Paskutinį rytą Kaše pusryčiaujame ilgiau nei įprastai, nes prie mūsų staliuko prisėda pasikalbėti jaunas padavėjas Ali. Laužyta anglų kalba pasakoja, kaip jam patinka Kašas, kaip čia gera nesezono metu, kai mažai turistų, ir siūlo mums pasilikti dar kelioms dienoms – juk čia taip smagu! Mes gal ir norėtume, bet… juk laukia naujos vietos, nauji įspūdžiai, nauji nuotykiai. Po pusryčių kraunamės lagaminus, atsisveikiname su viešbučio šeimininku ir vėl riedame vaizdingu pakrantės keliu. Netrukus sukame į mažesnį keliuką link Ucagiz – norime pamatyti paskendusį Likijos miestą Kekovą ir Simenos pilį. Girdėjome, kad dėl ekskursijų iš anksto tartis nereikia – taip ir yra. Vos spėjame įvažiuoti į kaimelį, tuoj prisistato energingas turkas, parodo, kur geriausia pastatyti mašiną, ir pasiūlo dviejų valandų ekskursiją laivu. Kapitonas – jo brolis, profesionalas, mes pakliuvome į tikrai geras rankas, tikina jis mus. „Brolis“ pasirodo irgi esąs tik tarpininkas, jo darbas – atvesti mus į prieplauką ir įlaipinti į nedidelį, bet švarų ir tvarkingą baltą laivą, kur jau laukia mažakalbis kapitonas.

Kekova truputį nuvilia. Gal kad namų darbų nebuvau padariusi, o gal prisisvajojau per daug? Įsivaizdavau, kad plauksime per seklią įlanką, o iš visų pusių mus sups po vandeniu glūdintys Kekovos griuvėsiai – kolonos, laipteliai, sienų liekanos, raižyto marmuro luitai. Realybė šiek tiek kitokia – kelios salelės su pakrantėse boluojančiomis senovinių pastatų liekanomis ir viena didesnė sala su brūzgynais apžėlusiais stačiais šlaitais ir visai neįspūdingais griuvėsiais pakrantėje. Plaukti laiveliu per ramią mėlyną jūrą labai smagu, bet pats nuskendęs miestas taip ir lieka tarsi nepamatytas. O ir nenuskendęs jis visai…

Po pusvalandžio pasukame link Simenos. Artėjant prie kranto, labai įspūdingai atrodo pilis ant aukštos kalvos, bet dar labiau  mus sudomina kalvos ketera su po ją išsibarsčiusiomis kapavietėmis. Būtinai norėsime čia pasivaikščioti!

Mūsų laivelis švartuojasi prieplaukoje, ir gauname valandą laiko pasivaikščioti po Simeną. Kapitonas įsitaiso pavėsyje pasišnekučiuoti su ką tik sutiktu pažįstamu, o mes akmeniniais laiptukais kylame aukštyn.

Įėjimas į pilį mokamas – nebrangu, kelios liros, bet jei tik dėl pilies, tai sakyčiau, beveik neverta mokėti. Visas įspūdis – nuo viršaus atsiveriantys vaizdai į įlanką. Tačiau tas pats bilietas galioja ir kapavietėms ant kalvos aplankyti. Jos tikrai įspūdingos, kaip ir vaizdai aplinkui.

Vėl nusileidę žemyn, užsukame į vieną iš prieplaukos kavinukių atsigaivinti šalto gėrimo stikline – šiandien labai karšta. Netrukus mus susiranda kapitonas, ir plaukiam atgal į Ucagiz. Ekskursija buvo puiki – ir visai nesvarbu, kad Kekovos miesto griuvėsiai bei Simenos pilis netapo jos “vinimis”. Mums labai patiko pats plaukiojimas, o dar labiau – pasivaikščiojimas tarp kapaviečių aukštai virš įlankos.

