Kitokios atostogos Turkijoje. Ketvirtoji dalis – Kapadokija

Į Kapadokiją turėjome skristi lėktuvu iš Antalijos. Skrydis trunka apie valandą, laikas irgi patogus – Kapadokijoje turėtume tris pilnas dienas. Deja, šiuos planus pakoregavo Turkijos avialinijos, porą savaičių prieš kelionę atšaukusios skrydį į Nevsehir. Pasiūlymas skristi diena vėliau mums netinka, taigi belieka kelionės automobiliu variantas – dėl to prarasime visą dieną, bet rinktis neturime iš ko.

Nuo Side iki Gioreme – apie šešios valandos kelio. Pirmasis etapas – vaizdingasis, per Tauro kalnus. Serpantinų kelias nėra lengvas vairavimui, bet vaizdai labai įspūdingi. Už poros valandų kalnai baigiasi ir prasideda nyki dulkėta lyguma su retai išsimėčiusiais miesteliais ir aptriušusiais pramoniniais kompleksais. Dar po kelių valandų peizažas vėl pasikeičia, atsiranda kalvos ir daugiau žalumos. Ir pagaliau – Kapadokija.

Turkey-265

Gioreme mus pasitinka iš daugybės nuotraukų pažįstamais vaizdais – tiesiai iš uolų kylantys įvairiausių dydžių ir formų bokšteliai, poetiškai vadinami fėjų kaminais, natūralios erdvės juose, žmogaus kažkada pritaikytos savoms reikmėms, porą metrų nuo žemės įtaisytos medinės durelės (kaip jas kažkada pasiekdavo gyventojai? Įtraukiamom kopėčiom?). Mūsų viešbutis iš anksto perspėjo, kad juos rasti klaidžių gatvelių labirinte bus sudėtinga, ir patarė parkuotis prie autobusų stoties, o tada jiems paskambinti. Taip ir padarome. Mažiau nei po dešimties minučių ateina besišypsantis milžinas ir sako palydėsiantis mus iki viešbučio. Jo instrukcijos mums atrodo keistokos – net du kartus sukame į siaurutėles gatveles, kurių pradžioje kabo „plyta“. „No problem“, sako mūsų palydovas, „čia niekada nebūna mašinų“. Tikrai, tąkart jų nebuvo, taigi susidūrimo išvengėme. Mašiną pastatome ant kalvos, kiek platesnės gatvelės pakraštyje, tarp žolėmis apaugusių apleistų namų. Milžinas pastveria abu mūsų lagaminus ir pasileidžia siaura gatvele žemyn. Namai šioje gatvelėje irgi atrodo apleisti ir aptriušę, ir mums jau ima darytis neramu, kur gi mes čia dabar pakliuvome. Bet netrukus pasiekiame kiek geriau atrodančią gatvelę ir jos kampe įsikūrusį mūsų viešbutį, taip darniai susiliejantį su aplinka, kad nežinant sunku jį ir pastebėti. Kambaryje – grublėtos akmeninės sienos, medinės grindys, nublukę rytietiški kilimai ant jų. Jauku. Už lango – Gioreme panorama. Esame gana aukštai virš miestelio, nors ir ne pačiame viršuje. Rytais, sako viešbučio darbuotojas, galėsite tiesiai iš lovos stebėti oro balionus. Ką ten stebėti – rytoj juk patys iš baliono dairysimės po Gioreme apylinkes!

Įsikūrę einame pasidairyti. Siauromis vingiuotomis gatvelėmis per kelias minutes nusileidžiame į nediduką Gioreme centrą. Žmonių palyginus nedaug – turizmo krizė jaučiasi ir Kapadokijoje. Išėję į miestelio pakraštį, šalikelėje užmatome nuorodas į Gorkundere ir Zemi slėnius. Į juos eiti šįvakar jau vėloka – sutems, kol grįšime. Eikime verčiau pasidairyti po fėjų kaminus kitoje kelio pusėje. Ketinome tik šiek tiek pavaikščioti, bet čia taip gražu ir įspūdinga, kad einame vis toliau. Kai kurie kaminai, panašu, gyvenami, bet nesutinkame nei vieno žmogaus.

