Korsika: tarp jūros ir kalnų. I dalis


Lėtai, koja už kojos, kopiu į nežmoniško statumo kalno šlaitą. Kojos kaip švino pripiltos, nugara šlapia nuo prakaito, iš po batų slysta ir ritasi žemyn smulkūs akmenukai, o galvoje sukasi viena mintis: koks velnias nešė mane į šią galerą??? Bet iš patirties žinau, kad nuotaika iškart pasikeis, kai tik pasieksiu keterą ir aplink atsivers erdvūs kalnų ir jūros vaizdai. Nes tokia jau yra ta kalnų liga: žinai, kad bus sunku, o vis tiek eini, ir pamiršti visus sunkumus, kai pasieki tikslą. Iki kito karto…

Corsica-1


Pasiruošimo džiaugsmai ir rūpesčiai

Kalnais aš sergu jau seniai, bet tikrame daugiadienyje kalnų žygyje, su kuprinėmis ant pečių, nebuvau nuo studijų laikų. Pagunda kirbėjo jau kelis metus, ir kai atsirado bendramintė, sutikusi su manim eiti, dvejojau neilgai. Ilgai užtruko tik tinkamo maršruto pasirinkimas. Svarstėm Jokūbo kelią, galvojom apie Likijos, trumpam susiviliojom GR20 trasa Korsikoje. Pastaroji mums pasirodė per sunki, bet tuomet aptikome Tra Mare e Monti – 124 kilometrų ilgio dešimties etapų trasą Korsikos šiaurėje, tarp Calenzanos ir Cargese kaimų. Ši trasa eina per kalnus, bet ir nuo pakrantės per daug nenutolsta, iš čia ir jos pavadinimas, „Tarp jūros ir kalnų“. Nakvoti galima kalnų kaimuose esančiuose „gite d‘etape“ – žygeivių nakvynės namuose su bendrais miegamaisiais (dormais). Trasa gana populiari, tvarkingai nužymėta oranžinės spalvos ženklais, yra išsamus Cicerone gidas, daug medžiagos internete – kuo puikiausiai įmanoma žygį organizuotis savarankiškai. Tokį variantą ir pasirinkome.

Pirmasis planavimo iššūkis, kuriam sugaišome nemažai laiko – kaip greičiausiai ir pigiausiai pasiekti žygio pradžios tašką. Iš Lietuvos oro uostų tiesioginių skrydžių į Korsiką nėra. Iš Amsterdamo kasdien į Ajaccio skraido Transavia avialinijos. Bendrakeleivei teko pirmiausiai atvykti į Amsterdamą (jos kelionė dėl to pailgėjo visa para), o tada jau kartu skridome į Ajaccio. Tai nebuvo optimalus variantas, nes mūsų žygis prasidėjo priešingoje salos pusėje, už keliolikos kilometrų nuo Calvi. Deja, patogių skrydžių į Calvi neradome, o kadangi visuomeninis transportas Korsikoje sutvarkytas labai prastai, tai sugaišome beveik visą dieną, keliaudamos iš Ajaccio į Calvi. Kelionės pabaigoje irgi teko paskirti visą dieną tranzitui. Iš paskutinės mūsų žygio stotelės, Evisos kaimo aukštai kalnuose, į Ajaccio važiuoja tik vienas autobusas per dieną, anksti ryte (išskyrus sekmadienį, kai autobuso išvis nėra), o iš Ajaccio atgal į Amsterdamą irgi tik vienas skrydis per dieną, taipogi anksti ryte. Taigi teko praleisti visą dieną Ajaccio.

