Korsika: tarp jūros ir kalnų. II dalis


Šeštoji diena. Galeria – Girolata

Vėl gražus saulėtas rytas. Po sočių ir skanių pusryčių pusę devynių išsiruošiame į trasą. Kepyklėlėje nusiperkame duonos, o lauke prie mūsų prisistato šuo – prižiūrėtas, su antkakliu, labai draugiškas – ir ima sekti iš paskos. Niekaip jo neatsikratome – galiausiai nusprendžiame, kad jei jau taip nori, tegu eina kartu.

Corsica-68

Pirmasis etapas – ilgas ir status kopimas aukštyn per tankų mišką. Vaizdų nėra, eiti sunku, kojos po poilsio dienos kaip švino pripiltos, ir kuprinė vėl apie save primena, o jau atrodo visai buvau prie jos pripratusi. Lipu aukštyn, vos vilkdama kojas, ir vėl nesuprantu, kam man viso šito reikia? Bet pagaliau miškas kiek praretėja, atsiveria pakrantės vaizdai, ir nuotaika iškart pasitaiso. Besėdinčias vaizdingoje laukymėje mus pasiveja britai, jie irgi skundžiasi, kad eiti šiandien nelengva. Mūsų keturkojis palydovas nueina su jais, o mes dar šiek tiek pailsime – kopimo dar daug liko.

Corsica-69

Corsica-70

Corsica-71

Corsica-72

Apie pirmą popiet pagaliau pasiekiame aukščiausią šios dienos tašką – Punta Literniccia, didžiulę vėjo košiamą plynaukštę su nuostabiais vaizdais. Čia sustojame papietauti. Matyt pajutęs, kad gaus maisto, vėl prisistato ir šuo. Mums lašiniai, jam skūrelės – visiems gerai.

Corsica-73

Corsica-74

Papietavę susirandame plynaukštės pakraštyje tarp brūzgynų pasislėpusį trasos ženklą ir žygiuojame toliau. Netrukus prieiname uolų ruožą – abiejose siauros keteros pusėse kalno šlaitas beveik statmenai sminga žemyn, o viršuje vingiuoja vos įžiūrimas takelis. Ciceronės gidas perspėja, kad ši trasos atkarpa reikalauja ypatingo atsargumo, ypač jei uolos šlapios. Šiandien jos sausos, bet vis tiek yra ką veikti – vietomis tenka vos ne keturiom ropštis nuo vienos uolos prie kitos.

Corsica-76

Corsica-75

Sėkmingai įveikusios šį kliūčių ruožą, kelias valandas žygiuojam siaurais akmenuotais takais – iš pradžių kalno ketera, vėliau šlaitais žemyn. Vaizdai nuostabūs – Galeria ir Girolata įlankos ir žali kalnai. Šuo vis dar su mumis – tai nubėga į priekį, tai vėl grįžta patikrinti, ar einam iš paskos.

Corsica-77

Corsica-78

Corsica-79

Corsica-80

Paskutinė trasos atkarpa – lengvas ir vaizdingas takas aukštai virš jūros. Toli apačioje – mažutis laukinis pliažas, apsuptas aukštų uolų, kitoje įlankos pusėje stūkso kalnai, o šioje pusėje jau matosi Girolatos sargybinis bokštas.

Corsica-81

Corsica-83

Corsica-82

Dar pusvalandis, ir prieiname įlankos pakrašty prigludusį mažutį kaimelį. Keliolika namų, keli restoranėliai, pora nakvynės namų žygeiviams – ir daugybė prabangių jachtų mažame uoste. Jachtos truputį nustebina, nes nelabai dera prie nuošalaus žvejų kaimelio įvaizdžio, kurį susidarėme paskaitę Ciceronę gidą. Nors kaimas iš tiesų nuošalus – toli nuo bet kokių kelių, pasiekiamas tik pėsčiomis per kalnus arba laiveliu iš jūros. Dieną čia atplaukia nemažai turistų, bet penktą vakaro mažutis pliažas beveik tuščias. Einame į Le Cormoran Voyageur nakvynės namus, įsikūrusius prie pat pliažo. Kai atveriame pastato duris, mus visą dieną lydėjęs šuo apsisuka ir nubindzena atgal pakrantės taku. Daugiau jo nebematėme.