Turkey-250

Turkey-251

Turkey-252

Turkey-253

Pasivaikščioję grįžtame į miestelį ir svarstome, kur galėtume pavalgyti. Nieko nebuvome iš anksto nusižiūrėję, tad lendame patarimo į TripAadvisor. Pirmuoju numeriu figūruoja Keyif kavinė, su daugybe puikių atsiliepimų. Ten ir pasukame. Kavinukė labai paprasta, bet jauki, padavėjai draugiški ir besišypsantys, patiekalų pasirinkimas nemažas, bet ir ne toks didžiulis, kad verstų suabejoti, ar tie patiekalai ne iš šaldiklio ištraukiami ir mikrobangėje pašildomi. Mano akys užkliūva už „testi kebap“ – kebabas puode. Tik vėliau sužinosiu, kad tai yra tradicinis Kapadokijos patiekalas (ech, ir vėl nepadariau namų darbų!), bet kažką panašaus esu valgiusi Tunise ir tą kulinarinį stebuklą atsimenu iki šiol, taigi knieti pabandyti dar kartą. Man atneša uždarą neglazūruotą molinį puodą, čia pat ant staliuko padavėjas vikriais įgudusiais judesiais plaktuku numuša jo viršų, per puodo šonus pasipila sultinys, ore pasklinda dieviški kvapai. Avienos ir daržovių troškinys be galo skanus! Beveik toks pats skanus kaip tąsyk Tunise.

Turkey-254

Turkey-255

Miegoti einame anksti, nes ryte juk laukia skrydis oro balionu. Pusę penkių mūsų pasiimti atvažiuoja Butterfly Balloons autobusiukas, netrukus jau pusryčiaujame jų ofise ir spėliojame, kada ir iš kur kilsime. Deja, po kelių minučių tarpduryje pasirodo firmos atstovė ir paskelbia, kad balionams kilti draudžiama dėl per daug stipraus vėjo (sprendimą priima Turkish Aviation Authority). Užsirašome pakartotiniam bandymui kitą rytą, ir autobusiukas vėl mus parveža į viešbutį. Penkios ryto, pusryčiai tik nuo septynių –  bandysime dar porą valandų numigti, kad jau su balionais nepasisekė.

Po sočių pusryčių vaizdingoje terasoje ant viešbučio stogo susirandame savo mašinytę ir važiuojame apžiūrėti Kapadokijos. Užbėgdama pati sau už akių, turiu pasakyti, kad turizmo infrastruktūra Kapadokijoje man pasirodė labai nepritaikyta savarankiškam regiono tyrinėjimui. Ženklų pakeliui nedaug, dažnai jie nutrūksta būtent tada, kai jų labiausiai reikia, atrakcijų pavadinimai ne visada yra, informacinių lentelių irgi beveik nematėme. Ne vieną slėnį atpažinome tik iš anksčiau matytų nuotraukų. Toks įspūdis, kad čia viskas skirta masiniam organizuotam turizmui, kai vienintelė tavo užduotis – sekti paskui gidą. Gioreme ant kiekvieno kampo pilna didesnių ir mažesnių agentūrų, siūlančių raudonąjį (į šiaurę) ir žaliąjį (į pietus) turus. Kai kurios agentūros dar siūlo ir mėlynąjį, tiems, kurie Kapadokijoje turi daugiau laiko.

Mes šiai dienai pasirenkame raudonojo turo variantą: Ortahisar – Urgup – Devrent – Pasabag – Cavusin – Bagildere. Pirmasis sustojimas – Ortahisar. Miestukas mažas ir jaukus, bet pilis šiek tiek nuvilia – tikėjomės pasidairyti po apylinkes nuo paties jos viršaus, bet šiek tiek palypėję randame užtvertą praėjimą – toliau lipti per daug pavojinga. Nesunku tuo patikėti, nes lipti tenka ne tik laiptukais, bet ir geležinėmis kopėčiomis, pasilaikant už prie sienos pritvirtintų grandinių. Dairydamiesi aplink nuo pilies sienos, apačioje matome per slėnį vingiuojantį kelią – vienas jo posūkis atrodo kaip puiki apžvalgos aikštelė. Būtinai reikės ją patikrinti!