Corsica-2

Visas nakvynes užsisakėme iš anksto – taip patikimiau, nors ir nebelieka galimybės eigoje keisti planus. Užsakinėjimo procesas užtruko kelias savaites, nes bendravimas su nakvynės namais vyko gana lėtai. Dauguma jų turėjo emailo adresus arba Facebook puslapius, bet atsiliepti neskubėjo, o į dvi vietas teko skambinti, tikintis, kad kitame gale atsilieps kas nors, kalbantis angliškai – nors dėl visa ko buvau pasiruošusi ir prancūziškas frazes, bet jų neprireikė. Beveik visiems nakvynės namams reikėjo pervesti avansą.

Ruošiantis šiam žygiui, teko įsigyti keletą daiktų, kurių iki šiol neturėjau, nors keliauju lyg ir nemažai. Svarbiausias dalykas – kuprinė. Parduotuvėje išsimatavusi kelias skirtingas, pasirinkau 40 litrų specialiai moterims pritaikytą Deuter kuprinę. Man ji buvo labai patogi, žygio metu nėkart nenutrynė pečių, ir nugara per daug nepavargdavo. Ir dydis buvo kaip tik – nei per maža, nei per didelė.

Corsica-3

Įsigijau ir miegmaišio vidinį įvalkalą (sleeping bag liner). Dormuose ant lovos paprastai būna tik paklodė, pagalvė (dažniausiai apvilkta) ir antklodė ar pledas be jokio užvalkalo. Niekad nežinai, kas čia miegojo prieš tave ir kaip seniai ta antklodė skalbta. Plonas miegamaišio įvalkalas tokiu atveju – puiki išeitis. Aš pasirinkau šilkinį JagBag įvalkalą ir likau juo labai patenkinta – lengvas, malonus prie kūno, erdvus ir patogus.

Turėjau ir vandens pūslę (Camelbak, 3 litrų talpos). Pirkdama kiek abejojau, ar ji bus naudinga, bet dabar galiu tvirtai pasakyti – tokia pūslė su integruota žarnele yra žymiai patogesnis būdas atsigerti žygio metu nei vandens buteliukai, kuriuos tenka kaskart traukinėti iš kuprinės kišenės. Vienintelis trūkumas – nematai, kiek vandens dar liko, nes pūslė yra giliai kuprinėje. Bet po poros dienų jau žinai, kiek maždaug vandens išgeri, ir gali nuspręsti, kiek prisipilti. Ilgiausioms žygio dienoms prisipildavau po 2,5 litro, bet dažniausiai apsieidavau su pusantro. Gėrimas per žarnelę skatina siurbčioti, o ne gerti dideliais gurkšniais – troškulį malšina nei kiek ne blogiau, o vandens reikia mažiau.

Dar vienas pirkinys specialiai šiam žygiui – lengvasvoris kelioninis rankšluostis. (Žinodama, kad visus daiktus teks neštis ant nugaros, skaičiavau kiekvieną gramą.) Išsirinkau Sea to Summit, medium dydžio. Likau patenkinta – rankšluostis puikiai atlieka savo funkciją, lengvai skalbiamas, labai greitai džiūsta. Tikrai bus panaudotas ir kitoms kelionėms.

Ausų kamštukai ir mažas žibintuvėlis – dar du naudingi daiktai nakvojant dormuose. Ausų kamštukai pravers, jei bus knarkiančių (beveik visada būna nors vienas, skiriasi tik generuojamų decibelų kiekis), o žibintuvėlis bus naudingas, vidury nakties prireikus į tualetą. (Šviesos degti dorme šiukštu negalima, kai kiti dar miega.)

Svarbus daugiadienio žygio aspektas – maisto atsargos. Visuose nakvynės namuose užsisakėme demi-pension variantą su įskaičiuotais pusryčiais ir vakariene. Pietums iš namų pasiėmėm javinukų, nedidelį bryzą lietuviškų kaimiškų lašinių ir čiulpiamų saldainių. Rytais dar nusipirkdavome duonos kaimų parduotuvėlėse.

