Trečiąkart Amerikoje. III dalis: dar šiek tiek Aliaskos

Trumpa mūsų viešnagė Denali nacionaliniame parke jau baigėsi, metas keliauti toliau. Ryte vėl kraunamės daiktus ir po ankstyvų pusryčių išsiruošiame į kelią. Visai netoli nuo trobelės netikėtai tenka pristabdyti mašiną – briedė su dviem briedžiukais pusryčiauja medžių lapais tiesiog pakelėje. Briedžiukai į mus nekreipia dėmesio, o briedė palydi nevisai geru žvilgsniu.

Alaska-122

Alaska-123

Tuo pačiu keliu, kuriuo prieš tris dienas atvažiavome į Denali, grįžtame atgal. Oras šiandien daug geresnis, į visas puses driekiasi rudeninėm spalvom pasidabinusi tundra, tolumoje aprėminta pilkai rusvų kalnų.

Alaska-124

Alaska-125

Alaska-126

Alaska-127

Po keturių valandų kelionės (su trumpu stabtelėjimu papietauti Wasilloje) pasiekiame kryžkelėje įsikūrusį Palmer miestelį. Šiuo metu kaip tik vyksta kasmetinė Aliaskos mugė, pakelėse pilna mašinų. Minioje stumdytis šiandien nenorime, tad atsisakome minties pasivaikščioti po mugę ir sukame į rytus, į Glenn Highway. Oras popiet subjuro, saulę paslėpė stori pilki debesys, bet vaizdai aplinkui vis gražėja. Vienu momentu trumpam pro debesis prasiskverbęs ir kalnus apšvietęs saulės spindulių pluoštas priverčia sustoti šalikelėje ne tik mus. Stovime ilgai, net ir po to, kai saulė vėl pasislepia po debesimis. Žaliu miško kilimu užsiklojęs kalnų slėnis beveik mistiškai gražus…

Alaska-129

Alaska-130

Ši vieta net labai verta sustojimo – į kitą pusę veriasi dar gražesnis peizažas, nors jo spalvos ir kiek pablukusios po debesuotu dangumi. Vaizdai sekančiose dviejose nuotraukose man iki šiol atrodo labiausiai “aliaskiški” iš visų matytų šioje kelionėje. Rūstūs granito kalnai, tankūs sodriai žali miškai, gilus tarpeklis, didžiulė plati upė jo dugne – būtent tokią Aliaską įsivaizdavau, ir tokia ji man pati gražiausia.

Alaska-131

Alaska-132

Artėjame prie Matanuska ledyno. Tai vienas žinomiausių ledynų Aliaskoje, populiarus ir tarp vietinių, ir tarp turistų. Pora vietinių agentūrų organizuoja pasivaikščiojimą ant ledyno su gidu, o norintiems didesnio nuotykio – ir lipimą ledo siena. Pusdienį trunkanti ekskursija netilpo į mūsų planus, tad į ledyną tik iš tolo pasižiūrime.

Alaska-133

Alaska-134

Kai horizonte pasirodo iš tolo atpažįstama uola, vadinama Liūto galva (Lion’s Head), žinome, kad ir nakvynė jau netoli.

Alaska-135

Tundra Rose Guest Cottages – trys trobelės miške, visai šalia Glenn Highway. Mūsų – pati mažiausia. Tai pati romantiškiausia trobelė per visą mūsų kelionę – mažutė, jauki, apsupta tankaus miško, su terasa ir su puikiu vaizdu pro langą. Kelias vos už kelių šimtų metrų, bet iš trobelės jo nei matome, nei girdime (mašinų čia pravažiuoja labai nedaug), kitos trobelės stovi kiek toliau miške, jų irgi nematome. Jaučiamės vieni gamtoje, nors ir žinome, kad tai tik iliuzija. Kita vertus, kelių kilometrų atstumu čia iš tiesų nieko daugiau nėra, tik tos kitos dvi trobelės ir kavinė už pusės kilometro, kurioje gavome raktus.

Alaska-136

Alaska-137

Alaska-138

Lova pastatyta strategiškai, kad per langą matytųsi miškas ir ledynas. Ryte bus smagu gerti kavą su tokiu vaizdu.