Turkey-256

Turkey-257

Turkey-258

Turkey-259

Turkey-260

Palikę Ortahisar, bandome rasti tą nusižiūrėtąjį kelio posūkį. Iš tiesų, vaizdas į Ortahisar nuo čia tiesiog puikus! Aikštelės pakraštyje malonus ūsuotas dėdulė pardavinėja šviežiai išspaustas apelsinų sultis ir stiprią kvapnią turkišką kavą. Gera kava ir gražus vaizdas – ko dar bereikia iki pilnos laimės šiltą vasaros rytą? Vėjas, tiesa, vis dar nenurimęs, ir debesys pamažu renkasi – ar tik popiet negausime lietaus?

Turkey-261

Turkey-262

Pasigėrėję Ortahisar vaizdais, grįžtame į pagrindinį kelią ir važiuojame toliau. Rudųjų turistinių ženklų, prie kurių buvome įpratę pakrantėje, čia mažai, tad tenka pasikonsultuoti su žemėlapiu, kuria kryptim toliau judėti. Po kurio laiko pamatome žmonių spiečių pakelėje. Stojame ir mes. Visi fotografuojasi prie trijų į grybus panašių akmens stulpų. Aha, čia matyt ir bus „Trys Urgupo gražuolės“. Tikrai gražios, nesiginčiju, bet man vis tiek labiau į grybus panašios!

Turkey-263

Turkey-264

Devrent slėnį randame gal iš trečio karto, nes ženklų ir vėl nėra, arba mes jų nepastebėjome. Su maps.me pagalba pagaliau susigaudome, kad norint pasiekti Devrent, reikia sekti ženklus į Zelve Open Air Museum. Netrukus privažiuojame didoką parkingo aikštelę ir suvenyrų turgelį. Abiejose pusėse – įvairiausių formų uolų dariniai. Spėjame, kad čia gal ir bus Devrent slėnis. Spėjimas pasitvirtina, kai pamatome garsųjį „kupranugarį“.

Turkey-266

Devrent slėnyje užsibūname netrumpai. Jis man patiko gal labiausiai iš visų Kapadokijoje matytųjų. Gamta čia padirbėjo iš širdies ir prikūrė įvairiausių formų uolų darinių. Tiesa, norint tas uolas iš arčiau pamatyti, tenka smarkiai padirbėti kojomis – lygių takelių čia nedaug. Aš nuklystu ne į tą pusę, lipdama vis aukščiau, ir galiausiai turiu leistis žemyn be proto stačiu ir slidžiu žvyruotu taku į kelio pakraštį gerokai toliau nuo parkingo aikštelės. Nė kiek nesigailiu to paklydimo – pasivaikščiojimas puikus, nors ir nelengvas. Gerai, kad nors nekaršta.

Turkey-267

Turkey-268

Turkey-269

Turkey-270

Turkey-271

Turkey-272

Turkey-273

Turkey-274

Kai grįžtame į turgelį (beveik tuščią, kai mes atvažiavome), ten stovi net penki didžiuliai turistiniai autobusai, aplink malasi gausybė žmonių, eismą reguliuoja iš kažkur atsiradusi karinė policija. Ir mums jie padeda išvažiuoti iš aikštelės – vieni patys nebūtume susitvarkę, nes žmonių grupės stovi tiesiai ant kelio ir niekur nesitraukia, net ir policininkams tenka kelis kartus juos paraginti. Kaži kas čia turi darytis pačiame sezono įkarštyje?

Sekdami ženklus į Zelve, netrukus pasiekiame Pasabag slėnį. Jis visai kitoks nei Devrent, bet ne mažiau įspūdingas – didžiulė plokščia lyguma, masyvios uolos, tamsios aidinčios erdvės jų viduje. Ir gana daug turistų.

