Katalonija žiemą

2018-ųjų kalėdinių atostogų savaitę norėjome praleisti kur nors, kur būtų šilta (na bent jau šilčiau nei šiaurės Europoje), bet nelabai toli, nes neviliojo nei ilgas skrydis, nei pratinimasis prie kitos laiko juostos – norėjosi tiesiog ramiai pailsėti ne namie. Pastudijavę žemėlapį ir skrydžių kainas, pasirinkome Kataloniją. Ypatingos šilumos ten nebus, bet nuo žiemos pabėgsime, o jei pasiseks, tai ir saulėje pasišildysime. Didelių planų nekūrėme, tik pasižymėjome keletą norimų aplankyti vietų – Montserrat, Žironą, Barseloną – o visa kita planuosime vietoje.

Antradienis, Kalėdų rytas. Tuoj po pusryčių leidžiamės į kelią. Pusvalandis traukiniu iki Amsterdamo oro uosto, dvi valandos Transavia avialinijų lėktuve, ir penktą vakaro jau leidžiamės Barselonoje. Oro uosto atvykimo salė tuščia, veikia tik viena bagažo juosta, žmonių irgi beveik nėra, tik mūsų reiso keleiviai. Visai neblogai keliauti per Kalėdas!

Auto nuomos agentūroje laukia nemalonus siurprizas – iš anksto užsakytos mašinos negausime. Pildydami užsakymą neteisingai nurodėme atvykimo laiką ir nesulaukę mūsų pasirodant per dvi valandas, jie mums skirtą mašiną atseit išnuomojo kitiems. Akivaizdu, kad meluoja – vėluojame dvi valandas ir penkias minutes, taip greitai ir norėdami dar nebūtų spėję kažkam kitam tą mašiną atiduoti, juolab kad ir nėra kam, patalpa tuščia, aikštelė irgi. Klausiam, gal kitą mašiną turi – ne, ką jūs, juk šventės, atsiprašom, bet negalim padėti… Laimei, šalia esančiame kitos firmos kioskelyje reikalai tvarkomi dalykiškiau, ir po 15 minučių jau turime automobilį, nors ir tenka sumokėti kiek daugiau nei buvome planavę. Tuo tarpu ima temti, o mūsų dar laukia beveik valandos kelionė. Būtų gerai kažkur pakeliui įsigyti maisto, nes gyvensime apartamentuose, bet šiandien juk Kalėdos, supermarketai nedirba. Šį faktą žinojome, todėl iš namų įsidėjome produktų vakarienei pasigaminti, bet pusryčiams irgi reikės kažką valgyti. Tačiau nėra padėties be išeities – netrukus stabtelime degalinėje šalia greitkelio, kur yra nedidelis, bet pakankamai įvairus šviežių maisto produktų pasirinkimas. Jau visai tamsoje pasiekiame Cabrils – mažą miestelį aukštai virš Viduržemio jūros, maždaug valandos atstumu į šiaurę nuo Barselonos. Kiek pavingiavę stačiomis siauromis gatvelėmis, pagaliau pasiekiame savo apartamentus. Tai dviaukštis namas su sodu, mūsų apartamentai apačioje (konvertuotas erdvus garažas), savininkai gyvena viršuje. Viduje švaru, jauku, bet vėsoka. Įprasta situacija šiuose kraštuose – centrinio šildymo nėra, žiemą šildosi kaip kas sugeba. Gerai kad spintoje randu vilnonę antklodę, į ją ir susisupu po vakarienės.

Trečiadienis. Rytas išaušta gražus ir saulėtas. Beveik norėtųsi pasėdėti lauke su kavos puodeliu, bet iškišus nosį pro duris, tas noras iškart dingsta – gal kokie du laipsniai šilumos, tikrai ne daugiau. Neskubėdami pusryčiaujame, ruošiamės, ir jau po dešimtos pagaliau išjudame iš namų. Nieko ypatingo šiai dienai neplanuojame, norime tiesiog pasivaikščioti kur nors pajūryje, pakvėpuoti grynu oru ir pasimėgauti žiemos saule. Nusileidžiame į pakrantės kelią ir važiuojame šiaurės kryptimi. Pakeliui stabtelime apžvalgos aikštelėje su viliojančiu vaizdu, bet atsispiriame pagundai leistis žemyn ir judame toliau link savo tikslo.

