Trečiąkart Amerikoje. IV dalis: Oregonas ir Vašingtonas

Kaip jau pasakojau ankstesniame blogo įraše apie Aliaską (jį galite rasti čia), dėl blogo oro pabėgome iš ten ir grįžome į Portlandą trim dienom anksčiau nei buvome planavę. Vos keturios valandos skrydžio, ir iš vėsios, rūke paskendusios, lietuje permirkusios rudeniškos Aliaskos persikėlėme į sausą ir karštą Oregono vasarą su 30+ laipsnių oro temperatūra. Karščio aš šiaip jau labai nemėgstu ir sunkiai jį pernešu, bet šįkart grįžti į vasarą labai smagu! Smagu dar ir dėl to, kad netikėtai turėsime tris papildomas dienas Oregone – pamatyti čia tikrai yra ką, o dabar ir proga bus. Pirmąją dieną skiriame pakrantei. Garsųjį Canon Beach paliekame kitam kartui (planuojame čia užsukti paskutinę kelionės dieną) ir važiuojame kiek toliau į pietus. Tankių miškų apsuptu keliu per Tillamook National Forest teritoriją pasiekiame vandenyną ir sustojame Cape Lookout parkinge. Cape Lookout – 2 mylių ilgio ir apie pusės mylios pločio miškinga kalva, kaip žalias pirštas išlindusi į vandenyną nuo smėlėtos pakrantės. Aukšto skardžio pakraščiu per mišką vingiuoja nesudėtingas 3 mylių ilgio takas, jame gausu apžvalgos aikštelių, leidžiančių pasigėrėti Oregono pakrantės vaizdais.

OrWa-54

OrWa-55

Po Cape Lookout žygio užsukame papietauti į mažą pajūrio kaimelį skambiu pavadinimu Pacific City ir smėlio pusiau užneštomis gatvėmis, o paskui stojame Nestucca iškyšulio parkinge ir einame pasivaikščioti palei vandenyną. Pasvarstome variantą apeiti visą iškyšulį Nestucca Spit Loop trasa, bet 12 kilometrų mums pasirodo daugoka, juolab šiandien jau įveikėme 8 kilometrus Cape Lookout iškyšulyje. Galiausiai nusprendžiame tiesiog eiti pliažu tolyn, kol pavargsime, o tada sukti atgal.

OrWa-56

OrWa-57

Pakrantė kažkuo primena lietuvišką: yra ir gelsvas smėlis (tiesa, kiek rupesnis nei prie Baltijos) ir žole bei pušimis apaugusios kopos. Tik bangos gerokai didesnės. Žmonių vos vienas kitas, nors diena labai graži. Gal kad pirmadienis ir sezono pabaiga?

OrWa-58

OrWa-59

Einame pliažu vis tolyn, grįžti atgal dar nesinori, nors jau gal ir reikėtų. Po geros valandos ėjimo iškyšulys baigiasi ir kelią pastoja gana gilios upės žiotys. Kitoje pusėje ant aukšto skardžio akį traukia medžių apsuptas baltas namas. Juokais pasvarstome, kad visai neblogai būtų tokį turėti kaip bazę vasaros atostogoms.

OrWa-60

Toliau eiti pakrante nebegalime, upė per gili, kad būtų galima ją perbristi, o jau ir laikas grįžti atgal. Sugalvojame, kad grįžti būtų įdomiau ne per pliažą, o gėlo vandens lagūnos pakrante vidinėje iškyšulio pusėje. Lagūnos paviršius lygus kaip stiklas, o smėlis beveik raibuliuoja nuo karščio. Esame už kopų, čia mūsų jau nepasiekia nuo vandenyno pučiantis gaivus sūrus vėjas.

