Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija. VI dalis: Doi Luang Chiang Dao


Gruodžio 23-oji. Keliamės dar anksčiau nei vakar, net pusryčiauti viešbučio kiemelyje dar per šalta, taigi valgome viduje. Septintą valandą su daiktais einame į kiemą – ten jau stovi džipas atviru kėbulu, o šalia jo trypčioja neaukštas mongoliškų veido bruožų vyrukas. Tai mūsų gidas ateinančioms dviems dienoms – Hod. Jo lydimi, kopsim į trečią aukščiausią Tailando kalną, Doi Luang Chiang Dao. Kas mane pažįsta – žino, kad esu pamišusi dėl kalnų, taigi ir šioje kelionėje norėjau bent kažkiek jų pamatyti, o jei pavyks, tai ir palaipioti. Išvykas į džiunglėm apaugusius Tailando kalnus siūlo daugybė agentūrų, bet labai sunku rasti kažką kitokio nei tradicinis poros valandų pasivaikščiojimas po džiungles, pakeliui aplankant vieną ar kelis “autentiškus” kaimus, kuriuose “dar niekad nesilankė jokie turistai”. Po ilgų paieškų galiausiai aptikau Tiger Trail agentūrą ir jų puslapyje radau pasiūlymą suorganizuoti dviejų dienų žygį į Chiang Dao viršūnę. Prasidėjo labai šiltas ir produktyvus susirašinėjimas su agentūros direktoriumi Frans, kuris pats buvo įkopęs į Chiang Dao ir apie savo patirtį rašė su tokiu entuziazmu, kad aš apsisprendžiau iškart – noriu! Kartu su mumis į Chiang Dao kops angliškai kalbantis gidas (Hod), vietinis gidas ir nešikas. Pastarasis neš palapinę ir maistą, o stovykloje atliks virėjo pareigas. Žodžiu, personalo šiame žygyje bus daugiau negu žygeivių, bet jau Nepale ir Maroke su tuo buvom susidūrę, taigi nesistebim.

Susėdame į atvirą džipo kėbulą ir pajudame link Chiang Dao kaimelio, kur mūsų laukia antrasis gidas. Važiuojam daugiau nei valandą, ir per tą laiką gerokai sušalam, nes vėjas ledinis. Teoriškai galima nuleisti ir užsegti brezentinius langus kėbulo šonuose, bet užtrauktukai neveikia – tenka traukti iš kuprinių striukes.

IMG_4348

Chiang Dao kaimelis devintą ryto – apsnūdęs ir tuščias. Virš džiunglių tvyro rūkas, aikštės pakraščiais šsirikiavusios iparduotuvėlės ir kavinukės dar tik atsidarinėja. Kol laukaim vietinio gido ir nešiko (abu kažkur užtruko), aš dar spėju apibėgti kaimuką. Rūku apsisiautusios šventyklos atrodo labai paslaptingai – gaila, nėra laiko jas atidžiau patyrinėti.

IMG_4356

IMG_4363

Chiang Dao

Galiausiai susirenkam visą komandą ir stačiu, vingiuotu ir duobėtu keliuku per džiunglies kylam vis aukštyn. Kažkuriuo momentu medžių properšoje pasirodo didžiulis be galo status kalnas – vietinis gidas ženklais rodo, kad va ten ir eisim. Apstulbę susižvalgom – o siaube, negi tikrai??? Frans iš agentūros minėjo, kad takas bus status, bet aš per daug nekreipiau dėmesio į jo perspėjimus – gal be reikalo?

Stabtelim prie checkpointo. Gidai išlipa susimokėti už privilegiją kopti į Chiang Dao. Kainos labai skiriasi: užsieniečiams – 200 batų žmogui, tajams – 20. Bendras mūsų žygio mokestis buvo 460 batų.

IMG_4375

Po kokio pusvalandžio džipas sustoja prie nedidelės laukymės kelio pakraštyje. Tai Pang Wua, tako į Chiang Dao pradžia 1.1 km aukštyje. Tvirčiau užsirišam batraiščius, užsimetam kuprines, pasirenkam po tvirtą medinę lazdą (jų visa krūva mėtosi po medžiu) ir pradedam žygį. Takas tikrai status ir pradžioje labai dumblinas. O kalnai čia visai kitokie nei iki šiol esu mačiusi – “apvalesni”, žalesni, ne tokie akmenuoti ir visai ne rūstūs.