cat-1

Maždaug per valandą pasiekiame Lloret de Mar. Tai vienas populiariausių kurortinių miestelių Costa Brava pakrantėje, vasarą pilnas žmonių ir triukšmo, bet antrąją Kalėdų dieną čia ramu ir tuščia. Kavinukės pakrantės promenadoje dar tik atsidarinėja (Ispanijoje geriau nei nemėginti pietauti anksčiau nei pirmą, o vakarieniauti prieš aštuonias), pliaže žmonių vos vienas kitas. Neskubėdami papietaujame prie staliuko lauke, su vaizdu į jūrą, o paskui einame pasivaikščioti vaizdingu pakrantės taku iki Fenals pliažo.

cat-2

cat-3

cat-4

cat-5

cat-6

cat-7

Einame apie valandą, kol pasiekiame uolų apsuptą mažutę įlanką ir prisėdame pailsėti. Uolos užstoja nuo jūros pučiantį vėją, saulė šildo beveik kaip vasarą, ritmingas į krantą dūžtančių bangų ošimas veikia beveik hipnotizuojančiai. Netyčia užtrunkame ilgiau nei buvome planavę, bet juk tam ir atostogos, kad nereikėtų niekur skubėti.

cat-9

cat-10

Tuo pačiu taku neskubėdami grįžtame atgal į Lloret de Mar. Saulei leidžiantis, oras gerokai atvėso (dieną buvo apie 18 laipsnių), tad įlendame į kavinukę sušilti, o tada jau laikas važiuoti namo vakarienės. Pirmajai atostogų dienai dedame riebų pliusą!

cat-11

cat-12

cat-8

Ketvirtadienis. Šią dieną skirsime Barselonai. Aktyvios pažinties su miestu planuose nėra, nes jau porąkart esame čia buvę, visi privalomi objektai aplankyti. Ketiname kur nors skaniai papietauti ir praleisti popietę klaidžiojant po senamiestį, galbūt ir pajūrį pasiekiant, jei laiko ir noro bus. Po pusryčių važiuojame žemyn į pakrantę, paliekame mašiną Vilassar miestelyje ir traukiniu važiuojame į Barseloną. Traukiniai važiuoja kas pusvalandį, kelionė trunka mažiau nei valandą – labai patogu, ir daug paprasčiau nei automobiliu grūstis į didelį miestą ir paskui ieškoti, kur jį saugiai ir nebrangiai pastatyti. Išlipame Placa de Catalunya, pasižvalgome po čia vykstančią kalėdinę mugę ir sukame į Las Ramblas. Laikas pietauti, bet turistams skirtos kavinukės su tiesiai gatvėje stovinčiais staliukais ir vienodais meniu mūsų nevilioja. Po kurio laiko sukame į Barri Gotic gatvelių raizgalyną ir netrukus prieiname jaukiai atrodančią Cafe Arabia. Meniu skelbia, kad čia rasime libanietiško maisto. Prisimename kažkada apturėtą labai skanią vakarienę libanietiškame restorane Kaire ir einame vidun. Pasirinkimas nenuvilia – labai skani tiek maklube (mano su aviena, vyro su daržovėm), tiek ir baklava, kurios tiek daug, kad dviese vos įveikiam. Pasėdim ilgokai, nes čia tikrai jauku, o mes niekur neskubam.

cat-13

Papietavę grįžtame į Las Ramblas ir netrukus pasiekiame garsiausią Barselonos turgų – La Boqueria. Čia visada įdomu pasidairyti.

cat-14

cat-15

cat-16

cat-17

cat-18

Ypač įspūdingas šviežios žuvies ir jūros gėrybių pasirinkimas.

cat-19

cat-20

cat-21

cat-22

cat-23

Pamatę, kad eilė prie įėjimo visai neilga, užsukame ir į Barselonos katedrą. Prisimename, kad nuo jos stogo atsiveria gražūs vaizdai, tad norime juos vėl pamatyti. Bet ir viduje katedra labai įspūdinga.