Corsica-84

Corsica-85

Nakvynės namai gana jaukūs, iš terasos atsiveria puikus vaizdas į įlanką, bet aštuonvietis dormas nuvilia – tamsu ir ankšta, o lovos ir vėl sugrūstos per daug arti viena kitos. Esame šešiese. Kiti du dormai irgi beveik pilni. Mes su drauge jau turime savo žygio rutiną – iš pradžių alaus bokalas, dienos įspūdžių aptarimas, po to dušas ir skalbimasis. Dušai ir tualetai šiek tiek apšepę, nors daugmaž švarūs. Vakarienė – prie didelių bendrų stalų. Šio vakaro mūsų kompanija – keturių prancūzų šeima, šveicaras ir puikiai angliškai kalbantis vokietis, su kuriuo daugiausia ir bendraujame. Vakarienei gauname skystos žuvienės, keptos žuvies su ryžiais (ir su daugybe ašakų), labai stipraus skonio ožkos sūrio (teko jį užpilti alyvuogių aliejumi, kad skonis sušvelnėtų) ir panakotos desertui. Ir vynas čia įskaičiuotas į vakarienės kainą – niekur kitur taip nebuvo. Po vakarienės dar šiek tiek pasėdime kieme, bet lauke vėsoka, ūžauja stiprus vėjas, tad netrukus kraustomės į lovas. Ketinu kiek paskaityti (šiandien buvo galimybė pasikrauti telefoną, nes vienintelė kambario rozetė – prie mūsų lovos), bet jau po kelių minučių nulūžtu – diena buvo ilga!


Septintoji diena. Girolata – Curzu

Išsimiegu prastai – dorme labai tvanku. Tikra atgaiva išeiti į lauko terasą, kurioje padengti stalai pusryčiams. Rytas dar tik aušta, įlanką supančios kalvos skendi melsvuose šešėliuose, bet saulė jau dažo tolimų kalnų viršūnes, o ramiame įlankos vandenyje lengvai supasi balti laiveliai. Pusryčiai ir vėl prie bendrų stalų – mums šįkart tenka vien prancūziška kompanija, todėl šnekos mažai. Kavą, jau kelintą kartą Korsikoje, geriame ne iš puodelių, o iš dubenėlių – iki šios kelionės apie tai buvau tik knygose skaičiusi. Po pusryčių susikrauname kuprines, mažoje parduotuvėlėje pliažo pakrašty nusiperkame bagetę piknikui ir apie pusę devynių išeiname į trasą.

Corsica-86

Corsica-87

Tolimajame pliažo pakraštyje randame TMM trasos nuorodą ir akmenuotu taku kylame aukštyn. Kylame labai lėtai, nes vis stabčiojame pasigrožėti ryto saulės nušviestos Girolatos vaizdais ir padaryti dar vieną nuotrauką. Taip gražu, kad tiesiog nesinori iš čia išeiti. Ši vieta liks mano atmintyje kaip viena gražiausių Korsikoje.

Corsica-88

Corsica-89

Corsica-90

Corsica-91

Kai dar vienas į kalną kylančio tako vingis pagaliau paslepia Girolatą ir įlanką, pradedame eiti kiek greičiau – o takas vėl leidžiasi žemyn, kol pagaliau atsiremia į dar vieną mažutę įlanką. Tuara pliažas, kaip ir Girolata, pasiekiamas tik pėsčiomis per kalnus ir beveik tuščias dešimtą valandą ryto – tik dar keli žygeiviai turškiasi bangose. Neatsispiriu pagundai ir aš. Vanduo netikėtai šiltas, bangos nedidelės, aplink tylu ir tuščia. Dievinu tokius pliažus!