IMG_4385

IMG_4384

Pakilus aukščiau, takas pradžiūsta, bet eiti lengviau netampa: labai statu, tik retkarčiais pasitaiko lygesnių atkarpų.

IMG_4402

IMG_4392

Chiang Dao trek

IMG_4414

Sustojam pietų bambukų giraitėje, šiek tiek pailsim, ir vėl – tolyn ir aukštyn.

IMG_0295

IMG_0291

IMG_0311

Kažkur ten, už tos perėjos tolumoje, jau turėtų būti ir mūsų stovykla…

IMG_4420

Chiang Dao trek

Po maždaug 4 valandų, nuėję apie 8 km ir palypėję daugiau nei kilometrą aukštyn, pasiekiam stovyklavietę Ang Salung plynaukštėje Chiang Dao papėdėje. “Stovyklavietė” – gal ir per skambus žodis šiuo atveju; tai tiesiog žemais bambukų sąžalynais apaugusi didžiulė pieva, su keliomis išvalytomis aikštelėmis, kur galima pasistatyti palapines, ir pora eko-tualetų (aptvertos kabinos su duobės tipo tupykla), kad turistai neterštų kur papuola. Daugiau jokių patogumų – tipiškas laukinis stovyklavimas. Žygeivių nedaug, vos kelios palapinės tolėliau stovi.

Šiek tiek pailsėję, kylam į paskutinį šios dienos šturmą – į viršūnę, stebėti saulėlydžio. Takas jau visai be proto status ir labai akmenuotas – lipdama vis pagalvoju, kad “smagu” bus sutemus leistis žemyn. Kopiam beveik pusvalandį. Viršūnės, kaip tokios, nėra, tiesiog ilga siaura kalno ketera. Žmonių nedaug – kelios tajų grupės ir Honkonge gyvenanti kanadietė su gidu. O vaizdai tokie, kad tiesiog žadą atima nuo aplink atsivėrusios erdvės ir grožio.

IMG_4444

IMG_4466

IMG_4494

Hod sutinka papozuoti prie viršūnę ženklinančios medinės lentutės.

IMG_02911

Saulė jau visai nebeaukštai virš Trijų seserų kalno (trys viršūnės, lyg trys sesės).

IMGN0577

IMG_4469

IMGN0579

IMG_4470

Saulė vis labiau artėja prie horizonto, ir viską aplink pamažu užlieja nežemiško grožio šviesa. Sėdim aukštoj žolėj ant kalno šlaito ir geriam į save tą grožį.

IMGN0594

Chiang Dao

IMG_4487

IMG_4498

Saulėlydis virš Trijų seserų:

Chiang Dao sunset

Saulei pasislėpus už rūke paskendusio horizonto, spalvos sparčiai blėsta, bet leistis žemyn nesinori, esam tiesiog užburti mus supančio grožio ir ramybės.

IMG_4522

IMG_4518

IMG_4533

Praleidę viršūnėje daugiau nei pusantros valandos, jau temstant nusileidžiam žemyn į stovyklą, vis dar apsvaigę nuo to, ką matėme.

IMG_4547

Kai pasiekiame stovyklą, mūsų jau laukia paprasta, bet skani šilta vakarienė. Hod iš kažkur išsitraukia buteliuką tailandietiško viskio – nekenčiu to gėrimo, bet nėr kur dėtis, tenka gerti už draugystę ir už kalnus. Hod – puikus pašnekovas ir labai įdomus žmogus. Užaugęs kalnų kaimelyje, dirbęs miesto gidu Bankoke ir Chiang Mai, vėliau – portje prabangiame viešbutyje, ir galiausiai pasirinkęs ūkininko ir kalnų gido karjerą. Kelis mėnesius per metus jis dirba gidu, likusį laiką praleidžia savo ūkelyje, kur augina gumos medžius ir tikisi, kad po kokių dešimties metų jie atneš pelną (sakė, kad tikra, ne sintetinė, gumos žaliava vis dar labai paklausi ir ją galima brangiai parduoti Kinijoje), o kol kas jam ir jo šeimai užtenka to, ką jie turi, nors tai ir nėra daug. Pasak jo, jis daug laimingesnis kalnuose nei dideliam mieste – finansiškai verčiasi sunkiau, bet jaučiasi laisvas ir vidujai ramus, be to, jam patinka fiziškai aktyvus gyvenimo būdas. Su juo bendraujant jauti, kad tai yra žmogus, suradęs savo gyvenime pusiausvyrą ir dvasios ramybę. Ir dar labai akivaizdu, kaip jis myli kalnus ir kaip jam gera juose būti. Jis nuolat dainavo, švilpavo, šypsojosi… laimingas žmoogus, retai tenka tokių sutikti.

