Korsika: tarp jūros ir kalnų. III dalis


Dešimtoji diena. Piana

Šiandien mums poilsio diena. Bet tai nereiškia, kad nieko neveiksime – mes taip nemokam! Visai netoli, gal už 20 kilometrų, yra viena gražiausių vietų Korsikoje – Les Calanques de Piana, vaizdingos uolų sangrūdos, kaskadomis besileidžiančios iki pat jūros. „Kalankes“ galima apžiūrėti iš apačios, nuo jūros, atplaukus laiveliu iš Porto (ar iš toliau), arba iš viršaus, nuo D81 kelio. Keleto kilometrų ilgio uolų ruožas yra maždaug per vidurį tarp Porto ir Pianos kaimų. Kai dar prieš kelionę sužinojome, kad iš Otos į Pianą kasdien anksti ryte važiuoja autobusas, iškart apsisprendėme – poilsio dieną paskirsime šio gamtos stebuklo aplankymui.

Iš vakaro susitarėme kavinėje, kad pusryčius patiektų septintą, o ne pusę aštuonių, nes kitaip į tą autobusą nespėtume. Pusryčiai labai skanūs – traški šviežutėlė duona, burnoje tirpstantys kruasanai, stipri kvapni kava. Ir moteriškė bare labai maloni, nors nei žodžio nekalba angliškai, bet mano prancūzų kalbos žinių šįryt užtenka su ja susikalbėti.

Pusę aštuonių ateiname į autobuso stotelę šalia mūsų nakvynės namų (jokių ženklų nėra, kaip jau įprasta Korsikoje – tiesiog turi žinoti, kur autobusas stoja). Staiga girdime: „O, labas, jūs šiandien ankstyvos!“ Ant fontano krašto sėdi Serrieroje sutiktas britas, su kuriuo aną vakarą taip smagiai bendravome. Jis laukia autobuso į Ajaccio, o mes tuo pačiu autobusu važiuosime iki Pianos. Už kelių minučių atvažiuoja mini autobusiukas. Pakeliui vairuotojas dar kažkur sustoja pasiimti praeitame reise pamiršto telefono, paskui ilgai vingiuojame siauru keliuku pro labai gražius kalnus. Gal po 15 minučių nusileidžiame prie jūros ir sustojame Porto miestelio centre. Vairuotojas kažką greitai susako, britas mums išverčia, kad perlipsime į didesnį autobusą. Laukiančių daug, didelis tarpmiestinis autobusas minkštomis sėdynėmis beveik užsipildo. Mudvi netyčia atsisėdame „teisingoje“ dešinėje pusėje – galime gėrėtis jūros ir pakrantės vaizdais. Kelias labai įspūdingas, o kai prasideda vaizdingosios uolos, išvis sunku žvilgsnį atitraukti.

Corsica-154

Pianoje turėsime tik pusdienį – šiandien šeštadienis, todėl autobusas atgal į Otą išvažiuoja antrą popiet, o ne penktą, kaip darbo dienomis. (Ak, tie Korsikos visuomeninio transporto ypatumai!) Kadangi laiko nedaug, pasirenkame vaizdingą, bet neilgą žygį, kuris prasideda Pianos pakraštyje ir baigiasi prie D81 kelio. Kepyklėlėje nusiperkame bandelių piknikui ir einame ieškoti kavos – reikia pasistiprinti prieš žygį. Ir vėl girdime „o, labas!“ Prieš mus stovi pagyvenusių britų pora, su kuriais susipažinome Tuarelli ir paskui vėl susitikome Galeria kaime. Jie iš Girolatos į Pianą atplaukė laiveliu ir jau porą dienų čia turistauja. Trumpai šnektelėję, susitariame prieš dvi susitikti autobuso stotelėje (jie suplanavę nakvynę Otoje, bet iš kažko išgirdo, kad autobuso šiandien nebus, todėl ieško bendrakeleivių, jei tektų važiuoti taksi).

Pasikavinusios leidžiamės į trasą. Pavėsingas takelis iš pradžių veda per mišką kaimo pakraščiu, pro medžius šmėžuoja namų stogai, pakelėje žydi ciklamenai, yra ir treniruoklių sveiką gyvenimo būdą mėgstantiems.

