Tanzanijos spalvos: Selous rezervatas


Kelionė, apie kurią šįkart noriu papasakoti, įvyko 2014-ųjų rugsėjį. Esu nebe naujokė kelionėse, bet šioji – ypatinga. Juk pirmąkart keliaujame į Afriką! Tą tikrąją, egzotiškąją Afriką, o ne į Egiptą, Maroką ar Tunisą, kuriuos su Afrika sieja daugiau geografija nei kultūra, landšaftas ar gyvūnija. Afrika, safaris, tropikų paplūdimys – viskas pirmąkart. Pasirodo, vis dar gali būti tų pirmų kartų, kad ir kiek kelionių jau turėtum savo prisiminimų skrynelėje.

Apie Afriką ir apie safarį aš svajojau jau seniai. Dvi mylimos vaikystės knygos – „Gimusi laisva“ ir „Serengetis neturi mirti“ pasėjo grūdą, iš kurio išaugo ši svajonė. Nenuostabu, kad pasirinkome būtent Tanzaniją – juk ten yra Serengetis! Bet paskui susigundėme toliau nuo pramintų takų esančiais pietų Tanzanijos parkais – juos sunkiau pasiekti, todėl ten daug mažiau lankytojų ir didesnė galimybė patirti tokį safarį, koks jis buvo kažkada, prieš prasidedant masiniam turizmui. Mums ši idėja pasirodė labai viliojanti, ir kai paaiškėjo, kad per dvi savaites niekaip nepavyks aplankyti tiek šiaurės, tiek pietų Tanzanijos parkų, po ilgų svarstymų visgi pasirinkome nuošalius parkus pietinėje šalies dalyje – Selous ir Ruaha. Kad nepabostų vien tik safaris, tarp šių dviejų parkų dar įterpėme poros dienų vizitą Udzungwa kalnuose, o pabaigėme kelionę tropikų rojuje – Zanzibaro saloje. Kelionę mums organizavo agentūra (privatus turas dviems).

Kaip ir visos tolimos kelionės, taip ir ši prasideda nuo ilgo skrydžio. Naktiniu reisu iš Amsterdamo pasiekiame Kenijos sostinę Nairobį ir anksti ryte persėdame į kitą lėktuvą, skrendantį į Dar es Salam. Tą rytą mums sekasi – sėdime „teisingoje“ lėktuvo pusėje ir galime grožėtis Kilimandžaro ugnikalniu iš paukščio skrydžio. (Pradiniuose planuose buvo šio kalno šturmas, bet po ilgų diskusijų šios idėjos atsisakėme – prisiminę patirtį Bolivijoje, pabijojome kalnų ligos 6 km aukštyje.)

001-DSCN0586

Imigracijos procedūra nedideliame Dar es Salam oro uoste užtrunka neilgai (vizas buvome pasidarę iš anksto), lagaminai irgi atkeliauja greitai. Atvykimo salėje mus pasitinka Coastal Aviation avialinijų atstovas, ir netrukus mažu autobusiuku važiuojame į kitą oro uosto terminalą, iš kurio vykdomi vietiniai skrydžiai. Už stiklinių terminalo sienų išsirikiavę mažučiai, kaip žaisliniai, dvylikaviečiai ir aštuonviečiai lėktuvėliai. Dauguma Pietų Tanzanijos nacionalinių parkų ir rezervatų yra taip toli nuo tankiai apgyventos pakrantės, kad vienintelis praktiškas būdas juos pasiekti – skristi lėktuvu. Parkuose įrengti primityvūs pakilimo takai (žolė arba žvyras, jokio asfalto), kuriuose be problemų gali nusileisti maži manevringi lėktuvėliai. Vienu iš tokių ir skrisime į Selous (tarti: Selu) medžioklės rezervatą. Lėktuvėlis tikrai nedidelis, viduje ankšta, vos gali prasisprausti tarp kėdžių. Gale prie durų dar yra šiek tiek vietos mažesnių gabaritų bagažui, o dideli lagaminai ir safario stovykloms skirti kroviniai keliauja lėktuvo „pilve“. Be mūsų, lėktuve dar keturi keleiviai. Pilotas jaunas, bet matyt ne pirmą ir ne trečią kartą skrendantis, nes visą skrydį iš termoso gurkšnoja kavą ir pildo kažkokius dokumentus. Skrendame gana žemai, dangus debesuotas, vietomis gerokai krato, bet mes labai susidomėję dairomės ir fotografuojam. Maždaug po valandos pasiekiame Selous. Apačioje driekiasi upių, ežerų ir miško peizažas – visai ne tokia Afrika, kokią tikėjausi pamatyti.

002-IMG_2297

003-IMG_2306

O štai ir pirmieji Afrikos gyvūnai – tiesa, iš taip aukštai tegalim tik žirafas atpažinti, bet safarį jau galima skelbti atidarytu.

004-IMG_2301

Leidžiantis lėktuvą gerokai pamėto ir pakrato – man beveik maišelio prireikia. Apsidžiaugiu, kai pagaliau lėktuviukas bumbsėdamas sustoja ant smėlėto pakilimo tako, ir drebančiom kojom skubu išlipti. Lauke pasitinka drėgnas karštis. Sveiki atvykę į Mtemere – vieną iš keleto Selous rezervato aerodromų.

005-IMG_2310

006-IMG_3368

Medžių pavėsyje laukia keli džipai. Mus pasitinka Impala stovyklos atstovas Manuelis, pasiūlo drėgną vėsų rankšluostėlį (tikras gėris tokiame karštyje) ir šaltų gėrimų (dar didesnis gėris). Džipas pusiau atviras – viršuje dengtas brezentu, o šonai atviri, kad patogiau būtų stebėti ir fotografuoti gyvūnus. Į Impala stovyklą važiuojame apie pusvalandį, per retus saulės išdegintus smėlėtus miškus, apaugusius akacijom ir visokiais dygliuotais krūmokšniais. Pakeliui sutinkame keletą impalą antilopių ir vieną žirafą. Kol kas toks įspūdis, kad gyvūnų čia mažai.

