Valais – trečias pagal dydį Šveicarijos kantonas šalies pietvakariuose. Čia rasite ir amžinu sniegu padengtų kalnų, ir saulės užlietų slėnių, kur auginamos vynuogės, ir pilių, ir jaukių miestelių. Ir Ženevos ežeras šalia. O dar sakoma, kad Valais iškrenta mažiausiai lietaus visoje Šveicarijoje.

Mes šiame kantone praleisime antrąją atostogų savaitę. (Apie pirmąją savaitę Berner Oberland kantone skaitykite šiame įraše.) Pagrindinis mūsų tikslas – pamatyti Matterhorn ir praeiti bent porą kalnų trasų jo apylinkėse. Su ta mintim ir būsto ieškojau, kad būtų netoli Zermatt.  Galiausiai išsirinkome St Niklaus miestelį Mater slėnyje.

St Niklaus pasiekiame jau beveik ketvirtą popiet, pakeliui dar stabtelėję Visp mieste apsirūpinti maistu. Iš St Niklaus centro navigacija veda mus serpantinų keliu aukštyn į kalną. Žinome, kad gyvensime ne pačiam St Niklaus, o Gasenried kaimelyje kiek aukščiau, bet vis siaurėjantis kelias ir vis statesni posūkiai mums nelabai patinka. Matyt, ir vėl bus ta pati istorija kaip pirmąją savaitę – “įdomus” privažiavimas prie laikinų namų.

Pagaliau pasiekiame Gasenried kaimelį. Iš savininko gavome instrukciją mašiną pastatyti kelkraštyje prie garažų ir ateiti iki išsinuomoto namuko, kur jis mūsų lauks. Namukų pilnas šlaitas, jie išsibarstę įvairiame aukštyje, numeracija neaiški. Akivaizdu viena – mūsų naujasis adresas pasiekiamas tik pėsčiomis (tą irgi žinojom, bet labai nepergyvenom, nes atsiliepimuose skaitėm, kad savininkas padeda užnešti bagažą aukštyn). Vyras išeina į žvalgybą, o aš lieku laukti prie mašinos, jei kartais reikėtų ją patraukti. Už gerų 15 minučių vyras grįžta, lydimas dviejų vietinių, ir visai ne iš tos pusės, iš kur aš jo laukiau ateinant. Mašiną pastatome dengtame garaže, vyrukai sudeda mūsų bagažą į didelę priekabą su motoriuku, vienas jų eina kartu su mumis iki namuko, kitas iš paskos tempia priekabą su daiktais. Gerai kad ji su motoriuku, nes takas statokas, o paskutinė atkarpa – labai status žolės šlaitas. Teks mums pasportuoti, kasdien laipiojant aukštyn-žemyn! Pats namelis mums labai patinka – vieta rami, viduje jauku, pro langus ir nuo terasos veriasi svaigūs kalnų vaizdai kitoje slėnio pusėje. Tik vakarieniauti, matyt, teks namuose, jei jau tokioj nuošalioj vietoj apsigyvenom? Pasirodo, ne – savininkas papasakoja, kad kiek žemiau einančiu takeliu per mišką per pusvalandį galima pasiekti Grachen kaimelį, kur yra visi civilizacijos atributai, įskaitant ir daugybę kavinių.

Apsimėtę daiktus, aunamės kalnų batus ir einame ieškoti vakarienės. Šiandien daug laiko praleidome mašinoje, norisi pasivaikščioti. Takas labai smagus – per mišką, per akmenuotą tarpeklį ir išdžiūvusią upės vagą. Kitoje miško pusėje prasideda asfaltuotas keliukas, kuriuo ir ateiname į Grachen. Tai visai nemažas kaimukas ir vietų pavalgyti čia tikrai netrūksta. Vos spėjam ateiti, ir prapliumpa lietus, tad neriam į artimiausią stubbe. Viduje labai jauku, nors maistas tik vidutiniškas. Užsisėdim ilgai, laukdami, kol nustos lyti, ir su nerimu spėliojam, kaip tamsoje reiks pareiti namo tuo akmenuotu taku per mišką. Bet nerimauti nebuvo dėl ko – takas apšviestas! Žibintai sustatyti tolokai vienas nuo kito, bet šviesos užtenka. Ak ta Šveicarija, apie viską čia pagalvota, net miško takas tarp dviejų kaimų naktį apšviečiamas!

Sekmadienis išaušta šiltas ir saulėtas, toks oras turėtų išsilaikyti visą dieną. Nenorim šiandien niekur toli važiuoti, tad iš vakaro pastudijavę svetainėje rastas brošiūras, sukuriam planą, kuriam nereikės automobilio: vėl eisim į St Niklaus, keltuvo pagalba pakilsim į Hanigalp, o iš ten kuria nors iš daugelio trasų leisimės žemyn ir vėl per Grachen grįšim į savo kaimą.

Saulės šviesoje Grachen gatvelės labai jaukios, ypač jas pagyvina išpuoselėti gėlynai kiemuose ir žydinčios pelargonijos balkonuose. Keltuvas į Hanigalp – kitoje kaimelio pusėje, iki jo tenka kiek palypėti.

Pasiekę Hanigalp, pirmiausia einame gerti kavos. Rytas šiltas, saulė kaitina, nuotaika vasariška. Rugsėjis, bet rudeniu čia dar net nekvepia. Pasikavinę einam į trasą. Pasirinkom kelių trasų kombinaciją, kad gautųsi ilgesnis takas – juk laiko turim, o eiti neturėtų būti sunku – visąlaik žemyn. (Nors buvo visaip, teko ir aukštyn palypėti, bet daugiausia iš tiesų leidomės žemyn.) Pirmoji trasos dalis eina per tankų mišką, vaizdais palepindama tik kartais. Priėję trasų sankryžą, renkamės eiti žemyn takeliu kalno šlaitu, o ne asfaltuotu keliuku. Takas netrukus padovanoja vaizdų.

