Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija. VIII dalis: Mekongo kruizas


Gruodžio 26-oji. Šiandien prasideda antrasis kelionės etapas: laikinai atsisveikiname su Tailandu ir keliaujame į Laosą. Keliamės anksti, nes pusę septynių jau turime išvažiuoti iš Chiang Rai. Į Laosą keliausime klasikiniu būdu – plauksime Mekongo upe iki Luang Prabang. Tradicinis kruizas trunka dvi dienas, sustojant nakvynės Pakbeng kaimelyje. Laivai išplaukia iš Houei Say prieplaukos Laoso pusėje, o bilietą galima įsigyti tiesiai prieplaukoje, bet vietos nėra garantuotos – jei nebūsi tarp pirmųjų, teks rinktis tai, kas liks. Paslaugų kokybė, kaip ir laivų būklė, labai skiriasi. Prisiskaitę visokių atsiliepimų, nusprendėme nerizikuoti ir užsisakėme Luang Say firmos kruizą. Kainuos daugiau, bet laivas mažesnis (tik 40 keleivių), daugiau patogumų, geresnės nakvynės sąlygos. Tiesa, norint patekti į laivą, pirmiausia reikia pereiti Laoso sieną, kuri yra už gero šimto kilometrų. Bet šituo irgi pasirūpina Luang Say firma: už papildomą mokestį suorganizuoja pervežimą iš bet kurio viešbučio Chiang Mai regione.

Punktualiai pusę septynių į kiemą įvažiuoja mini autobusiukas. Lauke dar tamsu – nepajuntu, kaip užmiegu. Prabundu po valandos, ir matau kelio ženklą, kad iki pasienio punkto, Chiang Khong, dar likę 50 km. Agentūra prigrasino jokiu būdu nevėluoti ir aštuntą jau būti prie jų ofiso Laose. Akivaizdu, kad nespėsim. Apima lengva panika – o jei laivas išplauks be mūsų? Betgi jie patys nusprendė, kurią valandą atvažiuoti mūsų paimti…

Apie pusę devynių pasiekiam pasienio postą. Prie didžiulio tuščio pastato jau būriuojasi daugybė turistų. Tailandą palikti ne taip paprasta – reikia užpildyti ilgiausią blanką ir jį atiduoti pasieniečiams. Eilė juda nelabai greitai, kai pagaliau pasiekiam langelį, jau beveik devynios. Kaži, tas laivas dar neišplaukė?

Perėję pasienio kontrolę ir išėję iš pastato kitoje pusėje, kartu su kitais turistais laukiam autobuso, kuris mus nuveš į Laosą. (O juk sakė, kad per upę kelsimės laivu.) Kai pagaliau atvažiuoja didelis apšiuręs autobusas, visi puola prie jo lyg prie paskutinio malūnsparnio per Saigono šturmą. Mes su vyru susižvalgom, jis lieka prie lagaminų, o aš prisijungiu prie autobusą šturmuojančios minios. Bet visi telpam. Didžiuliu nykiu tiltu pervažiavus upę, kitame jos krante pasitinka raudonos penkiakampės žvaigždės iš mano pionieriškos vaikystės ir rūsčių veidų pareigūnai Laoso pasienio poste. Prasideda gana juokinga šarada: užpildai dar vieną ilgiausią blanką, kartu su pasu paduodi per langelį pasieniečiui ir eini į kitą nedidelio pastato pusę, laukti, kol per kitą langelį tau grąžins pasą su viza. Viduje sėdi gal šeši pasieniečiai, perdavinėja vienas kitam pasų ir blankų krūveles, ir kiekvienas atlieka kažkokią tik jam žinomą užduotį – per langelį stebėdamas niekaip nesuprasi, ką jie ten su tais pasais daro. Arčiausiai antrojo langelio sėdintis pasienietis n-tąjį kartą perdėlioja pasus, maždaug iš vidurio išsirenka kurį nors vieną ir bando perskaityti savininko pavardę – jei nepavyksta suprantamai ištarti, tada dar pasu pamojuoja, o prie langelio susirinkę žmonės visaip bando jam pagelbėti ir surasti minioje paso savininką, jei tas netyčia užsižiopsojo. Stebint tą smagų realybės šou, ir laukimas mažiau prailgsta. Laoso vizos kaina skiriasi, priklausomai nuo pilietybės. Mums dviems kainavo 80 dolerių.