007-IMGN3030

Keletas žodžių apie Selu medžioklės rezervatą (Selous Game Reserve). Tai vienas didžiausių rezervatų ne tik Tanzanijoje, bet ir visoje Afrikoje: beveik 54 tūkst. kvadratinių kilometrų. Apie 90% rezervato teritorijos naudojama medžioklei. Ją organizuoja specializuotos firmos, yra griežtos kvotos, kiek ir kokių gyvūnų per sezoną galima sumedžioti, ir už tam tikrą (nemenką) sumą čia galima pasijausti „didvyriu“, sumedžiojus buivolą, liūtą ar netgi leopardą. Tik nedidelė rezervato dalis aplink Rufiji upę yra skirta foto „medžioklei“. Stovyklos čia vos kelios, turistų nedaug. Selous yra didelė gamtovaizdžio įvairovė: savana, akacijų miškeliai, upių ir ežerų tinklas su užpelkėjusiomis pakrantėmis ir užliejamomis pievomis. Gyvūnų čia ne tiek daug, kiek jų būtų galima pamatyti Serengetyje ar Ngorongoro krateryje Tanzanijos šiaurėje, tačiau Selous galima rasti visus didžiuosius Afrikos plėšrūnus, jau nekalbant apie žirafas, zebrus, antilopes bei smulkiąją fauną. Čia veisiasi ir gausybė paukščių rūšių. Be to, Selous – vienas iš labai nedaugelio parkų Tanzanijoje, kur organizuojami ne tik safariai džipu, bet ir ekskursijos pėsčiomis (su ginkluota parko reindžerio palyda).

Selous Impala Camp – nuošali stovykla, įsikūrusi Rufiji upės pakrantėje. Centre – atvira platforma ant polių, čia yra restoranas, baras ir bendra erdvė poilsiui. Šalia esančioje aikštelėje sustoja džipai, vežiojantys stovyklos svečius į ekskursijas. Centrinio žiedo pakraščiuose padėta pora rąstų – patogu ant jų pasilypėti, lipant į džipą.

008-IMG_3125

009-IMG_2339

Nemažoje stovyklos teritorijoje – viso labo aštuonios komfortabilios palapinės, stovinčios ant medinių platformų, su medinėmis grindimis, tikromis lovomis ir visais patogumais. Stovykla neaptverta, laukiniai žvėrys panorėję gali laisvai vaikščioti po jos teritoriją, todėl kiaurą parą čia budi jauni masajų kariai. Svečiams neleidžiama vieniems vaikščioti po stovyklos teritoriją – ar eitum valgyti, ar į ekskursiją, ar tiesiog sugalvotum aplink pasivaikščioti, tave būtinai turi lydėti masajus.

010-IMG_3124

Mus pasitikęs stovyklos viršininkas trumpai papasakoja, kokia čia tvarka, ir pakviečia masajų, kad palydėtų mus į palapinę. Ji stovi nuošaliai, kaip ir visos kitos palapinės – šioje stovykloje padaryta viskas, kad svečiai jaustųsi esantys laukinėje gamtoje. Žinoma, kiek tai leidžia saugumo taisyklės ir sveikas protas.

011-IMG_3336

012-IMG_2334

015-IMG_2335

016-IMG_2333

Palapinėje erdvu ir šviesu. Spalvingos užuolaidos slepia vonios kambarį su dviem praustuvais, už sienelės su veidrodžiais – dušo kabina ir tualetas. Yra ir tekantis vanduo (ribotais kiekiais, šildomas saulės energija), ir elektra (išjungiama naktį, tarp dešimtos ir šeštos).

013-IMG_2336

014-IMG_2337

Atsigaivinę po vėsiu dušu, einame pietauti. Pietūs solidūs: du patiekalai ir desertas. Mūsų staliuką aptarnauja draugiškas ir juokelių pilnas storuliukas Deividas, o mums beveik labiau rūpi vaizdai aplinkui negu maistas (nors jis labai skanus). Po pietų aš įsitaisau palapinės verandoje (čia labai karšta ir drėgna, tas drėgnas karštis tiesiog prie žemės lenkia), o vyras eina pasivaikščioti po stovyklą, lydimas masajaus. Po gero pusvalandžio grįžta žibančiom akim ir pasakoja ne tik matęs keletą spalvingų paukščių, bet ir sutikęs vietinę stovyklos žirafą – Bryan. Jam čia jau patinka!

017-IMGN2648

018-IMGN2641

Po poros valandų poilsio, saulei jau riedant vakarop, plaukiam į ekskursiją Rufidži upe. Nedideliame motoriniame laivelyje – tik mes, mūsų gidas Ezra ir „kapitonas“. Kitame laivelyje – šešių žmonių grupė, jie keliauja visi kartu, tai ir plaukia kartu. O mes mėgaujamės privačia ekskursija. Stovykla tik pusiau pilna, dėl to mums taip ir pasisekė, nes paprastai ekskursijos čia vyksta 4-6 žmonių grupėmis.

Iš pirmo žvilgsnio Rufiji – upė kaip upė, na tik krantai palmėm apaugę, o ne kokiais ten žilvičiais ar beržais. Bet netrukus suprantam, kad ir upė, ir apskritai gamta čia kitokia – ji pavojinga. Neišeisi šiaip sau pasivaikščioti į mišką, neįbrisi nerūpestingai į upę, net ir ranką per bortą į vandenį įmerkti labai ir labai nerekomenduojama. Upėje pilna begemotų – iš tolo jie atrodo kaip kupstai virš vandens, tik arčiau priplaukus pamatai, kad tie kupstai su ausim, nosim ir išsprogusiom akim. Jie tuoj pat panyra į vandenį, kai tik priartėjame, taigi nufotografuoti jų niekaip nepavyksta. O krokodilams turistai nerūpi, jie sau ramiai gastroliuoja pakrante, plaukioja netoli kranto ar šildosi saulutėje, demonstruodami įspūdingo dydžio dantų rinkinius.