Vėl įlindę į mišką, aptinkame čia nuo karščio besislepiančias juodanoses avis, kuriomis garsėja šis regionas.

Smagus takelis veda vis žemyn, kol pagaliau pasiekiame Grachen. Jaučiamės šiek tiek pavargę ir nusipelnę kokio gardėsio, tad perkam ledų ir juos laižydami neskubėdami einam toliau. Savo laikinus namus pasiekiame jau pavakare, maloniai nuvargę ir labai patenkinti savo ramiu sekmadieniu. Lauke vis dar šilta, tad įsitaisom terasoje ant šezlongų ir vakarojam, kol saulė pasislepia už kalnų kitoje slėnio pusėje.

Po vakarienės prisėdam suplanuoti pagrindinio šios savaitės uždavinio – aplankyti Matterhorn regioną. Iš tiesų šią planavimo dalį reikėjo pabaigti prieš apsisprendžiant, kur gyvensime Valais kantone, nes jei būčiau žinojusi, kad norėsim tris dienas paskirti Zermatui, tai ko gero būtume ėmę viešbutį pačiam mieste, o ne nuomavęsi namuką už pusvalandžio kelio. Juolab kad į Zermatą, pasirodo, negalima įvažiuoti automobiliu – tai sužinojau irgi smarkiai per vėlai, kai jau buvome Šveicarijoje. Tas tris dienas kasryt teks važiuoti iki Tasch miestelio, ten palikti mašiną ir kas 20 minučių kursuojančiu traukiniu  važiuoti į Zermatą, iš viso kelionei sugaištant apie valandą į vieną pusę. Kokia laimė, kad gyvename palyginus netoli nuo Zermato, kitaip kaži ar nebūtų tekę apsiriboti viena-dviem dienom prie Matherhorn.

Artimiausias tris dienas žadami giedri ir ramūs orai, tad jas ir nusprendžiame paskirti ekskursijoms į Zermatt. Internetu įsigyjam Peak Pass nuolaidų kortelę trims dienoms – ji mums leis visas tas dienas neribotai naudotis visais Zermatt keltuvais ir traukiniu tarp Zermatt ir Tasch.

Pirmadienis. Keliamės anksti, pusryčiaujam, ruošiamės, susirenkam visą savo kalnų žygiams skirtą įrangą ir pusę devynių jau važiuojam link Tasch. Atstumas ne toks jau didelis – tik 14 kilometrų, bet dėl kelio darbų užtrunkame beveik pusvalandį. Tasch geležinkelio stotyje tenka kviestis į pagalbą darbuotoją, kad padėtų iš automato išgauti užsakytąsias Peak Pass korteles. Bet pagaliau sėdime puspilniame traukinyje ir riedam link Zermatt. Tikėjausi pro traukinio langą pamatyti ir Matterhorn, bet ne, jo pasirodymo dar teks palaukti.

Išlipę judrioje ir žmonių pilnoje Zermatt geležinkelio stotyje, pirmiausia perkam kavos išsinešimui (radom labai fainą kioskelį, kur ir kitus du rytus kavą pirkdavom), o tada einam į lauką ieškoti rodyklės į Zermatt-Furi keltuvų stotį. Mat šiandien planuojam kilti į Matterhorn Glacier Paradise kompleksą Klein Matterhorn viršūnėje. Iki keltuvų stoties – apie 20 minučių per miesto centrą. Gatvėse pilna žmonių – žygeivių, turistų, poilsiautojų. Vieni su kalnų batais ir kuprinėm, kiti su pliažo basutėm ir šiaudinėm skrybėlėm. Tikras margumynas.

Praėję centrinę miesto dalį, sukam aukštyn. Visai netikėtai, tarpe tarp namų, pasirodo JIS – Jo Didenybė Matterhorn. Ak, tas ypatingas momentas, kai pradeda pildytis dar viena svajonė! Kad ir kiek jų bebūtų, kiekvienas kartas yra nuostabus ir nepakartojamas.

Norint pakliūti į Matterhorn Glacier Paradise, teks pasinaudoti trimis skirtingais keltuvais (persėdimai – Schwarzsee ir Trockene Steg) ir įveikti 2,2 kilometrų aukščio skirtumą. Artėjant prie Schwarzsee stoties, Matterhorn jau visiškai užstoja horizontą, atrodo, ištiestum ranką ir paliestum, jei ne kabinos stiklas.

Paskutinis etapas – pakilimas iš Trockener Steg į Klein Matterhorn supermodernia daugiaviete gondola – padovanoja svaigių Theodul ledyno vaizdų. Tik Matterrhorn vis labiau siaučiasi į debesų skarą – kaži ar galėsim juo pasidžiaugti, kai pasieksim apžvalgos aikštelę viršuje?

Matterhorn Glacier Paradise – nemažas kompleksas 3883 metrų aukštyje. Čia visus metus galima slidinėti, čia yra įspūdingi Ledo rūmai ir dar daugybė kitų atrakcijų. Bet mums labiausiai rūpi panoraminiai vaizdai nuo apžvalgos aikštelės Klein Matterhorn viršūnėje. Nuo čia galima pamatyti 38 kalnų viršūnes, kurių aukštis daugiau nei 4 km, ir 14 ledynų. Bent jau taip parašyta informacinėje brošiūroje. Deja, per tas 50 minučių, kol iš Zermatt kilome aukštyn, Klein Matterhorn kalną apsupo debesys ir vaizdų liko tik į vieną pusę. Tai, kas matosi, labai įspūdinga, bet apie kitus, po debesimis pasislėpusius vaizdus, telieka pasvajoti. Matterhorn išvis nesiteikia pasirodyti, taip ir lieka po debesų apklotu.

Kiek nusivylę, kad nepamatėme taip lauktų panoraminių vaizdų, einame patikrinti sniego. Kaip jau minėjau, čia galima slidinėti kiaurus metus, o mes tikimės bent jau pasivaikščioti sniego taku. Deja, eiti leidžiama visai netoli, netrukus pamatome draudžiančius ženklus, toliau galima tik su slidėmis. Dar vienas nusivylimas!