Corsica-4

Pagrindinis patarimas besiruošiantiems į tokį žygį – neprisikrauti per daug daiktų. Ypač drabužių. Nakvynės vietose beveik visada yra galimybė kažką išsiskalbti; pasirinkus lengvai džiūstančių medžiagų drabužius, net ir drėgnu oru kitą rytą jie bus sausi ar bent jau apysausiai, taigi dviejų pamainų tikrai užteks. Ir dar – jokiu būdu nesiaukite į žygį medvilninių kojinių! Jos greitai sudrėksta ir ilgai neišdžiūsta – patikrintas būdas prisitrinti pūslių. Jei nenorite pirkti specialiai žygiams skirtų smartwool ir panašių medžiagų kojinių, tada jau geriau imkite paprastas plonas vilnones.

Žygio metu naudojomės Cicerone gidu (aš turėjau pdf failą telefone, draugė – atspausdintus lapus), bet popierinių trasos žemėlapių nepirkome – juos puikiai pakeitė nemokama maps.me programa mobiliajame telefone. Šios programos žemėlapiuose sužymėti visi bent kiek rimtesni pėsčiųjų takai (auto keliai irgi), belieka adatėlėmis pasižymėti strategines vietas. Tikrai puiki pagalbinė priemonė, apsauganti nuo streso ir netikrumo, kai takų sankryžoje staiga dingsta ženklai ir nelabai aišku, į kurią pusę sukti (nors TMM trasoje tokių momentų buvo vos keli).

Corsica-215

Vienintelis dalykas, kurio kartais pritrūkdavo vakarais – skaitiniai. Taupydama kuprinės svorį, neėmiau skaityklės, dėl tos pačios priežasties atsisakiau ir minties apie popierinę knygą. Parsisiunčiau į telefoną Moon+ Reader programą, pasikroviau keletą elektroninių knygų ir įsivaizdavau, kad esu pasiruošusi ilgiems vakarams. Bet neįvertinau tos aplinkybės, kad dormuose dažniausiai būna tik po vieną rozetę, ir pasikrauti telefoną galėdavau ne kasdien. (Ekstremaliems atvejams turėjau išorinę bateriją.) Be to, ir mažas ekranas akis vargino. Kitą kartą imčiau tiesiog vieną storesnę popierinę knygą minkštais viršeliais. Ir kortų kaladę.

Pagrindinė kalba Korsikoje – prancūzų, bet mažuose kaimeliuose dažnai galima išgirsti ir vietinę tarmę, kuri labiau panaši į italų kalbą. Angliškai kalbančių nedaug, ypač mažuose kalnų kaimeliuose. Net ir nakvynės vietose kartais sunku būdavo susikalbėti. Ne kartą pasidžiaugiau, kad šiek tiek moku prancūzų kalbą – tos žinios labai pravertė, ypač kai pašnekovai visiškai nemokėdavo angliškai, o tokių buvo ne vienas ir ne du. Taigi, jei susiruošite į Korsiką, verta išmokti bent jau keletą frazių prancūziškai. (Suprantantiems angliškai labai rekomenduoju nemokamą Duolingo programėlę išmaniajam telefonui.)

Na o dabar – keliaukime!


Pirmoji diena. Ajaccio – Calvi

Diena prasideda labai anksti, nes Amsterdamo oro uoste turime būti jau pusę penkių ryto. Pusę devynių, po dviejų valandų skrydžio, Transavia lėktuvas leidžiasi nedideliame Ajaccio oro uoste. Mums reikalingo autobuso stotelė – už pusantro kilometro nuo oro uosto, lengvai pasiekiama taku per pušyną šalia pagrindinio pakrantės kelio. Autobusas Nr.12 per 20 minučių mus atveža į Ajaccio geležinkelio stotį.

Corsica-5

Rytas apniukęs ir vėsus, virš miesto kabantys sunkūs debesys grasina lietumi. Traukinys tik po dviejų valandų – jas praleidžiame Ajaccio senamiestyje ir turguje, ragaudamos įvairius korsikietiškus skanėstus.