Turkey-275

Turkey-276

Turkey-277

Turkey-278

Slėnio pakraštyje – kioskelis ir keli staliukai, išalkusiems siūlomi gozleme blyneliai su įvairiais įdarais. Susigudome ir mes, nes jau spėjome gerokai praalkti. Kol laukiame savo maisto, mus užkalbina šalia sėdintis turkas. Pasakoja, kad jis iš Prancūzijos, keliauja su draugais prancūzais ir dabar laukia jų, kol jie vaikšto po slėnį, mat jam koją skauda. Paskui ima klausinėti, ar mes ketiname važiuoti į Avanos – mat ten yra unikali kilimų rišimo mokykla, jo draugai tik vakar joje įsigijo puikiausius šilko kilimus, nepasigailėtume ir mes, jei mus domina kilimai, o jei ką, tai jis net galįs mus palydėti, jo draugai supratingi, tikrai palauktų, kol jis grįš. Labai graži pasaka, bet mes jau daug tokių girdėję savo kelionėse – tai tik mandagiai palinkčiojame, pavalgę padėkojame už ranka nupieštą Avanos žemėlapį ir atsisveikiname. (Kitą dieną buvo kilusi lengva pagunda vėl nuvažiuoti iki to slėnio ir pažiūrėti, ar jis ten vis dar sėdi, laukdamas kitų turistų, kuriems būtų galima įsiūlyti vizitą į kilimų parduotuvę.)

Avanos nusprendžiame aplenkti, nes keramika ir kilimai mūsų šiandien nedomina. Važiuojame į Cavusin. Kiek žinau, čia verta aplankyti freskomis išpieštą bažnyčią uolose. Ženklų vėlgi negausiai, bet randam vieną, sakantį „Cavusin Old Church“. Pastatome mašiną arčiau uolų miestelio pakraštyje ir lipame aukštyn pasidairyti.

Turkey-279

Turkey-280

Turkey-281

Aš, kaip visada, netrukus nuklystu nuo tako ir užlipu į patį viršų – nuo čia atsiveria puikūs vaizdai į apylinkes.

Turkey-282

Turkey-283

Turkey-284

Netrukus randame ir bažnyčią. Ji labai įspūdinga, išpuošta iš akmens išskaptuotais raižiniais, bet žadėtųjų freskų nėra. Gal kažką ne taip supratome?

Turkey-285

Turkey-286

Turkey-287

Kita kalvos puse leidžiamės žemyn link mašinos – laikas judėti toliau.

Turkey-288

Turkey-289

Jau sukdami iš Cavusin atgal į plentą, prie sankryžos pamatome ženklą „Cavusin Church“. Dar viena bažnyčia?? Kurgi ne – pasirodo, čia ir yra TA bažnyčia, kurią privalu aplankyti šiame miestelyje. “Ačiū” jums, Kapadokijos turizmo atstovai, už tokią „aiškią“ ir „išsamią“ nuorodų ir ženklų sistemą! Įėjimas mokamas, bažnyčia – aukštai uolose, iki jos reikia lipti metaliniais laiptais (o kaip žmonės anksčiau lipdavo???) Yra dvi atskiros erdvės, viena didesnė, kita mažesnė. Freskos išties nuostabios. (Fotografuoti viduje draudžiama, bet prižiūrėtojo nėra, be to, mūsų fotoaparatas neturi blykstės, jokios žalos freskoms nepadarysime, todėl to draudimo nepaisome.)

Turkey-290

Turkey-291

Turkey-292

Turkey-293

Šalia bažnyčios – didžiulė keramikos parduotuvė. Užeiname tik dėl to, kad tikimės čia rasti tualetą. Bet radome dar ir labai dailių puodelių turkiškai kavai gerti. Dabar jie puikuojasi mano virtuvės lentynose ir yra dažnai naudojami – tiesa, ne turkišką kavą į juos pilu, o aparatinę espresso.

Dangus vis labiau niaukstosi, o mes dar norime aplankyti Bagildere slėnį, labiau žinomą Meilės slėnio vardu. Vėl nerandame jokių nuorodų, vėl pasukame ne tuo keliu, bet galiausiai privažiuojame posūkį į siaurą žvyrkelį ir rodyklę šalikelėje su užrašu “Bagildere”. Žvyrkeliu važiuoti nuomota mašina nenorime, taigi paliekame ją pakelės aikštelėje ir pėsčiomis einame iki slėnio krašto.

Turkey-294

Turkey-295

Turkey-296

Turkey-297

Meilės slėnio vardo kilmė aiškinama įvairiai, populiariausia teorija – slėnio centre esančių akmeninių stulpų forma. Some people have dirty minds!

Turkey-298

Turkey-299

Turkey-300

Turkey-301

Turkey-302

Slėnis labai gražus, bet toli nenueiname – pradeda lyti. Tikimės, kad greitai nustos, bet įsilyja vis labiau, taigi nenoromis sukame atgal. Sušlampame gerokai, bet iškart apie tai pamirštame, kai grįžę prie šalikelėje paliktos mašinos, pamatome didžiulę vaivorykštę per visą dangų.

