Kitokios atostogos Turkijoje. Pirmoji dalis – Pamukalė ir Efesas

Turkija niekada nebuvo mano „būtinai noriu pamatyti“ šalių sąraše. Kažkada seniai lankiausi Stambule, ir visada sakiau, kad norėčiau dar ten sugrįžti, bet pati šalis man siejosi tik su masiniu turizmu ir all inclusive viešbučiais, o tokios atostogos manęs niekada neviliojo. Tačiau nuostatos pamažu keitėsi – ypač dėkinga esu Turkijos fanei Ritai, įtikinusiai mane, kad ten yra visko, ko širdis geidžia, ir subalansuota kiekvieno, net išrankiausio, keliautojo skoniui. Planuojant 2016-ųjų pavasario atostogas staiga kilo mintis – o kodėl ne į Turkiją? Juolab politinė situacija ten vis prastėja – kas žino, ar netrukus ir ši šalis netaps uždara pavojinga zona? Pasakyta – padaryta, planuojame kelionę į Turkiją!

Turkija didelė, o kelionei galėjome skirti tik nepilnas tris savaites gegužės mėnesį, taigi teko rinktis, kurį regioną aplankyti. Pasirinkau pakrantę tarp Fetijos ir Antalijos (ten juk Likijos kelias, kurio bent dalį norėjau praeiti) ir Kapadokiją. Vėliau dar įtraukiau Pamukalę ir Efesą.

Atostogos prasideda balandžio 27-ąją, Karaliaus dieną – taip vadinasi olandiška šventė, skirta karaliaus gimtadieniui paminėti. Greitkelis link oro uosto visiškai tuščias – o kad taip būtų, kai reikia juo važiuoti į darbą! Lėktuvas į Stambulą vėluoja visą valandą, bet mes nesijaudiname – persėdimui Sabiha Gokcen oro uoste turime keturias valandas, laiko užteks. Antaliją pasiekiame vėlai vakare, o savo viešbutyje visai šalia oro uosto atsirandame jau beveik vidurnaktį. Beveik kartu su mumis atvyksta ir lėktuvo įgula – matyt, dėl savo patogios vietos šis viešbutis mėgstamas avialinijų.

Pirmasis kelionės rytas – visada ypatingas. Ilgai laukta ir planuota kelionė pagaliau prasidėjo, bet viskas dar ateityje, visi nuotykiai, įspūdžiai ir potyriai dar prieš akis, ir dar nereikia niekur skubėti ir spėlioti, ar viską suspėsi, juk laiko dar tiek daug! Po pusryčių grįžtame į oro uostą, susikrauname daiktus į išsinuomotą mašiną ir išriedame ieškoti nuotykių Turkijoje. Šios dienos tikslas – pasiekti Pamukalę. Kelias neartimas, ir kad diena nebūtų skirta tik važiavimui, pakeliui dar norime aplankyti netoli Pamukalės esančius Aphrodisias miesto griuvėsius. Pakrante vingiuojantis kelias nelabai įspūdingas, bet geras, lekiame sparčiai. Už poros valandų pajuntame lengvą alkį. Pamatę pakelėje kavinę reklamuojantį ženklą, stojame žvyruotoje aikštelėje. Iš pastato išeina besišypsantis vyriškis ir kviečia vidun. Erdvioje atviroje pastogėje įsikūrusi didžiulė kavinės salė visiškai tuščia. Įsitaisome prie lango, išklausome dienos pasiūlymus ir išsirenkame turkišką picą – pide; man su mėsa, vyrui su daržovėmis. Aš dar užsisakau airano. Pide dieviško skonio, o tokio skanaus airano niekur daugiau neteko ragauti (pačių vietoje gaminamas, sakė padavėjas). Pavalgę įsišnekame su taip svetingai mus sutikusiu padavėju, dar ir naudingų patarimų gauname, ką verta pamatyti Pamukalėje ir Efeso regione. Pietus aš pabaigiu stipria ir kvapnia turkiška kava iš dailaus puodelio. Kavą atnešusi besišypsanti žilaplaukė moteris pritariamai linkteli, kai pasakau, kad mėgstu stiprią kavą – kitokios ir neverta gerti, sako ji. Tikra tiesa!

