Kelionė į Dordonę. III dalis: Dordonė

Apie Dordonės (Dordogne) regioną pietvakarių Prancūzijoje pirmąkart išgirdau jau gyvendama Nyderlanduose. Olandai dievina šį mažą, bet vaizdingą Prancūzijos kampelį. Kiekvieną vasarą kas nors iš kolegų, draugų ar kaimynų važiuoja ten atostogų, o grįžę gieda ditirambus Dordonės pilims ir miesteliams, upėms ir slėniams, maistui ir vynui. Galiausiai nusprendėm, kad reikia ir mums apsilankyti šiame pasakų krašte – taip ir užgimė šių vasaros atostogų idėja. Kelionė į Dordonę užtruko visą savaitę, nes niekur neskubėjome, bet pagaliau mūsų tikslas jau visai arti!

Ankstų rytą palikę Limožą, per pusantros valandos pasiekiame Brantome miestelį Dordonės šiaurėje. Miestelio istorija prasidėjo VIII a. įkurtoje Brantome abatijoje. Amžių bėgyje ji buvo keliskart griauta ir deginta, bet kaskart ir vėl atstatoma. Abatiją lankantys piligrimai, keliaujantys į Santiago de Compostela, padėjo čia atsirasti nedideliam, bet klestinčiam pirklių ir amatininkų miestui. Senoji miestelio dalis labai kompaktiška, visa telpanti Dronne upės saloje, kurią su abatija jungia elegantiškas akmeninis tiltas. Miestelis labai dailus, iškart akivaizdu, kad olandų pagyros nebuvo perdėtos. Jei visur Dordonėje taip gražu ir jauku kaip Brantome, tai mūsų tikrai laukia puiki savaitė!

befr-140

befr-141

befr-142

befr-143

befr-144

Miestelis ne tik gražus, bet ir maitina čia skaniai. Pietums pasirenkame kavinukę palei upę su pavėsingais staliukais po spalvingais skėčiais. Diena karšta, tad renkamės gaivias salotas – prancūzai jas moka paruošti kaip jokia kita tauta. Po pietų vėl klaidžiojame po Brantome gatveles. Miestukas mažulytis, tad ilgai neužtrunkame. Kitame upės krante dar aptinkame miniatiūrinę pilaitę. Nuo trečios valandos popiet galima būtų ir po jos vidų pasižvalgyti, bet mums jau laikas judėti toliau.

befr-146

befr-147

befr-148

befr-145

Jau gerokai popiet pasiekiame Saint-Cybranet kaimelį. Jis toks mažas, kad neturi net savos kepyklėlės (šviežia duona nuo pat ryto – šventas reikalas prancūzams). Mūsų išsinuomotas namelis yra tuoj už kaimo ribos, į jį veda neilgas negrįstas keliukas. Mūsų pasitikti išbėga du dideli šunys, jiems iš paskos išeina simpatiška moteris ir kreipiasi į mus olandų kalba. Va tai tau! Pasirodo, tai šeimininko draugė, padedanti jam bendrauti su atvykėliais, nes jis kalba tik prancūziškai.

Vaismedžių apsuptas namas atrodo visai jaukiai, bet įėjus vidun iš nuostabos atvimpa žandikaulis – čia dar pilnu tempu vyksta remontas! Pasirodo, namas šį pavasarį buvo renovuojamas ir nepavyko laiku baigti darbų – bet šeimininkas mus patikina, kad už valandos viskas bus sutvarkyta. Šiek tiek pikta, nes esame pavargę po kelionės ir norėtųsi šiltą popietę praleisti prie baseino, bet nėra iš ko rinktis – palikę lagaminus vėl grįžtame į mašiną ir važiuojame į artimiausią didesnį miestuką, Cenac, apsirūpinti maisto produktais, pasivaikščioti, išgerti kavos, žodžiu, užmušti laiko. Kai vėl grįžtame į „savo“ namus, jie jau labiau panėšėja į tinkamą žmonėms gyventi būstą, bet visgi dar tenka gerokai pagelbėti šeimininkams, kol pagaliau dar po valandos viskas sutvarkyta (išskyrus antrojo vonios kambario duris, kurios taip ir lieka stovėti atremtos į sieną koridoriuje) ir liekame vieni. Pavakarės dar šiek tiek liko, tad pirmiausia pūkštelim į baseiną, o paskui aš įsitaisau šezlonge ant pievelės su balto vyno taure. Tingias atostogas skelbiu pradėtomis!