Grįžę į Ucagiz, dairomės, kur čia būtų galima papietauti. Pakrantėje yra kelios kuklios kavinukės su staliukais lauke, pavėsyje prie vandens. Visos jos pustuštės – turistų čia vos vienas kitas. Pasirenkame vieną ir klausiame iš pastato išėjusios moters, ar galėtume pasižiūrėti meniu. Ji moja ranka – ateikit, parodysiu! – ir vedasi mus vidun. Šaldytuvo vitrinoje sudėti iešmai su įvairiausios mėsos kebabais, kitame šaldytuve – padėklas su šviežiai pagautomis žuvimis. Vyrui pasiūlo pagaminti vegetarišką troškinį, o man rekomenduoja žuvį. Išsirenku vieną mažesnę, kad įveikčiau; moteris pasiteirauja, kaip man ją pagaminti, aš sakau, kuo paprasčiau, pagrilinkit, ir tiek. Ji supratingai linkteli (išeitų, gerai pasirinkau?). Tenka šiek tiek luktelėti (tai nėra labai sunku, kai sėdi prie mėlynos jūros šiltą vasaros dieną), bet kai pagaliau atkeliauja lėkštės su maistu, ore pasklinda dieviški kvapai. Pasakysiu nei kiek neperdėdama – tokios skanios žuvies seniai nebuvau valgiusi. Tiesiog iškepta ant grilio ir paskaninta citrininiu-česnakiniu padažu – atrodo, taip paprasta, o skanu be galo!

Pavalgę grįžtame iki pagrindinio kelio ir važiuojame link Demre. Čia norime pamatyti Myros griuvėsius ir šv. Mikalojaus bažnyčią. Bet šiandien matyt yra lengvų nusivylimų diena, nes ir Myra mums nepalieka labai didelio įspūdžio, palyginus su kitais jau matytais griuvėsiais. Teritorija mažutė – amfiteatras ir kelios kapavietės uolose. Viskas. Pusvalandžio su kaupu užtenka. Išskyrus mus, visi kiti turistai rusai. (Stebėjomės, iš kur tų rusų tiek, juk Rusija su Turkija susipykusios ir turizmo srautas iš Rusijos praktiškai visiškai išsekęs.) Suvenyrų pardavėjai prie įėjimo kreipiasi į mus rusiškai ir nepatikliai žiūri, kai vyras jiems angliškai sako nesuprantantis.

Kiek paklaidžioję po Demre, randame ir bažnyčią – tiksliau, randame ją tada, kai aš staiga suprantu, kad rudieji turistiniai ženklai su užrašu „Baba Noel“ rodo kelią į šv. Mikalojaus bažnyčią. Viduje – įspūdingos freskos ir daug rusų turistų. Jiems tai yra svarbi religinės piligrimystės vieta, ir būtent Rusijos caras XIX amžiuje finansavo bažnyčios restauraciją. Turistus iš Vakarų ši bažnyčia labiau domina dėl kitos priežasties – čia palaidotas Myros vyskupas šventasis Mikalojus, geriau žinomas kaip Santa Claus prototipas.

Palikę Demre, dar apie valandą važiuojame gražiuoju D400 keliu, o paskui išsukame į siaurą keliuką, serpantinais vingiuojantį žemyn link jūros per miškingas kalvas. Aplink labai gražu, bet apima jausmas, kad vis labiau tolstame nuo civilizacijos. Taip ir turi būti, juk važiuojame į Čirali – nuošalų kaimelį prie jūros, šalia Olympos griuvėsių. Paskutinį vakarą Kaše spėliojome, kaip mums seksis kaimo glūdumoje, ar nepasiilgsim jaukaus hipiško miestuko šurmulio, barų, džiazo, kavinukių pasirinkimo. Čirali gal net padoriai pavalgyt nebus kur? Vinguojant tuo siauru kalnų keliuku, vėl apima abejonės, ar gerai aš čia sugalvojau su tuo Čirali. Na bet pagyvensim – pamatysim.

