Kalėdos Tenerifėje. III dalis – saulės paieškos

Ketvirtadienio rytas išaušta pilkas ir dvelkiantis lietumi. (Tenerifės šiaurės rytai žiemą yra ne pati geriausia vieta saulės mėgėjams.) Nusprendžiame važiuoti į Orotavą – apžiūrėti miestą ir papietauti, o paskui gal į kalnus patrauksim, jei debesys prasisklaidys. Deja, Orotava mus irgi pasitinka apniukusiu dangum. Vėsu, vėjuota, pilka. Nors pats miestas tikrai gražus, su tipiška ispaniška architektūra ir stačiomis aukštyn žemyn laipiojančiomis gatvelėmis.

Tenerife-173

Tenerife-174

Tenerife-175

Tenerife-176

Yra čia ir savas Belem, netgi didesnis nei kitur matytieji – visa aikštė jam skirta.

Tenerife-177

Tenerife-178

Tenerife-179

Tenerife-180

Tenerife-181

Pasivaikščioję po Orotavą ir papietavę pustuštėje kavinukėje kiek toliau nuo žmonių pilno centro, svarstome, ką veikti toliau. Labai norisi kalnų žygio, bet salos viduriu vingiuojanti kalnų grandinė nugulta tirštų debesų. Nusprendžiame visgi surizikuoti ir serpantinų keliu per miškus kylame aukštyn, ketindami pasiekti La Montaneta kaimelį, kur prasideda trasa į juoduosius smėlynus – Arenas Negras. Šią vietą labai norėjau pamatyti. Bet kuo aukščiau kylame, tuo labiau tirštėja rūkas. Kai pasiekiame visai netoli nuo La Montaneta esantį San Jose de Los Llanos kaimą, rūko sienos jau supa mus iš visų pusių, krenta lengva dulksna, šalta, matomumas beveik nulinis. Į žygį eiti tokiomis sąlygomis nėra prasmės. Kiek nusivylę sukame į vakarus ir važiuojame link Los Gigantes. Pamažu leidžiamės žemyn link vakarinės pakrantės, rūkas sklaidosi, tolumoje jau matosi žydro dangaus lopinėliai, o po kurio laiko išlendame į visai kitokią dieną – giedrą ir šiltą. Tenerifė man labiausiai ir patiko tuo, kad čia visada (na gal beveik visada) gali rasti gerą orą – tereikia tik pavažiuoti kiek toliau į pietus. Išlipus iš mašinos Los Gigantes miestelyje, į veidą tvoskia šilto oro banga. Nieko sau kontrastas po šaltame rūke paskendusio San Jose de Los Llanos! Saulės nutviekstomis stačiomis gatvelėmis tarp žydinčių bugenvilijų kaskadų leidžiamės į pakrantę. Čia jau ta „tradicinė“ Tenerifė, pilna pliažo atostogoms atvykusių žmonių – mes jaučiamės kiek keistai su savo apranga, labiau tinkama kalnų žygiams nei poilsiui prie jūros. Nedidelis pliažas pilnas žmonių ir šurmulio.

Tenerife-182

Man gi labiausiai rūpi didžiulės uolos tolimojoje įlankos pusėje, ten, kur baigiasi juodas smėlis. Pakrantė čia labai įdomi – didžiuliai bangų nugludinti akmenys, aukštos stačios uolos. Ir kažkodėl nei vieno žmogaus. Svarstau, ar eiti toliau, ar prisėsti uolų pavėsyje, kai staiga susivokiu, kad jau kurį laiką iš tos kitos, žmonių pilnos, pliažo dalies aidi įkyrus švilpuko garsas. Atsisuku ir matau įnirtingai rankom mojuojantį vyriškį. Jis moja man ateiti, vyras stovi šalia ir atrodo lyg susirūpinęs, lyg susierzinęs. Kas čia vyksta?? Kai prieinu, gelbėtojas (dabar jau matau, kad tai gelbėtojas) piktai ima klausinėti, kodėl neatsiliepiau į švilpuką, kodėl ėjau į pavojingą zoną, paskui sako, kad iškvietė policiją ir kad galėsiu jiems paaiškinti, kodėl taip neatsakingai elgiausi. Va tai tau! Pasirodo, nepastebėjau prie uolų sienos stovinčio ženklo – jį užstojo poilsiautojai – sakančio, kad negalima eiti toliau; dėl to ir žmonių nebuvo tame akmenuotame pakrantės ruože. Vyras man puse lūpų sako: dingstam iš čia kuo greičiau! Aš dar abejoju – kaipgi dingstam, juk policiją jau iškvietė? Bet jis mane tempia pliažu tolyn, o gelbėtojas eina šalia ir vis kažką šneka, bet nebando mūsų stabdyti. Išėję iš pliažo, sparčiai kylame siauromis gatvelėmis aukštyn ir tik gerokai nutolę nuo pakrantės prisėdame ledainėje atsigaivinti šaltu gėrimu ir aptarti dienos nuotykį. Pagūglinę sužinome, kad prieš porą metų būtent tame pakrantės ruože žuvo keli žmonės, kai nuo uolų viršaus staiga pradėjo byrėti didžiuliai akmenys. Bet jei ten taip pavojinga, tai ar nebūtų geriau tiesiog užtverti pakrantę, o ne apsiriboti kažkur prie uolų užkištu ženklu, kurio tokie išsiblaškėliai kaip aš gali ir nepamatyti?