befr-149

Vakarieniaujame picerijoje kaimelio pakraštyje, už 300 metrų nuo namų. Man labai patinka, kai gyveni tylioje nuošalioje vietoje, o pavalgyti vis tiek gali pėsčiomis nueiti. Restoranėlis labai jaukus, šeimininkė šneki ir draugiška, maistas skanus. Bevalgydami jau planuojame, kad kurį kitą vakarą vėl čia užsuksime.

befr-150

Sekmadienis. Oras vėl toks, prie kokio jau pripratome per šias atostogas – šilta, bet apsiniaukę. Pusryčiams – šviežutėliai traškantys rageliai iš kepyklėlės gretimame Castelnaud-la-Chapelle kaime. (Dievinu tą prancūzišką tradiciją kasdien pirkti šviežius ir dar šiltus duonos gaminius!) Jau smarkiai įdienojus pagaliau išsikrapštom iš namų. Niekur toli važiuoti neplanuojame, tiesiog pasidairysime po apylinkes. Pirmasis sustojimas – Castelnaud-la-Chapelle, vos už 3 kilometrų nuo Saint-Cybranet. Dordonės upė čia rami ir lėta, vandenyje atsispindi tilto arkos, Castelnaud pilis aukštai ant kalvos ir ant šlaito susispietę negausūs namukai. Pilimis Dordonėje, beje, nieko nenustebinsi – 5 kilometrų spinduliu nuo mūsų laikinų namų jų yra net penkios!

befr-151

befr-152

befr-153

Per maždaug 20 minučių vingiuotais keliukais pasiekiame Sarlat-la-Canéda miestelį. Čia mane ištinka lengvas šokas – aplink taip gražu, kad net nežinau, į kurią pusę žiūrėti, ir negaliu nustoti fotografuoti. Tokio gražaus ir fotogeniško miestelio seniai nesu mačiusi (o gal išvis nesu?). Sarlatą abu įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio ir per tą atostogų savaitę beveik kasdien rasdavome progą čia užsukti – tai pietums, tai vakarienei, ar tiesiog puodeliui kavos ir trumpam pasivaikščiojimui. Miestelis gražus kaip atvirukas, už kiekvieno posūkio veriasi vienas už kitą jaukesnės gatvelės, aikštės, bromos, kiemeliai…

befr-154

befr-155

befr-156

befr-157

befr-158

„Le Badaud de Sarlat“ (Sarlato stebėtojas) – vietinio skulptoriaus sukurta bronzinė vyriškio statula, tokia tikroviška, kad pirmąkart pamačiusi iš tolo pagalvojau, jog ten iš tiesų kažkas sėdi. Juolab vieta stebėjimui tikrai puiki – pagrindinė Sarlato aikštė kaip ant delno.

befr-159

befr-160

Petums pasirenkame vieną iš daugelio Sarlato kavinukių. Meniu visur daugmaž panašus, tad renkamės, kur mums atrodo jaukiau. Pavalgom skaniai, o paskui dar pasėdime, pasidairome į veiksmą aplink. Sarlate taip jauku ir gera, visai nesinori niekur skubėti.

befr-164

befr-165

Po pietų vėl klaidžiojame po jaukių gatvelių labirintą. Tarpais ima atrodyti, lyg laikas čia būtų sustojęs prieš kelis šimtus metų, bet klegančios turistų grupės ir modernios kavinių iškabos tuoj išsklaido šį įspūdį.

