2021-ųjų metų ilgosioms atostogoms rugsėjo mėnesį pasirinkome Šveicariją. Jokių tolimesnių kelionių lėktuvu net nesvarstėme – per daug netikrumo, visokių reikalavimų, daug šalių reikalauja PGR testo, o jei jis bus teigiamas, nors jokių simptomų ir nejauti? Nusprendėme likti Europoje ir keliauti automobiliu – taip bus paprasčiau. Prieš kelionę reikėjo užpildyti Passenger Locator Form (nors niekur jos neprireikė, pasienyje mūsų nestabdė ir nieko neklausinėjo), o daugiau jokių reikalavimų įvažiuoti į Šveicariją nebuvo. Kiekvieną iš trijų savaičių norėjome praleisti vis kitame kantone, bet ne iš viešbučio į viešbutį važinėti, o visai savaitei išsinuomoti namuką kur nors kalnų kaimelyje, kad būtų ir vaizdai, ir jaukumas, ir sava virtuvė. Pasirausę po internetą ir patyrinėję žemėlapį, pasirinkome tris kantonus: Berner Oberland (labiausiai dėl Jungfraujoch, bet ir šiaip ten dar likę nebaigtų reikalų), Valais (jau labai seniai norėjau pamatyti Matterhorn) ir Ticino (kaip kontrastą pirmiesiems dviems – ten juk jau praktiškai Italija).

Iš namų išvažiuojame lietingą rugpjūčio pabaigos penktadienio vakarą, nakvynės stojame Vokietijos motelyje palei greitkelį, o ryte po greitų pusryčių tęsiame kelionę, su pora stabtelėjimų – papietauti, dar Vokietijoje, bet jau visai šalia sienos, ir apsirūpinti maisto produktais supermarkete Baselio priemiestyje. Laikinus namus pasiekiame ketvirtą popiet. Išsinuomojome tą patį jaukų chalet tipo namelį Horboden kaime, Diemtig slėnyje. Iš praeitos viešnagės, prieš tris metus, dar prisimename, kad privažiavimas iki Horboden nėra labai smagus – paskutinius kelis kilometrus keliukas toks siauras, kad prasilenkti tikrai sudėtinga. Aš dar tikėjausi, kad gal nebus taip blogai kaip aš prisimenu, juk trys metai praėjo, aš jau daugiau patirties turiu… bet ne, keliukas tikrai ne iš smagiųjų, tad vairuoti tą paskutinę atkarpą ir šįkart teks vyrui. Na o tą mažą privažiavimo nepatogumą su kaupu turėtų atpirkti gausūs privalumai – jaukus gerai įrengtas namukas, rami vieta, puikūs vaizdai, kavinukė visai šalia ir lengvai pasiekiami Jungfrau regiono kalnai.

Šeimininkai mūsų nepasitinka, turi kažkokių reikalų, tad tiesiog palieka atrakintas duris – mes juk jau kaip ir savi čia, ir jie tai žino. Kol kraustomės daiktus, prie durų pasirodo ryžas katinas  Willi – kaip ir prieš tris metus, atėjo pabendrauti ir pasilepinti skanukais, kurių maišelį šeimininkai apdairiai paliko ant palangės, kad galėtume svečią pavaišinti.

Oras gražus, nors vienoje pusėje palei kalnus renkasi debesys, tad einame pasivaikščioti ir pramankštinti nuo ilgo sėdėjimo automobilyje sustingusius raumenis. Aplink viskas pažįstama – smagu sugrįžti į pamėgtas vietas, kur jau nebe visai svetimas jautiesi.

Vakarieniauti einame į kiek žemiau esančią Rothbad svečių namų kavinukę. Kaip ir prieš trejus metus, čia skanu ir jauku, tik aš pamiršau, kokio dydžio čia porcijos, tad savojo šnicelio neįveikiu. Bevalgant dar ir savininkė pasišnekučiuoti ateina – ji vienintelė iš viso personalo kalba angliškai. Tuo tarpu pradeda lyti, tad plano po vakarienės dar pasivaikščioti tenka atsisakyti. Viduje drėgna ir vėsoka, tad kuriam krosnį svetainėje – iškart tampai jaukiau.

Sekmadienis. Rytas išaušta pilkas ir apniukęs, bet lietaus laukiama tik popiet, tad rytą paskirsime kalnams. Vakar patyrinėję prieš mus buvusių svečių paliktas brošiūras, išsirinkome Niesen Kulm – 2340 m. aukščio kalną virš Thun ežero. Pasigėrėsime vaizdais nuo viršūnės, o tada eisime į kalnų žygį. Važiuojame į Mulenen ir perkame hiking ticket į Niesen Kulm. Daugelis viršūnių yra pasiekiamos kelių etapų keltuvais, su viena ar daugiau tarpinių stočių. Kai perki hiking ticket, moki tik už tas dalis, kuriose naudosiesi keltuvu. Šiandien mes kelsimės aukštyn, eisime žemyn iki tarpinės stotelės, o iš ten vėl keltuvu leisimės žemyn. Šeimininkų mums palikta svečio kortelė suteikia 20 proc. nuolaidą bilietui.

Niesen Kulm viršūnėje mus pasitinka stori balti debesys, tik mažas gabalėlis Thun ežero pro tarpą matosi. Jau nusigąstam, kad nieko doro čia viršuj nepamatysim, bet netrukus debesys nuplaukia šalin ir atsiveria panoraminiai vaizdai.

Na o mus labiausia vilioja ilga ketera kiek žemiau viršūnės – jos viršuje yra takas, kuriuo leisimės žemyn iki Schwandegg keltuvų stoties.

Pasigėrėję vaizdais, leidžiamės į žygį. Oras neblogas – vėsu, debesuota, bet nelyja, ir nors debesys vėl kaupiasi mums už nugaros,  bet toje pusėje, į kurią einame, kol kas giedra, tad galime džiaugtis vaizdais.

