Trečiąkart Amerikoje. V dalis: Olimpijos pusiasalis

Atsisveikinę su Seattle, važiuojame į pačiame Vašingtono valstijos pakraštyje esantį Olimpijos pusiasalį (Olympic peninsula). Mūsų tikslas – Olympic nacionalinis parkas, kurį ketiname apvažiuoti per tris dienas. Parke yra trys skirtingi regionai – alpinės aukštikalnės, drėgnasis vidutinių platumų miškas ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Planuojame aplankyti kiekvieną parko dalį, apvažiuojant jo viršutinį perimetrą iš šiaurės rytų į pietvakarius. Po keturių valandų pasiekiame pusiasalį ir sustojame Sequim miestelyje papietauti. Miestelis nedidukas ir niekuo neypatingas, bet senoviško interjero kavinukė labai jauki ir maistas skanus. Oras, deja, ir čia kvepia gaisrų dūmais – o mes tikėjomės, kad arčiau vandenyno jų nebus… Bet juk Olimpijos pusiasalis visai šalia Kanados sienos, o miškai dega ir ten.

Dar po valandos pasiekiame artimiausią Olympic nacionalinio parko informacinį centrą. Reindžeriai mūsų nenudžiugina – matomumas nuo 1,6 km aukštyje esančios Hurricane Ridge beveik nulinis, o kalnų žygiai nerekomenduojami ne tik dėl vaizdų trūkumo, bet ir dėl pavojingai didelės dūmų koncentracijos ore. Nusprendžiame visgi pakilti iki Hurricane Ridge – nei patys nežinome, kodėl, gal tiesiog naiviai tikimės, kad tie dūmai kažkaip stebuklingai išsisklaidys? Serpantinų kelias gana įspūdingas (vairuoju aš, ir man visai patinka), bet vaizdų lygiai nulis. Po pusvalandžio pasiekiame Hurricane Ridge – aukščiausią Olympic nacionalinio parko tašką, garsėjantį puikiomis kalnų panoramomis. Deja, mus pasitinka tik vaizdas į dūmais užklotą kalnų pievą ir gerklę graužiantis degėsių kvapas. Labai labai apmaudu…

OrWa-162

OrWa-161

Nusileidę žemyn į pagrindinį kelią (vėl vairuoju aš, ir antras kartas serpantinais man dar labiau patinka), važiuojame link Crescent ežero – šalia jo yra pora trasų, tai nors šiek tiek pasivaikščiosime, jei jau vaizdų šiandien nebus. Bet ir vėl nesėkmė – netrukus pasiekiame kelio darbų ruožą ir prisijungiame prie vos judančios automobilių eilės. Greitai pagūglinę sužinome, kad mūsų nusižiūrėtos trasos yra uždaryto ruožo viduryje, taigi greičiausiai net nebus įmanoma sustoti šalikelėje. Atsiradus pirmai galimybei, stojame pakelės aikštelėje ežero pakrantėje ir padarę kelias dūmuose skendinčio ežero nuotraukas atminčiai, sukame atgal.

OrWa-163

Planas C – Elwha upės slėnis, pasiekiamas per pusvalandį nuo pagrindinio kelio per parką. Palikę mašiną nedidelėje aikštelėje miško properšoje, leidžiamės į upės pakrantę. Čia irgi pilna gaisro dūmų, bet šiaurietiškas peizažas vis tiek labai gražus.

OrWa-164

OrWa-165

Kitoje kelio pusėje – Madison Falls trasos pradžia. Nesudėtingas takas per tankų samanų ir paparčių pilną mišką per pusvalandį atveda mus prie nedidelio, bet triukšmingo Madison kriokliuko.

OrWa-166

OrWa-167

Grįžę prie mašinos sugalvojame dar pavažiuoti iki Elwha užtvankos – ji vos už kelių kilometrų. Kelias negrįstas, bet lengvai pravažiuojamas. Elwha – tipiška kalnų upė, išsigraužusi sau vagą giliame tarpeklyje. XX amžiaus viduryje, didžiųjų industrinių permainų laikotarpiu, kai gamtosauga dar niekam labai nerūpėjo, upė buvo užtvenkta, užliejant didžiulį čia buvusio miškingo slėnio plotą. Prieš 5 metus užtvanka buvo nugriauta ir Elwha grįžo į savo įprastinę vagą. Nuo apžvalgos aikštelės galima pamatyti specialiai paliktas užtvankos liekanas – kaip priminimą apie žmogaus bandymą kištis į gamtos reikalus.

