Tanzanijos spalvos: Ruahos nacionalinis parkas


Atsisveikinę su svetingąja Impala stovykla ir Selous rezervatu, porą dienų praleidžiame Udzungwa kalnuose, o tada dvylikavietis Safari Link aviakompanijos lėktuvėlis atskraidina mus į Ruahos nacionalinį parką. Skrydis iš Mikumi trunka kiek ilgiau nei valandą. Lėktuvas beveik pilnas, tik dvi vietos laisvos. Apačioje – įspūdingi Afrikos peizažai.

001-IMG_3552

002-IMG_3556

Štai ir Ruaha iš paukščio skrydžio. Peizažas kol kas panašus į Selous – daug vandens ir nemažai žalumos.

003-IMG_3558

Ruaha – didžiausias nacionalinis parkas Tanzanijoje ir vienas didžiausių Afrikoje (bendras plotas – apie 20 tūkst. kv. km.) Pavadinimą parkui davė per jį tekanti Ruahos upė. Klimatas čia daug sausesnis negu Selous, didžiąją parko dalį sudaro savana ir akmenuotos kalvos. Parkas toli nuo pakrantės ir nuo sostinės, praktiškai pasiekiamas tik lėktuvu, todėl turistų čia mažai, palyginus su šiaurės Tanzanijos parkais – tuo tarpu laukinių gyvūnų įvairove Ruaha jiems nei kiek nenusileidžia.

Leidžiamės viename iš dviejų Ruahos aerodromų – Msembe. Čia pilna veiksmo – kyla ir leidžiasi lėktuvai, burzgia džipai, pirmyn-atgal zuja įvairių safario stovyklų atstovai. Mus pasitinka Saidi iš Kwihala stovyklos. Plati šypsena, lengvas pašnekesys, šalto gėrimo skardinė (mini šaldytuvas su gėrimais – būtinas safario džipo atributas!), ir netrukus jau dardame dulkėtu keliu į parką. Iki stovyklos važiuojame beveik valandą. Peizažas čia vis dėlto visai kitoks nei Selous – labai sausa, labai daug geltonos ir rudos spalvos. Ir karštis kitoks – sausas kaip parakas, jokios drėgmės. Aplink – auksaspalvė savanos žolė ir baobabų giraitės. Būtent tokią aš ir įsivaizdavau Afriką!

004-IMG_3561

005-IMG_3566

Kwihala stovykla įsikūrusi ant krūmokšniais apaugusio plokščiakalnio netoli nuo Mwagusi upės. Oficialus stovyklos pavadinimas – Kwihala mobile tented camp (kilnojama palapinių stovykla). Čia nėra jokių ilgalaikių pastatų, o palapinės stovi tiesiai ant storo plastiko paklode uždengtos žemės. Palapinėse yra visi patogumai, bet jas išardyti ilgai neužtruktų, ir stovyklai iš čia išsikrausčius greitai nebeliktų jokių jos buvimo pėdsakų. Stovykla nedidelė, palapinės svečiams – viso labo šešios. Ir tik trys džipai, taigi visos ekskursijos čia vyksta grupėmis.

Stovyklos centras – didžiulė palapinė, talpinanti restoraną ir barą. Viduje labai jauku, bet karšta – negelbsti nei atviri palapinės šonai, nei lengvas vėjelis.

006-IMG_4347

007-IMG_4349

Mus pasitinka stovyklos direktorė Sandy – labai miela ir draugiška šviesiaplaukė moteris, angliškai kalbanti su keistu minkštu akcentu. Vėliau sužinome, kad ji kilusi iš Zimbabvės. Mūsų jau laukia pietūs – pačiu laiku, nes jau beveik pusė trijų, o pusryčius valgėm anksti ryte. Vėl trys patiekalai, kaip ir Selous, ir viskas labai skanu. Lengvai apsivalgiusius, stovyklos darbuotojas mus palydi iki palapinės.

Kwihala stovykla neaptverta, ir kadangi aplink nėra tankių medžių ar krūmų, matosi toli ir plačiai, tai dar stipresnis pojūtis, kad esi tiesiai laukinėj gamtoj, be jokių užtvarų ar apsaugų. Žinoma, jokio tiesioginio pavojaus nėra, bet stovykloje galioja griežtos taisyklės – sutemus be palydos svečiams iš palapinės išeiti draudžiama. Dieną – jokių problemų, nebent netoliese būtų pastebėti liūtai ar kiti plėšrūnai, tada taisyklės pasikeistų.

008-IMG_4345

Palapinė – labai didelė ir beveik prabangi. Yra ir minkšta lova su baltais patalais, ir rašomasis staliukas, ir vonios kambarys beigi primityvi rūbų spinta. Karštas vanduo duše griežtai ribojamas – vandenį stovykla kasdien atsiveža nuo upės. Virš dušo kabinos pritaisytas nemažas kubilas, vakare jis pripildomas karšto vandens, kad po safario grįžę svečiai galėtų prieš vakarienę nusiplauti Afrikos dulkes. Jei vandenį naudoji taupiai ir nepamiršti užsukti krano, kol muiluojiesi, to kubilo visiškai užtenka dviems. Ryte karšto vandens nėra, tik šaltas iš krano (atsargos iš kito, mažesnio, kubilo) – bet nebūtų ir laiko dušui, nes rytiniai safariai prasideda labai anksti.

009-IMG_4343

010-IMG_3575

011-IMG_4340

012-IMG_3569

Geriamas vanduo, kaip ir maistas, į stovyklą atgabenamas lėktuvu iš Dar Es Salaam. Taigi turbūt elgiamės nelabai atsakingai, pusę buteliuko vandens paaukoję margaspalvių Afrikos paukščių maudynėms. Kita vertus, kam tada šalia palapinės padėtas išskobtas akmuo? Kaip ten bebūtų, paukščiukai baseiną atranda greitai, ir labai ilgai ir smagiai jame turškiasi.