Pavakaroję prie laužo, aštuntą vakaro jau lendam į palapinę ir bandom migdytis. Naktis šalta, ir nepaisant pūkinio miegmaišio bei visų susivilktų ant savęs rūbų, aš niekaip negaliu sušilti, bet maždaug po valandos pagaliau užsnūstu.

IMGN0637

Prabundu pusę penkių ryto, nuo galingo knarkimo gretimoje palapinėje, kur miega gidai ir nešikas. Mūsų palapinėje kiek tyliau jiems pritaria vyras. Nesvarbu, vis tiek jau beveik laikas keltis, nors žadintuvas dar neskambėjo. Šįryt laukia kopimas į antrąją, vos žemesnę nei vakarykštė, viršukalnę, pasitikti saulėtekio. Išlendu iš palapinės – žibintuvėlio šviesoje baltuoja šerkšnas. Šerkšnas, Tailande?!? Tikrai taip. Lauke minus du laipsniai, žolė po kojom gurgžda nuo šerkšno, nedidelė balutė apsitraukusi plonu leduku. Va jums ir tropikai!

Apsimūturiavę ir apsiginklavę žibintuvėliais, vis dar apsimiegoję leidžiamės į žygį. Miegai greitai išsilaksto: takas per džiungles ir vėl labai status, akmenuotas, pilnas susipynusių medžių šaknų, čia ir dieną nebūtų lengva, o dabar dar ir tamsu. Po gero pusvalandžio užkopiam ant kalno keteros ir susėdam tarp aštriabriaunių akmenų laukti saulėtekio. Mūsų gidai, pasirodo, ir arbatinuką su savim pasiėmė – netrukus gaunu karštos kavos puodelį ir baltos duonos sumuštinį su džemu. Pusryčiai ant pasaulio stogo – nuostabi ir ne kasdienė privilegija!

IMGN0671

Kol pusryčiaujam, pateka saulė – ir pasipila nuostabių vaizdų kaleidoskopas. Saulėlydis, tiesa, buvo daug įspūdingesnis, bet ir šiuo saulėtekiu ant kalno viršūnės nuodėmė būtų skųstis.

IMG_4566

Dawn on top of Chiang Dao

IMG_4572

Chiang Dao sunrise

IMG_4639

IMG_4645

IMG_4649

Pasidžiaugę saulėtekio spalvom, per aštrius akmenis ropščiamės ant dar vienos keteros. Tarp akmenynų žydi daugybė įvairiausių augalų. Antrasis gidas (man labai gėda, kad pamiršau jo vardą) eina kartu su manim, rodo tuos augaliukus, sako jų pavadinimus – aišku, aš tuoj pat juos pamirštu. Gražus be galo tas žydėjimas tokiom atšiauriom sąlygom.

IMG_0370

IMG_4650

IMG_4658

Saulė sparčiai kyla aukštyn, mus supantys kalnai vaduojasi iš šešėlių, aplink veriasi vis platesnės panoramos.

IMGN0715

Chiang Dao

Štai nuo tos keteros ką tik nusileidom, kuri matosi dešinėje pusėje.

IMG_4671

Neskubėdami leidžiamės atgal į stovyklą. Status akmenuotas takas vingiuoja per tankias džiungles, paskui išeinam į kalnų pievą. Ji skendi kalno šešėlyje, tarp aukštos žolės baltuoja šerkšnu padengtas takas. Abu gidai stebisi ir fotografuoja šerkšną – nei vienas nėra jo matęs, šiemet Tailando šiaurėje ypatingai šalta žiema, tokios jau keliasdešimt metų nebuvo.