Corsica-92

Corsica-93

Corsica-94

Po maudynių pradedame kitą trasos etapą – stačiu taku aukštyn miškingu kalno šlaitu. Kopiame ilgai, gal pusantros valandos, kol pagaliau išeiname į atviresnį taką ir vėl prasideda puikūs įlankos vaizdai. Netrukus pasiekiame D81 kelią. Pavėsingoje šalikelėje stovi kioskas-užkandinė, kiek toliau – didžiulė mašinų stovėjimo aikštelė. Tai Bocca a Croce, populiarus sustojimas, riedant per Korsiką mašina – pasigrožėti įlanka iš aukštai arba nusileisti iki Tuara pliažo. Prisėdame prie staliuko pavėsyje, užsisakome kavos, šalto gėrimo ir ledų. Pavargome belipdamos, reikia atgauti jėgas. O ir trasos dar net neįpusėjome.

Corsica-95

Corsica-96

Corsica-97

Kitoje judraus kelio pusėje geltonuoja Tra Mare e Monti trasos ženklas labai stataus skardžio papėdėje. Užsiropštus aukštyn, takas veda pro radijo pastotę ir tuoj vėl kyla aukštyn. Prasideda ilgas ir varginantis lipimas į be proto statų kalno šlaitą. Jau daug stačių takų Korsikoje praėjome, bet šis pralenkia visus kitus – vietomis atrodo, kad visom keturiom teks ropoti. O dar pats dienos karštis, saulė spigina kaip pasiutusi. Gerokai privargstame, kol pasiekiame kalno keterą.

Corsica-98

Corsica-99

Bet ir čia dar ne pabaiga – einame ta ketera daugiau nei valandą, vis aukštyn, nuo vienos viršūnės prie kitos, ir vis tikimės, kad tai jau paskutinis kalniukas, ir pagaliau prasidės nusileidimas. Oras tuo tarpu subjūra, dangų aptraukia sunkūs pilki debesys ir paslepia vaizdus. Pakeliui dar tenka įveikti porą sudėtingų uolų ruožų – džiaugiamės, kad bent jau nelyja ir uolos sausos.

Corsica-100

Corsica-101

Corsica-102

Pagaliau, užkopę į dar vieną kalną, viršuje aptinkame nuorodą į Curzu. Apsidžiaugiame, bet neilgam, nes ėjimas nė kiek nepalengvėja – šlaitu žemyn vingiuojantis takas nežmoniškai status, reikia apskaičiuoti kiekvieną žingsnį, o mes jau gerokai pavargusios. Tolumoje stūkso beveik vertikaliai kalno šlaitu besileidžianti uolų siena – negi ir per jas teks ropštis? Bet ne – uolų properšoje eina tvarkingas takelis, kuriuo ir pereiname į kitą pusę.

Corsica-103

Takas pamažu išsilygina ir tampa mažiau status, o vaizdai tikrai puikūs, kai teikiasi prasisklaidyti debesys.

Corsica-104

Penktą valandą, po aštuonių valandų žygio, pagaliau pasiekiame Curzu – mažą kaimelį, pasimetusį žalios kalnų paklodės raukšlėje.

Corsica-105

Nakvynės namai, Gite de Curzu, stovi pačioje kaimo apačioje. Atėjus mūsų laukia siurprizas – pasirodo, čia mes užsisakėme atskirą kambarį! Ir pamiršome apie tai. Nesvarbu, kad kambarys kišenės dydžio – užtat privatus, su apvilkta patalyne, su atskiru tualetu ir dušu, ir su puikiu vaizdu pro langą.

Corsica-106

Atsigaivinę alaus bokalu baro terasoje ir paplepėję su lenkų kilmės amerikečiu, kurio tėvas prieš karą gyveno Kaune, imamės buities darbų – dušas, skalbimas, daiktų perkratymas, dienoraščio rašymas, ryšio su namiškiais palaikymas… Nepajuntame, kaip ateina vakarienės metas. Keturių patiekalų vakarienė – įdaryti traškios tešlos pyragėliai, jautienos troškinys su bulvėmis, korsikietiškas sūris ir šokoladiniai eklerai – viena skaniausių šioje kelionėje. Gaila, kad mus pasodina šalia prancūzų poros, taigi ilgesnio pokalbio užmegzti nepavyksta. Amerikiečiams tenka tas pats likimas prie kito staliuko. Po vakarienės dar šiek tiek pasivaikštome po kaimelį ir krentame miegoti.