OrWa-61

OrWa-62

Maždaug po pusvalandžio takas atsiremia į pelkėtą pievą. Per vėlai prisimename, kad trasos aprašyme buvo perspėjimas apie pelkę ir patarimas sukti iš lagūnos pakrantės į kopas, kai tik prasidės pušynas. Mes nuėjome gerokai per toli. Miškas čia beveik neįžengiamas, pieva irgi neatrodo patikimai. Tenka grįžti beveik kilometrą atgal iki pušyno pradžios ir susirasti vos įžiūrimą taką per smėlį. Takas vingiuoja per pasakiškai gražų mišką – tankiai suaugusios kvapnios pušys, gausiai apkibusios smaragdinės spalvos samanomis, ir pro šakas besiskverbiantys vakarop riedančios saulės spinduliai. Jaučiamės lyg kokioj užburtoj karalystėj. Bet eiti per smėlį sunku, o mes jau pavargę. Grįžtame prie mašinos visiškai nusikalę ir neplanuotai praėję visą 12 kilometrų ilgio Nestucca Spit Loop trasą.

OrWa-63

Kitą dieną važiuojame į Sidabrinių krioklių parką (Silver Falls State Park). Parko teritorija – apie 36 kvadratinių kilometrų tankaus miško ant gilaus tarpeklio šlaitų. Tarpeklio dugne teka Silver Creek (Sidabrinis upelis), o nuo tarpeklio viršaus į upelį srūva daugybė didesnių ir mažesnių krioklių. Populiariausias (nes lengviausiai pasiekiamas) – Pietinis krioklys (South Falls). Jį pirmiausia ir aplankome, bet pasižiūrime tik iš viršaus – į apačią ketiname leistis vėliau. Diena labai karšta, tad stabtelime suvalgyti ledų parko kavinukėje, o tada jau leidžiamės į trasą. Trail of Ten Falls – 7 mylių ilgio takas, aplankantis dešimt didžiausių parko krioklių. Po keturiais iš tų krioklių galima praeiti iš vidinės pusės, į kitus – tik iš toliau pasižiūrėti.

OrWa-64

OrWa-65

OrWa-66

Trasa tikrai puiki, takas vingiuoja tankiu paparčių pilnu mišku, eiti iš pradžių lengva, bet netrukus suprantame, kad per daug užsiplėšėm šiai dienai ir kad nelabai pajėgsime įveikti visa trasą (dukart kertančią gana gilų tarpeklį aukštyn-žemyn) 35 laipsnių karštyje. Kiek paabejoję keičiame planus ir einame tik iki Šiaurinio krioklio (North Falls). Krioklys krenta žemyn nuo aukštos uolų sienos, o po uolomis yra nemaža vėsi ertmė, kur galima pasėdėti ant suoliuko, atsipūsti nuo kaitros ir iš vidaus pasižiūrėti į saulėje spindinčią vandens kaskadą, srūvančią į nedidelį paparčiais apaugusį baseiną tarpeklio dugne. Pailsėję tuo pačiu taku grįžtame atgal. Truputį gaila, kad nepraėjome visos trasos ir nepamatėme kitų krioklių, bet tokiame karštyje mums tai būtų buvusi neįveikiama užduotis.

OrWa-67

OrWa-68

Dar kita diena – jau paskutinė Oregone, vakare turime pasiekti Sietlą (Seattle). Kad diena nebūtų skirta tik važiavimui, pakeliui užsukame aplankyti Mount St Helens. Šis aktyvus ugnikalnis netikėtai ir labai galingai išsiveržė 1980-aisiais metais. Išsiveržimo metu žuvo 57 žmonės (kai kurie jų buvo net už keliolikos kilometrų), peizažas aplink pasikeitė neatpažįstamai, o pats kalnas visiškai pakeitė formą ir patrumpėjo beveik puskilometriu.

OrWa-69

OrWa-70

OrWa-71

Aplink Mount St Helens yra daugybė įvairaus ilgio ir sudėtingumo trasų. Šiandien ir vėl labai karšta, tad pasirenkame neilgą Hummocks trasą, vedančią per išsiveržimo suformuotą peizažą. Reta saulėje išdegusia žole apaugę plotai alsuoja kaitra, oras net raibuliuoja nuo karščio, ugnikalnis tolumoje kartais atrodo tarsi miražas.