Priėjus keteros pabaigą, kelią pastoja nedidelė karvių banda. Tenka kantriai luktelėti, kol jos pasitrauks iš kelio.

Takelis smagus ir nesudėtingas, svaigina tyras kalnų oras ir platūs vaizdai. Netrukus prieiname sankryžą – mūsų takas suks kairėn, o tiesiai priešais skradžio kraštu vingiuoja kitas takelis, juo per penkias valandas būtų galima pareiti iki pat mūsų kaimelio. Viliojanti mintis (nors tuo taku man tektų eiti vienai, vyras tokiai ilgai avantiūrai bet kokiu atveju nepasirašo), bet popiet tarsi žadamas lietus, sušlapti nesinori, tad kiek padūsavusi atsisakau šios minties. Juolab ir mūsų takas visai neprastas.

Netrukus prieiname Oberniese kalnų ganyklą. Prie tvartelio sienos pritvirtinta spintelė su lentynom, pilnom Mutschli sūrio, šalia – užrakinta dėžutė pinigams. Prie durelių pritvirtintas tekstas, prašantis būti sąžiningiems ir neimti sūrio nesusimokėjus, nes dėl tokių veiksmų jis tik brangs (o jau ir taip nepigus!).

Oras tuo tarpu subjūra, debesų vis daugėja, kvepia lietum. Prieinam tako posūkį, nuo kurio atsiveria vaizdas į Thun ir Brienz ežerus, bet jis neryškus, aptrauktas miglos. Kol įveikiam akmenim sutvirtintą tako atkarpą per stačiai žemyn besileidžiantį kalno šlaitą, jau ir lietus pradeda purkšti. Bet mes nei sušlapti nespėjam – neriam į Schwandegg keltuvų stotį ir netrukus jau leidžiamės žemyn į Mulenen. Apačioje apniukę, bet lietaus nei ženklo, jis liko ten, kilometru aukščiau.

Dar tik ankstyva popietė, namo grįžti gerokai per anksti, tad nusprendžiam važiuoti į Thun miestelį. Jame esame buvę prieš 20 metų, laikas atnaujinti pažintį. Miestelis mielas ir jaukus, toks, kokį ir prisimename. Apvaikštom senamiestį, dengtais laiptais užkopiam iki bažnyčios, pasidairom į upės ir miesto vaizdą nuo viršaus, tada vėl leidžiamės žemyn, apeinam medinius gėlėm apkaišytus tiltus. Galiausiai nutupiam jaukioj konditerijoj palei upę ir pasilepinam kava ir pyragaičiais.

Kaip jau minėjau, pagrindinis šios savaitės tikslas – aplankyti Jungfraujoch. Ši atrakcija labai brangi, bilietas be nuolaidų kainuoja apie 200 frankų. Bet šiemet (2021 m.) galima labai gerom sąlygom įsigyti Top of Europe Pass. Paskaičiuojam, kad jei imsim tą kortelę keturioms dienoms ir kiekvieną dieną pasinaudosim bent vienu keltuvu ar traukiniu, tai kelionė į Jungfraujoch gausis kaip ir “už dyką”. Brangu vis tiek (269 frankai žmogui už keturias dienas), bet gerokai pigiau nei perkant atskirus bilietus. Tik va klausimas – kur tą kortelę įsigyti? Jungfrau puslapis nelabai informatyvus, bet atrodo, kad galima ją pirkti geležinkelio stotyse. Einam į Thun stotį, pusvalandį palaukiam eilėje prie informacijos langelių, vien tam, kad išeitume nieko nepešę – artimiausia stotis, kur tą kortelę galima įsigyti, yra Interlaken Ost. Na ką gi, važiuojam į Interlaken. Ten pasiseka geriau – eilės visai nėra, o linksmai nusiteikęs darbuotojas į mūsų klausimą, ar galėtume čia nusipirkti Top of Europe Pass, žvaliai atsako: “Kodėl gi ne?”. Už kelių minučių, smarkiai palengvinę banko sąskaitą ir gavę dvi popierines korteles, suteiksiančias mums tiek viliojančių galimybių artimiausias keturias dienas, patenkinti einame į lauką ir svarstome, ką čia dar šiandien nuveikus. Nusprendžiame pasivaikščioti Aare upės pakrante iki Interlaken senamiesčio ir ten pavakarieniauti. Upės vanduo – nepakartojamos žaliai melsvos spalvos, tokia ji būna tik kalnų upėse ir ežeruose. Kitame krante – Interlaken stogai debesuoto saulėlydžio fone.

Vakarienę randame siauroje gatvelėje, kur vienas prie kito išsirikiavę indiški restoranai. Renkamės vieną (tiksliau, padavėjas mus pasirenka ir įkalbina valgyti būtent pas juos) ir liekam patenkinti. Labai skanu. Atgal grįžtame nebe upės pakrante, bet per miestą, palei parką su vaizdu į kalnus. Pakeliui dar užmatome juokingą instaliaciją su karve – skraiduole.

Pirmadienis. Šiai dienai vėl žadamas debesuotas oras, popiet gal ir su lietum. Bet rytas kol kas saulėtas, tad greit ruošiamės ir važiuojam į Interlaken Oost, o iš ten traukiniu į Lauterbrunnen. Top of Europe Pass kortelė – labai patogus dalykas, nereikia atskirai bilietais rūpintis, nes ji visur veikia, ir keltuvuose, ir traukiniuose. Lauterbrunnen stotyje susirandame keltuvą į Grutschalp ir netrukus jau stovime ant saulės nušviesto kalno šlaito, o mums prieš akis – didingoji trijulė, Eiger, Monch ir Jungfrau, visi trys aukštesni nei 4 km. Įkalam kavos čia pat esančioje lauko kavinukėje ir sukame į taką, vedantį aukštyn į Murren. Takas nesunkus, jis daugmaž atkartoja geležinkelio bėgių maršrutą (tarp Grutschalp ir Murren kursuoja specialus traukinukas, juo iš Murren grįšime atgal), aukštyn kildamas po truputį ir beveik nepastebimai. Oras kol kas geras, vaizdai gražūs, tik gaila, saulė ne toje pusėje, tiesiai virš kalnų trijulės, tad gražių kadrų nebus. Na bet užtai akys gali pasidžiaugti.

