Kitokios atostogos Turkijoje. Antroji dalis – Likijos keliu tarp Oludenizo ir Kašo

Ketvirtoji atostogų Turkijoje diena. Po sočių tingių pusryčių paliekame viešbutį su gražiuoju baseinu ir vėl leidžiamės į kelią.

Turkey-84

Šios dienos tikslas – Oludeniz miestelis jūros pakrantėje netoli Fetijos. Iki jo – daugiau nei keturios valandos važiavimo vingiuotais kalnų keliais. Vaizdai aplink vis gražėja, tad kelias neprailgsta. Tik miestelių pakeliui beveik nėra, o jau norisi valgyti.

Turkey-87

Galiausiai vėl susiviliojame pakelės reklama ir sustojame papietauti miško proskynoje įsikūrusioje kiosko tipo savitarnos kavinukėje. Iš išorės – nieko ypatingo, bet maistas labai skanus. Valgome prie medinio stalo lauke, aplinkui laksto ir klykauja povai, kvepia pušų spygliais.

Turkey-85

Turkey-86

Jau gerokai popiet atvykstame į Oludenizą ir ieškome savo nakvynės vietos. Randam ją tik iš trečio karto, maps.me programėlės pagalba (šią programėlę įvertinau jau kelionės po Patagoniją metu, o Turkijoje ji ne kartą mus gelbėjo). Buvome užsisakę pigų nameliuką mažame kempinge ramiame Oludeniz kampelyje – tuomet tai atrodė puiki romantiška idėja. Dabar gi, kai sustojame prie mažučio sklypo, kuriame išsirikiavę maždaug „nykštukų namelio“ dydžio medinės trobelės, sukirba abejonės. Kioske, atliekančiame registratūros vaidmenį, nieko nėra, ir visame sklype nei gyvos dvasios. Per penkias minutes apeiname visą teritoriją – visi namukai užrakinti, tik vieno durys atdaros, gal mums paruoštas. Viduje tamsu, langas mažytis, o kambarys kišenės dydžio. Prisėdame prie staliuko šalia kiosko ir laukiame, kol kas nors pasirodys. Belaukiant paaiškėja, kad ir internetas čia neveikia, nėra jokio signalo. Vyrui tai tampa paskutiniu lašu (internetinio ryšio jam reikia dėl darbo reikalų) ir jis pareiškia, kad tris naktis čia nakvoti nenori. Aš jau irgi nelabai noriu, taigi grįžtame prie mašinos ir važiuojame atgal į miestelio centrą. Vyrui pagaliau pavyksta prisijungti prie interneto ir jis greitai suranda alternatyvą – patrauklų paskutinės minutės pasiūlymą už kelių kilometrų esančiame 5 žvaigždučių all inclusive viešbutyje. Nesu AI gerbėja, bet šįkart nesiginčiju – prisimenu gražųjį baseiną vakarykščiame viešbutyje, ir staiga kyla noras porą dienų praleisti būtent taip, prie baseino su kokteiliuku rankoje.

Lykia World – net ne viešbutis, o didžiulis viešbučių kompleksas (angliškai – holiday village, arba atostogų kaimas). Čia yra visko, ko tik gali užsigeisti atostogauti pajūryje susiruošęs žmogus. Kambariai ir apartamentai nedideliuose dviejų ir trijų aukštų pastatuose, atskirai pušyne stovintis viešbutis tik suaugusiems, po teritoriją kursuojantys mini autobusiukai, nuvežantys svečius į norimą komplekso dalį, pliažai, baseinai, golfo ir teniso aikštelės, sporto salės, restoranai, barai… Visos 5 žvaigždutės pelnytos – kambarys puikus, teritorija sutvarkyta tobulai, aptarnavimas be priekaištų, ir net bufeto maistas tikrai skanus. Bet man čia nelabai patinka. Ir tikrai ne todėl, kad kažko trūktų. Atvirkščiai, visko gal net per daug – išskyrus motyvaciją palikti viešbučio teritoriją ir pamatyti kažką už jo ribų. O mes juk planavome patyrinėti Oludenizo apylinkes, pasivaikščioti po kalnus… kaži kas gausis iš tų planų, kai tokios tinginio pagundos aplinkui. Žodžiu, eilinį kartą įsitikinu, kad AI viešbučiai – ne man. (Vyrui viskas tinka ir patinka, jis nesupranta, ko aš čia spirgu ir ko man trūksta.)