Čirali pasiekiame jau po šešių. Mūsų viešbutis – gal už kilometro nuo kaimelio pakraščio. Išsinuomojome medinį namelį, nors čia yra ir viešbučio kambarių. Nameliai stovi žaliame subtropikų sode, jų gal 20, ir dauguma tušti, tik du užimti. Yra viliojančiai atrodantis baseinas, tikimės rytoj juo pasinaudoti. Mus pasitikęs šnekus ir svetingas šeimininkas paklausia, ar nenorėtume pavakarieniauti viešbutyje. Dėkingai priimame šį pasiūlymą, nes jaučiamės kiek pavargę ir visai nevilioja perspektyva eiti į kaimelį ir ieškoti, kur pavalgyti. Vakarienė skani ir soti – desertas jau beveik ir nebetelpa!

Po vakarienės visgi išsiruošiame į Čirali. Iki jo – gal 10 minučių pėsčiomis keliu per mišką. Čirali pasirodo esanti be galo jauki vieta. Praktiškai tai vienos gatvės kaimas, čia viskas vienoje vietoje – parduotuvėlės, kavinukės, maži viešbutukai ir pensionai. Prisėdame paskanauti obuolių arbatos spalvingai dekoruotoje kavinukėje ir nusprendžiame, kad mums čia patiks!

Kitas rytas prasideda puikiais pusryčiais prie baseino. Viešbutyje esame vieninteliai svečiai, kito namelio gyventojai jau išvyko. Personalas superinis – dėmesingi, bet neįkyrūs, aplink staliuką lyg ir nesisukioja, bet tuščią kavos puodelį pastebi iš karto. Turkiškų pusryčių stalas – įspūdingas! Čia dar ne viskas į kadrą tilpo, kas ant stalo buvo.

Šios dienos planas – Olympos griuvėsiai. Jie yra visai šalia Čirali, bet pasiekiami tik pėsčiomis, nes tarp griuvėsių ir kaimelio stūkso didžiulės uolos. (Privažiavimas iki Olympos yra kitoje uolų keteros pusėje, už kelių kilometrų nuo Čirali.) Mums iki griuvėsių – 15 minučių pėsčiomis. Įėjimas – tiesiai iš pliažo, apėjus beveik į jūrą įbridusią uolą.

Olympos griuvėsiai mus iškart užburia. Jie kaip tik tokie, kokie mums labiausiai patinka – apleisti ir paslaptingi, pasislėpę tankiame miške, su siauručių takelių raizginiu, kai eini ir spėlioji, „kur tas kelelis pilkas mane nuves“. Nuostabi vieta! Trys valandos prabėga kaip trys minutės, ir tik urzgiantys pilvai primena, kad jau pietų metas.

Išėję iš Olympos, tiesiai per pliažą einame atgal link Čirali. Pliažas čia labai gražus – ir pusiau tuščias, netgi sekmadienio popietę. Kiek toliau nuo pakrantės, miško pavėsyje, įsikūrę kelios paprastutės kavinukės. Staliukai lauke, su vaizdu į jūrą. Susigundome ir prisėdame vienoje iš jų. Užsisakome gozleme blynų su sūriu ir medumi – labai skanu!

Papietavę grįžtame į viešbutį ir porą valandų patingime prie baseino. Daugiau svečių nėra (šeimininkas rytą skundėsi, kad su turizmu šiemet labai prastai, po kiekvieno teroristinio akto pasipila atšauktų užsakymų lavina), visa viešbučio teritorija šiandien tik mūsų.