Corsica-6

Corsica-7

Corsica-8

Corsica-9

Corsica-10

Corsica-11

Corsica-12

Stotyje tenka kiek pasiblaškyti, kol įsitikiname, kad prie perono stovintis traukinys tikrai važiuoja mums reikalinga kryptimi. Traukinys šiuolaikiškas ir patogus, su minkštomis sėdynėmis ir didžiuliais panoraminiais langais. Važiuojame per labai gražius kalnus, taigi nuobodžiauti nėra kada, nors kelionė trunka beveik tris valandas. Paskui beveik keturioms valandoms įstringame Ponte Leccia kaime. Čia visiškai nėra ką veikti, tad popietė gerokai prailgsta – paragaujam korsikietiško Pietra alaus (jo sudėtyje yra kaštainių miltų, suteikiančių šiam alui unikalų poskonį), pasėdim prie upės, pasivaikštom iki kapinių kaimo pakrašty, ir galiausiai prisėdam ant akmeninės tvorelės kelkraštyje laukti autobuso. Stotelė, beje, niekaip nepažymėta, tenka klausti vietinių, kur ji yra.

Corsica-13

Corsica-14

Autobusas vėlgi modernus ir patogus, tik bilietai Korsikoje vis dar išrašinėjami ranka – gerokai dėl to nustembame. Calvi pasiekiame jau visai vakare, bet prieš vakarienę dar spėjame apibėgti senamiestį ir pasižvalgyti į miestą ir jūrą nuo citadelės sienų. Vakarieniaujame jaukiame itališko restoranėlio kiemelyje. Mėgaujamės šiltu pietietišku vakaru, skaniu maistu bei vynu, ir spėliojame, kokie nuotykiai mūsų laukia Korsikoje.

Corsica-15

Corsica-16

Corsica-17


Antroji diena. Calvi – Bonifatu

Pirmasis žygio rytas – apniukęs, laukiama lietaus. Ketiname taksi važiuoti į Calenzana kaimą už 12 km, kur prasideda Tra Mare e Monti trasa. (Autobusu pasiekti Calenzaną galima tik popiet, mums per vėlu.) Taksi iš vakaro neužsakėme, o reikėjo – aštuntą ryto prie stoties nėra nei vieno. Viešbučio administratorė suranda mums taksi, bet tik devintai valandai. Papusryčiaujame kepyklėlėje netoliese, o taksi pagaliau atvažiuoja beveik pusę dešimtos – ir be jokių taksi skiriamųjų ženklų. Bet mums nesvarbu, kad tik nuvežtų į Calenzaną. Virš kalnų kabo juodi debesys, netrukus pradeda lyti. Šnekus ir draugiškas vairuotojas sako, kad oras šiandien labai netinkamas žygiui ir siūlo nakvoti Calenzanoje, o žygį pradėti rytoj. Mums toks variantas netinka, nes nakvynės užsakytos ir avansai sumokėti. Bet vairuotojas nerimsta, kažkam skambina, klausia apie prognozes, galiausiai atveža mus prie Calenzanos nakvynės namų, kur laukia jo žmona, daug geriau nei jis kalbanti angliškai. Ji mus ir įtikina atsisakyti šios dienos žygio ir važiuoti taksi tiesiai į nakvynės vietą, Bonifatu. Mat antrą-trečią popiet laukiama smarki audra, o dabar jau po dešimtos, Bonifatu pasiekti iki audros mes nebespėsime. Nekokia žygio pradžia, bet alternatyva eiti per lietų šlapiais slidžiais takais mūsų nevilioja, taigi galiausiai sutinkame ir netrukus jau važiuojame vingiuotu kalnų keliu. Čia labai gražu – gaila, kad oras toks prastas ir neteks tuo grožiu pasimėgauti nuo žygio tako.