Turkey-88

Turkey-89

Kitą vertus, infinity pool ir čia labai puikus…

Turkey-90

Pirmąjį rytą, šiaip ne taip atsiplėšę nuo AI vilionių, važiuojame į Oludenizą, o ten pasiimame taksi į Kayakoy. Vairuotojui ne naujiena į žygį susiruošę turistai, jis net neklausiamas jau žino, kur mus išleisti. Šalikelės kioskelyje nusipirkę bilietus, lipame aukštyn apžiūrėti po žemės drebėjimo apleisto Kayakoy miestelio.

Turkey-91

Šalia bažnyčios randame ženklą, žymintį mūsų tako pradžią. Leisimės žemyn į Oludenizą – bet iš pradžių teks gerokai palypėti aukštyn stačiu kalvos šlaitu. Nuo viršaus apleistas kaimelis kaip ant delno.

Turkey-92

Turkey-93

Netrukus takas pasuka pakrante, vaizdai labai gražūs – gaila, kad oras netikęs, dangus aptrauktas sunkiais pilkais debesimis, matomumas prastas. Gerai kad nors nelyja.

Turkey-94

Turkey-95

Žygyje užtrunkame pustrečios valandos, ir netgi spėjame grįžti į viešbutį pietų. (Nedidelė bėda, jei būtume ir nespėję, nes pasibaigus pietums, po pusvalandžio prasideda snack service, jei neduokdie kas nors ir vėl jau išalko.) Antrąją dienos dalį tingiai praleidžiame viešbutyje.

Turkey-96

Kitą dieną vėl nusprendžiame netingėti (tiksliau, aš nusprendžiu, o vyras per daug su manim nesiginčija) ir važiuojame link Faralya ieškoti Drugelių slėnio. Faralya kaime neaptinkame jokių nuorodų, taigi važiuojame toliau, kol pasiekiame dar mažesnį Kabak kaimelį. Čia kelias baigiasi. Aš visai norėčiau nusileisti žemyn į gražųjį Kabak pliažą, bet vyras susirūpinęs, kad nespėsime grįžti į viešbutį pietų. Sakau aš jums, tikras blogis tie AI viešbučiai!

Turkey-97

Sukamės ir grįžtame į Faralya, ir dabar jau pamatome „Butterfly valley“ ženklą pakelėje. Iki slėnio dar tenka gerokai paeiti žemyn, oficiali tako pradžia – šalia George‘s House hostelio, esančio kiek žemiau nei per kaimą vedantis kelias. Slėnis įspūdingai gilus, apsuptas stačių uolų sienų, o siauras smėlio pliažas apačioje atrodo toli toli. Leistis tuo taku žemyn nekyla noras, kai pamatome, kokio jis statumo.

Turkey-98

Grįžtame prie George‘s House ir aptinkame į kitą pusę rodantį ženklą „Aktas Beach“. Takelis veda žemyn Drugelių slėnio pakraščiu, o vaizdai kaip iš pasakos!

Turkey-99

Turkey-100

Turkey-101

Po pusvalandžio, nusileidę iki aukšto skardžio virš pliažo, prisėdame pasigrožėti įlanka. Takas vingiuoja tolyn – jei tikėti maps.me, jis veda iki Kabak ir toliau, bet tada reikėtų kažkaip ir atgal grįžti, o mes neturime nei vandens, nei maisto, be to, popiet žadamas lietus. O dar gi tie laukiantys pietūs viešbutyje! Sukamės ir grįžtame atgal, nors aš ir labai norėčiau dar čia pabūti.

Turkey-102

Turkey-103

Turkey-104

Popiet iš tiesų prapliumpa lietus. Lyja porą valandų, paskui vėl nušvinta saulė. Bet tokie viešbučiai kaip šis nepritaikyti lietingam orui – viskas šlapia, lauke nėra kur prisėsti nei prie baseino, nei bare, nei restorane. Personalas apsiginkluoja rankšluosčiais ir ima džiovinti stalus ir kėdes vakarienei. Mes renkamės staliuką po stogu, nes po lietaus oras atvėso.

