Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija. XIV dalis: Kbal Spean ir viešnagė Kambodžos kaime


Šįryt leidžiame sau kiek ilgiau pamiegoti – keliamės „tik“ šeštą. Viešbučio pusryčių salė pilna – diena čia visiems prasideda anksti. Septintą ryto į kiemą įsuka jau pažįstamas automobilis. Vairuotojas tas pats, tik gidas kitas – nenusakomo amžiaus nuolat besišypsantis Manei. Agentūrai pats darbymetis, ir gidų stinga, todėl ir įvyko ši rokiruotė, kuria nesam labai patenkinti, nes jau buvom susidraugavę su Kenja. Nors ir Manei simpatiškas, nepaisant to, kad nelabai žino, kokia programa šiai dienai numatyta. Bet greitai šią spragą užpildome, ir leidžiamės į kelią. Šio ryto tikslas – Kbal Spean, religinis ir archeologinis objektas Kulen kalvose, už keliasdešimties kilometrų nuo Siem Reap. Kbal Spean upė prasideda aukštai kalvose, iki jos – gabaliukas kopimo takeliu per džiungles. Todėl ir išvykstame anksti, kad spėtume pasiekti Kbal Spean, kol oras dar per daug neįkaito.

Važiuojame per Angkor parką, ir trumpam stabtelime prie Sra Srang – didžiulio rezervuaro, kurio paskirties niekas tiksliai nežino. Dar neišsisklaidęs ryto rūkas, ir žemai kabančios saulės nušviestas rezervuaras atrodo labai romantiškai.

01-IMG_7714

Kelionė iki Kbal Spean trunka apie valandą. Pakeliui stabtelim šalikelėje, mažame kaimelyje, nusipirkti ko nors šalto atsigerti. Aplink vyksta kasdienis rytinis kaimo gyvenimas, kas žvejoja, kas pusryčius verda, dar kažkas iš molio ir dumblo krosnį lipdo…

02-IMG_7725

03-IMG_7728

04-IMG_7732

05-IMG_7735

Kai pasiekiame Kbal Spean parkingą, lauke jau ganėtinai karšta, nors dar tik aštuonios. Ir labai drėgna. Stačiu akmenuotu taku per tankias džiungles kopiame aukštyn, ten, kur prasideda Stung Kbal Spean upė. Miške kiek vėsiau, pro tankią lapiją pluoštais skverbiasi saulės spinduliai. Labai gražu ir šiek tiek paslaptinga.

Kbal Spean

07-IMG_7749

Wonderful morning light in the jungle on the way to Kbal Spean

Po beveik valandos neskubaus kopimo pasiekiame kriokliukus Kbal Spean upėje. Upės dugnas ir pakrantės akmenys ištisai padengti akmens raižiniais.

09-IMG_7763

10-IMG_7761

11-IMG_7768

12-IMG_7775

Ši vieta, Kbal Spean, dar vadinama tūkstančio lingam slėniu. Akmenuotą upės dugną ištisai dengia mitologiniai induizmo simboliai, lingam ir yoni, perteikiantys vyriškosios ir moteriškosios esaties vienybę, pasyvaus laiko ir aktyvios erdvės sąjungą, iš kurios gimsta visa, kas gyva.

13-IMG_7802

14-IMG_7804

Pakrantės akmenys irgi padengti raižiniais – tik ir žiūrėk, kad neužmintum kokiam dievukui ant galvos.

15-IMG_7781

16-IMG_7785

Per mišką einame palei upę, Manei mums vis rodo kokį įdomesnį akmenį ar upės dugno piešinį. Tankioje džiunglių lapijoje žaidžia saulės zuikučiai, tyliai čiurlena upė, aplink skraido spalvingi drugiai. Šios džiunglės – ramios ir jaukios, jose smagu ir visai nebaisu. Nors ir čia tikriausiai netrūksta didžiulių vorų ir kitokių “mielų” padarėlių, bet jie mums nesirodo.