019-IMG_2355

020-IMGN2698

021-IMGN2888

O mus labiausiai pribloškia ir nustebina paukščių gausa. Jų tiek daug, ir jie visi tokie spalvingi! Dar niekad nesu mačiusi tiek daug spalvotų plunksnuočių, gal tik zoologijos sode. Bet čia – visai kas kita, čia jie laisvi, natūralioje aplinkoje, ir stebėti juos be galo įdomu. Baltasis garnys, erelis žuvininkas, žaliasis tulžys (malachite kingfisher), geltonsnapis gandras, bitininkas, dar kitoks tulžys, ragasnapis (hornbill)… o to juodmargio paskutinėje nuotraukoje jau ir vardą pamiršau.

022-IMGN2730

025-IMGN2958

023-IMGN2773

024-IMGN2947

026-IMGN2785

027-IMGN2854

063-IMGN3430

028-IMGN2789

Ekskursija trunka beveik dvi valandas, bet plaukti tikrai nenuobodu, nes pakrantėse pilna įvairiausios faunos, tik spėk dairytis. Upėj burbuliuoja ir vandeniu taškosi begemotai, nuo vieno kranto mus budriai stebi vandeniniai ožiai (waterbuck), kitame krante ant storos šaknies šildosi varanas – nežinai, į kurią pusę žiūrėti, kad ko nepraleistum. (Žiūronai – būtinas safario atributas!)

029-IMGN2758

030-IMGN2683

Priplaukiame statų pakrantės skardį, visą išraustą apvaliomis olomis. Čia gyvena gražuoliai paukščiukai – bitininkai (bee-eaters). Stabtelim ir kurį laiką stebim jų spalvingą ir triukšmingą gyvenimą.

031-IMG_2343

032-IMG_2393

033-IMGN2832

034-IMGN2817

Pagaliau vienam begemotui nusibodo maudytis, išlipo pasiganyti pievelėje ir leidosi nufotografuojamas.

036-IMGN2923

035-IMGN2902

Ekskursijos pabaigoje mūsų laukia labai mielas siurprizas – gražiai padengtas staliukas dviems nuošalioje pakrantėje ir šampano butelis. Taip Selous stovykloje pasitinkami nauji svečiai, paaiškina Ezra. Įsitaisome patogiose brezentinėse kėdėse, gurkšnojame šampaną ir gėrimės Afrikos saulėlydžio spalvomis.

037-IMGN2931

038-IMG_2471

039-IMG_2455

040-IMGN2975

Į stovyklą grįžtame džipu, jau temstant. Po dušo šiek tiek pavakarojame verandoje. Palapinę supančioje aklinoje tropikų tamsoje po medžius karstosi ir klykauja bush babies – keistos išvaizdos naktiniai žvėriukai, kažkiek primenantys lemūrus. (Dorai jų pamatyti taip ir nepavyko, bet balsai, primenantys kūdikio verksmą, įsiminė ilgam.) Septintą vakaro – aperityvas prie laužo ir keturių patiekalų vakarienė po atviru dangum. Maisto man per daug, bet viskas labai skanu. Po vakarienės masajus palydi mus iki palapinės, ir netrukus jau saldžiai sapnuojame – diena buvo ilga. Vidury nakties prižadina bush babies klykavimas – pro tinklinius langus verandoje kabančios žibalinės lempos šviesoje puikiai matome mediniais platformos turėklais lakstančius jų siluetus. Nuo upės pusės aidi begemotų trimitavimas. Nerealus jausmas – būti taip arti laukinės gamtos. (Nesaugūs stovykloje nėkart nesijautėm, gal tik šioks toks nejaukumo jausmas kartais naktį sukirbėdavo.)

041-IMG_2479

Rytai safario stovykloje, kaip taisyklė, ankstyvi. Šeštą valandą mus pažadina masajus su kavos padėklu, o pusę septynių jau sėdime džipe, apsitūloję iki akių nuo ankstyvo ryto vėsos, ir riedame per bundantį bušą. Pakelėje pusryčiauja žirafos ir impala antilopės, prabėga būrelis Afrikos tapyrų, juokingai iškėlusių uodegas.

043-IMGN3003

044-IMG_2549

042-IMGN3006

Po medžiu strikinėja mėlynaausis varnėnas (blue-eyed glossy starling). Atrodo, lyg jis būtų nudažytas blizgančiais metaliniais dažais.

045-IMGN3050

Už poros valandų sustojame užpelkėjusioje ežero pakrantėje. Metas pusryčiams – laukinės gamtos apsuptyje, po didžiuliu medžiu. Ezra ir džipo vairuotojas, Kharidi, pirmiausia atidžiai apeina nemažą atvirą miško aikštelę ir tik įsitikinę, kad aplink nėra jokių nepageidaujamų lankytojų, leidžia mums išlipti iš džipo. Deja, oras mūsų šiandien nelepina – vidury pusryčių pradeda lyti, dideliais retais lašais. (Šiuo metu Selous turėtų būti sausasis sezonas, bet akivaizdu, kad gamta nesilaiko grafiko.) Savotiška romantika – gerti lietaus lašais pagardintą kavą Afrikos glūdumoje.

Papusryčiavę važiuojam toliau ir netrukus pamatome po palme prigulusį liūtą. Tai mūsų pirmasis liūtas Afrikoje ir, tiesą sakant, šis susitikimas nėra kažkuo labai įspūdingas – liūtas pakrūmėje, ir tiek. Bet vis dėlto – liūtas!

046-IMGN3071

047-IMGN3094

Mes liūtui pasirodėme dar labiau neįspūdingi nei jis mums – po kelių minučių mūsų spoksojimo jis tiesiog užmigo.

048-IMGN3102

Iš kitos keliuko pusės mus smalsiai stebi Afrikos tapyras (warthog), miškelio pakraščiu linguoja žirafų porelė. Ir kas sakė, kad čia mažai gyvūnų – nepraeina nei dešimties minučių, kad kokio nors naujo egzemplioriaus nepamatytume.