Turkey-303

Turkey-304

Turkey-305

Vakare vėl užeina lietus, su žaibais ir perkūnija. Mes kaip tik vakarieniaujame – sėdime po audekliniu stogu restorano kieme ir netrukus turime kraustytis prie kito staliuko, nes pro audeklą pradeda varvėti. Lyja ilgai ir smarkiai. Paskui įsismarkauja vėjas. Kaži kaip bus su tais balionais rytoj? Iš tiesų, ryte pasikartoja tas pats scenarijus – vėl keliamės su pirmais gaidžiais ir vėl pusryčių metu agentūroje išgirstame, kad balionams kilti neleidžiama dėl stipraus vėjo. Pasiteiraujame, kokios prognozės kitai dienai, ir išgirdę, kad panašios, nebepasirašome trečiajam bandymui. Tiek to, nelemta, matyt…

Antrąją dieną Kapadokijoje ketinome pasidairyti po pietinę regiono dalį. Žaliasis turas veda į Kaymakli ir Derinkuyu požeminius miestus, Ihlara slėnį, Selime vienuolyną. Toloka, bet juk turėsime visą dieną. Deja, po falš-starto su balionais netyčia pamiegame kiek ilgiau nei planavome – beveik iki dešimtos! Vos spėjame pusryčių, o viešbutį paliekame tik vienuoliktą. Ką gi, keičiame planus – skaudančia širdim atsisakome Ihlara slėnio. Jei greitai apsisuksime požeminiuose miestuose, tai popiet pasivaikščiosime kuriame nors iš artimesnių slėnių palei Gioreme.

Bet pirmiausia važiuojame į Uchisar. Šį miestelį dominuojanti pilis puikiai matosi iš Gioremės, iki paties miestelio – vos keli kilometrai. Pakeliui pravažiuojame Gioreme Open Air Museum ir pamatę žmonių minias pasidžiaugiame, kad nusprendėme čia neiti. Uchisare, kaip jau įprasta Kapadokijoje, ženklų nelabai yra, ir visiškai neaišku, kaip pasiekti pilį. Sustojame pirmojoje didesnėje aikštelėje šalikelėje. Apačioje plyti gilus slėnis, kitoje jo pusėje – Uchisar pilis. Status žvyruotas takelis leidžiasi žemyn į slėnį. Einam! Taip juk įdomiau, nei privažiuoti asfaltuotu keliu iki pat pilies.

Turkey-306

Turkey-307

Turkey-308

Turkey-309

Slėnio dugne labai gražu. Einame nuo vieno kamino prie kito, diena graži, šviečia saulė, smagu pasivaikščioti. Takas kitoje slėnio pusėje – dar statesnis, vietomis vos ne keturiomis ropščiamės aukštyn. Bet vaizdai nuo viršaus verti visų kopimo nepatogumų!

Turkey-311

Turkey-310

Turkey-312

Einame apžiūrėti Uchisar pilies. Pačioje pradžioje – tamsus koridorius su keliais laipteliais, eiti tenka apgraibomis. (Grįžtant paaiškėja, kad galima įsijungti šviesą, bet einant pirmyn mums niekas to nepasakė, ir jokio ženklo nematėme.) Labai statūs laiptai veda į patį pilies viršų. Lipti karšta, žmonių daug – šeštadienis. Viršuje – erdvios ir plačios panoramos į visas keturias puses.

Turkey-313

Turkey-314

Turkey-315

Išėję iš pilies, prisėdame išgerti kavos gatvės kavinukėje turgelio pakraštyje. Kavą čia patiekia vis kitokiuose indeliuose, o aš juos vis fotografuoju.

Turkey-316

Turkey-317

Vėl leistis žemyn į slėnį nebenorime, taigi bandome pasiekti savo aikštelę per miestelį. Leidžiamės žemyn stačių gatvelių raizgalynu, su vaizdais į slėnį. Miestukas labai simpatiškas, man jis pasirodo jaukesnis nei Gioremė.