Corsica-18

Pasiekus Bonifatu, lietus netrukus nurimsta, taigi palikusios kuprines nakvynės namų bare (dormas dar neparuoštas, nes tik 11 ryto) išeiname į žygį atvirkščia kryptimi, link Calenzanos. Takas, tvarkingai nužymėtas oranžiniais dažais, stačiais viražais leidžiasi žemyn akmenuotu miško šlaitu, kol pasiekiame slėnio dugną ir Figarella upę. Kitoje upės pusėje prasideda lygus platus takas per slėnį, tarp fantastiškų formų uolų.

Corsica-19

Corsica-20

Corsica-21

Corsica-22

Corsica-23

Maždaug pusiaukelėje pasukame atgal, nes norime grįžti į Bonifatu iki audros. Vos pasiekus nakvynės namus, pradeda lyti – iš pradžių nesmarkiai, o paskui prasideda žadėtoji audra. Lyja taip, kad nieko aplink nesimato, o baro terasą užlieja lietaus vanduo. Ačiū rūpestingajam vairuotojui, kad perspėjo mus ir įtikino neiti į trasą – būtume kiaurai peršlapę!

Corsica-24

Bonifatu nakvynės namų dormai – atskiri mediniai namukai pušyne ant kalno šlaito. Mums tenka šešiavietis. Kambarys erdvus, dviaukštės lovos sustatytos pasieniais, yra pora kėdžių ir staliukas. Rozetė tik viena, ir jau užimta, taigi pasikrauti telefoną tenka iš išorinės baterijos. Labai drėgna. Tualetai ir dušai – atskirame namuke pačiame tako viršuje, švarūs ir tvarkingi. Tik elektra čia labai taupoma – kas kelias minutes šviesa automatiškai užgęsta, ir tenka laukti, kol kas nors vėl paspaus jungiklį prie durų (iš tualeto ar dušo kabinos juk nebėgsi šviesos įjunginėti).

Popietė Bonifatu gana nuobodi, nes visą laiką lyja, tenka tupėti dorme. Dangus prasiblaivo tik prieš vakarienę – tada ir gauname progą įvertinti, kokioje gražioje vietoje esame. Vakarienė – prie individualių staliukų baro terasoje, meniu iš trijų patiekalų – daržovių sriuba, lazanija ir pyragas desertui. Pyrago jau nebeįveikiame, paprašome, kad supakuotų rytdienai – žygyje pravers.

Corsica-25

Corsica-26


Trečioji diena. Bonifatu – Tuarelli

Išsimiegu, savo nuostabai, visai neblogai. Nesu pratusi miegoti dormuose ir dalintis savo asmenine erdve su nepažįstamais žmonėmis, bet pasirodo nėra taip sunku prie to priprasti. Tiesiog apsimeti, kad tų kitų nėra, kai pvz persirenginėji, ir jie irgi daro tą patį. Smarkiai knarkiančių šiąnakt nebuvo, o jei būtų, turėjau tam reikalui ausų kamštukus (jų per visą žygį nei karto taip ir neprireikė).

Pusryčiai prasideda pusę aštuonių. Pusryčių meniu nesikeitė per visą kelionės laiką – bagetė su sviestu ir džemu (džemas beveik visada naminis, kartais figų, kartais apelsinų, o kartais ir nežinodavom, iš ko), kartais dar kruasanas ar šokoladinė bandelė, atsigerti – apelsinų sultys ir juoda arba pieniška kava pagal pageidavimą (kartais patiekiama puodelyje, kartais dubenėlyje).

Pusę devynių išeiname į trasą. Iki Tuarelli – 16,5 kilometro. Pirmasis etapas – status pakilimas akmenuotu miško taku. Vaizdų kol kas nėra, takas nuobodokas, bet eiti nėra labai sunku. Iš pradžių nugarą slėgusi kuprinė po kokio pusvalandžio pasimiršta, beveik nebejaučiu, kad ją nešuosi. (Vakar jau buvome supanikavusios ir norėjom atiduoti vieną kuprinę į nepigiai kainuojančias bagažo pervežimo paslaugas, o kitos turinį pasidalinti, kad lengviau būtų nešti – gerai kad paskui apsigalvojom.)