befr-167

befr-161

befr-162

befr-163

befr-166

Susigundome galimybe už kelis eurus liftu pakilti į Sarlato rotušės bokšto viršų, tikėdamiesi dar gražesnių vaizdų. Deja, viršuje tenka šiek tiek nusivilti – aikštelę juosia storo ir nelabai švaraus stiklo siena, o pasakojimas apie Sarlatą (kuris įeina į bilieto kainą) vyksta prancūzų kalba, nes mes esame vieninteliai užsieniečiai 15 žmonių grupėje.

befr-168

befr-169

Kai pagaliau susiruošiame namo, pakeliui link mašinos dar stabtelime kavos. Vitrinoje išdėlioti tobulai atrodantys pyragaičiai – kaipgi neparagauti? Nuojauta neapgavo, lengvutis švelnaus skonio pyragaitis tiesiog tirpsta burnoje.

befr-170

Labai patenkinti savo tingiu sekmadieniu, sukame link namų, trumpam stabtelėdami pakelėje pasigrožėti vaizdu į romantišką Beynac kaimelį, nušviestą vėlyvo popiečio saulės. Panašu, kad veiklos Dordonėje mums tikrai nepritrūks ir gražių vietų toli ieškoti irgi nereiks!

befr-171

Castelnaud-la-Chapelle bakalėjos parduotuvėje nusiperkame duonos, sūrio ir kumpio lengvai vakarienei ir važiuojame namo. Likusią dienos dalį relaksuojame – vyras mirksta baseine, aš išeinu pasivaikščioti po apylinkes, paskui ilgai vakarieniaujame ir vakarojame lauke, po šiltu vasarišku dangum.

Pirmadienis. Oras ir vėl krečia išdaigas – visą rytą lyja. Apie vienuoliktą, taip ir nesulaukę žadėto pagerėjimo, važiuojame į vakar užmatytą Beynac kaimą. Tai vienas iš daugelio žavių Dordonės kampelių – ant stataus upės kranto susispietę smiltainio namukai, siaurų gatvelių labirintas, sienas apraizgę vijoklinių rožių krūmai, tarpduriuose snaudžiančios katės ir ramiai tekanti upė apačioje. Trūksta tik saulės. Bet ir apniukusią dieną čia labai gražu.

befr-172

befr-173

befr-174

befr-175

befr-176

befr-177

befr-178

befr-179

Pietų sustojame Saint-Cyprien. Miestukas visai jaukus, bet mes jau išlepinti Dordonės grožio, tad čia ilgai neužtrunkame.

befr-180

befr-181

befr-182

Popiet oras pagaliau kiek prasigiedrija. Važiuojame į Marqueysac pilį, stovinčią ant aukšto skardžio prie Dordonės upės ir garsėjančią įmantriai iškarpytomis buksmedžių gyvatvorėmis.

befr-183

befr-184

Marqueysac gyvatvorės išties nuostabios, ypač kai žiūri į jas iš viršaus – tarsi minkštas žalias kilimas su įmantriais raštais.

befr-185

befr-187

befr-186

befr-188

Įsivaizdavom, kad Marqueysac ilgai neužtruksim – kiek gi laiko reikia apžiūrėti pilies sodą? Bet paaiškėja, kad čia yra ne tik išpuoselėtos buksmedžių gyvatvorės, bet ir didelis miško parkas, kurį galima apeiti pasirinkus vieną iš keleto takų. Mes renkamės taką, vedantį parko pakraščiu. Kaip jau minėjau, Marqueysac pilis stovi ant aukšto skardžio, taigi nuo tako veriasi erdvūs vaizdai į Dordonės upės slėnį.