Turkey-105

Kitas rytas, jau paskutinis AI rojuje, mus pasitinka lietumi. Kol pusryčiaujame, lietus baigiasi, išlenda saulė, ir prasideda puikus spektaklis – didžiulės putotos bangos, dūžtančios į akmenimis sutvirtintą pakrantę. Visi aikčioja, džiaugiasi, fotografuoja, darosi selfius. Aš tokių didžiulių bangų dar nesu mačiusi, tad irgi entuziastingai fotografuoju, kol pačiame tolimiausiame pliaže užsižiopsau ir gaunu sūraus vandens porciją tiesiai į veidą. Tik tuomet nusprendžiu, kad gal jau gana. Juolab mums laikas į kelią – šiandien turime pasiekti Kaš miestelį, o pakeliui dar norėtųsi aplankyti keletą vietų.

Turkey-106

Turkey-107

Pirmasis sustojimas – Tlos, senovės Likijos miesto griuvėsiai. Įspūdingų griuvėsių Turkijoje tiek, kad kaskart tenka rinktis, ką pamatyti, o ką praleisti. Tlos yra pakeliui į Kašą ir lengvai pasiekiamas nuo pagrindinio kelio – tai ir buvo pagrindinė priežastis čia apsilankyti.

Turkey-108

Iš pradžių atrodo – nieko ypatingo, dar vienas apgriuvęs amfiteatras, stadionas, kapavietės… bet užkopus ant kalvos, nuo pilies griuvėsių atsiveria tokie svaigūs vaizdai ir apima toks geras jausmas, kad tyliai pasidžiaugiu, jog čia esu. Prisėdame aukštoje žolėje ir medituojame, mėgaujamės tyla ir ramybe, bandome įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti kažkada čia buvęs miestas.

Turkey-109

Turkey-110

Turkey-111

Turkey-112

Turkey-113

Turkey-114

Nusileidę nuo kalvos, apeiname ir kitą komplekso pusę. Tlos kažkada buvo vienas svarbiausių Likijos miestų, apgyventas jau prieš 4 tūkstančius metų. Vėliau čia savo pėdsaką paliko Romos, Bizantijos ir Osmanų imperijos.

Turkey-115

Turkey-116

Turkey-117

Turkey-118

Turkey-119

Turkey-120

Tlos amfiteatras labai smarkiai sugriuvęs, restauracija minimali – bet man čia patinka gal net labiau nei atstatytuose ir išlaižytuose Hierapolio ar Efeso amfiteatruose. Čia jauti laiko tėkmę, čia viskas atrodo tikriau…

Turkey-121

Kitas sustojimas – Saklikent tarpeklis. Jis mums irgi pakeliui, bet šiek tiek abejojome, ar verta čia sustoti. Vasarą šis tarpeklis labai populiarus – turistus vilioja galimybė eiti upės dugnu aukštyn prieš srovę tarp stačių tarpeklio sienų. Gegužės mėnesį tokia atrakcija absoliučiai neįmanoma – per gilu ir per sraunu.

Turkey-122

Turkey-123

Sūkuriuojantis, kunkuliuojantis vanduo – kakavos spalvos, iš pažiūros labiau dumblas negu vanduo.

Turkey-125

Bet mes vis tiek perkame bilietus (jie tik kelias liras tekainuoja, kadangi nesezonas) ir einame pasižiūrėti į tarpeklio pradžią, ten, kur vasarą prasideda vandens žygiai. Eiti netoli, vos keli šimtai metrų. Pasėdime prie vandens, užvertę galvas pasižvalgome į siaurą mėlyno dangaus lopinėlį aukštai tarp tarpeklio sienų, ir grįžtame atgal.

Turkey-126

Turkey-127

Turkey-128

Turkey-129

Aplankę tarpeklį, labai skaniai papietaujame prie įėjimo esančiame vieninteliame veikiančiame restoranėlyje. Staliukai stovi ant medinės platformos upės pakrantėje, visai šalia šniokščia sūkuriuotas dumblinas vanduo, nuo jo dvelkia ledyno šalčiu.