Corsica-143

Corsica-144

Corsica-145

Gal po pusvalandžio išeiname iš miško ir prieiname sankryžą, kurioje prasideda kalnų trasos. Susirandame savąją nuorodą ir netrukus jau kopiame aukštyn plačiu taku, iškirstu uolėtame kalno šlaite ir sutvirtintu didžiuliais akmenų luitais. „Les Chemin des Muletiers“ (Mulų varovų takas) – dalis senovinio prekybos kelio, kažkada jungusio Pianos ir Otos kaimus. Prekybos tikslams jau seniai naudojamas daug patogesnis asfaltuotas kelias, o senuoju mulų taku dabar žygiuoja tik turistai, norintys iš aukštai pamatyti puikiąsias Pianos uolas. Paprastai šiuo taku einama nuo uolose iškirstos koplytėlės prie D81 kelio (netoli Les Roches Bleues kavinės), bet mums buvo patogiau rinktis atvirkštinį variantą. Pradedant žygį prie koplytėlės, pradžioje yra labai status pakilimas; pradedant Pianoje, pabaigoje lauks labai status nusileidimas iki kelio. Aš nemėgstu stačių pakilimų, taigi dar ir dėl to man labiau patinka mūsų pasirinktas variantas. Takas nuostabus – eiti nesunku, o vaizdai fantastiški. Uolos, jūra ir tolimi kalnai – viskas kaip ant delno. Ir oras puikus.

Corsica-146

Corsica-147

Corsica-148

Corsica-149

Corsica-151

Corsica-150

Corsica-152

Corsica-153

Nusileidę žemyn, einame į Les Roches Bleues kavinukę pasilepinti kava ir ledais. Paskui keliu grįžtame atgal į Pianą. Atstumas nedidelis, gal 3 kilometrai, bet užtrunkame ilgokai, nes vis stabčiojame ir gėrimės vaizdais.

Corsica-155

Corsica-156

Corsica-157

Labiausiai norėjome iš arčiau pamatyti Les Amoureux (Įsimylėjėlių) uolą su širdies formos plyšiu, jau seniai tapusią Korsikos simboliu.

Corsica-158

Corsica-159

Piana jau visai netoli. Kai atsigręžiame atgal, tolumoje, aukštai ant statmenos uolų sienos, matyti mūsų praeitas takas.

Corsica-161

Grįžę į Pianą, dar spėjame greitai papietauti mažoje kavinukėje, o tada skubame prie bažnyčios, kur turėtų sustoti iš Ajaccio grįžtantis autobusas. Britai jau laukia – smagiai paplepame su jais, spėliodami, ar pasirodys autobusas. O jis vėluoja tik 15 minučių. Ir kurgi nevėluos – keleivių nemažai, kol vairuotojas visiems ranka išrašo bilietus, nemažai laiko praeina.

Važiavimas D81 keliu iki Porto nė kiek ne mažiau įspūdingas nei ryte. Ir ne tik dėl vaizdų. Kelias siauras, vingiuotas, daug „aklų“ posūkių, pakelėse bet kaip sustojusios mašinos, pilna per kelią einančių turistų, ieškančių gražių vaizdų, netrūksta ir dviratininkų, kuriuos aplenkti nėra paprasta tokiame siaurame kelyje. Mes ir vėl sėdime priekyje. Vairuotojas nuolat kažką burba sau po nosim, prieš kiekvieną posūkį keliskart spaudžia garso signalą, perspėdamas atvažiuojančias mašinas kitoje uolų pusėje. Bet ties vienu posūkiu jam visgi nepasiseka – iš už posūkio išlenda trys mašinos, prasilenkti per mažai vietos, trauktis iš kelio niekas neketina. Galiausiai trauktis tenka autobusui – posūkyje, pro pakelėje prisiparkavusias mašinas. Vairuotojas keikiasi itališkai, prancūziškai ir korsikietiškai, bet išvairuoja. Ir mes lengviau atsikvepiam. O vairuotojui, matyt, stresą iškalbėti reikia – ima mane šnekinti prancūziškai. Mano nuostabai, visai neblogai susikalbam – galiausiai net ir komplimento sulaukiu, kad puikiai kalbu prancūziškai!