013-IMGN5227

014-IMGN5229

Valandžiukę pailsime po kelionės ir sočių pietų (įjungus elektrinį ventiliatorių, palapinės viduje šiek tiek vėsiau negu lauke), o tada ruošiamės savo pirmajam safariui Ruahoje. Prieš popietinį safarį svečiai tradiciškai susirenka stovyklos bare, kur patiekiami gėrimai ir saldumynai. (Dėl gėrimų aš nesu tikra, ar tai tokia jau gera idėja, juk buše bet kur užsimanęs į tualetą nenueisi – bet kad jau visi ima tuos gėrimus, tai neatsilaikau ir aš.) Kaip jau minėjau, safariai šioje stovykloje vyksta grupėmis, bet jos labai nedidelės – keturų žmonių (vienas džipas dviems palapinėms). Su mumis kartu keliaus pagyvenusi vokiečių pora – Ulrich ir Christa. Kažkur jie mums jau matyti… matau, kad ir jie tą patį galvoja. Po kelių akimirkų susigaudome, kad prieš kelias dienas jau buvom susitikę lėktuve iš Selous į Mikumi, ir net keliais žodžiais tuomet persimetėme. Ulrich ir Christa apkeliavę pusę pasaulio, ilgus metus gyvenę Centrinėje Amerikoje, o dabar jau dešimt metų kaip pensijoje, ir abu vis dar labai mėgsta keliauti. Safaris jiems – jokia naujiena, visa Afrika išmaišyta, bet Ruahos parke jie pirmą kartą, kaip ir mes.

Lydimi mūsų gido Festo ir vairuotojo Daudi (jis dar tik mokosi būti gidu), pakuojamės į džipą ir važiuojam į parką. Ir vėl stebimės, kaip čia viskas kitaip nei Selous. Išdegusi auksaspalvė savana, dulkėti medžiai, išdžiūvusios upių vagos. Gyvūnų kol kas nedaug – tik antilopės ir babūnai. Bet netrukus pamatome klasikinį vaizdą – vienišą žirafą didžiulių baobabų fone, ir vėl padvelkia ta tikrąja Afrika, apie kurią svajojau dar vaikystėje.

015-IMG_3625

016-IMG_3590

Privažiuojame išdžiūvusią upės vagą. Tolumoje šmėžuoja dramblių siluetai, bet džipas net nestabteli, važiuoja toliau. Mes su vyru persimetam žvilgsniais – kaip čia dabar taip, negi šiame parke nebus galimybės iš arčiau pasižiūrėti į sutiktus gyvūnus, tik iš tolo į juos dairysimės? Netrukus paaiškėja, kad nerimavome be reikalo – tiesiog dramblių Ruahoje tiek daug, kad jų nereikia specialiai ieškoti, anksčiau ar vėliau (greičiausiai anksčiau) tikrai pavyks juos pamatyti iš labai arti.

Festo atidžiai dairosi – upės pakrantėse esančioje vandens duobėse saulei leidžiantis galima pamatyti įvairiausių gyvūnų. Deja, šįvakar visos duobės tuščios. Pagaliau mums pasiseka – vieniša liūtė ką tik atsigėrė ir grįžta į savaną, o tuo tarpu sutinka ir mums papozuoti.

017-IMGN4491

Netoliese po vešliu medžiu užkandžiauja žirafa. Kitoje pusėje ant baobabo kamieno tupi spalvingas driežas – agama.

019-IMG_3624

018-IMGN4485

Festo klausia, ar Selous matėme buivolus. Sakom, kad matėm, net du kartus. Jis vėl klausia, ar didelė kaimenė buvo. O taip, sakom, labai didelė, gal net penkiasdešimt buivolų. Festo tik mįslingai nusišypso. Suprantam, kodėl, kai privažiuojame pusiau išdžiūvusią Mwagusi upę. Pakrantėje – didžiulė buivolų kaimenė, gal keli šimtai, gal ir daugiau. Saulė jau arti laidos, ir buivolai eina prie upės atsigerti. Sustojam netoliese, buivolai smalsiai spokso į mus, mes į juos. Viskas aplink užlieta skaidria artėjančio saulėlydžio šviesa.

020-IMG_3665

021-IMGN4528

022-IMG_3651

Šiai vargšei buivolei nepasisekė – jos nugaroje yra žaizda, paukščiai nuolat iš jos renka erkutes ir neleidžia žaizdai užsitraukti. Festo sako, kad jos dienos suskaičiuotos – pamažu nusilps ir taps liūto grobiu.

023-IMGN4511

Ekskursiją pabaigiame su sundowner – saulėlydžio kokteiliu. Tai sena safario tradicija – saulei leidžiantis suvartoti po kokteiliuką gamtos prieglobstyje, prieš grįžtant į stovyklą. Jau visai prieš saulėlydį sustojam atviroje laukymėje netoli didžiulio baobabo. Prieš tai porą kartų apvažiuojam tą laukymę dideliu ratu, kad Festo ir Daudi galėtų įsitikinti, jog netoliese netyko koks nors nekviestas svečias. Kaip smagu išlipti iš džipo ir pramankštinti kojas po kelių valandų sėdėjimo! (Būti ne džipe – labai reta prabanga safario metu; iš jo galima išlipti tik su gido leidimu ir tik ypatingais atvejais – pusryčiams, sundowner kokteiliui arba jei užsimanai į tualetą. Pastaruoju atveju gidas išlipa pirmas, apžiūri teritoriją ir pasako, už kurio krūmo saugu pritūpti.) Sundowner pasirinkimas ribotas: alus, baltas ir raudonas vynas, arba džinas su toniku. Vyrai renkasi raudoną vyną, mudvi su Christa – baltą. Neskubėdami šnekučiuojamės, gurkšnojam vyną, klausomės Afrikos bušo vakarinės kakofonijos ir stebime pamažu už baobabo skęstančią saulę.