Per sieną mus atlydėjusi Luang Say atstovė pagaliau susirenka visus savo “viščiukus” ir vedasi prie dar vieno autobuso. Ar mes tikrai plauksim į Luang Prabang kažkokiu laivu? O gal autobusu važiuosim? Šis įtarimas vis stiprėja, duobėtais keliais kažkur dardant daugiau nei pusvalandį – autobuse netgi pasigirsta komentarų, kad gal jau ir Luang Prabang netoli. Bet pagaliau autobusas pasuka smėlėtu keliuku žemyn, ir tolumoje pasirodo upė ir prieplauka. Houey Say, pagaliau!

001-IMG_4928

Luang Say laivas neatrodo prabangus (nors būtent taip reklamuojamas) – tiesiog tradicinis šiems kraštams būdingo dizaino medinis laivas, ilgas, žemas, plokščiadugnis, užriesta nosim, šiek tiek apšiuręs ir pablukęs. Viduje jis, tiesa, erdvesnis negu iš lauko atrodo. Atviri šonai su turėklais, brezentu dengtas stogas – jautiesi lyg kokioj plaukiančioj verandoj. Viduje visur medžio apdaila. Aplink didelius žemus staliukus sustatytos patogios kėdės su pagalvėlėmis – tokiu būdu suformuotos kelios atskiros “salos”, kiekvienoje jų gali susėsti 8-10 žmonių. Privatumo nedaug, užtai daug galimybių pabendrauti su kitais keleiviais. Smagiausia vieta – laivo gale, kur nuo minkštasuolių galima ištisai stebėti tolstantį peizažą. Bet ten jau kažkas įsitaisė. Renkamės vieną iš trijų staliukų laivo viduryje, šalia mūsų įsitaiso šveicarų pora, priešais atsisėda dvi atskirai keliaujančios moterys – prancūzė ir meksikietė. Kol susipažįstam, pasidalijam kelionės įspūdžiais ir planais, ateina pusė vienuolikos, ir laivas pagaliau išplaukia.

Houei Say, the starting point of the Mekong cruise

Luang Say cruise boat

Laive yra du gidai, vienas kalba angliškai, kitas – prancūziškai (keleivių tarpe yra apie dešimt prancūzų). Veikia baras. Arbata, kava ir vanduo – nemokamai ir neribotais kiekiais. Arbata laosietiška, kelių rūšių ir labai skani. Barmenas vaikšto po laivą, vis pasiteirauja, ar nieko nepageidaujam. Du kartus, ryte ir popiet, gaunam po didžuilę lėkštę šviežių vaisių. Pietūs – buffet stiliaus, patiekalai paprasti, bet skanūs. Gidai vaikšto nuo vieno staliuko prie kito, mielai bendrauja su keleiviais.

004-IMG_5449

Planuodami kelionę šiek tiek abejojom, ar verta imti šį kruizą, ar nenusibos mums dvi dienos laive. Atsiliepimų buvom prisiskaitę visokių – vieniems labai patiko, kitiems nepatiko visai. Nusprendėm rizikuoti – ir nesigailim. Laikas tikrai neprailgo, nors veiklos kaip ir nelabai daug – stebi vaizdus už borto, skaitai knygą, persimeti keliais žodžiais su kaimynais, užsisakai kavos ar arbatos, vėl pasigroži vaizdais, ir vėl viskas iš naujo. Pakeliui dar yra pora ekskursijų. Savaitę ar ilgiau taip keliauti nenorėčiau, bet dvi dienos neskubaus plaukimo upe po intensyvios savaitės Tailande buvo labai laiku ir vietoj.

005-IMG_4938

006-IMG_4976

007-IMGN0782

Pirmąją kruizo dieną numatyta ekskursija pakrantės kaimelyje. Jį pasiekiam apie pietus ir švartuojamės prie smėlėto kranto.

008-IMG_5013

Stačiu skardžiu užkopiam į aukštai ant kranto įsikūrusį kaimą, kur mus pasitinka būrys vaikų. Jau pamiršau, kurios Laoso etninės grupės atstovai gyvena šiame kaime, bet prisimenu gido žodžius, kad verčiasi jie gana sunkiai; kažkiek užsidirba iš žemdirbystės, kažkiek prisiduria iš turistų (kiekviena čia apsilankanti grupė susimoka už viešnagę – spėju, kad kaimo bendruomenei tenka tik maža dalis tos sumos, kurią turistai sumoka už ekskursiją, bet vis geriau negu nieko). Kaimo namai pastatyti ant aukštų polių, erdvė apačioje tarnauja kaip sandėlis, viršuje – gyvenamoji dalis.