Turkey-1

Turkey-2

Aphrodisias randame nesunkiai. Šioje Turkijos dalyje nuorodas į turistines atrakcijas galima atpažinti iš rudos kelio ženklo spalvos, ir jos kartojasi praktiškai kiekvienoje sankryžoje, taigi paklysti šansų nedaug. Tiesa, pasiekus paskutinę kryžkelę, rudasis ženklas rodo sukti į kairę, bet pakelėje stovintis vyriškis energingai mosuoja, kad suktume į dešinę. Pasirodo, ten dešinėje yra oficiali mašinų stovėjimo aikštelė (ar bent jau mums taip sakė – nes aikštelė yra ir prie pat griuvėsių, bet ten stovi tik kelios mašinos). Į maždaug už kilometro esančius griuvėsius veža „shuttle bus“ – traktoriaus traukiama dengta medinė priekaba. Egzotika prasideda!

Pirmasis įspūdis deivės Afroditės garbei pastatytame mieste – jis labai nedidelis, per pusvalandį tikrai apeisime. Bet vos pakilus ant pirmojo kalniuko, kur yra amfiteatras, tampa aišku, kad užtruksime ilgiau nei planavome – popietės saulės užlieti miesto griuvėsiai driekiasi į visas puses, rodyklės žymi įvairius dėmesio vertus objektus, nežinia net, nuo ko pradėti. Aplink tvyro tyla ir ramybė, aukštoje žolėje dūzgia bitės, žmonių aplink beveik nėra. Vis turiu sau priminti, kad esame Turkijoje – labiau panašu į Graikiją, nors joje dar nesu buvusi. Nieko nuostabaus, žinoma – Aphrodisias klestėjimo laikais čia juk ir buvo Graikija.

Turkey-3

Turkey-4

Turkey-5

Turkey-6

Turkey-7

Turkey-9

Turkey-10

Turkey-8

Didžiausią įspūdį palieka stadionas – gana gerai išsilaikęs ir išvengęs perdėtai kruopščios restauracijos. Ir tikrai didžiulis – sunku net nusakyti, koks didelis. Per aukštą žolę einame nuo vieno jo galo iki kito, aptrupėjusiais akmeniniais laiptais lipame aukštyn ir prisėdame ant saulės įkaitintų akmenų pačiame viršuje. Stadionas nuo čia – kaip ant delno!

Turkey-11

Praleidę daugiau nei dvi valandas Aphrodisias griuvėsiuose, jau visai į vakarą pasiekiame Denizli. Tai modernus vidutinio dydžio ir visiškai niekuo neypatingas Turkijos miestas. Dabar jau nepamenu, kodėl sugalvojau nakvoti būtent čia, o ne arčiau Pamukalės. Spėju, kad klaidingai įsivaizdavau miesto dydį ir maniau, kad atsidursime mažame miestelyje, o ne didelio miesto apšepusiame priemiestyje. Mūsų viešbutis, akivaizdžiai skirtas verslo žmonėms (fojė pilna solidžių kostiumuotų vyriškių), stovi šalia didelio judraus kelio, vienoje pusėje – daugiaaukščiai namai, kitoje pusėje pro kambario langą matosi negrįstos gatvės ir aplūžę namukai. Sukirba mintis, kurgi mes čia pakliuvome? Paskui dar paaiškėja, kad ir pavalgyti šitam rajone nelabai yra kur – viešbučio restoranas nedirba, važiuoti į miesto centrą toloka, iš registratūros darbuotojų naudos lygiai nulis – jie nežino, kur šiame mieste būtų galima pavalgyti kavinėje! Galiausiai nusprendžiam eiti apsidairyti. Kitoje plento pusėje (ten, kur rikiuojasi daugiaaukščiai) aptinkame žmonių pilną judrią gatvę, atrodančią daug geriau nei žvyrkeliai ir lūšnynai „mūsų“ pusėje. Deja, restoranų anei kavinių ir čia nėra, tik kebabus ir pide išsinešimui siūlančios užeigos. Pide šiandien jau valgėme, kebabai netinka, nes mėsiški, o daugiau nieko nesimato. Galiausiai prieinam mažytę „kavinukę“ (viduje yra lygiai vienas staliukas, tai gal galima taip vadinti), prekiaujančią turkiškais blynais – gozleme. Ant stiklo surašyta, kokius įdarus galima rinktis. Su google translate pagalba išsiverčiam tuos pavadinimus, bet paskui paaiškėja, kad be reikalo vargome, nes yra likusi tik viena rūšis – su bulvėmis. Mes mat įsivaizdavome, kad mums tuos blynus vietoj keps, bet ne – jie jau pagaminti, tik mikrobangėj pašildyti tereikia. Hmmm, blynai iš mikrobangės… vakarienė bus tikrai gurmaniška! Bet mes jau labai alkani, tai imame, kas yra. Už prekystalio stovinti moteris nė žodžio nekalba angliškai, mes turkiškai irgi nemokame, taigi susirodome gestais. Mikrobangėj pašildyta gozleme nėra ypatingai skani, bulvių įdaras sausokas – ech… Pavalgę einame susimokėti. Kiek kainuos ši “prabangi” vakarienė, neturime supratimo. Vyras ištraukia iš piniginės 10 lirų banknotą ir ieško daugiau, bet moteris tik rankom sumosuoja – užteks! Dar ir grąžos sočiai gauname. Dar kiek pasivaikštome judria gatve, kiek toliau aptinkame gausybę konditerijos parduotuvių, bet nei vienos rimtam pavalgymui skirtos kavinės. Arba jie čia visi tik kebabais ir pidėmis minta, arba valgo namie, arba kažkur mieste yra „valgomasis“ rajonas, kurio mes dar neradome.

