Trečiajai šveicariškų atostogų savaitei pasirinkome Ticino – itališkąjį Šveicarijos kantoną, garsėjantį savo švelniu klimatu ir dramatiškais kontrastais: čia ežerų pakrantėse auga lepios palmės, o kalnų viršūnės padengtos amžinu sniegu. Ticino – tai gražuoliai Maggiore ir Lugano ežerai, daugybė jaukių miestelių, svaigūs vaizdai, gomurį lepinanti itališka virtuvė. Ticino ketiname pailsėti po dviejų intensyvių savaičių kalnuose ir pabaigti atostogas kiek lėtesniu ritmu – paklaidžioti po jaukius miestelius, pasivaikščioti ežerų pakrantėmis, pasimėgauti saule ir šiluma, pajusti itališkojo dolce vita žavesį.

(Apie antrąją savaitę, praleistą Valais kantone, skaitykite šiame įraše.)

Pravažiavę St Gotthard perėją, sukame į greitkelį ir netrukus pasiekiame Bellinzonos miestą, išsidriekusį slėnyje tarp kalnų, netoli Laggo Maggiore. Apsirūpinam maisto produktais artimiausioms kelioms dienoms ir važiuojam aukštyn link Gramosetto kaimelio – ten kažkur ant kalno šlaito yra mūsų laikini namai, kur gyvensime visa savaitę. Kelias vis siaurėja ir statėja, bet prie to mes jau pripratę per tas porą savaičių Šveicarijoje. Pravažiuojam kaimelį, o navigacija veda mus vis tolyn, keliukas jau visai siauras, dviems mašinoms prasilenkti – misija neįmanoma, galiausiai prasideda aštrių akmenų tvora vienoje pusėje ir metalinis barjeras virš skardžio kitoje. Čia jau galima tik šliaužti, atidžiai sekant veidrodėliuose atstumą nuo kelio krašto. Posūkis į garažą, prie kurio galima palikti mašiną, toks nepatogus, kad įveikiamas tik iš priešingos pusės, apsisukus kiek toliau, kur keliukas šiek tiek praplatėja. Nieko sau privažiavimas, o juk visą savaitę kasdien teks juo naudotis! Bet tai dar ne viskas – mūsų laikinas būstas stovi aukštai ant kalvos, iki jo veda apie pusės kilometro ilgio takas – per pievą, per akmenis, per rododendrų miškelį, tada vėl per pievą labai stačiu šlaitu aukštyn. O mums dar ir daiktus susinešti reikia, plius nusipirktus maisto produktus. Žinojom iš atsiliepimų, kad reikia tikėtis kažko panašaus, bet realiai yra net blogiau nei galvojom. Užtai vaizdai nuo viršaus puikūs! Tai vienintelis šios vietos privalumas.

Sekmadienis išaušta šiltas ir saulėtas, dieną žadama iki +30. Papusryčiavę leidžiamės žemyn iki garažo, kažkaip įveikiame akmeninės tvoros kliūčių ruožą nenubrozdinę automobilio šonų ir važiuojame į Bellinzoną. Šis miestas kažkada vaidino labai svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje, nes pro jį ėjo pagrindinis kelias per Alpes, jungiantis šiaurę ir pietus. Vienoje slėnio pusėje prasideda St Gotthard perėja, kitoje – St Bernardino. Toks svarbus prekybos ir kontrolės postas turėjo būti ir apsaugotas atitinkamai, todėl Bellinzonoje buvo sukurtas ištisas gynybinis kompleksas – įspūdingos visą miestą juosiančios mūro sienos ir net trys pilys. Jas ir ketiname šiandien aplankyti. Pilis jungia žiedinė trasa – pradėsime nuo žemiausios, Castelgrande, esančios senamiesčio centre, ir kilsime iki pačios aukščiausios, Sasso Corbaro, o atgal grįšime kita puse.

Pasilepinę kava ir labai skaniais pyragaičiais kavinukėje prie geležinkelio stoties, einame į senamiestį ir sekame ženklus link Castelgrande pilies. Pilis stovi ant didžiulės granito uolos vidury senamiesčio, ją supa aukštos mūro sienos, jų viršumi galima pasivaikščioti ir pasidairyti po apylinkes.

Platus takas nuo pilies kiemo veda link kiek žemiau esančio bokšto liekanų. Nuo apačios atsiveria puikus pilies ir kalnų vaizdas.