Corsica-27

Per pustrečios valandos, užkopę 655 metrus, pasiekiame aukščiausią šios dienos žygio tašką – Bocca di l‘Erbeghiolo (1,2 km virš jūros lygio). Čia mūsų laukia puikūs vaizdai, bet nespėjame jais pasigėrėti, nes sukyla vėjas ir pradeda lynoti – tenka trauktis striukes ir lįsti į mišką užuovėjos ieškoti.

Corsica-28

Corsica-29

Toliau šios dienos programoje – labai ilgas nusileidimas į Tuarelli, turėsime nulipti žemyn daugiau nei kilometrą. Iš pradžių praeiname dar kelias vaizdingas vietas (deja, vaizdais mėgautis ir vėl trukdo lietus ir žemi debesys), paskui takas vėl įlenda į tankų mišką, eiti tampa nuobodoka. Paskutinė atkarpa kiek vaizdingesnė, bet takas status ir akmenuotas, o kojos jau pavargusios.

Corsica-30

Corsica-31

Corsica-32

Corsica-33

Penktą valandą pagaliau pasiekiame Tuarelli. Gite L‘Alzelli nakvynės namai įsikūrę labai vaizdingoje vietoje Fango upės pakrantėje, kiek toliau nuo kaimo. Dormas nelabai koks – siauras tamsus kambarėlis, kuriame sugrūstos keturios dviaukštės lovos. Nakvosime šešiese. Atsigaivinę Pietra alaus bokalu, einame į dušą (kabinos labai ankštos, nėra kur patogiai pasidėti rūbų, bet bent jau švaru), o tada pradeda lyti, taigi tenka atsisakyti planų pasivaikščioti palei upę.

Corsica-34

Vakarienė patiekiama prie bendro stalo dengtoje lauko terasoje. Lyja kaip iš kibiro, ir gana vėsu, beveik per šalta sėdėti lauke. Žygeivių prie stalo iš viso dešimt: dvi britų poros, dvi prancūzų, ir mudvi su drauge. Kiek pabendraujame su britais – jie visi jau pensinio amžiaus, bet žvalūs ir energingi, ir pilni istorijų apie įvairaus ilgio ir sudėtingumo daugiadienes trasas, kurias jie jau įveikė ar dar tik ketina įveikti. Tyliai sau pagalvoju, kad norėčiau turėti tiek sveikatos ir gyvenimo džiaugsmo, sulaukusi tokių metų! Vakarienė keistoka – atšalusi tiršta sriuba, beskoniai makaronai ir rūgštelėjęs jautienos troškinys. Gerai, kad nors pokalbis įdomus. Ir labai skanus desertas – panakota su aviečių džemu. Tebelyja, lauke šalta ir drėgna, taigi devintą visi jau lovose, ir gęsta šviesa.


Ketvirtoji diena. Tuarelli – Galeria

Pabundu apie šeštą, dorme tamsu ir tvanku. Vos nenusisuku sprando, bandydama nulipti nuo viršutinės lovos žemyn. (Dormuose nenorėdavau miegoti apatinėje lovoje, nes ten mane apimdavo klaustrofobija – gerai, kad bendražygė tokių problemų neturėjo ir užleisdavo man viršutinę lovą.) Rytas ir vėl apniukęs. Lauke vėsu ir kvepia lietumi. Prieš pusryčius dar nulipame žemyn prie upės – ankstyvo ryto šviesoje čia labai gražu.