Winteregg stotis – maždaug pusiaukelė. Ir traukinukas kaip tik pro šalį važiuoja.

Murren – labai jaukus kalnų miestelis, siauros gatvelės, jaukūs seni medinukai, puikūs vaizdai į visas puses. Kiek pasivaikščioję prisėdame Murmeli viešbučio terasoje pasilepinti rugsėjo saule ir labai skaniais naminiais pyragais. Saulė netrukus dingsta po debesim – kaip ir žadėta, oras popiet pablogėjo. Bet slėnio vaizdas vis tiek žavus.

Traukinuku grįžtame į Grutschalp, perlipam į gondolą ir leidžiamės žemyn į Lauterbrunnen. Čia slėnyje oras dar geras, namo dar nesinori, tad einame pasivaikščioti po miestelį. Netrukus prieinam Staubbach krioklio papėdę. Ant šlaito ganosi ožkos, statoki laiptukai veda aukštyn. Susigundom – gal nuo viršaus bus gražių slėnio vaizdų?

Vaizdas nuo viršaus tikrai visai nieko. Bet panašu, kad čia dar ne pabaiga – neilgas tunelis veda kažkur gilyn į kalną. Einam! Kitame tunelio gale prasideda tiesiai per uolas iškirstas takas. Tamsu, slidu, kylam vis aukštyn, jau darosi įdomu, kur mes čia nueisim – gal atsirasim už Staubbach krioklio ir galėsim patyrinėti jo užkulisius? Deja, takas staiga ima ir pasibaigia, atsirėmęs į uolos sieną. Šiek tiek matosi krioklio ir labai plačiai – Lauterbrunnen slėnis. Mums iš paskos atėję keli turistai garsiai piktinasi: kaip čia dabar taip, ėjom, ėjom, ir niekur nenuėjom? Aš tyliu, bet mane apėmę jausmai irgi panašūs – lipom, lipom, ir nežinia, dėl ko. Na bet užskaitykim tą taką tiesiog kaip atrakciją!

Vėl nusileidę žemyn, nusprendžiame dar kiek paeiti gilyn į slėnį – vakaras gražus ir šiltas, namai dar visai netraukia. Priešinga kryptimi eina daug žmonių – spėliojam, kokia ten atrakcija kitam gale, paskui susigaudom, kad jie tikriausiai grįžta iš Schilthorn, nes keltuvų stotis būtent toje pusėje. Į Schilthorn labai norėjau ir aš, bet mūsų nuolaidų kortelė šiai viršukalnei negalioja.

Po geros valandos sukam atgal – laikas grįžti, juk dar namo parsigauti reikės. Į miestelį grįžtam ne tuo pačiu keliu, o romantišku takeliu palei sraunią kalnų upę.

Antradienis. Išėjus į lauką, padvelkia rudeniu – aplink tirštas rūkas, net kalnų nesimato. Diena žadama debesuota, ypač aukštai kalnuose, bet apie vienuoliktą debesys turėtų prasisklaidyti. Svarstom, ką veikti šiandien – norisi pasinaudoti Top Of Europe kortele ir pasivaikščioti kur nors aukštai. Kiek pagalvoję ir patyrinėję orų prognozes, pasirenkame Mannlichen – kai prieš tris metus ten buvome, nepavyko pamatyti vaizdų nuo viršūnės, nes kol atėjom iš Kleine Scheidegg, užslinko debesys. Tikimės, kad šįkart gal pasiseks. Slėnyje oras geras, pro debesis švysčioja saulė, bet kuo aukščiau kyla gondola iš Grindelwald, tuo daugiau debesų. Kai išlipam Mannlichen stotyje, aplink tvyro pilkas šaltas rūkas. Kol kas nenusimenam ir einam į kavinukę apšilti ir pasisaldinti gyvenimo pyrago gabalėliu – juk debesys tuoj išsisklaidys, kaip žadėjo prognozės. Betgi panašu, kad debesims niekas nepranešė apie tas prognozes, nes jie sklaidytis visai neskuba. Mes vis kantriai laukiam – bet praeina beveik valanda, kava seniai išgerta, iš pyrago tik trupiniai belikę, o aplink vis dar tirštas rūkas. Panašu, kad planas nepavyko. Plano B neturim, o ir laiko jau nemažai čia sugaišom, tad nusprendžiam visgi pasivaikščioti iki Mannlichen viršūnės (netoli, gal 15 minučių statoku takeliu). Aišku, nieko ir ten nerandam, tik rūką ir dar keletą tokių pačių nepataisomų optimistų. Ir karvių bandą – joms rūkas netrukdo. Tik keistuoliai turistai, per rūką po kalnus besibastantys, jas kiek stebina.

Grįžtant nuo viršūnės, staiga atsiveria properša storoje debesų paklodėje – ir kaip tik virš vaizdo į Lauterbrunnen slėnį! Vos ne bėgte bėgam iki apžvalgos aikštelės, dar spėjam kokią minutę pasigėrėti vaizdais ir porą kartų spragtelėti fotoaparato mygtuku, o paskui debesys vėl užtraukia viską aplink.

