Trumpos atostogos Bavarijos Alpėse

Bavarija – aukštų kalnų, žalių slėnių, jaukių miestelių ir svetingų žmonių kraštas. Šis gražus Vokietijos kampelis tapo mūsų šio pavasario atostogų kryptimi. Bavarijoje lankėmės jau keletą kartų, daugelis (nors tikrai ne visi) žinomiausių turistinių objektų jau apžiūrėti, tad šįkart tiesiog atostogausime. Bus ramus poilsis, be lėkimo, be būtinybės kažką pamatyti, tiesiog atsikeliant kas rytą ir susigalvojant, ką šiandien norėtume ir galėtume nuveikti.

Į Bavariją važiuojame automobiliu iš Olandijos šiaurės. Atstumas nemažas – beveik 900 kilometrų, bet dviese dalijantis vairavimą ir pakeliui sustojus nakvynės Bad Neuenahr, kelionė labai neprailgsta. Tiesa, kaip visuomet, pagalius į ratus kaišioja kelių remonto darbai – dar nė vienas mūsų maršrutas Vokietijoje nėra be jų apsiėjęs, taigi ir šįkart pakeliui buvo ne vienas ir ne trys kelių ar keliolikos kilometrų ilgio „kliūčių ruožai“ greitkelyje, su 80 ar net 60 km greičio limitu. Jie kelionę pailgino beveik valanda. Apniukusią ir vėsią gegužės šeštadienio popietę vingiuotais keliukais per miškus ir slėnius pagaliau pasiekiame mažutį ramų Krün kaimelį vaizdingo kalnų slėnio viduryje. Čia išsinuomojome privatų namuką savaitės trukmės atostogoms. Atvykusius mus pasitinka svetingi šeimininkai, viską aprodo, papasakoja, kur geriau apsipirkti, kur skaniai pavalgyti, ką aplinkui pamatyti. Namukas stovi kaimelio pakraštyje ant nedidelės kalvos, pro langus į visas puses veriasi kalnų vaizdai. Yra visi patogumai, nedidelis sodelis, lauko terasa, kurioje sušilus orui bus galima pasėdėti. Puiki bazė mūsų laukiančiai savaitei!

Bavaria-1

Susinešę vidun lagaminus, važiuojame pasidairyti ir užsipirkti maisto. Edeka supermarketas tik už kilometro – nedidelis, bet yra viskas, ko mums reikia. Dar už poros kilometrų – Wallgau, jaukus tradicinis bavariškas kaimelis, su gausiai piešiniais išdabintomis namų sienomis, į dangų besistiebiančiu nedidelės bažnyčios bokštu, prisėsti kviečiančiais smagiais drožiniais papuoštais suoliukais skverelyje ir iš visų pusių besiveriančiomis kalnų panoramomis. Wallgau ir Krün kaimai nutūpę plačiame slėnyje Karwendel Alpių masyvo pakraštyje, vaizdai čia puikūs, net ir tokią pilką dieną kaip šiandien. Susižavėjusi dairausi aplink, geriu į save tyrą kalnų orą ir jau laukiu rytdienos – turėtų būti saulėta, norisi pamatyti kalnus ir žydinčias kalnų pievas visame jų grožyje. Šiandien apniukę ir žvarboka, dar ir lietus krapnoti pradeda, bet nebėda – visai šalia užsukti kviečia konditerijos iškaba, tad ilgai nelaukę smunkam vidun. Karštos arbatos puodelis ir didelis gabalas lengvo kaip pūkas avietinių putėsių torto kaip mat sušildo ir pataiso nuotaiką. Pasmaguriavę užsisakome staliuką Post viešbučio restorane kitoje gatvės pusėje, ir grįžtame į savo namuką pailsėti prieš vakarienę.

Bavaria-3

Bavaria-4

Bavaria-5

Bavaria-6

Iki restorano ketinome pasivaikščioti (juk tik 3 km į vieną pusę), bet vakarop žadėjo lietų, taigi važiuojame mašina. Viduje mus pasitinka jaukus bavariškas interjeras, smarkiai vyresnio amžiaus padavėjai, beveik nekalbantys angliškai, bet labai draugiški ir paslaugūs, labai greitas aptarnavimas ir didžiulės porcijos. Aš savosios neįveikiu ir labai nustebinu padavėją pasakiusi, kad per daug – „kaip gali būti per daug“, matau nebylų klausimą jo akyse, bet nieko nesako ir nusišypsojęs nusineša lėkštę, kurioje likusio maisto dar bent dviems žmonėms užtektų. Deserto meniu jau net nebeatsiverčiu – nebetilptų niekaip.

Bavaria-7

Bavaria-8

Bavaria-9

Sekmadienis. Rytas vėsokas, bet saulėtas. Namų svetainėje vakar radome gausybę brošiūrų ir žemėlapių, juos pavartę netrukus išsirenkame 12 kilometrų trasą, prasidedančią už poros šimtų metrų nuo mūsų kiemo ir vedančią aplink slėnį pro tris ežerus – Barmsee, Geroldsee ir Grubsee.

Išėję iš namų ir siaura gatvele nusileidę žemyn, prie posūkio aptinkame lentelę su žygių kryptimis, susirandame savąjį (mūsų maršrutas yra trijų skirtingų maršrutų kombinacija) ir traukiame keliuku per slėnį, tarp geltonai žydinčių kalnų pievų, palydimi beveik lietuviškai atrodančio kryžiaus pakelėje ir smalsiai stebimi tingiai atrajojančių karvių.