Turkey-318

Dar vienas posūkis, ir jau matome turgelį kitoje slėnio pusėje, šalia kurio stovi mūsų mašina. Sugalvojame „nukirsti kampą“ ir leistis žemyn – panašu, kad lipti reikės nelabai toli, ir bus gerokai arčiau, negu eiti keliu aplink slėnį. Deja, netrukus prieiname aklavietę – tako toliau nėra, tik durys į kažkieno namus. Negi teks vėl lipti aukštyn? Laimei, netrukus iš už kampo pasirodo jaunas turkas ir moja mums sekti jam iš paskos – galime nusileisti žemyn per jo kavinės teritoriją. Pereiti tenka ne tik kiemą, bet ir pačią kavinę/parduotuvę. Vyriškis papasakoja, kad jo šeima čia kažkada gyveno, paskui buvo iškeldinti, kai slėnio teritorija buvo prijungta prie Uchisar muziejaus. Dabar jiems leista čia įkurti kavinę ir parduotuvę, bet patalpas tenka nuomotis iš valstybės!

Turkey-319

Uchisar buvo taip smagu, kad praleidome čia gerokai daugiau laiko nei planavome. Diena su galu, taigi skubame į Kaymakli. Pasirinkome šį iš dviejų didžiųjų požeminių miestų, nes čia atseit būna mažiau žmonių. Deja, ne šiandien! Prie įėjimo – didžiulė minia, daugiausia turkų grupės, matyt šeštadieniais jie irgi turistauja. Laukiame daugiau nei valandą. Vaikščioti po požeminį miestą galima tik su gidu, kuris atlieka ne tik šviečiamąjį, bet ir grynai praktinį vedlio darbą. Vienu metu įleidžiamas ribotas skaičius žmonių, bet jų vis tiek gerokai daugiau nei patogiai tilptų tose siaurose erdvėse. Ir kas keisčiausia – eismas dvikryptis, nors prasilenkti absoliučiai nėra kur. Todėl dažnai tenka sustoti mažučiame ankštame koridoriuke ir laukti, kol praeis grupė žmonių iš kitos pusės ir bus galima judėti toliau. Praėjimai be proto siauri, daug kur tenka eiti pasilenkus ar netgi pritūpus. Porą kartų dar ir užstringame tuose siauruose koridoriuose, laukdami, kol praeis kita kryptimi einantys žmonės ir atsilaisvins nedidelė erdvė, kur galima normaliai stovėti. Nesu klaustrofobikė, bet Kaymakli jaučiausi nekaip – per daug žmonių, per didelė grūstis, kartais beveik oro trūksta. Nors pats požeminis miestas tikrai įdomus ir įspūdingas.

Turkey-320

Turkey-321

Turkey-322

Turkey-323

Kaymakli ir papietaujame, kuklioje kavinukėje netoli įėjimo į požeminį miestą.

Turkey-324

Grįžę į Gioreme, pasistatome mašiną žvyruotoje aikštelėje miestelio pakraštyje ir einame į žygį po Zemi ir Gorkundere slėnius. Internete radome žiedinę trasą, kuri turėtų mus parvesti atgal į tą patį punktą. Į Zemi slėnį veda nuobodus žvyrkelis, bet netrukus pasiekiame patį slėnį ir eiti tampa įdomiau. Su tako žymėjimu reikalai prastoki, tad mus ir vėl gelbsti maps.me. Netrukus kelią pastoja didžiulė bala. Jos gylis neaiškus, apeiti nėra kaip – abiejose pusėse uolos. Kiek nusivylę grįžtame atgal. Priėję kryžkelę, svarstome, kur sukti – į Gorkundere ar į El Nazar bažnyčią. O gal spėtume apžiūrėti ir slėnį, ir bažnyčią?

Turkey-325

Turkey-326

El Nazar bažnyčia visai netoli. Ji užrakinta, bet netrukus pasirodo prižiūrėtojas – labai draugiškas senukas, kuris mums smulkiai papasakoja apie kiekvieną freską ir jos reikšmę. Galiausiai palieka mus vienus – pafotografuokit, sako, o paskui išeidami užrakinkit duris ir ateikit į mano ofisą arbatos. Į ofisą arbatos? Nusprendžiame, kad tai tikriausiai yra užuomina apie arbatpinigius. Aš lieku pasidairyti po bažnyčios kiemą, o vyras eina į ofisą grąžinti rakto ir palikti kelias liras prižiūrėtojui. Senukas labai susisieloja, kad nenorime su juo išgerti arbatos, bet mes jau tikrai nebeturime laiko, taigi nuoširdžiai atsiprašome, padėkojame ir vėl grįžtame iki kryžkelės.