Alaska-139

Per mišką vedančiu vos ižiūrimu takeliu einame pasidairyti po apylinkes. Tikimės gal net pasiekti ledyną, jis juk palyginus netoli nuo trobelės – bet takelis staiga pasibaigia didelėje proskynoje. Miškas tankus ir sunkiai praeinamas, o ir pasiklysti čia būtų labai nesunku. Tenka pasitenkinti Liūto galvos vaizdu ir grįžti atgal.

Alaska-140

Alaska-141

Dar vienas smagus šio vakaro netikėtumas – Grand View kavinėje, kur pasiėmėme trobelės raktus, dirba net 4 lietuvės studentės! Niekaip nesitikėjau sutikti tautiečių šiame nuošaliame Aliaskos kampelyje. Ir jei ne mano labai lietuviškas vardas (trobelę užsakinėjau aš), tai gal būtume net ir neišsikalbėję. Merginos sako, kad aš esu pirmoji čia apsilankiusi turistė iš Lietuvos per visą sezoną. Jos visos džiaugiasi, kad vasara jau į pabaigą ir kad netrukus galės grįžti namo – čia labai graži ir įspūdinga gamta, bet po pirmos savaitės prie jos pripranti, o veikti čia nelabai yra ką, iki artimiausio didesnio miesto – kelios valandos kelio.

Alaska-142

Su lengvu gailesčiu palikę jaukiąją Tundra Rose trobelę, kitą rytą judame toliau rytų kryptimi. Netrukus stabtelime apžvalgos aikštelėje su vaizdu į Chugach kalnus ir Lion’s Head kalvą (nuo jos viršaus, sako, atsiveria puikus vaizdas į Matanuska ledyną, bet mums kalva pasirodė per stati, patingėjome į ją ropštis).

Alaska-143

Alaska-146

Alaska-147

Alaska-148

Oras kol kas neblogas, tad vis stojame pakelėje ir fotografuojame vienas už kitą gražesnius vaizdus. Ne be reikalo sakoma, kad Glenn Highway yra vienas gražiausių kelių Aliaskoje. Beje, vairuoti čia vienas malonumas – keliai geri, mašinų mažai, jokio streso; įjungi cruise control ir važiuoji sau kaip per pasaką, vaizdams keičiant vienas kitą.

Alaska-144

Alaska-145

Alaska-149

Alaska-150

Alaska-151

Alaska-152

Alaska-153

Pasiekę kelių sankryžą šalia Glenallen gyvenvietės, sukame į pietus, į Richardson Highway. Kairėje pusėje mus ilgai lydi Wrangell – St Elias kalnų grandinė. Šie kalnai sunkiai pasiekiami, iki jų prieigų tenka arba važiuoti žvyrkeliu, arba skristi lėktuvu.

Alaska-154

Alaska-155

Alaska-156

Aliaska – retai apgyventas kraštas. Mažutės gyvenvietės viena nuo kitos nutolusios per dešimtis, o kartais ir šimtus kilometrų. Vienišų sodybų pakelėje išvis vos viena kita tepasitaiko, o jų kiemuose kartais stovi ne tik automobiliai, bet ir maži manevringi lėktuvėliai.

Alaska-157

Šios dienos mūsų tikslas – Valdez, mažas miestelis Prince William sąsiaurio pakrantėje. Pakeliui dar ketinome aplankyti ir išvaikščioti Thompson perėją, garsėjančią labai vaizdingais kalnų takais. Deja, koją ir vėl pakiša oras – užslenka debesys, ima krapnoti lietus, o kai pasiekiame perėją, jau lyja kaip reikiant. Tenka atsisakyti planų pasivaikščioti – tik pro mašinos langą pasižiūrime į debesų aptrauktus lietaus plakamus kalnų šlaitus. Bet prieš tai dar spėjame aplenkti lietų ir aplankyti Worthington ledyną.

Alaska-158

Alaska-159

Alaska-160

Nuo apžvalgos aikštelės iki ledyno apačios veda gal pusantro kilometro ilgio takelis per morenines kalvas. Galima prieiti beveik prie pat ledo sienos ir pačiupinėti šimtmečių suformuotus didžiulius ledo luitus.

Alaska-161

Alaska-162

Nuo ledyno viršaus kaskadomis krenta daugybė didelių ir mažų krioklių. Net ir vasaros pabaigoje vandens daug ir jis labai šaltas, pirštus iškart užgelia.

