Kelionė į Dordonę. II dalis: Luaros slėnis ir Limožas

Luaros slėnyje jau esame buvę prieš gerus dešimt metų. Tuomet aplankėme didžiausias ir įspūdingiausias pilis – Chambord, Chenonceau, Villandry, Amboise, Chinon – o taip pat ir pakeliui pasitaikiusias kelias mažesnes ir ne taip gerai žinomas. Per miestus ir miestelius tąsyk irgi gana išsamiai prasisukom. Tad šįkart tris dienas Luaros slėnyje ketiname praleisti kitaip: nebeieškosime jokių „privalomų pamatyti“ vietų, o tiesiog kasdien važiuosime vis kita kryptimi, ne per toli nuo Orleano, pakeliui apžiūrėdami ką rasime įdomesnio.

Antradienio rytas išaušta smarkiai apniukęs, bet įdienojus turėtų išsigiedryti, nors pavakare žadamas lietus. Niekur skubėti nesinori, tad pirmiausia pasimėgaujame pusryčiais: šviežiais rageliais, kuriuos vyras parnešė iš netoliese esančios kepyklėlės, ir kava. Jau po dešimtos pagaliau renkamės daiktus ir einame link automobilio – metas į kelią.

befr-54

Šeimininkė mums labai rekomendavo aplankyti vos už 8 kilometrų esantį Olivet miestelį, kur galima ramiai pasivaikščioti palei Luaret upę. Ten ir važiuojame. Miestelis nedidukas ir niekuo neypatingas, bet paupio takas tikrai labai smagus. Nueiname apie tris kilometrus, tada pereiname upę romantišku senoviniu tiltu ir kitu krantu grįžtame atgal į miestelį. Oras nesitaiso, dangus apniukęs, bet mūsų lėtam pasivaikščiojimui tai visai netrukdo.

befr-55

befr-56

befr-57

befr-58

befr-59

Olivete ketinome ir papietauti, bet iš keleto centre esančių kavinukių nei viena mūsų nesužavi, taigi nusprendėme važiuoti toliau. Po 20 minučių sustojame Beaugency miestelio pakraštyje. Parkuojamės po didžiuliais platanais Luaros pakrantėje ir artimiausia gatvele einame link miestelio centro. Pirmasis žvilgsnis į Beaugency – labai daug žadantis!

befr-60

befr-61

Miestelis tikrai labai jaukus, bet jo apžiūrėjimą paliekame vėlesniam laikui, o dabar dairomės kur papietauti. Netrukus išeiname į akmenimis grįstą erdvią aikštę ir prisėdame lauke vienoje iš kavinukių. Oras tuo tarpu smarkiai pasitaisė, diena saulėta ir šilta. Kavinukę irgi pasirinkome teisingą – salotos su ožkos sūriu dieviškai skanios!

befr-62

befr-63

Numarinę alkio kirminą jau galime ir atidžiau pasidairyti po Beaugency senamiestį. Apžiūrime kažkada miestą juosusių gynybinių sienų liekanas, užsukame į katedrą, pasivaikštome siauromis vingiuotomis gatvelėmis, įkišame nosį į kelias mažas parduotuvėles. Vienoje iš jų beveik susigundau nusipirkti puodelį arbatai į savo kolekciją, bet pardavėja vis plepa su senyvu klientu, nusibosta laukti ir nusprendžiu, kad puodelių ir taip turiu pakankamai. Dabar truputį gailiuosi, nes tie puodeliai paskui taip jaukiai primena lankytas vietas…

befr-64

befr-65

befr-67

befr-68

befr-69

befr-70

befr-71

befr-66

Galiausiai užsukame į mažutę skaniai kvepiančią konditeriją, jos vitrinoje užmatę didžiulius macarons, ir nusiperkame vieną desertui. Ir gerai kad tik vieną ėmėm, nes jis tokio dydžio, kad ir trims beveik užtektų paskanauti. Bet skanus nesvietiškai, tiesiog tirpsta ant liežuvio!

befr-72

Žaviomis Beaugency senamiesčio gatvelėmis vėl grįžtame prie mašinos. Prieš išvažiuodami nuo senovinio akmeninio tilto dar pasigėrime plačiai išsiliejusia Luaros upe, ramiai sau plaukiančia tarp vasariškai žalių laukų ir pievų.

befr-73

befr-74

Palikę Beaugency, per 20 minučių nedideliais keliukais pasiekiame Meung miestelį. Šis sustojimas visiškai neplanuotas – važiuodami į Beaugency, pakelėje užmatėme ženklą į Meung-sur-Loire pilį, greitai pagūglinom ir nusprendėm, kad verta užsukti.