Turkey-327

Turkey-328

Turkey-329

Dabar jau sukame į kitą pusę, į Gorkundere. Slėnis labai įspūdingas, tik su takų žymėjimu, kaip jau įprasta Kapadokijoje, yra panašiai kaip su skęstančiųjų gelbėjimu. Pasirenkame vieną iš kelių takų ir einame gilyn į slėnį.

Turkey-330

Turkey-331

Turkey-332

Turkey-333

Ant kalvos slėnio centre iš lentų sukaltoje pašiūrėje įsikūrusi kavinukė. Mus pasitikęs turkas siūlo šviežiai išspaustų apelsino sulčių. Labai labai skanu! Deja, užsibūti negalime, nes jau vakarėja. Turkas papasakoja, kaip iš slėnio grįžti į Gioreme ir pakeliui dar aplankyti Sunset Point. Šis naujas planas mums labai patinka, taigi atsigaivinę einame toliau per slėnį kavinukės šeimininko nurodyta kryptimi.

Turkey-334

Turkey-335

Netrukus vėl kažkur nuklystame nuo tako ir išeiname iš slėnio ne visai ten, kur turėtume – tai suprantame tik po kurio laiko, per vėjų košiamą plynaukštę vėl grįžę iki slėnio krašto. Nuo viršaus matome per jo šlaitą vingiuojančiu taku einančius kelis žmones – ten turėjome eiti ir mes, užuot sukę lanku aplink slėnį. Net keista, kaip dažnai mes paklystame Kapadokijoje – juk esame gana patyrę žygeiviai, bet šis regionas mus vis apgauna!

Turkey-336

Turkey-337

Visi keliai galiausiai atveda į tą patį tikslą, ypač jei eini daugmaž teisinga kryptim. Po geros valandos pasiekiame Sunset Point – didžiulę aukštą ir ilgą uolą virš Gioreme, kuri matosi ir nuo mūsų viešbučio. Gioreme nuo čia – kaip ant delno.

Turkey-340

Turkey-341

Turkey-342

Nuo Sunset Point atsiveriantys vaizdai – labai įspūdingi, bet saulė jau visai vakarop, vėl kyla stiprus vėjas, o mums dar reikia kažkaip sugrįžti į aikštelę, kurioje palikome mašiną. Ji visai netoli, puikiai ją matome apačioje, tik va kaip nuo tų uolų nulipti? Jos be proto aukštos ir stačios, ir nesimato jokio tako, kuriuo būtų galima nusileisti iki kelio. Galiausiai kiek toliau randame takelį, gana statų, bet lyg ir įveikiamą, ir nusprendžiame rizikuoti, nes aplink eiti nenorime – kelias pailgėtų dar keliais kilometrais, o mes jau šiek tiek pavargę, ir sutemos nebetoli. Takelis pasirodo esąs daug lengvesnis nei nuo viršaus atrodė, ir netrukus jau sėdime mašinoje, pavargę bet patenkinti. Žygis gavosi puikus, nors ir ne visai pagal planą.

Turkey-338

Turkey-339

Vakarienei ir vėl renkuosi kebabą puode. Šiame restorane jie patiekiami į stalą su vaizdo efektais. Bet ne taip skanu kaip Keyif kavinėje.

Turkey-343

Paskutinį rytą Kapadokijoje prabundame anksti, nes laukia ilgas kelias atgal į Antaliją. Balionų nesimato – gerai, kad ir nebandėme šįryt skristi, vis tiek būtų nepavykę. Devintą ryto paliekame viešbutį ir pradedame didžiąją dalį dienos užimsiančią kelionę. (Kad jas kur, tas Turkijos avialinijas! Pagal pradinį planą būtume turėję dar visą pilną dieną Kapadokijoje ir atgal į Antaliją būtume išskridę tik dešimtą vakaro.) Už pusantros valandos stabtelime visai šalia kelio esančiame Sultanhani karavanserajuje – sakoma, kad jis buvo didžiausias Turkijoje, o ir šiuo metu yra didžiausias iš visų išlikusių. Pro ornamentais padabintus marmurinius vartus einame į karavanserajaus kiemą, kurio centre stovi keturkampė mečetė.