Corsica-35

Pusę aštuonių einame pusryčiauti. Padavėjos nesimato, o pusryčiai jau laukia ant stalo. Panašu, kad viskas paruošta ir palikta iš vakaro – individualiai supakuotos perpus perpjautos bagetės su sušalusiais sviesto luitais ir džemo gumulais viduje, nuo ryto vėsos aprasojęs ąsotis apelsino sulčių, ir du termosai – viename kava, kitame pienas. Ir kava, ir pienas – ledo šaltumo. Pirmąkart per visas savo keliones tenka gerti šaltą cafe au lait. Visi pilasi tą šaltą kavą ištįsusiais veidais, bet niekas nieko nesako – o ir nėra kas mus išgirstų.

Pusę devynių jau ruošiamės išeiti, kai vėl pradeda lyti. Sušlapti nenorime, taigi prisėdame terasoje palaukti. Pagaliau pasirodo ir nakvynės namų savininkas. Čiumpame jį už skverno ir užsisakome po puodelį espresso. “Kavos? Dabar?”, kiek nustemba jis, bet kavos atneša. Karštos!

Lietui kiek aprimus, jau beveik pusę dešimtos išeiname į trasą. Šiandien, jei tikėti Cicerone gidu, mūsų laukia neilga diena – 11 km ir tik apie 300 metrų aukštyn/žemyn. Pirmasis trasos etapas – itin vaizdingas takelis palei Fango upę. Deja, reikalus gadina lietus – tai purškia, tai lyja kaip reikiant, tai vėl išsigiedrija, o tada vėl viskas iš naujo. Nusibosta vilkinėtis striukę, tako akmenys šlapi ir slidūs, eiti sunku. Bet upė labai vaizdinga – saulėtą dieną čia būtų puiku.

Corsica-36

Corsica-37

Corsica-38

Corsica-39

Kai pasiekiame seną genujietišką tiltą, jau įsiliję kaip reikiant. Kertame upę ir bėgame slėptis nuo lietaus picerijoje kitoje pusėje. Viduje visiškai tuščia. Užsisakome kavos ir naminio pyrago (šnekus padavėjas sako, kad pats kepė!) ir šiek tiek pasėdime, kol apdžiūstame.

Corsica-40

Corsica-41

Antrasis šios dienos etapas – nuobodusis. Iš pradžių einame asfaltuotu keliu, o paskui miško takeliu aukštai ant šlaito virš kelio. Tas variantas, kai brauniesi per tankų mišką siauru taku, ir galvoji, ar nebūtų paprasčiau tiesiog eiti geru keliu apačioje? Pagaliau takas išeina į atviresnę vietą ir prieš mus atsiveria Galeria įlanka. Lietus aprimęs. Apsidžiaugiame, kad jau netoli ir iš tiesų bus lengva diena.

Corsica-42

Corsica-43

Deja, apsidžiaugėm per anksti – takas vėl pasuka i kalnus ir ilgai vingiuoja akmenuotais šlaitais, kol galiausiai prieiname statų kalną; tikėjomės, kad eisim aplink jį, bet teks kopti tiesiai aukštyn. Slidžiu žvyruotu taku lipti sunku, bet skubam, nes vėl renkasi debesys, kažkur visai netoli švysčioja žaibai ir gruma griaustinis. Užsiropštusios į kalną, lengviau atsikvepiam, tačiau žygio pabaigos dar nematyti – prieš akis ilgas nusileidimas į Galerią. Bet takelis nesunkus, o vaizdai puikūs. Ir lietaus debesys nuslinko į kitą kalnų pusę.

Corsica-44

Corsica-46

Corsica-45

Corsica-47

Galeria kaimas – nedidelis, vos kelių gatvių, bet išsitęsęs beveik kilometrą tarp jūros ir kalnų. Čia turėsime dvi nakvynes, taigi užsisakėme kambarį L‘Alivu viešbutyje. Viešbutis nedidelis ir jaukus, ramioje gatvelėje netoli pliažo. Mūsų kambarys pirmame aukšte, su privačiu žvyruotu kiemeliu, šezlongais, staliuku ir kėdėm. Kitoje kelio pusėje – viešbučio kavinukė, kurioje pusryčiausime, o jei norėsime, tai ir vakarieniausime (šeimininkė pabrėžia, kad kainos pas juos geros).