IMGN0710

IMG_4701

IMG_4696

Kažkuriuo momentu vyras su Hod nueina pirmyn, aš sustojusi kažką fotografuoju, o manęs kantriai laukiantis antrasis gidas staiga tyliai uždainuoja. Eina sau šerkšnotu taku per pievą ir dainuoja. Aš einu iš paskos, kiek atsilikusi, kad nenubaidyčiau dainos, ir klausausi švelnios melodijos, negarsiai aidinčios bekraštėje kalnų ramybėje.

IMG_4706

Stovykloje jau laukia pusryčiai. Pavalgę dar šiek tiek pailsim ir lydimi Hod pradedam leistis žemyn. Einam tuo pačiu taku, bet vaizdai visai kitokie, nes ir žvilgsnio kryptis kita, ir saulė kitoje pusėje. Neskubėdami leidžiamės per didžiulę plynaukštę, einam per bambukų sąžalynus ir bananų giraites, lydimi paukščių čiulbesio ir supami aukštų žalių kalnų, besistiebiančių į ryškiai mėlyną dangų su keliais pasiklydusiais debesėliais. “Argi čia ne puiku?” – svajingai klausia Hod. Negaliu su juo nesutikti – čia nuostabu!

Chiang Dao trek

IMG_4712

Už poros valandų mus pasiveja kiti du komandos nariai, pasilikę išardyti stovyklos. Iš kuprinių ištraukiami plastmasiniai maišeliai su kažkokia keista mase. Pasirodo, jau metas pietauti, o maišeliuose – šalti makaronai (noodles) su daržovėm ir prieskoniais. Atrodo labai įtartinai, bet skonis puikus. Dar kartą įsitikinam, kad ir žygio sąlygom galima labai skaniai maitintis.

O paskui prasideda košmaras – pasiekiam dumbliną tako ruožą. Leistis tais stačiais slidžiais takais žemyn – daug nemalonesnis ir pavojingesnis reikalas nei kopti aukštyn. Nešikas ir antrasis gidas paima mūsų kuprines, kad būtų lengviau eiti, bet vis tiek judam labai lėtai, nes reikia sekti kiekvieną žingsnį, kad nepasiplotum ant tako ir nenučiuožtum žemyn. Hod sako, kad šis takas visada toks, nes rytais čia tvyro rūkas, o takas yra šešėlyje ir todėl niekada iki galo neišdžiūsta. Lengviau atsikvepiam, kai po geros valandos pagaliau pasiekiam paskutinę, sausą ir nestačią tako atkarpą, jau visai netoli Pang Wua. Paskutinįkart pamojuojam aukštai virš mūsų stūksantiems kalnams ir einam prie kelio, kur jau laukia mūsų džipas. Nuotykis kalnuose baigėsi – beveik gaila, kad jau.

IMG_4718

Grįžus į Chiang Dao, paaiškėja, kad automobilis, turintis mus nuvežti į kitą mūsų kelionės punktą, Chiang Rai, kažkur užstrigo ir bent valandą pavėluos. Aš ir vėl apibėgu kaimelį (šiandien čia jau gerokai daugiau veiksmo), vietinėj kavinukėj nusiperku kavos, aplankau turgelį.

IMG_4721

IMG_4722

IMG_4723

Chiang Dao village

IMG_4725

Pabodus bastytis, prisėdu ant džipo kėbulo krašto ir pasiėmusi fotoaparatą pradedu peržiūrinėti nuotraukas. Hod kažkur pradingęs, bet šalia tuoj prisėda antrasis gidas ir nešikas, ir dabar jau visi kartu žiūrim nuotraukas, ir mano, ir jų. Bendraujam šypsenom ir iškeltais nykščiais, kai pamatom kokią nors šaunią nuotrauką, ir labai smagiai praleidžiam tą paskutinį pusvalandį, tik labai minimaliai trikdomi mus skiriančio kalbos barjero.

Chiang Dao trek - the happy team :)

Pagaliau pasirodo balta mašina, iš jos išlipa vairuotojas – jaunutis vaikinukas su ant viršugalvio styrančia plaukų uodegėle (man tokią uodegėlę mama surišdavo, kai buvau darželinio amžiaus, o čia tokia šukuosena matyt madinga tarp paauglių berniukų). Atsisveikinam su savo šauniąja komanda, kartu nusifotografuojam atminčiai, ir leidžiamės į kelią. Vairuotojas, nors ir panašus į paauglį, savo darbą išmano puikiai, o štai su atstumu tarp Chiang Dao ir Chiang Rai agentūra aiškiai kažką pripainiojo. Sakė, užtruksim apie dvi valandas, bet iš tiesų Chiang Rai pasiekiam po beveik keturių valandų, ir per tą laiką lauke visiškai sutemsta.

