Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija. XI dalis: Ir vėl Luang Prabang


Grįžę nuo Kuang Si krioklių, prašome vairuotojo išleisti mus miesto centre. Į Luang Say Residence jau nebegrįšime, paskutinę naktį Luang Prabang praleisime Xieng Thong Palace viešbutyje (ten buvome užsakę keturias nakvynes, bet jie pametė mūsų rezervaciją). Lagaminų pervežimu pasirūpins viešbutis.

Jau pusė trijų, taigi pirmiausia einam pietauti – vaisių ir blynelių Kuang Si turgelyje užteko tik kirminui numarinti. Prisėdam pustuštėj kavinukėj, aš užsisakau omletą, vyras, kaip visada, renkasi kažką iš azijietiškos virtuvės. Pavalgę einam pasibastyti po miestą. Į šventyklas jau ketinom nebeeiti, užvakar visą dieną jas lankėm, bet nesusilaikom neužsukę į seniausią Luang Prabang šventyklą – Wat Visoun.

01-IMG_6303

Wat Visoun

03-IMGN1120

04-IMG_6313

05-IMG_6311

Šventyklos kieme – didžiulė stupa. Oficialus jos pavadinimas – That Pathum (lotoso stupa), bet dėl savo formos ji dažniausiai vadinama That Makmo (arbūzo stupa).

Luang Prabang - That Makmo

Šventyklos kiemas dvelkia jaukia ramybe, nors čia pat už tvoros – judri gatvė su į visas puses zujančiais motoroleriais.

07-IMG_6320

Tiesiai ant šaligatvio moteris pardavinėja gvazdikėlių puokšteles. Oranžinė – šventoji budizmo spalva, todėl šios kuklios gėlės kaip jokios kitos tinka aukoms, be to, jos ilgai nenuvysta, o ir nuvytę vis dar gražiai atrodo.

08-IMG_6322

Spalvingas dvasių namelis upės pakrantėje. Dvasioms, kaip matote, ne tik vaisių ir vandens paliekama, bet ir stipresnių gėrimų.

09-IMG_6301

Mažame turgelyje galima įsigyti liaudiškų vaistų nuo visų ligų – šaknų, sėklų, žolelių, tepalų, miltukų…

10-IMG_6324

O gal kam reikėtų skėčio nuo saulės? Yra visokių spalvų.

11-IMG_6326

Nejučia ateina saulėlydis. Vėl prisėdam kavinukėje Mekongo pakrantėje, užsisakom alaus ir kokteilį (pastarasis buvo keistoko skonio, matyt su Lao Lao viskiu maišytas) ir ilgai stebim spalvų žaismą upėje ir danguje.

12-IMG_6334

13-IMG_6329

Sutemus grįžtam į Xieng Thong Palace viešbutį. Juokaujam, kad šįkart gal jau turės mums kambarį. Maloniai nustembam – vietoj standartinio kambario gauname erdvią dviejų kambarių suite su terasa, plius vakarienę viešbučio restorane. Ketinom vakarieniauti mieste, bet negi dabar atsisakysi nemokamos vakarienės? Taigi liekam viešbutyje – ir nepasigailim, nes maistas čia tikrai labai skanus. Viešbučio direktorius vaikšto po restorano salę, bendrauja su svečiais. Ateina ir su mumis paplepėti, klausia, kaip mums patinka Luang Prabang ir ką nuveikėm per tas tris dienas, ir net rankomis suploja iš džiaugsmo, išgirdęs “nieko ypatingo, tiesiog klaidžiojom ir mėgavomės”. Po vakarienės dar kiek paklaidžiojam po miestą, vėl aplankom naktinį turgų, nusiperkam lauktuvėms laosietiškos arbatos ir porą šilkinių šalikų, ir apsukę didelį ratą grįžtam į viešbutį.