OrWa-168

OrWa-169

OrWa-170

OrWa-171

OrWa-172

Jau visai vakarėjant pasiekiame Port Angeles miestelį šiaurinėje pusiasalio pakrantėje. Apie jį nėra ką pasakoti – beveidis nuošalus uostas, kažkiek atgyjantis tik sezono metu, kai čia apsistoja Olympic NP lankantys turistai. Bet pavakarieniaujame labai skaniai, ir netgi visai smagiai pasivaikštome downtown gatvelėmis. Kitą rytą važiuojame toliau – link vandenyno pakrantės, į garsiuosius La Push pliažus. Nors jau žinome, kad matomumas šiandien bus prastas – trukdys visą pusiasalį užkloję miško gaisrų dūmai plius nuo vandenyno atslinkęs rūkas – bet nelabai yra iš ko rinktis, nes laikas spaudžia, turime judėti toliau. Viduje kirba nedidelė viltis, kad gal bent jau rūkas kažkiek prasisklaidys, kol pasieksime La Push. Deja, ir vėl tenka nusivilti – mažutis La Push miestelis mus pasitinka iki kaulų besiskverbiančiu drėgnu šalčiu ir nepermatoma rūko siena. Trumpai pasivaikštome po Pirmąjį pliažą (pliažai taip ir vadinasi – First Beach, Second Beach, Third Beach…) ir važiuojame toliau.

OrWa-173

OrWa-174

Už kelių kilometrų nuo La Push esantis Antrasis pliažas (Second Beach) – žemai pakrantėje, pasiekiamas taku per mišką. Nors jau žinome, kad vaizdų pliaže nebus, bet nusprendžiame pasivaikščioti. Takelis nesudėtingas, o rūke skendintis miškas labai gražus, tad eiti visai smagu. Tik pabaigoje tenka labai stačiai leistis žemyn slidžiais mediniais laiptukais. Ir į patį pliažą pakliūti nėra taip paprasta – pirmiausia reikia įveikti potvynio suneštų didžiulių rąstų barjerą. Pliažai čia laukiniai, beveik neprižiūrimi, tad ir aiškaus tako į pliažą nėra, turi jį rasti pats.

OrWa-184

OrWa-185

OrWa-183

Pliažas paskendęs pilkame drėgname rūke, iš toliau net vandens nesimato, tik vaiduokliški uolų siluetai stūkso pilkame garsus sugeriančiame vakuume. Žinau, kad su orais nepasiginčysi – bet kaip ir Hurricane Ridge, taip ir čia man labai apmaudu, kad nepamatysiu tų puikiųjų rūsčios laukinės vandenyno pakrantės vaizdų su didžiulėmis vandenyje stūksančiomis uolomis, krantą nuklojusiais didžiuliais rąstais ir drėgnaisiais miškais apaugusiais stačiais skardžiais. Telieka visa tai įsivaizduoti…

OrWa-175

OrWa-176

OrWa-177

OrWa-179

Kita vertus, rūke paskendusi vandenyno pakrantė irgi turi savito žavesio. Ypač įdomiai atrodo bangų į krantą išmesti vandens nugludinti medžio gabalai, įgavę keisčiausias formas, kurių joks skulptorius nesugalvotų.

OrWa-182

OrWa-178

OrWa-181

OrWa-180

Trumpai pasivaikščioję, vėl įveikiame rąstų barjerą ir miško taku grįžtame prie mašinos. Laikas pietauti. Vėl sukame link La Push ir netrukus sustojame prie “3 Rivers” kavinukės. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia buvo filmuojamas Twilight serialas. Jo gerbėjai tikrai bus girdėję apie La Push. Nesižaviu vampyrų serialais, ir Twilight nei skaičiau, nei mačiau, bet smagu ir juokinga pasivaikščioti šalia Twilight sutarties ribos. Vienoje pusėje – žmonių teritorija, kitoje – vampyrų.

OrWa-188

OrWa-186

OrWa-187

OrWa-189

Papietavę judame toliau. Suplanuota nakvynės vieta – jau už Olympic parko ribų, o prieš tai dar norime aplankyti Quinault ežerą. Už poros valandų pasiekiame informacinį centrą Quinault miestelyje. Labai norėjome apsistoti nakvynės Lake Quinault Lodge – 1926 m. pastatytame mediniame viešbutyje ant ežero kranto. Deja, kai atradau šią viečiukę, likus porai mėnesių iki kelionės, laisvų kambarių jau nebuvo likę.

OrWa-199

Ežero pakrantėje yra kelios trasos, leidžiančių pasivaikščioti po temperate rainforest – drėgnąjį vidutinių platumų mišką. Mūsų pasirinktas takas iš pradžių vingiuoja palei ežerą, vėliau suka į tankų mišką.

OrWa-190

OrWa-197

OrWa-196

OrWa-191

Miškas čia nuostabus – vešlus, smaragdiškai žalias, pilnas įvairiausių augalų, ir ypač paparčių. Ir dar čia labai daug samanų. Jos auga visur, tiek ant žemės, tiek ant medžių šakų. Medžiai čia didžiuliai, ir metų jiems daug. Net ne metų, šimtmečių kai kuriais atvejais!