cat-24

cat-26

cat-25

cat-27

cat-28

cat-29

cat-30

Nudilinti suktiniai laiptai atveda ant stogo. Žmonių daug, siauruose takeliuose kartais sunkoka prasilenkti, dar sunkiau ištaikyti kadrą be minios jame, bet vaizdai tikrai puikūs, panoraminiai, į visas puses. Dar ir žuvėdra (ar kiras? neskiriu jų niekaip) labai laiku nutupia papozuoti.

cat-31

cat-32

cat-33

cat-34

Diena šilta, bet nelabai saulėta, todėl nusprendžiame nebeieškoti pajūrio ir dar porą valandų klajojame Barri Gotic gatvelėmis. Buvau jau pamiršusi, koks jaukus šis Barselonos kampelis. Taip smagu ir gera, kad net fotografuoti beveik nesinori.

cat-36

cat-37

cat-35

Jau sutemus vėl grįžtame į Placa de Catalunya. Čia vyksta kalėdinis lėlių spektaklis. Trumpai pasižiūrime ir mes, o tada einame į stotį ieškoti savo traukinio. Pataikome kaip tik į piko valandą, tad pusę kelio tenka prastovėti. Grįžę į Vilassar ketiname ten ir pavakarieniauti, bet panašu, kad pusė septynių vakaro per anksti ne tik vakarienei, bet net ir tapoms. Galiausiai užsukame į maisto parduotuvę ir vakarienę pasiruošiame namie.

cat-38

Penktadienis. Rytas apniukęs, dieną irgi bus panašiai, jei tikėti orų prognoze. Pusryčiaudami svarstom, ką šiandien galėtume nuveikti. Pastudijavusi žemėlapį, aptinku Parc Natural de la Zona Volcànica de la Garrotxa – gamtos draustinį, kurio teritorijoje yra apie 40 seniai užgesusių ugnikalnių. Pietinė draustinio riba – maždaug už valandos kelio nuo Cabrils, ten yra ir gražių takų pasivaikščiojimui, jei orai netyčia pasitaisytų, ir jaukių miestelių, kur galima būtų pasislėpti nuo darganos. Taip ir gimsta dienos planas: važiuosime iki draustinio, o ten jau vietoje improvizuosime, ką veikti.

Pakeliui sustojame Vic – labiau dėl to, kad netoli sukti iš kelio ir tuoj bus laikas pietauti, bet paaiškėja, kad Vic turi visai gražų senamiestį, tad prieš pietaudami ilgokai po jį pasivaikštome.

cat-39

cat-41

cat-42

cat-43

cat-44

cat-45

cat-46

cat-47

Vic randame daug gatvės meno. Kai kurie piešiniai tikrai įspūdingi.

cat-49

cat-50

cat-51

cat-52

Pradedame dairytis, kur būtų galima pavalgyti, bet dauguma kavinukių dar neveikia, o tose keliose veikiančiose arba meniu mums netinka, arba laisvų staliukų nebėra. Kai jau visai nusivylę sukame atgal link parkingo, užmatome kuklią bet jaukią kavinukę pusrūsyje, pilną klegančių studentų. Maitina čia hamburgeriais, ir jie pasirodo esantys labai skanūs, tiek mėsiškas, tiek ir vegetariškasis. O belaukiant užsakymo, galima dar ir knygą paskaityti, jei supranti ispaniškai.

cat-48

Nuo Vic važiuojame šiaurės kryptimi link Garrotxa draustinio. Užgesusių ugnikalnių šlaitai apaugę miškais, pašlaitėse įsikūrę didesni ir mažesni miesteliai. Gražiu oru būtų labai smagu pasivaikščioti vienu iš daugybės Garrotxa takų, bet šiandien oras mūsų nelepina. Kai pasiekiame Castellfollit de la Roca, kur buvome ketinę pasivaikščioti ir arbatos išgerti, jau beveik ir lyti taisosi. Į miestelį net ir nebesukame, tik iš tolo nufotografuojame ant aukštos siauros uolos susispietusius pilko akmens namus.