befr-189

befr-190

Pasiekę tolimąjį parko pakraštį, pasidairome po apylinkes nuo apžvalgos aikštelės ir kitu taku grįžtame iki pilies. Į vidų neiname, prisėdame kiemelyje suvalgyti labai skanių ledų porciją ir pasigrožėti povo uodegos spalvomis. (Patelė, kuriai buvo skirtas šis šou, nekreipė jokio dėmesio į vargšą patiną, kad ir kaip jis kraipėsi ir straksėjo.)

befr-191

Keletą likusių popietės valandų praleidžiame namie prie baseino, o vakarienės važiuojame į Sarlatą. Vakar klaidžiodami siauromis gatvelėmis aptikome jaukiai atrodantį restoranėlį su įdomiu meniu, jame ir prisėdame porai valandų, pasirinkę fiksuotos kainos trijų patiekalų vakarienės variantą. Maistas skanus, bet jo tiek daug, kad išeiname visiškai apsivalgę.

befr-192

befr-193

Antradienis. Ir vėl lyja. Dievaži, pietų Prancūzijoje birželio mėnesį tikėjomės geresnio oro! O dar, kaip tyčia, paaiškėja, kad kažkaip sugebėjome Orleano apartamentuose pamiršti neperlyjamas striukes. (Susisiekėme su šeimininke ir sutarėme, kad striukes ji mums išsiųs paštu, bet dabar, lietingoje Dordonėje, iš to jokios naudos.) Ekspromtu gimsta planas – važiuosim į Sarlatą, moderniojoje miesto dalyje nusipirksim naujas striukes, o tada papietausim senamiestyje. (Ar jau minėjau, kad kasdien rasdavome kokią nors progą užsukti į Sarlatą?) Planas dėl striukės pavyksta tik iš dalies: randam tinkamą man, vyriškos rast nepavyksta, bet tuo tarpu ir lietus pasibaigia. Važiuojame į Sarlato senamiestį, vėl susirandame jaukią kavinukę ir ilgokai pasėdime prie gaivių salotų ir vyno taurės.

befr-195

befr-194

Po pietų ketinome aplankyti kurią nors iš pilių mūsų kaimelio apylinkėse, bet ir vėl prasideda smarkus lietus, tenka važiuoti namo. Lietus liaujasi už poros valandų, bet į pilis važiuoti jau vėloka, tad einame pasivaikščioti. Neįvertiname fakto, kad žolėti takai bus šlapi po lietaus, ir gerokai sušlampame kojas, bet apylinkės gražios, oras gaivus, ir jau nebepikta, kad oras planus gadina. Juk norėjom tingių atostogų – tokias ir turim. Vakarieniaujame namie, o lauke ir vėl lyja.

Trečiadienis. Orų fronte nieko naujo – ir vėl lyja. Bet šiandien netingėsime, nes turime neatidėliotinų planų. Pirmas sustojimas – La Roque-Gageac kaimas, dar vienas Dordonės perliukas. Dievaži, šis regionas yra kažkokia anomalija, čia už kiekvieno posūkio rasi kažką gražaus!

befr-196

befr-197

befr-198

Gaila, kad diena tokia apniukusi, bet vis tiek smagu patyrinėti siaurutes La Roque Gageac gatveles, vaizdingai susigrūdusias viena ant kitos ant siauro šlaito.

befr-199

befr-202

befr-200

befr-203

Patogiai įsitaisęs ant stogo, mus tingiai stebi juodas katinas.

befr-201

befr-204

Nors La Roque-Gageac labai gražu, bet pietūs kavinukėje prie upės nuvilia: pirmąkart šioje kelionėje pavalgome tikrai neskaniai. Po pietų važiuojame toliau, į už keleto kilometrų esantį Domme miestelį. Tai dar vienas tobulai gražus ir fotogeniškas miestukas, po kurį būtų galima klaidžioti visą popietę. Bet kaip jau sakiau, šiandien dar turime planų, tad Domme užtrunkame tik šiek tiek ilgiau nei valandą. Realiai reikėtų dar bent valandos, norint neskubant čia pasivaikščioti ir viską apžiūrėti.