Kita diena skirta Pamukalei. Be to, dar ir mano gimtadienis. Dovaną jau gavau – kelionę į Turkiją, belieka kažkaip susiorganizuoti gimtadienio torčiuką, nes na kaipgi be jo? Pamukalę pasiekiame per maždaug 20 minučių. Prie įėjimo būriuojasi turistų grupės, bet žmonių palyginus nedaug – jaučiasi, kad turizmas Turkijoje šiemet kenčia. Įėję pro vartus, atsiduriame Hierapolio miesto griuvėsiuose.

Turkey-12

Griuvėsius paliekame vėlesniam laikui ir einame prie skardžio krašto, ten, kur baltuoja garsieji Pamukalės baseinėliai, pilni šilto vandens. Ar bent jau turėtų būti pilni vandens, kaip tose gražiosiose nuotraukose, seniai tapusiose šios vietos simboliu. Mūsų vizito metu dauguma baseinėlių tušti, tik vienoje pusėje palei skardį žemyn tęsiasi vandens užlietų travertinų kaskada.

Turkey-13

Turkey-15

Turkey-16

Turkey-17

Turkey-14

Nusiauname batus (po travertinas galima braidyti tik basomis) ir einame patyrinėti šio keisto balto pasaulio. Vanduo maloniai šiltas, o baltas travertinų paviršius stebėtinai neslidus – iš pradžių suabejojusi, vėliau jau drąsiai leidžiuosi gana stačiu šlaitu žemyn.

Turkey-18

Turkey-19

Turkey-20

Turkey-21

Pasiekusi kalvos papėdę apsisuku ir grįžtu atgal, pamažu kopdama aukštyn ir vis sustodama pabraidyti šiltame vandenyje.

Turkey-22

Turkey-23

Turkey-24

Turkey-25

Iki soties prisibraidžioję ir prisifotografavę, einame papietauti į Antique Pool savitarnos kavinę. Staliukai stovi visai šalia Kleopatros baseinėlių. Už 10 lirų galima pasinaudoti unikalia galimybe paplaukioti natūraliai šiltame vandenyje, skalaujančiame antikos laikus menančius griuvėsius. Deja, mes apie tai pamiršome ir nepasiėmėme maudymosi drabužių. Bet nieko, smagu čia ir tiesiog pasėdėti. Ir katinukas kompaniją palaiko – tiesa, tik tol, kol pasibaigia mėsa mano lėkštėje.

Turkey-26

Turkey-27

Po pietų einame apžiūrėti Hierapolio – antikinio miesto Pamukalės kalvos viršūnėje. Skardžio pakraščiu palei travertinas ir didžiulį senovinių pirčių kompleksą nueiname beveik iki tolimojo Hierapolio pakraščio. Miestas prie karštųjų versmių įsikūrė dar antrajame amžiuje prieš mūsų erą. Čia būta babiloniečių, Romos ir Bizantijos imperatorių, persų ir seldžiukų užkariautojų. Galutinai miestą sugriovė 1354 metais įvykęs žemės drebėjimas. Rimtesni kasinėjimai ir restauracijos darbai prasidėjo tik XX amžiaus viduryje.