Aštuntoji diena. Curzu – Serriera

Keliamės anksti ir pusę aštuonių vienos iš pirmųjų ateiname pusryčių. Truputį nusiviliame, kad staliukai pusryčiams padengti viduje, o ne terasoje – rytas vėsus, bet tikrai nešaltas. Po pusryčių nusiperkame bagetę ir porą kruasanų (jie vėliau pasirodė esantys vakarykščiai – vienintelis minusas šiems nakvynės namams), bare prisipilame vandens ir leidžiamės į kelią – kaip visada, apie pusę devynių. Šios dienos trasa Cicerone gido apibūdinta kaip nuobodoka, bet pradžia visai nebloga – takas vingiuoja kalno šlaitu, eiti lengva, mus lydi įlankos ir kalnų vaizdai.

Corsica-107

Corsica-108

Vėliau takas pasuka į mišką ir kuo toliau tuo labiau statėja, o vaizdų visai nelieka. Pasiekę slėnio dugną, sustojame pailsėti ir papietauti prie išdžiūvusios kalnų upės, o paskui prasideda kelias valandas trunkantis status nusileidimas ir tiek pat status pakilimas per mišką. Takas gana nuobodus, o vaizdų visai nėra. Užtai turime laiko pasižvalgyti po pakeles.

Corsica-109

Corsica-110

Jau visai pabaigoje trasa vėl palepina vaizdais – ir eiti iškart tampa smagiau.

Corsica-111

Apie pusę trijų pasiekiame Serrieros kaimą. Gite d‘etape L‘Alivu – dviaukštis mūrinukas kaimo pakraštyje, lengvai atpažįstamas iš skalbiniais nudžiaustytos tvoros ir laiptų turėklų. Čia yra aštuonviečių ir keturviečių dormų bei atskirų kambarių. Mes užsisakėme lovas keturviečiame dorme. Turėsime vieną kambarioką – pagyvenusį šveicarą, su kuriuo susipažinome Girolatoje. Kambarys nedidelis ir tamsus, bet vietos užtenka, yra atskiras tualetas ir dušas. Vienas iš geresnių dormų šioje kelionėje. Kitoje gatvės pusėje – baras ir jaukus sodelis su palaikiais krėslais, sofutėmis ir netgi hamaku po medžiu. Tame sodelyje ir praleidžiame keletą valandų, likusių iki vakarienės – bendražygė okupuoja hamaką, aš įsitaisau ant sofutės, smaguriaujame ledais, dalijamės įspūdžiais, žaidžiame su į kompaniją atklydusiu kačiuku, snūduriuojame ir visaip kitaip tingime.

Corsica-112

Corsica-113

Corsica-114

Corsica-115

Prieš vakarienę išeiname pasivaikščioti po kaimelį. Siaurose gatvelėse nesutinkame nei gyvos dvasios, o kalnai ir vėl nugulti debesų (taip būdavo kiekvieną popietę).

Corsica-116

Corsica-117

Corsica-118

Corsica-119

Debesys darosi vis juodesni, panašu, kad ten aukštai jau lyja – iš tiesų, netrukus dangų virš Serrieros apjuosia didžiulė ryški vaivorykštė.

Corsica-120

Vakarienės stalai sustatyti pusiau atviroje kavinukės terasoje. Mes su drauge ir vakar sutikta amerikiečių pora planuojame sėsti prie vieno stalo, kad galėtume paplepėti. Bet paaiškėja, kad vietos mums jau paskirtos – prie skirtingų aštuonviečių stalų. Prancūzai ir šveicaras prie „mūsų“ stalo smalsiai žiūri, kas čia vyksta, ir kai atsisėdame (turbūt kiek ištįsusiais iš nusivylimo veidais), iškart bando su mumis bendrauti angliškai. Sekasi mums sunkiai, bet juk svarbiausia geros intencijos! Visi apsidžiaugiame, kai prabyla paskutinę minutę prie mūsų stalo prisėdęs jaunas tamsaus gymio vyrukas. Jau po kelių žodžių aišku, kad britas! Su juo ir praplepu beveik visą vakarienę, o prancūzai lengviau atsikvepia ir grįžta prie savo greitakalbės prancūziškos diskusijos. Britas, pasirodo, ir prancūziškai kalba – retkarčiais jis prisijungia prie prancūzų pokalbio, o man irgi įdomu klausyti, nes kai jis kalba, aš viską suprantu. Žodžiu, vakarienė gaunasi ne tik skani, bet ir įdomi. (Amerikiečiams pasisekė mažiau – kiek užmesdavau akį į jų stalą, jie arba tylėjo, arba kalbėjosi tik vienas su kitu.) Po vakarienės – trumpas pasivaikščiojimas menkai apšviestomis kaimelio gatvėmis, ir miegoti. Rytoj laukia ilga ir sunki diena.