024-IMGN4566

Į stovyklą grįžtam jau sutemus. Po labai laukto karšto dušo – vakarienė po žvaigždėtu Afrikos dangum. Lauke vis dar šilta, bet karštis jau nuslūgęs, pučia lengvas vėjelis. Šešiems asmenims padengtas stalas stovi laukymėje tarp krūmokšnių, aplink prikabinėta žibalinių lempų. Už šviesos rato – gūdi Afrikos naktis, bet mes nesijaučiam nesaugūs. O ir kompanija labai puiki: kartu su mumis vakarieniauja Ulrich ir Christa, mūsų gidas Festo ir stovyklos viršininkė Sandy. Skanus maistas, puikus Pietų Afrikos vynas, įdomus pokalbis – nei nepastebim, kaip praeina trys valandos. Rytoj anksti keltis, taigi dešimtą skirstomės po palapines.

Kitas rytas, kaip jau įprasta, ankstyvas – pusę šešių į palapinę atkeliauja kavos padėklas, o šeštą valandą jau lipame į džipą. Dar tik brėkšta, gerokai žvarbu, bet šaltis mums nebaisus – esam šiltai apsitūloję, o džipe kiekvienam keleiviui dar padėta po minkštą vilnonį pledą. Po kokios valandos pateka saulė, pasidaro šilčiau.

025-IMGN4618

Per švelnios ryto šviesos užlietą bušą važiuojame ieškoti liūtų. Vakar kitos stovyklos gidai pastebėjo būrį maitvanagių, besisukiojančių vis apie tą pačią vietą, ir nuvažiavę patikrinti rado kelių liūtų kompaniją, ką tik nudobusią jauną, dar ne visai suaugusį dramblį. Tikriausiai tas drambliukas buvo paliegęs, sako Festo – atsiliko nuo būrio, o liūtams to ir tereikėjo. (Šiaip jau liūtai dramblių vengia, nes jie dideli ir jų daug, supykę gali daug žalos pridaryti, o jei aptinka be priežiūros paliktus liūtų jauniklius, tai tiesiog sutrypia juos.) Dabar liūtai bent porą dienų nesitrauks nuo karkaso, kol pasisotins ir iš grobio teliks tik oda ir kaulai su keliais mėsos gabaliukais – tada ateis šakalų ir maitvanagių eilė. Maitvanagiai jau laukia….

026-IMGN4634

O štai ir liūtas – kaip tik pusryčiauja. Šiek tiek nejauku stebėti tuos jo pusryčius ir klausytis galingais dantimis plėšomos odos ir mėsos, traiškomų kaulų ir sausgyslių garso. Tai mažiau graži laukinių gyvūnų stebėjimo pusė, viską sudėliojanti į savo vietas. Gamtoje nėra jokios romantikos – čia nuolat vyksta kova už būvį, ir nugali bei išlieka tik stipriausieji.

027-IMGN4680

028-IMGN4622

Netoliese sušnara krūmai, ir žolėje pasirodo liūtė. Neskubėdama pėdina link grobio, bet liūtui, matyt, nesinori dalintis pusryčiais, o gal paišdykauti sumanė – pašoka ir nusiveja liūtę į krūmus. Kas ten toliau vyksta, nematome. Maitvanagiai tuo tarpu mėgina pasinaudoti proga – sulekia prie karkaso ir jau ruošiasi lesti, bet staiga iš kažkur atsiranda kitas liūtas ir juos išvaiko. Tvarka turi būti!

029-IMGN4599

030-IMGN4627

031-IMGN4614

Labai piktas maitvanagis – nieko nuostabaus, juk šitaip be jokių ceremonijų buvo nuvytas nuo pusryčių stalo!

032-IMGN4674

O štai šakalas, panašu, jau seniai susitaikęs su savo vieta bušo hierarchijoje – cimpina galvelę nuleidęs ir kantriai laukia, kada gi ateis jo eilė papuotauti.

033-IMGN4678

Palikę liūtus ir jų pusryčius, važiuojam toliau. Šis rytas dosnus paukščiais – po balas braido dryžuotasnapis gandras…

034-IMG_3774

035-IMGN4639

…ant storos medžio šakos prieš saulę markstosi miela pasišiaušusi pelėdžiukė…

036-IMGN4658

…euforbijos viršūnėje tupi ryškiaspalvis lilac-breasted roller (Coracias caudatus, lietuviško vardo neradau).

037-IMG_3814

038-IMGN4691

Šalia dulkėtos kryžkelės – didžiulių akmenų sangrūda, po juos šmirinėja keisti lyg į žiurkes, lyg į voveres panašūs žvėriukai – hyrax. Šiaip jie gal ir simpatiški būtų, bet smirda nežmoniškai, tiesiog nosį riečia nuo to kvapo. Ilgai čia neužtrunkame. Festo dar papasakoja anekdotą apie turistų porą iš kitos stovyklos, kurie skundėsi, kad stovykla šiaip jau nebloga, bet aplink labai daug smirdančių žiurkių…

039-IMGN4696

Po kurio laiko randame atvirą aikštelę baobabų giraitėje ir sustojame pusryčių. Pusryčių stalą atstoja džipo kapotas, meniu paprastas – kava, arbata, sultys, bandelės, miusliai, bananai. Valgome stovėdami šalia džipo, bet patogumo trūkumu nesiskundžiame – viską atperka vaizdai aplink ir pats faktas, kad pusryčiaujame vidury bušo.