Radę išėjimą kitoje pilies teritorijos pusėje, vėl leidžiamės žemyn. Palei mūro sienas vingiuojantis takas labai vaizdingas – matosi ne tik senamiestis, bet ir kitos dvi pilys.

Antroji pilis – Montebello, iki jos tenka gerokai palypėti. Akmeniniai laiptukai gana statūs, bet kartais padovanoja vaizdų. Diena karšta, lipti aukštyn nėra labai malonu, bet netrukus jau einame į Montebello pilies kiemą.

Prisėdame papietauti atsineštais sumuštiniais tiesiai ant žolės prie pilies sienų. Nuo čia puikiai matosi abi perėjos.

Pavalgę ir pailsėję einam toliau. Takas veda vis aukštyn, kol pagaliau pasiekiame aukščiausiai esančią trečiąją pilį – Sasso Corbaro. Ji mums pasirodo mažiausiai įdomi iš visų trijų, bet verta čia užkopti dėl vaizdų nuo bokšto viršaus. 

Atgal grįžtame ne tuo pačiu taku, o per kitą miesto pakraštį, pro ryškiai geltoną Artore bažnyčią. Gaila, ji uždaryta.

Vėl nusileidę į Bellinzonos centrą, svarstome, ką veikti toliau. Planavom pasivaikščioti po senamiestį, bet labai karšta, ir žmonių labai daug, nevilioja perspektyva stumdytis minioje. Tad keičiam planus ir važiuojam į Ronco sopra Ascona. Šis miestelis, esantis aukštai ant kalno šlaito viš Maggiore ežero, garsėja puikiais vaizdais.

Pasitaręs su navigacija (bet kažkodėl neperspėjęs manęs), vyras nusprendžia, kad bus per daug sudėtinga važiuoti iki pat miestelio siaurais keliukais, geriau palikti mašiną apačioje, ežero pakrantėje, ir toliau eiti pėsčiomis. Planas gal ir geras (nors ir labai sunkiai, bet randame kur mašiną pastatyti), bet norint pasiekti Ronco, teks įveikti 200 vertikalių metrų, kai tuo tarpu atstumas – vos kilometras. Galite įsivaizduoti, kokio statumo takas! Akmeniniai laiptukai, atrodo, niekada nesibaigs. Maždaug pusiaukelėje prisėdam pailsėti ant suoliuko šalia mažutės koplytėlės. Mums besėdint ateina pagyvenęs vyriškis, atrakina groteles, pašluoja grindis, pamerkia gėlių puokštę, užrakina ir vėl nueina savo keliais.

Pagaliau, gerokai privargę, pasiekiame Ronco sopra Ascona pakraštį. Dar truputį palypėjam – ir jau esame bažnyčios šventoriuje. Čia gauname atlygį už visą vargą – nuostabius Lago Maggiore vaizdus.

Miestukas nedidelis, tuščias ir apsnūdęs. Mums labai norisi ledų, bet kavinukių nerasta. Netoliese užmatę nedidelį viešbutį su dengta terasa virš ežero, einam pasiteirauti padavėjo, ar čia galima gauti ledų. “Si, signori, certo!” – žvaliai atsako padavėjas. Įsitaisom prie staliuko su vaizdu, užsisakom ledų, troškuliui numalšinti – vaikystę primenančio citrinų skonio gazuoto gėrimo gazossa, ir ilgokai čia pasėdim. Pailsėje einame pasidairyti po Ronco. Miestukas nuostabus – siauros jaukios gatvelės taip ir kviečia po jas paklaidžioti.

Leistis žemyn prie ežero – daug lengviau nei kilti aukštyn. Pakeliui dar užmatom gana įdomų mechanizmą – namus ant šlaito jungiantį privatų funikulierių su stotelėm prie kiekvienų namų, traukinuką išsikviečiant kaip liftą, paspaudus mygtuką.

Vakarienės važiuojame į Asconą. Šiek tiek pasivaikštom po senamiestį, bet mums norisi ežero vaizdų, tad netrukus sukam link pakrantės. Palei ežerą eina plati akmenimis grįsta gatvė, pilna kavinių ir viešbučių. Smagiausi kavinių staliukai – kitoje gatvės pusėje, prie ežero. Padavėjai bėgioja per gatvę (ji skirta tik pėstiesiems) su gėrimų padėklais ir maisto lėkštėmis, mikliai laviruodami tarp žioplinėjančių turistų. Staliuką prie ežero renkamės ir mes, gaila tik, kad jau nebespėjam įsitaisyti prie pat vandens. Šiltas vakaras, skanus maistas, vėsus baltas vynas – la dolce vita! Pavakarojam ilgokai.