OrWa-72

OrWa-73

Trasa neilga, bet labai įdomi, per valandą aplankome kelias skirtingas ekosistemas – nuo dar beveik visai plikų vulkaninės uolienos ruožų iki pavėsingo paparčių priaugusio miško.

OrWa-74

OrWa-75

OrWa-76

Pabaigę Hummocks trasą, važiuojame aukštyn, iki Johnston Ridge observatorijos, esančios vos už 5 mylių nuo šiaurinio kraterio šlaito. Observatorija pavadinta 1980-aisiais čia žuvusio vulkanologo Davido Johnstono vardu. Mount St Helens išsiveržimo rytą jis buvo savo palapinėje ant šios tuomet dar bevardės kalvos, nieko neįtardamas apie gresiančią katastrofą, ir dar spėjo per radiją pranešti apie tai, kas vyksta. Johnstono kūnas taip ir nebuvo rastas, kaip ir dalies kitų žuvusiųjų. Lankytojų centre surinkta labai daug informacijos apie ugnikalnio išsiveržimą ir jo pasekmes, o aplink driekiasi įspūdingi kalnai. Labai norėtųsi po juos pasivaikščioti, juolab takų ir čia nestinga, bet lauke +37 laipsniai, tad šios idėjos tenka atsisakyti. Pasivaikštome tik neilga pažintine trasa ir paganome akis į kalnų panoramas.

OrWa-77

OrWa-78

OrWa-79

OrWa-81

OrWa-82

Tie dūmai tolumoje – ne dar vienas ugnikalnis. Ten dega miškai…

OrWa-80

Tuo pačiu taku vėl grįžę prie observatorijos, nuo apžvalgos aikštelės dar pasidairome į Mount St Helens, kuris iš čia atrodo ranka pasiekiamas. Sunku patikėti, kad vos prieš 40 metų šis kalnas buvo beveik tobulos kūgio formos, o žiemą, pasipuošęs baltu spindinčio sniego sluoksniu, daug kam primindavo garsųjį Fuji kalną Japonijoje. Po galingo išsiveržimo, nunešusio Mount St Helens kalno viršūnę, liko tik didžiulis netaisyklingos formos krateris.

OrWa-83

OrWa-84

OrWa-85

Vėl leisdamiesi žemyn dar stabtelime prie Coldwater (Šalto vandens) ežero. Jei nežinotume, tai net ir neįtartume, kad šis gražuolis ežeras yra dar visai “naujas” – jis susiformavo po 1980-ųjų išsiveržimo, kai sustingusios lavos masė užvertė Coldwater upelio vagą.

OrWa-88

OrWa-89

OrWa-90

Jau visai vakare pasiekiame Seattle priemiestį ir savo viešbutį, kuriame apsistosime 3 nakvynėms. Prasideda paskutinė kelionės dalis, kurios tikslas – bent kažkiek pamatyti Vašingtono valstijos. Visą kitą dieną paskiriame Seattle miestui. Pažintį pradedame nuo Aviacijos muziejaus (Museum of Flight). Jis labai įspūdingas ir tikrai rekomenduoju čia apsilankyti. Ekspozicija gausi, įvairi ir išsami – patiko net man, neypač besidominčiai aviacija.

OrWa-91

OrWa-92

OrWa-93

OrWa-94

Man pati įdomiausia buvo Apollo ekspozicija – visada domėjausi skrydžiais į kosmosą, paauglystėje rijau mokslinės fantastikos knygas, o “Apollo 13″ filmą žiūrėjau jau net nežinau kiek kartų…

OrWa-95

OrWa-96

OrWa-97

Dengtu tiltu perėję judrų kelią (valso žingsniu, skambant intro iš “2001-ųjų metų kosminės odisėjos”), patenkame į kosmoso tyrinėjimui (vos neparašiau – užkariavimui!) skirtą muziejaus dalį, Charles Simonyi Space Galery. Vienas įdomiausių eksponatų – NASA space shuttle. Galima ją ir iš vidaus apžiūrėti, nors nieko ypatingo ten neaptikome, labiausiai pritrenkė pats raketos dydis, nes kažkodėl įsivaizdavau jas gerokai mažesnes.