befr-205

befr-206

befr-207

befr-208

befr-209

Nuo Domme juosiančių akmeninių sienų veriasi erdvūs žalio Dordonės upės slėnio vaizdai.

befr-210

befr-211

Iš Domme važiuojame į Lascaux olą. Bilietus vizitui reikia įsigyti iš anksto, konkrečiai dienai ir laikui, kitaip galima ir nepakliūti vidun. Įėjimas į Lascaux olą buvo aptiktas 1940-aisiais metais. Su žibintuvėliais į olą įėję paaugliai iš gretimo kaimo iš pradžių negalėjo patikėti savo akimis – sienos ir lubos buvo ištisai padengtos spalvingais gyvūnų piešiniais. Iš viso jų oloje yra apie šeši šimtai. Specialistų nuomone, šiems piešiniams yra apie 17 tūkstančių metų. 1948 m. ola buvo atidaryta lankytojams, bet 1963 m. teko ją vėl uždaryti, šįkart visiems laikams – temperatūros ir drėgmės kaita gadino piešinius, pigmentai bluko, olos sienos dengėsi pelėsiu. Kad lankytojai galėtų ir toliau gėrėtis piešiniais, buvo sukurta olos replika, vos už kelių šimtų metrų nuo originalo, su visais piešiniais ir detalėmis (darbai užtruko daugiau nei 10 metų). Įėjimas į Lascaux olą – tik su gido lydima grupe. Fotografuoti viduje draudžiama. Nuotrauką pasiskolinau iš interneto, kad bent kažkiek įsivaizduotumėt, ką ten pamatėme. Piešiniai labai įspūdingi, ypač kai matai juos olos prietemoje ir jie supa tave iš visų pusių. Pamiršti, kad tai tik replika, ir bandai įsivaizduoti, ką jautė ir mąstė tolimi mūsų protėviai, palikę mums šiuos keistus piešinius. Kodėl ir kokiu tikslu jie buvo sukurti, mes niekada nesužinosime, ir ta paslapties aura tik dar labiau sustiprina bendrą įspūdį.

befr-276

Visai šalia Lascaux olos yra Montignac miestelis – nusprendžiame užsukti į jį kavos puodelio ir trumpai pasivaikščioti. Užtrunkame ilgiau nei ketinome, nes miestukas labai simpatiškas. (Kita vertus, kitokių Dordonėje nelabai ir yra.)

befr-212

befr-213

befr-215

befr-214

befr-216

befr-217

befr-218

Vakarieniaujame ir vėl Sarlato senamiestyje. Kad ir kiek gražių miestelių jau pamatėme Dordonėje, kol kas nei vienas iš jų neprilygsta Sarlatui. O ir pavalgyti čia galima labai skaniai.

befr-219

befr-220

befr-221

befr-222

befr-223

Po vakarienės grįždami namo, stabtelime šalikelėje įamžinti puikų vaizdą – besileidžiančios saulės nuauksintą Marqueysac pilį.

befr-224

Ketvirtadienis. Šiandien vėl ketiname pavažiuoti kiek toliau – kuo mažiau laiko lieka Dordonėje, tuo daugiau norisi pamatyti. Pirmasis sustojimas – La Roque Saint-Christophe, apleista gyvenvietė uolose virš Vezere upės. Natūraliose olose, susiformavusiose smiltainio uolų masyve, archeologai aptiko neandertaliečių ir kromanjoniečių gyvenviečių liekanų. Olos buvo apgyventos ir mūsų eroje – La Roque Saint-Christophe kompleksas buvo galutinai apleistas tik XVI a. pabaigoje.

befr-225

befr-226

befr-227

befr-228

befr-229

befr-230

Už kelių kilometrų nuo La Roque Saint-Christophe – dar viena įdomi vieta, La Maison Forte de Reignac. Tai XIV a. statybos tvirtovė, natūraliai susiliejanti su uolų masyvu ir atrodanti mažesnė nei iš tiesų yra, nes didžioji pastato dalis yra po uolomis.