Bavaria-10

Bavaria-11

Bavaria-12

Trasa nesunki, aukščio skirtumas beveik nepastebimas, takai geri, oras puikus, vaizdai gražūs – tik eik ir norėk. Pirmasis ežeras – Barmsee, prie jo trumpai stabtelime papietauti atsineštais sumuštiniais ir pasigėrėti vaizdais.

Bavaria-13

Dar po valandžiukės pasiekiame Geroldsee. Takas šioje atkarpoje labai gražus, vaizdai nuostabūs, aplink daug erdvės ir tyro kalnų oro. Gaila, kad dangų aptraukė debesys ir saulė pasislėpė – spalvos aplink iškart nubluko, papilkėjo. Bet vis tiek labai gražu.

Bavaria-14

Bavaria-16

Bavaria-15

Bavaria-17

Kitame ežero gale – mažutukas Gerold kaimelis. Čia kryžiuojasi daug pėsčiųjų trasų, viena iš jų – per žydinčią pievą iki tolyje dunksančių kalnų – atrodo ypač viliojančiai, bet mums šiandien nepakeliui. O gaila!

Bavaria-18

Dar gerokai paėję, po nuobodokos atkarpos šalia geležinkelio bėgių (bet ir čia nuobodybę paįvairina prieš akis plytintis baltom sniego kepurėm pasipuošęs Karwendel kalnų masyvas), pasiekiame jaukų Klais kaimelį.

Bavaria-19

Bavaria-20

Trasos liko nebedaug, gal pora kilometrų, o mes jau šiek tiek pavargę, norėtųsi kur nors išgerti arbatos ir atsipūsti. Užmatome svečių namus ir kavinukę netoliese, bet pakeliui pasipainioja ženklas į romėniško kelio – Via Raetia – liekanas. Iki jo tik pora šimtų metrų. Einam! Tikrai, miško pakraštyje mus pasitinka tarp dviejų šlaitų vingiuojantis prieš beveik du tūkstančius metų akmenų luitais išgrįstas keliukas – tokio pločio, kad pravažiuotų arklių ar jaučių traukiamas vežimas. Abiejose pusėse matosi gilios provėžos – informacinis stendas sako, kad tai daugybė vežimų kažkada taip akmenis nugludino. Einame tuo keliu-takeliu gal pusę kilometro, kol jis nepasibaigia ir vėl nepavirsta paprastu miško taku. Jausmas fantastiškas – tarsi būčiau prisilietusi prie tūkstantmetės istorijos, eidama tuo pačiu keliu, kuriuo prieš tūkstančius metų riedėjo pirklių vežimai ir kurį galbūt mindė romėnų legionierių sandalai.

Bavaria-21

Bavaria-22

Aplankę Via Raetia, grįžtame į Klais ir dabar jau tiesiu taikymu einame į kavinukę. Prisėdame lauko terasoje su vaizdu į kalnus. Aš užsisakau puodelį arbatos ir naminio torto gabaliuką. Tiek arbatos puodelis, tiek torto porcija – bavariško dydžio. Labai skanus tortas, bet niekaip jo neįveikiu. Padavėja juokiasi, kad reikėtų specialių, mažesnių, porcijų turistams. Aš šypsausi ir sau tyliai galvoju, kad visai rimtai, reikėtų!

Bavaria-23

Paskutinė trasos atkarpa vėl kupina gražių vaizdų, juolab ir saulė pagaliau išlenda iš po debesų, ir žydinčios kalnų pievos švyti visais pavasariško geltonio atspalviais.

Bavaria-24

Bavaria-25

Vakarienės važiuojame į Garmisch – visai netoli, mažiau nei pusvalandis labai vaizdingu (ir labai vingiuotu) keliu per kalnų slėnį. Garmisch – jaukus miestukas, aprėmintas aukštų snieguotų viršukalnių, smagu čia pasivaikščioti dienai baigiantis, ypač kai dar ne sezonas ir turistų nedaug.

Bavaria-26

Bavaria-27

Bavaria-28

Bavaria-29

Vakarieniaujame Alpenhof restorane vienoje iš senamiesčio gatvelių. Aš pasirenku „kalnų avies“ kepsnį ir maloniai nustembu – tokios minkštos ir sultingos avienos jau senokai nesu valgiusi. Netgi bavariško dydžio porciją šįkart sugebu įveikti, taip jau man skanu. Su desertu pasiseka prasčiau – užsisakiusi crème brûlée, gaunu jo nemažą bliūdą, plius dar šerbeto bliūdelį, kad per mažai nebūtų! Bet skanu labai, nors ir nepasiseka sudoroti visą porciją.

Bavaria-30

Pirmadienis. Rytas, kaip ir vakar, gražus ir saulėtas, nors ir nelabai šiltas. Po vėlyvų pusryčių nusprendžiame važiuoti į Mittenwald (apie 15 minučių nuo mūsų kaimo) ir Karwendel keltuvu kilti į 2,2 kilometrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Ten prasideda ir kelios įvairaus sudėtingumo trasos, jei norėtųsi kalnų žygio. Tiesa, neaišku, kaip reikalai su sniegu – ankstesnė patirtis sako, kad jo greičiausiai dar nemažai bus tokiame aukštyje.

Karwendel keltuvas išvyksta kas pusvalandį, laukti tenka neilgai. Kylant aukštyn per keltuvo langą užmatau kalno šlaitu žemyn vingiuojantį taką – mintis nuo viršūnės pėsčiom leistis žemyn dingsta vos atsiradusi, nes takas labai status, atviras ir sniego daug. Bet vidurvasarį, sniegui nutirpus, gal ir smagus žygis būtų.