Vėl grįžtam į kavinukę, šįkart papietauti, nes jau pirma valanda. (Iš viso toj kavinukėj palikom ar ne 50 frankų, nes kaip tyčia nieko valgomo su savim nebuvom pasiėmę, o pietauti ketinom kitur.) Pavalgę svarstom, ką veikti toliau. Dangus kiek prasišvietęs, rūkas išsisklaidęs, nors kalnų ir nematyti. Nusprendžiam eiti iki Kleine Scheidegg, o iš ten traukiniu leistis žemyn į Lauterbrunnen. Mannlichen – Kleine Scheidegg panoraminiu taku jau esame ėję, jis garsėja puikiais vaizdais, tik šiandien jų greičiausiai nepamatysim. Bet takas smagus ir nesunkus, tad kodėl nepasivaikščioti, juolab neužtruksim daugiau nei pusantros valandos, o laiko turim. Kaip ir tikėjomės, vaizdų pakeliui nelabai randam, bet takas mums labai patinka. O kai nėra plačių panoramų aplink, daugiau laiko lieka pastebėti detales, į kurias šiaip nei dėmesio neatkreiptum.

Jau netoli pabaigos, kai prieiname aikštelę su suoliukais, debesys ima dramatiškai sklaidytis ir iš po jų pasirodo rūstus granito šlaitas – Eiger kalno šiaurinė pusė, garsioji North Face. Nedaug tų vaizdų, bet ir jais džiaugiamės, kaip ir visi kiti negausūs žygeiviai.

Dar pusvalandukas – ir apačioje jau matosi Kleine Scheidegg stotis. Iš čia traukinys mus parveš atgal į Lauterbrunnen.

Pro traukinio langą galime pasidžiaugti puikiu Lauterbrunnen slėnio vaizdu. Šiandien, kitaip nei vakar, jis nušviestas saulės.

Trečiadienis. Ypatinga diena – diena, kai pildosi dar viena svajonė. Pagrindinis šios savaitės tikslas buvo pakilimas į Jungfraujoch kalnų stotį. Jau labai seniai norėjau, bet vis atbaidydavo kosminė kaina, atrodė nenormalu mokėti beveik 200 frankų, o kadangi šiemet Top of Europe Pass suteikia tokias geras nuolaidas, tai būtų nuodėmė nepasinaudoti! Stropiai sekėm orus ir išsirinkom būtent šią dieną, nes buvo žadamas giedras dangus. Dėl visa ko rezervavom laiką į Grindelwald – Eigergletcher keltuvą ir Jungfraujoch traukinį, kad nebūtų taip, jog netilpsim. (Būtume tilpę, bet juk iš anksto nežinai…)

Lengviau atsidūstu, kai pabudusi pamatau žydrą dangų be jokio debesėlio. Dar patikrinu orų prognozę – nepasikeitusi. Po ankstyvų pusryčių važiuojam į Interlaken Ost, traukiniu pasiekiam Grindelwald ir netrukus jau sėdim super moderniame ir beveik pilname daugiaviečiame keltuve. (Nepaminėjau, bet visur patalpose reikėjo dėvėti kaukes – kavinėse, keltuvuose, stotyse, traukiniuose). Keltuvas lėtai kyla aukštyn, kairėje matosi Eiger šiaurinė siena, kairėje – Kleine Scheidegg, o kai pakylam dar aukščiau, priekyje išnyra Jungfrau masyvas. Jo fone Eigergletscher stotis atrodo tokia maža!

Eigergletcher stotyje turim kelias minutes laiko, tad einam į terasą pasigrožėti kalnais. Virš stoties dūzgia malūnsparnis, gabena kažkokius krovinius. Jungfrau, Monch, Eiger – visi trys jie taip arti, visą dangų užstoja.

Nekantriai trypčiojame perone, kol pagaliau atrieda Jungfrau traukinys. Iki Jungfraujoch kilsime daugiau nei prieš šimtą metų kalnuose iškirstu 7 kilometrų ilgio tuneliu. Pakeliui penkioms minutėms stabtelim Eismeer (Ledo jūros) stotelėje ir visi norintys gali pro panoraminį langą pasigrožėti ledynu.

Dar kelios minutės – ir jau lipame iš traukinio Jungfraujoch stotyje, 3463 metrų aukštyje. Bet aukščiausio taško dar nepasiekėme, dar liko paskutinė atkarpa. Požeminis tunelis atveda iki lifto, kuris mus pakels dar 90 metrų, į trikampės uolos viršūnę, ant kurios stovi Sphinx observatorija. Viršutinė obesrvatorijos apžvalgos aikštelė – 3572 metrų aukštyje. Aukščio simptomų, beje, nejaučiam visai, tik oras gal kiek retesnis. Gal nuo deguonies trūkumo, o gal nuo vaizdų puikumo lengvai gniaužia kvapą. O vaizdai panoraminiai, į visas puses.

Vienoje pusėje matome Jungfrau, kitoje – Monch (Jungfraujoch stotis stovi perėjoje tarp šių dviejų viršukalnių).

Tarp Monch ir Jungfrau – didingasis Aletch ledynas.

Vaizdas į slėnį irgi puikus: matosi ir Kleine Scheidegg, ir Mannlichen viršukalnė (tiesiai virš jos kabo pailgas debesėlis). Vaizdus, kurių dėl rūko nepamatėme vakar, matome šiandien, ir dar nuo gerokai aukštesnio taško. Kilometru aukštesnio, jei jau tiksliai skaičiuoti.

Bene tobuliausias vaizdas nuo Sphinx aikštelės man buvo šis – akinančiai balto sniego ketera ir iki horizonto besidriekiantys pilkai žali kalnai.

Iki soties pasimėgavę vaizdais, leidžiamės žemyn ir einame į lauką. Aš labai noriu praeiti sniego taku iki Monsjoch trobelės. Vyras nelabai entuziastingai, bet sutinka. Apsiginkluojam trekingo lazdom ir leidžiamės į trasą. Jausmas fantastiškas – apačioj dar vasara, ankstyvas rugsėjis, o čia, viršuje – sniego ir ledo karalystė. Nors visai nešalta, nes saulė kaitina, danguj nei debesėlio, tad striukę tuoj pat nusivelku. Oras tiesiog tobulas, kaip užsakytas! Ir vaizdai aplink pasakiški.