Turkey-124

Pavalgę važiuojame toliau, tiesiai per kalnus. Pakeliui stabtelime išgerti kavos jaukioje kavinukėje vidury miško. Pro kavinukę veda takas žemyn iki krioklio, bet nusileidus paaiškėja, kad iki jo dar reikėtų plaukti palaike valtele arba bristi upe aukštyn, per didžiulius akmenis. Grįžtame atgal nieko nepešę.

Turkey-130

Vaizdai aplink vis dramatiškesni, kelias veda per kalnus, o paskui išsuka į pakrantę – važiuojame garsiuoju D400 keliu, palei pat jūrą. Kelias labai vingiuotas, vietomis labai siauras, ir labai labai vaizdingas. O kai pamatome Kaputa pliažą, iš nuostabos netenkame žado – ar tikrai jūros vanduo gali būti tokio skaidraus ir ryškaus mėlynumo?

Turkey-131

Jau beveik šešios vakaro, kai pasiekiame Kaš miestelį. Mūsų viešbutis – visai šalia senamiesčio, ir tik už poros gatvelių nuo jūros. Kambarys mažutis, bet jaukus, su mikroskopinio dydžio balkonėliu, pro langą matosi miesto stogai ir Kastellorizo sala. Sala vos už poros kilometrų nuo Turkijos pakrantės, bet priklauso Graikijai.

Kambaryje neužtrunkame, ir netrukus jau žygiuojame į senamiestį. Kašas mus iškart sužavi – pasidžiaugiame, kad apsistojome čia kelioms dienoms. Senamiestis nedidelis, bet labai jaukus – siauros vingiuotos gatvelės, daugybė mažučių kavinukių ir barų, iš visų pusių sklindanti negarsi džiazo muzika, spalvingos parduotuvėlės, pardavinėjančios labai neblogos kokybės ir originalaus dizaino papuošalus, keramiką, rankines… Niekas niekur neskuba, ore sklando atsipalaidavusi, nerūpestinga, gal net šiek tiek hipiška nuotaika. Dar ne sezonas, žmonių palyginti nedaug, bet ir netuščia – gatvelėse smagiai judru, bet nereikia ir alkūnėmis stumdytis. Prisėdame kokteilio keturių staliukų džiazo bare jaukioje aikštėje, paskui ilgai renkamės, kur pavakarieniauti (ne todėl, kad rinktis nebūtų iš ko, greičiau jau atvirkščiai). Po vakarienės dar ilgai klaidžiojame vingiuotomis gatvelėmis, kol galiausiai prisėdame dar vienoje jaukioje kavinukėje – laikas desertui! Užsisakome baklavos porciją – labai jos norėjau, bet kažkodėl niekur nebuvo, o čia padavėjas sako, kad yra. (Tiesa, laukti tenka ilgokai, o padavėjas per tą laiką kažkur išbėga ir grįžta su nedideliu ryšulėliu – ar tik ne baklavos parneša?) Belaukiant prisistato balta katė ir be ceremonijų įsitaiso man ant kelių. Kai po pusvalandžio pakylame eiti ir aš ją nukeliu ant minkštos sofutės, ji net akių nepramerkia, tik patogiau susirango tarp įvairiaspalvių pagalvėlių. Kačių šitame mieste šimtai. Visur Turkijoje jų daug, bet niekur nemačiau tiek, kiek Kaše. Ir visos prižiūrėtos, pamaitintos, žvilgančiu kailiuku. Viešbučio šeimininkas sakė, kad dauguma tų kačių – niekieno ir tuo pačiu visų. Žmonės joms palieka maisto, jos visur savos, niekas jų neveja iš kavinių ar parduotuvių. Tikras kačių rojus!