Pirmadienis irgi šiltas ir saulėtas. Mūsų planas – patyrinėti Verzasca slėnį. Miškais apaugęs Verzasca upės suformuotas slėnis prasideda aukštai kalnuose ir baigiasi Maggiore ežero pakrantėje.  Kelias per slėnį siauras ir vingiuotas, bet labai vaizdingas, pakeliui – dailūs kaimeliai lyg iš atviruko, akmeninis Ponte dei Salti tiltas, norint galima pasivaikščioti keliolikos kilometrų ilgio vaizdingu taku palei upę. Pirmasis sustojimas – Verzasca užtvanka.

Siauru keliu važiuojam vis aukštyn, eismas labai intensyvus ir jau darosi neramu, ar rasim kur pastatyti mašiną, nes tuose keliuose kaimeliuose, pro kuriuos pravažiavom, visi parkingai jau pilni. Kai pasiekiam Lavertezzo (čia planavom sustoti kelioms valandoms ir eiti pasivaikščioti palei upę), mūsų baimės pasiteisina – miestelyje esantis parkingas pilnutėlis. Dar vienas, kiek toliau, irgi. Galiausiai aš išlipu iš mašinos ir lieku Lavertezzo, o vyras važiuoja toliau, tikėdamasis rasti vietą kur nors nelabai toli. Lavertezzo kaimelis – gražus kaip  atvirukas.

Čia pat – pagrindinė Verzasca slėnio atrakcija, akmeninis dviejų arkų Ponte dei Salti tiltas. Jis būtų labai gražus ir įspūdingas, jei nebūtų aplipęs žmonėmis. Aišku, patys kalti, atvažiavę vienuoliktą ryto. Čia reikėtų atsirasti kokią aštuntą, tada gal ir būtų šansų pasidžiaugti šia vieta be šurmulio ir triukšmo.

Vietą mašinai pastatyti vyras rado už kilometro. Susitinkam prie Ponte dei Salti, pasėdim pavėsyje prie tilto, pasvarstom, ką toliau veikti. Diena labai karšta, pakrantės takas pilnas žmonių, numatytas pasivaikščiojimas jau nebeatrodo toks viliojantis. Nusprendžiam grįžti iki mašinos ir ten dar kiek pabūti prie upės. Bet tas planas irgi ne be trūkumų – saulės įkaitinti akmenys skleidžia alsų karštį, maudymosi reikmenų neturim, tad ilgai čia neištveriam.

Ekspromtu sugalvojam naują planą. Važiuojam į Locarno ir funikulieriumi kylam iki Madonna del Sasso bažnyčios. Kad jau nepavyko pasivaikščioti po Verzasca slėnį, tai eisim trasa virš Maggiore ežero – Sentiero Collina Basa – iki Brione sopra Minusio kaimelio.

Trasa visai smagi – iš pradžių judria, bet vaizdais dosnia gatve, paskui per spalvingais gėlynais apsodintą parką, galiausiai per žalią drėgną tarpeklį.

Pagaliau prieiname Brione sopra Minusio. Siauroje gatvelėje už bažnyčios pasislėpusi maža jauki kavinukė. Isitaisome terasoje, kaip ir vakar, imame ledų ir gazossa, ir nei nepastebim, kaip praeina daugiau nei valanda. Kiek pavaikščioję po miestelį, stačių laiptukų kaskadomis vėl leidžiamės prie ežero.

Išeiname prie San Quirico bažnyčios, už jos randame prakrantės promenadą ir maždaug per valandą grįžtame į Locarno, per Minusio ir Muralto priemiesčius.

Apeiname Locarno senamiestį ir prisėdame vakarienės jaukioje kavinukėje. Mano vakarienė – scialatelli makaronai (tokių dar nebuvau ragavusi) su burnoj tirpstančiu pecorino sūriu ir balto Merlot vyno taurė. O aš visada maniau, kad Merlot būna tik raudonas!

Po vakarienės dar kiek pasivaikštome po senamiestį ir važiuojam namo. Kaip ir vakar, į savo “namus ant kalno” teks kopti pasišviečiant telefonais, bet prie to jau beveik pripratome.