009-IMG_5043

010-IMG_5024

011-IMG_5042

012-IMG_5029

013-IMG_5065

014-IMG_5062

Nepaisant turistinių brošiūrų įtikinėjimų, kad vietiniai žmonės labai draugiški ir turistus sutinka išskėstom rankom, tikrai ne visi kaimo gyventojai džiaugiasi mus pamatę – kai kurie šypsosi, kiti gi žiūri iš padilbų, dar kiti išvis nekreipia dėmesio. Tik vaikai, kaip ir visur, smalsūs ir draugiški.

015-IMG_5016

016-IMG_5066

017-IMG_5017

018-IMG_5019

019-IMG_5032

020-IMG_5036

021-IMG_5048

O šuneliui išvis nė motais jokie turistai – jis užsiėmęs pietų poguliu.

022-IMG_5038

Keliuku per laukus, vaikų būrio lydimi, grįžtam į pakrantę prie savojo laivo.

Riverside village

024-IMG_5067

Ir vėl plaukiam Mekongu, dykinėjam, bendraujam, skaitom, geriam arbatą, stebim pro šalį slenkančius vaizdus.

026-IMG_5112

025-IMG_5098

027-IMG_5131

028-IMG_5141

030-IMG_5152

031-IMG_5214

Apie penktą, jau netoli saulėlydžio, pasiekiam Pakbeng kaimelį. Nakvosime Luang Say Pakbeng lodžijoje. Mūsų pasitikti ateina lodžijos personalas. Lipam į krantą ir per smėlį brendam prie stačių medinių laiptų – lodžija įsikūrusi ant aukšto skardžio. Paskui mus atkeliauja ir bagažas. Šiek tiek sutrinku, pamačiusi, kaip smulkutės moterys ant galvos neša sunkius lagaminus, kai tuo tarpu vyrai eina tuščiom rankom. Tokie jau čia papročiai.

032-IMG_5206

033-IMG_5204

Lodžiją sudaro daugybė ant polių pastatytų medinių namukų, sujungtų mediniu irgi ant polių iškeltu taku. Aplink daug žalumos, net ir bananai auga visai čia pat, ranka pasiekiami.

034-IMG_5244

035-IMG_5238

Namuko viduje irgi viskas iš medžio. Jauku, tik tamsu – langai be stiklų, nuo vakaro vėsos ir nuo moskitų kambarį saugo tik uždarytos langinės su žaliuzių tipo medinėmis grotelėmis. Lova uždengta tinklu nuo moskitų – uždegus šviesą, net ir per langines jų tikrai priskris vidun, taigi tas tinklas – jokia ne prabanga, o absoliuti būtinybė.

036-IMG_5248

037-IMG_5249

Pasilepinę dušu (neįtikėtina, bet čia yra karšto vandens!), einam patyrinėti teritorijos. Saulė jau visai arti laidos, tik toli virš upės dar švyti vakarėjantis dangus. Aplink tylu tylu. Eismas upėje nurimęs – laivai čia plaukioja tik dieną.

038-IMG_5219

039-IMG_5217

Mekong at sunset - view from Luangsay lodge in Pakbeng

Prieš vakarienę numatyta “kultūrinė programa” – mums koncertuoja vietinio kaimo dainų ir šokių ansamblis. Programa trunka beveik valandą. Laosietiška dainavimo maniera mus nelabai sužavi, bet šokius stebėti labai įdomu, ypač merginos labai plastiškos ir išraiškingos.

Vakarienė – vėlgi buffet. Maistas – nieko ypatingo, bet ganėtinai skanus. Staliukai sustatyti restorano terasoje po atviru dangum (tik kai kurie po stogu), padengti dviems ar keturiems žmonėms. Tie, kas laive susidraugavo ir nori pabendrauti, susistumia kelis staliukus kartu, o tiems, kas gal pavargo nuo bendravimo su iš esmės svetimais žmonėmis, suteikiama galimybė pabūti su savais. Pavakarojam ilgokai, gal iki dešimtos. Kaip šiai kelionei, tai jau labai vėlu.