040-IMG_4318

Po pusryčių – nauja atrakcija: dramblių būrys, užkandžiaujantis medžių žieve pakelėje. Iš medžių jau nelabai kas ir belikę, jie tikrai nebeataugs, nebent malkoms betinkami. Festo sako, kad jo nuomone dramblių Ruahoje gerokai per daug, ir reikėtų kažkaip reguliuoti jų skaičių, nes jie jau baigia nuėsti baobabų žievę (šiuos medžius drambliai labiausiai mėgsta, ir jauni medeliai neatsigauna po tokio pasmaguriavimo, atsilaiko tik seni, jau giliai šaknis įleidę medžiai) ir jei taip bus ir toliau, tai Ruahos landšaftas pamažu pasikeis, liks tik tokie medžiai, kurių neliečia drambliai (pvz dygiosios akacijos), o kartu pasikeis ir fauna. Įdomi nuomonė, turint omeny, kad spaudoje ir internete pilna perspėjimų apie baigiančius išnykti Afrikos dramblius (brakonieriai juos medžioja dėl ilčių, kurios turi labai didelę paklausą Kinijoje – alternatyviosios medicinos preparatų gamybai).

041-IMG_3851

042-IMGN4731

043-IMGN4710

044-IMG_3860

Štai šitaip drambliai „skaptuoja“ baobabo kamieną. Miela ir juokinga stebėti, kaip mažylis drambliukas stengiasi imituoti mamos veiksmus.

045-IMG_3863

046-IMGN4734

O štai taip atrodo jau „apdorotas“ baobabas. Kaip jau minėjau, ne visi jie išgyvena po tokios procedūros.

047-IMG_3883

Pasisotinusi mama dramblė su jaunikliu palieka baobabų giraitę ir keliauja prie upės, prisijungti prie ten laukiančio didesnio dramblių būrio. „Mažylis“ dar nelabai drįsta leistis stačiu taku žemyn, tad mamai tenka jį švelniai pastūmėti straubliu.

048-IMG_3873

049-IMGN4742

050-IMGN4765

Kitoje upės pusėje sutinkame dar vieną dramblių šeimyną. Jie sustoję visai netoli kelio, ir nors iš pradžių sunerimsta mus pamatę, bet įsitikinę, kad mūsų džipas nekelia jiems jokio pavojaus, nurimsta ir toliau užsiima savo drambliškais reikalais. Jie taip neįtikėtinai arti! Girdžiu, kaip Christa šnabžda, kad per daugybę iki šiol patirtų safarių dar niekad nėra buvusi taip arti dramblių su mažyliais.

051-IMG_3919

Dramblių grupės viduryje – dar visai mažas drambliukas, jam vos kelios savaitės. Jį rūpestingai globoja visos grupės patelės, o mama žengia labai atsargiai, lėtai kilnodama didžiules kanopas, kad jos neužkliudytų papilvėje saugiai pasislėpusio mažylio.

052-IMGN4775

053-IMGN4776

054-IMGN4790

055-IMG_3924

056-IMG_3926

Staiga keliuku atskrieja atviras džipas, pilnas juodaodžių paauglių. Vairuotojas turėtų puikiai matyti ir mūsų džipą, stovintį prie pat kelio, ir dramblių grupę po medžiais, ir visai šalia kelio stovinčius dar kelis dramblius – bet džipas nei kiek nesumažina greičio, tik kelis kartus supypsi (tipo, traukitės visi iš kelio) ir pralekia pro šalį dulkių debesyje. Kėbule susėdę jaunuoliai permeta mus nedraugiškais žvilgsniais. Suirzę drambliai, garsiai trimituodami, pakniopstom lekia per kelią ir dingsta savanos krūmokšniuose. Festo sėdi suakmenėjusiu veidu ir lėtai purto galvą, lyg negalėtų patikėti tuo, ką matė. Į mūsų apstulbusius klausimus atsakinėja nenoriai. Džipo keleiviai – Ruahos parko reindžerių vaikai, parke jie akivaizdžiai jaučiasi kaip namie, bet tėvai jiems matyt neįskiepijo pagarbos laukiniams gyvūnams, kurių apsauga lyg ir turėtų būti jų tiesioginis darbas. Festo žada vakare paskambinti parko administracijai, bet sako nesitikintis, kad tai kažką pakeis.

057-IMG_3932

Privažiuojam labai gražią parko dalį – auksaspalves kalvas, apaugusias baobabų giraitėmis. Tarp baobabų ganosi zebrai, tolumoje šmėsčioja žirafos. Vėl pagalvoju, kad štai ji, „mano“ Afrika, visai visai tokia, kokią ją norėjau pamatyti!

058-IMG_3949

059-IMG_3963

060-IMG_3968

061-IMGN4800

Sutraška džipo racija – netoliese pastebėti gepardai. Visu greičiu lekiame ten. Pakelėje akacijos pavėsyje miega trys gepardai, ant kelio stovi džipas iš kitos stovyklos. Paaiškėja, kad Ulrich ir Christa pažįsta jo keleivius, ir prasideda įprastas tokiais atvejais mandagus pokalbis. Ulrich kalba taip garsiai, kad gepardai prabunda, pakelia galvas ir suklusę ima dairytis, kas čia triukšmauja. Christa tempia už rankovės įsismarkavusį vyrą, bet jau per vėlu – gepardai pakyla ir per aukštą žolę neskubėdami nulinguoja tolyn. Gerai, kad mes jau turėjome pasiruošę fotoaparatą, tai dar spėjome juos nufotografuoti.