Turkey-28

Turkey-29

Turkey-32

Turkey-30

Turkey-31

Atgal grįžtame kita puse, kolonomis apjuosta pagrindine senojo miesto gatve. Ši gatvė man palieka didžiulį įspūdį – žinau, banalu sakyti “pajutau istorijos dvelksmą”, bet būtent taip ir jaučiuosi. Visų geriausia tai, kad senasis miestas beveik visiškai tuščias – sutinkame vos kelis kitus turistus per visą tą laiką, kol čia vaikštome.

Turkey-33

Turkey-34

Turkey-35

Turkey-36

Turkey-37

Pro kolonomis paremtus vartus išėję iš miesto, per aukštą žolę vingiuojančiu takeliu einame iki amfiteatro kitoje kalvos pusėje (čia jau randame nemažai žmonių) ir vis negalime atsistebėti puikiu Hierapolio siurprizu. Kartais visai gerai iš anksto per daug nepasidomėti, kas tavęs laukia vienoje ar kitoje vietoje.

Turkey-38

Turkey-39

Turkey-40

Turkey-41

Turkey-42

Dar tik trečia valanda, iki vakarienės daug laiko, taigi nusprendžiame pakeliui į viešbutį aplankyti dar vieną apleistą miestą – Laodikėją. Jis visai netoli ir kelią vėl randam labai lengvai, rudujų turistinių ženklų vedami. Laodikėjos griuvėsiai išsimėtę aukštos kalvos viršūnėje, aplink – erdvūs kalnų vaizdai. Didžioji griuvėsių dalis net nerestauruota (nors vyksta darbai) – čia dar stipresnis įspūdis, kad esi apleistoje, visų užmirštoje vietoje. Visai kita skalė ir kita atmosfera negu Hierapolyje, bet mums čia labai patinka.

Turkey-43

Turkey-44

Turkey-45

Turkey-46

Turkey-47

Vakare vėl bandome laimę viešbučio registratūroje – einame paklausti, kur galėtume pavalgyti. Šįkart mums pasiseka – paslaugus vaikinukas pasiūlo važiuoti į netoliese esantį Forum Camlik prekybcentrį, ten būsiąs platus pasirinkimas. Pasirinkimas tikrai platus, bet labiau parduotuvių (visos jos dar atdaros, nors jau aštuonios valandos), o kavinių nelabai gausu. Visgi randame vieną, kurios meniu yra ir vegetariškų patiekalų. Aš pasirenku meksikietišką patiekalą – fajitas su vištienos gabaliukais, o prie jo dar norėčiau kokių nors žalių salotų (meniu, žinoma, tik turkų kalba). Padavėjas sako pasitikėti juo, jis man parinksiąs tinkamiausias salotas. Gerai, pasitikiu – ir netrukus pasigailiu to pasitikėjimo, kai man atneša… Cezario salotas su vištiena! Na taip, logiška, jei fajitas su vištiena, tai ir salotos su vištiena, kad per mažai nepasirodytų! Na bet tiek to, nesiginčiju, juolab viskas skanu, nors ir per daug. Vakarą pabaigiame kavinukėje vienu aukštu žemiau, su turkiška arbata ir gimtadieniniu šokoladiniu pyragaičiu. Jis labai labai labai skanus! O kadangi gimtadienis, tai išbandau dar ir kazandizi – tradicinį turkišką desertą, skoniu primenantį keptą manų košę. Neblogas, bet į favoritų sąrašą nepateks.

Turkey-48

Turkey-49

Trečioji atostogų diena. (Tikrai dar tik trečioji? Juk jau tiek daug visko pamatėme!) Po sočių pusryčių paliekame viešbutį (čia vis dėlto buvo jauku, nepaisant visų keistumų) ir judame link pakrantės. Šiandien mūsų laukia viena labiausiai žinomų Turkijos vietų – Efesas. Jį pasiekiame po trijų valandų (ir daugybės šviesoforų pakeliui).

Archeologai sako, kad Efesas buvo apgyventas dar Neolito laikais. Tai buvo vienas didžiausių ir įtakingiausių miestų antikinėje Graikijoje, o romėnų imperijos laikais savo dydžiu ir prašmatnumu, sakoma, nelabai nusileido net pačiai Romai, kol buvo sugriautas trečiajame amžiuje. Vėliau miestas buvo dar kelis kartus atstatytas, bet buvusios šlovės niekada nebeatgavo, o XV amžiuje buvo galutinai apleistas ir užmirštas.

Po Hierapolio ir Laodikėjos Efeso griuvėsiai nustebina savo dydžiu. Ir žmonių gausa. Efese akivaizdu, kad esi turistų pamėgtoje vietoje. Nors ir čia jų dar palyginti nedaug (2016-ųjų pavasarį turistų skaičius Turkijoje buvo sumažėjęs 40%, lyginant su ankstesniais metais, o dabar turbūt sumažėjo dar labiau).