Kai atsigręžiu atgal, jau beveik prie posūkio link Monsjoch keteros, Sphinx observatorijos uola atrodo tokia mažytė kalnų fone – o tako pradžioje ji rodėsi tokia didžiulė!

Takas tuo tarpu ima gana stačiai kilti aukštyn (Monsjoch kalnų trobelė yra 200 m aukščiau nei Sphinx uolos papėdė), beveik 4 kilometrų aukštis kerta per kojas ir per plaučius, tad šiek tiek privargstam, kol pasiekiam keterą prie Monsjoch trobelės. Pasidairom į kitoje pusėje plytintį ledyną, bet į pačią trobelę nusprendžiame nekilti, nes labai kitokių vaizdų nuo ten nebus, o mes šiandien dar visokių planų turime, tad sukame atgal. 

Eiti dabar jau lengva, nes žemyn. Galima ir pasidairyti, ir pafotografuoti. Juolab kad tiesiai prieš akis –  gražuolė Jungfrau ir Sphinx observatorija jos papėdėje.

Jngfraujoch yra dar visokių kitokių atrakcijų – Ice Palace, Glacier Plateau, interaktyvi paroda ir t.t. Mes pasitenkinom observatorijos apžvalgos aikštele ir Monsjoch trasa, nes Jungfraujoch turėjom tik dvi valandas (kaip minėjau, buvom rezervavę vietas traukinyje). Tai nebuvo geras sprendimas – realiai reikėjo pridėti dar bent valandą. Nors nesigailiu, nes tądien nuveikėm dar daug kitų puikių dalykų, bet visgi visiems besiruošiantiems į Jungfraujoch rekomenduoju šiai vietai paskirti bent tris valandas ir būtinai praeiti Monsjoch trasa (jei jos atsisakysite, tuomet ir dviejų valandų užteks).

Traukinuku grįžtam į Eigergletcher stotį, ir čia mūsų keliai trumpam išsiskiria. Vyras persės į kitą traukinį ir grįš į Kleine Scheidegg, aš gi žemyn eisiu pėsčiomis. Bet pirmiausia einu pasidairyti į kalnus nuo stoties terasos. Čia užuovėja, šilta ir jauku, o prieš akis kaip didžiulė siena stūkso sniegu ir ledu pasidengę kalnai.

Jungfrau Eiger Walk – lengvas ir nesudėtingas takas, vedantis žemyn, į Kleine Scheidegg. Eiti reikėtų apie valandą, bet aš užtrunku vos ne dvi, nes vaizdai aplink tokie svaigūs, kad tiesiog negaliu eiti normaliu tempu – nuolat stoviniuoju, gręžiojuosi, dairausi, fotografuoju…

Visų mieliausiai prisėsčiau ant pievos ir kokią valandą žiopsočiau į tą didingą grožį. Vėl galvoju, jau kelintą kartą šiandien, kaip pasisekė su oru – diena tiesiog auksinė, tik saulė, gaila, ne toj pusėj, tiesiai virš Jungfrau. O taip norisi nufotografuoti tą grožį ir bent kažkiek jo perteikti nuotraukose.

Kad ir kaip neskubėdama, vis tiek netrukus pasiekiu Fallboden ežeriuką. Jo skaidriame vandenyje atsispindi kalnai ir dangus. Esant palankioms sąlygoms, čia galima pagauti puikius didžiosios kalnų trijulės atspindžius. Man pavyko įamžinti tik Eiger.

Dar keli tako posūkiai, ir Kleine Scheidegg jau visai čia pat. Net truputį gaila, kad taip ilgai laukta kelionė į Jungfraujoch jau baigėsi. Bet diena dar tik įpusėjo, nuotykių ir įspūdžių dar bus!

Oras puikus, matomumas geras, aš nepavargusi, vyras pailsėjo manęs laukdamas, tad nusprendžiam dar pasivaikščioti iki Mannlichen. Vakar debesys buvo užstoję vaizdus, bet šiandien jų turėtų būti iki soties.

Vaizdai iš tiesų puikūs – bet visgi šią puikią trasą su panoraminiais vaizdais geriau eiti priešinga kryptimi, iš Mannlichen į Kleine Scheidegg. Taip ir eiti lengviau (takas po truputį žemėja), ir Eiger, Monch ir Jungfrau nuolat prieš akis. Dabar gi aš eidama nuolat žvalgiausi atgal. Praktiškai visi vaizdai (išskyrus slėnio) fotografuoti atsigręžus atgal į jau nueitą kelią.

Jau beveik prie Mannlichen, dar sykį atsigręžiu atgal į didingą snieguotų kalnų panoramą: kairėje Eiger, dešinėje Jungfrau, Monch slepiasi po debesimis, o priekyje – žalias Tschuggen kalnas, tolimojoje jo pusėje liko Kleine Scheidegg perėja.

Grįžę į Mannlichen, dar pasvarstom variantą vėl kopti į viršūnę, bet šiandien jau prisivaikščiojom, o tą patį vaizdą, tik iš toliau, jau matėm nuo Jungfraujoch. (Matyt, nelemta mums pasigrožėti vaizdais nuo tos viršūnės!) Taigi pakuojamės į keltuvą ir leidžiamės žemyn į Grindelwald, o iš ten traukiniu grįžtam į Interlaken, kur palikome automobilį.