049-IMGN3126

050-IMGN3130

Kiek toliau, tankaus miško pakraštyje, aukštoje žolėje sėdi dvi liūtės – nebūtume jų pamatę, jei Ezra nebūtų parodęs. Jos išsiruošusios į medžioklę – kantriai laukia, kol lėtai pamiške judantis zebrų būrelis prieis pakankamai arti, kad būtų galima pulti. Laukia liūtės, laukiam ir mes, apsiginklavę žiūronais. Vėjo kryptis palanki liūtėms, zebrai vis artėja, kol pagaliau atsiranda visai šalia žolėje pasislėpusių liūčių. Jos puola, bet nesėkmingai – arčiausiai buvęs zebras per plauką išsisuka ir šuoliais nulekia tolyn. Visas zebrų būrelis atsitraukia per saugų atstumą ir dabar jau budriai stebi liūtes. Jos nebesislepia – nebėra prasmės.

051-IMGN3189

Po pusvalandžio, apvažiavę lanką aplink ežerą, randame abi liūtes beveik toje pačioje vietoje – dabar jau galime privažiuoti arčiau, nes jos nebemedžioja. (Selous rezervate, skirtingai nei daugumoje Tanzanijos nacionalinių parkų, galima nukrypti nuo oficialių keliukų ir važiuoti nepramintais takais tiesiai per bušą, bet ir čia galioja griežtos taisyklės – pvz. neleidžiama trikdyti medžiojančių žvėrių, būtina laikytis didelio atstumo, kad jie nejustų žmogaus buvimo šalia.) Viena liūtė, matyt, labai pavargo nesėkmingos medžioklės metu, nes prigulė nusnūsti. Kita dar turi vilčių kažką susimedžioti – o gal tiesiog ieško patogesnės vietos numigti…

052-IMGN3210

053-IMGN3239

Daugiau tą rytą beveik nieko įdomesnio nepamatome, tik žirafų ir antilopių – nors vežimu vežk. Jau visai netoli stovyklos dar sutinkame nemažą gnu antilopių (wildebeest) kaimenę, o kiek vėliau dar didesnę – buivolų.

054-IMGN3277

055-IMGN3288

056-IMGN3306

Grįžus į stovyklą, laukia dušas, pietūs ir poros valandų poilsis verandoje. Vėlyvą popietę vėl pajudame iš stovyklos. Grįšime tik rytoj. Šįvakar mūsų laukia ypatingas nuotykis – nakvynė paprastoje turistinėje palapinėje vidury bušo, laukinėje gamtoje, ant ežero kranto. Angliškai tai vadinasi fly camping.

Pakeliui mums labai pasiseka – pamatome labai gražų ir labai retą paukštį, nykštukinį tulžį (pygmy kingfisher). Ezra sakė, kad šį paukštį jis mato gal kartą per porą mėnesių. Paukščiukas kaip tik užkandžiauja – skanaus!

057-IMGN3332

Visai šalia – dar vienas siurprizas, tapyrų šeimynėlė su vos kelių savaičių amžiaus jaunikliais. Laikomės nemažo atstumo – kas žino, kas šaus į galvą mamai tapyrei, jei jai pasirodys, kad mažyliams gresia pavojus. Abu tėveliai viena akim atidžiai mus stebi, o mažyliams žmonės dar nerūpi, jie ir savų reikalų turi pakankamai.

058-IMGN3375

059-IMGN3365

Netrukus sutinkame dar vieną naują Afrikos faunos egzempliorių – medžio paunksmėje snaudžiančią dėmėtąją hieną. Bjaurūs padarai – hienos, bet šita man visai simpatiška pasirodė, tokia beveik gerietė.

060-IMGN3408

061-IMGN3412

Bet tai dar ne viskas – aštri Ezros akis pro lapus pamato medžio kamieno oloje tūnantį hienos jauniklį. Va šitas tai tikrai simpatukas – tik akys tokios jau liūdnos… O mama turbūt specialiai nuėjo šalin, tikėdamasi, kad seksim jai iš paskos ir nepamatysim mažylio.

062-IMGN3417

Kiek toliau aptinkame išdykaujančių babūnų būrelį. Juos stebėti mums niekad nepabosta – jie tokie juokingi!

064-IMGN3448

065-IMGN3456

Tuo tarpu ir lietus vėl nulyja, o paskui virš bušo iškyla didžiulė dviguba vaivorykštė.

066-IMG_2795

Jau netoli saulėlydžio pasiekiame fly camp – primityvią stovyklą nemažo ežero pakrantėje. Mūsų pasitikti išeina visas stovyklos personalas – virėjas, padavėjas, reindžeris ir stovyklos viršininkas (pasirodo, net ir tokiai mažai stovyklai jis reikalingas). Keturi žmonės, plius mus lydintis gidas ir vairuotojas – oho, labai jau poniškas gausis tas stovyklavimas laukinėje gamtoje! Bet ir čia padaryta viskas, kad svečiai pasijustų esantys vieni su gamta – nuo mūsų palapinės visiškai nesimato nei personalo palapinių, nei pašiūrės, kurioje yra virtuvė. Tik miškas ir ežeras šalia. Dušas ir tualetas – mažoje aikštelėje kiek toliau nuo palapinės. Brezentu aptrauktos būdelės su užtrauktuku užsegamom durim. Nuo palapinės iki tualeto – gal 20 žingsnių. Ezra griežtai prisako, tamsoje susiruošus į tualetą, pasiimti su savim prožektorių ir iš palapinės išeiti tik prieš tai prožektorium apšvietus aplinkinius krūmus ir įsitikinus, kad ten netūno joks mielas žvėrelis. Tyliai sau galvoju, kad jau aš tai naktį tikrai niekur iš palapinės neisiu!

067-IMG_2813

Kol mes dėliojamės savo negausius daiktus, Ezra pakrantėje sukuria laužą, prie kurio ir įsitaisom su vyno taure. Ežeras atrodo toks ramus ir beveik idiliškas – vis turiu sau priminti, kad jame pilna krokodilų ir netgi per daug arti prieiti prie vandens yra pavojinga. Kokia keista ta Afrika, kur gamta visai žmogaus neprijaukinta ir joje knibždėte knibžda įvairiausių plėšrūnų.