Bavaria-31

Vienuoliktą ryto jau esame ant kalno ir gėrimės panoraminiais vaizdais. Čia viršuje vėsoka, bet vaizdai tikrai puikūs, ir matosi toli toli…

Bavaria-32

Bavaria-33

Atsisukus į kalno pusę, pribloškia sniego gausa. Žinojau, kad jo bus, bet kad tiek… Visai šalia keltuvo stoties prasideda valandos trukmės panoraminis takas, žadantis puikius vaizdus, bet šiandien juo praeiti neteks – šlaitus nugulęs storas sniego sluoksnis, tako po sniegu beveik ir nebesimato. Tiesa, galima nesunkiai pasiekti tolimąją keterą kitoje nedidelio slėniuko pusėje, bet net ir tam reikės pereiti netrumpą sniego ruožą – o mes tik dabar apsižiūrime, kad trekingo lazdas palikome apačioje, mašinos bagažinėje! Tenka eiti lėtai ir atsargiai, nes sniego takas labai slidus, bet įveikiame jį visai nesunkiai.

Bavaria-34

Bavaria-35

Bavaria-36

Kitoje sniego kliūties pusėje – pėsčiųjų trasų rodyklės, keliolika turistų, keletas žygeivių su rimta įranga, ir svaigūs vaizdai nuo kalno keteros į slėnį kitoje pusėje. Esame pačiame Vokietijos ir Austrijos pasienyje, Tirolis visai šalia!

Bavaria-38

Bavaria-37

Bavaria-39

Bavaria-40

Dar paeiname ketera šiek tiek toliau, iki kito, didesnio ir pavojingesnio, sniego ruožo. Juo eiti nesiryžtame, kaip ir didžioji dauguma kitų čia esančių. Aš tik užsiropščiu ant uolėtos kalvelės snieguoto šlaito pradžioje, kad galėčiau iš dar aukščiau pasidairyti į kalnus.

Bavaria-41

Bavaria-42

Bavaria-43

Iki soties pasigėrėję kalnų panoramomis, sniego taku grįžtame iki keltuvo stoties. Vėl gailimės, kad neturime trekingo lazdų, bet ir vėl įveikiame tą snieguotą ruožą be didelių sunkumų, nors ir tenka apgalvoti kiekvieną žingsnį, kad nepaslystum patirpusiame sniege.

Bavaria-44

Prieš leisdamiesi žemyn sugalvojame papietauti čia viršuje. Kavinukė nedidelė, karštų patiekalų pasirinkimas negausus (visus produktus juk tenka keltuvu atgabenti), bet vaizdai nuo lauko terasos puikūs, o grynas kalnų oras žadina apetitą. Aš išsirenku labai vokišką patiekalą – pakeptą dešrą su raugintais kopūstais. Atrodo nelabai kaip, bet skanu ir sotu.

Bavaria-45

Vėl nusileidę žemyn, svarstome, ką veikti toliau – pasidairyti po Mittenwald ar grįžti atgal į savo kaimą. Nusprendžiame grįžti namo ir pakeliui užsukti į Wallgau, gal net vėl kokį pyragėlį suvalgyti toje gerulėje konditerijoje. Deja, konditerija pirmadieniais nedirba. Jei jau taip, tai einame pasidairyti į tradicinių bavariškų drabužių parduotuvę – mano akį patraukė vitrinoje iškabintas elegantiškas įliemenuotas dirndl (tradicinio bavariško audinio) švarkas su raudonais atvartais ties rankogaliais ir apykakle. Deja, mano dydžio nėra. Pardavėja siūlo matuotis dar kelis, bet jie nei iš tolo nepanašūs į tą man patikusį. Išeiname nieko nepirkę – gal ir gerai, nes kainos šimtais eurų skaičiuojamos.

Pusiaukelėje tarp Wallgau ir Krün užmatome nuorodą į žygeiviams skirtą parkingą. Jis tik už kelių šimtų metrų nuo plento. Nemaža aikštelė šalia smarkiai nusekusios kalnų upės, šalia tilto – pėsčiųjų trasų žemėlapis ir stulpas su daugybe nuorodų. Žygiai įvairaus ilgio ir sudėtingumo. Mes susigundome nesudėtinga kelių kilometrų žiedine trasa per mišką ir upės pakrante – be jokio ypatingo tikslo, tiesiog kojas pramankštinti ir grynu oru pakvėpuoti.

Bavaria-46

Bavaria-47

Vakarienės vėl važiuojame į Garmisch miestelį. Pasirinkimas, kur pavalgyti, čia labai nemažas – Garmisch yra vienas pagrindinių turistinių centrų Bavarijos Alpėse, nuo čia netoli ir Zugspitze, ir Karwendel masyvas, o ir iki Tirolio Austrijoje ranka paduoti. Vakarienei šįkart pasirenkame restoraną beveik lietuvišku pavadinimu – Maronis. Vakaras šiltas, tad sėdime lauke, su vaizdu į kalnus. Porcijų dydis kaip visada nenuvilia – aš savo šnicelio niekaip nepajėgiu įveikti!