Antradienis. Šią dieną paskirsime Lugano miestui ir ežerui. Mūsų planas gana ambicingas – iš Lugano centro pėsčiomis nueiti į Gandria kaimelį, iš ten keltu plaukti per ežerą iki Lugano priemiesčio Paradiso, funikulieriumi pakilti į Monte San Salvatore viršūnę, pasigėrėti vaizdais nuo viršaus, o jei bus laiko, dar ir pasivaikščioti, tada grįžti į Lugano, pasidairyti po senamiestį ir galiausiai pavakarieniauti su vyro jaunystės draugu, kuris atvažiuos iš Milano su mumis susitikti.

Palikę mašiną parkinge prie Lugano geležinkelio stoties, einame link ežero. Rytas šiltas, bet apniukęs, matomumas nekoks, virš ežero ir kalnų tvyro lengvas rūkas. Ežero pakrante nusidriekusio didžiulio Parco Ciani takeliais pamažu einame link Cassarate rajono.

Kai parkas baigiasi, toliau tenka eiti judria gatve virš ežero, kol pasiekiame Castagnola priemiestį. Čia prasideda Lugano ežero pakrante vedantis takas iki Gandria kaimelio – Sentiero di Gandria. Atgal į Lugano galima parplaukti laivu-keltu, arba grįžti atgal tuo pačiu taku. Takas labai smagus, lengvas ir nesudėtingas, pakeliui yra kelios kavinukės, galima ir pavalgyti, ir kavos išgerti, ir pailsėti. Vienoje vietoje yra ir pliažas, su persirengimo kabinomis ir dušais.

Greičiau negu norėtųsi, takas baigiasi Gandria kaimelyje. Jam apžiūrėti neturime laiko, nes artimiausias keltas išplaukia už 15 minučių, kitas – tik už pusantros valandos, o mes juk dar tiek planų šiandien turime. Tad tik kelias gatveles tepamatome, pakeliui į prieplauką. Kainos kavinukėse – labai jau turistinės, gerai kad ir neplanavome čia pietauti.

Keltas plaukia atgal į Lugano, pakeliui sustodamas pakrantės stotelėse. Pirmasis sustojimas  – priešingame ežero krante, Cantina di Gandria prieplaukoje. Esame pačiame pasienyje, tie kalnai ir miesteliai tolumoje – jau Italija.

Keltas stoja dar kelis kartus, o aš pagalvoju, kad visai smagu būtų išlipti ir pakrante paeiti stotelę ar dvi, o tada vėl lipti į keltą.

Oras tuo tarpu dramatiškai pasikeičia – saulė, ir taip jau menkai tesirodžiusi, visiškai dingsta po storu debesų sluoksniu, kalnus nugulusi migla dar sutirštėja, pradeda pūsti šaltas vėjas. Kai atplaukiame į Paradiso, akivaizdu, kad nelabai yra prasmės kilti į Monte San Salvatore, nes įspūdingų vaizdų nuo viršūnės tikrai nebus. Dar kiek paabejojam, bet galiausiai nusprendžiam atsisakyti šios plano dalies ir krantine grįžtam į Lugano centrą.

Iki susitikimo su vyro draugu dar turime pusantros valanos, jas praleidžiame klaidžiodami po senamiestį. Lugano aš neprisijaukinau, jis man nepasirodė nei gražus, nei jaukus, didesnį įspūdį paliko tik katedra. Pilkas drėgmės pritvinkęs oras turbūt irgi turėjo įtakos.

Vakaras su smagia kompanija pilnas šnekų ir juoko, o po labai skanios vakarienės (restorano pavadinimas – Spaghetti Pomodori – sukėlė daug juoko mūsų draugui italui) dar pasivaikštome ežero pakrante.

Trečiadienis. Lyja nuo ryto, ir lis visą dieną. Va tai tau… o mes galvojom, kad būtent Ticino kantone nereiks sukti galvos dėl oro! Čia juk jau beveik Italija, čia tikrai švies saulė ir bus šilta. Ot ir ne! Kita vertus, po dviejų savaičių beveik ištisai puikaus oro aukštai kalnuose nuodėmė būtų burbėti, kad lietus mus pasivijo. Ką gi, bandom sugalvoti, ką tokiu oru galėtume nuveikti. Nusprendžiam važiuoti į Morcote kaimelį Lugano ežero pakrantėje ir, jei nelis kaip iš kibiro, pasivaikščioti po ten esantį Parco Scherrer.

