Kaip viskas prasidėjo, galite pasiskaityti ankstesniame blogo įraše. O dabar keliaukime toliau…

Pirmadienį vyras keliasi labai anksti – jo laukia kelionė į oro uostą ir skrydis namo. Aš dar kartelį balkone pasimėgauju rytine kava ir kalnų vaizdais, neskubėdama papusryčiauju, išsiregistruoju iš viešbučio ir palikusi jiems pasaugoti savo lagaminėlį išeinu ieškoti nuotykių. Laikas išbandyti Šamoni keltuvus! Šįkart renkuosi Planpraz/Brevent variantą. Pirmasis keltuvas užveža mane į Planpraz plynaukštę 2 km aukštyje. Nuo čia veriasi svaigūs vaizdai į Monblano masyvą ir į Šamoni slėnį, bet nėra kada jais gėrėtis – matau, kad žmonės jau lipa į kiek toliau laukiančią antrojo keltuvo kabiną, taigi bėgte bėgu, kad suspėčiau, nes nežinau, kaip dažnai tie keltuvai kyla į Le Brevent viršūnę. Pasirodo, skubėjau be reikalo, nes gondola pajudėjo tik po dešimties minučių.

Le Brevent stotis nuo PLanpraz atrodo dar įspūdingiau nei iš slėnio – pačiame statmenos uolų sienos viršuje prilipinti keli pastatai, tarsi kregždės lizdas namo pastogėje. Pakilimas užtrunka gal 10 minučių ir per tą laiką keltuvas įveikia dar 500 vertikalių metrų. Viršuje laukia nepakartojamo grožio kalnų panorama – ir nemaži plotai sniego ant aplinkinių šlaitų. Kažin ar sniegas nesutrukdys man nusileisti žemyn planuota trasa? Nesitikėjau, kad dar tiek daug jo bus nenutirpusio! Kiek paabejojusi nusprendžiu nekeisti savo planų – jei prieisiu neįveikiamą sniego kliūtį, tiesiog apsisuksiu ir grįšiu atgal.

Trumpai pasidžiaugusi vaizdais nuo viršutinės apžvalgos aikštelės (ilgai ten užsibūti nesinori, nes pučia stiprus šaltas vėjas), apačioje susirandu savojo tako pradžią ir leidžiuosi į žygį. Šios dienos tikslas – nusileisti atgal į Šamoni, pakeliui aplankant Bel Lachat trobelę ir Merlet gyvūnų parką. Šamoni turizmo informacijoje gauta brošiūra sako, kad turėčiau užtrukti apie keturias valandas.

2,5 km aukštyje vingiuojanti trasa man smarkiai primena Tatrus – tokie patys akmenynai ir iš didžiulių akmenų luitų sudėliotas takas, ta pati rūsti pilka spalva aplink ir kur ne kur slėnyje spingsintys mėlyni kalnų ežeriukai. Kad čia visgi ne Tatrai, o gerokai aukštesnės Alpės, nuolat primena snieguotų viršukalnių panorama kitoje slėnio pusėje. Einu koja už kojos, vis sustodama pasigrožėti vaizdais ir pafotografuoti. Tiesiog nenoriu eiti greičiau, nes tada ir takas greičiau pasibaigs, ir teks palikti šią nuostabią kalnų karalystę. Bet judėti reikia – diena su galu, o kelias netrumpas.

Na argi nepanašu į Tatrus?

Prie seklaus kalnų ežeriuko stabteliu pailsėti. Prisėdus ant žemo akmens, vaizdas tampa dar gražesnis – vandenyje suvirpa tolimų viršukalnių atspindžiai.