Bavaria-48

Antradienis. Dar vienas saulėtas rytas, diena irgi žada būti graži. Puiki proga vėl pakilti į kalnus ir pasidairyti po Alpių platybes iš aukštai. Važiuojame į Garmisch ir ieškome nuorodų į Alpspitze keltuvą. Alpspitze – viena gražiausių viršukalnių Bavarijoje, savo trikampiu siluetu dominuojanti Garmisch horizontą. Be to, šalia viršutinės keltuvo stoties yra AlpspiX apžvalgos aikštelė stikliniu dugnu, sumontuota ant stataus kalno šlaito ir pakibusi tiesiai virš bedugnės. Adrenalinas garantuotas, kaip ir puikūs vaizdai tokią giedrą dieną. Deja, šįkart mums ten patekti nelemta – kai atvažiuojame prie keltuvo, parkingas beveik tuščias, o keltuvo stotis apdengta pastoliais. Pasirodo, vyksta keltuvo remontas – internete šios informacijos kažkaip nepamatėme. Uždarytas ir šalia esantis Kreuzeck keltuvas. Nusivylę einame pasivaikščioti keliuku šalia pavasario gėlių pilnos kalnų pievos ir sukurpti plano B. Nusivylimas netrukus išsisklaido – čia labai gražu.

Bavaria-49

Bavaria-50

Bavaria-51

Planas B gimsta greitai – važiuosime apžiūrėti Partnach tarpeklio. Jis visai čia pat, kitoje Garmisch pusėje, gal 10 minučių teužtrunkame pasiekti parkingą. Šalia parkingo – olimpinis stadionas, pastatytas dar 1935-aisiais. Stadione daug turistų, bet mes neužtrunkame – sportas mus nelabai domina. O iki tarpeklio pradžios dar tenka gerokai paeiti – tikrai daugiau nei kilometrą, o gal ir pusantro. Bet eiti lengva, o vaizdai vis gražėja.

Bavaria-52

Bavaria-53

Bavaria-54

Prie įėjimo nusipirkę bilietą, einame į tarpeklį. Galima eiti specialiai sukonstruotu taku su turėklais palei uolų sieną, o galima rinktis aukštyn vedantį taką, prie kurio parašyta „tik patyrusiems“. Nusistebime, kas čia jau tokio nepaprasto tame take galėtų būti, ir pasižadame sau vėliau jį praeiti. (Deja, neteko, nes prie tarpeklio pradžios nebegrįžome.)

Bavaria-55

Uolose iškirstu siauru takeliu lėtai einame per Partnach tarpeklį. Žmonių gana daug – sunku įsivaizduoti, kas čia dedasi vidurvasarį, dabar juk dar net ne sezonas, ir eilinė savaitės diena. O tarpeklis tikrai įspūdingas!

Bavaria-56

Bavaria-57

Bavaria-58

Bavaria-59

Bavaria-60

Bavaria-61

Bavaria-62

Bavaria-63

Vėl išlindę į dienos šviesą kitame tarpeklio gale, svarstome, ką veikti toliau. Dar tik dvylikta valanda, laiko turime marias, tik konkrečių planų nelabai. Užmatome prie kelio stovintį stulpą su geltonaisiais trasų ženklais ir einame patyrinėti pasiūlos. Susiviliojame taku, vedančiu aukštyn, į kalnų pievas virš Partnach tarpeklio. Takelis tai toks pagerintas, vietomis labai net status, bet pamažu užpūškuojam aukštyn. Viršuje atsiveria puikūs vaizdai, dėl kurių taip myliu Bavariją – žydinčios pievos, melsvi kalnai, drožiniais ir piešiniais padabinti namukai, mažutės koplytėlės pakelėse. Einam ir gėrimės, ir kalbamės, kaip lengva čia rasti ką nors gražaus – net ieškoti labai nereikia, kur pasisuksi, visur gražu!

Bavaria-64

Bavaria-65

Bavaria-66

Netrukus prieiname Das Graseck viešbutį. Jis įsikūręs labai gražioje vietoje, su puikiu vaizdu į kalnus, bet pasiekti jį galima tik labai stačiu kalnų keliuku (tokiu stačiu, kad man tikrai nesinorėtų juo važiuoti, ypač žemyn), arba keltuvu iš slėnio, pasistatant mašiną mažame parkinge netoli Partnach tarpeklio pradžios. Net nežinau, ar norėčiau čia apsistoti – bet papietauti būtų puiku, nes jau žarna žarną ryja. Mums pasiseka – gauname paskutinį laisvą staliuką terasoje su tuo nuostabiuoju kalnų vaizdu prieš akis. Maistas irgi labai skanus. Užsisėdime čia ilgiau nei buvome ketinę – nesinori niekur judėti, kai esi tokioje gražioje vietoje.

Bavaria-67

Pavalgę ir pailsėję, keliuku per kalnų pievas nusileidžiame atgal į slėnį. Paskutinė atkarpa tokia stati, kad po nusileidimo kelias dienas skaudėjo kojų raumenis!

Bavaria-68

Bavaria-69

Bavaria-70

Grįžę į parkingą, sukame galvas, ką dar šiandien galėtume nuveikti – namo vis dar nesinori. Man lyg norėtųsi dar pasivaikščioti, vyras abejoja – gal jau užteks šiai dienai? Staiga jis sako: sugalvojau, ką veiksim, tau tikrai patiks, bet kol kas važiuojam link namų. Nesiginčiju ir važiuoju, kur pasakyta, nes laukiu to siurprizo, kuris man tikrai patiksiąs. Jau netoli namų išgirstu instrukciją sukti iš kelio ir važiuoti link Klais, ir pamažu sukirba įtarimas, kuris netrukus pasitvirtina, kai sustojame Gerold kaimelyje. Eisime pasivaikščioti tuo viliojančiu keliuku per pievą link kalnų, kuriam nebebuvo laiko sekmadienį. O taip, man tikrai patiks!