Turkey-344

Turkey-345

Įspūdingiausia karavanserajaus dalis – didžiulė salė aukštomis lubomis, pasibaigiančiomis didžiuliu kupolu, kurioje žiemą prisiglausdavo sužvarbę keliautojai. Mane iškart užburia didžiulė tuščia aidinti erdvė, perkryžiuota į visas puses nusidriekusiomis kolonomis, perverta iš tolimosios pusės atsklindančio šviesos ruožo, krentančio vidun pro didžiules duris.

Turkey-346

Turkey-348

Turkey-347

Turkey-349

Apžiūrėję karavanserajų, vėl leidžiamės į kelią. Netrukus vėl prasideda nuobodi dulkina lyguma, kur net žiūrėti nėra į ką. Pilvai jau ima urgzti, bet sustoti pavalgyti šalikelėje nelabai yra kur, o iš kelio sukti nenorime. Pagaliau, jau gerokai už Konya miesto, pamatome iškabą, sakančią, kad čia duoda valgyti. Aikštelė tuščia, nei vienos mašinos. Iš pastato išeina pagyvenęs vyriškis ir susirūpinęs žiūri į mus – „ir ką čia dabar velnias atnešė?“, sako jo veido išraiška. Rūpinosi žmogus ne be reikalo – angliškai jis nemoka nei žodžio, mes turkiškai mokame irgi ne ką daugiau. Vokiškai jis kalba, bet mes nelabai. Visgi šiaip ne taip išsiaiškiname, kad šiandienos meniu – lęšių sriuba ir kotletai (kofte). Mums tinka – vyras ima sriubos (vegetaras gi), aš kotletų. Sotu, pigu ir skanu.

Tik įvažiavus į Tauro kalnus, pradeda lyti, ir lyja iki pat vakaro. Kelionė vingiuotu vienos juostos keliu per kalnus užtrunka ilgiau nei planavome. Nemaloniai nustebina kai kurių turkų vairavimo stilius – lenkia kur galima ir kur negalima, spaudžia gazą iki dugno šlapiame kelyje, lenkdami išvažiuoja į priešingą kelio juostą „akluose“ posūkiuose ir prireikus vos spėja pasitraukti atgal, per plauką nesusidurdami su iš paskos važiuojančiu automobiliu. Plaukai šiaušiasi bežiūrint ir ne kartą jau atrodo, kad tuoj atsidursime avarijoje, kai šlapiame slidžiame kelyje susidurs kelios mašinos. Laimei, nieko blogo mums nenutinka (nors pakeliui matėme kelių avarijų padarinius) ir jau po penkių saugiai pasiekiame viešbutį šalia oro uosto – tą patį, kuriame ir pradėjome savo kelionę. Tik oras šįvakar visai kitoks – neteks pasėdėti palnių giraitėje ar pasimaudyti lauko baseine. Baseine, tiesa, paplaukiojame, tik ne lauke, o viduje. Vakarienė viešbučio restorane labai skani, o kad lyja, tai gal ir gerai – ne taip gaila bus išvažiuoti. Bet paskutinis rytas, žinoma, vėl saulėtas – tik mums jau vienodai šviečia, nes laukia skrydis namo, su persėdimu Stambule. Iki pasimatymo, Turkija! Labai tikimės dar čia sugrįžti – per tris kelionės savaites spėjome pamilti šią gražią ir svetingą šalį, o nepamatyta liko dar labai daug.

Turkey-350

 

One thought on “Kitokios atostogos Turkijoje. Ketvirtoji dalis – Kapadokija

  1. Ačiū už tokį įdomų pasakojimą apie keistų uolų žemę – Kapadokiją. Kau žiūrėjau nuotraukas, tai turiu prisipažint, kad kitokių minčių nei ” dirty mind” nekilo;o) iki paskutinės eilutės tikėjausi, kad jums vis dėlto pavyks skrydis balionu. Ir taste kebap kartu ragavau, išoriškai gal kažkiek panašu į lietuviškus čenakus. Vėlgi labai maloniai skaitėsi, nuostabi kelionė, puikiai perteikta. Lauksiu daugiau.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>