Kitą rytą keliamės anksti – penktą valandą. Mat norime pamatyti tipišką Luang Prabang reginį – aukojimo ritualą (alms giving ceremony). Tai sena budizmo tradicija, atėjusi iš XIV amžiaus, kai vienuoliai dar negyveno vienuolynuose, o klajojo po šalį, maitindamiesi tuo, ką jiems paaukodavo vietiniai gyventojai. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, bet tradicija išliko. Kiekvieną rytą, prieš patekant saulei, vienuoliai palieka šventyklas ir išsirikiavę vorele, vedini vyriausio vienuolio, basi ir laikydamiesi absoliučios tylos, eina gatvėmis, nešdamiesi su savim aukų dubenėlius. Gatvėse jų laukia vietiniai žmonės, sėdintys ar klūpantys ant šiaudinių kilimėlių. Kiekvienam vienuoliui jie savo ranka į dubenėlį įdeda po saują virtų ryžių. Tai yra ne išmalda, o ryšio tarp vienuolių ir vietinės bendruomenės įprasminimas, tarsi savotiškos simbiozės fizinė išraiška. Vietiniai žmonės palaiko vienuolius materialiai, aukodami jiems maistą, o vienuoliai savo ruožtu suteikia dvasinę pagalbą ir paramą bendruomenei.

Luang Prabang yra daugybė šventyklų, dauguma jų turi ir veikiančius vienuolynus. Vienuolių čia daug, ir kasrytinė tyli ryškiais oranžiniais rūbais apsirengusių vienuolių procesija (jie neištaria nei žodžio, net padėkoti, nes aukojimo ritualas jiems yra tuo pačiu ir meditacijos metas) yra tikrai įspūdingas reginys, įgyjantis vis didesnį populiarumą tarp turistų. Deja, būtent populiarumas ir tapo didžiausia bėda – sakoma, kad iš tylaus ir dvasingo ritualo kasrytinė aukojimo procesija baigia pavirsti turistiniu cirku. Prisiskaitę neigiamų atsiliepimų, net abejojom, ar eiti tos ceremonijos žiūrėti, bet nusprendėm, kad visgi norim įsitikinti patys, kaip ten yra.

Taigi pusę šešių jau vaikštome po dar apytuštes miesto gatves, kuriomis netrukus eis vienuoliai. Aukotojų dar nėra, bet ant šaligatvių jau patiesti kilimėliai ir išdėlioti dubenėliai su maistu – panašu, kad paruoštos vietos vėliau atvyksiančioms turistų-aukotojų grupėms.

14-IMG_6349

15-IMG_6350

Viešbučio direktorius vakar sakė, kad nors pati ceremonija jau seniai pavirto cirku, bet verta pamatyti, kaip vienuoliai dar tamsoje vorele išeina pro Xieng Thong šventyklos vartus (jie visai čia pat, šalia įvažiavimo į viešbučio parkingą). Ankstyvą rytą tą jo patarimą pamirštame, bet prieš šešias man kažko prireikia kambaryje, taigi grįžtu į viešbutį, o kai vėl išeinu į gatvę, tamsioje šventyklos vartų ertmėje kaip tik pasirodo oranžiniai vienuolių siluetai. Tyliai kaip vaiduokliai jie lėtai eina gatve tolyn ir išnyksta už posūkio. Tikrai magiškas momentas…

Deja, magija tuo ir baigiasi. Vienuoliams išėjus į pagrindinę gatvę, prasideda tikras fotošou.Turistų beveik daugiau negu vienuolių, kai kurie iš jų (ypač kiniečiai) lenda beveik prie pat vienuolių, žibina blykstėm jiems tiesiai į veidą, stumdosi tarpusavyje, kad tik pagauti geresnį kadrą. Bet dauguma turistų visgi laikosi daugmaž pagarbaus atstumo, o vienuoliai nekreipia dėmesio – gal medituoja, o gal jau tiesiog pripratę prie to kasdienio cirko.

16-IMG_6407

Tarp aukojančių yra ir du vienuoliai – gal kokie nevietiniai piligrimai?

17-IMG_6432

Dauguma vietinių gyventojų aukoms skirtus virtus ryžius pasiruošia patys, anksti ryte. Na o turistai, norintys dalyvauti ceremonijoje, gali nusipirkti jau paruoštus ryžių ir bananų paketėlius iš gatvės prekeivių.

18-IMG_6436

Aukotojų tiek daug, kad variniai puodai, kuriuos pasikabinę per petį nešasi vienuoliai, prisipildo kas kelis šimtus metrų. Čia pagelbsti vietiniai vaikai, einantys šalia vienuolių procesijos ir surenkantys maistą iš jau pilnų indų. Tokiu būdu dalis suaukoto maisto atitenka nepasiturinčioms bendruomenės šeimoms.