Jau beveik šešios vakaro, bet vakaras toks gražus ir šiltas, kad visai nesinori grįžti namo, o ir nuotykių šišas šiandien mus pagavęs. Tad nusprendžiam dar pratęsti šią puikią dieną ir einam į visai šalia geležinkelio stoties esančią Harder Kulm funikulieriaus stotelę. Juk ir ši atrakcija įskaičiuota į Top of Europe kortelės kainą, tad kodėl nepasinaudoti? Harder Kulm – apžvalgos aikštelė ir kavinė ant stataus šlaito virš Interlaken, 1323 metrų aukštyje, su svaigiais vaizdais į Brienz ir Thun ežerus, Jungfrau kalnų masyvą ir Schynige Platte keterą. Oras puikus, tad susigundome čia ir pavakarieniauti, juolab kavinukėje vietų yra, netgi staliuką prie parapeto pasiseka rasti. Po vakarienės dar pasivaikštome aplink (nors eiti nelabai yra kur, tik gana status takas veda kažkur tolyn per mišką), pasigėrim saulėlydžio nušviestų ežerų ir kalnų vaizdais, o tada jau leidžiamės žemyn ir grįžtam į savo trobelę, labai patenkinti šia diena, iš kurios daug tikėjomės, o gavom dar daugiau.

Besiruošiantiems į Jungfraujoch siūlyčiau tokį dienos planą: pradėkite kelionę Interlaken Ost (čia galima nebrangiai – kaip Šveicarijai – palikti mašiną parkinge prie stoties), traukiniu važiuokite į Grindelwald, iš ten – keltuvu į Eigergletcher ir Jungfrau traukiniu į Jungfraujoch; viršuje planuokite bent tris valandas ir būtinai praeikite Monsjochhutte trasą; vėl traukiniu grįžę įEigergletcher, Jungfrau Eiger Walk taku leiskitės į Kleine Scheidegg (alternatyva – sudėtingesnis Eiger Trail takas, pasibaigiantis Alpiglen, iš kur galima leistis žemyn į Grindelwald). Kleine Scheidegg perėjoje yra du variantai – lengvas panoraminis takas iki Mannlichen Berghaus, ten dar užlipti į Mannlichen viršukalnę, jei nėra debesų, ir tada leistis keltuvu į Grindelwald; arba iš Kleine Scheidegg eiti į sekančią traukinio stotelę, Wengernalp (vaizdai pirmas keliolika minučių bus stulbinantys), iš ten važiuoti į Lauterbrunnen, aplankyti Staubbach krioklį, pasivaikščioti po miestelį ir vėl traukiniu grįžti į Interlaken Ost. Pabaigai dar aplankyti Harder Kulm. Arba galimas ir toks variantas: iš Grindelwald keltuvu į Mannlichen, iš ten panoramine trasa į Kleine Scheidegg (šį svaigų taką geriau praeiti būtent šia kryptimi); Kleine Scheidegg stotyje sėsti į Eigergletcher traukinį ir iš ten pasiekti Jungfraujoch. Žodžiu, variantų daug, bet labai svarbu geras oras, kitaip vaizdai bus gerokai mažiau įspūdingi. 

Ketvirtadienis. Oras vis dar puikus, o mūsų Top of Europe Pass vis dar galioja (šiandien – paskutinė diena), tad vėl lekiam į kalnus. Wilderswil miestelyje lipam  į specialų kalnų traukinį, kuris mus nuveš į Schynige Platte – aukštai virš Brienz ežero stūksančią kalnų keterą, garsėjančią puikiais Jungfrau masyvo vaizdais. (Vakar šia ketera galėjome grožėtis nuo Harder Kulm terasos.) 

Išlipę iš traukinio Schynige Platte stotyje, iškart einame į trasą. Jau antrąkart eisime Schynige Platte Panoramaweg taku. Pirmąkart juo praėjom prieš tris metus, ir aš įsirašiau šį panoraminį taką į savo visų laikų geriausių kalnų takų sąrašą. Ir nors Jungfrau regione yra daugybė kitų trasų, kurias galėtume praeiti, vėl norime pakartoti šią. Nenusiviliame – trasa tokia pat puiki, kokią ją ir prisimename. Iš pradžių tenka šiek tiek palypėti aukštyn iki Daube apžvalgos aikštelės, o tada prasideda vaizdingausia trasos dalis. Takas vingiuoja keteros viršum, nuo jo periodiškai veriasi vaizdai į Thun ir Brienz ežerus, o kitoje pusėje stūkso baltai pasipuošę kalnų viršūnės – Eiger, Monch, Jungfrau. Tik šįkart į trasą išėjom anksčiau, ir saulė kabo tiesiai virš kalnų, tad juos fotografuoti nelabai gaunasi. Bet akys vis tiek džiaugiasi.

Netrukus prieiname pirmąją sankryžą – čia galima sukti atgal ir grįžti į Schynige Platte, šiuo atveju trasoje užtruktumėm apie valandą. Mes gi norime eiti toliau, iki Loucherhorn, ir ilgiau pasimėgauti puikiais vaizdais.

Bet pirmiausia man reikia užsiropšti į Oberberghorn viršūnę. Tai daryti nebūtina, galima apeiti aplink (vyras taip ir daro), bet aš noriu dar gražesnių vaizdų. Norint pasiekti viršūnę, tenka įveikti net kelis uolose sumontuotus metalinių laiptų ruožus. Vaizdai nuo viršaus kiek platesni, bet iš esmės nelabai skiriasi nuo tų, kurie matosi nuo tako, labiau “veža” pats jausmas, kad va ėmiau ir užlipau!

Euforija subliūkšta, kai apsidairiusi suprantu, kad leistis atgal teks tais pačiais laiptais (kažkaip įsivaizdavau, kad bus koks takelis nusileisti kita puse). Nekenčiu leistis žemyn laiptais kalnuose, ypač kai jie “kiauri”, ir baisu žiūrėti žemyn, bet ir nežiūrėti negali. Bet niekur nedingsi – nusileidžiu kažkaip.

Apačioje platus žvyro takas veda tolyn kalno šlaitu ir netrukus pradeda leistis žemyn link antrosios, Loucherhorn, sankryžos. Galima eiti dar toliau, iki Faulhorn viršūnės ar net ir iki First kalnų stoties, bet tokiam žygiui reiktų visos (labai ilgos!) dienos. Mes gi suksime atgal ir kiek žemiau keteros vingiuojančiu taku grįšime į Schynige Platte. Bet pirmiausia prisėdam dar sykį pasigėrėti Thun ir Brienz ežerų vaizdais. Nuo apatinio tako ežerų nebesimatys.