042-IMG_5216

Ryte keltis neskubam, nes laivas išplauks tik aštuntą. Susiruošę su visais daiktais einam iki restorano. Iš vakaro gidas bandė sakyti, kad pusryčiai bus patiekti tarp šešių ir pusės septynių, bet visiems kolektyviai pasipiktinus, jie buvo nukelti valanda vėliau. (Niekas nesuprato, kodėl reikėtų keltis patamsyje ir pusryčiauti šeštą, o paskui laukti aštuntos, kol bus galima išplaukti.)

Pusryčiaujam terasoje gryname ore, virš rūku pasidengusios upės. Vėsu ir drėgna. Virš galvos – didžiulė kokoso palmė, aš vis į ją žvalgausi, tikėdamasi, kad kokosai dar neprinokę ir nesugalvos nukristi ant mūsų.

043-IMG_5263

044-IMG_5262

045-IMG_5251

Šiek tiek prieš aštuonias jau sėdim laive, vėl prie to paties staliuko su ta pačia kompanija. Laivas jau ruošiasi išplaukti, kai ant lodžijos laiptų staiga pasirodo trys žmonės ir ima karštligiškai mosikuoti rankomis. Pasirodo, keli prancūzai kažkaip sugebėjo pramiegoti. Ir niekas nepastebėjo, kad laive jų nėra. Įdomu, ar būna taip, kad keleiviai taip ir lieka “už borto”?

Laive irgi vėsu – gerai, kad galima susisupti į margaspalvį vilnonį apsiaustą, juos rūpestingai ant kiekvienos kėdės paliko laivo įgula. O kai dar gaunu ir karštos arbatos puodelį, gyvenimas pasidaro visai gražus. Juolab ir upė pamažu bunda, rūkas sklaidosi.

046-IMG_5273

047-IMG_5321

048-IMG_5325

Jau įdienojus, sustojame prie Ban Baw kaimo. Laukia dar viena ekskursija – susipažinti su vietine rankdarbių technika ir viskio gamybos ypatumais.

049-IMG_5330

050-IMG_5407

051-IMG_5332

052-IMG_5403

Pagrindinėje kaimelio aikštėje – kalkėm balinta stupa ir spalvingais raižiniais bei piešiniais išpuošta šventykla. Prieangyje kabo varpas, pagamintas iš amerikietiškos bombos. Gidas pasakoja, kad Laosas labai smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Vietnamo karo metu.

053-IMG_5401

054-IMG_5343

Ban Baw village

056-IMG_5345

Susėdę ant stupos krašto, veiksmą smalsiai stebi būrys kaimo vaikų.

057-IMG_5349

058-IMG_5353

Einame gilyn į kaimą. Namai ir čia tokios pačios statybos – mediniai, iškelti ant polių, tik stogai geresni, beveik visi namai dengti šiferiu; matyt, šis kaimelis turtingesnis nei vakar lankytasis.

059-IMG_5400

060-IMGN0811

061-IMGN0815

062-IMG_5369

063-IMG_5342

Užsukame į kaimelio mokyklą. Ji nedidelė, vos kelios patalpos, ir skirta tik pradinukams. Vaikai čia mokosi nuo 6 iki 11 metų, vėliau tęsia mokslus Luang Prabang arba tolimesniuose kaimuose, kur yra didesnės mokyklos. O kai kurie ir visai nebeeina toliau į mokyklą, tik pradinę ir tebaigia. Mokykloje vyksta pamokos, nenorime jų trukdyti, bet vaikai, ypač mažesnieji, vos pamatę turistų grupę prie durų, iškart sužiūra mūsų pusėn.

064-IMG_5364

Ban Baw village school

066-IMG_5367

067-IMG_5368

Prie tiltuko pakalnėje mus pasitinka dar vienas vaikų būrys. Klausiame gido, kodėl jie ne mokykloje. Pasirodo, vieniems dar per anksti, kitiems “atostogos”, dar kiti tiesiog neina į mokyklą, nes yra pelningesnių užsiėmimų, pvz. pardavinėti suvenyrus turistams.

068-IMG_5371

Kaimo gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis – žemdirbystė. Laukai prie pat kaimo, nes aplink kalnai, derlingos žemės nedaug. Augina jie daugiausia ryžius ir kukurūzus, o derlius priklauso nuo to, kokie metai pasitaiko. Kai derlius geras, jo užtenka ne tik savo reikmėms, bet ir pardavimui, bet būna ir taip, kad tenka kelis metus gyventi iš tais geraisiais metais užsidirbtų pinigų. Jei jų išvis lieka, tų pinigų – mat prekeiviai kaimą aplanko dar gerokai prieš derlių ir palieka prekių skolon būsimo derliaus sąskaita.