20-IMG_6435

19-IMG_6517

Va toks vaizdelis palei visą procesijos maršrutą – vienoj pusėj išsirikiavę vienuoliai, kitoj smalsūs turistai ir suinteresuoti vietiniai (vieni laukia progos parduoti aukotojams papildomus ryžių ir vaisių paketėlius, kiti tikisi gauti suaukoto maisto dalį).

21-IMG_6496

22-IMG_6513

Praėję pagrindine gatve, vienuoliai išsiskirsto po šalutines gatveles ir grįžta į savo vienuolynus. Baigiasi ir tylos valanda, jauniausi vienuoliai ima smagiai čiauškėti tarpusavyje. Virš jų galvų plevėsuoja raudonos komunizmo vėliavos, bet šis kontrastas, panašu, stebina tik turistus.

Buddhist and Communist ideals seem to live peacefully side by side in Laos...

Kiek toliau toje pačioje gatvėje staiga pamatome tikrą, autentišką aukojimo ritualą. Jokių turistų, jokio šou, tik keli vietiniai, suklaupę ant šaligatvio su savo kukliom aukom, ir būrelis jaunučių vienuolių. Jaučiuosi beveik kalta, iš kitos gatvės pusės fotografuodama šį vyksmą, ir kartu labai džiaugiuosi, galėjusi tai pamatyti.

24-IMG_6528

25-IMG_6530

Moteriškė kairėje, panašu, pritrūko maisto aukoms, bet geraširdė kaimynė laiku atėjo į pagalbą.

26-IMG_6531

Sankryžoje pamatome moterį su tradiciniais per petį permestais krepšiais. Panašu, kad ji susiruošė į turgų – mes rytinio turgaus dar nematę, taigi sekam jai iš paskos.

27-IMG_6533

Iš tiesų, gretimoje gatvėje nusidriekęs maisto turgus. Daugiausia pardavinėjama vaisių ir daržovių, taip pat gausu šviežios žuvies. Žmonių daug, daugiausia vietinių, atėjusių apsipirkti, nors ir žioplinėjančių turistų netrūksta.

Luang Prabang - morning market

29-IMG_6541

30-IMG_6544

31-IMG_6547

32-IMG_6542

33-IMG_6549

Apėję turgų, grįžtam į viešbutį ankstyvų pusryčių. Dar nei aštuonių nėra, o mes jau šitiek visko nuveikėm! Po pusryčių dar valandžiukę snūstelim, o tada kraunamės daiktus – po pietų laukia skrydis į Siem Reap. Išsiregistruojam, paliekam lagaminus viešbutyje ir vėl einam į miestą – dar turim porą valandų ir ketinam jas praleisti klaidžiodami ir jau pamėgtom gatvelėm, ir galbūt dar neatrastom vietom. Luang Prabang tuo ir žavus, kad čia vis kažką atrandi, nors atrodo jau viską matei.

34-IMG_6560

Bakalėjos parduotuvė laosietiškai.

35-IMG_6550

Rankų darbo šalikų parduotuvė ne butiko formatu.

36-IMG_6551

Dar viena šventykla – tyli ir tuščia, apsisiautusi lengvo rytinio rūko marška.

37-IMG_6556

38-IMG_6570

39-IMG_6569

Prie šventyklos tvoros – mažutės stupos su nuotraukom ir datom. Gal antkapiai?

40-IMG_6564

41-IMG_6572

42-IMG_6574

43-IMG_6579

Toliau – tiesiog jaukios gatvytės, užkaboriai, kiemeliai…

44-IMG_6567

45-IMG_6581

46-IMG_6585

47-IMG_6599

Luang Prabang

49-IMG_6600

50-IMG_6603

Iki soties pasibastę po miestą, papietaujame kavinukėje netoli muziejaus ir apie pirmą grįžtame į viešbutį – laikas važiuoti į oro uostą. Įdienojus, kaip visada, išsisklaidė rūkas, išlindo saulė, gatvėse pagausėjo žmonių. Na o man Luang Prabang visgi labiausiai patinka ryte – tuščias, apsnūdęs, apsigaubęs vėsiu rūku. Tokį jį ir prisiminsiu.

Luang Prabang

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>