Kbal Spean

18-IMG_7814

19-IMG_7815

Tolokai nusileidę žemyn palei upės vagą, pasiekiame krioklį. Jis nedidukas, bet smarkus. Ir maloniai vėsus.

20-IMG_7833

Kbal Spean

Kitu taku per džiungles leidžiamės žemyn. Takelis smagus – status ir vingiuotas, gaunasi ne šiaip sau pasivaikščiojimas, o visai neblogas džiunglių žygis. Malonumą šiek tiek gadina tik vis stiprėjantis karštis.

22-IMG_7834

Kbal Spean

Vienoje vietoje priartėjame prie pat skardžio. Prasibrovę pro brūzgyną, prieiname prie uolos krašto, ir prieš mus atsiveria džiunglių jūra. Toli apačioje matosi parkingas, nuo kurio atėjome iki upės.

24-IMG_7852

Toliau einam štai pro tokius didžiulius akmenis. Jų čia daug, susigrūdę vienas prie kito.

25-IMG_7854

Ir grybų randame. Manei sako, kad jie gal net ir valgomi, bet pats prisipažįsta neragavęs ir net pavadinimo nežinantis.

26-IMG_7855

Jau nusileidę žemyn ir grįždami prie mašinos, iš toli pamatome uolą, nuo kurios papėdės neseniai žvalgėmės po džiungles. Nieko sau, pasirodo, ganėtinai aukštai užsikorę buvome.

27-IMG_7857

Kbal Spean praleidome beveik tris valandas, taigi į viešbutį grįžtame jau vidurdienį. Turime dvi valandas pietums ir siestai. Antrą valandą vėl atvažiuoja mūsų pasiimti Manei, ir prasideda antroji šios dienos programos dalis – Countryside Senses (laisvas vertimas – „Pajauskime kaimą“). Programoje – viešnagė budistų šventykloje, plaukimas valtimi, pasivažinėjimas jaučių traukiamu vežimu… bet apie viską iš eilės.

Po maždaug pusvalandžio kratymosi negrįstu duobėtu keliu išlipame kažkokio kaimo pakraštyje. Pėsčiomis pasiekiame dulkėtą aikštę, jos centre auga didžiulis banjano medis, vienoje pusėje stovi spalvinga šventykla. Pavėsinėje po banjanu sėdi keli vyriškiai, daugiau aikštėje nieko nesimato. Ore tvyro neįmanomas, prie žemės lenkiantis drėgnas karštis.

28-IMG_7881

29-IMG_7859

30-IMG_7861

Per saulės nutviekstą aikštę einame link akmeninių laiptų, vedančių link šventyklos. Šventykla labai graži, nudažyta šiltomis spalvomis, ir tokia jaukiai maža. Palei tvorą rikiuojasi daugybė stupų. Pučia lengvas vėjelis, smagi laikina atgaiva nuo karščio.

31-IMG_7879

Buddhist temple

33-IMG_7866

Šventyklos viduje mūsų laukia romaus giedro veido vienuolis. Sėdamės prieš jį lotoso poza (esant budistų šventykloje, jokiu būdu negalima atsukti į Budą kojų pėdų, tai laikoma didžiausia nepagarba dievybei), ir prasideda palaiminimo vandeniu ceremonija. Vienuolis ilgai mosuoja virš mūsų galvų nemenko dydžio šluotele, vis iš naujo suvilgydamas ją vandeniu, ir monotonišku ritmu kartoja vis tą pačią mantrą. Jaučiu, kaip šlampa plaukai, veidas, drabužiai… Gal ir neblogai šaltas vanduo tokiame karštyje, bet keliskart pagaunu save galvojant, kad galėtų jau jis ir liautis. Kol galų gale mane užliūliuoja monotoniškas jo balso ritmas, ir jau apie nieką nebegalvoju. Palaiminimo ceremonijai pasibaigus, mums abiems ant riešo užrišamas oranžinis medvilninis raištelis – kiekvienas jo mazgelis vėlgi atskirai užkalbamas ir palaiminamas. Mano riešą šios ceremonijos metu laiko Manei – vienuoliams negalima liesti moterų. Gal dėl to ir mazgelių ant manojo raištelio vienu mažiau nei pas vyrą? Beje, tos vilnonės „apyrankės“, iš pažiūros tokios plonytės, pasirodė stebėtinai tvirtos – suplyšo tik po gero pusmečio.