Kad jau taip, eikim pasidairyti po Glacier Palace (Ledyno rūmus). Giliai ledyne iškirsti tuneliai, nišose stovi ledo skulptūros, yra ir takas virš ledyno plyšio. Labai žvarbu ir šalta, bet visai įdomu.

Man labiausiai patikusi Ledo rūmų atrakcija – galimybė nučiuožti žemyn neilgu ledo tuneliu, su posūkiu viduryje, tad tunelio pabaigos nesimato, kai esi viršuje. Prie įėjimo padėta pašikniukų, sėdiesi ant jo ir čiuoži žemyn. Tik pašikniukai kažkodėl nelabai slidūs, tenka rankom kaip irklais pasiremti į ledą, norint judėti pirmyn. Bet vis tiek smagu!

Nuo Klein Matterhorn vėl leidžiamės atgal į Trockener Steg. Nuo čia eisim pėsčiomis žemyn iki Schwarzsee 6,6 kilometrų ilgio Matterhorn Glacier Trail taku. Bet pirmiausia pasigrožim Matterhorn atspindžiais Theodulgletchersee – Theodul ledyno suformuotame ežere kiek žemiau Trockener Steg stoties.

Matterhorn Glacier Trail – neypač sudėtingas, bet labai įspūdingas takas. Ko vertas jau vien tas faktas, kad jis prasideda beveik 3 km aukštyje! Takas gana ilgai vingiuoja plynaukšte Matterhorn papėdėje, visai šalia – Theodul ir Furgg ledynai, tarp įvairiaspalvių uolų sangrūdų išsimėtę daugybė didesnių ir mažesnių ežeriukų, o tolumoje iš visų pusių plynaukštę juosia sniegu padengti kalnai. Augalijos tokiame aukštyje praktiškai nėra, tik sniegas, ledas, vanduo ir akmenys. Rūstus ir nesvetingas peizažas, bet vis tiek neina akių atitraukti.

Gaila tik, kad Matterhorn viršutinė dalis visiškai padengta debesų – jei matytųsi visas kalnas, vaizdas būtų dar puikesnis. Bet ir taip neapleidžia įspūdis, kad esame visai arti šios įspūdingos viršūnės – nors realiai iki jos keli kilometrai.

Atsigręžus atgal į jau nueitą kelią. Ta trikampė viršūnė – Klein Matterhorn, kur ką tik buvome ir nuo svaigaus aukščio dairėmės į debesis ir kalnus.

Pasiekę plynaukštės prakraštį, stačiu šlaitu per didžiulį akmenyną leidžiamės žemyn į siaurą slėnį ir kurį laiką einame sraunios upės pakrante, kol pasiekiame medinį tiltuką. Perėję į kitą pusę vėl kylam aukštyn labai stačiu šlaitu. Truputį pavargstam, kol užsiropščiam iki perėjos.

Viršuje atsiveria vaizdai į visai kitokį pasaulį. Mėnulio peizažai liko kitoje pusėje, o čia karaliauja ruduo, nudažęs kalnų šlaitus visais vario ir aukso atspalviais. Ant nedidelio kalniuko dešinėje jau matosi mūsų tikslas – Schwarzsee keltuvų stotis.

Prisėdame pailsėti ant strategiškoje vietoje stovinčio suoliuko. Vaizdai nuostabūs į visas puses.

Kaip dažnai būna, tik jau po kelionės tvarkydama nuotraukas galėjau įvardinti konkrečias vietas, kurių vaizdais mėgavomės. Tolumoje matosi Breithorn masyvas, jo papėdėje driekiasi Gorner ledynas, o ant keteros (kairiajame nuotraukos krašte) stovintis pastatas – Gornegrat observatorija, nuo kurios kitą dieną leisimės žemyn uolėta plynaukšte už to didžiulio trikampio skardžio.

Paskutinė atkarpa – labai status nusileidimas iki Schwarzsee. Ežeras šiandien visai nepateisina savo vardo – jis ne juodas, o skaidriai mėlynas.

Matterhorn Glacier Trail trasoje iš viso užtrukome 3,5 valandos, su pora ilgesnių sustojimų – pailsėti ir pavalgyti ir daugybe trumpų – pasidairyti ir pafotografuoti. (Tiesiog einant normaliu žingsniu turbūt užtektų ir dviejų valandų.) Schwarzsee keltuvų stoties apylinkės labai vaizdingos, man dar visai norėtųsi pasivaikščioti aplink, bet kitas keltuvas žemyn – jau tuoj, tad negaištam.

Nusileidę į Zermatt, judriomis miestelio gatvėmis grįžtam į geležinkelio stotį. Traukiniai į Tasch važiuoja kas 20 minučių, tad ilgai laukti netenka. Kelionė atgal į Gasenried užtrunka mažiau nei pusvalandį ir pusę šešių jau vėl praveriam savo laikinų namų duris. Traukinyje planavom, kad vakarieniausim namie, nes jautėmės pavargę, bet, pasirodo, energijos dar turim pakankamai, tad nusprendžiam eiti vakarienės į Grachen kaimelį – juk mažiau nei pusvalandis tuo gražiu miško takeliu! Pusiaukelėj pasigailim to sprendimo, nes iš tiesų toloka eiti, kai ir taip jau pusdienį pravaikščiojom, ir dar nemažame aukštyje. Vakarienei išsirenkam itališką restoraną. Viduje jauku, maistas skanus, bet aš savo porcijos neįveikiu.