062-IMGN4816

063-IMGN4817

064-IMGN4822

Ulrich, akivaizdžiai susinepatoginęs, ilgai atsiprašinėja, Christa jam tyliai atskaito ilgą moralą (žodžių nesuprantam, bet iš tono aišku, kad ne komplimentus dalija.) Nors iš tiesų jis mums beveik padarė paslaugą – tiesiai į fotoaparatą žvelgiančių gepardų nuotrauka juk daug įdomesnė nei miegančių. Gepardai tuo tarpu jau vėl sutūpę akacijos pavėsyje, tik dabar jau gerokai toliau nuo kelio, kur džipams važiuoti griežtai draudžiama.

065-IMGN4826

Po fiasko su gepardais grįžtame į stovyklą, pietų ir poilsio – karštuoju dienos metu ekskursijos nevyksta. Pavakare vėl važiuojame į parką. Kitokių ekskursijų šioje stovykloje (kaip ir daugumoje kitų Ruahos stovyklų) nėra, tik safaris džipu. Tiesa, teoriškai galima eiti į safarį pėsčiomis, bet tik su privaloma parko reindžerio palyda, o kadangi atsiliepimai apie reindžerius ir jų profesionalumą labai nekokie, dauguma stovyklų tiesiog neorganizuoja tokių ekskursijų.

066-IMGN4843

067-IMGN4884

Sustojam prie didžiulio pavėsingo kigelia medžio, labiau žinomo kaip dešramedis (sausage tree). Vardo kilmė paaiškėja, pamačius ant šakų kabančius vaisius. Nors man jie labiau primena cukinijas…

068-IMG_3994

069-IMG_3998

Medžio pavėsyje užkandžiauja impala antilopės ir babūnai. Ypač babūnai labai mėgsta dešramedžio vaisius – išlukštenus kietoka žieve padengtą “dešrą”, viduje yra daug gardaus minkštimo ir sėklų.

070-IMGN4849

071-IMG_4007

072-IMGN4853

073-IMGN4859

Pavalgius reikia pailsėti – arba pažaisti, priklausomai nuo amžiaus ir temperamento.

074-IMGN4862

075-IMGN4863

076-IMGN4861

077-IMGN4869

O mes dar porą valandų važinėjame duobėtais keliukais palei uolų sangrūdas, tikėdamiesi pamatyti leopardą – jie čia dažnai lankosi, ir dabar ant keliuko yra jų pėdsakų, bet taip ir nepavyksta nei vieno pamatyti. Užtai pamatome retai sutinkamą baikščią antilopę – klipspringer.

078-IMG_4030

079-IMGN4897

Už posūkio – dar vienas iki šiol nematytas Ruahos faunos atstovas, dik-dik antilopė. Tai pati mažiausioji iš visų antilopių, ne ką didesnė už akmenį, šalia kurio ji rupšnoja žolę. Ir užsimaskavusi puikiai, ne iškart ją ir pamatėme, net ir po to, kai Festo parodė, kur žiūrėti. O jūs ar matote antilopę pirmojoje iš šių dviejų nuotraukų?

080-IMG_4035

081-IMGN4907

Pabaigoje – tradicinis sundowner (vėl baltas vynas) baobabų ir saulėlydžio fone. Ir smalsi žirafa į kompaniją.

082-IMGN4909

083-IMG_4045

Stovykloje – vėl vakarienė po atviru dangum, tik stalas šįkart didesnis – prie mūsų prisijungia fotografų mėgėjų grupė iš Anglijos. Smagu su jais paplepėti apie keliones ir fotografiją, o ir stovyklos gidai turi ką papasakoti apie įvairius nuotykius safario metu. Vakaras ir vėl prabėga nepastebimai.

Kitą rytą į ekskursiją išsiruošiame tik su Festo – vokiečiai šįryt išvyksta, Daudi juos nuveš į aerodromą. Riedame per ryto saulės nušviestas baobabų ir akacijų giraites, stebime bundančią Afrikos gamtą.

084-IMGN4931

085-IMGN4940

086-IMGN4949

Leidžiantis į išdžiūvusios upės dugną, kelią pastoja trys gracijos – jos niekur neskuba, smalsiai mus apžiūrinėja ir kantriai pozuoja.

087-IMGN4951

088-IMGN4957

089-IMGN4960

Kiek toliau paupyje dūksta ir lenktyniauja begemotai – sausumoje jie labiau primena riebius paršiukus.

090-IMGN4987

091-IMGN4973

092-IMGN4975

093-IMGN4970

Little Serengeti – didžiulės erdvės, gelsva saulėje išdegusi savanos žolė, reti akacijų ir baobabų siluetai. Akivaizdu, kodėl ši parko dalis gavo tokį vardą. Čia mums pasiseka pamatyti dar vieną retą antilopę – oribi.

094-IMG_4106

095-IMGN4992

096-IMGN4989

Staiga Festo sustabdo džipą (šįryt jis ir gidas, ir vairuotojas – iki šiol vairuotojo darbas tekdavo gidui-mokiniui Daudi) ir išsitraukia žiūronus. Kiek pasidairęs, sako, kad tolumoje tarp medžių pastebėjo gepardą – o tada ryžtingai pasuka džipo vairą ir tiesiai per žolę nurūksta aukštyn į kalvas. Tiesą sakant, taip daryti negalima, ir jei mus pamatytų parko reindžeriai, tektų mokėti nemažą baudą. Bet Festo apėmusi „medžioklės“ karštinė, o mes irgi neketiname ginčytis ar moralizuoti – tik žemiau užsismaukiame skrybėles, kad vėjas nenuneštų, tvirčiau apglėbiame fotoaparatus, smarkiau įsikimbame į metalinius džipo rėmus ir bandom mėgautis bumpsinčiu važiavimu bekele, tiesiai per savaną. Netrukus pasiekiame siaurą dulkėtą keliuką ir sustojame laukti. Dabar jau ir mes matome tolumoje judantį margą siluetą. Štai ir jis – gražuolis gepardas, gal 8 metų patinas pačiame jėgų žydėjime.