068-IMG_2809

Vakarieniaujame toje pačioje laukymėje prie ežero, erdvioje palapinėje, prie stalo su balta staltiese, gražiais indais, įrankiais ir taurėmis. Pagalvoju, kad man beveik labiau būtų patikusi vakarienė prie laužo, bet jie juk stengiasi, o ir vakarienė skani. Ezra vakarieniauja su mumis, įsikalbam, ir labai maloniai praleidžiam vakarą. Miegoti einam anksti, bet dar kurį laiką negalim užmigti. Už didžiulių tinklinių langų garsiai šlama vėjo judinami žemų palmių lapai, ežere trimituoja begemotai, uodegom per vandenį pliaukši žvejojantys krokodilai, klykauja kažkoks paukštis, iš toliau sklinda dar visokie keisti garsai. Bet mums palapinėje nebaisu – laukiniai žvėrys ne tokie kvaili, kad be reikalo lįstų ten, kur yra žmonių, grobio plėšrūnam buše ir be mūsų užtenka, o kitoje palmių sąžalyno pusėje yra reindžerio palapinė, ir jis turi šautuvą. Su tokiom raminančiom mintim ir užmiegam. Vidury nakties aš, žinoma, užsimanau į tualetą! Prižadinu vyrą, prasegam palapinę, abu šviečiam prožektoriais į visas puses, paskui aš vos ne bėgte bėgu iki tualeto būdelės, greitai greitai atsegu užtrauktuką, lendu vidun ir dar greičiau vėl jį užsegu. Viduje jaučiuosi saugi, bet kai reikia išeiti, vėl širdis kulnuose, vėl žibinu prožektorium į visas puses. Sėkmingai grįžtu į palapinę ir labai patenkinta savo drąsa vėl užmiegu.

Pabundu šeštą ryto nuo šviežiai užpiltos kavos kvapo ir nedrąsaus „Hello?“. Neryškioje Afrikos priešaušrio šviesoje matau prie palapinės stovintį stovyklos virėją su padėklu rankoje – kava ir sausainiai. Ropščiuosi iš palapinės, įsitaisau kėdutėje su vaizdu į ežerą ir neskubėdama geriu kavą. Aplink beveik tylu – naktinėjantys bušo gyventojai, matyt, jau miega, o kiti dar tik budinasi. Rytas Afrikoje, prie laukinio ežero, su kavos puodeliu rankoje… gyvenimas yra gražus!

068-IMG_2820

Bet ilgai medituoti nėra kada – šįryt mūsų laukia safaris pėsčiomis (Selous rezervatas yra viena iš nedaugelio vietų Tanzanijoje, kur tokios ekskursijos yra leidžiamos). Einam keturiese – mudu, Ezra ir rezervato reindžeris, ginkluotas labai rimtai atrodančiu užtaisytu šautuvu. Gaunam instrukcijas, kaip elgtis, jei kiltų nors menkiausias pavojus (aišku, dabar aš jau pamiršau, ką tokiu atveju reikėtų daryti) ir neskubiai, stengdamiesi nekelti per daug triukšmo, einam per tamsų mišką. Reindžeris eina vos atsilikęs, vis dairydamasis aplink. Kad tai ne tuščias atsargumas ir kad šis miškas nėra toks idiliškas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, nuolat primena ant žemės besimėtantys saulės ir vėjo nubalinti įvairių gyvūnų kaulai.

069-IMG_2859

070-IMG_2858

Čia štai žirafos liekanos. Ezra pademonstruoja, kokie dideli yra šie gyvūnai, iš paskirų kaulų surinkdamas žirafos koją.

071-IMG_2928

Pasivaikščiojimas trunka apie pusantros valandos. Einam lėtai, rendžeris atidžiai dairosi aplink, kartais gestu liepia mums sustoti, vėl dairosi, klausosi. Ezra mums rodo įvairių žvėrių paliktus pėdsakus, pasakoja apie jų gyvenimo būdą, apie tai, kaip atskirti, į kurią pusę žvėris nuėjo. Vienoje vietoje pamatome leopardo pėdsakus – po ilgos konsultacijos Ezra ir reindžeris nusprendžia, kad jie tikriausiai užvakarykščiai. Porąkart apsisukam ir grįžtam, kai priekyje pasigirsta begemotų laužomų pakrantės krūmų garsas. Gyvūnų sutinkam nedaug – kelis babūnus, žirafos jauniklį, begemotę su begemotuku ežero pakrantėje. Bet toks ir nėra šio pasivaikščiojimo tikslas – kuo daugiau gyvūnų pamatyti. Tiesiog, pėsčiomis eidamas per bušą, kitaip nei sėdėdamas džipe, pajunti ir patiri kad ir mažą dalelę tos tikrosios, pavojų pilnos, laukinės Afrikos gamtos. Ir vėl darosi keista pagalvojus, kokia prijaukinta yra mūsų gamta Europoje – vaikštom po miškus, stovyklaujam, maudomės ežeruose… Afrikoje turbūt niekas neina šiaip sau pasivaikščioti į mišką.

072-IMGN3483

073-IMGN3506

Grįžus į stovyklą, mūsų jau laukia pusryčiai ežero pakrantėje. Po pusryčių pakuojamės, atsisveikinam su stovyklos personalu (jie vėl visi eilute išsirikiuoja prie džipo, plačiai šypsosi ir vis mojuoja mums, kai džipas jau bumpsi smėlėtu keliuku tolyn) ir vėl važiuojame upių ir ežerų pakrantėmis, spėliodami, ką šiandien įdomesnio pamatysim. Ilgai laukti netenka – netoliese troškulį malšina žirafa. Jos tokios grakščios, žirafos – ilgakojės, ilgakaklės, dailios siūbuojančios eisenos. Bet norint atsigerti, joms tenka labai negrakščiai ir nepatogiai išsižergti, kad galėtų pasiekti vandenį, o paskui vėl atsistoti – tai užtrunka kelias ar net keliolika sekundžių, ir būtent tokiose situacijose, kai malšina troškulį, žirafos yra labiausiai pažeidžiamos, todėl vietą atsigerti jos renkasi labai apdairiai, kad nebūtų užpultos iš pasalų.