Antradienis. Ši diena vėl bus skirta Zermatui ir Matterhornui. Šįkart viskas jau žinoma: ankstyvas startas, pusvalandukas kelionės iki Tasch, traukinys į Zermatt, kava išsinešimui vakar atrastame kioskelyje, o tada einam į Gornegrat stotį kitoje gatvės pusėje. Šiandien kilsime į kitą viršūnę Matterhorn apylinkėse – Gornegrat. Į kiek daugiau nei 3 km aukštį mus užveš specialus kalnų traukinukas, iš viso įveiksime 9,4 km gana stačia įkalne, kelionė truks kiek daugiau nei pusvalandį. Iki artimiausio traukinio išvykimo dar pusvalandis, bet stotyje jau grūdasi daugybė žmonių. Gerai, kad mums nereikia stovėti eilėje prie bilietų, nes ir čia galioja mūsų turimos Peak Pass kortelės. Strategiškai išsirenkame vietą tolimajame platformos gale, kur sustos pirmasis traukinio vagonas. Sprendimas pasiteisina – vyras vidun pakliūna vienas iš pirmųjų ir užima mums dvi vietas prie lango dešinėje pusėje (būtent toje pusėje matysis Matterhorn ir kiti gražiausi vaizdai). Oras šiandien puikus, danguje kol kas nei debesėlio, Matterhorn irgi visas matosi. Tikėkimės, kad nenutiks taip kaip vakar, ir galėsim pasidžiaugti vaizdais nuo viršaus.

Gornegrat – 3089 metrų aukštyje esanti kalnų ketera, čia yra observatorija ir viešbutis, o nuo įvairių apžvalgos aikštelių galima pasidairyti į šalia esantį Gorner ledyną, Matterhorn ir daugybę kitų viršūnių. Sakoma, kad būtent iš Gornegrat atsiveria patys gražiausi Matterhorn vaizdai, tik reikėtų rinktis giedrą saulėtą dieną, kitaip rizikuojate pamatyti tik debesis. Šiandien tobulai giedra, tad lipame į viršutinę, panoraminę, apžvalgos aikštelę ir ilgokai čia užtrunkame, džiaugdamiesi vaizdais į visas puses. Gražiausi – Gorner ledynas ir Matterhorn. Beje, Gornegrat stotis – aukščiausiai esanti antžeminė geležinkelio stotis Europoje. (Aukščio rekordas priklauso Jungfraujoch stočiai, bet ji yra kalno viduje.)

Kaip ir vakar, pasikėlėme aukštyn ne tik vaizdais pasigrožėti – norime dar ir pasivaikščioti tarp nuostabių peizažų. Trasų čia daug, rinktis tikrai yra iš ko. Mes renkamės vieną iš populiariausių – žemyn iki Riffelalp stoties. Teks įveikti 500 m aukščio skirtumą, pakeliui praeisime pro dar dvi stotis – Rotenboden ir Riffelberg, o jei labai pasiseks, galėsime pasidžiaugti Matterhorn atspindžiais Riffelsee ežero vandenyje. Riffelalp stotyje vėl lipsime į Gornegrat traukinį ir grįšime atgal į Zermatt.  Takas visą laiką veda žemyn, vaizdai fantastiški, prieš akis – Matterhorn, šalia – didžiulis Breithorn masyvas, už nugaros – Gornegrat stotis ir observatorija.

Pagrindinis takas žemyn vingiuoja apačioje, šalia geležinkelio bėgių, bet mes nepatingėjom pasukti alternatyviu taku ir užkopti ant nedidelės kalvos, nuo kurios veriasi svaigūs vaizdai. Mūsų artimiausias tikslas – Riffelsee ežeriukas – jau matosi toli apačioje.

Takų čia daug, štai ir dar vienas veda kažkur link Breithorn ledyno, ir man labai knieti patikrinti, kokie nauji vaizdai atsivertų už posūkio, bet mūsų trasa suka kita kryptimi ir pamažu leidžiasi link ežero.

Rotenboden stotyje (iki jos nuo tako reikia kiek palypėti aukštyn) sukonstruota smagi atrakcija – Toblerone Photo Point. Raidės yra visos skirtingo aukščio ir viena nuo kitos nutolusios skirtingais atstumais, tad priklausomai nuo fotografavimo kampo gaunasi vis kitoks rezultatas.

O štai ir fotografų pamėgtas Riffelsee ežeriukas, vos už kelių šimtų metrų nuo Rotenboden, taigi nesunkiai pasiekiamas, net jei ir nenorėtumėt ilgo žygio. Ežero paviršius visiškai ramus – bus galima pažaisti gaudant atspindžius fotoaparatu.

Įsitaisom ant nemažo akmens riedulio ežero pakrantėje ir gėrimės nuostabiuoju duetu – Riffelsee ir Matterhorn. Vėjas kartais lengvai pašiaušia ežero vandenį, bet netrukus raibuliai nurimsta ir vėl sugrįžta beveik tobulas atspindys. Dangus kiek debesuotas, bet vaizdas nuo to tik įspūdingesnis. Pasėdim gana ilgai, kol mus užkalbina amerikietis ir paklausia, ar galėtų prisėsti šalia. Susiprantam, kad gal reiktų užleisti šią strateginę vietą, juk jau ilgai čia pabuvom, tad renkamės daiktus ir einam toliau.

Žinau, kad netoli yra dar vienas ežeriukas, mažiau populiarus nei Riffelsee, bet ten irgi galima pagauti Matterhorn atspindžius. Taigi negrįžtame į kiek aukščiau šlaitu vingiuojantį pagrindinį taką, o einame kitu taku kairiąja ežero pakrante ir tolyn per kiek pelkėtą pievą. To kito ežeriuko dar nesimato, bet akis džiugina žydinti pieva ir Matterhorn horizonte.

Antrasis ežeriukas (nežinau jo pavadinimo) – mažesnis, uolėtais krantais ir gerokai mažiau populiarus, kitų žygeivių čia beveik nėra. Matterhorn atspindžiai čia nei kiek ne blogesni nei Riffelsee.

Vėl grįžtame į savąjį taką ir netrukus prieiname sankryžą. Galime rinktis: kilti į Riffelberg stotį (apie 15 minučių), arba eiti dar apie valandą žemyn iki Riffelalp. Diena puiki, mes dar nepavargę, tad renkamės antrąįį variantą, nes norime kuo ilgiau pasidžiaugti vaizdais. Matterhorn šioje trasoje nuolat mums prieš akis, ir tai yra dar vienas jos privalumas.