Turkey-132

Kitas rytas prasideda puikiais pusryčiais viešbučio kavinukėje, dengtoje terasoje ant pastato stogo. Diena apniukusi, bet tikimės, kad nelis, nes turime ambicingą planą. Pirmoji jo dalis – 8 kilometrų žygis iki romėniško Delikkemer akveduko pakrantės kalvose. Padedami maps.me programėlės, iš antro karto randame D400 kelio pakraštyje esantį Likijos kelio ženklą, paliekame mašiną kelkraštyje ir leidžiamės į žygį. Likijos kelias – prieš 20 metų britės turkomanės Kate Clow sudėliota 500 kilometrų ilgio pakrantės trasa tarp Fetijos ir Antalijos. Trasą sudaro daugiau nei 20 atkarpų, kiekviena jų įveikiama per dieną, nakvoti galima pensionuose. Tik poroje ruožų, kai trasa pakyla aukštai į kalnus, reikia turėti palapinę. Jei kas neturi daug laiko, galima Likijos keliu eiti ir dalimis – praeini vienos ar kelių dienų maršrutą, pasigauni dolmušą (vietinį autobusiuką) iki tolimesnio punkto ir nuo ten vėl eini toliau. Kai kurios Likijos kelio dalys gana nuobodžios (nėra lengva sudėlioti kelių šimtų kilometrų ilgio ištisai vaizdingą trasą, netgi tokioje gražioje šalyje kaip Turkija), kitos gi – nepaprastai vaizdingos. Mūsų žygis iki Delikkemer akveduko – Likijos kelio segmento tarp Akbel ir Pataros dalis. Takas būtų visai smagus, jei ne maquis krūmai, nežmoniškai dygliuoti ir suaugę taip tankiai, kad tenka tiesiog brautis pro juos siaurame take. Pasidžiaugiu, kad esu apsiavusi ilgomis kelnėmis ir apsivilkusi marškinius ilgomis rankovėmis. (Mano žygio kelnės, beje, neatlaikė dvikovos su šiais dygliuočiais – aštrūs spygliai nudrėskė vuršutinį audinio sluoksnį, kelnės tapo „pūkuotomis“ ir tinkamomis nebent į daržą.) Likijos kelią prižiūrinčios instancijos (jei tokių yra), galėtų bent kiek apkarpyti tuos krūmus, kad takas taptų labiau praeinamas.

Turkey-133

Turkey-135

Turkey-134

Maždaug po valandos pasiekiame atvirąją akveduko dalį ant aukštos akmeninės sienos slėnyje tarp dviejų kalvų. (Pačiu akveduku ėjome beveik visą laiką, nes takas atkartoja jo kontūrą, bet akvedukas palaidotas po storu dirvožemio sluoksniu ir tik vietomis tako pakrašty matosi gražiai suleisti akmenys – akveduko kanalo viršus.) Akvedukas, beje, labai įspūdingas, ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl romėnų naudotos technologijos, kurios dėka vanduo tekėjo aukštyn per kalnus, kad galiausiai pasiektų Pataros miestą jūros pakrantėje.

Turkey-137

Turkey-136

Pailsėję, pasigrožėję vaizdais ir papietavę kuprinėje atsineštais sumuštiniais, tuo pačiu taku grįžtame atgal. Dygliuoti brūzgynai mums jau labai įkyrėję, taigi lengviau atsikvepiame, vėl pasiekę kelią. Diena tuo tarpu išsigiedrija. Važiuojame į Xantos – dar vienus Likijos praeitį menančius griuvėsius. Prieš kelionę įsivaizdavau, kad tie griuvėsiai man greitai pabos ir visi atrodys vienodi. Bet kiekviena vieta kažkuo ypatinga, kiekvieni griuvėsiai turi kažką, ko nėra kituose. Xantos “vinis” – nekropolio kalva. Nors ir po amfiteatrą paklaidžioti smagu. Esame čia vieni – kompaniją mums palaiko tik maži vėžliukai.

Turkey-138

Turkey-139

Turkey-140

Turkey-141

Turkey-142

Čia tikra ramybės oazė…

Turkey-143

Turkey-144

Turkey-145

Xantos nekropolis nustebina savo dydžiu ir painiu takų labirintu. Kapavietės išsimėčiusios ant stačios kalvos šlaitų, apaugusios žole ir pasislėpusios tankiai suaugusių brūzgynų pavėsyje. Praleidžiame čia beveik valandą tyrinėdami į visas puses išsibėgiojančius takus ir spėliodami, kokį siurprizą atvers dar vienas tako posūkis.