074-IMGN3558

Kažkur savo reikalais skuba didžioji kudu antilopė. Šiaip jau nemenko dydžio žvėris, bet šalia žirafos ji atrodo nykštukė.

075-IMGN3620

076-IMGN3591

Upelyje šalia ežero braidžioja begemotas. Išlipa į krantą, užkanda žolytės ir vėl lenda į vandenį kitoje pievos pusėje, lydimas baltųjų garnių būrelio. Begemotai tokie juokingi, kai išlipa iš vandens – nei tai karvutė, nei tai paršiukas, lėti ir netikę. Vandenyje jie visai kitokie, greiti ir vikrūs, nepaisant didžiulės kūno masės.

077-IMG_2899

078-IMGN3641

079-IMGN3651

Važiuojant pro Siwandu ežerą, Ezra pastebi medžio viršūnėje tupinčius maitvanagius. Dar keli suka ratus danguje. Tai reiškia, kad netoliese yra grobio, ir maitvanagiai laukia, kol pasisotins plėšrūnai, o tada jau jiems atiteks likučiai. Apsukam kelis ratus aplink, Ezra radijo pagalba susisiekia su kitais gidais, bet šįkart taip ir lieka neaišku, kur tas grobis galėtų būti. Maitvanagiai ir toliau suka ratus virš tankių krūmų, pakrantės seklumoje drybso begemotas (ruda dėmė antrosios nuotraukos viduryje), kiek toliau žuvauja skėtinė gervė (umbrella heron). Apgaulinga bušo ramybė.

084-IMG_2965

080-IMG_2952

081-IMGN3689

Privažiuojam vieną iš Selous aerodromų. Pakilimo takas tuščias, tik žirafos žirglioja sau per jį neskubėdamos. Kai kyla ir leidžiasi lėktuvai, jos irgi nelabai skuba, pripratę, matyt. O visai šalia pakilimo tako po medžiu sėdi susimąstęs babūnas. Giminės vyresnysis, sako Ezra.

082-IMGN3695

083-IMGN3786

Netrukus vėl įvažiuojam į tankų mišką. Šalikelėje po palmių šakas karstosi žaliosios markatos (vervet monkeys). Sustojam ir laukiam, kaip toliau vystysis veiksmas. Mums pasiseka – viena markata su mažyliu įsitaiso ant šakos gana netoli nuo džipo. Dar kelios kitos laksto po medžius visai šalia. Nenusakomas jausmas, kai stebi jas laisvėje, jų natūralioje aplinkoje – jokiame, net pačiame geriausiame, zooparke to nepatirsi. Šios mielos beždžionėlės ir galimybė jas stebėti man kol kas yra pats stipriausias kelionės įspūdis. Toks stiprus, kad net ašaros akyse tvenkiasi – pati nustembu dėl tokios savo reakcijos.

085-IMG_2973

086-IMGN3746

087-IMGN3770

088-IMGN3777

089-IMGN3784

Visą kelią atgal į Impala stovyklą dalijamės įspūdžiais apie markatas – Ezros entuziazmas nei kiek nenusileidžia mūsiškiam! Pasisekė mums su gidu – jis ne tik viską žino apie Selous florą ir fauną (vaikščiojanti enciklopedija, pasak stovyklos viršininko), bet džiaugiasi kiekvienu gyvūnu, lyg pats pirmąkart jį matytų, nors gidu dirba jau dešimt metų.

Stovykloje – ta pati dienotvarkė, pietūs (maisto vėl per daug, bet viskas labai skanu, tai kaipgi nesuvalgysi?) ir pora valandų poilsio. Lauke tuo tarpu smarkiai nulyja, bet kai sėdi dengtoje palapinės verandoje ant medinės platformos, tas lietus nebaisus, smagu jį stebėti. Tik drėgmė dar labiau padidėja, o ir taip jau buvo labai drėgna.

Ketvirtą popiet išsiruošiam į dar vieną boat safari, arba paprastai tariant, paplaukiojimą Rufiji upe. (Veikla tokiose stovyklose nelabai įvairi – safaris džipu, safaris laiveliu, jei parke yra upių, ir galbūt safaris pėsčiomis, jei esate, pvz., Selous. Skiriasi tik pamatyti gyvūnai.) Dangus pilnas žemų storų debesų, dar ir lietaus šiek tiek gaunam, bet laivelis turi stogą, tai tik šiek tiek sušlampam. Netrukus tolimajame krante Ezra pastebi dramblių kaimenę. Dramblių Selous dar nebuvome matę, taigi labai nudžiungame ir plaukiame arčiau.

090-IMG_2991

Drambliai ieško vietos, kur perplaukti upę. Jie žino tam tinkamiausias vietas, kur upė seklesnė, tik ne visada iškart jas randa. Ir šįkart jie kiek paklaidžioja, keliskart vedlys brenda į upę ir vėl grįžta į krantą, kol pagaliau atranda brastą ir tada jau visi, dideli ir maži, drambliai iš pradžių brenda, o paskui plaukia per upę.

091-IMG_2999

092-IMGN3847

093-IMGN3877

Kai paskutinis kaimenės narys dingsta pakrantės krūmuose, mes plaukiam toliau. Pakrantėse knibžda paukščių, bet šviesa labai prasta, ir beveik visi paukščiai jau anksčiau matyti, taigi padedame į šalį fotoaparatus ir tik stebime paukščius per žiūronus. Kol priplaukiame dar vieną upės vingį ir krante užmatome dvi dramblių grupes. Sustabdome laivelį netoli kranto ir ilgokai stebime dramblių žaidimus.