cat-53

Siauru vingiuotu keliu per miškus atvažiuojame į Besalu. Sakoma, kad tai yra pats dailiausias Garrotxa regiono miestelis, ypač garsėjantis viduramžių statybos dviejų arkų tiltu. Miestukas tikrai nenuvilia, čia gražu ir jauku, gaila tik, kad apniukęs dangus viską aplink dažo pilka spalva. Na o tiltas net ir lietingą dieną labai įspūdingas!

cat-54

Per senamiestį ateiname prie tilto pradžios, pasidairome po suvenyrų parduotuves. Kai vėl išeiname į gatvę, oras jau vėl pasikeitęs, pro debesis žvilgčioja saulė, nušviesdama miestelį ir tiltą minkšta auksine šviesa.

cat-55

cat-56

cat-57

cat-58

Į tiltą smagu pasidairyti ir nuo kadaise visą miestelį juosusių gynybinių sienų.

cat-62

Dar kiek pasivaikščiojame po Besalu ir sukame link namų. Oras šiandien nebuvo tobulas, bet dienos visgi per daug nesugadino.

cat-59

cat-60

cat-61

Šeštadienis. Rytas saulėtas ir šiltas. Būtent tokio, saulėto, be debesų, oro mums reikia kelionei į Montserrat: norime ne tik vienuolyną aplankyti, bet ir pasivaikščioti ant kalno bei pasimėgauti vaizdais. Iki Montserrat važiuojame apie valandą, oras puikus, bet artėjant prie kalno matome viename jo šone kabantį nemenką debesį. Kaži ar nesugadins jis mums planų?

cat-63

Pasiekti aukštai ant šlaito esantį Montserrat vienuolyną galima trimis būdais: gondoliniu keltuvu, traukiniu, arba automobiliu, bet paskutinis variantas mažiau patrauklus, ir dėl siauro vingiuoto kelio, ir dėl riboto dydžio aikštelės viršuje. Mes ketinome rinktis keltuvą, bet kai atvažiavę pamatome eilę, suprantame, kad laukti teks bent porą valandų, tad važiuojame dar kelis kilometrus iki Monistrol Vila, kur stoja Cremallera traukinys. Oras tuo tarp visiškai subjuro – pilka, šalta, pučia stiprus vėjas. Neramiai spėliojame, ką rasime kalno viršuje. Traukiniai į Montserrat važiuoja kas 20 minučių, kelionė trunka irgi panašiai; vaizdų nulis, už lango tik pilkas rūkas. Pačiame Montserrat šviečia saulė ir virš galvos plyti giedras dangus, bet visas slėnis užklotas storu baltu debesų patalu. Va tai tau… o mes tikėjomės vaizdų!

cat-64

Jei vaizdų Montserrat šiandien trūksta, tai turistų čia smarkiai per daug – jie grūdasi ir klega stotyje, kavinukėse, suvenyrų parduotuvėse… Nieko keisto, žinoma, juk kalėdinės atostogos ir dar šeštadienis. Bet tos minios mums visai nepatinka, kaip ir slėnį užgulęs rūkas. Nusprendžiame vienuolyno lankymą atidėti pavakarei, o kol kas pasikelti aukštyn Sant Joan funikulieriumi – ten viršuje irgi turėtų būti saulėta, nes debesys plyti mums po kojomis, o kitoje kalno pusėje gal ir debesų nebus. Sprendimas teisingas – kai išeiname iš viršutinės funikulieriaus stoties, pakliūname į saulėtą ir beveik vasariškai šiltą dieną. Debesys liko žemai slėnyje, o saulės užlieti takai taip ir kviečia pasivaikščioti.

cat-65

Aš labai norėjau praeiti taku į Sant Jeroni kalno viršūnę, bet vyras mane atkalba – takas eina debesuotuoju kalno šlaitu, vaizdų į slėnį nebus, tai ar verta eiti? Pasirenkame taką kitoje keteros pusėje ir pamažu kylame aukštyn pro didžiules apvalias uolas, pro vienišą koplytėlę, pro tankiai sužėlusius alijošius. Vaizdai puikūs, net ir į tą debesų padengtą slėnį, kurio šiek tiek jau matosi, kuo aukščiau kylame.