Kai išlipam iš mašinos, dangus pilkas, oras prisisunkęs drėgmės. Dar suspėjam išgerti kavos jaukioje medinėje terasoje prie ežero,  ir prapliumpa lietus.

Morcote kaimelis – labai romantiškas:  arkados, siaurutės į kalną kylančios gatvelės, pakrantės promenada. Net ir lyjant visai smagu čia pasivaikščioti.

Morcote pakraštyje, ant stataus kalno šlaito, įsikūręs Parco Scherrer – egzotiškas botanikos sodas su daugybe skulptūrų ir pastatų, įkvėptų įvairių pasaulio šalių architektūros. Nuo parko takų veriasi svaigūs vaizdai į Lugano ežerą. Giedrą dieną čia būtų išvis nuostabu, bet net ir lietus negali paslėpti šios vietos žavesio. Įėjimas į parką šiemet  (2021 m.) nemokamas.

Apvaikščioje Scherrer parką, vėl grįžtame į Morcote ir einame pietauti. Įsitaisome “Posta” restorano medinėje terasoje tiesiai virš ežero, valgome labai skanius ravioli ir klausomės lietaus barbenimo į plastikinius terasos langus. Kaip dažnai nutinka lietingomis atostogų dienomis, apima lengvai melancholiška nuotaika. Lietus jau nebetrukdo, pripratome prie jo, tiesiog mėgaujamės diena ir ežeru.

Kol pietavom, lietus kiek aprimo, tad kylame aukštyn iki Santa Maria del Sasso bažnyčios ir kapinių. Apžiūrim bažnyčią, užsukam į kitoje kiemo pusėje esančią mažesnę koplytėlę.

Jau ketiname leistis žemyn, bet mano akį patraukia aukštyn kylantys laiptai. Kaipgi aš nepatyrinėsiu, kur jie veda? Vyras lieka manęs laukti, o aš lipu aukštyn. Viršuje atsiveria svaigus vaizdas į ežerą. Takas veda dar aukščiau, bet negaliu toliau eiti, juk pažadėjau neužtrukti. Bet čia tikrai būtų kur pasivaikščioti, takų sankryžoje sužymėtos net kelios trasos.

Šalia bažnyčios ant kalno šlaito – nemažos kapinės su monumentaliomis skulptūromis, koplyčiomis, šeimų rūsiais. Nuo čia irgi atsiveria puikūs vaizdai į ežerą ir į miestelį apačioje.

Mielai būtume ilgiau paklaidžioję po šias vaizdingas kapines, bet vėl prasidėjęs smarkus lietus priverčia grįžti atgal į miestelį.

Namo dar ankstoka, tad sugalvojam pavažiuoti ežero pakrante, nors vaizdų ir nelabai bus per lietų. Didelėje sankryžoje nusukam ne į tą pusę, beveik atsiduriam Italijoje, trumpam užstringame kamštyje, tada sukam į mažesnį keliuką, kad to kamščio išvengtume, ir gerą pusvalandį važiuojame siaurais serpantinais, kol pasiekiame mažą kaimelį aukštai virš ežero. Būtų visai smagu čia išgerti kavos, bet viskas uždaryta – gal siesta, o gal jau nesezonas. Nieko nepešę, jungiam navigaciją ir dabar jau trumpiausiu keliu važiuojam namo.

Ketvirtadienis. Ir vėl nuo ryto lyja, ir vėl žadamas lietus visai dienai. Bet kažką veikti norisi, nesėdėsi juk kambaryje per atostogas. Pastudijavę žemėlapį ir pabendravę su internetu, renkamės Leventina slėnį, pakeliui į St Gotthard perėją. Kol jį pasiekiame, oras pasitaiso, net ir saulė trumpam išlenda. Gal šiandien mums geriau pasiseks negu vakar?

Stojame Giornico kaimelyje. Čia yra du senoviniai akmeniniai tiltai, trys bažnyčios, pilies griuvėsiai ir muziejus. Einam pasidairyti. Leventinos slėnio istorijai skirtas muziejaus pastatas išpuoštas freskomis.

Romantiškas akmeninis tiltas veda į kitą upės pusę. Tiksliau, į seklumą upės viduryje. Norint pasiekti kitą krantą, teks pereiti dar vienu tiltuku.

Kitoje upės pusėje, viena šalia kitos – dvi bažnyčios. Pirmiausia einame į didesniąją, bet tenka pabučiuoti spyną, lankytojai šiandien nelaukiami. (Vėliau internete radau, kad galima paskambinti raktą turinčiam žmogui ir susitarti dėl apsilankymo.)