Štai jau ir Zermatt matosi, giliai slėnyje. O Matterhorn dabar jau lieka už nugaros – man vis norisi atsigręžti ir dar ir dar juo grožėtis.

Trasa baigiasi greičiau negu norėtųsi ir atsiremia į Riffelalp kalnų trobelės teritoriją. Nuotaikingas raudonas traukinukas – tik pasigrožėjimui, jis niekur neveža. Takeliu per mišką per 5 minutes pasiekiame geležinkelio stotį ant vaizdingo šlaito, kur netrukus atpūškuoja ir Gornegrat traukinys.

Kai grįžtame į Zermatt, dar tik pusė keturių, namo dar ankstoka, oras puikus, tad nusprendžiame pasižvalgyti po miestelį. Aš visai norėčiau nueiti iki Charles Kuonen kabančio tilto, bet vyras šios mano idėjos nepalaiko, nes jai įgyvendinti reikėtų bent poros valandų, o juk dar reikės grįžti į Gasenried. Einame apžiūrėti senosios Zermatt dallies, Hinterdorf. Ji visai nedidelė – vos kelios gatvelės, kur susiglaudę senieji tradiciniai iš storų rąstų statyti mediniai namai. Turistų čia visai nedaug – net nežinau, kodėl, nes tai yra bene jaukiausias Zermatt kampelis. Bet ilgai čia neužtrunkame ir vėl grįžtame į judrų ir triukšmingą centrą. Užsukam į Lindt parduotuvę (labai mėgstam tuos apvalius individualiai suvyniotus įvairių skonių saldainius, kurių pats prisirenki į norimo dydžio maišelį), paskui prisėdam kavos kažkurio viešbučio kavinukėje. Į savo namelį grįžtame jau po šešių ir šįvakar niekur nebenorime eiti, tad vakarieniaujame namie.

Trečiadienis. Oras vėl puikus, o mes ir vėl nuo ryto lekiam į Zermatt. Tai bus trečioji ir jau paskutinė mūsų pažinties su Matterhorn diena, nes ir Peak Pass kortelės galiojimas šiandien jau baigsis. Bet dar turime visą dieną, ir ją skirsime trečiajai viršukalnei su Matterhorn vaizdais – Rothorn. Ji pasiekiama keltuvu, su dviem tarpinėm stotim – Sunnegga ir Blauherd. Į Sunnegga veža požeminis funikulierius. Lauke pasitinka puikus vaizdas į Matterhorn – vien dėl šio vaizdo rekomenduojama pakilti į Sunnegga, bet mes jau prisižiūrėjom į Matterhorn įvairiais kampais per praėjusias dvi dienas, tad nors ir gražus, bet vaizdas iš kojų neverčia. O dar Sunnegga stotyje galima pamatyti švilpikus – sakoma, kad tereikia tik šiek tiek paeiti taku toliau nuo stoties, prisėsti ant akmenų pievoje ir kantriai palaukti. Mes laiko laukti neturime, nes dar daug šiandien norim nuveikti.

Gondola pasiekiame Blauherd stotį. Čia reikės perlipti į kitą keltuvą, iki jo išvykimo dar yra laiko, tad einame pasidairyti. Kaip tik užmatome nuo viršaus genamą juodanosių avių bandą. Vasarą jos ganosi aukštai kalnuose, o rudenį perkeliamos į žemiau esančias ganyklas. Aš tekina leidžiuosi link avių – labai noriu jas nufotografuoti iš arti. Gaila, nespėju, tenka pasitenkinti vaizdu iš toliau.

Gondoloje į Rothorn šalia mūsų stovi pagyvenusi pora ir jaunas vyrukas. Iš jų pokalbio suprantu, kad moteris nuo viršūnės parasparniu sklęs žemyn, o tas vyrukas – jos instruktorius. Vyriškis žemyn eis pėsčiom, nes bijo aukščio. Instruktorius sako, kad oras tobulas, vaizdai turėtų būti fantastiški, o aš galvoju, kaip gaila, kad nežinojau apie tokią galimybę, būčiau gal ir susiviliojusi.

Rothorn – mažiausiai populiari iš trijų Matterhorn supančių viršūnių. Akivaizdu, kodėl – vaizdai nuo čia tikrai mažiau įspūdingi nei nuo Klein Matterhorn ar juolab nuo Gornegrat. Vis dėlto pasižvalgyti yra į ką.

Na o mūsų pagrindinis tikslas ir vėl yra kalnų žygis. Zermatt Kristallweg – 6 km ilgio takas, nuo Rothorn viršūnės jis veda žemyn iki Stellisee ir Blauherd stoties, aukščio skirtumas –  570 metrų. Takas puikus, o žygeivių mažai, dauguma tikriausiai pasirinko smarkiai populiaresnį Five Lakes Trail, prasidedantį Blauherd stotyje. Norėjau jo ir aš, bet paskaičiusi gana neigiamą atsiliepimą EarthTrekkers tinklaraštyje, nusprendžiau rinktis Crystal Trail – labiausiai dėl to, kad jis prasideda aukščiau, o ir eiti bus lengviau, visąlaik žemyn.

Šalia tako žydi edelveisai – dar niekad nesu jų mačiusi augančių kalnuose. Visai neįspūdingi balsvai žalsvi pūkuoti žiedai, bet rasti juos sunku, nes jie auga tik aukštai kalnuose. Šie gal net ir specialiai pasodinti prie tako – taip pagalvojau, nes kiekvienas kupstelis apdėliotas akmenukais, kad iš toliau matytųsi ir kad koks neatsargus žygeivis netyčia nesutryptų.

Takas gan stačiai leidžiasi žemyn akmenuotu šlaitu, vaizdai veriasi į visas puses. Dievinu tokius takus!