cat-66

cat-67

cat-68

cat-69

cat-70

cat-71

cat-73

Uolų papėdėje vingiuojantis takelis kartais leidžia iš aukštai pažvelgti ir į toli apačioje likusį Montserrat vienuolyną.

cat-72

cat-78

Dar vienas (labai status) tako posūkis atveda mus į akmenuotą plokštikalnę. Takas čia baigiasi, bet vaizdai į abi puses puikūs, tad prisėdame atsipūsti, pasidairyti ir tiesiog pabūti. Mums juk atostogos, mes niekur neskubam.

cat-74

cat-75

cat-76

cat-77

Pailsėję tuo pačiu takeliu leidžiamės žemyn (jis net statesnis nei atrodė kopiant aukštyn!) ir svarstome, kur eiti toliau. Man vis tiek knieti nors kiek paeiti Sant Jeroni taku, tad užmačiusi ženklą į šią trasą, įkalbu vyra pamėginti. Deja, kažkaip nuklystame ne į tą pusę ir kai pagaliau išeiname į Sant Jeroni taką, esame jau visai netoli funikulieriaus stoties, tad link jos ir sukame. Matyt nelemta man šiandien pamatyti Sant Jeroni…

cat-79

cat-80

cat-81

Kai pasiekiame Sant Joan funikulierių, dar gana anksti, oras puikus, mes dar nepavargę, tad nusprendžiame atgal iki Montserrat leistis pėsčiomis. Tai vėlgi pasirodo esantis puikus sprendimas (kartais nėra blogai viską daryti ekspromtu) – vaizdai nuo „piligrimų tako“ tiesiog puikūs! Debesys pagaliau nuplaukė šalin ir galime gėrėtis nuostabia slėnio panorama.

cat-82

cat-83

cat-84

cat-85

Nei nepajuntame, kaip grįžtame į Montserrat. Jau po keturių, saulė jau pasislėpusi už kalno keteros, aplink tvyro žiemos prietema, darosi vėsu.

cat-86

cat-87

cat-88

Einame aplankyti Montserrat katedros. Į eilę prie juodosios madonos nestojame, nes tiek kantrybės neturime – laukti reikėtų apie valandą. Tyliai pasėdime po didingais katedros skliautais, paklausome vargonų, aš tradiciškai uždegu žvakelę už anapilin išėjusius man brangius žmones.

cat-89

cat-90

Prieš lipant į traukinį – paskutinis žvilgsnis į blėstančios saulėlydžio šviesos užlietą slėnį. Beveik gaila iš čia išvažiuoti. Abejojau, ar Montserrat nenuvils, kaip kartais būna su labai išgirtomis vietomis, bet patiko net labiau nei tikėjausi. Čia ne tik gražu ir įspūdinga – ši vieta turi kažkokią ypatingą aurą.

cat-91

Sekmadienis. Šiandien vėl norisi tingėti, bet visiškai tingėti mes nemokame, kažką veikti vis tiek reikia. Oras gražus, ypač pajūryje turėtų būti šilta ir rami diena, tai gal vėl kur nors pasivaikščioti? Po trumpos gūglinimo valandėlės renkamės Tossa de Mar. Mus domina ne tik pats miestelis (kiek teko girdėti, jis labai jaukus), bet ir labai vaizdinga pakrantės tako – Cami de Ronda – atkarpa, prasidedanti prie pilies griuvėsių.

Kelias iki Tossa de Mar netolimas (kai ieškojom apartamentų, rinkausi vietą, iš kurios per maždaug valandą būtų galima pasiekti įvairius mane sudominusius objektus aplink). Atvykę pirmiausia neskubėdami papietaujame kavinukėje prie pliažo, išsirinkę staliuką saulėkaitoje, o po pietų einame pasivaikščioti pakrante. Pliažo pakraštyje ant kalvos stūkso La Vila Vella pilis. Pačios pilies likę nedaug, bet išlikusi (o gal atstatyta) nemaža dalis kažkada pilį juosusių sienų ir keletas sargybinių bokštų.