Alaska-163

Alaska-164

Per miškingus kalnus vingiuojantis kelias labai vaizdingas, bet lietus vis nesiliauja, tad niekur nebestojame. Jau po penkių pasiekiame Valdezą. Nedidelis ir gana nykus miestelis, apsuptas nuostabių kalnų, stovi Prince William Sound sąsiaurio pakrantėje. Čia baigiasi visi keliai, iš čia toliau keliauti galima tik laivu, ir čia esant apima labai realus jausmas, kad pasiekei pasaulio kraštą.

Alaska-165

Lietui kiek aprimus išeiname pasivaikščioti prieš vakarienę. Jau iš anksto buvome nusižiūrėję Dock Point Trail – nedidelio pusiasalio pakrante vedantį takelį su gražiais vaizdais. Tako pradžioje kabo ženklas, perspėjantis apie apylinkėse besisukiojančią juodąją mešką, tad eiti iš padžių truputį nejauku, bet meškos taip ir nesutinkame, o sąsiaurio vaizdai iš tiesų puikūs.

Alaska-166

Alaska-167

Alaska-168

Alaska-169

Kita diena išaušta šilta ir saulėta. Vakar lietus sutrukdė patyrinėti netolimą Keystone tarpeklį, tad po pusryčių važiuojame atgal Richardson keliu ir susiradę Goat’s Trail pradžios ženklą, pradedame 8 kilometrų ilgio žygį. Takas iš padžių kiek nuvilia – ilgai einame per tankų mišką be jokių vaizdų ir tik porąkart nuo skardžio krašto galime pasidairyti į tarpeklį. Kai dar ir apyšviežių meškos kakučių randame, tampa gerokai nejauku – einame nervingai dairydamiesi ir pašokdami nuo kiekvieno įtartino garso. Bet atgal vis tiek nesukame.

Alaska-170

Alaska-172

Alaska-171

Maždaug po valandos išeiname iš miško prie sraunios akmenuotos upės siaurame slėnyje tarp žalių kalnų. Šiame nuošaliame slėnyje pasibaigia Goat’s Trail takas – atgal teks grįžti tuo pačiu maršrutu. Bet pirmiausia dar palipame aukštyn akmenuota upės vaga ir prisėdame pailsėti ir tiesiog pabūti. Čia labai labai gražu – ir be mūsų, čia nėra daugiau nei vieno žmogaus. Ši vieta pasiekiama tik pėsčiomis, stačiu taku per kalnus, ir nors visai netoli apačioje yra kelias, čia jautiesi vienas su gamta. Šis nuošalus beveik žmogaus nepaliestas gamtos kampelis išliko mūsų atmintyje kaip viena puikiausių vietų Aliaskoje. Būtent čia radome tą laukinę Aliaską, kuri mus jau seniai taip viliojo ir traukė.

Alaska-173

Alaska-174

Alaska-175

Alaska-176

Įveikę Goat’s Trail, važiuojame toliau, iki Thompson perėjos – oras puikus, bus smagu pasivaikščioti po kalnus. Deja, ir vėl nelemta – šiandien pirmadienis, darbo diena, ir įvažiavimas į perėją uždarytas dėl kelio remonto darbų. Jokios logikos tame nėra, nes darbai vyksta tik nedideliame kelio ruože netoli Keystone tarpeklio, o uždaryta net 11 kilometrų ilgio labai vaizdinga atkarpa be jokios galimybės sustoti pakelėje, nors čia yra ir Thompson perėja, ir kelios kitos turizmo ženklais pažymėtos vaizdingos vietos. Sugaišę daugiau nei valandą (eismas uždarytame ruože vyksta tik viena puse ir mašinoms leidžiama važiuoti tik kas pusvalandį) ir žiauriai nusivylę Aliaskos kelininkų požiūriu į turizmą, grįžtame į Valdezą. Pakeliui dar stabtelime prie Robe Lake, tikėdamiesi rasti taką aplink ežerą ar šiaip kokią trasą. Deja, jokių takų čia nėra – pakrantės iki pat vandens apaugusios tankiu nesvetingai atrodančiu mišku. Nors pats ežeras labai gražus.