Priėję posūkį į Fluhalp kalnų trobelę, nusprendžiame stabtelėti puodeliui kavos. Diena šilta ir saulėta, tad sėdame prie staliuko lauke, su vaizdu į Matterhorn. Aš susigundau abrikosų pyragu su vanilės padažu – padavėja siūlo ir vyrui imti gabaliuką, nes pyragas esą labai skanus. Nsprendžiam visgi pasidalinti tą vieną gabaliuką, bet kai paragaujam, beveik pasigailim, kad neėmėm ir antro – tikrai labai skanu!

Nuo Fluhalp trobelės platoku žvyro taku leidžiamės žemyn. Trobelė sparčiai tolsta, o apačioje jau matosi Stellisee – vienas iš penkių ežerų, pro kuriuos eina Five Lakes Trail, ir pats įspūdingiausias. Jei pasiseks, čia irgi galima pamatyti puikius Matterhorn atspindžius.

Deja… ežero paviršius vėjo sušiauštas ir pilnas bangelių, apie atspindžius tik pasvajoti telieka. Net keista, nes oras puikus, dangus giedras ir vėjas net nėra stiprus. Tiesiog jis pučia ne iš tos pusės.

Vyras prisėda pailsėti, oaš einu aplink ežerą. Kitoje jo pusėje vanduo ramus ir atspindžiai beveik tobuli. Tik, gaila, ne į tą pusę.

Dar kiek pasėdime ant suoliuko ežero pakrantėje, aš vėl einu patikrinti, ar nenurimo vėjas toje kitoje pusėje, bet ne. Teks dar kada čia sugrįžti, atspindžių pagaudyti. 

Takų sankryžoje tolimojoje Stellisee pakrantėje svarstome, ką daryti toliau. Galima kilti nelabai stačiu taku aukštyn ir eiti į Blauherd stotį (iki jos apie 20 min), o galima pratęsti žygį dar valanda ir Marmott Trail (švilpikų taku) leistis į Sunnegga. Vyras renkasi taką į Blauherd, o aš – tą ilgesnįjį, į Sunnegga.

Kalnų aprėminta Fluhalp trobelė jau liko taip aukštai ir toli, vos matosi, o juk ką tik, atrodo, ten valgėme tą skanųjį pyragą!

Netoli tako tarp akmenų įsitaisęs būrelis ožkų. Jos smalsiai žiūri į mane, aš į jas.

Takas puikus, vingiuojantis įstrižai kalno šlaitu, lengvai žemėjantis, su plačiais vaizdais – grynai toks, kokius aš labiausiai mėgstu.

Kaip visada kalnuose, lengvas takas netrukus baigiasi ir prasideda labai status nusileidimas. Matterhorn ir vėl tiesiai prieš akis, tik saulė kabo visai virš jo ir beveik akina, tad vaizdas smarkiai pablukęs.

Pagaliau takas vėl išsilygina ir ilgai vingiuoja akmenuotu kalno šlaitu. Atsigręžusi matau toli ir aukštai likusią Rothorn viršukalnę. Aš tikrai nuo ten ką tik nulipau?

Iki Sunnegga stoties jau visai netoli. Kiek žemiau matosi turkio spalvos Leisee ežeras. Prisėdu ant akmens šalia tako, kiek atsikvėpti, o svarbiausia – dar pasigrožėti vaizdais. Juk jau paskutinė diena Matterhorn regione, o ir žygis jau beveik baigėsi. Net gaila šiek tiek…

Parsiradę į savo laikinus namus, nusprendžiam, kad jėgų dar turim, tad vėl einam vakarienės į Grachen. Šįkart pataikom išsirinkti dar geriau nei kitus du vakarus – restoranas labai jaukus, maistas skanus, o ypač nustebina vyro pasirinktas desertas: trijų skonių šokoladiniai saldainiai ir dviejų rūšių bei skirtingo išlaikymo viskis. Gal kiek neįprastas, bet labai puikus skonių derinys!

Ketvirtadienis. Šiai dienai žadamas permainingas oras, gal net su lietum, bet mums nebesvarbu – juk turėjom tris puikias dienas ir galimybę patyrinėti Matterhorn apylinkes išnaudojom su kaupu. Šiandien gal jau ir pailsėti norėtųsi, bet negi namie sėdėsi, kai aplink tiek grožio? Kiek pasvarstę nusprendžiam važiuoti į Sion ir aplankyti jo pilis. (Kažkada seniai jau esame ten  buvę, kai lankėmės Valais vakarinėje dalyje, bet tądien lijo, tad nieko doro nepamatėm.) Po valandos jau vaikštome po jaukų Sion senamiestį.

Greitai papietavę, einame apžiūrėti pilių. Iki jų tenka nemažai palypėti aukštyn (aha, šiandie juk poilsio diena!). Statoku takeliu pasiekiame ant gan aukštos kalvos stovinčią koplytėlę. Šalia, kiek aukščiau – Valere bazilika, apsupta gynybinių sienų, o kitoje pusėje – gilokas slėnis  ir Tourbillon pilis ant dar aukštesnės kalvos.

Pirmiausia einame apžiūrėti Valere bazilikos komplekso. Pagrindinė atrakcija – beveik šešis šimtmečius skaičiuojantys vargonai, seniausi Europoje ir vis dar veikiantys. Tačiau bazilikos durys uždarytos, taip ir nesupratom, kodėl, nes šiaip jau ją lankyti galima, tik reikia susimokėti kasoje. Gal pietų pertrauka?

Nuo Valere vėl leidžiamės žemyn. Neplanuojame lipti į Tourbillon pilį, nes ji gana aukštai, mums poilsio diena, o ir prisivaikščiojom jau per tris paskutines dienas. Bet aš visgi neatsispiriu  pagundai – vyras lieka manes laukti apačioje, o aš stačiu taku lipu aukštyn link pilies.

Tourbillon pilis apjuosta dvigubų sienų žiedu, išorinės sienos yra gerokai žemiau nei pati pilis, bet aš kažkaip pamiršau tą faktą ir įsivaizdavau, kad kai pasieksiu vartų arką, tai ir pilis jau bus visai čia pat.