Turkey-146

Turkey-147

Turkey-148

Turkey-149

Paskutinis sustojimas – Pataros pliažas. Įvažiavimas mokamas, bet bilietas galioja kelias dienas. O pliažas nuostabus – apie 12 kilometrų ilgio, iš abiejų šonų aprėmintas kalnais. Balto smėlio kopos, ryškiai mėlyna jūra ir dangus, plaukus plaikstantis sūrus jūros vėjas ir vos keli žmonės visoje toje didžiulėje erdvėje. Ir jokių pastatų, jokių viešbučių, nieko. Mat šiame pliaže veisiasi jūros vėžliai, todėl jis paskelbtas gamtos draustiniu.

Turkey-150

Turkey-151

Kitas rytas išaušta gražus ir saulėtas. Pagaliau! (Jau buvome pradėję abejoti, ar tikrai Turkijos pajūryje būna gero oro gegužės mėnesį.) Gražaus oro būtinai reikia ir mūsų šio ryto planui – pasidairyti į apylinkes nuo virš Kašo stūksančių aukštų uolų. Šią idėją vėlgi radau Likijos kelio aprašyme. Viena Likijos kelio atkarpų eina nuo Čiukurbag kaimelio žemyn į Kašą. Žygeiviai į Čiukurbagą ateina kalnų takais nuo Kalkano (netoli nuo ten buvome vakar, kai ėjome Likijos keliu iki Delikkemer akveduko); mes gi važiuojame taksi. Per maždaug 20 minučių vingiuotu kalnų keliu pakylame daugiau nei 500 metrų virš jūros lygio. Vairuotojas pasiteirauja, ką ketiname veikti Čiukurbage – išgirdęs, kad eisime atgal į Kašą, supratingai palinguoja galva ir paleidžia mus šalia Likijos kelio ženklo, žyminčio tako pradžią. Dulkėtas keliukas veda mus tolyn pro akmeninėm tvorom aptvertus javų laukus, pilnus žydinčių aguonų. Ramu, tylu ir tuščia, nei vieno žmogaus aplink.

Turkey-152

Netrukus prieiname didelį plyną akmenuotą lauką. Per jį įvairiomis kryptimis eina keli takai – kuris iš jų mums reikalingas, visai neaišku. Bet netrukus mus pastebi piemuo, netoliese ganantis didžiulę ožių kaimenę, ir mostais rodo, į kurią pusę eiti. Priėję mišką kitame lauko gale, dar kiek užtrunkame, kol randame baltai raudoną Likijos kelio ženklą, ir netrukus takelis mus atveda ant skardžio krašto. Vaizdai po kojomis verti ne vieno milijono.

Turkey-153

Turkey-154

Turkey-155

Galėčiau sėdėti ir sėdėti ant šio vaizdingo skardžio, bet diena su galu, o ir planų dar turime, taigi po pusvalandžio kylame ir pradedame ilgą nusileidimą žemyn į Kašą. Takelis siauras, akmenuotas ir labai status, taigi einame lėtai. Buvau skaičiusi, kad šis takas pavojingas, sukeliantis vertigo jausmą, nerekomenduojamas bijantiems aukščio… Tie aprašymai gerokai perdėti – šituo takeliu tikrai nepabėgiosi, bet jokių pavojų čia nėra. Tiesiog reikia eiti lėtai ir žiūrėti po kojomis, kad nepaslystum.

Grįžę į Kašą, jaučiamės labai išalkę, taigi einame į senamiestį pietauti. Jau seniai beragavome pide, todėl renkamės artimiausią kavinukę, siūlančią šį turkišką patiekalą. Pide be galo skani, bet dar skanesnė – ką tik iškepta turkiška duonelė, kurią atnešė tiesiog šiaip, kaip nemokamą priedą prie jau ir taip sočių pietų. Duonos dydžiu jau nebesistebime – pripratome.