Corsica-160

Atvažiavę į Porto, vėl perlipame į mini autobusiuką – didžiulis autobusas tiesiog netilptų siaurose Otos gatvelėse. Vairuotojas džiaugiasi, kad rytoj sekmadienis – sako eisiąs į bažnytėlę pasimelsti, kad ir toliau sektųsi saugiai važinėti beprotiškais Korsikos keliais.

Grįžtame į Otą anksčiau nei mums būtų norėjęsi. Veikti čia nelabai yra ką – pasėdime Chez Felix bare, pasivaikštome po kaimą, vėl pasėdime… gaila, kad tie autobusai taip neprotingai važiuoja, juk būtume galėję dar ir Porto aplankyti šiandien. Nors smagu ir po Otą pasidairyti, tik kad labai jau ji nedidelė…

Corsica-162

Corsica-163

Corsica-164

Corsica-165

Chez Felix nakvynės namuose šiąnakt mes jau nebe vienos, kitame dorme mūsų aukšte yra dar keturi žygeiviai, taigi dušus ir tualetus tenka dalintis su jais. Bet šešiavietis dormas ir vėl tik mūsų. Vakarienės meniu – kiek kitoks nei vakar (spėliojome, ar negausime tų pačių patiekalų – juk dauguma žygeivių tik vienai nakčiai čia teapsistoja). Viskas skanu, bet ir vėl per daug, visko neįveikiame. Po vakarienės dar kartą apeiname kaimą ir grįžę į dormą, bandome miegoti. Bet Otoje šįvakar daug veiksmo, ir mane vis prižadina triukšmautojai už lango – šalia nakvynės namų yra ne tik autobuso stotelė, bet ir mašinų stovėjimo aikštelė. Palyginus su kitomis nakvynės vietomis, Otoje tikrai labai judru ir triukšminga – gal kad pakrantė arti, ir dar šeštadienis, o gal tiesiog mes jau atpratome nuo triukšmo per tas dienas, praleistas mažuose ramiuose kalnų kaimeliuose.


Vienuoliktoji diena. Ota – Evisa

Dar vienas gražus saulėtas rytas. (Tos pirmosios trys lietingos žygio dienos jau visiškai pasimiršo, oras kasdien puikus.) Kai papusryčiavę grįžtame į dormą, kylanti saulė auksu dažo kaimo namus ir tolumoje stūksantį Ortu kalną.

Corsica-166

Corsica-170

Išeiname, kaip visada, pusę devynių, bet kadangi lašinių jau nebeturime, tai dar užeiname į vietinę krautuvėlę ir užsisakome po sumuštinį pietums. Kol moteris juos gamina, sėdime lauke prie bažnyčios ir dairomės po bundantį kaimą. Žadėtosios dešimt minučių išsitęsia iki dvidešimties, bet pagaliau sumuštiniai gatavi, ir galime eiti į trasą.

Corsica-168

Corsica-169

Corsica-171

Išėjus iš kaimo, takas pamažu leidžiasi žemyn žaliais miškingais šlaitais, kol maždaug po valandos pasiekiame slėnio dugną ir prieiname XV amžiaus statybos genujietišką akmeninį tiltą per sraunią kalnų upę – pasak Cicerone gido, patį gražiausią Korsikoje. Trumpam stabtelime pailsėti ir pasigėrėti grakščia tilto arka.

Corsica-172

Corsica-173

Corsica-174

Paskui ilgokai einame pavėsingu mišku, kol pasiekiame dviejų upių santaką. Čia be galo gražu, iš visų pusių slėnį supa mišku apaugę kalnai.

Corsica-175

Corsica-176

Mūsų takas paupiu veda į dešinę, bet kitoje pusėje matome labai viliojančiai atrodantį takelį, vingiuojantį kitos upės pakrante. Susigundome šiek tiek juo paėjėti: vilioja ir vaizdai, ir pats takas – lygus, betonuotas, jokių akmenų, jokių stačių pakilimų. Pirmasis toks Korsikoje!