befr-76

Iš išorės Meung-sur-Loire pilis neatrodo kažkuo ypatinga, tiesiog dar viena iš daugelio, bet viduje laukia labai puiki ekspozicija, sudėliota su fantazija ir dėmesiu detalėms. Tai viena iš įdomesnių mano lankytų Luaros slėnio pilių, ir labai džiaugiuosi, kad visai netyčia ją atradome.

befr-75

befr-82

befr-77

befr-78

befr-79

befr-80

befr-81

Paskutinis viešnagės akcentas – pilies požemiuose vykstantis vaizdo šou, automatiškai prasidedantis kam nors įėjus į tolimiausią požemio salę. Ant sienų vienas kitą keičia spalvingos viduramžių scenos, o dramatiškas balsas tuo tarpu pasakoja pilies istoriją. Deja, tik prancūziškai, bet vis tiek labai įspūdinga.

befr-84

befr-83

Apžiūrėję pilį, dar ketinome pasivaikščioti ir po miestelį, bet dangus turėjo kitų planų – prapliupo smarkus lietus ir teko bėgte bėgti iki mašinos, kad kiaurai neperšlaptume. Žinojome, kad lis ilgai, tad pakeitėme planus ir grįžome į savo jaukius apartamentus Orleane.

Trečiadienis. Rytas ir vėl apsiniaukęs, bet prognozė tokia pati kaip vakar – diena turėtų būti graži, lietaus laukiama tik vakarop. Šiandien važiuosime kiek toliau, ir netgi šiokį tokį planą turime. Pirmasis sustojimas – Chateauneuf-sur-Loire. Miestelis vėlgi nėra kažkuo ypatingas, bet mes jo ir neapžiūrinėsime – mūsų tikslas yra pasivaikščioti palei Luarą. Pakrantėje įrengtas labai tvarkingas medžiais apsodintas takas, neskubėdami einame juo gerą valandą. Vėliau, jau už miestelio ribų, takas išveda mus ant aukšto pylimo, skiriančio Luarą nuo kitoje pusėje esančių pievų. Eiti smagu, oras geras, aplink mus – vešli vasariška žaluma, virš galvos bekraštis ryškiai mėlynas dangus, pro šalį plaukia lėti upės vandenys, kartu nešdami ir baltų debesų atspindžius. Žmonių take beveik nėra, nes jau smarkiai nutolome nuo Chateauneuf, esame vienų vieni jaukioje Luaros slėnio ramybėje. Dar kiek paėję nenoriai sukamės atgal – diena su galu, o ir pietauti jau beveik laikas.

befr-85

befr-86

befr-87

Netrukus prieiname posūkį į šalia upės esantį parką. Jo pakraštyje stovinti informacinė lenta reklamuoja parke augančius rododendrus. Einame nurodyta kryptimi ir netrukus aptinkame ištisą rododendrų mišką. Jų žydėjimas jau į pabaigą, takeliai nukloti žiedlapiais, jie siauručiai, beveik kaip tuneliai, o iš abiejų pusių mus supa žydinčių rododendrų sienos.

befr-88

befr-89

befr-90

befr-91

Išėję iš parko, pro Chateauneuf pilį grįžtame į miestelį ir bandome rasti kur papietauti. Bet ir vėl pasikartoja tas pats scenarijus kaip vakar Olivete – kavinukių čia vos keletas, o jose arba meniu mūsų netenkina, arba laisvų staliukų nėra. Galiausiai užmatome kepyklėlę ir einame vidun, ketindami nors kokią bandelę nusipirkti, bet jie siūlo šviežius čia pat sutepamus sumuštinius, tad jais ir papietaujame.

befr-92

Pavalgę važiuojame toliau palei Luarą. Pakeliui stabtelime prie St Benoit de Fleury abatijos. Bažnyčia įspūdinga, bet daugiau nelabai yra ką veikti, tad sustojimas gaunasi trumputis.

befr-93

befr-94

befr-95

Kokia gi būtų diena Luaros slėnyje, neaplankius nors vienos pilies? Kad ir kiek tų pilių jau matyta, dar vienai laiko visada atsiras. Juolab tokiai piliai kaip Sully-sur-Loire. Apsupta vandens, dosniai atspindinčio rūsčius pilies mūrus ir mėlyną dangų virš jų, ji tikrai graži ir įspūdinga. Vidun neiname, tik apsukame ratą aplink pilį supančias sienas.