Susitvarkę buitinius reikalus ir kiemelyje išsidžiaustę skalbinius, einam apžiūrėti pliažo. Pakrantėje tylu ir ramu, o virš kalnų ir vėl kabo grėsmingi lietaus debesys.

Corsica-48

Corsica-49

Vakarieniaujam viešbučio restorane. Dar pakankamai šilta sėdėti lauke, kainos tikrai normalios, ir maistas skanus. Ypač skani žuvis. Čia vakarieniauja ir viena iš dviejų britų porų, su kuriais susipažinome Tuarelli nakvynės namuose, taigi trumpai šnektelime apie šios dienos trasą ir rytdienos planus – jie irgi ketina rytoj pasidaryti poilsio dieną. Po vakarienės dar nueiname iki pakrantės, bet ten tylu, tamsu ir tuščia, taigi grįžtame į viešbutį ir krentame miegoti.

Corsica-50


Penktoji diena. Galeria

Pusryčių į kavinukę ateiname pačios pirmosios, aštuntą valandą. Pusryčiai puikūs – labai skani cafe au lait, traški bagetė, burnoj tirpstantys kruasanai ir naminis džemas.

Corsica-51

Prisivalgę renkamės daiktus ir einame į prieplauką. Norime užsisakyti pusės dienos ekskursiją į šalia esantį Scandola rezervatą – raudonos spalvos uolų labirintą, kurį geriausia apžiūrėti iš laivelio. Deja, laiveliai šiandien neplaukia – atvira jūra už įlankos ribų per daug audringa, paaiškina mums prieplaukoje sutiktas vietinis. Ką gi, keičiam planus ir einam pasivaikščioti pakrante. Oras puikus, vis labiau kaitina saulė, virš galvos – mėlynas dangus su keliais baltais debesėliais, po kojom driekiasi rusvos pakrantės uolos, į jas dūžta didžiulės bangos.

Corsica-52

Corsica-53

Corsica-54

Corsica-55

Corsica-56

Pasiekę Fango upės deltą, prisėdam pailsėti ir užkąsti. Sėdim ilgai. Apima tas saldus atostogų jausmas, kai niekur neskubi ir niekam nieko neprivalai.

Corsica-60

Corsica-59

Corsica-58

Corsica-57

Planavome eiti pakrante iki pat uolų tolimojoje įlankos pusėje, bet paaiškėja, kad upės perbristi nepavyks ir į tuščią žvyruotą pliažą kitoje pusėje niekaip nepateksime – per gilu ir jūros bangos per daug stiprios. Kiek nusivylusios apleistu pakrantės taku grįžtame atgal į Galerią.

Corsica-61

Corsica-62

Corsica-63

Galeria pliaže mus pasitinka štai toks vaizdelis! Karvės čia vaikštinėja laisvai – ne tik po pliažą, bet ir kaimo gatvėmis, net ir į kavinių kiemus nesidrovi užeiti, nors ir būna kaskart išprašomos lauk.

Corsica-64

Kavinukėje netoli pliažo pasilepinę glotnučiais ir kava, porą valandų pailsime viešbutyje, o prieš vakarienę dar apeinam kaimelio centrą. Apsisukam greitai, nes “centras” – tai viso labo viena aikštė su bažnyčia, merija ir paštu, ir pora gatvelių šalia.

Corsica-66

Corsica-67

Vakarieniaujam ir vėl „savo“ kavinukėje. Ne tik mes, britai irgi. Ir vėl viskas labai skanu. Po vakarienės trumpai pasivaikštome tyliomis kaimelio gatvėmis, bet veikti čia nelabai yra ką, o mūsų rytoj laukia ilga diena – laikas miegoti!

Corsica-65

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>