Šalia bažnyčios užmatę nedidelę taverną su jaukia terasa, prisėdame kavos. Iš virtuvės sklinda dieviški kvapai, savininkas susirūpinusiu veidu ateina pasiteirauti, ar norime pietauti (tikriausiai būtume išgirdę, kad pietūs dar negatavi). Pietauti tikrai dar per anksti, tad užsisakom tik kavos ir  šokoladinį pyragaitį. Laukti tenka ilgokai, bet kai pagaliau atneša, suprantu, kad laukti vertėjo – pyragaitis šiltas, pragnybus iš vidaus išbėga dieviško skonio šokoladinis padažas. Ir pateikimas koks!

Antroji, senesnė, Giornico bažnyčia – romaniškos architektūros San Nicoalao. Viduje pasitinka rūstus asketiškas interjeras. Tik ant sienų išlikę pora freskų fragmentų.

Bažnyčios šventoriuje pasodintas vynuogynas. Vynuogės atrodo jau prinokusios, bet kažkodėl dar nenuskintos.

Pačiame kaimelio pakraštyje, kur slėnis jau beveik atsiremia į kalno šlaitą, ant kalvos stovi dar viena bažnyčia, Santa Maria di Castello. Kažkada ji buvo čia stovėjusios pilies dalis, dabar gi iš pilies telikę tik sienų fragmentai ir prie bažnyčios prisiglaudęs bokštas. Lipam aukštyn – viršuje turėtų būti gražių vaizdų.

Nuo Santa Maria di Castello kalvos puikiai matosi kitos dvi kaimelio bažnyčios. Ir geležinkelis – pro čia važiuoja traukiniai į St Gotthard perėją.

Grįždami atgal, upę kertame jau kitu, modernios statybos, tiltu. Nuo čia atsiveria puiki Giornico panorama, su visomis jo bažnyčiomis ir tiltukais.

Iš Giornico važiuojame tolyn Leventina slėniu, kol pasiekiame Faido kaimelį. Apžiūrėsim jo pakraštyje esantį Piumogna krioklį, o paskui gal ir po patį kaimelį pasivaikščiosim.

Krioklys nėra labai įspūdingas, bet šiandien jau tokia diena, džiaugiamės tuo, ką turim. O kad nebūtų tik trumpas pažiūrėjimas, aš sugalvoju dar užlipti iki viršutinės krioklio terasos.

Vyras lieka laukti apačioje, o aš miško takeliu kopiu aukštyn. Netrukus prieinu akmens tiltuką per tarpeklį, kurio dugnu žemyn garma krioklio vanduo. Nuo tiltuko galima pasidairyti ne tik į krioklį, bet ir į Faido miestelį slėnyje.

Dar man nespėjus grįžti atgal į apatinę aikštelę, pradeda lynoti. Netrukus įsilyja kaip reikiant, tad atsisakome plano pasivaikščioti po Faido ir grįžtam į mašiną. Tai jau antra lietaus skalbiama diena Ticino kantone, o juk būtent čia tikėjomės gero oro!

Kol grįžtam iš Leventina slėnio, lietus liaujasi, tad dar užsukam į Bellinzona. Pirmąją dieną tik pilis apėjome, tad šįvakar pasidairysim po senamiestį. Pradedam nuo katedros. 

Netoli katedros – įspūdingos architektūros miesto rotušės kompleksas, Palazzo Civico.

Piazza Indipendenza – dar vienas žavus Bellinzona senamiesčio kampelis. Spalvingai išpieštame pastate dabar įsikūrusi drabužių parduotuvė, šalia prisiglaudusi St Rocco bažnyčia, už kampo – iki šių dienų išlikęs kažkada visą miestą juosusių storo mūro sienų, La Murata, fragmentas.

Iš senamiesčio puikiai matosi ir aukštai ant kalno stovinti Sasso Corbaro pilis.

Toliau klaidžiojam po Bellinzona senamiestį. Kaip man patinka tos gatves juosiančios arkos pietų Europos miestuose! Vasarą čia galima pasislėpti nuo karščio, žiemą – nuo vėjo ir lietaus.

Vėl grįžtam į katedros aikštę ir prisėdam vienoje iš daugybės kavinukių. Metas aperityvui, o tada ir apie vakarienę bus galima pagalvoti.