097-IMGN5022

099-IMGN5034

100-IMGN5072

Gepardai man visada buvo gražiausi iš didžiųjų kačių, ir dabar negaliu patikėti, kad taip iš arti galiu matyti šį grakštų sutvėrimą, ir ne zoologijos sode, o laisvėje. Nenusakomas jausmas!

098-IMGN5050

Gepardas, matyt, alkanas, nes vis dairosi į tolumoje besiganančias impala antilopes. Galiausiai jis apsisprendžia ir lėta ristele leidžiasi į medžioklę. Bet pasiekęs kelią sustoja, šalia antilopių užmatęs nemažą būrį babūnų. Festo paaiškina, kad babūnai labai nekenčia gepardų (mat jie panašūs į leopardus, kurie kartais medžioja babūnų jauniklius) ir agresyviai visa grupe užpuola, jei tik gepardas per daug priartėja. Gepardai, kaip taisyklė, medžioja po vieną, o prieš babūnų būrį vienam neatsilaikyti. Medžioklė sugadinta – žvėris sustoja kelio pakraštyje ir tik ilgesingai dairosi į ramiai sau besiganančias antilopes.

101-IMG_4149

102-IMGN5075

Sužlugus medžioklės planams, gepardas prigula pasnausti šalikelėje (kaip kažkada sakė D‘Artanjano tarnas Planše, „kai miegi – pietauji“ – matyt, ir gepardai tai žino).

103-IMGN5096

104-IMGN5105

O dantys, dantys kokie! Bet nebijokite, jis tik žiovauja…

105-IMGN5102

Štai iš tokio atstumo galėjome stebėti šį gražuolį žvėrį.

106-IMG_4184

Paliekam gepardą ramiai snausti (nors kiek jam tos ramybės teks, nežinia – Festo racijos pagalba susisiekė su dviem kitais mūsų stovyklos džipais, ir fotografų būrys jau lekia čionai) ir važiuojam pusryčiauti. Sustojam didžiulio baobabo pavėsyje, su vaizdu į upę, kurioje turškiasi būrelis begemotų.

107-IMGN5126

108-IMGN5128

Po pusryčių vėl riedam per auksaspalvę savaną, smalsiai stebimi Mažojo Serengečio gyventojų.

109-IMG_4187

110-IMGN5130

111-IMGN5138

112-IMGN5163

Apsukę nedidelį ratą, grįžtame prie vietos, kur matėme gepardą. Jis tuo tarpu atėjo visai prie pat išdžiūvusios upės vagos ir vėl įtemptai stebi ten besiganančias impala antilopes. Jį savo ruožtu stebi būrys turistų – čia jau suvažiavo ir mūsų stovyklos džipai, ir dar keli iš kitos stovyklos. Sustojame ir mes. Gepardo beveik nesimato tarp aukštos žolės ir krūmokšnių, bet Festo mums sako, kad jis nusiteikęs medžioklei. Aš stebiu gepardą per žiūronus, vyras pasiima fotoaparatą – iš arčiau nufotografuoti antilopes.

113-IMGN5137

Ir staiga prasideda veiksmas! Gepardas palieka savo slėptuvę ir ilgais grakščiais šuoliais sparčiai artėja prie antilopių. Šios puola bėgti kiek įkabindamos, bet jau darosi akivaizdu, kad kažkuriai iš jų nepasiseks – gepardas greitesnis, be to, jis atlekia iš šono, strategiškai pasirinkęs puolimo kampą.

114-IMGN5146

Po kelių sekundžių gepardas jau bėga šalia antilopių (ieškokite jo apatiniame kairiajame nuotraukos kampe), dar po poros sekundžių – šoka ant artimiausios antilopės nugaros. Per žiūronus matau tik dulkių debesį, jame šmėsčioja antilopės ragai ir gepardo uodega. (Festo komentuoja, kad dabar gepardas bando uždusinti antilopę, iš apačios dantimis įsikibęs jai į kaklą.) Kova netrunka ilgai, netrukus viskas nurimsta, tik dulkės toje vietoje dar ilgai nesisklaido. Kitos antilopės nudundėjo tolyn, tik vieniša žirafa stypso tarp baobabų ir abejingai stebi šalia vykstančią dramą.

115-IMGN5151

Festo sako, kad gepardas dabar turės kuo greičiau pasisotinti, nes tuoj susirinks kiti plėšrūnai ir jam teks dalintis grobiu. Mes vis dar lengvai apsvaigę nuo adrenalino ir negalim patikėti, kad ką tik savo akimis matėme, kaip gepardas medžioja antilopę! Buvome, beje, vieninteliai mūsų stovykloje, užfiksavę šiuos vaizdus ne tik savo, bet ir fotoaparato atmintyje – iš kituose dviejuose džipuose buvusių fotografų klubo narių nei vienas nespėjo sureaguoti ir pastverti fotoaparato, taip greitai viskas įvyko.

Kupini įspūdžių, važiuojam atgal į stovyklą. Netrukus turime stabtelėti, nes kelią pastoja dvi gražuolės kudu antilopės.