befr-96

befr-97

Paskutinis ir tolimiausias šios dienos maršruto taškas – Gien. Raudonų mūrų pilis iškilusi virš miestelio kaip rūstus sargybinis, saugantis savo valdas. Pilis pirmiausia ir iškyla horizonte, artėjant prie Gien. Pats miestelis labai mielas ir simpatiškas, ypač jaukiai atrodo palei upę išsirikiavę namukai pilies fone.

befr-99

befr-98

Mes ir vėl neatsispiriame saldžiai pagundai ir kepyklėje nusiperkame po labai skanų pyragaitį. Suvalgome juos prisėdę čia pat krantinėje, su vaizdu į viduramžių statybos tiltą per Luarą.

befr-100

Perėję tiltą, einame ūksminga alėja kitoje upės pusėje. Būtent iš čia atsiveria patys gražiausi Gien vaizdai – akmeninis tiltas, jaukiai susiglaudę senamiesčio gatvelės, miestą sauganti pilis ant kalvos. Upė čia rami ir dosni, dar ir miesto atspindžių padovanoja.

befr-101

befr-102

Iš Gien sukame atgal link Orleano. Netyčia nuvažiavome gana toli, grįžimas užima daugiau valandos, o per tą laiką Orleaną pasiekia ir audros debesys. Įsilyja taip, kad nosies iš namų nesinori kišti, tad vakarieniaujame kukliai – nuo pusryčių likusi bagetė su sūriu ir atšaldytas baltas vynas. Visai neblogai.

Ketvirtadienis. Dar viena, jau paskutinė, diena Luaros slėnyje. Oras ir vėl nei šioks nei toks – šilta, bet apsiniaukę. Norisi tingėti. Tai ir tingime – lėtai pusryčiaujame, skaitome knygas, naršome po internetą. Jau po vienuolikos pagaliau išsikrapštome laukan. Važiuosime į Vendome miestelį – tiesiog papietauti ir pasidairyti.

Vendome mus pasitinka spalvingu iš gėlių sukomponuotu laikrodžiu. Judriomis gatvėmis netrukus pasiekiamę miesto centrą.

befr-103

befr-104

befr-105

Senamiestis jaukus, tvarkingas ir pilnas veiksmo. O mums jau norisi ką nors į skrandį įmesti, pusryčiai juk jau seniai buvo. Užmatę blyninę, sėdame prie staliuko lauke ir užsisakome galette bretonne – grikinių blynų su įdaru pasirinktinai. Tai tipiškas Bretanės patiekalas, populiarus ir kituose Prancūzijos regionuose. Mes šiuos blynus labai mėgstame, o čia jie dar ir labai skanūs.

befr-106

Pavalgę lėtai einame per miestelį. Įkišame nosį į keletą įdomesnių parduotuvėlių, pasigrožime fachwerk stiliaus namukais paupyje, užeiname į katedrą, išdabintą ažūriniais akmens raižiniais.

befr-107

befr-108

befr-109

befr-110

befr-111

befr-112

befr-113

Ant aukštos kalvos virš miesto stūkso Vendome pilies griuvėsiai. Kažkada ši pilis buvo labai svarbi Prancūzijos istorijoje, dabar gi iš buvusios didybės likę tik apgriuvusios sienos. Nuo pilies sodų galima pasidairyti į apačioje plytintį miestą.

befr-114

befr-115

befr-116

befr-117

Kažkaip netyčia Vendome užtrunkame ilgiau nei tikėjomės (o ir iš namų juk išvažiavome vėlokai), tad atsisakome plano aplankyti Blois ir važiuojame į Lavardin. Kaimelis labai dailus, išpuoselėtas, ir toks visas miniatiūrinis, kompatiškas, vos kelios gatvelės aplink bažnyčią.

befr-118

befr-121

Bažnyčia atrakinta bet tuščia, kaip ir kaimelio gatvės. Sienas dengia primityvistinio stiliaus freskos, nuo akmeninės kolonos į mus žvelgia rūstaus veido šventasis.

befr-119

befr-120

Kaimelio pakraštyje – romantiški Lavardin pilies griuvėsiai, aukštai ant žalios kalvos. Jau įsivaizduoju, kaip ten vaikščiosiu, landžiosiu po paslaptingus užkaborius ir nuo pilies bokšto dairysiuosi į miestelį apačioje. Deja… pilis užrakinta, telieka iš tolo seilę pavarvinti.