34-IMG_7873

Water blessing

36-IMG_7876

Palikę auką šventyklai ir atsisveikinę su ramybę spinduliuojančiu vienuoliu, vėl kertame aikštę ir lėtai einame per kaimą. Skubėti ir norint nepavyktų, nes karšta be proto. Šventykla – pats gražiausias ir turtingiausias pastatas čia, o paprasti žmonės gyvena labai kukliai, jei nepasakyti skurdžiai. Stabtelime prie pašiūrės, po kurios stogu kažką veikia gal kokių dvylikos metų mergaitė, o jos veiksmus smalsiai stebi baltas šuniukas. Pasirodo, mergaitė skaptuoja tuščiavidures bambuko dūdeles, kuriose gaminamas vietinis delikatesas – prieskoniais pagardinta virtų lipniųjų ryžių košė, kepama virš laužo iš banano stiebo pagamintame vamzdelyje, išklotame banano lapais. Davė ir mums to sticky rice paragauti – nesakyčiau, kad labai jau skanu, bet valgyti galima.

37-IMG_7883

38-IMG_7885

Netoliese laukia dviejų jaučių traukiamas vežimas. Važiuosime iki West Baray rezervuaro. Kelionė neilga, gal 20 minučių, bet labai prailgsta – nepatogu sėdėti ant kietų lentų, žiauriai krato, fotografuoti beveik neįmanoma (vėlgi dėl to paties kratymo), ir labai karšta, o pavėsio jokio.

39-IMG_7882

40-IMG_7903

41-IMG_7908

Pakeliui turime progą stebėti ryžių sodinimo ypatumus. Mums smalsu, ką jie veikia, jiems irgi įdomu į mus paspoksoti.

42-IMG_7927

43-IMG_7917

44-IMG_7925

Apsidžiaugiame, kai pagaliau galime išlipti iš vežimo – toliau eisim pėsčiom, per tropinių vaismedžių giraitę ir dar vieną nedidelį kaimelį.

45-IMG_7924

46-IMG_7932

47-IMG_7931

48-IMG_7933

Laukuose prie kaimo darbuojasi keli vyriškiai, kažką veikia prie aplūžusio traktoriaus. Vienas, aiškiai neblaivus, šlitinėdamas ateina prie mūsų ir bando kažką sakyti. Mes, aišku, nieko nesuprantam. Manei ilgai su juo aiškinasi ir pagaliau žmogelis nenorom nusliūkina atgal. Manei puse lūpų prasitaria, kad anas norėjo pinigų, kuriuos išleistų “ne tam, kam reikia”. O aš pagalvoju, kad tai pirmas kartas, kai Pietryčių Azijoje matau neblaivų pilietį.

49-IMG_7939

50-IMG_7938

Prieinam rezervuraro pakrantę. Laiviukas su brezentiniu stogeliu, virš vandens pučia lengvas vėjelis – smaguma. O rezervuaras didelis – tikros marios, ne šiaip sau koks tvenkinukas.

51-IMG_7942

52-IMG_7948

53-IMG_7961

54-IMG_7965

Štai tokiom valtelėm jie čia plaukioja.

55-IMG_7966

O čia mūsiškė, kiek prašmatnesnė, turistams pritaikyta.

56-IMG_7967

57-IMG_7968

Stačiu takeliu kopiam aukštyn ir einam per dar vieną kaimą. Jau vakarėja, ir nors karštis vis neslūgsta, bet šešėliai vis ilgėja, ir saulė jau nebe taip svilina. Gal dėlto šitam kaime man įdomiau nei anam, kitoje rezervuaro pusėje.