befr-231

Pietums sustojame Limeuil miestelyje. Tai dar vienas Dordonės perliukas, nors ne toks tobulai gražus kaip Sarlat ar Domme, bet labai jaukus ir viliojantis pasivaikščioti.

befr-233

befr-232

befr-234

befr-236

befr-235

befr-237

Limeuil yra ir botanikos sodas, nusidriekęs ant ilgos kalvos virš upės. Nusipirkę bilietą, einame pasižvalgyti. Diena šiandien labai tinkama sodų lankymui – saulė žeme ridinėjasi, šiltame ore tvyro levandų kvapas, sodo takeliuose išmėtyti suoliukai taip ir kviečia prisėsti ir pasinerti į saldų popietės tingulį.

befr-238

befr-239

befr-240

befr-241

Nuo sodų pakraščio atsiveria įdomus vaizdas į Dordonės ir Vezerės upių santaką. Upių vanduo skirtingų spalvų ir nesimaišo tarpusavyje, tarsi linija per vidurį būtų nubrėžta.

befr-242

Paskutinis šios dienos plano punktas – Milandes pilis, garsi tuo, kad kažkada čia gyveno amerikiečių kilmės kabareto šokėja Josephine Baker. Pilies viduje yra nemaža ekspozicija, skirta jos gyvenimui ir karjerai. Pilį supa išpuoselėti sodai, nuo terasos veriasi gražūs vaizdai į apylinkes.

befr-243

befr-244

befr-245

befr-246

befr-247

befr-248

befr-249

Mes į Milandes pilį atvykome ne dėl Josephine Baker ir ne dėl sodų su vaizdais. Norėjome pamatyti plėšriųjų paukščių pasirodymą – jie šioje pilyje rengiami kasdien ir laikomi vienais geriausių regione. Žiūrovai susėda aplink žalią pievelę ir prasideda maždaug pusvalandžio trukmės šou. Sakalai, vanagai, pelėdos, ereliai demonstruoja savo sugebėjimus. Treneriai akivaizdžiai myli savo darbą ir labai meiliai bei rūpestingai bendrauja su paukščiais. Gaila tik, kad visas veiksmas vyksta prancūzų kalba, tad mes ne ką tesuprantame, bet prancūzams žiūrovams pasakojimai labai patinka, nuolat skamba juokas ir plojimai.

befr-250

befr-251

befr-252

befr-253

befr-254

Popietę pabaigiame baseine, o vakarieniaujame ir vėl savo vietinėje picerijoje. Po vakarienės dar apeiname Saint-Cybranet kaimą. Aplink tvyro vasaros vakaro ramybė, besileidžianti saulė auksina medžius ir žolę, čirpia žiogai, čiulba paukščiai, bet jokių žmogaus skleidžiamų garsų negirdėti, net kelyje ramu, jokių mašinų. Tikra prancūziško kaimo idilija.

befr-255

befr-256

befr-257

Penktadienis – jau paskutinė mūsų diena Dordonėje. Pirmąkart per šią savaitę rytas saulėtas ir šiltas. Neskubėdame pusryčiaujame lauke, trumpam įšokame į baseiną (ryte vanduo vėsokas), vartomės šezlonguose. Jau po vienuoliktos pagaliau išsiruošiame iš namų – šiandien mūsų laukia aktyvus nuotykis.