OrWa-98

OrWa-99

O čia štai Sojuz kapsulė, naudota nusileidimui į Žemę. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima valandas ar net dienas praleisti tokioje mažoje erdvėje… gal vis dėlto turiu šiokį tokį polinkį į klaustrofobiją?

OrWa-100

Iš Aviacijos muziejaus važiuojame į centrą. Sekmadienis, bet miestas pilnas žmonių ir judesio. Papietaujame itališkoje kavinėje ir judriomis gatvėmis einame link Elliot įlankos.

OrWa-101

Viena iš Seattle atrakcijų – nuo 1907 m. veikiantys turgūs Elliot įlankos pakrantėje, Pike Place Markets. Spalvingiausias iš jų – Ūkininkų turgus, kur kiaurus metus pardavinėjama šviežia produkcija.

OrWa-102

OrWa-103

Didžiausią įspūdį man palieka jūros gėrybių skyrius. Viskas šviežia, jokių neskanių kvapų, o pasirinkimas tikrai didžiulis.

OrWa-104

Apžiūrėję Pike Place Markets, nusprendžiame pasidairyti į miestą nuo vandens. Pasirenkame valandos trukmės kruizą po Elliot įlanką. Laivui pamažu tolstant nuo prieplaukos, krante veriasi vis platesnė miesto centro panorama. Nors niekur toli mes neplaukiame – laivas tiesiog apsuka nedidelį ratą Elliot įlanka, ne per toli nuo kranto.

OrWa-105

OrWa-106

OrWa-107

OrWa-108

OrWa-109

Išlipę iš laivo, neskubėdami žingsniuojame į aukščiau ant kalvos esančią miesto dalį. Kitas šios dienos tikslas – Columbia Center dangoraižis.

OrWa-110

73-ajame Columbia Center aukšte įsikūrusi Sky View Observatory apžvalgos aikštelė. Matosi ne tik miestas, bet ir Elliot įlanka bei Puget sąsiauris. Turėtų matytis ir miestą juosiantys kalnai, bet per visą horizontą driekiasi storas dūmų šleifas. Nežinodamas net nepagalvotum, kad kalnai ten išvis yra.

OrWa-111

OrWa-112

OrWa-113

OrWa-114

OrWa-115

Nuo Columbia Center einame į artimiausią Monorail traukinių stotelę ir važiuojame į Seattle Center kompleksą. Nedideliame parke įsikūrusi Chihuly Garden and Glass ekspozicija. ČIa surinkta daugybė įspūdingų stiklo kūrinių iš Dale Chihuly kolekcijos. Prie įėjimo – milžiniškos stiklinės saulėgrąžos Space Needle bokšto fone.

OrWa-135

Viduje – įvairiausių spalvų ir formų stiklo fiesta. Vėlgi – labai labai rekomenduoju čia apsilankyti, jei kada būsite Seattle. Chihuly kūryba tikrai įspūdinga, o išradingas apšvietimas tą įspūdį tik dar labiau sustiprina.

OrWa-116

OrWa-117

OrWa-118

OrWa-124

OrWa-125

OrWa-126

OrWa-127

Dale Chihuly dar jaunystėje neteko vienos akies, o dar po keliolikos metų susižalojo petį, ir nuo to laiko jis kuria tik idėjas ir “diriguoja” stiklo skulptūrų kūrimui, o patį stiklo pūtimo darbą už jį atlieka kiti. Bet idėjų ir fantazijos jam tikrai nestinga!