Po ankstyvos vakarienės vienoje iš Čirali kavinukių imamės antrosios šios dienos plano dalies – žygio iki Chimeros ugnelių. Tako pradžia – už kelių kilometrų nuo Čirali, iki ten važiuojame mašina. Dar visiškai šviesu, kai pradedame kopti į kalną. Akmenuotas takelis stačiais serpantinais kyla aukštyn; užtrunkame maždaug 20 minučių, kol pasiekiame atvirą kalno šlaitą. Mus pasitinka keistas vaizdas – plyšiuose tarp akmenų plevena daugybė mažų liepsnelių. Ugnies šaltinis – iš kalno gelmių besiveržiančios dujos. Kažkada seniai tikriausiai žaibas (o gal kartais ir žmogus?) uždegė tas liepsneles, ir jos degs tol, kol pasibaigs dujos (spėju, kad dar labai negreitai!) Ant šlaito jau prisirinkę nemažai žmonių; prisėdame ir mes – lauksime tamsos, tuomet ugnelės įspūdingiausios. Galima būtų užkopti iki viršutinių ugnelių (dar apie 20 minučių stačiu taku per mišką), bet jau temsta – suabejojame dėl nusileidimo tamsoje ir liekame, kur esame. Sutemos netrunka ateiti. Sėdime tamsoje ant kalno šlaito vidury miško, aplink tylu, girdisi tik negarsūs kitų turistų pokalbiai, šalia plevena paslaptingosios ugnelės, virš galvos spindi žvaigždės, tolumoje matosi pakrantės miestelių žiburiai. Keista ir magiška vieta…

Žemyn leidžiamės aklinoje tamsoje, bet ji mūsų negąsdina – turime ant galvos pritvirtinamus žibintus, jie kuo puikiausiai nušviečia taką, taigi eiti visiškai nesunku. Pirmąkart turime progą išbandyti šiuos žibintus ir liekame jais labai patenkinti. Vėl pasiekę Čirali neskubame grįžti į viešbutį – pirmiausia užsukame į kavinukę obuolių arbatos ir baklavos desertui. Diena buvo puiki!

Kitą rytą – vėl puikus oras ir puikūs pusryčiai. Šios dienos planas – žygis pakrante iki Maden pliažo, apie 8 kilometrai į vieną pusę ir tiek pat atgal, tuo pačiu taku. Tako pradžia – pušyne už trijų kilometrų nuo Čirali. Būtų galima važiuoti mašina, bet mes nusprendžiame eiti pėsčiomis. Netrukus pasiekiame kaimelio pakraštį ir toliau einame keliuku tarp javų laukų. Dar gana anksti, nekaršta, dangus ryškiai mėlynas, oras pilnas paukščių čiulbesio – tikra kaimo idilė! Truputį paklystame, kai staiga pasibaigia nuorodos, bet mus eilinį kartą išgelbsti maps.me.

Pagaliau pasiekiame tako pradžią žymintį ženklą tankiame pušyne. Šis takas – Likijos kelio dalis, Čirali – Tekirova atkarpa, bet mes eisime tik iki pusiaukelės. Eiti labai nelengva (kaip ir perspėjama Likijos kelio aprašyme) – lygių atkarpų beveik nėra, nuolat arba kopi aukštyn, arba leidiesi žemyn. Pakeliui – trys nuošalūs nuostabaus grožio pliažai, iki kiekvieno jų reikia nusileisti be proto stačiu taku, o paskui vėl kopti aukštyn ir eiti palei kalno keterą, kol ateis laikas leistis į sekantį pliažą. Diena karšta, pavėsio mažai – tikrai nelengvas takas. Bet fantastiški vaizdai su kaupu atlygina už visus vargus. Pliažai išvis kažkas iš fantastikos srities – juose beveik nėra žmonių, tik keli žygeiviai, kaip ir mes, nepabūgę stataus kalnų tako. Pasiekę Maden pliažą, ilgai sėdime tuščioje pakrantėje, sumerkę kojas į šiltą neįmanomai mėlyną jūrą, ir jaučiamės tokiais šiek tiek robinzonais. Tobulos palaimos jausmą truputį gadina tik žinojimas, kad dar teks grįžti atgal tuos pačius 8 kilometrus.