Brevent stotis vis labiau tolsta. Sutinku nemažai žygeivių, einančių priešinga kryptimi. Nepavydžiu jiems – man visada lengviau leistis žemyn negu kopti aukštyn. Nors ir mano takelis įnoringas – tai jis leidžiasi žemyn, tai jau žiūrėk vėl aukštyn kyla…

Po maždaug valandos (nors teoriškai turėjau užtrukti tik pusvalandį) pasiekiu pačią įspūdingiausią trasos atkarpą. Takas bėga neplačia kalno ketera, vienoje keteros pusėje – akmenuotas negilus slėniukas ir Brevent ežeras, kitoje pusėje šlaitas staigiai sminga žemyn ir leidžiasi giliai giliai į Šamoni slėnį, kur pro lengvą debesų šydą boluoja miesto pastatai. Anapus slėnio švyti baltos Monblano masyvo kalnų viršūnės, šlaitus dabina melsvos ledynų kaskados, pro šalį plaukia balti pūkuoti debesėliai, kartais užkliūdami už kokios smailesnės viršūnės. Tie balti kalnai atrodo taip arti – rodos, ranką ištiestum ir pasiektum. Jau net nebesinori niekur toliau eiti – tik prisėsti ant uolų ir tyliai būti, ir gerti į save tą grožį ir ramybę…

Šiandien orų prognozės žadėjo lietų. Kol kas nelyja, bet dangus pamažu niaukstosi, ir vėjas vis stiprėja – panašu, kad orai tikrai keičiasi. Būtų gerai nusileisti nuo atviros kalno keteros, kol neprasidėjo lietus, bet kalnuose per daug nepaskubėsi – status akmenuotas takas diktuoja savo tempą. Dar ir porą sniego ruožų tenka pereiti – priėjusi pirmąji ir patį didžiausiąjį net suabejoju, ar neteks suktis ir grįžti atgal. Bet susikaupiu ir pereinu.

Šiek tiek po vidurdienio pasiekiu Bel Lachat kalnų trobelę. Kieme pilna žmonių – kas šaltais gėrimais gaivinasi, kas kavą gurkšnoja, o kai kas ir pietauja. Aš jau kiek praalkusi, taigi užsisakau omletą. Kaina maža nepasirodo (12 eurų), bet tokio skanaus omleto jau seniai nebuvau valgiusi! Gal ir kalnų oras jam skonio prideda? Pavalgiusi ir šiek tiek pailsėjusi vėl leidžiuosi į kelią. Už kelių minučių takas atveda ant plataus ir aukšto kalno šlaito viršaus. Pažiūrėjusi žemyn neapsidžiaugiu – nusileidimas bus labai status ir labai ilgas.

Takelis serpantinais vingiuoja šlaitu žemyn, kartais paįvairinamas grandinių, metalinių bei medinių laiptukų. Pagaliau pasiekiu šlaito apačią, nors iki slėnio dugno dar labai toli – Šamoni vos matosi ten kažkur žemai. Bet oras vis dar geras, eiti smagu, mane ištisai lydi kalnų vaizdai kitoje slėnio pusėje – tobulas žygis, visom prasmėm!

Po beveik keturių valandų pasiekiu 1500 m aukštyje esantį Merlet Animal Park. Žinau, kad tai labai graži vieta ir kad čia galima pamatyti įvairių kalnų gyvūnų, kurie Merlet teritorijoje gyvena beveik laisvės sąlygomis. Kita vertus, iki Šamoni dar beveik valanda ėjimo, o aš jau truputį pavargusi – nusprendžiu palikti šį parką kitam kartui ir kiek pailsėjusi einu toliau. Takas veda kalno šlaitu per mišką ir palengva leidžiasi žemyn. Oras vis dar geras, dažnai pasitaikančiose properšose veriasi puikūs vaizdai – o aš skaičiuoju kilometrus ir svajoju apie karštą dušą. Pasirodo, ir kalnų magija geriau mėgautis ne per didelėmis dozėmis!

Pabaigoje dar truputį paklystu (ženklai sankryžoje nelabai informatyvūs, kas retai pasitaiko Alpėse), per anksti nusileidžiu žemyn ir paskutinius du kilometrus tenka eiti nuobodžiu asfaltuotu keliu. Pora valandų vėliau nei buvau planavusi pasiekiu viešbutį Šamoni centre, kuriame su drauge gyvensime iki šeštadienio. Draugė jau atvykusi ir įsikūrusi. Viešbutis nedidelis ir jaukus, po kambario langu šniokščia srauni kalnų upė – bus smagu miegoti prie atviro lango, vietoj lopšinės klausantis upės muzikos! Karštas dušas kaip ranka nuima mano nuovargį, ir po valandos jau sėdime su drauge lauko kavinės terasoje ir mėgaujamės Aperol Spritz kokteiliu. Oras vis dar geras, žadėto lietaus nei ženklo, akis džiugina virš miesto stūksantys snieguoti kalnai, kalbos kaip vandens – tobulas vakaras!