cat-97

cat-98

Takas atveda prie aukščiausiai esančio bokšto, apsuka aukštą skardį ir išveda į labai gražią įlanką kitoje pusėje. Apačioje matosi dar keletas bokštų, laiptukai veda žemyn. Pakrantė šioje pusėje – stati uolų siena, aukštyn per tas uolas veda takas. Tai ir yra Cami de Ronda, atrodantis kiek sudėtingiau nei tikėjomės. Panašu, kad gausis visas žygis, o ne tik lengvas pasivaikščiojimas.

cat-139

Nusprendžiame dar nesukti į Cami de Ronda taką, bet paeiti gilyn į Tossa senamiestį. Jis išties žavus: siauros akmenimis grįstos gatvelės, žydinčiais vijokliais apraizgytos tvoros ir sienos, spalvingos kavinukių iškabos, už posūkių išnyrantys jaukūs skverai ir kiemeliai.

cat-92

cat-93

cat-94

cat-95

cat-96

Apsukę ratą grįžtame prie įlankos ir dabar jau kopiame aukštyn palei uolų sieną. Takas pasirodo esantis visai nesudėtingas, nors vietomis ir statokas. Lengvą nuovargį su kaupu atperka vienas už kitą svaigesni vaizdai, kuriais turtingas šis pakrantės ruožas.

cat-99

cat-100

cat-101

cat-102

cat-103

cat-104

Šioje vietoje, prie dar vienos įlankos, baigiame savąją Cami de Ronda trasą. Jei eitume toliau, reikėtų labai stačiu taku per mišką leistis žemyn, paskui vėl kilti aukštyn kitoje įlankos pusėje, o kadangi alternatyvaus tako grįžti atgal į Tossa neradome (keliu eiti nesinorėtų), tai grįžtant tektų vėl pakartoti tą statų nusileidimą ir pakilimą. Nei vienas nesame tam nusiteikę, o ir vieta, kurioje esame, nuostabi – prasėdime čia beveik valandą, mėgaudamiesi nekaitria žiemos saule, tobulu vaizdu ir visiška ramybe.

cat-105

Grįžtant vaizdai tokie pat puikūs, o eiti netgi lengviau, nes dabar jau visą laiką leidžiamės žemyn.

cat-106

cat-107

Jau visai pabaigoje takas padovanoja besileidžiančios saulės nušviestą atvirukinį vaizdą – pilies griuvėsiai, smaragdinis įlankos vanduo ir Tossa paplūdimys kitoje pusėje.

cat-109

cat-108

Grįžę į Tossa senamiestį, nutupiame arbatos puodelio jaukioje kavinukėje, o paskui neskubėdami koja už kojos grįžtame iki mašinos. Ši diena gavosi būtent tokia, kokias mes labiausiai mėgstame – aktyvi, bet nevarginanti, gamtos prieglobstyje su puikiais vaizdais.

cat-110

Pirmadienis. Beliko jau tik dvi dienos Katalonijoje, o mes dar labai norime pamatyti Žironą, tad šiandien ten ir važiuojame. Kelias gana tolimas, beveik pusantros valandos, bet mokamu greitkeliu švilpiam su vėjeliu ir netrukus jau parkuojamės Žironos senamiesčio, Barri Vell, pakraštyje. Pirmiausia užsukam kavos į gatvės bariuką, o paskui įkišam nosį į vietinį turgų. Maisto skyrius, kaip visada, įdomiausias. Mano akį patraukia meniškai sudėliotos rūkytos žuvys.

cat-111

Senamiesčio gatvelėmis netrukus išeiname prie Gustavo Eifelio suprojektuoto raudono tilto per Onyar upę, nukabinėto geltonais kaspinais – Katalonijos nepriklausomybės judėjimo simboliu.

cat-112

Vienas populiariausių Žironos vaizdų – spalvoti namai palei upę. Išfotografavau juos visais kampais!

cat-113

cat-114

cat-115

cat-116

Jaukios Barri Vell gatvelės ir skersgatviai atveda į katedros aikštę. Laiptelių iki katedros neskaičiavau, bet “Sostų karų” gerbėjai ir taip žinos, kad jų iš viso devyniasdešimt.