Atgal grįžtame tuo pačiu taku, bet vaizdai ne mažiau puikūs – nors ir eiti nei kiek ne lengviau. 

Lengviau atsikvepiame, kai pagaliau įveikiame paskutinį statų pakilimą ir pušyno properšoje vėl pamatome gražųjį Čirali pliažą. Jau nebetoli, belieka tik žemyn nusileisti!

Betgi pamiršome, kad pasiekus tako pradžią dar teks nueiti 3 km iki Čirali! O kojos jau kaip švino pripiltos… Ir kodėl mes nevažiavome mašina iki tako pradžios, kaip patarė viešbučio šeimininkas?? Koja už kojos velkamės dulkėtu keliu, kol prieiname kaimo pakraštį. Tai neturistinė Čirali dalis – vargingi namukai, beveik lūšnos, bet kiemai švarūs ir tvarkingi, ir beveik visuose kiemuose stovi po kelis staliukus, siūloma šaltų gėrimų, gozleme – tokios lyg ir improvizuotos kavinukės. Mums reikia kažkaip atgauti jėgas, taigi užeiname į vieną kiemą ir paprašome šalto gėrimo. Pagyvenusi moteris klausia, ar nenorėtume gozleme. Ai, gal ir norėtume. Moteris imasi darbo – greitai sumaišo ir iškočioja tešlą, dosniai užberia įdaro, ir netrukus ant pusrutulio formos geležinės tradicinės keptuvės jau skrunda mūsų blynai. O jau skanumas! Traškanti sluoksniuota tešla, švelnus ožkos sūrio įdaras, agurkų ir pomidorų salotos – skaniau nebūna! Atsigavę ir pilnais pilvais jau žvaliu žingsniu grįžtame iki viešbučio.

Visa, kas gera, kada nors baigiasi – pasibaigia ir mūsų viešnagė Čirali kaimelyje. Kitą rytą paliekame šią nuostabią vietą su lengvu gailesčiu – tikrai būtume galėję dar kelias dienas čia pabūti. Iš visų gražių vietų, kurias aplankėme Turkijoje, Čirali man patiko labiausiai – užbūrė gamtos grožis, nuostabus pustuštis pliažas, fantastiški Olympos griuvėsiai, aplink tvyranti ramybė. Išvažiuodama galvoju, kad mielai dar čia sugrįžčiau.

Na o dabar – į kelią! Galutinis šios dienos tikslas – Side, o pakeliui dar norime aplankyti keletą turistinių objektų. Pirmas sustojimas – Phaselis. Taip taip, dar vieni griuvėsiai! Tikrai netikėjau, kad griuvėsiai mums nenusibos ir kelionės pabaigoje dar vis bus įdomu juos lankyti. Bet kaip jau minėjau, kiekvieni Turkijoje aplankyti griuvėsiai buvo savaip unikalūs, kiekviena vieta turėjo kažką tokio, ko nebuvo kitose. Phaselis mus sužavi įspūdingo dydžio akveduku ir jūros artumu. Dar gana ankstus rytas, žmonių vos vienas kitas, klaidžiojame pušyne ir jūros pakrantėj beveik vieni. Tik po valandos, kai Phaselio uoste sustoja ekskursinis laivas ir pušyne pasigirsta didelės grupės klegesys, paliekame šį jaukų gamtos kampelį ir važiuojame toliau.

Kitas sustojimas – Tahtali (Olympos) viršukalnė. Mašina iki jos neužvažiuosi, pėsčiomis eiti nėra nei laiko, nei noro (2365 metrų vis dėlto!), taigi renkamės trečią variantą – gondolinį keltuvą. Keltuvai aukštyn kyla kas pusvalandį, kabelinio kelio ilgis – 4 kilometrai, pakilimas trunka apie 10 minučių. Vaizdai nuo viršaus šiek tiek nuvilia – nuotraukose viskas atrodo gražiau nei buvo iš tikrųjų. Bet smagu iš aukštai vėl pamatyti Čirali pliažą!