Orų prognozės, deja, pasitvirtina – antradienio rytas mus pasitinka žemai kabančiais debesimis ir purškiančiu lietumi. Ilgai pusryčiaujame jaukioje viešbučio kavinukėje, porą valandų pasivaikščiojame po parduotuves, kažkur papietaujame… Popiet nusprendžiame surizikuoti ir leistis į trumpą žygį takeliu per mišką virš slėnio, bet vos po pusvalandžio tenka vėl leistis žemyn – lietus įsismarkauja kaip reikiant ir takelis gresia pavirsti dumblo jūra.

Trečiadienį oras toks pats – žemi debesys ir lietus. Aukštikalnių žygius tokiu oru geriau pamiršti. Pavarčius turistines brošiūras kyla idėja traukiniu važiuoti iki Les Houches ir praeiti kuria nors iš tenykščių trasų. Apsigalvojame, kai TIC darbuotoja parodo webcam vaizdus iš Les Houches – matosi tik balto rūko siena. Vienintelė vieta, kur šįryt geras oras – 3 kilometrais aukščiau esanti Aiguille du Midi apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria fantastiški vaizdai į Monblaną ir kitus slėnį supančius kalnus. Aš abejoju, ar verta ten kilti tokiu oru, bet draugei norisi kažką veikti – ji jau trečią dieną kalnuose, o dar praktiškai nematė jų. Kiek paabejoję perkame nepigiai kainuojančius bilietus ir dviem keltuvais kylame į beveik 4 km aukštį. Deja, pavėluojame – o gal tiesiog blogas oras mus pasiveja – jau vidurinėje keltuvo stotyje tvyro tirštas rūkas, o kylant į Aiguille du Midi pradeda snigti.

Aiguille du Midi pakliūvame į tikrą žiemą – aplink ledas ir sniegas, labai šalta ir siaučia pūga. Nesimato beveik nieko. Aš didelio nusivylimo nejaučiu, nes jau dukart esu čia buvusi geru oru, o draugei netgi patinka ta staiga vidurvasarį atėjusi žiema – ji bėgioja nuo vienos apžvalgos aikštelės prie kitos, džiaugiasi ir fotografuoja sniegą.

Gal po valandos 4 km aukštis primena apie save – mums abiems pradeda skaudėti ir svaigti galva, kartais pritrūksta oro, padažnėja širdies plakimas. Man tie simptomai pažįstami – žinau, kad jie išnyks tuoj pat, kai tik nusileisim žemyn. Draugė to dar nėra patyrusi ir beveik puola į paniką – bet abi vėl pasijuntame normaliai, kai nusileidžiame į 2,3 km aukštyje esančią Plan d‘Aiguille keltuvo stotį. Čia stabtelime kavos puodelio ant skardžio įsikūrusioje mažoje jaukioje kavinukėje. Oras per tą laiką nei kiek nepagerėjo – į langus beldžia kruša, smarkus vėjas kavinukės kieme siūbuoja apsnigtus skėčius nuo saulės. Mūsų optimistinis planas šiandien bent kažkiek pasivaikščioti ir vėl eina šuniui ant uodegos. Grįžtame prie keltuvo ir leidžiamės žemyn. Ir vėl tikimės, kad rytoj gal bus geresnis oras.