Bavaria-71

Bavaria-72

Bavaria-73

Trasa veda aplink Gerold ežerą (dalį jos jau praėjome sekmadienį), užtrunkam gal valandą, eiti nesunku, o vaizdai puikūs. Tik ežeras ir vėl mums nenori pasirodyti saulės nušviestas – kaip ir sekmadienį, taip ir šiandien dangus staiga apsidebesuoja. Bet vis tiek labai gražu, ir tokia ramybė aplink tvyro – norėtųsi griūti į aukštą žolę ir gulėti visą dieną, žvelgiant į debesis ir klausantis bičių dūzgimo. Bet diena su galu, taigi einame tolyn ir netrukus vėl sugrįžtame į Klais. Puiki trasa, ir labai pavykęs siurprizas!

Bavaria-74

Bavaria-76

Bavaria-75

Bavaria-77

Bavaria-78

Bavaria-79

Vakarienei pasirenkame itališką restoraną savajame kaime, nes tingime kur nors toliau važiuoti. Į restoraną išeiname pėsčiomis (vos kilometras į vieną pusę), bet vos išėjus pradeda smarkiai lyti – tenka bėgti atgal į kiemą ir griebti mašiną. Įėjus į Casa Mucca, pasitinka smalsūs vietinių žvilgsniai – šį lietingą vakarą užimti tik du staliukai, ten susirinkusi triukšminga vyrų kompanija. Meniu nesudėtingas – pica ir pasta, kaip tik tai, ko mums šįvakar norisi. Desertui – burnoje tirpstanti panna cotta.

Bavaria-80

Bavaria-81

Trečiadienis. Rytas apniukęs ir vėsus, apie pietus žadamas nedidelis lietus. Kalnai aplink slėnį pasislėpę po storais pilkais debesimis. Kalnų žygius tokiu oru geriau pamiršti, o ir slėnyje vaikštant jokių vaizdų nebus – per daug žemai debesys kabo. Bet nieko tokio, Bavarijoje ne tik kalnai gražūs, gražių miestelių, pilių ir rūmų čia irgi netrūksta. Nenorime važiuoti labai toli, tad netrukus gimsta planas – aplankyti kiek šiauriau esančius Linderhof rūmus ir Weiskirchen bažnyčią, ir grįžti atgal pro Walchensee.

Kelias geras, su gražiais vaizdais, bet be proto vingiuotas, o posūkiai tokio staigumo, kad norisi ištisai stabdį spausti – bet iš paskos ir taip jau velkasi netrumpa „uodega“, tad drąsinu save ir mėginu bent jau priartėti prie pakelėje nurodyto greičio. Labai „įdomus“ kelias, kai esi dar nepatyrusi vairuotoja! Pagaliau pasiekiame posūkį į Ettal ir Linderhof. Beveik tuščias kelias vingiuoja per idilišką Ettal slėnį, iš visų pusių mus supa geltona pavasarinių gėlių jūra, besidriekianti iki pat miško ir horizonte stūksančių kalnų. Netrukus stabtelime pakelės kavinukėje papietauti. Sėdime lauke, nes oras laikinai pasitaisė, tarp debesų švysčioja saulė, nors ir vėsoka.

Bavaria-82

Linderhofas – XIX amžiaus pabaigoje Bavariją valdžiusio Liudviko II pastatyti rūmai, sakoma, nusižiūrėti nuo Versalio. Rūmų vidų galima apžiūrėti tik su organizuota ekskursija, jos vyksta kelis kartus per dieną. Mums netinka ekskursijos laikas, per ilgai tektų jos laukti, tad apžiūrime tik rūmus supantį labai gražų parką. Parko plotas nemažas, bet jis lengvai apeinamas per valandą-dvi. Rūmai stovi parko centre, žemiausioje slėnio vietoje, nuo jų į visas puses terasomis aukštyn driekiasi išpuoselėti sodai.

Bavaria-83

Bavaria-84

Bavaria-92

Bavaria-93

Bavaria-94

Bavaria-95

Vienoje slėnio pusėje sodai baigiasi graikišką šventyklą primenančia rotonda, iki jos užkopti verta jau vien dėl nuo viršaus atsiveriančio rūmų ir parko vaizdo.

Bavaria-85

Bavaria-88

Bavaria-86

Bavaria-87

Bavaria-89

Priešingoje pusėje – apvali pavėsinė, padabinta ažūriniais kaltinės geležies raštais. Nuo čia vėlgi atsiveria puiki Linderhofo panorama.

Bavaria-90

Bavaria-91

Nors oras nelepina – dar labiau apsiniaukia, porąkart net lietus trumpai nupurškia – Linderhofe labai smagiai praleidžiame beveik dvi valandas. Vėl grįžę prie įėjimo, važiuojame dar toliau į šiaurę ir gal po pusvalandžio pasiekiame Weiskirchen. Šios vietos įžymybė – labai gausiai ir įspūdingai išpuošta barokinio stiliaus bažnyčia, dėl savo nepaprasto puikumo vadinama „pono dievo pokylių sale“.

Bavaria-96

Bavaria-97

Bavaria-98

Iš Weiskirchen sukame atgal link namų, bet grįžtame kitu keliu, pakeliui pravažiuodami Walchensee ežerą ir to paties pavadinimo miestelį. Kelias labai vaizdingas, o ežeras toks gražus, kad kyla mintis kurią dieną išsamiau patyrinėti jo apylinkes. Grįžtame į savo laikinus namus labai patenkinti savąja diena. Net ir apniukusiu lietingu oru Bavarijoje nesunku susirasti įdomios veiklos ir ką nors gražaus pamatyti!