Devintoji diena. Serriera – Ota

Pusę aštuonių vienos pirmųjų ateiname į kavinukę pusryčių. Pusryčiai gana skurdūs, net šviežios duonos nėra – tik džiūvėsėliai ir vakarykštės bagetės gabaliukai. Naujiena ir tai, kad pusryčiai ne ant stalo padėti, o pats eini prie baro ir pasiimi, ką nori ir kiek nori. Pusryčiaujame kartu su amerikiečiais, taigi užtrunkame kiek ilgiau nei planavome, nes jie abu kalba nesustodami – matyt jau pasiilgę bendravimo, juk su prancūzais nelabai susikalba, kaip ir mes. Po pusryčių bare prisipilame vandens (barmenė į pūslę pridėjo ledukų ir juos užpylė vandeniu; puiki idėja – vanduo buvo šaltas beveik iki dienos pabaigos), susikrauname kuprines ir prieš devynias išeiname. Pakeliui užsukame į vietinę parduotuvėlę, tikėdamosi ten nusipirkti šviežią bagetę. Deja, duonos nėra. Keistas kažkoks šis kaimas, lyg ne Prancūzijoje būtų! Imame pakelį džiūvėsėlių ir leidžiamės į trasą. Šiandien laukia labai sunki diena – 900 metrų pakilimas iki Bocca San Petru, paskui status nusileidimas, ir tada ilgas paskutinis etapas iki Otos kaimo.

Corsica-121

Pakilimas ilgas ir nuobodus, bet nėra taip sunku, kaip bijojau. Visgi eiti nelengva, dažnai stojame pailsėti, ir kalno keterą pasiekiame per beveik 4 valandas, toli atsilikusios nuo visų kitų žygeivių. Jau netoli viršaus stabtelime prie uolų masyvo miško pakraštyje, nuo kurio matosi ir Porto įlanka, ir kalnai, ir toli apačioje likęs Serrieros kaimelis.

Corsica-122

Corsica-123

Corsica-124

Corsica-125

Corsica-126

Pasigrožėję ir atsipūtę einame toliau. Dabar jau esame ant keteros, ir eiti lengviau – kol neatsiremiame į dar vieną be proto statų paparčiais apaugusį šlaitą, per kurį beveik statmenai aukštyn vingiuoja vos įžiūrimas takelis. Pagaliau įveikę ir šią kliūtį, viršuje randame kryžkelę, nuo kurios prasidės nusileidimas į Otą. Bet Cicerone gidas siūlo pirmiausia eiti į kitą pusę – 15 minučių iki Capu San Petru (šv.Petro kalno), kur laukia puikūs vaizdai. Vos ne vos tą Capu randame – pasirodo, tai ne viršukalnė, o tiesiog uolų sangrūda šalia tako. Bet vaizdai tikrai neblogi, nors ir ne tokie puikūs, kaip tikėjomės. Sustojame pailsėti ir papietauti (prancūziški džiūvėsiai visai tinka prie paskutinių lietuviškų lašinių atsargų), o tada vėl grįžtame į kryžkelę ir sukame link Otos.