Penktadienis – paskutinė mūsų diena Ticino kantone – vėl šiltas ir saulėtas. Važiuojam į Caslano miestelį Lugano ežero pakrantėje, prie Italijos sienos, pasilepinam puodeliu kapučino jaukioje lauko kavinukėje prie pat ežero ir einam pasivaikščioti vaizdingu pakrantės taku, apsukančiu Caslano pusiasalį ir jo vidury stūksantį neaukštą kalną, ir vėl grįžtančiu į miestelį.

Takas lengvas ir malonus, vienoje pusėje – ežeras, kitoje – aukštos uolos, saulėti ir pavėsingi ruožai keičia vienas kitą, o ant akmenų palei taką saulėje šildosi maži žali driežiukai. Jų tiek daug, kad net akyse mirga nuo jų raštuotų kūnelių, vikriai šmirinėjančių aplink.

Kitame krante – Italija. Vienoje vietoje ežeras tiek susiaurėja, kad norint būtų galima nesunkiai nuplaukti į “užsienį”.

Vėl grįžę į miestelį, prisėdame papietauti kavinukėje ežero pakrantėje. Maistas skanus, diena maloniai šilta, niekur nesinori skubėti.

Iš Caslano pietine ežero pakrante grįžtame į Asconą. Pakeliui dar užsukame į Gamborogno botanikos sodą, tikėdamiesi smagaus pasivaikščiojimo su ežero vaizdais, bet liekam nusivylę – takeliai labai statūs ir prastai prižiūrimi, vaizdų beveik nėra, o ir pavadinimas “botanikos sodas” šiai vietai nelabai tinka, tai labiau sodinukų parduotuvė, prie kurios yra ir apleistas egzotiškų augalų sodas. Savotiškai įdomi patirtis, bet nevertėjo dėl jos sukti iš kelio.

Grįžę į Asconą, paliekame mašiną parkinge prie stoties ir pėsčiomis kylame į Monte Verita parką. Į kalną vedančios gatvės labai stačios, pavėsio mažai, bet nuovargį atperka vis atsiveriantys Maggiore ežero vaizdai.

Kitoje Maggiore ežero pusėje matosi Verzasca užtvanka ir slėnis už jos. Kaip seniai, atrodo, ten buvome! O iš tiesų juk  tik prieš keturias dienas.

Asconos senamiestis lieka vis toliau ir žemiau, o mes lipam vis aukštyn, tai gatve, tai laiptais. Karšta, lipti sunku, jau imam abejoti, ar verta?

Abejonės buvo ne be pagrindo – Monte Verita parkas mums pasirodė niekuo neypatingas, ir jei ne vaizdai pakeliui, sakyčiau, neverta vargti lipant į tą statų kalną. Tiesa, viršuje yra nedidelė arbatos plantacija ir japoniška arbatinė, kur galima sudalyvauti arbatos ceremonijoje, bet tik iš anksto rezervavus.

Atsigaivinę šaltu gėrimu kiek žemiau esančioje lauko kavinukėje, miško taku dar kiek paeiname virš ežero, tolyn nuo Asconos. Takas visai smagus, nors vaizdais ir nelepina.

Kiek žemiau prasideda Sentiero Romano – atviresnis ir vaizdingesnis takas, šlaitu virš ežero vedantis atgal į Asconos centrą.

Kurį laiką ėjęs mišku, takas nusileidžia iki kelio ir dabar jau einame šaligatviu virš ežero, palei judrią gatvę. Ežero vaizdai lydi iki pat Asconos.

Ascona – labiausiai man patikęs miestas Ticino kantone, ji turi savo ypatingą aurą ir labai daug jaukumo. Smagu čia paklaidžioti, be jokio ypatingo plano.

Vakarienei vėl renkamės staliuką prie ežero ir vėl ilgokai užsisėdim. Paskutinis mūsų vakaras Šveicarijoje – šiltas ir jaukus, virš ežero teka mėnulis, lengvas vėjelis gainioja raibulius vandens paviršiuje, o mums dar visai nesinori namo.

Po vakarienės dar pabraidžiojam po senamiestį, kol siauros gatvelės vėl mus atveda prie ežero. Dar kartą pereinam kalbų ir juoko pilna pakrantės promenada, pasėdim ant suolelio prie pat vandens, pasidairom į nakties skara apsisupusį Maggiore ežerą, bet jaučiam, kad jau laikas atsisveikinti: su Lago Maggiore, su Ticino, su Šveicarija.