Corsica-178

Corsica-177

Galiausiai grįžtame prie nuorodos į Tra Mare e Monti trasą ir tęsiame savo žygį. Prasideda Spelunca tarpeklis – viena gražiausių trasos atkarpų. Akmenuotas takelis pamažu kyla aukštyn Aitone upės pakrante, tarpeklis po truputį platėja, veriasi vis erdvesni ir puikesni vaizdai. Upė lieka vis giliau tarpeklio dugne.

Corsica-179

Corsica-180

Corsica-181

Corsica-182

Gal po valandos prieiname antrąjį genujietišką tiltą per Aitone upę – Pont de Zaglia. Įsitaisome ant didelių paupio akmenų ir pietaujame. Otoje pirkti sumuštiniai su korsikietišku kumpiu ir pomidorais be galo skanūs. Ir didžiuliai – net ir per pusę perpjauta bagetė yra bent kelis kartus didesnė nei standartinė lietuviškos duonos riekė. Tokį sumuštinį suvalgius, tikrai turėtų užtekti jėgų likusiam šios dienos žygiui.

Corsica-183

Corsica-184

Jėgų prireikia nemažai – palikę tiltą, beveik dvi valandas akmenuotu ir stačiu miško taku lipame iš tarpeklio. Eiti nelengva ir gana nuobodu, nes vaizdais takas palepina tik retkarčiais. Bet tie reti vaizdai labai puikūs!

Corsica-185

Corsica-187

Corsica-188

Corsica-186

Corsica-189

Corsica-190

Pagaliau išėję iš miško, dar šiek tiek palypėjame aukštyn ir pasiekiame asfaltuotą kelią Evisos pakraštyje – o juk manėme, kad iki kaimo dar reikės gerokai paėjėti per kalnus! Kaštonais apsodinta gatve pro kapinaites einame iki artimiausios kavinukės, kur prisėdame atgauti jėgų ir atsigaivinti šalto gėrimo skardine. Evisoje tylu ir tuščia, tik pačiame centre kiek daugiau veiksmo. Mūsų viešbutis – tolimajame kaimo gale, daugiau nei už kilometro, o mes jau visai pavargusios. Džiaugiamės, kad patikėjome Cicerone gido rekomendacijomis ir pasirinkome žygį pabaigti Evisoje, o ne Marignanos kaime, iki kurio tektų eiti dar apie valandą.

Corsica-191

Corsica-192

Corsica-193

Corsica-194

Hotel U Pozzu – nedidelis, šiek tiek apšepęs, bet jaukus. Kavinukėje randame šeimininkę – ji nei žodžio nekalba angliškai, bet aš jau pripratusi, nebestresuoju, kai reikia kažką pasakyti prancūziškai. Užsisakėme čia tik nakvynę – šeimininkė klausia, ar rytoj norėsime pusryčių. Atsakau, kad anksti ryte mums autobusas į Ajaccio. Tai išgirdusi, ji greitakalbe kažką susako – jei gerai suprantu, autobusas sustos prie viešbučio, ir mums nereikės eiti į stotelę prie bažnyčios. Per daug gerai, kad būtų tiesa, taigi dar abejoju, ar teisingai išgirdau – bet kol mes mėgaujamės Pietra alaus bokalu terasoje, šeimininkė kažkam skambina ir girdžiu, kad prašo ryte sustoti prie viešbučio ir paimti dvi jos klientes, kurioms reikia į Ajaccio. Kaip viskas paprasta tuose mažuose kaimeliuose, kur visi vienas kitą pažįsta! Liekam labai dėkingos šeimininkei, kad taip mumis pasirūpino.

Kambarys kuklus ir kiek nudrengtas, bet švarus ir tvarkingas. Nusiplovusios žygio dulkes ir susitvarkiusios visokius reikalus reikaliukus, apie šeštą einame į kaimo centrą. Jau visai vakarėja, oras vėsus (esame 800 metrų aukštyje, ir tai jaučiasi – daug vėsiau nei buvo kitose nakvynės vietose). Dangus vakarų pusėje aptrauktas grėsmingai atrodančiais debesimis, pro juos bando prasikverbti besileidžiančios saulės spinduliai, magiška šviesa užliedami ant šlaito susiglaudusius kaimo namus ir bažnyčios bokštą.