Alaska-177

Alaska-178

Alaska-179

Pilni apmaudo dėl sugadintos popietės grįžtame į Valdezo centrą ir svarstome, ką dar šiandien galėtume nuveikti. Oras tuo tarpu vėl sugenda, dangų aptraukia sunkūs pilki debesys. Nusprendžiame pasukti keliu palei įlanką, vedančiu į Solomon Gulch. Šioje įlankos pusėje dar nebuvome, o apie Solomon Gulch žinome tik tiek, kad ten veisiamos lašišos ir yra kelių kilometrų ilgio pėsčiųjų trasa per mišką. Netrukus pamatome grupę žmonių prie nedidelės užtvankos. Išlipus iš mašinos, į nosį trenkia pūvančios žuvies kvapas. Taip, žinoma – juk dabar kaip tik lašišų sezonas! Jos tuntais plaukia iš sąsiaurio ir kyla aukštyn prieš srovę, į neršto vietas. Lašišų be galo daug – negyvos žuvys storai nuklojusios pakrantę, įlankos vanduo pilnas besiplakančių ir aukštyn plaukti bandančių lašišų. Žiūrint į vandenį atrodo, kad jis tiesiog kunkuliuoja – tiek žuvų čia susigrūdę.

Alaska-180

Alaska-181

Alaska-182

Alaska-183

Įlankos pakrantės pilnos žvejų. Daugybę jų vakar matėme ir miestelio centre. Lašišos kimba viena po kitos, tik spėji užmesti meškerę ir jau turi traukti. Lašišų sezono metu amerikiečiai net iš kitų valistijų čia atskrenda. Prigaudo lašišų, tada neša (ar karučiais veža) jas į prieplaukoje specialiai pastatytus apdorojimo punktus ir pasiima atgal jau išfiletuotas. Apdorotos žuvys sudedamos į specialius konteinerius, apdedamos ledo gabalais ir parskraidinamos į bet kurią valstiją – sako, net ledas ištirpti nespėja.

Kai pūvančios žuvies kvapas pasidaro nepakenčiamas, važiuojame toliau. Už kelių kilometrų randame Solomon Gulch trasos pradžią. Bet ir čia mūsų laukia nusivylimas – trasa uždaryta dėl didelio meškų aktyvumo (joms irgi norisi šviežios lašišos). Jau visai supykę sukame atgal – ir pagaliau fortūna mums nusišypso. Ir dar kaip! Pirmiausia pastebime pakelėje sustojusias porą mašinų. Už kelių sekundžių aš pamatau kitoje šalia kelio tekančio upelio pusėje tupinčią juodąją mešką. Stojame, čiumpame fotoaparatus ir bėgame žiūrėti meškos – kas žino, kiek ilgai ji bus prie upelio? Bet meškutė niekur neskuba – ji čia atėjo papietauti. Žuvų pilna pakrantė, nei gaudyti jų nereikia, belieka tik pasirinkti, kurias ėsti. Smarvė ir čia neapsakoma, bet meškai ji, panašu, visai netrukdo.

Alaska-184

Alaska-185

Alaska-186

Alaska-187

Alaska-188

Apžiūrėję ir nufotografavę užkandžiaujančią mešką visais rakursais, grįžtame prie mašinos ir jau visai patenkinti savo diena važiuojame atgal į viešbutį. Vis dėlto tiesa, kad geriausi momentai kelionėse nutinka būtent atsitiktinumo dėka. Jei mūsų diena būtų susiklosčiusi taip, kaip planavome, nebūtume net važiavę į Solomon Gulch – ir nebūtume pamatę nei prieš srovę plaukiančių lašišų, nei prie upelio pietaujančios juodosios meškos.

Prieš vakarienę dar pasivaikštome palei įlanką. Prie tilto ant akmens tupi kažkoks keistai mažas triušis (laukinių triušių Valdeze labai daug – sako, kažkada jie paspruko iš kažkieno namų, pradėjo veistis laisvėje ir nuo to laiko jų vis daugėja.) Tik arčiau priėję pamatome, kad čia visai ne triušis, o gauruotas pūstauodegis švilpikas! Jis šmirinėja po pakrantės žolę ir mielai mums pozuoja, nors per daug arti neprisileidžia.