Vakarienės ir vėl važiuojame į Garmisch. Patinka mums šis miestukas, tad jokių kitų variantų ir neieškome. Šįkart renkamės Mohrenplatz. Šalta ir vėjuota, staliukai lauke tušti, o viduje – jaukus bavariškas interjeras, greitas ir paslaugus aptarnavimas ir – taip taip, jau atspėjote! – didžiulės porcijos. Aš užsisakau jautieną su bulvių kukuliais ir raudonaisiais kopūstais. Kukuliai – vos ne cepelinų dydžio, jų vienų beveik užtektų vakarienei!

Bavaria-99

Grįžtant į Krün dangus prakiūra ir prasideda tvanas. Mašinos valytuvai dirba kaip pašėlę, skiriamųjų juostų siaurame kelyje beveik nematyti, mašinų gausybė abiem kryptim… tyliai pasidžiaugiu, kad ne aš vairuoju.

Ketvirtadienis. Kai ryte pažvelgiu pro langą, mūsų slėnį supantys kalnai visiškai išnykę – juos iki pat viršūnių užliejusi tiršta pieno baltumo migla. Atrodo, kad kalnų čia išvis net nėra, kad esame lygumoje, apsupti debesų nugulto miško. Rytui įsibėgėjant migla pamažu sklaidosi, netrukus pasimato kalnų viršūnės, bet žemiau vis dar tebekabo tiršti pilki debesynai. Gražios saulėtos dienos, panašu, ir šiandien nebus, bet šiaip oras visai tinkamas kalnų žygiui. Patyrinėję žemėlapius ir turistines brošiūras, pasižiūrėję į aplinkinėse viršukalnėse esančių kamerų rodomus vaizdus, apsvarstome ir atmetame kelis žygio variantus, o paskui aš staiga prisimenu Walchensee – juk dar vakar sakėme, kad reikėtų iš arčiau susipažinti su šiuo ežeru! Dar penkios minutės gūglinimo, ir planas gatavas – Herzogstand keltuvas Walchensee miestelio pakraštyje pakels mus į 1600 metrų aukštį virš ežero, o ten jau galėsime rinktis, kokiu būdu vėl pasiekti slėnį.

Walchensee saulėta ir šilta, bet viršuje pasitinka visai kitoks oras – vėsu, pučia žvarbokas vėjas, iš visų pusių ežerą apstoję kalnai užgulti tamsių debesų, matomumas prastas. Bet net ir tokiomis oro sąlygomis ežeras toli apačioje labai gražus.

Bavaria-100

Bavaria-101

Vaizdingu ir lengvu takeliu einame į netolimą Herzogstand kalnų trobelę – ten pavalgysime ir sugalvosime, kurią trasą pasirinkti šios dienos žygiui. Viduje sausakimša, bet mums pasiseka – randame paskutinį laisvą staliuką ir netrukus jau dorojame bulvinius blynus ir špinatų kukulius, o pavalgę imamės kurti veiklos planą.

Bavaria-102

Variantų iš esmės trys – kopti į netoliese esančią Herzogstand viršukalnę (nelabai sunkus serpantinų takas), eiti į tolimesnę Heimgarten viršukalnę (puiki trasa kalnų keteromis, bet žygis truktų mažiausiai penkias valandas, o ir trasa juoda, nes ketera tarpais labai siaura ir iš abiejų pusių status šlaitas), arba leistis žemyn į slėnį (pora valandų labai stačiu taku). Pasirenkame kopti į Herzogstand – jei paskui dar bus laiko ir jėgų, galbūt apsigalvosim dėl to žemyn į slėnį vedančio tako, nors šiuo metu jis mūsų nevilioja.

Herzogstand viršukalnė – apie pusantro šimto metrų aukščiau nei kalnų trobelė. Serpantinų takas nelabai status, eiti nėra sunku, o puikūs kalnų ir Walchensee ežero vaizdai lydi ištisai. Net ir nepatyrusiems ir fiziškai nepasiruošusiems ėjikams ši viršukalnė tikrai nebūtų neįveikiama.

Bavaria-103

Bavaria-104

Bavaria-105

Bavaria-108

Pakeliui, jau netoli viršūnės – erdvi plokščia aikštelė stataus skardžio viršūnėje. Nuo čia matosi ne tik Walchensee, bet ir kitoje pusėje esantis Kochel ežeras (Kochelsee).

Bavaria-106

Bavaria-107

Pasiekę Herzogstand viršūnę (užtrukom mažiau nei pusvalandį), prisėdame atsipūsti ir pasidairyti. Šalta, pučia stiprokas vėjas, bet vaizdai svaigūs. Ypač puikiai atrodo kalno ketera vedantis takas į Heimgarten.

Bavaria-109

Bavaria-110

Bavaria-111

Vėl nusileidę iki trobelės nusprendžiame, kad šiai dienai kalnų žygių užteks, nes vyras jau šiek tiek pavargęs. Keltuvu leidžiamės žemyn, ir apačioje vėl radę gražią šiltą saulėtą dieną dar pasivaikštome ežero pakrante. Ežeas labai gražus, turint daugiau laiko būtų visai smagu jį visą ratu apeiti (toks maršrutas užimtų didesnę dienos dalį).