OrWa-193

OrWa-192

OrWa-194

OrWa-195

OrWa-198

Paskutinė mūsų nakvynė Olimpijos pusiasalyje – nuošaliame vakarinės pakrantės kaimelyje, Moclips. Išsukę iš pagrindinio kelio per nacionalinį parką, daugiau nei valandą važiuojame geru ir visiškai tuščiu keliu per tankų mišką. Per tą laiką sutinkame gal du kitus automobilius, o jau netoli Moclips pamatome tiesiai ant kelio žaidžiančius du juoduosius meškiukus – esame jau visai netoli jų, kai jie staiga susirenka žaislus ir greitai greitai nurepečkoja atgal į mišką. Moclips kaimelyje net padorios parduotuvės nėra, jau nekalbant apie kavinę – tik pora gatvių, keliolika namų ir gal du viešbučiai. Mūsiškis labiau panašus į motelį nei į viešbutį, bet kambays jaukus, o iš balkono matosi žole apaugusios kopos ir vandenynas. Planus pasivaikščioti pakrante, deja, sužlugdo lietus – jis prasideda vos mums pasiekus Moclips. Vakarieniauti važiuojame į netolimą Seabrook miestelį. Jo gatvės visiškai tuščios, picerijoje užimti tik du staliukai, o kai po vakarienės išeiname trumpai pasivaikščioti, aplink tvyro tirštas rūkas ir melancholiška rudeninė nuotaika, kokia būna pakrantės miesteliuose nesezono metu. Jau kelintą kartą per šias dienas apima jausmas, kad jau laikas ir mums namo.

OrWa-200

OrWa-206

Paskutinės kelionės dienos planas – vaizdingais vandenyno pakrantės keliais grįžti į Portlandą. Bet orų prognozė ir vėl nedžiugina – pakrantėje visą dieną bus rūkas. Jei jau taip, tai atidedame išvykimo laiką ir po pusryčių aš viena išeinu pasivaikščioti. Atoslūgis, jūra pasitraukusi gana toli, o pakrantė nusėta tuščiais krabų kiautais – čia jau pasidarbavo paukščiai.

OrWa-203

OrWa-209

OrWa-204

OrWa-205

Nuošali ir visiškai tuščia pakrantė savaip žavi net ir ūkanotą rytą. Jūra paliko spalvingus raštus drėgname pakrantės smėlyje, kažkoks paukštis praskrisdamas pametė plunksną, kiek toliau ant smėlio mėtosi keisti apvalūs diskai, išpiešti įmantriais raštais (vėliau, jau grįžusi namo, sužinojau, kad juose gyvenantys gyviai vadinami sand dollars).

OrWa-202

OrWa-201

OrWa-207

OrWa-208

Jau beveik vienuoliktą ryto leidžiamės į kelią. Važiuojame pro fantastiškai gražius pliažus, kai kuriuos jų ketinome aplankyti, bet rūkas nesisklaido, vaizdų nulis, taigi niekur nestojame. Atsisakome ir plano važiuoti iki garsiausio Oregono pliažo – Cannon Beach (ką gi ten pamatytume per rūką?) ir grįžtame tiesiai į Portlandą. Sustoję papietauti pakelės shopping mall, visai nekukliai apsiperkame – tenka įsigyti net papildomą krepšį bagažui. (Kainos JAV, kaip žinia, gerokai žemesnės nei Europoje, o Oregone dar ir PVM netaikomas.) Vakare ketinome traukiniu važiuoti į Portlando centrą, bet atvykus į viešbutį viršų paima nuovargis – pavakarieniaujame artimiausiame mall, dar ir po parduotuves pasivaikštome (keista ta Amerika, devintą vakaro čia dar dirba visos parduotuvės!), užsukame į mūsų pamėgtą Shari’s kavinę pyrago su arbata, ir taip visai proziškai pabaigiame paskutinę savo dieną Amerikoje. Kitą rytą anksti išskrendame namo. Portlandas, lyg atsiprašydamas už orų išdaigas, su mumis atsisveikina štai tokiais fantastiškais vaizdais virš debesų. Iki pasimatymo kitąsyk, Amerika!

OrWa-210

OrWa-211

 

5 thoughts on “Trečiąkart Amerikoje. V dalis: Olimpijos pusiasalis

  1. Nepaparastai graži kelionė, kaip visada grožėjausi tavo nuotraukomis )

    • Ačiū, Arūna! :) Kelionė tikrai graži buvo, nepaisant orų išdaigų…

  2. Sand doleriai patys gyvi…paprastai istraukus, jie imetami i choro tirpala, kad nusibaigtu ir paskui isdziuve pardavinejami turistams ..

  3. Tuos “smėlio dolerius” mielai priglausčiau į savo kolekciją :) , tik pageidautina be gyventojų :) Aš irgi ne kartą esu nusiminus dėl rūko labai jau nuostabiose vietose, bet paskui tas savotiškas mistiškas grožis ūpą pakėlė :)

    • Vieną “dolerį” parsivežiau namo (lyg ir be gyventojų :) ) O dėl rūko ir ypač dūmų ir dabar dar apmaudu, nes greičiausiai jau negrįšiu į tas vietas. Bet su orais nepasiginčysi…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>