OrWa-119

OrWa-120

OrWa-121

OrWa-122

OrWa-123

Bene labiausiai Dale Chihuly garsėja kabančiomis stiklo instaliacijomis, čia viena iš jų. Fone – Space Needle.

OrWa-128

Apžiūrėję stiklo kūrinius viduje, einame į sodą, kur gyvi augalai ir stiklinės jų kopijos sudaro netikėtai harmoningą visumą. Įdomu, netikėta, gražu – o visgi jau ne taip įspūdinga kaip viduje. Gal kad nebėra apšvietimo magijos? Mano nuomone, vizitą reikėtų pradėti būtent nuo sodo, kad įspūdingiausi eksponatai liktų pabaigai.

OrWa-130

OrWa-129

OrWa-131

OrWa-132

OrWa-134

OrWa-133

Šiek tiek abejojome, ar verta kilti į Space Needle apžvalgos aikštelę – juk jau matėme Seattle nuo gerokai aukščiau esančios Sky View Observatory. Bet visgi pakylame, nusprendę, kad reikia išbandyti abu variantus, juolab Space Needle yra visai šalia Chihuly Glass. Ir tikrai verta buvo! Asmeniškai man vaizdai nuo Space Needle pasirodė gal net įdomesni.

OrWa-136

OrWa-137

OrWa-138

Kitą rytą prasideda problemos su orais, kurios mus lydės visą likusią kelionės dalį. (O juk manėme, kad pabėgome nuo oro išdaigų, kai trimis dienomis anksčiau išskridome iš Aliaskos!) Aplink dega miškai – Oregone, Vašingtone, Montanoje, Kanadoje… Iki šiol nejautėme jokių gaisrų pasekmių, bet šįryt atvirame parkinge stovinti mūsų mašina nuklota keistomis pilkomis dulkėmis. Tik po kurio laiko susigaudome, kad tai pelenai. Ore tvyro lengvas degėsių kvapas. Bet mes dar nieko blogo nenujaučiame ir važiuojame link Mount Rainier – norime praeiti bent vieną trasą šio įspūdingo kalno papėdėje ir pasigėrėti vaizdais. Išvažiavus iš Seattle į užmiesčio kelią, netrukus patenkame į keistą rusvą rūką. Kuo toliau, tuo rūkas stiprėja, o matomumas vis prastėja. Sustoję šalikelėje ir išlipę iš mašinos, pagaliau suprantame, kad tai visai ne rūkas, o gaisro dūmai, graužiantys gerklę ir ribojantys matomumą iki kelių šimtų metrų. Toliau važiuoti nėra prasmės, juolab ir Mount Rainier teritorijoje sąlygos greičiausiai bus panašios. Grįžtame į ką tik pravažiuotą Enumclaw miestelį ir einame į pakelėje užmatytą Ranger Station ieškoti informacijos. Maloni pagyvenusi reindžerė patvirtina mūsų nuogąstavimus – važiuoti į Mount Rainier nacionalinį parka neverta, nes matomumas bus labai prastas, o oro kokybė nelabai tinkama net ir sveikam žmogui. Apmaudu, kad nepamatysime Mount Rainier ir nepasivaikščiosime kalnų trasa, bet nėra ką daryti – reikia kurti planą B. Reindžerė pasiūlo mums kelias neilgas trasas netolimame Nolte State Park, bet perspėja, kad ir ten teks kvėpuoti dūmais.

OrWa-139

Man norisi kavos, tad einame į miestelio centrą. Maži Amerikos miesteliai dažnai būna beveidžiai ir nedailūs, bet Enumclaw pagrindinė gatvė labai jauki. Netrukus aptinkame knygyną, kuriame yra ir kavinukė, užsisakome kavos ir šviežiai spaustų vaisių sulčių, ir prisėdame apgalvoti naujo dienos plano.