Bavaria-112

Vakarojame ir vėl Garmisch miestelyje. Vėl renkamės Alpenhof, o po vakarienės dar pasivaikštome po naktinį miestą, pasimėgaujame šiltu beveik vasarišku vakaru.

Bavaria-113

Penktadienis. Ryte mus pasitinka ryškiai mėlynas dangus be jokio debesėlio. Tobulas oras kalnų žygiui kur nors aukštikalnėse! Bet per daug aukštai užkopti nepavyks – dar tik gegužė, 2 kilometrų aukštyje kalnai dar bus pilni sniego. Per sniegą žygiuoti nei norime, nei įgūdžių ar inventoriaus turime, todėl ieškome praktiškesnio varianto. Galiausiai pasirenkame Wank kalną – į jo viršūnę galima pakilti keltuvu iš Garmisch, o viršuje yra net kelios trasos, įvairaus ilgio ir sudėtingumo. Ilgo žygio mes neplanuojame, taigi iš namų judėti neskubame ir Wankbahn parkinge atsirandame jau beveik vidurdienį.

Per keliolika minučių pakilus į 1780 m aukščio Wank kalną, viršuje mus pasitinka panoraminiai vaizdai į visas puses. Atsigėrę kavos svarstome, kuriuo taku eiti į žygį. Pastudijavę prie keltuvo kabantį žemėlapį ir pasitarę su maps.me programėle, susikuriame maždaug 10 kilometrų ilgio trasą – pamažu, per aplinkui, leisimės žemyn, o pakeliui sustosime papietauti trobelėje kalnų slėnyje.

Bavaria-114

Takas gana status, bet nesudėtingas, diena graži, bet ne per daug karšta, vaizdai puikūs – vienas malonumas toks žygis.

Bavaria-115

Bavaria-116

Maždaug po valandos pasiekiame Esterbergalm – didžiulį visiškai plokščią slėnį, iš visų pusių apsuptą kalnų. Čia sustojame papietauti nedidelėje kalnų trobelėje. Kiemas pilnas pristatytas medinių stalų su suolais, bet nėra nei vieno tuščio. Prašomės į kompaniją vienišam žygeiviui, jis maloniai linkteli, pamažu įsikalbame ir sužinome, kad jis škotas, jau daug metų gyvenantis Miunchene. Pasikalbame apie kalnus, keliones, emigracijos privalumus ir trūkumus, ir išsiskiriame taip pat maloniai, kaip ir susitikome. Jis dviračiu važiuos toliau per slėnį, mes pėsčiom leisimės žemyn link Garmisch.

Saulė tuo tarpu vis labiau kaitina, dangus toks mėlynas, kad beveik akis skauda. Takas vingiuoja tolyn per mišką ir kalnų pievas, tolumoje jau matosi Garmisch, nusidriekęs slėnyje ir padengtas nuo karščio raibuliuojančia lengva migla. Nusileidimas nuo Wank viršūnės iš viso užtrunka kiek daugiau nei tris valandas, per daug nepavargstame ir šiuo žygiu liekame labai patenkinti.

Bavaria-117

Bavaria-118

Bavaria-119

Kol grįžtame namo, ateina ir penkios. Tai paskutinis mūsų vakaras Bavarijoje – jį nusprendžiame praleisti savo slėnyje. Vėl vakarieniaujame Post restorane Wallgau kaime už poros kilometrų nuo namų. Vakaras visai kitoks nei tą jau tokiu tolimu atrodantį šeštadienį, kai čia atvykome – daug šilčiau, kalnai nušviesti besileidžiančios saulės, dangus vasariškai žydras. Net gaila, kad rytoj jau reikės judėti link namų – mielai pabūtume čia dar kelias dienas, ypač kai orai staiga taip pasitaisė. Bet viskas turi pradžią ir pabaigą, atostogos irgi.

Vakarienės porcija, kaip ir anąsyk, neįveikiamo dydžio. Vėl tenka aiškinti padavėjui, kad labai skanu, bet tiesiog per daug, ir vėl sutinku nepatiklų jo žvilgsnį. Keisti tie bavarai, ir kur jiems tiek telpa?

Bavaria-120

Po vakarienės dar nuvažiuojame prie upės pasigrožėti kalnais, o grįžę apeiname Krün kaimelį. Aptinkame ir vietinį TIC, įsikūrusį tradiciniame bavariškame pastate išpieštomis sienomis. Gaila, kad jo neradome anksčiau – kita vertus, veiklos mums ir taip nepritrūko.

Bavaria-121

Šeštadienis. Rytas ir vėl saulėtas, dangus be jokio debesėlio, aštrios kalnų viršūnės tarsi iš popieriaus išpjautos tolimame horizonte, matosi toli toli. O mums jau laikas išvažiuoti. Nesinori… Šeimininkas pusiau juokais siūlo pasilikti dar savaitei. O, jei mes tik galėtume – nei kiek nedvejoję pasiliktume!

Važiuojame beveik visą dieną, vairuojame pasikeisdami, ir apie ketvirtą popiet pasiekiame Grenzau – netoli nuo greitkelio, kiek į vakarus nuo Koblenz. Jokių planų čia neturėjome, tiesiog reikėjo nakvynės, bet randame gerokai daugiau – simpatišką viešbutį, prigludusį prie aukšto miškingo skardžio, mažulytį jaukų kaimelį su ant kalvos stūksančiais pilies griuvėsiais ir vaizdingą žalią slėnį. Pietinė Vokietija nesiliauja mūsų stebinti – kur bevažiuotum, visur ką nors gražaus rasi! Popietė labai karšta, apie +30, bet vis tiek išeiname pasivaikščioti. Apsukame maždaug 4 kilometrų ratą – nuo viešbučio iki kaimelio, aukštyn iki pilies ir vėl žemyn į slėnį.