Turkey-50

Turkey-51

Turkey-52

Turkey-53

Turkey-55

Turkey-58

Palikę šurmuliuojančią minią pagrindinėje gatvėje, netrukus nuklystame į akmenimis grįstą gatvelę, kažkada vedusią į uostą, kur nėra nei gyvos dvasios – tik mes ir tūkstantmetė miesto istorija.

Turkey-54

Įsigijus atskirą bilietą, galima apžiūrėti gyvenamųjų namų griuvėsius, terasomis išsidėsčiusius ant kalvos šlaito. Akį džiugina sienų piešiniai ir mozaikinės grindys, o nuo viršutinės terasos atsiveria platūs vaizdai.

Turkey-56

Turkey-57

Įspūdingiausias Efeso pastatas – biblioteka. Taip taip, tai ne šventykla ar bažnyčia, tai biblioteka!

Turkey-59

Turkey-60

Turkey-61

Netoli bibliotekos plati gatvė veda iki Efeso amfiteatro. Jis didžiulis – sakoma, buvęs vienas didžiausių antikiniame pasaulyje.

Turkey-62

Turkey-63

Turkey-64

Turkey-65

Nuo amfiteatro pagrindine gatve grįžtame atgal prie įėjimo, pakeliui aplankydami dar kelis apleisto miesto kampelius.

Turkey-67

Turkey-66

Turkey-68

Iš Efeso siauru kalnų keliuku važiuojame į netolimą Sirinčės kaimelį, garsėjantį savo jaukumu ir gražiais vaizdais. Atvažiavę vos randame kur pastatyti mašiną, o siaurose kaimo gatvelėse pilna turistų, vietomis net praeiti sunku. Kur tik pažvelgsi, visur suvenyrų parduotuvės ir kavinės. Ne visai to tikėjomės, bet kad jau atvažiavome, tai einame pasidairyti.

Turkey-69

Turkey-70

Turkey-71

Turkey-72

Turkey-73

Turkey-74

Turkey-75

Irdamiesi per turistų minią, pamažu kylame aukštyn, Gatvelės vis tuštesnės, vaizdai platėja.

Turkey-76

Turkey-77

Pagaliau pasiekiame pačią kalvos viršūnę ir prie pat skardžio stovinčią kalkėm baltintą bažnytėlę. Čia ramu ir tuščia.

Turkey-78

Grįždami prisėdame jaukioje pustuštėje kavinukėje netoli bažnyčios (dauguma turistų matyt taip aukštai neužlipa?), sutaršome po labai skanų gozleme blyną su sūrio įdaru ir užgeriame tradicine obuolių arbata.

Turkey-79

Grįždami prie mašinos, užmatome pakelėje ant virvės sukabintas įvairių šalių vėliavėles, tarp jų ir lietuvišką.

Turkey-80

Šios dienos nakvynė – Kušadasi kurorte jūros pakrantėje. Kurortas nesužavi – per daug žmonių, per daug mašinų, per daug didžiulių viešbučių. Bet mūsų viešbutukas stovi už poros kilometrų nuo miesto, čia tylu ir ramu. Ir dar čia yra nuostabus infinity pool („beribis baseinas“, sukonstruotas taip, kad nesimato tolimojo jo krašto), kuriame atsispindi besileidžianti saulė. Prisėdame bare prie baseino su balto vyno taure ir gėrimės saulėlydžiu.

Turkey-81

Turkey-82

Nusileidus saulei, oras atvėsta, ir nors viešbučio personalas atnešą šiltą vilnonį pledą, sėdėti prie baseino jau per šalta. Nusprendžiame paėjėti iki miesto. Kelias labai judrus, nepaisant vėlaus meto, bet yra šaligatvis, ir pakrantės vaizdai gražūs, taigi ėjimas neprailgsta. Nesame alkani, nes pietavome vėlai, bet neatsispiriame pagundai paragauti turkiškų desertų ir ledų. Skanu!

Turkey-83

 

3 thoughts on “Kitokios atostogos Turkijoje. Pirmoji dalis – Pamukalė ir Efesas

  1. Nuostabi kelionė. Kartu ėjau, žvelgiau į griuvėsius ir žydinčias gėles, ragavau, kvėpiau aromatus ……. Laukiu dar :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>