094-IMGN3938

095-IMGN3946

096-IMGN3956

097-IMGN3976

098-IMGN3998

Mes stebime dramblius, begemotai stebi mus…

099-IMGN4005

Labai patenkinti, kad pasisekė pamatyti tiek dramblių (ir taip iš arti!), plaukiam atgal, mėgaudamiesi Afrikos vakaro ramybe ir puikiu saulėlydžiu virš Rufiji upės.

100-IMG_3102

Kitą rytą galime kiek ilgiau pamiegoti – kavą į palapinę mums atneša „tik“ pusę septynių. Išėjusi iš palapinės, matau, kad turim svečių – užsuko pasilabinti vietinė žirafa, Bryan. Pažiūri smalsiai, galvą pakreipus, ir nužirglioja kažkur savo reikalais.

101-IMG_3116

102-IMG_2489

Pusryčiai – septintą, lauke jau beveik šilta. Smagu pusryčiauti gryname ore, klausantis bundančios upės garsų.

103-IMG_3121

Pusę aštuonių išvažiuojame į dar vieną „medžioklę“, šįkart visai dienai, net pietų į stovyklą negrįšime, pietausime kur nors buše. Šios dienos tikslas – pamatyti leopardą, bet ar mums pasiseks, niekas nežino. O kol kas, kur tik pasisuksi, aplink pusryčiauja nuolatiniai Selous gyventojai.

104-IMGN4023

105-IMGN4028

106-IMGN4030

107-IMGN4049

108-IMGN4069

Netrukus aptinkame didelę babūnų grupę ir turime progą susipažinti su babūnų jauniklių keliavimo ypatumais. Ką tik gimę jaunikliai nešiojami po pilvu, tvirtai įsitvėrę į mamos gaurus, o po kelių savaičių, jau kiek paaugę ir sustiprėję, keliauja mamai ant nugaros – taip įdomiau, ir pasaulio daugiau pamatyti galima.

109-IMGN4077

110-IMGN4074

Laukymėje santykius aiškinasi du vandeniniai ožiai (waterbuck) – kariauja dėl teritorijos (o gal dėl patelės, kas ten juos supaisys, sako Ezra). Kova trunka neilgai, ir netrukus vienas patinas paspaudęs uodegą nulekia tolyn. Nugalėtojui – ramybė iki kito karto.

111-IMGN4086

112-IMGN4087

113-IMGN4084

Žaliosios markatos, babūnai, impala antilopės – kasdieniai mūsų palydovai Selous.

114-IMGN4100

115-IMGN4114

116-IMGN4120

117-IMGN4131

Sutraška džipo radijas – netoliese pastebėti liūtai su šviežiu grobiu. Važiuojam! Kai pasiekiam liūtus, šalia jų stovi dar vienas džipas. (Jei būtume kur nors Serengetyje, džipų prie tokio vaizdelio susirinktų bent 20, jei ne daugiau. Selous per dieną paprastai sutikdavome vos vieną kitą džipą, dažniausiai būdavom vieni ir galėjom mėgautis iliuzija, kad parkas yra tik mūsų.) Trys liūtai, du patinai ir patelė, išdrikę miega šalia dar šviežio buivolo karkaso – matyt, jau pavalgę. Netoliese ant krūmo kantriai tupi maitvanagių būrys, bet jiems dar teks ilgokai palaukti, sako Ezra, gal net iki rytdienos.

118-IMG_3194

Liūtų miegas ilgai netrunka. Pirmas prabunda grupės lyderis. Jis sotus, numigęs, dabar jam norisi paišdykauti. O mes, nekuklūs paparaciai, be skrupulų fotografuojam. (Nors, prisipažinsiu, vienu momentu pasijutau kiek nepatogiai, sutikusi nebylaus priekaišto pilną liūtės žvilgsnį.)

119-IMG_3179

120-IMG_3180

121-IMGN4154

122-IMGN4155

123-IMGN4159

Liūtas karalius. Jo pasaulyje šiuo metu viskas yra taip, kaip turi būti.

124-IMGN4170

Mes judam toliau. Keliukai vietomis „pagerinti“. Pakeliui – smalsios žirafos, baikščios putpelės, flegmatiškos gnu antilopės, greituoliai mangustai, kurių niekaip neprisitaikom nufotografuoti, gausybė vandens paukščių Manze ežero pakrantėje. Tik leopardo nei kvapo, nei ženklo, o juk jo ieškodami šiandien ir blaškomės po Selous.

125-IMG_3260

126-IMGN4203

127-IMGN4193

128-IMGN4229

129-IMG_3231

130-IMGN4214

Pietų sustojame atviroje plynaukštėje, po didžiuliu terminalia medžiu. Džipo bagažinėje telpa ir sulankstomas staliukas, ir kėdutės, ir gausybė visokiausio maisto. Po medžiu nekaršta, tad pavalgę dar šiek tiek pasėdim – kas snaudžia, kas po apylinkes dairosi. Netoliese auga didžiulis baobabas, kitoje pusėje tarp akacijų linguoja vieniša žirafa. Šią ramybės valandėlę vėl staiga užplūsta suvokimas, kad tikrai esu Afrikoje…

131-IMG_3243

132-IMG_3254

133-IMG_3251

Važiuojam toliau, nardom po krūmynus (leopardų mėgstamas vietas), Ezra porąkart aptinka gana šviežius pėdsakus, bet leopardą sutikti šiandien mums nelemta. Užtai galim iš arti pasidžiaugti spalvingais Selous paukščiais.

134-IMGN4246

135-IMGN4314

Galiausiai grįžtam prie liūtų ir buivolo – ką gali žinoti, gal ten vėl kas nors įdomaus vyksta, sako Ezra. Hmmm… jie ir vėl išdykauja, tie liūtai!

136-IMGN4258

137-IMGN4261

Nors liūtei, atrodo, svarbiau yra pamiegoti – liūtas vos spėjo pasitraukti, o ji jau bac ir guli visom keturiom letenom į viršų (tik katės ir moka tokia poza miegoti!)

138-IMGN4267

139-IMGN4270

Liūtas gi užsiėmęs – jam nuolat tenka sekti šalia tupinčius maitvanagius, kad nelįstų prie grobio. Kelis kartus jis nuveja įsibrovėlius, bet jie atkaklūs, bando laimę vėl ir vėl.