Corsica-195

Kaimas kaip išmiręs, vos vienas kitas žmogus praeina, kavinukėse sėdi keli vietiniai, turistų ir žygeivių nesimato. (Teoriškai šios dienos trasa baigiasi Marignana kaime už kelių kilometrų, tai žygeivių turbūt ten reikėtų ieškoti.) Ieškom kur pavakarieniauti, bet vienos kavinės jau užsidarinėja, kitose tik gėrimus parduoda, dar kitur meniu mums nepatinka. Galiausiai pasirenkame jaukią kavinukę simbolišku pavadinimu „Tra Mare e Monti“. Jau visai vėsu, bet valgome prie staliuko dengtoje lauko terasoje. Pica labai skani, nuo terasos matosi bažnyčios bokštas ir kalnai. Paskutinis žygio vakaras. Net nesitiki….

Corsica-196


Dvyliktoji diena. Ajaccio

Pusė aštuonių ryto, ore tvyro lengva migla, vėsu, ir dvelkia rudeniu. Sėdime viešbučio terasoje prie kelio ir laukiame autobuso. Dar šiek tiek ankstoka, bet iš patirties žinome, kad autobusai Korsikoje nesilaiko grafiko – būna, kad vėluoja, o būna, kad ir anksčiau pravažiuoja. Ir šįkart baltas autobusiukas pasirodo beveik dešimt minučių anksčiau – ir tvarkingai sustoja prie viešbučio, mums dar nespėjus rankos pakelti.

Kelias žemyn per kalnus labai vaizdingas, taigi kelionė neprailgsta. Keleivių nedaug, tik keli mokinukai su kuprinėmis – ir tie patys išlipa didesniame miestuke netoliese. Netrukus privažiuojam kitą miestuką, ir vairuotojas sako, kad čia sustosime dešimties minučių kavos pertraukėlei. Paskui jį einame į mažą bariuką jaukios aikštės pakraštyje – kavos labai norime! Vairuotojas kavos puodelį gauna nemokamai – matyt todėl kad barui vis klientų pristato. O mudvi gurkšnojame stiprią kvapnią espresso ir kalbamės, kad galėtų ir šiaurės Europos šalyse būti tokia tradicija – neplanuoti autobuso sustojimai atsigerti kavos pakeliui, ypač jei kelionė ilgesnė. Nors čia gal ne šiaurėj ar pietuose esmė, nes prisimenu, kad kažkada taip ir Karpatuose buvo, kai autobusu važiavom iš vieno kaimo į kitą – tik ten visi pusiaukelėj išlipo gerti alaus.

Corsica-197

Kelias iš kalnų nusileidžia žemyn į pakrantę, vietomis važiuojame visai šalia pliažo. Pamažu prisirenka keleivių. Apie pusę dešimtos pasiekiame Ajaccio autobusų stotį. Konkrečių planų šiai dienai neturime, bet labai norėtume atsikratyti kuprinių; deja, bagažo saugojimo kamerų nei geležinkelio stotyje, nei uosto terminale nematyti. Netoliese užmatę TIC ofisą, einame pasiklausti, kur būtų galima palikti bagažą – darbuotoja nei kiek nenustemba išgirdusi tokį klausimą ir siunčia mus į čia pat esančią kavinukę. Paliekame kuprines kavinės sandėliuke antrame aukšte, aš klausiu padavėjo, kada susimokėti, dabar ar vėliau, o jis atsako, kad mokėti nereikia, bet gal galėtume užsisakyti ką nors atsigerti. Mes užsisakome pusryčius. Pavalgę einame pasivaikščioti po senamiestį. Kitaip nei pirmąją kelionės dieną, oras šiandien puikus, danguje vos keli debesėliai, spalvingi Ajaccio pastatai švyti rugsėjo saulėje. Akivaizdu, kodėl impresionistai taip žavėjosi Korsikos šviesa ir spalvomis!

Corsica-198

Corsica-199

Corsica-202

Corsica-203

Corsica-200

Corsica-201

Pasidairome po suvenyrų parduotuves, šį bei tą nuperkame lauktuvių, užsukame į maisto turgelį, paskui išeiname į plačią pakrantės promenadą. Einame iki tolimojo posūkio, ten, kur baigiasi senamiestis, ir vėl pajūriu grįžtame atgal. Evisoje vakar jau pajutome rudens dvelksmą, o čia dar karaliauja vasara.