Dordonėje labai populiarus yra plaukimas baidarėmis – norime ir mes išbandyti šią pramogą. Prieš savaitę Ardėnuose su lengvu pavydu stebėjome Lesse upe plaukiančias baidares ir gailėjomės, kad neturim laiko patys paplaukioti. Tai nors dabar atsigriebsime! Susiorganizuoti plaukimą baidare Dordonėje labai paprasta: tereikia pasirinkti vieną iš daugelio šią paslaugą siūlančių agentūrų (nesezono metu geriau skambinti ir tartis iš anksto, kitaip atvažiavę galite rasti užrakintas duris) ir nuspręsti, kokio ilgio maršruto norite. Mes pasirenkame 14 kilometrų ruožą tarp Vitrac ir Vezac miestelių. Maloni mergaitė iš Vezac nuomos punkto nuveža mus ir mūsų baidarę iki Vitrac, palinki sėkmės ir nurūksta atgal. Kiek nedrąsiai lipame į baidarę (prieš tai esame plaukę tik du kartus) ir iriamės į upės vidurį. Tuoj pat paaiškėja, kad plaukimo baidare įgūdžių nepraradome, be to, upė šioje atkarpoje plati ir rami. Visiškas relaksas: plauki sau pasroviui, o aplink lėtai keičiasi pakrančių vaizdai. Tik sėdėti nelabai patogu, betgi negali viskas būti tobula, būtų per daug jau gerai!

befr-258

befr-259

befr-260

Praplaukiame prieš kelias dienas lankytą La Roque-Gageac kaimelį. Nuo vandens jis atrodo visai kitaip, o ir diena šiandien saulėta, gelsvo smiltainio namai švyti saulėje, atspindžiai žaidžia skaidriame vadenyje.

befr-261

befr-262

befr-263

befr-264

La Roque-Gageac lieka už upės vingio, ir vėl pro šalį plaukia uolėti mišku apaugę Dordonės krantai. Netrukus praplaukiame Castelnaud pilį – vadinasi, ir Vezac jau visai arti. Kad ir kaip stengiamės neskubėti, 14 kilometrų ruožą įveikiame per tris valandas ir trečią popiet ištraukiame baidarę ant kranto Vezac nuomos punkte. Beveik galėjome rinktis ilgesnįjį 20 kilometrų maršrutą, bet pabijojom, kad bus per daug. Na nieko, kitą kartą jau būsim gudresni!

befr-265

befr-266

befr-267

befr-268

Pakeliui į namus stabtelime Beynac kaime, pasivaikščioti ir suvalgyti ledų porciją. Saulės nušviesta pilis ir po ja susispietę kaimelio namai atrodo labai žaviai. Šiek tiek gaila, kad oras šią savaitę mūsų nelepino ir tik pabaigoje pagaliau pasitaisė. Bet su orais nepasiginčysi – belieka džiaugtis, kad nors nelijo ištisai.

befr-269

befr-270

Kelias dar likusias popietės valandas vėl praleidžiame prie baseino, o vakarienės važiuojame – taip, atspėjote! – į Sarlatą. Jau paskutinį kartą klaidžiojame siauromis žaviomis gatvelėmis, pasisveikiname su Le Badaud, labai skaniai pavakarieniaujame (mano veršienos kepsnys – reto minkštumo, o anties taukuose virtos bulvytės – tikras atradimas).

befr-271

befr-272

befr-273

befr-274

Pavakarieniavę dar trumpai pasivaikštome po Sarlatą, o tuomet ateina laikas atsisveikinti su šiuo žaviu Dordonės miesteliu. Tikrai nemeluoju, dalelė mano širdies liko kažkur ten, Sarlato gatvelėse…

befr-275

Šeštadienio rytą pakuojamės lagaminus, paskutinįsyk pusryčiaujame šviežiais rageliais ir dar prieš devynias pajudame namų link. Savaitė Dordonėje buvo puiki, nepaisant įnoringų orų. Pamatėme tik nedidelę šio žavaus regiono dalį, bet to užteko, kad Dordonė tvirtai įsitaisytų tarp gražiausių mano aplankytų pasaulio kampelių. O ši kelionė dar ne visai pasibaigė, pakeliui į namus mūsų laukia dar viena puiki vieta, kurią seniai svajojau pamatyti.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>