58-IMG_7975

59-IMG_7979

62-IMG_7992

64-IMG_7994

Viename kiemelyje susikaupę darbuojasi kelios moterys – gamina ryžių paketėlius banano lapuose. Jie tuoj bus vežami į Siem Reap, pardavimui kas vakarą atsidarančiame turguje.

60-IMG_7970

61-IMG_7972

Vaikams, kaip visada, turistai yra didžiausia atrakcija. Šis berniūkštis dar ilgai mums mojavo ir kažką iš paskos šaukė, nors mes jau seniai buvom nuėję tolyn.

63-IMG_7989

Kaimo kelyje netrūksta nei važiuotų, nei pėsčių.

Perilous road crossing :)

Po medžiais džiūsta tinklai.

66-IMG_7995

Aikštėje po dideliu medžiu simpatiška moteris kepa ryžių miltų blynelius su kokoso pienu. Aplink nieko nėra – panašu, kad blyneliai skirti turistams, t.y. mums. Kokoso pienas gaminamas čia pat, sutrinant kokoso pluošto masę ranka sukamomis akmeninėmis girnomis, ir pridedant vietinių svogūnų giminaičių laiškų.

67-IMG_8000

Blyneliai labai skanūs. Sudorojam po nemažą porciją, išeidami nuoširdžiai padėkojam, Manei palieka kelias monetas. Moteris droviai šypsosi. Aikštės pakraštyje atsigręžiu – ji jau renkasi savo rakandus, matyt turistų šiandien daugiau nebus.

68-IMG_7999

69-IMG_8001

Kai pasiekiam kaimo pakraštį, jau penkios, artėja saulėlydis. Paskutinė programos dalis – kokteiliai ir vakarienė About Asia agentūros užmiesčio viloje. Susigundėm šiuo pasiūlymu, nes jis atrodė labai jau viliojančiai – vakarienė gryname ore, viloje, gal net ir su baseinu kokiu? Iš tiesų toji „vila“ – tiesiog eilinė apšiurusi sodybėlė kaimo pakraštyje. Tiesa, čia yra atskiras svečių nakvynei skirtas namukas, ant polių ir su balkonu. Patogumai riboti, bet pernakvoti gal ir smagu būtų – vien jau dėl to, kad įdomiau gi nubusti anksti ryte tikrame kaime, o ne miesto viešbutyje.

70-IMG_8005

71-IMG_8054

Na bet mes čia visgi nenakvosime, o tik vakarieniausime. Manei su mumis atsisveikina, jam laikas į oro uostą, pasitikti kitų svečių. Sėda ant motorolerio ir išburzgia. Vairuotojas su mašina lieka laukti. Nedideliame vilos sodelyje, ant kruopščiai prižiūrėtos žolės lopinėlio, stovi balta staltiese apdengtas staliukas dviems – čia jau panašiau į romantišką vakarienę po žvaigždėm! Šalia – visai neblogai atrodantis bariukas, nukrautas įvairiausių gėrimų buteliais.

72-IMG_8009

73-IMG_8030

Viloje gyvena jauna pora su trim mažamečiais vaikais. Šeimininkas greitai sutaiso mums po kokteilį, įsitaisome ant čia pat sustatytų patogių pintų šiaudinių sofų ir tingiai stebime, kaip kaimiečiai pargena iš laukų gyvulius.

74-IMG_8008

Oxen coming home at the end of the day

76-IMG_8027

Jau prieš pat saulėlydį išeiname pasivaikščioti. Einame keliuku tarp laukų, tuo pačiu, kuriuo ką tik į kaimą grįžo galvijai ir šieno vežimai. Saulė jau visai žemai, virš laukų tvyro lengvas rūkas, tolumoje šmėžuoja paskutinių iš laukų grįžtančiųjų siluetai, aplink tylu, tik jaučių mūkimas kažkur toli girdėti.

78-IMG_8035

79-IMG_8041

Netrukus keliukas baigiasi – tiksliau, pavirsta didžiule ir iš pažiūros gana gilia bala. Metas grįžti atgal, juolab ir vakarienė gal jau gatava.