Ketvirtadienio rytas ir vėl lietingas. Bet lyja nesmarkiai, o popiet turėtų nustoti, taigi nusprendžiame visgi eiti į žygį. Eisime tuo pačiu taku, kuriuo aš ėjau pirmadienį, tik priešinga kryptimi, iki Merlet Animal park. Iš ten nusileisime į Les Houches ir traukiniu grįšime į Šamoni. Žygį pradedame pilnos entuziazmo – pagaliau darome tai, dėl ko čia ir atvažiavome! Lyg pajutęs mūsų nuotaiką, dangus šiek tiek prasiblaivo, net ir saulė trumpam išlenda. Aš palikau fotoaparatą viešbutyje, nusprendusi, kad neverta jo tampytis tokiu oru, taigi fotografuoju telefonu. Takelis smagus, po truputį kylantis mišku aukštyn, kitoje slėnio pusėje pro debesis šiek tiek matosi kalnai – ne taip gražu kaip anądien, o vis dėlto – kalnai, juose visada gera! Tiesa, šiandien beveik galėčiau patikėti, kad esame kažkur džiunglėse lietingojo sezono metu – apsiniaukę, šilta ir drėgna. Netrukus dar ir žemi debesys užslenka ir kurį laiką einame kaip per rūką.

Po pusantros valandos pasiekiame Merlet. Parko plotas – 22 hektarai, jis įsikūręs ant vaizdingo kalno šlaito su puikiais vaizdais. Beveik laisvės sąlygomis, ribojami tik parką juosiančios tvoros, čia gyvena kalnų ožiai, muflonai, elniai, danieliai, švilpikai ir dar kelių rūšių kalnų gyvūnai. Mes labiausiai norime pamatyti švilpikus. Bet pirmiausia einame pietauti, juolab oras ir vėl subjuro – tikimės kavinėje pralaukti lietų. Pietūs sotūs ir skanūs. Desertui – cafe gourmand (espresso puodelis ir kelių rūšių mini saldumynai).

Kai išeiname iš kavinės, lietus jau pasibaigęs, bet oro temperatūra nukritusi gal dešimčia laipsnių. Apsirengiame viską, ką turime su savimi (pasigailime, kad neturime pirštinių!) ir einame pasivaikščioti miškingais šlaitais. Parke yra du pažintiniai takai – trumpesnįjį galima įveikti maždaug per valandą, kitam, sudėtingesniam, reikėtų bent dviejų valandų. Nusprendžiame, kad tokiu oru užteks mums ir trumpesniojo tako. Parkas tikrai nuostabus, vaizdai svaigina net ir apsiniaukusią dieną, o kalnų ožiai, elniai ir danieliai ganosi visai šalia. Švilpikus irgi sutinkame – visai netikėtai ir visai ne ten, kur jų reikėtų ieškoti, jei tikėti parko nuorodomis – ir net galime iš arčiau į juos pasižiūrėti per galingus prie tako įtaisytus žiūronus. Kelis kartus pasigailiu, kad nepasiėmiau fotoaparato, nes fotografuoti čia tikrai yra ką. Tenka apsieiti su telefonu.

Parke praleidžiame daugiau laiko nei planavome – beveik tris valandas. Galiausiai pasukame link išėjimo ir susirandame tako į Les Houches pradžią. Eiti teks apie valandą. Orų prognozės šiai dienai buvo visiškos pievos – netrukus pradeda lyti, ir kuo toliau, tuo smarkiau. Leistis žemyn stačiais miško takeliais tokiomis sąlygomis – abejotinas malonumas, bet trauktis nėra kur. Einame susikaupę, jokioms pašalinėms mintims galvoje tiesiog nelieka vietos, galvoji tik, kaip teisingai pastatyti koją, kad nepaslystum ir nenuriedėtum slidžiu taku žemyn. Les Houches geležinkelio stotį pasiekiame jau gerokai sušlapusios, bet labai puikiu laiku – iki traukinio telikę penkios minutės, o važiuoja jie tik kas valandą. Labai savimi patenkintos įsitaisome patogiose kėdėse neilgai 20 minučių kelionei į Šamoni. Bilietą galima nusipirkti iš konduktoriaus, bet kadangi jis taip ir nepasirodė, tai parvažiuojame “zuikiu”. Abi džiaugiamės apturėjusios puikią dieną – net ir lietus nepajėgė jos sugadinti. Rytoj orai turėtų pagaliau pagerėti, taigi dar bus ir žygių, ir nuotykių! Bet apie tai – kitąkart.