befr-122

befr-123

Lavardin pakraštyje prasideda vaizdingas paupio takas, nuo jo turėtų atsiverti gražūs kaimelio ir pilies vaizdai. Bet vyras staiga pasijunta pavargęs, tad atsisakome plano pasivaikščioti ir prisėdame vienintelėje veikiančioje kaimelio kavinukėje. Dorodami labai skanų pyragaitį, kalbamės apie tai, ką spėjome pamatyti per tris dienas Luaros slėnyje. Abu sutinkame, kad pamatėme nors ir nedaug, bet labai gražių dalykų, ir kad dar sočiai liko ką aplankyti, jei norėsis sugrįžti. Gražių ir jaukių vietų čia net nereikia specialiai ieškoti – tiesiog važiuojant, kur akys veda, ir stabtelint kur panorėjus, visada rasi kažką įdomaus.

befr-124

Penktadienis. Laikas judėti tolyn, ir vėl pietų kryptimi. Išsiruošiame anksti, ir devintą jau riedame iš Orleano. Šis miestas mums labai patiko – tikėjomės, kad tai bus tik vieta pernakvoti ir pavakarieniauti, bet vakarais būdavo labai smagu pasivaikščioti po senamiestį ar Luaros pakrantėmis, o ir mūsų apartamentai ramioje gatvelėje per tas kelias dienas tapo beveik kaip ir namais. Net gaila iš čia išvažiuoti.

Šios dienos mūsų tikslas – pasiekti Limožo (Limoges) miestą. Gryno važiavimo apie keturios valandos, o kad diena nebūtų skirta tik tranzitui, pakeliui nusprendžiame užsukti į Chenonceau pilį. Ano vizito Luaros slėnyje metu mums ji pasirodė gražiausia iš visų Luaros pilių, o kadangi pakeliui, tad kodėl neužsukus dar kartą? Bet jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad neverta antrąkart lankyti kažkada labai patikusių vietų, geriau jau ką nors naujo pamatyti. Oras prastas – šalta, pučia stiprus vėjas, lynoja, dangus cepelino spalvos. Pilis vis dar graži, bet pilkos dienos fone praradusi pusę savo žavesio, o gal tiesiog aš nesėkmingai bandau antrąkart įbristi į tą pačią upę? Kaip ten bebūtų, Chenonceau šįkart nesužavi – minios žmonių, pilki vaizdai, labai vidutiniškos kokybės pietūs sausakimšoje kavinukėje. Išeiname beveik su palengvėjimu. Nereikėjo čia važiuoti tokiu oru, juolab pilį jau esame matę. Bet ką dabar padarysi…

befr-125

befr-126

Jau visai į popietę pasiekiame Limožą. Nakvynę užsisakėme mažame vos penkių kambarių viešbutuke, įsikūrusiame renovuotoje senovinėje viloje netoli centro, su dideliu sodu ir nakčiai užrakinamais kaltinės geležies vartais. Pasidėję daiktus erdviame ir keistai tuščiame kambaryje, einame į miesto centrą. Nemoku įdomiai pasakoti apie miestus, bet Limožas man labai patinka. Buvau girdėjusi apie Limožo porcelianą, bet daugiau nieko apie šį miestą nežinojau. O jis, pasirodo, labai jaukus ir įdomus. Žavios senamiesčio gatvelės, vienas prie kito susigrūdę namai, tarp jų staiga atsiveriančios aikščių erdvės, į dangų besistiebiantys bažnyčių bokštai, spalvingi vitražai ir vėsios erdvės viduj… Pravaikštome gal porą valandų, kol pajuntame alkį ir einame ieškoti vakarienės.

befr-127

befr-128

befr-129

befr-130

befr-132

befr-133

befr-134

befr-131

Pavakarieniavę einame pasivaikščioti iki upės – Limožo mums dar negana. Dar viduramžiais pastatytu akmeniniu arkiniu tiltu pereiname į kitą pusę ir kiek paėję paupiu jau kitu tiltu vėl kertame upę ir grįžtame atgal. Senasis tiltas nuo čia matosi visu gražumu.

befr-135

befr-136

befr-137

Pro Limožo rotušę vėl grįžtame į senamiesčio širdį ir sukame link savo viešbučio. Džiaugiuosi, kad nusprendėme nakvynei sustoti Limože – kitaip ko gero niekad ir nebūtume aplankę šio miesto, o jis tikrai vertas dėmesio!

befr-138

Šeštadienio rytas prasideda nuo ankstyvų pusryčių. Valgau dar šiltą traškų croissant ragelį ir burnoj tirpstančią pain au chocolat bandelę ir galvoju, kad gal ir gerai, jog negyvenu Prancūzijoje (dažnai pagalvoju, kad norėčiau gyventi), nes mano talija man tikrai nepadėkotų! Bet pasilepinti per atostogas galima be jokio kaltės jausmo. Po pusryčių metas į kelią. Prasideda antroji atostogų savaitė, laukia naujos vietos ir nauji įspūdžiai!

befr-139

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>