Tas momentas, kai jau manai, kad pasiekei viršų, bet paaiškėja, kad dar teks palypėti… Bet užtat Valere pilis-bazilika nuo čia kaip ant delno.

Pagaliau pasiekiu patį viršų. Pilies griuvėsiai – labai romantiški, yra kur palandžioti. Aš, žinoma, užsikariu į patį viršų ir pasidairau aplink.

Tolimojoje pilies teritorijos pusėje pro nedideles dureles storoje sienoje galima išeiti ant ilgos keteros. Nuo jos veriasi vaizdai į visas puses, tik diena šiandien apniukusi, tad vaizdai pablukę. Bet vis tiek einu iki keteros krašto, kur prasideda status nusileidimas žemyn. Jis manęs nevilioja, geriau grįšiu atgal tuo pačiu taku, kuriuo ir atėjau, jis mažiau status.

Kai vėl nusileidžiu žemyn, jaučiuosi jau kiek pavargusi. Poilsio diena, kaip visada, gavosi ne visai poilsio. Vėl grįžtame į Sion senamiesčio centrą, dar kiek pasivaikštom, suvalgom labai skanių itališkų ledų, nusiperkam kelis butelius baltojo Valais vyno ir nusprendžiam, kad laikas grįžti namo ir pagaliau pailsėti.

Penktadienis. Kai pabundu, už lango tik pilkas rūkas. Lyja, smulkiai ir įkyriai, toks lietus, kuris,  nepanašu, kad greitai baigsis. Oi kaip gaila… juk šiai dienai turėjau planą aplankyti Saas Fee ir ten pasivaikščioti po kalnus, bet tokiu oru kalnus geriau pamiršti. Po pusryčių įsitaisau svetainėje su knyga ir bandau nepasiduoti staiga apėmusiam nusivylimui. Oru skųstis per šias atostogas tikrai būtų nuodėmė, bet taip norėtųsi dar vienos gražios dienos!

Vienu momentu žvilgteliu pro langą – ogi pievelėje svečių turim!

Jei tikėti prognozėmis, lietus popiet turėtų liautis, tad vidurdienį išsiruošiam į netoli esantį Visp miestelį. Ten papietaujame, o tada leidžiamės į dar vieną žygį. Visp priemiestyje prasideda takas palei Visperi drėkinimo kanalą. Juo galima nueiti iki Brig, o paskui traukiniu grįžti atgal į Visp. Iki Brig neisime, tam reikėtų kelių valandų, mūsų planas – eiti iki Eyeholz (apie valandą) ir iš ten grįžti atgal. Takas gal ir niekuo neypatingas, bet labai smagus. Kas esat ėję Madeiros levadų takais, tai čia kažkas labai panašaus. Drėkinimo kanalai čia vadinami bisse arba suone, ir jų Valais regione, pasirodo, yra net kelios dešimtys.

Pasiekę sankryžą, nuo kurios asfaltuotu keliu galima nusileisti į Eyeholz, susigundom dar paėjėti palei bisse – takelis toks smagus, o mes juk niekur labai neskubam. Dar po pusvalandžio nusprendžiam visgi leistis link kelio, nes dangus vėl niaukstosi. Pasitarę su maps.me, pasirenkam statų takelį žemyn, bet jis netrukus baigiasi tankiam miške. Galima būtų sekti sraunaus šaltinio vagą, bet kažin ar kojų neišsisuksim ant be proto stataus šlaito? Tenka improvizuoti ir tiesiog eiti reikiama kryptim, be jokio aiškaus tako. Netrukus per kažkieno pievą pasiekiame takelį – statų, akmenuotą, bet visgi takelį – ir juo nusileidžiame iki judraus kelio. Pakele eiti nelabai malonu, pro šalį ištisai švilpia mašinos, bet užtrunkame tik 15 minučių ir netrukus jau stovime stotelėje prie geležinkelio. Ji visai mažutė, tiesiog stiklinė būdelė, bilieto nusipirkti nėra kur, o traukinys čia stoja tik pagal pageidavimą, jei paspaudi tam skirtą mygtuką. Taip ir padarome, bet netrukus per garsiakalbį pasigirsta patarimas nelaukti traukinio į Visp, o rinktis autobusą. Autobuso stotelė visai čia pat, tik per gatvę pereiti. Laukti ilgai netenka, autobuse esam vieninteliai keleiviai, ir už keliolikos minučių jau išlipam Visp geležinkelio stotyje. Gal ir gerai, kad oras šiandien permainingas – juk kitaip nebūtume atradę Visperi tako ir net nebūtume sužinoję, kad Valais galima patirti kažką panašaus į Madeiros levadų takus.

Oras nesitaiso, bet ir nelyja. Prisėdam lauko kavinukėje, aš sakau, kad būtų smagu dar ką nors nuveikti, juk dar tik pusė keturių, namo dar anksti. Vyras sako nepergyventi, jis turįs man siurprizą. Nekenčiu siurprizų, visada noriu iškart žinoti, o ne spėlioti, bet tenka kantriai laukti, kas čia dabar bus. Už pusvalandžio vyras mane atveda į centrinę Visp senamiesčio aikštę. Čia kiekvieną penktadienio popietę kelioms valandoms atsidaro ūkininkų turgus. Tik pardavinėja čia ne kokias daržoves, vaisius ar pieną, o visokius delikatesus – sūrius, kumpį, dešras, saldumynus, medų. Tiek išsinešimui, tiek ir paragavimui vietoj. Ir vyną – taipogi ir buteliais, ir taurėm. Prekystaliai sustatyti ratu aplink aikštę, viduje – staliukai. Žmonių nemažai, sėdi prie staliukų porom ir būreliais, ragauja, bendrauja. Labai jauki atmosfera. Mes perkam po taurę balto vietinio L’Heida vyno, kelias riekeles kumpio ir sūrio, ir praleidžiam labai smagią valandžiukę. Desertui dar pasiimam gabalėlį torta caprese – dieviškai skanaus citrinų ir migdolų skonio pyrago. Valgau pyragą, gurkšnoju antrą taurę vyno (kažkokio desertinio, pamiršau pavadinimą) ir galvoju, kad diena visgi gavosi puiki – ir gal net geriau, kad visai kitokia nei planavau!