Corsica-127

Corsica-128

Corsica-129

Iš pradžių takelis vingiuoja per kvapnų pušyną, eiti lengva ir smagu. Bet netrukus išeiname ant stataus skardžio – po mūsų kojomis plyti siauras ir gilus Vitrone tarpeklis. Labai status akmenuotas takelis vingiuoja žemyn, atkartodamas pusiau išdžiūvusio upeliuko vingius. Leidžiamės tarpekliu žemyn beveik dvi valandas, oras per tą laiką subjūra, tarpeklio uolas nugula tiršti balti debesys. Takas nelengvas, reikalaujantis atsargumo ir susikaupimo, bet jėgas palaiko periodiškai atsiveriantys nuostabūs tarpeklio ir įlankos vaizdai. Vitrone tarpeklis – tikrai vienas iš gražiausių trasos ruožų, nors tuo pačiu turbūt ir vienas iš sunkiausių…

Corsica-130

Corsica-131

Corsica-132

Corsica-133

Corsica-134

Corsica-135

Corsica-136

Kai pagaliau išeiname iš tarpeklio, nusileidusios daugiau nei 500 metrų žemyn, jaučiamės gerokai pavargusios – bet prieš akis dar bent pora valandų ėjimo, kol pasieksime nakvynės vietą. Takelis niekaip neapsisprendžia, ar kilti į viršų, ar leistis žemyn – pakilimai ir nusileidimai keičia vienas kitą, o mes vis laukiame, kada gi už dar vieno posūkio pasirodys Otos kaimas.

Corsica-137

Corsica-138

Pagaliau ateina tas momentas – ir aš lengvai nusiviliu, nes Cicerone gide apdainuotas puikus kalnų apglėbto kalno vaizdas man pasirodo niekuo neypatingas. Tik vėliau, tvarkydama nuotraukas, pakeičiu nuomonę – vaizdas tikrai nuostabus. Matyt, tądien buvau jau labai pavargusi ir nebeturėjau jėgų grožėtis.

Corsica-139

Corsica-140

Jau beveik šeštą pagaliau pasiekiame kaimą (šiandien buvo ilgiausias žygis per visą kelionę, ėjome beveik devynias valandas). Otoje yra dveji nakvynės namai žygeiviams – Chez Marie ir Chez Felix, o taip pat keletas bed & breakfast tipo viešbutukų. Visai netoli pakrantė ir Porto įlanka, yra geras kelias, taigi čia būna ir turistų, ne tik žygeivių. Mes Otoje planavome poilsio dieną, todėl iš pradžių užsisakėme kambarį „Chez Joelle“ nakvynės su pusryčiais namuose. Deja, kai likus porai savaičių iki kelionės parašiau pasiteirauti dėl vakarienės, gavau atsakymą, kad įvyko klaida su rezervacija ir kambarys jau užimtas. Teko skubiai keisti planus. Užsisakėme lovas dorme Chez Felix nakvynės namuose, nes Chez Marie į užklausą neatsiliepė. Bet visa tai – tik mūsų naudai. Chez Felix visiškai tuščia, tiek dorme, tiek dušuose šiąnakt karaliaujame vienos. (Chez Marie nakvynės namai – pirmieji, kuriuos pamato iš Serrieros atėję žygeiviai, taigi dauguma jų ten ir nueina, o Chez Felix surenka tuos, kurie nebetelpa Chez Marie.)

Corsica-141

Corsica-167

Kaimas nemažas, keliais „aukštais“ nusidriekęs ant stataus šlaito. Pro dormo langą matosi puiki kalnų panorama. Kol sutvarkom visus žygeiviškus buitinius reikalus, ateina vakarienės metas. Kaip ir visuose kituose nakvynės namuose, ėmėme demi-pension variantą su įskaičiuota vakariene (nors Otoje to daryti nebūtina, nes kaime yra bent kelios vietos, kur galima pavakarieniauti). Chez Felix restoranas – gretimoje gatvėje.

Corsica-142

Vakarienė skani ir soti, kiek nuvilia tik ožkos sūris – teko ragauti skanesnio. Užtat desertui gauname iki šiol dar neragauto tradicinio korsikietiško skanėsto – creme de chataigne (kaštainių kremo). Įdomus skonis, bet manęs labai nesužavi. Po vakarienės tradiciškai pasivaikštome po kaimelį ir anksti einame miegoti. Rytoj – nauji nuotykiai!

 

One thought on “Korsika: tarp jūros ir kalnų. II dalis

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>