Pietaujame Kemere, jaukiame tradiciniame restorane, kiemelyje prie skambiai čiurlenančio vėsaus fontano. Didžiausią įspūdį palieka ceremoningai atneštas pūstas tuščiaviduris turkiškos duonelės kepalas – ne tik gražiai atrodantis, bet ir labai skanus!

Jau penkios, kai pagaliau pasiekiame paskutinį tarpinį šios dienos sustojimą – Aspendos. Čia esantis visiškai atstatytas amfiteatras – didžiausias Turkijoje. Nemėgstu atstatytų ir nuglaistytų griuvėsių, praradusių savo autentiškumą (tai galioja ir mūsų Trakų piliai, kad ir kaip gražiai ji atrodytų ežero fone), bet Aspendos amfiteatras pribloškia jau vien savo dydžiu. Bandau įsivaizduoti, kaip jis turėjo atrodyti anais laikais, su visom spalvom, garsais, kvapais – ir žiauriais čia vykusiais žaidimais.

Kaip ir Myra, Aspendos nustebina – tik šįkart teigiamai. Tikėjomės, kad greitai apžiūrėsime amfiteatrą ir važiuosime toliau – bet griuvėsių teritorija didžiulė, visko net nepavyks apeiti, nes iki uždarymo likę mažiau nei dvi valandos. Apibėgame kiek spėjame. Labai įspūdinga vieta, ypač besileidžiančios saulės šviesoje.

Jau visai vakare pasiekiame Side. Mūsų viešbutukas – senamiestyje, siauroje gatvelėje už poros šimtų metrų nuo pakrantės. Randame jį tik iš trečio karto – viešbučio iškaba nedidukė, užgožta gerokai didesnės šalia kabančios restorano iškabos, ir mes net dukart pravažiuojame pro šalį jos nepastebėję. Viešbutis jaukus, savininkė labai šneki ir draugiška – praeina beveik pusvalandis, kol pagaliau gauname kambario raktą. Vakarienei ji mums rekomenduoja tą patį apačioje esantį restoraną – pasak jos, ten gausime autentiško turkiško maisto. Nieko negaliu pasakyti apie autentiką, bet vakarienė tikrai labai skani ir aptarnavimas labai šiltas, jaučiamės kaip namie.

Kitą dieną praleidžiame Side. Nieko ypatingo neveikiame, tiesiog tingime – pabūname pliaže, pasivaikštome po senamiestį, aplankome vietinius griuvėsius. Į mokamą amfiteatrą neiname – jau daug jų matėme, o ir nepanašu, kad šis bus kažkuo labai ypatingas. Išvis, Side mums nepatinka. Gal būtų kitaip, jei čia būtume atvažiavę kelionės pradžioje – dabar gi, po tokių vietų kaip Oludeniz, Kaš ir ypač Čirali, Side visiškai nublanksta. Ir ne todėl, kad pačiam miesteliui kažko trūktų – senamiestis visai jaukus, nors ir nedidukas. Atvirkščiai, čia daug ko per daug – gultų ir skėčių pliaže (atvirų smėlio plotų beveik nesimato, ir net palei jūra pasivaikščioti praktiškai neįmanoma, nes kai kuriose vietose gultai stovi prie pat vandens), didžiulių betoninių viešbučių, labai vidutinišką maistą siūlančių kavinių, brangesnius nei kitur suvenyrus pardavinėjančių prekeivių. Tipiškas masinio turizmo miestelis. Jei būtume žinoję (o nežinojome, nes aš patingėjau prieš kelionę atidžiau pasidomėti), būtume čia tik pernakvoję – papildomą dieną pajūryje galėjome daug smagiau praleisti kad ir tame pačiame Čirali.

Kaip ten bebūtų, ši tingi diena Side užbaigia pajūrio epizodą mūsų kelionėje. Laukia paskutinioji dalis – Kapadokija.