Corsica-204

Corsica-205

Corsica-207

Corsica-206

Corsica-208

Pusę dviejų grįžtame į kavinukę pasiimti daiktų ir einame pietauti. Randame mums patinkančią viečiukę visai netoli, judrioje pakrantėje. Aš renkuosi salotas su korsikietišku kumpiu, draugė užsisako makaronų su midijomis. Viskas labai skanu. Pabaigai – cafe gourmand: puodelis espresso ir trijų mini desertų rinkinukas.

Corsica-209

Corsica-210

Po ilgai užtrukusių pietų einame iki geležinkelio stoties ir laukiame 12-o autobuso, kuris mus nuveš į Campo dell‘Oro viešbutį. Jį pasirinkome dėl artumo iki oro uosto, kad ryte nereiktų stresuoti dėl transporto. Viešbutis – tipiškas didžiulis beveidis monstras su daugybe kambarių, iš tų, kur atsibudusi ryte nežinai, kokioj šaly esi. Bet kambarys jaukus ir tvarkingas, su visais patogumais.

Likusią popietės dalį praleidžiame už kelių šimtų metrų esančiame pliaže. Maudomės, deginamės, vaikštome pakrante, aš dar ir nusnaudžiu posmelį. Norisi pasimėgauti vasara, prieš grįžtant į rudenėjančią šiaurės Europą. Vakare vėl važiuojame į Ajaccio centrą (paskutinis autobusas – septintą vakaro). Jaukiai ir skaniai pavakarieniavę itališkame restoranėlyje senamiesčio širdyje, pėsčiomis grįžtame į viešbutį, nes autobusai nebevažiuoja.

Ši paskutinioji diena – visiškai improvizuota ir absoliučiai sėkminga. Puikios kelionės puiki pabaiga!

Corsica-211

Pabudusios kitą rytą pasidžiaugiame, kad pasirinkome viešbutį netoli oro uosto. Nereikia galvoti, kaip čia suspėti į autobusą ir nepavėluoti į skrydį – ramiai susikrovusios kuprines ir išsiregistravusios iš viešbučio, požemine perėja pereiname judrų kelią ir neskubėdamos žingsniuojame pajūrio taku. Iki oro uosto – apie du kilometrai, vienas malonumas pasivaikščioti tokį gražų rytą, šalia saulės užlieto dar visai tuščio pliažo. Beveik galėtume išsimaudyti, net ir į lėktuvą nepavėluotume – bet nusprendžiame, kad vanduo tikriausiai dar šaltas po nakties, ir atsispyrusios pagundai einame toliau.

Corsica-212

Kelionės ratas užsidaro – tas pats pajūrio takas, prieš dvylika dienų vedęs mus link Ajaccio, dabar parveda atgal į oro uostą. Prasideda kelionės pabaigos reikalai – registracija, patikra, skrydis… Grįžus į Amsterdamą, draugės dar laukia ilga kelionė atgal į Vilnių, o aš, palikusi ją ekskursintis laiveliu po Amsterdamą, lipu į traukinį ir riedu namo. Korsikos avantiūra baigėsi. Net šiek tiek gaila, kad jau – nes buvo puiku, nepaisant visų (ne tokių jau ir didelių) sunkumų.