OrWa-140

OrWa-141

OrWa-142

OrWa-143

Nusprendžiame pasinaudoti reindžerės patarimu ir važiuoti į Nolte State Park. Iki jo tik 20 minučių kelio. 2 kilometrų ilgio takas aplink Deep Lake – visai nesudėtingas, užtrunkame mažiau nei valandą, net ir koja už kojos eidami. Oras labai keistas – šilta, bet apniukę, ir neapleidžia įspūdis, kad saulė tuoj leisis, nors ji aukštai danguje, bet vos vos matoma, keistos raudonai pilkos spalvos, o dangus irgi toks, koks būna prieš saulėlydį apniukusią dieną. Ore tvyro stiprus dūmų kvapas, paukščių visai negirdėti – atrodo, tuoj tuoj kažkas įvyks, lyg gamta ruoštųsi artėjančiai katastrofai.

OrWa-144

OrWa-145

Vėl grįžę į Enumclaw, papietaujame mažoje kavinukėje ir tęsiame alternatyvių planų dieną. Į Seattle grįžti nebeapsimoka – esame jau per toli nuvažiavę, kol grįšim, tai ir diena pasibaigs. Geriau paieškoti vietinių atrakcijų. Viena jų – Snoqualmie krioklys. Jį pasiekus, mus pasitinka beveik apokaliptinis vaizdas – raudoni gaisrų dūmų uždengtos saulės atšvaitai Snoqualmie upelyje vidury (ne)baltos dienos. O pats krioklys tikrai įspūdingas ir net karštos vasaros pabaigoje nestokojantis vandens.

OrWa-149

OrWa-147

OrWa-148

Iš Snoqualmie važiuojame link Franklin Falls, naiviai tikėdamiesi, kad gaisro dūmai gal prasisklaidys ir galėsime nors kažką pamatyti – apylinkės čia labai gražios, greitkelį iš abiejų pusių supa įspūdingi kalnai. Deja, šios viltys neišsipildo – pro dūmų miglą matome tik neryškius kalnų siluetus. Franklin Falls trasa prasideda kalnų perėjoje, prie vieno iš posūkių stačių serpantinų kelyje. Gražią dieną čia būtų nuostabūs vaizdai. Dabar gi tik apmaudas ima, aplink matant vien tirštą rusvos spalvos miglą. Bet visai smagu pasivaikščioti miško taku iki Franklin krioklio. Miškai čia nuostabūs, tankūs ir paslaptingi, pilni didžiulių medžių, šalia kurių jautiesi kaip nykštukas.

OrWa-150

OrWa-151

OrWa-153

OrWa-154

Pats krioklys nelabai įspūdingas, bet tokią dieną kaip ši telieka džiaugtis viskuo, ką leidžia pamatyti įsisiautėjusi gaisro stichija.

OrWa-152

Važiuojame į Snoqualmie miestelį vakarienės, vėl lydimi apokaliptinių vaizdų. Iki saulėlydžio dar toli, bet akys jau nebežino, kuo tikėti…

OrWa-155

OrWa-156

Snoqualmie – mažutis neišvaizdus provincijos miestelis, garsus tik tuo, kad čia buvo nufilmuota nemažai Twin Peaks serialo vaizdų. Mums didžiausią įspūdį palieka medinė geležinkelio stotis – visai tokia kaip vesternuose.

OrWa-157

OrWa-158

Snoqualmie yra ir traukinių kapinės. Čia galima pamatyti šimto ir daugiau metų senumo eksponatų, stovinčių ir rūdijančių ant nebenaudojamų geležinkelio bėgių už vielinės tvoros. Toks lyg ir muziejus po atviru dangumi.

OrWa-159

OrWa-160

Pavakarieniavę meksikietiškame restorane Snoqualmie centrinėje gatvėje, jau sutemus grįžtame į viešbutį. Rytoj paliksime Seattle ir važiuosime į Olimpijos pusiasalį. Orų prognozės nelabai džiugios, bet mes visgi tikimės, kad miško gaisrų dūmai mūsų nepasivys ir galėsime pasigrožėti Olympic nacionalinio parko vaizdais. Laukite tęsinio!

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>