116-IMGN5168

117-IMGN5178

118-IMGN5183

119-IMGN5188

Jau jau važiuosim tolyn, ir vėl stabt – pakrūmėje tupi dryžuotųjų mangustų šeimyna. Riki tiki čik… pamenat?

120-IMGN5203

Išvis, keliai čia toli gražu nepriklauso džipais važinėjantiems turistams, nors būtent jų patogumui buvo nutiesti. Be jokių skrupulų keliais naudojasi ir bušo gyventojai – ir trauktis iš kelio jie niekad neskuba. Išskyrus gal tik mangustėlius – pastarieji lekia taip greitai, kad tenka džiaugtis, jei pavyksta nufotografuoti.

121-IMGN5200

122-IMG_4208

123-IMG_4210

124-IMGN5161

Per pietus stovykloje fotografų klubas aikčioja ir stebisi, kad mums pavyko nufotografuoti medžioklę. Mes kukliai atsakome, kad nuotraukos bus tinkamos nebent asmeniniam albumui, bet širdyje tyliai džiaugiamės, kad mums pasisekė užfiksuoti tuos ypatingus momentus. O pavakare vėl važiuojame į leopardo „medžioklę“ – apsukam kelis ratus uolėtoje šių žvėrių pamėgtoje teritorijoje, bet leopardai ir vėl pateisina dėmesio nemėgstančių žvėrių vardą, ir randame tik įvairaus senumo jų pėdsakus kelio dulkėse.

Visgi ekskursija ne beprasmė – gauname progą pasigėrėti ne tik savanos vaizdais, bet ir ant akmens pozuojančia didžiaake klipspringer antilope.

125-IMG_4214

126-IMG_4218

127-IMGN5241

Jau beveik saulėlydžio fone mums pozuoja ir ragasnapis (African red-billed hornbill).

128-IMGN5237

Šį krūmą vietiniai vadina dantų šepetuku (toothbrush) – vėlgi nesunku atspėti, kodėl.

129-IMGN5242

Tradicinė vakarinės ekskursijos pabaiga – sundowner prie baobabo.

130-IMG_4223

Grįžę į stovyklą ir nusiplovę safario dulkes, įsitaisom prie kiekvieną vakarą užkuriamo laužo ir plepam apie viską ir apie nieką su stovyklos viršininke, simpatiškąja Sandy. Vakarieniausim šįvakar intymioje aplinkoje – mums padengtas staliukas dviems mažoje laukymėje, toliau nuo triukšmingo fotografų grupės stalo. Viskas labai romantiška – šiltas vakaras, žvaigždžių pilnas Afrikos dangus, jauki žibalinių lempų šviesa, skanus maistas, lengvas baltas Afrikos vynas… tik porąkart per visą vakarą aplanko mintis apie galbūt kažkur netoliese slankiojančius plėšrūnus. Tvorų čia juk nėra, aikštelė tarp krūmokšnių atvira iš visų pusių. Štai taip ji atrodo dieną.

131-IMG_4348

Naktį pabundu nuo garsų lauke – ten vaikšto kažkokie žvėrys. Nenoriu galvoti, kokie, ir vėl užmiegu. Ryte kavą atnešęs Daudi sako, kad ant takelio – hienos pėdsakai. Gerai, kad nors ne liūto…

Į paskutinį safarį Ruahoje išvažiuojam anksčiau nei įprastai, dar prieš šešias. Pakeliui pamatome naktinių mangustų būrį. Fotografuoti neįmanoma, bet stebėti juos labai smagu – verta buvo anksčiau keltis!

Per lėtai bundantį bušą vėl važiuojame į Mažąjį Serengetį. Pakilę į kalvą, pamatome magišką vaizdą – tekančios saulės fone per savaną lėtai ateina liūtas. Sakom viens kitam, kad neįmanoma įsivaizduoti geresnės dovanos vestuvių metinių proga. (Pasirodo, klydome – bet apie tai vėliau.)

132-IMGN5285_PS

133-IMG_4243

134-IMGN5295

Netoliese vandens duobėje troškulį malšina liūtė. Atsigėrusi patraukia per savaną tolyn (ne ta kryptimi, kur ką tik nuėjo liūtas karalius). Jai iš paskos ištikimai seka šakalas – gal tikisi pusryčių?

135-IMGN5330

136-IMGN5309

137-IMGN5342

Užsukam pažiūrėti, ar liūtai jau sudorojo dramblio karkasą. Liūtų nesimato, bet maitvanagiai vis dar kantriai laukia kelio dulkėse.

138-IMG_4292

Tuo tarpu šakalas (ne tas, kurį prieš tai matėme su liūte) jau pusryčiauja – matyt sugebėjo kažkaip nugvelbt skanų kasnelį.