Bavaria-122

Bavaria-123

Bavaria-124

Bavaria-125

Vėl grįžę į Grenzau dar trumpai pasidairome po tuščias gatveles – vietiniai turbūt visi pasislėpę nuo karščio, tik keli turistai sėdi kavinėje po skėčiais nuo saulės. O miestelis labai jaukus, padabintas keramikos dirbiniais (artimiausiame mieste yra keramikos mokykla – jos studentų darbai eksponuojami kaimelio gatvėse).

Bavaria-126

Bavaria-127

Bavaria-128

Grįžtame į viešbutį šiek tiek nuleipę nuo karščio – reikia kažkaip atsigaivinti. Kitoje kiemo pusėje – jaukiai atrodanti picerija su pavėsingais staliukais lauke. Užsisakome šalto gėrimo, o kol jį atneš, studijuojame meniu. Jame parašyta, kad čia kepamos neapolietiško stiliaus picos, o jas gaminti personalą išmokė meistrai iš paties Neapolio. Mes šįvakar pietausime viešbučio restorane, bet rytoj būtinai reikės išbandyti tas ypatingasias picas!

Sekmadienis. Keliamės anksti, aštuntą jau pusryčiaujame, o po pusryčių, išsiregistravę iš viešbučio ir mašinoje palikę lagaminą, išsiruošiame į dar vieną žygį. Vakar kaimelyje radome žygeiviams skirtą medinį stendą su trasų žemėlapiu, o šalia – dėžutę su individualiais žemėlapiais, kuriuos nemokamai gali pasiimti kiekvienas norintis. Pagal tą žemėlapį ir eisime, šiek tiek pasitrumpindami siūlomą 16 kilometrų ilgio trasą aplink Brechtbach slėnį – tiek daug laiko neturime, o ir diena žada būti labai karšta, taigi planuojame nueiti tik apie 10 kilometrų.

Nesudėtinga trasa veda iš pradžių per mišką, tada per pievas, kaimelius, vėl per mišką. Nieko ypatingo, jokių dramatiškų vaizdų, tiesiog lengvas pasivaikščiojimas gražiomis vietomis saulėtą sekmadienio rytą. Mums tokios trasos labai patinka!

Bavaria-129

Bavaria-130

Bavaria-131

Bavaria-132

Apie dvyliktą valandą grįžtame į viešbutį ir einame pietauti į piceriją – laikas patikrinti, ar tikrai tos picos panašios į neapolietiškas. Ir žinote ką? Jos tikrai puikios! Na gal ir ne visiškai tokios kaip Neapolyje, bet nelabai daug atsilieka. Ypač skani pusmėnulio formos calzone, patiekiama perpjauta pusiau. Aš net nežinojau, kad užsisakiau picą – pagal patiekalo pavadinimą galvojau, kad bus kažkas panašaus į lavašą su kumpiu ir sūriu. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi, bet buvo labai labai skanu!

Bavaria-133

Šiais puikiais itališkais pietumis ir baigėsi mūsų tobulos atostogos pietų Vokietijoje – beliko tik dar trys valandos važiavimo iki namų. Grįžome pailsėję, pilni įspūdžių ir vėl iš naujo įsimylėję šią gražią šalį. Na o Bavarijoje buvome tikrai ne paskutinį kartą – būtinai čia dar sugrįšime, nes tai yra tobula vieta atostogoms: nuostabi gamta, kaip iš atvirukų nužengę dailūs miesteliai, geras oras, skanus maistas, draugiški žmonės. O ir neišvaikščiotų kalnų takų dar sočiai liko. Taigi – iki pasimatymo, Bavarija!

 

3 thoughts on “Trumpos atostogos Bavarijos Alpėse

  1. Ačiū už puikų aprašymą ir nuostabias nuotraukas. Kas gali būti gražiau už kalnus?? Tik kalnai… mes šiemet urgi buvome kalnuose – pirmasyk ne pravažiuojant, o gyvenom jalnuose, ėjom į žygius kasdieną. Mes buvom pietų Tirolyje, šiaurės Italijoj. Fantastika… norėčiau dar ir dar. Tik užvažiavimas į tas Alpių pieveles reikalauja drąsos… ir nuvažiavimas. Tidėl mes žiūrėjom į ūemėlapiys, jeigu serpantinai 24% statumo tai jau ne… bet kaip jie ten gyvena!!! Ant stačiausio skardžio traktorium pievas šienauja, o paskui pilną priekabą to šieno prigrėboja… Fantastika. O maistas o viskas. Labai patiko. Kvapą gniaužiantys vaizdai… prie trijų Zinų irgi buvom. Rekomenduoju.

  2. Nuostabioje vietoje gyvena bavarai. Kiekvieną kartą įsitikinu, kad vos už kelių kilometrų jų žemėse vis neatrasti stebuklai. :) Parodei man dar nematytų vietų, nors buvome visai šalia ir ne po kartą ))))) Nepaprastai gražūs jūsų pasivaikščiojimai. Ir maistas- tikrai, tos porcijos milžiniškos, nors kai pasiėmei kukulius su raudonujų kopūstų salotom, tai va tokį maistą galėčiau valgyti be jokios mėsos)))

Leave a Reply to Bitkresle Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>