80-IMG_8045

Kai jau visai prietemoje grįžtam į kiemą, čia vyksta masinė žvakių įžiebimo operacija – joje dalyvauja ir abu šeimininkai, ir visi trys jų vaikai, ir mūsų vairuotojas. Pasisiūlome padėti ir mes, bet šeimininkas šypsodamasis purto galvą – svečiams dirbti nepriklauso. Netrukus esam kviečiami sėsti prie stalo, iš abiejų pusių pastatoma po liepsnojantį deglą, ir prasideda romantiška penkių patiekalų vakarienė al fresco formatu. Šiltas tropikų vakaras, skanus maistas, atšaldytas baltas vynas, jaukiai plevenančios žvakių liepsnelės – atrodytų, ko dar trūksta iki visiškos idilės? Deja, idilė trunka neilgai – stalą supantis šviesos ratas kaip magnetas traukia įvairiausius vabzdžius, didelius ir mažus. Jie nuolat sukasi aplink, bumpsi į mus, į stalą, krenta į plaukus, į sterblę, į lėkštes, netgi į vyno taures. Bjauriausiai elgiasi kažkokie į žiogus panašūs labai šoklūs gyviai – kelis kartus sugeba užšokti ir ant kelių, ir netgi ant stalo. Skamba gal ir juokingai, bet iš tiesų labai nemalonu. Po kurio laiko šeimininkas užgesina deglus, ir vabzdžių atakos gerokai susilpnėja (nors visiškai nesiliauja), bet atsiranda kita problema – praktiškai nebematom, ką valgom, nėra jokios galimybės patikrinti, ar lėkštėje nespurda koks netyčia įkritęs sutvėrimas, kuriam ten visai nepriklausytų būti. Perdėčiau, jei sakyčiau, kad tie įkyrūs vabzdžiai visiškai sugadino vakarą, bet atminty liko būtent jie – pvz. ką tąvakar valgėm, jau net nebeprisimenu, nors viskas buvo tikrai skanu (nepaisant galimų papildomų ingredientų).

81-IMG_8065

82-IMG_8064

Pavakarieniavę padėkojam svetingiems vilos šeimininkams ir jau norim atsisveikinti, bet jie mus dar palydi iki kito kaimo galo, kur stovi mūsų mašinytė. Pirmieji kelio kilometrai – siaubingai duobėti, Jethra važiuoja labai lėtai, bet vis tiek kartais atrodo, kad dantys išbarškės. Visi trys lengviau atsikvepiam, kai pagaliau išsukam į asfaltuotą kelią. Siem Reap ir savo viešbutį pasiekiam apie devintą. Į miestą jau nebeeinam, susikraunam lagaminus, trumpai pavakarojam balkone ir krentam miegoti.

Kitą rytą vėl keliamės anksti, greitai papusryčiaujam, išsiregistruojam, ir pusę aštuonių Jethra jau veža mus į oro uostą. Trumpa viešnagė Kambodžoje baigėsi. Pačios šalies iš tiesų nelabai daug ir pamatėme – aplankėm tik Angkor šventyklas ir porą kaimų Siem Reap apylinkėse. Na bet toks šįkart ir buvo mūsų tikslas – pamatyti garsiąsias Angkor šventyklas. Gal dar kada sugrįšime į Kambodžą ir detaliau patyrinėsime šią nelengvo likimo ir turtingo kultūrinio paveldo šalį. O kol kas atminty sukasi šio trumpo, bet intensyvaus vizito gražiausios akimirkos: tekančios saulės auksinami Angkor Wat bokštai, lengvai mistinės apyaušrio šviesos užlieta Ta Prohm ir tą rytą tik mums priklausiusi Ta Nei, drugelių pilna North Kleang pieva, mįslingai besišypsantys akmeniniai Bayon veidai, romantiški Beng Mealea griuvėsiai. Džiaugiamės galėję visa tai pamatyti ir patirti, ir kartu šiek tiek liūdna – dar vienas objektas išbrauktas iš „must see“ sąrašo, dar viena svajonė jau išsipildė…

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>