Corsica-213


Vietoje pabaigos

Esu gana patyrusi keliautoja su nemenku kelionių bagažu, bet šioje kelionėje daug kas buvo pirmą kartą: daugiadienis žygis nelengva trasa, su savim nešantis visą mantą ir nakvojant dormuose (studentiški žygiai su palapinėmis buvo taip seniai, kad nesiskaito); atostogos atskirai nuo vyro (paprastai visur keliaujame kartu); beveik dviejų savaičių trukmės kelionė su iki tol tik virtualiai pažįstama bendrakeleive. Visa tai truputį gąsdino, buvo neramu, kaip čia viskas susiklostys. Nerimavau dėl trasos sudėtingumo, dėl sunkios kuprinės, dėl to, kaip reikės bendrauti su naujai sutiktais žmonėmis (esu siaubinga introvertė, ir kelionių metu bendravimo darbą palieku vyrui, pati likdama antrame plane, bet šįkart žinojau, kad taip lengvai išsisukti nepavyks, nes mano anglų ir ypač prancūzų kalbos žinios smarkiai geresnės nei bendrakeleivės). Dabar jau galiu pasakyti, kad visos tos baimės buvo visiškai nepagrįstos. Trasa nebuvo lengva, bet nebuvo ir neįveikiama. 10-11 kilogramų sverianti kuprinė sunki buvo tik pirmąją kelionės dieną, o vėliau jau tik į dienos pabaigą prisimindavau, kad kažką nešu. Visi logistiniai reikalai klostėsi sklandžiai, nebuvo bėdų nei su nakvynės rezervacijomis, nei su transportu. Su bendrakeleive sutarėme puikiai, nei karto nesusipykome ir neapsižodžiavome; nors buvo visokių mažų momenčiukų – kam jų nebūna? – bet abi stengėmės išklausyti ir palaikyti vieną kitą, ir manau, kad buvome gera komanda. Susikalbėti su vietiniais žmonėmis irgi sekėsi geriau nei tikėjausi – mano prancūzų kalbos žinios pasirodė pakankamos, o iš vieno autobuso vairuotojo net komplimento sulaukiau! Gailiuosi tik, kad nedrįsau dažniau prabilti prancūziškai vakariniuose pokalbiuose su kitais žygeiviais – tai būtų buvusi puiki proga patobulėti.

Vienintelis kelionės minusas buvo bendri miegamieji (dormai) žygeivių nakvynės namuose (gites d‘etape). Nesu labai išlepusi keliautoja, bet man reikia asmeninės erdvės, ir patogumų irgi norisi. Dormuose tenka dalintis miegamąją erdvę su krūva nepažįstamų žmonių, o lovos dviaukštės – apatinėje mane apima klaustrofobija, o nuo viršutinės sunku patamsyje nulipti žemyn. Daiktų pasidėti nėra kur, elektros rozetė dažniausiai tik viena visam kambariui, dušai ir tualetai bendri, kartais ir šiek tiek abejotino švarumo… Tačiau ir dormuose nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi. Juolab tik keturias naktis iš dvylikos teko miegoti pilname dorme – kitas naktis arba turėjome privatų kambarį, arba dormas buvo (pusiau) tuščias. O ir tomis naktimis, kai erzino ir trukdė miegoti gaivaus oro trūkumas, prakaito ir alkoholio kvapas ar kažkieno knarkimas, nemiga per daug nekamavo – nuovargis darė savo. Be to, yra ir kita nakvynės dormuose pusė – tas ypatingas vienybės ir draugiškumo jausmas, kai triniesi užpakaliais ir alkūnėmis su kitais žygeiviais ankštoje erdvėje, ir tai šiek tiek erzina, o paskui prisimeni, kad juk visi čia esame dėl to paties tikslo, kad mus jungia meilė kalnams ir kalnų žygiams, ir susierzinimas kažkur išgaruoja. Žodžiu, dormų nepamilau, bet dėl jų tikrai neatsisakyčiau kito žygio.

Didžiausias ir maloniausias šio žygio siurprizas man buvo bendravimas su kitais žygeiviais nakvynės namuose, prie vakarienės ir pusryčių stalo. Kaip jau minėjau, esu introvertė ir nelabai mėgstu bendrauti su nepažįstamais, bet šįkart viskas buvo kitaip – beveik nekantriai laukdavau tų užstalės pokalbių ir spėliodavau, su kuo šįkart suves žygio takas ir kokių naujų istorijų teks išgirsti. Žygeivių trasoje nebuvo labai daug, nes rugsėjis yra jau beveik nesezonas, bet dauguma nakvynės namų dar buvo apypilniai. Dauguma sutiktų žygeivių buvo prancūzai – su jais susikalbėti būdavo sudėtinga, nes daugumos jų anglų kalba buvo dar prastesnė nei mano prancūzų. Bet labai smagu buvo bendrauti su britais, amerikiečiais, šveicaru ir vokiečiu, kuriuos sutikome įvairiuose žygio etapuose (kai kuriuos ir keliskart). Labai skirtingi žmonės, bet visi labai įdomūs pašnekovai, ir visi turėjo po pilną kraitelę kelionių ir žygių istorijų. Visada sakiau ir sakysiu, kad keliaujantys žmonės yra kažkokie ypatingi – su jais niekada nenuobodu!