Turkey-156

Po pietų grįžtame į viešbutį, kurio kieme palikta mūsų mašina. Ketiname važiuoti į Ucagiz ir plaukti į Simeną. Bet vestibulyje sutinkame viešbučio savininką, užsimezga pokalbis, ir jis mums pamėtėja geresnę idėją – eiti pėsčiomis iki Limanagzi pliažo (apie 4 kilometrai į vieną pusę), o atgal parplaukti vandens taksi. Šis planas mums patinka, taigi Simeną paliekame rytdienai ir vėl pėsčiomis leidžiamės į kelią. Takas į Limanagzi – dar viena Likijos kelio atkarpa. Pradžia labai nuobodi – asfaltuotas kelias į kalną, kepinant saulei. Bet maždaug už kilometro takas pasuka į kalnus, eiti tampa smagiau, ir vaizdai pagražėja.

Turkey-157

Persiritame per kalno keterą, ir prieš mus atsiveria Limanagzi įlanka.

Turkey-159

Paskutinė atkarpa – labai status nusileidimas nuo gal puskilometrio aukščio skardžio, čia jau tenka padirbėti ne tik kojomis, bet ir rankomis, poroje vietų net ir grandinės pritaisytos, kad būtų už ko pasilaikyti. Visom keturiom ropščiamės žemyn ir tikimės, kad vandens taksi plaukia kasdien ir kad neteks tuo pačiu taku grįžti atgal.

Turkey-158

Limanagzi pliažas – nedidelis ir jaukus ramios įlankos kampelis, apsuptas aukštų uolų. Atėjus čia iš ryto, galima būtų ir visą pusdienį praleisti – jūros vanduo kaip arbata, pakrantės kavinės nuomoja gultus ir skėčius. Mes gi Limanagzi pasiekiame jau po keturių, ir truputį neramu, kaip seksis grįžti, nes nežinome vandens taksi grafiko. O ir jokių “taksi” nesimato – prieplaukoje stovi keli įvairaus dydžio laivai, bet nepanašu, kad jie ruošiasi kažkur plaukti. Prisėdame kavinukėje atsigaivinti šalto gėrimo stikline ir klausiame barmeno, kada atplauks tas taksi. Netrukus turėtų atplaukti, sako jis. Netrukus tai netrukus… sėdime ir laukiame, tikėdamiesi, kad tikrai atplauks, nes ir kojos jau pavargusios, ir karštis vis neslūgsta. Mūsų džiaugsmui, netrukus įlankoje pasirodo medinis laivas dengtu deniu – tai ir yra vandens taksi. Jo įgula – du linksmų plaučių paaugliai – už 10 lirų žmogui mus ir dar vieną porą parplukdo į Kašo uostą.

Turkey-160

Turkey-161

Vakare vėl ilgai vaikštome po Kašą, dairomės po mažučius butikus, įsigyjame kelis mielus suvenyrus, prisėdame arbatos su džiazo prieskoniu jaukioje kavinukėje, vakarienei sutaršome didžiulę lėkštę mezze užkandžių, vėl vaikštome… Jau visai vėlai vakare aš užsimanau tradicinės obuolių arbatos. Prisėdame prie lauko staliuko jau ištuštėjusiame restorane prie pat uosto, užsisakome arbatos ir ilgai ją gurkšnojame. Kai pakylame eiti, padavėjas nenori imti pinigų už arbatą – vaišinu, sako, o jūs geriau ateikite rytoj pas mus papietauti. Nenorime naudotis jo svetingumu – rytoj juk jau išvykstame, taigi paliekame keletą lirų, nors jis ir protestuoja.

Tik grįžusi namo susigriebiau, kad turiu vos porą nuotraukų iš Kašo – ten buvo taip smagu ir gera, kad tiesiog pamiršdavau fotografuoti. Bet mano atmintyje šis miestelis išliko kaip viena jaukiausių vietų Turkijoje.

Turkey-162

 

2 thoughts on “Kitokios atostogos Turkijoje. Antroji dalis – Likijos keliu tarp Oludenizo ir Kašo

  1. Oi, Jūrate, alpulys puola nuotraukas bežiūrint :) Noriu į Kaš, į kačių rojų. O tau papeikimas, kad nei vienos nuotraukos su kate :P Bet ir be kačių fotoreportažas užmušantis :)

    • Ačiū, Neringa! Vieną nuotrauką su kate turiu, bet nepublikuojamą, nes ne tik katė joje :D Parodysiu asmeniškai, gal nuimsi tą papeikimą… :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>