Alaska-189

Alaska-190

Alaska-191

Alaska-192

Alaska-193

Alaska-194

Pasiekus Valdezą, pasibaigia mūsų sėkmė su orais. Ir iki šiol jie buvo permainingi, o dabar subjūra visai. Po dviejų nakvynių Valdeze ankstyvą rytą keltu išplaukiame į kitoje Prince William Sound pusėje esantį Whittier miestelį. Bilietus į keltą (kuris plaukia ne kasdien) užsakiau iš anksto. Mašiną pastatome laivo dugne, o patys įsitaisome patogiuose krėsluose bendroje salėje viršutiniame denyje. Kelionė trunka 6 valandas. Prince William Sound – labai graži įlanka, gamta čia primena Norvegiją, tik kalnai aukštesni ir ledynai didesni. Visa tai aš žinau tik iš internete matytų nuotraukų – per tas šešias valandas pro kelto langus matome tik pilką rūko ir lietaus sieną.

Whittier mus irgi pasitinka lietumi. Miestelį supa aukšti mišku apaugę kalnai, jų šlaitais žemyn teka didžiuliai kriokliai. Geru oru čia turėtų būti nuostabiai gražu. Šiandien gi oras toks, kad norisi kuo greičiau ieškoti pastogės. Miestelis dar nykesnis nei Valdez – tikras dievo pamirštas pasaulio užkampis. Netoliese užmatę kavinės iškabą, smunkame vidun. Viduje randame kokių 50 metų senumo interjerą, bet meniu atrodo patraukliai, o personalas labai paslaugus ir draugiškas. Papietaujame netikėtai skaniai.

Vietinė atrakcija – 2.5 mylių ilgio Whittier tunelis. Juo važiuoja ir traukiniai, ir lengvieji automobiliai, todėl eismas griežtai ribojamas. Tunelis kelioms minutėms atidaromas kas pusvalandį, pakaitomis abiem kryptimis. Pražiopsosi – liksi laukti dar valandą, todėl patariama prie šviesoforų atvažiuoti bent prieš dešimt minučių iki tunelio atidarymo.

Alaska-195

Išlindę iš tunelio, vingiuotu keliu per kalnus važiuojame į Sewardą – šio Kenai pusiasalio miestuko pašonėje išsinuomojome trobelę 4 naktims. Vaizdų pakeliui nestinga, tik lietus trukdo jais iš arčiau pasigrožėti.

Alaska-196

Alaska-197

Alaska-198

Alaska-199

Sewarde irgi lyja. Ir tai ne šiaip dulksna, o stiprus kiaurai merkiantis ir niekaip nesiliaujantis lietus. Mūsų trobelė stovi miško proskynoje, šalia – lašišų pilnas upelis. Šeimininkė sako, kad kartais meškos ir į kiemą ateina. Šiek tiek pasivaikštome palei upelį, pasižiūrime į prieš srovę plaukiančias lašišas, bet vis smarkėjantis lietus netrukus mus pargena vidun. Pasidžiauname šlapius drabužius, persirengiame sausais ir lietaus užlietu keliu važiuojame į Sewardą. Tai tipiškas nykus amerikietiškas miestelis, bet pagrindinėje gatvėje yra keliolika suvenyrų parduotuvių ir meno galerijų – blogu oru bus kur užsukti. Prieš vakarienę dar nueiname iki įlankos, bet ir čia nieko nesimato, tik lietuje ir rūke paskendę kalnų siluetai. Net ir tokiu oru čia savaip gražu, bet lietui lyjant Aliaskoje nelabai yra ką veikti, o lietus numatomas dar bent penkioms dienoms į priekį.

Alaska-200

Alaska-201

Alaska-202

Alaska-203

Kitą dieną vėl nuo pat ryto lyja. Tik apie pietus kiek prasišviečia – surizikuojame ir važiuojame aplankyti visai šalia esančio Exit ledyno.

Alaska-204

Alaska-205

Nuo parkingo iki ledyno pakraščio veda poros kilometrų ilgio takas per mišką. Mėgstantiems kalnų žygius yra ir ilgesnis, statesnis takas, kylantis palei uolų sieną ir vedantis iki pat ledyno ištakų. Ir mes ketinome kurią dieną praeiti tą ilgąją trasą, jei bus noro ir sveikatos, bet tokiu oru apie tai geriau pamiršti. Žmonių prie ledyno gana nedaug, o lietus aprimsta neilgam – grįždami iki mašinos gerokai sušlampame.