069-IMG_5374

Na ir pagaliau programos “vinis” – Lao Lao, vietinio ryžių viskio, fabrikėlis. Šis apie 50 laipsnių stiprumo gėrimas gaminamas iš lipniųjų ryžių. Ryžiai pernakt išmirkomi vandenyje, išverdami garuose, nupylus vandenį sumaišomi su ryžių miltais ir kažkokių vietinių medžių lapais, gauta masė sudedama į didelius molinius indus ir paliekama fermentuotis maždaug savaitei; tada ji nukošiama, vėl užpilama švariu vandeniu ir paliekama rūgti dar kelias dienas. Paskutinė proceso grandis, kurią ir stebime – alkoholio distiliacija primityvios “įrangos” pagalba. Rezultatas – laosietiška samanė.

Papasakojęs apie viskio gamybą, gidas klausia, ar bus norinčių paragauti šviežio produkto. Norinčių neatsiranda. Aš lyg ir norėjau (smalsu gi palyginti su savu lietuvišku produktu!), bet kai visi iki vieno grupės vyrai susilaikė, tai kažkaip nedrįsau išsišokti…

070-IMG_5386

Kitas kaimo pragyvenimo šaltinis – austi vilnoniai šalikai, skaros, staltiesės. Vos ne kiekviename kieme stovi po stakles, bet vis tiek labai sunku patikėti, kad visi šitie audiniai, pardavinėjami nuo tiesiai ant žemės patiestų paklodžių, yra išausti vietinių moterų rankomis. Juolab kad vėliau kituose kaimuose matėm lygiai tokių. Na bet porą šalių vis tiek nusiperkam, pagalbos draugiškai Laoso liaudžiai vardan. Parsivežti namo jie net ir po dviejų skalbimų vis dar skleidžia tą savotišką suodžių kvapą, kurį įgauna daiktai, ilgesnį laiką pabuvę šalia malkomis kūrenamos ir dažnai rūkstančios krosnies.

071-IMG_5361

shawl

Ban Baw

074-IMG_5391

075-IMG_5390

076-IMG_5392

Prekyba vyksta pagrindinėje kaimo gatvėje, o pakraščiuose tvyro tingi vidurdienio ramybė. Murzinas išdykėlis su savim tamposi mažutį šuniuką, po dulkes kapstosi gaidys, saulėkaitoje snaudžia paršiukas… kaimo idilė, nors ir skurdi.

077-IMG_5402

078-IMG_5380

079-IMG_5393

080-IMG_5357

Jau beveik pakrantėje sutinkame dar vieną vaikų būrelį, pardavinėjantį rankų darbo skirtukus. Aš skirtukus kolekcionuoju, bet čia jų nepirkau – ranka nekilo po to, kai gidas papasakojo, kad šie vaikai turėtų būtų mokykloje, bet tėvai juos siunčia pardavinėti skirtukų, nes iš vaikų turistai mieliau perka. Iš mūsų grupės nepirko niekas, ir vaikai nebuvo patenkinti.

081-IMG_5405

Ban Baw village. These kids should be at school...

Grįžus į laivą, jau laukia pietūs. Šiandien jau nebe taip įdomu, nes meniu iš esmės tas pats, kaip ir vakar, tik vietoj jautienos – vištiena. Po pietų vėl tinginiaujam ir stebim lėtai besikeičiančius Mekongo peizažus.

083-IMGN0820

087-IMG_5451

088-IMG_5454

085-IMG_5442

Artėjant prie Luang Prabang, upėje vis gausėja laivų. Dauguma plaukia į tą pačią pusę kaip ir mes – diena eina į pabaigą, visi skuba pasiekti tikslą.

Mekong cruise, day two

Mekong cruise, day two

089-IMG_5459

Priplaukiame Mekongo ir Nam Ou upių santaką. Šalia – Ban Pak Ou kaimas, o priešingame krante stūkso didžiulis kalkakmenio masyvas. Jame iškirstos dvi olos, jas ir aplankysime.