139-IMGN5250

140-IMGN5255

Neskubėdami judam per ryto saulės užlietas savanos erdves. Aplink – stručiai, kudu, zebrai, žirafos, impalos… bet visi jau matyti, nupaveiksluoti, jau beveik įpratom, kad jie visada kažkur šalia. Šnekučiuojamės su Festo ir Daudi, apie gyvenimą Tanzanijoje, apie tai, kaip tampama prestižinės stovyklos gidu (Festo kukliai sako, kad jam tiesiog pasisekė, nes gerų gidų Afrikoje daug, o jis tiesiog pataikė atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir gauti rekomendaciją), paskui kalba pakrypsta apie masajų papročius. Daudi yra masajus, pernai jis vedė merginą iš savo kaimo ir prieš mėnesį jie susilaukė sūnaus. Festo pasakoja, kad Daudi turėjo merginą Dar es-Salaam mieste, jau ir pirštis jai ketino, o paskui sužinojo, kad tėvai jam surado nuotaką gimtajame kaime. Vaikinas nežinojo, ką daryti – ir mylimos merginos nenorėjo palikti, ir tėvams prieštarauti nedrįso (tuo atveju ne tik tėvai, bet ir visa gentis būtų nuo jo atsiribojusi, ir kelias namo jam būtų suvisam užkirstas). Pagaliau Daudi kreipėsi patarimo į vyresnį kolegą ir draugą – Festo. Patarimą jis gavo labai konkretų – neiti prieš tėvų valią, nes sunku bus gyventi su tokio sprendimo pasekmėmis. Meilė-seilė, kas žino, kiek ji truks, o šeima, giminė ir tradicijos – kur kas didesnė vertybė. Daudi patarimo paklausė, išsiskyrė su savąja meile ir vedė pagal tėvų norą. Dabar jis mums sako, kad iš pradžių buvo sunku, bet dabar jis esąs laimingas, ir su žmona gerai sutaria. Klausau ir nežinau, tikėti ar ne…

141-IMGN5354

142-IMG_4306

143-IMG_4310

Apie pusę devynių ryto vėl sutraška džipo racija – netoliese pastebėtas leopardas! Lekiam su vėjeliu, kiek tik leidžia duobėti parko keliai, ir po maždaug penkiolikos minučių pasiekiam tankius krūmokšnius prie upelio. Ten jau stovi pora džipų, pačios geriausios stebėjimo vietos užimtos, bet Daudi dar randa vietos taip pastatyti džipą, kad pro šakas galėtume gerai matyti krūmuose tupintį leopardą. Va dabar tai jau tikrai gavome karališką dovaną vestuvių metinėms!

144-IMGN5375

Na argi jis ne gražuolis? Minkštas purus kailiukas, gintaro spalvos akys, ir toks gerietis atrodo, ranka taip ir tiesiasi paglostyti… idiotiška mintis, žinoma, bet tikrai norėjosi.

145-IMGN5388

Kiek patupėjęs, leopardas nusprendžia persikelti kitur – gal tikisi, kad turistai jį paliks ramybėje? Bet ne, labai toli jis neina – kiek pašliaužęs, pritupia po kitu krūmu. Dabar dar geriau jį matome ir pašnibždom juokiamės, kad gal specialiai mums papozuoti atėjo?

146-IMGN5389

147-IMGN5404

Netrukus pasigirsta užvedamo džipo variklio garsas – viena iš anksčiau čia atvykusių grupių nusprendė, kad nieko įdomesnio nebepamatys. Leopardui tas garsas, matyt, nepatinka, nes jis apsisuka ir neria į krūmus. Galvojam, kad jau ir viskas, spektaklis baigtas – bet ne, leopardas prigula pakrūmėje kitame išdžiūvusio upelio krante. Jei nežinotum, kad jis ten yra, atsitiktinai tikrai nepamatytum.

148-IMGN5420

Ant šakos kiek toliau strikinėja kelios voverės. Festo sako, kad tų voverių leopardas kaip tik ir tykoja – jei vieną pagautų, būtų jam gardus kąsnelis priešpiečiams. O aš maniau, kad leopardai medžioja gerokai didesnius gyvūnus…

149-IMGN5409

Leopardo planus sujaukia iš nežinia kur atsiradusios kelios putpelės. Jos kol kas nemato su krūmais susiliejusio plėšrūno ir nerūpestingai strikinėja pirmyn-atgal, garsiai cypsėdamos. Leopardas irgi apsimeta, kad jų nemato, vienu tarpu net suvaidina miegantį, pasidėjęs galvą ant letenų, kad tik jos nepakeltų aliarmo ir neišbaidytų voverių. Bet viskas veltui – viena vištelė pagaliau kažką pamato ar pajunta, ir visos trys garsiai kudakuodamos nulekia tolyn. Joms iš paskos nuskuodžia ir voverės. Leopardo medžioklė sugadinta, ir pietų meniu jam turbūt teks keisti…

150-IMGN5426

151-IMGN5428

Per pusryčius baobabo pavėsyje šneka sukasi apie ką tik matytą leopardą. Festo švyti džiaugsmu ne mažiau nei mes, ir sako, kad mums tikrai pasisekė – pamatėm ir liūtą saulėtekio fone, ir medžiojantį gepardą, ir leopardą. Tik liūto jauniklių ir raganosių tetrūksta iki pilno komplekto – bet jei šįkart viską pamatytume, tai nebeliktų priežasties dar kartą čia grįžti, o tai juk būtų labai blogai? Visi juokiamės ir sutinkam, kad taip, jis visiškai teisus!

152-IMG_4189

Daugiau nieko ypatingesnio tą rytą nebepamatome, tik mangustėlių būrį dar sutinkame po dešramedžiu, jau pakeliui į stovyklą.

153-IMGN5455

154-IMGN5449

Grįžtame į stovyklą kiek anksčiau nei įprasta, vienuoliktą valandą. Po skanių priešpiečių ir nuoširdaus atsisveikinimo su Sandy, Festo ir Daudi, riedame į aerodromą. Veža mus vienas iš jaunesniųjų stovyklos vairuotojų – matyt, nelabai patyręs, nes važiuoja neįprastai lėtai, vienu momentu jau net imam spėlioti, ar bespėsim į lėktuvą. Bet nieko, spėjam, dar ir dešimt minučių palaukti tenka. Lygiai antrą popiet aštuonvietis Coastal Aviation lėktuvėlis pakyla į orą, kad nuskraidintų mus į Dar es Salaam, o iš ten – į Zanzibarą.

155-IMG_4350

156-IMG_4352

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>