Alaska-206

Alaska-207

Alaska-208

Likusią lietingos dienos dalį praleidžiame Seward miestelyje – papietaujame, apeiname suvenyrų parduotuves, užsukame į nedidelį, bet visai įdomų Sea Life Center.

Alaska-209

Alaska-210

Alaska-211

Alaska-212

Įdomiausia Sea Life Center atrakcija – negiliame baseinėlyje plaukiojantys įvairiausi jūros dugno gyvūnai, kuriuos galima paliesti. Daugumos jų paviršius netikėtai minkštas ir švelnus.

Alaska-213

Vandens paukščių aptvare pirmą kartą iš arti pamatau puffin. Labai tikiuosi kada nors pamatyti šį mielą ir šiek tiek juokingą paukštį ir laisvėje – puffinų kolonijos stebėjimas turėtų būti ne mažiau įspūdingas nei pingvinų.

Alaska-214

Alaska-215

Vakarop lietus kiek aprimsta ir po vakarienės išeiname pasivaikščioti palei įlanką. Tai paskutinis mūsų vakaras Aliaskoje. Oro prognozės nepagerėjo – artimiausioms keturioms dienoms visame Kenai pusiasalyje laukiamas smarkus ištisinis lietus. Per tokį lietų čia nėra ką veikti, todėl šiandien pasikeitėme lėktuvo bilietus ir rytoj ryte, trimis dienomis anksčiau nei planuota, grįšime į Oregoną, kur pratęsime savo kelionę. Trobelės šeimininkė, išgirdusi, kad išvykstame, tik supratingai palingavo galvą – ir grąžino mums pinigus už nepanaudotas nakvynes. Kai labai nustebę pradėjome dėkoti, ji beveik priekaištingai atsakė: “Negaliu imti iš jūsų pinigus, jei nenakvosite pas mane”. Yra gi dar turizmo pasaulyje tokių nesavanaudiškų žmonių!

Alaska-216

Alaska-217

Alaska-218

Kitą rytą dar prieš septynias per lietų išvažiuojame iš Sewardo į Anchorage. Gaila nepamatyto Kenai pusiasalio ir Prince William sąsiaurio, bet su orais nepasiginčysi. Už poros valandų pasiekiame Turnagain Arm – siaurą įlanką tarp kalnų, garsėjančią puikiais vaizdais. Šįryt įlanka vaizdais nelepina. Gal ir gerai – ne taip gaila bus palikti Aliaską ir visus taip ir nepamatytus jos grožius. Be nuotykių pasiekę oro uostą ir grąžinę mašiną (dar vienas malonus netikėtumas – už tris nepanaudotas nuomos termino dienas nieko mokėti nereikėjo), laukiame skrydžio į Portlandą. Mano galvoje sukasi Aliaskos įspūdžių kaleidoskopas. Pamatėme visai nemažai, nors orai nuo pat pradžių mūsų nelepino. Labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti rudąją ir juodąją meškas bei pasigrožėti Baltuoju kalnu – Denali. Ir prie laukinės Aliaskos gamtos šiek tiek teko prisiliesti. Nors ši kelionė ir netapo tobulu svajonės išsipildymu, bet laukinę žmogaus nepaliestą Aliaską aš vis dėlto pamačiau, tegu ir tik akies krašteliu. Gaila tik, kad paskutinės dienos buvo mažiau įspūdingos nei galėjo būti, bet tokie jau tie Aliaskos orai – nepastovūs ir nenuspėjami. Turėkite tai omenyje, jei kada ten susiruošite!

Alaska-219

 

6 thoughts on “Trečiąkart Amerikoje. III dalis: dar šiek tiek Aliaskos

  1. Su orais nepasiginčysi, bet daug grožio Aliaska jums padovanojo, o jau kaip su tais briedžiais jums sekasi, net pavydu :)

    • O meškų nepavydu, tik briedžių? :) Man meškos gerokai didesnį įspūdį paliko,gal kad briedžių dar anoj kelionėj mačiau…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>