Nemeluosiu – šis žygis man nebuvo lengvas. Nekenčiu stačių lipimų aukštyn, o Tra Mare e Monti trasoje jų buvo labai daug. (Korsikiečiai patys juokauja, kad jie neprasideda su serpantinų takais – jei lipti šlaitu, ar aukštyn, ar žemyn, tai geriau jau tiesiai, taip juk daug greičiau!) Taigi dauguma dienų man buvo sunkios – aukštyn lipdavau vėžlio greičiu, įkalbinėdama save, kad jau tuoj, jau nedaug beliko; atsigaudavau tik prasidėjus nusileidimui. Bet nė karto nekilo mintis mesti tą reikalą, nebeeiti. Juolab kad trasa dažnai lepino puikiais vaizdais – jie padėdavo pamiršti nuovargį ir primindavo, dėl ko visa tai darau. Ir kas vakarą visi dienos sunkumai pasimiršdavo ir nuovargis išnykdavo, atėjus į nakvynės vietą, atsigaivinus alaus bokalu (nesu alaus mėgėja, bet po ilgio sunkaus žygio tai pats geriausias gėrimas!) ir nusiplovus žygio dulkes ir prakaitą po karštu dušu. O kur dar tas su niekuo nepalyginamas jausmas, kai nuslūgus pirmajai nuovargio bangai staiga suvoki, kad ir vėl įveikei visą netrumpą ir nelengvą dienos trasą, ir kad rytoj vėl eisi toliau, ir nebus kito pasirinkimo, tik eiti, kol pasieksi kitą nakvynės vietą – ir kad tu tai gali! Šiais supergreitų kelionių laikais dauguma mūsų skubame pamatyti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką, ir toks lėtas keliavimo būdas daug kam jau beveik nebeįsivaizduojamas – juk daug paprasčiau, tarkim, įšokti į mašiną ir pralėkti vaizdinga trasa per kalnus, tik trumpam stabtelint įdomesnėse vietose. Bet lėtas keliavimas pėsčiomis turi savo ypatingą žavesį – visiems rekomenduoju nors kartą tai išbandyti.

Grįžus iš Korsikos, daug kas klausė – ar norėčiau kartoti šią avantiūrą? Jei iš pradžių dar kiek abejojau, tai dabar, įspūdžiams susigulėjus, nuoširdžiai sakau – o taip! Jei tik kada pasitaikys proga ir tinkamai susidėstys aplinkybės, labai norėčiau dar bent vieno tokio žygio. Tikiu, kad jis kada nors ir bus!

Corsica-214

 

4 thoughts on “Korsika: tarp jūros ir kalnų. III dalis

  1. Jurate, kokios tavo nuostabios kelionės ir kaip puikiai aprašytos. Tikrai malonu skaityti. Ir nuotraukos labai informatyvios ir estetiškai pateiktos. Žodžiu, 10 balų. Ir tikrai sunku atsitraukti, kaip sakant vieną kart pradėjęs negali sustoti;)

  2. Labai šauni kelione. Tik va, prancūzai man vis tiek nepasirodė tie, su kuriais norėčiau prie vieno stalo pusryčiauti. Ir šiaip mane vis dar baido Prancūzija, ir ne todėl, kad nemoku prancūzų kalbos. Lauksim kitų kelionių ir įspūdžių. Va, o šunelis tai labai simpatiškas.

    • O, Prancūziją aš labai myliu, ji tokia didelė ir tokia graži! Ir visko joje su kaupu, ir gamta, ir miestai, ir maistas, ir vynas… mano mėgstamiausia šalis Europoje. O prancūzai – man rodos, daug paprasčiau būtų su jais bendrauti jų kalba. Korsika, beje, gal ne visai Prancūzija, bet vietiniai labai džiaugdavosi, kai ką nors sugebėdavau prancūziškai pasakyti, ir pokalbio temperatūra iškart pakildavo keliolika laipsnių :) Na o šunelis tai jau taip, be konkurencijos! :D

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>