Šeštadienis. Baigėsi dar vienas, antrasis, kelionės etapas, laikas judėti link trečiojo ir paskutinio. Devintą ryto prisistato šeimininkas su motorizuota priekaba, nuveža mūsų daiktus žemyn iki garažo. Mes dar kartą pasidairom nuo terasos į nuostabius kalnus, atsidūstam, kad jau laikas išvykti, pasikalbam, kad mielai čia dar grįžtume (dažnai taip sakom, bet per tuos metus tik į porą vietų esam grįžę) ir leidžiamės takučiu žemyn. Sudie, Gasenried, čia buvo labai gera!

Judam į rytus, link Furka perėjos, bet pakeliui dar sustojam Brig miestelyje – rytinės kavos ir tiesiog pasidairyti. Pagrindinė miestelio atrakcija – Brig pilis, labai geometriškai taisyklingų formų, kaip ir ją supantys išpuoselėti sodai.

Geru keliu per slėnį greitai pasiekiam Furka perėjos prieigas. Kelias ima kilti aukštyn, daugėja serpantinų. Už dar vieno posūkio atsiveria vaizdas į Grimsel perėjos viražus – tik prieš savaitę jais nusileidome žemyn, o atrodo, jau taip seniai! Na o šįkart mums į kitą pusę, link Furka.

Nuo kelio puikiai matosi Furka perėjos serpantinai, Belvedere viešbutis ir Rhone ledynas.

Dar kiek pavažiavę, išgirstame garvežio tūtavimą. Greitai stojame artimiausioje patogesnėje vietoje ir bėgame iki posūkio, nuo kurio atsiveria vaizdas į gilų slėnį. Apačioje lėtai pūškuoja net du garvežiai, tempiantys spalvingus traukinukus į skirtingas puses. Glacier Express traukinukas per dvi valandas nuveža keleivius 18 kilometrų, nuo Oberwald iki Realp. Norintys gali išlipti Furka stotyje,  2160 m. aukštyje.

Dar kiek pakilę aukštyn, stojame aikštelėje prie Belvedere viešbučio. Tiesą sakant, net nežinau, ar būtent čia yra aukščiausias perėjos taškas, bet kad populiariausias, tai tikrai. Čia žvarbu, pučia šaltas vėjas, jaučiasi, kad esam visai šalia ledyno.

Įėjimas į Rhone ledyno teritoriją – mokamas, 10 frankų, jei gerai pamenu. Trumpai paabejojam, ar verta, bet galiausiai perkam bilietus. Ledynas kažkada buvo daug didesnis, nusidriekęs per keterą iki pat kelio, kuriuo iki čia atvažiavome. Dabar ledynas smarkiai susitraukęs. Jo pakraštyje – žaliai mėlynas ežeriukas.

Takeliu per šlaitą leidžiamės žemyn ir pirmiausiai einam į ledo olą. Ji iškirsta tiesiai ledyne ir apdangstyta baltos spalvos brezento paklodėm, kad ledas nuo saulės neištirptų. Viduje pasitinka melsvas ledo švytėjimas ir nuo lubų kapsintis vanduo. Ora nedidelė ir nėra labai jau įspūdinga, net nežinau, ar verta tų dešimties frankų, bet visai įdomu.

Vėl taku grįžtame iki posūkio ir dabar jau leidžiamės žemyn prie ežeriuko. Nusileidus vėlgi nelabai yra ką veikti, juolab nuo ledyno pučia labai šaltas (norėjau rašyti, ledinis) vėjas. Kiek pasidairom ir vėl  kopiam aukštyn iki įėjimo. Nuo tako veriasi puikus vaizdas į slėnį, į Grimsel perėjos serpantinus ir į Rhone ledyno ežeriuką, prie kurio ką tik buvom nusileidę.

Kiek pavažiavę, stojame dar vienoje aikštelėje. Nuo čia puikiai matosi į Furka perėją kylančio kelio serpantinai ir Grimsel perėja kitoje slėnio pusėje. 

Furka perėja labai vaizdinga, ypač šiuo metų laiku, kai kalnų šlaitai jau nusidažę rudens spalvom. Persiritus per aukščiausią tašką, rytinėje perėjos pusėje kelias susiaurėja, padaugėja serpantinų ir aklų posūkių. Vairuojant tikrai yra ką veikti.

Pagaliau nusileidę į slėnį, trumpam stabtelime artimiausioje degalinėje ir važiuojame toliau. Mūsų tikslas – Ticino kantonas, norėdami jį pasiekti, turėsime pervažiuoti St Gotthard perėją. Galima važiuoti tuneliu, bet mes renkamės kelią per kalnus – taip juk įdomiau! Bet iš tiesų St Gotthard perėja nėra tokia jau įdomi ar vaizdinga, sakyčiau, netgi gana nuobodi. Įspūdingi čia tik kamščiai, nes vyksta kelio remonto darbai.

Reikalai pasitaiso, kai pačiame perėjos viršuje užmatome rodyklę su užrašu “Tremola”. Tremola – tai senasis kelias per St Gotthard perėją, nutiestas prieš beveik 200 metų. Kelias ne asfaltuotas, o grįstas akmenimis, nuolat stropiai atrestauruojamas, bet be jokių modernizavimų. Toks tikras, senovinis, nostalgiškas serpantinų kelias. Automobilių čia mažai, bet labai daug dviratininkų. Pakelėje ganosi karvės – jos visai neskuba trauktis iš kelio.

Įspūdingiausia Tremola kelio dalis – 24 posūkiai 4 kilometrų ruože, įveikiant 300 m aukščio skirtumą.

Netrukus St Gotthard perėja lieka aukštai kalnuose, o mes sukam į greitkelį. Mūsų laukia Ticino ir naujas atostogų etapas!