės, kad gal jau paskutinę šiandien, nes jau imam jausti nuovargį.

Nuo perėjos matosi mišku apaugę kalnai, spėliojam, kad ten kažkur turėtų būti ir mūsų nakvynės vieta, bet kol kas jos nesimato. O kalnai čia ir vėl kitokie – siauros aštrios viršukalnės, primenančios pasakų bokštus. Artėjame prie Moiaza masyvo.

Dar pora kilometrų tankiu mišku, pro egles šmėžuojant Moiaza bokštams, ir štai pagaliau – Rifugio Mario Vazzoler, jauki trobelė raudonom langinėm, iš trijų pusių apsupta miško, o nuo kiemo veriasi vaizdai į rodos visai šalia stūksančius kalnus. Ir maža koplytėlė šalia.

Vazzoler trobelė – viena iš jaukesnių šiame žygyje. Tiesa, mūsų privatus kambarys ypatingai mažas, vos telpam praeiti tarp dviejų dviaukščių lovų, bet dušai ir tualetai tvarkingi (dušas mokamas, 3 eurai už 3 minutes karšto vandens), o vakarienės meniu atrodo labai viliojančiai (kaip ir daugumoje trobelių, konkrečius patiekalus išsirinkom registracijos metu). Mobilaus ryšio čia nėra, bet gauname po privatų wifi kodą: nemokamai galime išnaudoti po 500 Mb, o jei norėsis daugiau, galima pirkti naują kodą. Vakarienė labai skani, o prie jos dar pasiimam butelį balto vyno – juk paskutinis žygio vakaras, reikia atšvęsti. Gal nuovargis, o gal ir vynas lipina akis, tad užmiegu nei devynių nesulaukusi.

Aštuntoji diena (sekmadienis). Rifugio Vazzoler – Listolade

Statistika: 8 kilometrai, apie 1000 metrų žemyn, 4 valandos.

Paskutinis žygio rytas. Šįryt paliksime Alta Via 1 trasą ir leisimės žemyn į Listolade kaimelį prie SR203 kelio, netoli Agordo. Bet pirmiausia – pusryčių! Jie skanūs ir gausūs, nors ir tenka pasistumdyti eilėse prie maisto ir kavos. Pasistiprinusios paskutinįkart susikrauname kuprines, nusifotografuojam prie trobelės ir judam. (Dar buvom žadėjusios pasidairyti po šalia esantį botanikos sodelį, bet jis neatrodo labai įspūdingai, tad nusprendžiam negaišti laiko.)

Šios dienos trasa nors ir netrumpa (8 km), bet nesunki, ir tik žemyn – apie 1000 vertikalių metrų. Platus žvyro kelias, tinkamas ir džipams, vingiuoja šlaitu Moiazza masyvo papėdėje, o apačioje jau vilioja platus žalias Corpassa slėnis. Apniukę, bet nelyja – orų dievai ir šiandien mus myli.

Prieiname kelio posūkį, nuo kurio atsišakoja tolesnis AV1 takas, vedantis į Rifugio Carestiato. Štai ir atėjo tas momentas, kai paliksime trasą. Dvejopi jausmai apima – ir gaila, kad jau viskas, ir šioks toks palengvėjimas, nes ėjimo tam kartui kaip ir gana, daugiau dienų nebesinori (nors jei reiktų, tai eičiau ir nueičiau.) Pamojuojam AV1 ženklui ir toliau einam žemyn. Sutinkam vis daugiau italų, einančių aukštyn su mažom kuprinytėm. Šiandien sekmadienis, o takas, kuriuo einame, pasirodo, yra gana populiarus tarp dienos žygių mėgėjų.

Paskutinis sustojimas išplėstinei fotosesijai – labai fotogeniškas tiltelis per negilią, bet sraunią upę kalnų fone. Ir vėl truputį gaila, kad žygis jau į pabaigą –  pasiilgsiu šitų vaizdų!

Apie dešimtą ryto pasiekiam Rifugio Capanna Trieste. Dar nesam pavargusios, bet labai norim kavos, o prie jos ir pyrago. Užsisėdim ilgokai, o lauke tuo tarpu išsigiedrija, ir likusius 4 km iki Listolade žygiuojame lydimos mėlyno dangaus ir svaigių dangun įsirėžusių Dolomitų bokštų vaizdų. Tik status asfalto kelias nedžiugina – juokiamės, kad geriau jau per šaknis ir akmenis eiti.

Po keturių žygio valandų, lygiai vdurdienį, pasiekiame jaukų Listolade kaimelį, prisiglaudusį labai vaizdingame kalnų slėnyje (eidama jo gatvelėmis galvoju, kad čia galėtų būti puiki bazė kitoms atostogoms Dolomituose – nes tikrai žinau, kad norėsiu dar čia grįžti). Monte Civetta viešbučio kavinės terasoje jau laukia iš Mantujos atvažiavęs mano vyras. Visi kartu papietaujame, pasidarome dar vieną bendrą nuotrauką, ir skirstomės – merginos lieka laukti autobuso į Treviso, o mes išvažiuojame link Lago di Garda.

Taip ilgai lauktas ir planuotas Alta Via 1 nuotykis baigėsi. Per septynias su puse dienos įveikėme 85 kilometrus, apie 6-7 tūkstančius vertikalių metrų aukštyn-žemyn, iš viso trasoje praleidome 58 valandas (kiek iš jų buvo skirta fotosesijoms – istorija tyli). Tik apie 8 valandas ėjome per lietų, likusį laiką orų dievai mums buvo palankūs. Takas nebuvo lengvas, kas vakarą ateidavom į nakvynės vietą smarkiai pavargusios, bet visus vargus su kaupu atpirko svaigūs vaizdai ir nuostabus bendrystės jausmas, lydėjęs visas tas dienas. Alta Via 1 trasa – nuostabi, o mūsų kompanija – dar nuostabesnė! Gintare, Lina, Sonata – ačiū, kad buvome kartu!