Amarin Resort registratūroje mus pasitinka aiškiai sunerimusi ir visiškai angliškai nekalbanti mergina. (Vėliau sužinom, kad administratorė trumpam kažkur išėjo, palikusi tą mergaitę pasaugoti patalpą – ir kaip tik tuo momentu mes atsibeldėm.) Gyvensime viename iš daugelio vienaaukščių bungalų, dviem eilėm išsirikiavusių šalia gėlynais apsodinto keliuko.

IMG_4892

Kambarys erdvus, su visais patogumais, bet vanduo duše beveik šaltas – o mes taip svajojom apie karštą dušą! Nusiplovę kelionės dulkes, skambinam į registratūrą pasiteirauti apie tuktuką ar taksi, nes jau aštuonios vakaro, norisi valgyti, o tam reikia važiuoti į miesto centrą. Spėliojam, kaip reikės susikalbėti, bet atsiliepia angliškai kalbanti administratorė. Ji mums pataria į miestą važiuoti taksi, o ne tuktuku, nes pigiau. Mes nieko prieš – vakaras pastebimai atvėso, taksi bus šilčiau. Netrukus suskamba telefonas ir administratorė džiugiai praneša: “Taxi alive!” (tTurėjo būti “taxi arrived”, bet dauguma tajų turi problemų su r raidės tarimu.)

Kelionė į miesto centrą trunka gal 10 minučių. Išlipam prie miesto laikrodžio ir ieškom, kur čia būtų galima pavalgyti. Vėl suprantu, kad kažkas ne taip su namų darbais – jokių restoranų anei kavinių aplink nesimato, tiksliau, kelios užeigos yra, bet jos mūsų nevilioja. Perėję kelias gatves pagaliau aptinkame kelis kiek geriau atrodančius restoranėlius, ir pasirenkam vieną iš jų – Siam Corner. Ne dėl to, kad labai sužavėjo meniu ar aplinka, bet tiesiog jau laikas valgyti, kol visos tos užeigos dar neužsidarė. Restoranėlis labai kuklus: apibrozdinti mediniai staliukai, metalinės kėdės, nublukę nuskalbtos staltiesės, aliuminio įrankiai. Aptarnauja mus senyvas dėdulė, esame vieninteliai klientai. Užsisakom green curry ir alaus. Netrukus iš pusiau atviros virtuvės atsklinda labai gardūs kvapai, ir kai atneša maistą, suprantam, kad neapsirikom čia užsukę – labai labai skanu. Pavalgę grižtam prie laikrodžio, pasigaunam tuktuką ir su vėjeliu gįžtam atgal į viešbutį. Vakaras tikrai vėsus, apie 10 laipsnių, džinsai ir striukė – jokia ne prabanga. Ir dėl kainos administratorė nemelavo, taksi kainavo 80 batų, o tuktukas – jau 100. Tik va taksi prie laikrodžio nebuvo nei vieno, tai tenka mokėti šiek tiek daugiau už mažesnę komforto dozę (keista, bet taip jau yra).

P.S. Visai ir pamiršome per tuos nuotykius – šiandien juk Kūčios…

Chiang Rai

 

5 thoughts on “Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija. VI dalis: Doi Luang Chiang Dao

  1. Puikūs, lengvai ir “skaniai” skaitomi aprašymai. AČIŪ :) !!!

  2. Labai patiko. Del to “atgijusio taxi” – tikrai uzsijuokiau balsu. Gera kelione ir geras aprasymas. Galima skaityt dar ir dar syki.

  3. Gražu,nes kiekvieni kalnai savaip gražūs, nors taip nesužavėjo, kaip Himalajai ar tavo parodytos rudeninės Alpės. Išlepinai kalnų vaizdais, tai lygint noris.

    • Na taip, Tailando kalnai nėra dramatiškai gražūs, bet savo žavesį jie visgi turi. O svarbiausia juk pats buvimas juose, kopimas savom kojom į viršūnę, ir svaigūs vaizdai ten užkopus. Tie dalykai visuose kalnuose tie patys :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>