cat-118

cat-117

cat-119

cat-120

Dar viena Žironos atrakcija – pasivaikščiojimas Passeig Arqueològic, senąjį miestą juosiančių sienų viršumi einančiu taku. Sienos puikiai išsilaikiusios, o senamiestis nuo čia kaip ant delno.

cat-121

cat-122

cat-123

cat-124

Po gero pusvalandžio pagaliau nusileidę nuo sienos (nuėjom bent porą kilometrų), vėl grįžtame į Barri Vell.

cat-127

cat-128

cat-140

Užmatę jaukiai atrodančią cukrainę po akmeninėmis arkomis, prisėdame pasilepinti kava ir burnoje tirpstančiais sausainiais.

cat-125

cat-126

Žironoje labai smagu ir gera, bet jau vakarėja, metas namo. O, beveik ir pamiršome – šiandien juk Naujųjų Metų išvakarės! Ta proga pasiruošiame kiek ypatingesnę vakarienę, o vidurnaktį virš jūros Barselonos pusėje matosi tolimi fejerverkai. Mūsų miestelyje ramu, nei saliutų, nei triukšmo.

cat-129

Antradienis. Paskutinė atostogų diena ir pirmoji naujųjų 2019-ųjų metų. Savaitę Katalonijoje norime pabaigti taip, kaip ir pradėjome: ramiu pasivaikščiojimu kur nors gamtoje. Į pajūrį jau nebenorime, kažkur toli į kalnus važiuoti irgi tingisi. Aš staiga prisimenu, kad važiuojant į Garrotxa kažkur pakelėje buvo ženklas į Montsenny gamtos draustinį. Greitai pagūglinu ir atrandu labai gražių vaizdų – miškais appaugę kalnai, slėniai, maži dailūs miesteliai. Ir važiuoti visai netoli. Pasirenkame Montsenny miestuką: jo pakraštyje prasideda 4 kilometrų ilgio takas iki Sant Marti koplytėlės, GR5 trasos dalis. Labai tiks nesunkiam naujametiniam pasivaikščiojimui.

Montsenny miestelis, prisiglaudęs miškingų kalnų pašonėje – mažutis, jaukus, ir labai tuščias. Beveik viskas uždaryta švenčių proga. Gerai kad išvažiuodami pasiruošėm sumuštinių, kitaip būtume likę alkani. Net kavos išgerti nėra kur, belieka iškart eiti į trasą.

cat-130

Takas veda kalnų pieva, paskui leidžiasi į slėnį, ilgai vingiuoja palei sraunią kalnų upę (jos pakrantėje prisėdame pailsėti ir pavalgyti), tada vėl kyla aukštyn. Diena graži, nors ir vėsoka, labai smagu pasivaikščioti, pabūti kalnų ramybėje. Kitų žygeivių beveik nesutinkame, esame čia praktiškai vieni.

cat-131

cat-132

cat-133

Maždaug per pusantros valandos pasiekiame Sant Marti koplytėlę. GR5 trasa eina tolyn, o mes prisėdame pailsėti ir vėl grįšime atgal tuo pačiu taku.

cat-134

Vaizdai grįžtant lyg ir tie patys, bet vakarėjančios saulės nutvieksti miškingi kalnų šlaitai vis taip pat gražūs. Jau pačioje pabaigoje kelią pastoja storavilnės avys – iš kelio trauktis jos visai neskuba, o ir į šalį pabėgusios smalsiai į mus spokso.

cat-135

cat-136

cat-137

Trasą pabaigiame ten, kur ir pradėjome – Montsenny miestelio aikšėje šalia nedidelės akmeninės bažnyčios. Kaip ir ryte, miestelis beveik tuščias. O mums laikas namo, gamintis vakarienę ir krautis daiktus. Rytoj ryte laukia labai ankstyvas skrydis namo. Atostogos Katalonijoje pavyko puikiai – neturėjom ambicingų planų, niekur nelėkėm ir neskubėjom, tiesiog mėgavomės buvimu čia ir dabar šiame gražiame Europos kampelyje.

cat-138

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>