Takas dabar jau vingiuoja per žalią slėnį, eiti nesunku, o akys džiaugiasi vaizdais.

Grįžę į Schynige Platte, svarstom, ką veikti toliau. Buvo planų praeiti dar vieną taką, apžiūrėti čia esantį botanikos sodą, bet jaučiamės kiek pavargę, tad, kaip ir prieš trejus metus, šią atrakciją vėl paliekam kitam kartui. Kas žino, gal jis ir bus kada nors. O dabar važiuojam traukiniu žemyn ir vėl grožimės kalnų ir ežerų vaizdais. (Kylant aukštyn, geriau sėdėti kairėje vagono pusėje, leidžiantis – dešinėje.)

Penktadienis. Paskutinė mūsų diena Berner Oberland regione. Top of Europe Pass galiojimas pasibaigęs, o ir mes jaučiamės laikinai pasisotinę didingais baltakepurių kalnų peizažais, tad šiai dienai rinksimės ką nors arčiau savojo slėnio, bet būtinai su kalnų žygiu – norisi savaitę pabaigti kaip ir pradėjom, juolab ir oras žadamas puikus. Iš vakaro pastudijavę svečio kortelę, radome 20 proc nuolaidą keltuvui į Stockhorn. Trumpai pagūglinu – 2190 metrų aukščio kalnas su puikiais vaizdais į Thun ežerą, ir kalnų takas yra, nusileisti  iki tarpinės keltuvo stoties. Mums tinka! Taigi iš pat ryto važiuojame į Erlenbach kaimelį (iš mūsų kaimo – gal 20 minučių) ir vėl perkame hiking ticket (naudosimės trims keltuvo etapais, o vieną eisim pėsčiom, tad ir mokėti reikia tik už tris iš keturių). Pasiekę Stockhorn pirmiausia išgeriam kavos lauko terasoje su fantastišku vaizdu į kalnų apsuptą Oberstockensee – iki šio ežeriuko netrukus leisimės, o kol kas tegu akys juo pasidžiaugia.

Stockhorn yra dvi apžvalgos aikštelės – į vieną reikia lipti serpantinų takeliu (neilgas jis, bet tingisi šįryt), kita pasiekiama tuneliu, iškirstu tiesiai per kalną. Nuo viršutinės aikštelės veriasi panoraminiai vaizdai į visas puses, bet mums šįkart užteks ir aikštelės kitoje kalno pusėje, stiklinėmis grindimis ir labai neprastais vaizdais, nors ir ne panoraminiais, nes už nugaros – kalnas.

Na o dabar jau laikas į žygį. Planuojam leistis žemyn iki Chrindi keltuvų stoties, stovinčios perėjoje virš Hinterstocken ežero. Žiūrint nuo viršaus ji atrodo visai netoli, o ir takas nesunkus.

Mane daug labiau vilioja į kitą pusę nusukantis takas, vedantis link ilgos siauros keteros – Strussligrat, kurios kita puse galima nusileisti prie Oberstocken ežero ir nuo jo eiti link Chrindi. Ši trasa pažymėta kaip sudėtinga ir pavojinga, bet nusprendžiam pabandyti – jei pamatysim, kad tikrai pavojinga ar per sunku, grįšim atgal. Takas labai smagus – ir kol kas nieko sudėtingo, tiesiog akmenuotas takelis kalno šlaitu, pamažu aukštėjantis, vingiuojantis ir atnešantis vis naujų vaizdų už kiekvieno posūkio.

Pagaliau išeinam ant keteros. Ji ilga ir platesnė nei iš tolo atrodė, trumpam atverianti vaizdus į Thun ežerą. Kitoje pusėje – uolų siena, iki jos vingiuoja takelis, atsišakojantis nuo pagrindinio tako. Man, žinoma, reikia ant tų uolų užsiropšti! Pasiekusi viršų, įsitaisau ant siauros uolos atbrailos, euforijos apimta dairausi aplink ir galvoju sau, kad jau gal būsiu patekusi į žygeivių rojų – tokie svaigūs vaizdai aplinkui. Dievinu tokias trasas ir tokius netikėtus atradimus kalnuose.

Mielai būčiau ilgiau pasėdėjusi ant tų uolų, bet kadangi vyras nuėjo ketera toliau, tai reik ir man ropštis žemyn ir vytis jį. O jis prisėdo pailsėti ant skardžio krašto tolimajame keteros gale, aukštai virš slėnio ir ežero. Nuo skardžio žemyn veda labai status takas per mišką, leistis teks nemažai, bet neatrodo, kad takas būtų kažkaip ypatingai pavojingas, tiesiog status ir tiek. Mums besėdint iš apačios ateina pagyvenusi moteris su šuniuku; nusprendžiam, kad jei ji tą taką įveikė, įveiksim ir mes.

Takas iš tiesų buvo labai status, vedantis žemyn tiesiai per mišką samanotais akmenuotais vingiuotais takais. Privargom nemažai ir labai džiaugėmės, kad nepamiršom pasiimti trekingo lazdų, bet galiausiai nusileidom prie Oberstocken ežero.

Jau  pietų metas, tad prisėdam ant akmenų saulės nušviestoje pievoje ir labai skaniai suvalgom iš namų atsineštus sumuštinius. Mūsų takas kyla į kalną kiek toliau pakrantėje, bet mes nusprendžiam eiti kita kryptimi ir apeiti aplink ežerą – laiko turim, oras puikus, norisi ilgiau pasidžiaugti grynu kalnų oru ir ežero ramybe.

Grįžę į takų sankryžą, kopiam aukštyn. Takas gan status, Oberstocken ežeras lieka vis toliau apačioje.