140-IMGN4273

141-IMGN4291

Jau temstant patraukiam atgal į stovyklą taip ir neradę leopardo, bet nesijaučiam dieną praleidę tuščiai – juk tiek visko pamatėm ir patyrėm! Pakeliui dar kartelį smagiai nulyja, o mes pusiau atviram džipe, taigi šiek tiek sušlampam, bet nieko – išdžiūsim.

142-IMG_3310

Grįžę į stovyklą, pirmiausia skubam į dušą. Karšto vandens čia būna tik vakarais (dieną – drungnas, jei saulė jau būną spėjusi jį įšildyti), ir tik ribotais kiekiais, tiek, kiek telpa į didelį katilą, kabantį už palapinės – jį kas rytą pripildo stovyklos personalas. Paskui – jau įprasti vakaro ritualai: pasėdim verandoje, pasiklausom bush babies klyksmų, pasimėgaujam vyno taure atvirame stovyklos bare, neskubėdami suvartojam keturių patiekalų vakarienę (turėklais atlėkęs bush baby pavogė bandelę nuo gretimo staliuko, bet į mūsų stalą niekas nesikėsina), dar šiek tiek pavakarojam, kol galiausiai žibintu nešino masajaus lydimi grįžtam į savo palapinę ir krentam miegoti.

Vidury nakties aš pabundu nuo šakų traškėjimo ir šlamštimo visai šalia palapinės. Kurį laiką guliu klausydamasi, paskui pažadinu vyrą, dabar jau klausomės abu. Galiausiai išeinam į verandą ir žibintuvėliu pašviečiam aplink. Spėjam pamatyti krūmuose link upės dingstantį siluetą. Panašu į begemotą. (Ryte paklausėm Ezros, jis patvirtino – taip, greičiausiai tai buvo Andrea, vietinė begemotė, gyvenanti stovyklos pakraštyje.)

Paskutinis mūsų rytas Selous (trys dienos čia prabėgo neįtikėtinai greitai) – ir vėl gana vėlyvas, padėklas su kava atkeliauja tik pusę septynių. Prie kavos yra ir sausainių, o sausainius labai mėgsta aplinkiniuose medžiuose gyvenančios markatos, taigi netrukus prasideda gudrios ir gerai apgalvotos atakos. Šios išdykusios beždžionėlės kuo puikiausiai sugeba atsegti palapinės duris – dėl šios priežasties griežtai draudžiama palapinėse laikyti ką nors valgomo. Deja, šįkart joms sausainių paragauti nepavyko…

143-IMG_3313

144-IMG_3334

145-IMG_3332

146-IMG_3324

147-IMG_3330

Po pusryčių susikraunam daiktus, atsisveikinam su stovyklos darbuotojais (ypač susidraugavome su mūsų staliuką aptarnavusiu pokštininku Deividu, išmokiusiu mus skaičiuoti iki trijų swahili kalba – skaičiuodavom, visi choru, kai jis ceremoningai nuiminėdavo dangtį nuo karštųjų patiekalų pietų ir vakarienės metu) ir kartu su Ezra važiuojame į paskutinį safarį Selous rezervate. Į stovyklą po to jau negrįšime, važiuosime tiesiai į Mtemere aerodromą, o iš ten mažu lėktuvėliu skrisim toliau, naujų nuotykių ieškoti.

Rytas gražus, lietaus debesų nei ženklo. Turim tris valandas laiko. Neskubėdami važiuojam per bušą, aplink – jau matyti Selous gyventojai: žirafos, babūnai, tapyrai, impalos, kudu, spalvingi paukščiai…

148-IMGN4324

149-IMGN4335

150-IMGN4344

151-IMGN4380

152-IMGN4377

153-IMGN4386

Jau visai į pabaigą mums ir vėl labai pasiseka: miško laukymėje Ezra pastebi po medžiu besiilsinčius du laukinius šunis (wild dog). Jie yra labai reti, ir Selous rezervatas yra viena iš nedaugelio vietų Afrikoje, kur galima juos sutikti, kartais net ir didelius būrius. Šie du tikriausiai atsiskyrė nuo būrio po medžioklės ir prigulė po medžiu nusnūsti.

154-IMG_3342

155-IMGN4354

156-IMGN4366

Pasidžiaugę savo netikėta sėkme, judam link aerodromo. Pakeliui – dar viena proga iš arti palyginti žirafos ir antilopės gabaritus.

157-IMGN4392

Vienuoliktą ryto pasiekiam Mtemere pakilimo taką. Ten jau laukia 12-vietis lėktuvėlis, nuskraidinsiantis mus į Mikumi. Šiltai atsisveikinam su Ezra ir lipam į ankštą lėktuvo kabiną. Ji tik pusiau pilna, be mūsų – dar keturi keleiviai. Netrukus jau skrendame virš Selous ir vėl gėrimės panoraminiais vaizdais. Nuostabus Afrikos kampelis – Selous, labai džiaugiamės galėję čia pabuvoti ir išsivežame tik pačius gražiausius prisiminimus.

158-IMG_3370

159-IMG_3373

 

4 thoughts on “Tanzanijos spalvos: Selous rezervatas

  1. Jūrate, labai įdomūs (ir man aktualūs) Tanzanijos įrašai! Norėčiau daugiau detalių paklausinėti, bet nerandu kontakto… :)

  2. OMG, kaip grazu, kaip faina, koks siltas pasakojimas ir kokia tobula kelione! Del to aptarnavimo isivaizdavau, kad esate anglu dzentelmenas ir ledi smelio spalvos apranga :D

    • Ačiū, Zita :) Kelionė buvo tikrai tobula. Kartoti dar kokius dvidešimt metų nenorėsiu (tai visgi yra solidesnio amžiaus žmonių užsiėmimas), bet įspūdžiai nepamirštami. Ledi ir džentelmenų smėlio spalvos apranga tai jo, daug buvo tose stovyklose ;)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>