Šeštadienis. Paskutinis mūsų rytas Šveicarijoje – šiltas ir saulėtas. Pusryčiauju terasoje, dairausi į apačioje nusidriekusią Bellinzoną ir tris jos pilis, į Alpių priekalnes tolimojoje slėnio pusėje… pasiilgsiu šio vaizdo!

Po pusryčių susikraunam daiktus, per du kartus viską nusigabenam žemyn iki automobilio, paskutinį kartą sėkmingai pravažiuojam siauručiu keliuku (jo tai jau tikrai nepasiilgsim!) ir pradedam ilgą kelią namo. Be problemų pravažiavę Gotardo tunelį ir gana greitai pralėkę Šveicariją, stojam užsipilti benzino ir papietauti jau Vokietijoje, degalinėje prie greitkelio. Teritorija neaptverta, kaip kad įprasta greitkelių degalinėse, tad galim maloniai pasivaikščioti keliuku ir pasigrožėti maža balta bažnytėle vidury laukų.

Nakvynės sustojame Wiesbaden. Tiesiog dėl to, kad patogu laiko ir logistikos prasme. Bet senamiestis visai vertas dėmesio, labai maloniai čia praleidžiame vakarą. Ateinant į miesto centrą nuo viešbučio, pirmiausia mus pasitinka miesto rotušė.

Marktkirche (Turgaus bažnyčia) – neogotikinio stiliaus, su grakščiais į dangų besistiebiančiais bokštais.

Gal kavos? Skulptūra vaizduoja miesto keistuolį ir savotišką simbolį, Waldemar Reichhard, dar vadintą česnakų karaliumi, nes labai mėgo juos valgyti ir visiems pasakodavo apie česnakų naudą. Pasak jo paties, būtent česnakai jam sutrukdė tapti garsiu operos solistu.

Kochbrunnen (Verdantis fontanas) – žinomiausias iš daugelio mineralinio vandens šaltinių, kuriais kadaise garsėjo šis miestas-kurortas. Dengtame paviljone šalia šaltinio galima į atsineštą tarą prisipilti karšto mineralinio vandens. Taros neturėjom, bet pakišau pirštą po kranu – tikrai karštas vanduo. Ir smirda siera.

Užrašas skelbia, kad šis laikrodis su gegute (nors gal labiau su elniu?) – didžiausias pasaulyje.

Jaukus miesto teatro kiemelis – čia nutūpėm aperityvo.

Buvusios prabangos liudininkas – Kurhauzas.  Ir jaukus parkas šalia. Visai smagu štai taip atrasti kokį nors dar nelankytą Vokietijos miestą, pakeliui namo iš tolimesnių Europos vietų.

Sekmadienis. Tęsiame kelionę namo. Nuo Wiesbaden tik 4 valandos važiavimo, tad dar stabtelim pakeliui, apžiūrėti gana neįprastą objektą – Landschaftspark Duisburg-Nord. Kažkada čia buvo anglies kasyklos ir plieno fabrikas, dabar – parkas ir turistinė atrakcija. Teritorija didžiulė, kai kurios konstrukcijos tik iš tolo apžiūrimos, į kitas galima užeiti ar net užlipti ant jų viršaus ir nuo ten pasidairyti po apylinkes. Man labai patiko ši idėja – iš apleisto fabriko ir suniokotos gamtos padaryti kažką neįprasto ir savotiškai net gražaus. Yra čia ir laipiojimo uolomis centras, kuruojamas vietinio alpinistų klubo ir labai populiarus.

Gamta neužtruko parodyti žmonėms, kas čia tikrasis šeimininkas. Kiek siurrealistiškai – ir labai fotogeniškai! – atrodo vijokliais apaugusios surūdijusios plieninės konstrukcijos. Vaikščiodama po šį parką, ne kartą prisiminiau Tarkovskio “Stalkerį” – labai panaši atmosfera, vienu momentu net lašančio vandens garsas buvo. Tikrai įdomi vieta, jei kada važiuosit pro Duisburgą, užsukit, turėtų patikti.

Na o mums jau vėl metas į kelią, jau beliko tik keli šimtai kilometrų iki namų. Viskas kada nors baigiasi – baigėsi ir mūsų šveicariškos atostogos. Tris savaites trukusi kelionė padovanojo daug vaizdų, emocijų ir įspūdžių, Šveicariją įsimylėjom iš naujo, ir tikrai dar grįšim į šią gražią šalį!