Paskutinė tako atkarpa – vėl žemyn per mišką. Netrukus tolumoje pasimato antrasis ežeras – Hinterstockensee. Tolimajame jo krante, perėjoje tarp dviejų kalnelių, miške pasislėpusi Chrindi keltuvų stotis. Takas ir vėl šakojasi – galima sukti kairėn ir eiti asfaltuotu keliuku aplink ežerą, o galima sukti į kitą pusę ir Chrindi pasiekti kiek įdomiau atrodančiu taku ant aukšto skardžio virš ežero. Aš renkuosi antrąjį variantą. Takas visai nesunkus, bet tikrai įdomesnis, yra ir pora tunelių, ir kalnų bei ežero vaizdų.

Į Chrindi abu ateinam tuo pačiu momentu, ir pačiu laiku, keltuvo kabina jau laukia. Nusileidę į Erlenbach, važiuojam atgal į savo kaimuką, bet pakeliui dar stabtelim kavinukėje, kur prieš tris metus valgėm labai skanų naminį pyragą. Pasiseka ir šįkart – naminis migdolų pyragas dieviškai skanus!

Paskutinį vakarą Berner Oberland praleidžiame savo jaukios trobelės kieme – šilta, saulė glosto veidą, prieš akis plyti slėnio ir kalnų panorama, kūną apėmęs malonus nuovargis, o sielą – tas geras atostogų jausmas, kai visi reikalai ir rūpesčiai likę kažkur toli, yra tik čia ir dabar, tobulas akimirkos malonumas. O dar ir ryžasis katinas Willi vėl užsuka į svečius – nuo šeštadienio jo nematėm. Mes jį vėl pavaišinam skanukais, o jis atsilygina palaikydamas mums kompaniją – pasitrina aplink kojas,  užšoka ant kelių, galiausiai išsitiesia ant saulėje įšilusių terasos plytelių ir palaimingai murkia.

Vakarieniaujam, kaip ir pirmąjį vakarą, kiek žemiau esančių svečių namų kavinukėje. Tik šįvakar šilta ir giedra, tad sėdim lauke. Maistas labai skanus, o aš šįkart prisimenu paprašyti mažesnės porcijos, tad netenka pukšėti stengiantis suvalgyti neįveikiamo dydžio kepsnį. Po vakarienės vyras grįžta į trobelę, kur vis dar ištikimai laukia katinas (mūsų ar skanukų?), o aš dar turiu neišnaudotos energijos, tad viena išeinu pasivaikščioti. Pamažu temsta, aplink tylu ramu, net mašinos keliu nevažiuoja. Apsuku nemažą ratuką ir grįžtu jau beveik sutemose.

Šeštadienis. Rytas ramus ir saulėtas, bet tingiai juo mėgautis nėr kada – šiandien laukia pervažiavimas į Valais kantoną, o pakeliui dar esam numatę kelis sustojimus, tad greitai pusryčiaujame, pakuojamės daiktus, su lengvu gailesčiu uždarom jaukių namų duris ir leidžiamės į kelią. (Katinas, beje, atėjo mūsų išlydėti!)

Į Valais važiuojam ne tiesiai, o vaizdingesniu keliu – šiaurine Thun ir Brienz ežerų pakrante. Kelias virš Thun ežero ypač vaizdingas, bet siauras ir vingiuotas, aukštai ant skardžio, vairuoti sudėtinga neturint pakankamai patirties, tad vairą netrukus perleidžiu vyrui. Brienz ežero pakrantėj ištisai eina miesteliai, bet abu ežerai labai gražūs, verta buvo rinktis šią trasą (pietine pakrante jau sočiai prisivažinėjom per tą savaitę).

Pasiekę Meiringen, sustojam išgerti kavos. Meiringen garsėja čia gaminamais labai skaniais morengais (sakoma, kad čia ir atsirado jų receptas) ir sąsajom su Šerloku Holmsu. Šerlokas su savo pypke sėdi čia pat skverelyje, o morengų nusiperkam mažoje konditerijoje – avietinių ir šokoladinių.

Kitas sustojimas – Gelmerbahn. Neturime laiko išbandyti garsųjį Gelmerbahn funikulierių ir nusileisti žemyn prie ežero, bet kad jau važiuojam pro šalį, tai nors iš tolo pasižiūrėsim. Pasirodo, čia dar yra ir kabantis tiltas virš tarpeklio – man būtinai reikia juo praeiti! Kitoje pusėje yra net kelios trasos, taip norėtųsi jomis pasivaikščioti, bet nėr kada.

Paskutinė šios dienos atrakcija, prieš pasiekiant Valais kantoną – Grimsel perėja. Kelias serpantinais kyla vis aukštyn, pravažiuojam užtvanką, vėl kylam aukštyn. Peizažas keičiasi, mažėja žalumos, kalnai čia uolėti ir rūstūs, bet labai gražūs. Pasiekę perėją, sustojam papietauti ir pasidairyti. Man, kaip visada, norisi užsikarti kuo aukščiau, kad galėčiau iš viršaus dairytis žemyn. Pagaliau įsitaisau ant saulės įšildyto didelio akmens, su apetitu doroju naminį sumuštinį ir dairausi aplink. Čia prasideda daug trasų, labai norėtųsi jomis pasivaikščioti, bet vėlgi, nėra kada. Telieka jos kitam kartui!

Kiek pavažiavę, stojame dar viename perėjos taške. Čia yra įrengtas aptvaras švilpikams, kur jie gyvena pusiau natūraliomis sąlygomis, o pravažiuojantys turistai gauna progą pasigėrėti šiais mielais gauruotais storuliais (nors jie ne visada nori pasirodyti, kartais tenka ilgokai palaukti).

Grimsel perėja labai vaizdinga, jai būtų galima skirti gerokai daugiau laiko, bet bet mūsų laukia dar bent poros valandų kelias ir nauji nuotykiai Valais kantone. Kelionė tęsiasi!