Where Mekong meets Nam Ou

Pak Ou caves

Aapatinė ola – labai nedidelė, ir visa prikimšta įvairių dydžių Budos statulų, medinių, gipsinių, geležinių, paauksuotų… visokių. Kažkuo ši vieta labai primena mūsų Kryžių kalną, ir dauguma statulėlių yra atneštos čia apsllankiusių vietinių (ir ne tik vietinių) piligrimų.

Pak Ou caves

093-IMG_5479

Pak Ou

095-IMG_5487

Į viršutinę olą veda statūs akmeniniai laiptai. Ši ola didžiulė, apie 50 metrų ilgio ir kelių metrų pločio, ir joje visiškai tamsu. Gidas veda mus nuo vienos skulptūrų grupės prie kitos, pasišviesdamas galingu žibintuvėliu. Iš vaiduokliškos tamsos vienas po kito išnyra ir netrukus vėl joje pradingsta įvairiomis pozomis sustingę Budos atvaizdai.

096-IMG_5490

097-IMG_5510

098-IMGN0864

099-IMG_5492

100-IMG_5494

101-IMG_5506

Grįžę į laivą, jau be sustojimų apie pusę penkių pasiekiame Luang Prabang. Laivas prisišvartuoja mažutėje prieplaukoje, šalia plačių akmeninių laiptų. Renkamės daiktus, atsisveikinam su bendrakeleiviais, padėkojam gidui ir vietinių nešikų lydimi lipam į krantą.

102-IMG_5524

103-IMG_5530

Laiptų viršuje – lengvas chaosas, nes vienu metu atplaukė keli laivai. Taksi ir tuktukai graibstyte graibstomi, vos spėja privažiuoti vis nauji. Mums taksi nereikia – mūsų viešbutis, Xiengthong Palace, yra tik už poros šimtų metrų nuo prieplaukos. Viešbutis labai jaukus ir pilnas autentiškų detalių, mat įsikūręs buvusioje karališkojoje rezidencijoje. Deja, registratūroje mūsų laukia nemalonus siurprizas – kažkokiu būdu jie pametė mūsų rezervaciją, darytą dar liepos mėnesį. Tiesa, mes turime jos kopiją, bet kas iš to – viešbutis pilnas. Kad situacija nekokia, suprantame, kai pakalbėti su mumis ateina pats viešbučio direktorius. Tiesa, jis mus nuramina, kad padarys viską, kas įmanoma, ir tikrai suras mums kitą viešbutį, bet kol laukiame, galvose sukasi vis mažiau optimistiški scenarijai – juk kalėdinės atostogos, vos kelios dienos iki Naujųjų, visi geresni miesto viešbučiai tikriausiai pilni, tad greičiausiai gausime arba kokią nors skylę, arba kasdien vis kitą viešbutį. Pagaliau, po daugiau nei pusvalandžio, vėl pasirodo direktorius ir džiugiai praneša, kad rado mums viešbutį trims naktims (paskutinei nakčiai galėsime grįžti į Xiengthong Palace) ir kad mums ten tikrai patiks. Jis pats mus į tą viešbutį ir nuveža, o pakeliui dar papasakoja, kaip atsidūrė čia (jis ispanas) ir ką verta pamatyti Luang Prabang, ir pataria niekur neskubėti ir tiesiog mėgautis, nes tai ir esanti didžiausia šio miesto paslaptis.

Mainais gautas viešbutis mūsų tikrai nenuvilia – gauname prabangią suite 5 žvaigždučių Luang Say Residence. Šis viešbutis priklauso tai pačiai kompanijai, kuri organizavo mūsų kruizą, bet nakvynei jo nepasirinkome, nes mums buvo gerokai per brangu. (Kiek ta klaida su rezervacija kainavo Xiengthong Palace viešbučiui, nenoriu nei spėlioti – nors gali būti, kad viešbučiai tokiais atvejais susitaria dėl pigesnių kainų ir taip vieni kitiems pagelbsti.) Tiesa, šio viešbučio direktorius kiek mažiau draugiškas nei spontaniškasis ispanas, kurį jau spėjome pamėgti, bet kai pareiškiame norą pavakarieniauti elegantiškame viešbučio restorane, pagaliau ir manieringasis prancūzas teikiasi nusišypsoti. Vakarienė skani, vynas irgi – po patirto lengvo streso leidžiame sau atsipalaiduoti. Po vakarienės krentam miegoti. Luang Prabang palauks iki rytojaus…

104-IMGN0869

105-IMGN0871

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>