Tenerife-183

Kažkokia keista diena šiandien – Orotavoje saulės neradome, žygis į juoduosius smėlynus nepavyko, planas pasišildyti saulutėje Los Gigantes pliaže irgi nuėjo šuniui ant uodegos. Jau nebeturime ūpo dar ką nors planuoti ir nusprendžiame važiuoti namo. Bet šioje salos dalyje eismas daug intensyvesnis nei mūsų pustuštėje šiaurėje – dar net nepasiekę Los Cristianos pakliūvame į didžiulį kamštį greitkelyje. Kamščiuose mes sočiai prisistovime ir namie, per atostogas mums jų tikrai nereikia, taigi sukame į artimiausią išvažiavimą ir pastatę mašiną La Caleta miestelyje einame link El Duque pliažo. Ketiname tik pasivaikščioti pakrante, bet užsibūname iki vėlaus vakaro – pabraidome po jūrą, palydime saulę, o paskui dar ir pavakarieniaujame netoli esančiame pakrantės restorane. Vakarieniaudami kalbamės apie šiaurinės ir pietinės Tenerifės privalumus ir trūkumus. Pietuose žiemą vakarais daug šilčiau – užtenka ilgų rankovių, kai tuo tarpu vakariniam pasivaikščiojimui po La Laguna visada tenka vilktis ploną pūkinę striukę, nes retai būna šilčiau nei +13. Bet visgi mums abiems labiau patinka gyventi ramiame ir jaukiame La Laguna mieste.

Tenerife-184

Tenerife-185

Štai ir vėl penktadienis, jau antrasis Tenerifėje. Ir kodėl tos atostogos visada taip greitai pralekia? Jau tik trys dienos beliko. Dangus ir vėl apniukęs, prognozės irgi nedžiugina – saulės šiandien galima rasti tik salos pietvakariuose, ir tai tik protarpiais tarp debesų. Ką gi, teks važiuoti pietų kryptimi saulės ieškoti. Panaršiusi po internetą, aptinku poros valandų trukmės žygį pietinėje pakrantėje, už maždaug pusvalandžio nuo mūsų. Pasistatome mašiną Puertito de Guimar – tai mažas kurortinis miestelis, ankstų rytą jo gatvės dar beveik tuščios – ir tvarkingu taku einame pakrante. Dangus vis dar apniukęs, jūra audringa, pliažas tuštutėlis. Bet netrukus pasiekiame miestelio centrą, pro debesis švysteli saulė, vanduo nušvinta melsvai žalia vasariška spalva, iš kažkur atsiranda žmonių – ir nuotaika iškart pasikeičia.

Tenerife-186

Tenerife-187

Prisėdame gatvės kavinukėje kavos puodelio, pasivaikštome ant molo – jau ir pusė pirmos, laikas pietauti. Šiandien ragauju naują patiekalą – cachapa. Tai kukurūzų miltų blynas su įdaru (tradicinis Venesuelos patiekalas, kažkaip atsiradęs Kanarų salos meniu). Nepasakyčiau, kad skanu – sausa, sprangu ir gerokai prėska.

Tenerife-188

Pavalgę einame ieškoti trasos pradžios. Ji visai netoli, tuoj už miestelio ribos. Malpais de Guimar – neseniai sukurtas draustinis užgesusio Montana Grande ugnikalnio teritorijoje. „Malpais“ reiškia „bloga žemė“ (angl. badlands). Daugiau nei prieš 10 tūkstančių metų išsiveržęs ugnikalnis lava užliejo didžiulį plotą iki pat vandenyno. Žmonėms šiuose nederlinguose tyruose nebuvo ką veikti, jie ir dabar visiškai tušti.

Tenerife-189

Tenerife-190

Per draustinį veda 6 km žiedinė trasa. Gražiausia jos dalis – prie pat vandenyno vingiuojantis takas tiesiai per lavos laukus. Absoliutus mėnulio peizažas! Aplink vyrauja juoda spalva, bet įsižiūrėjus matai, kad iš tiesų čia gana spalvinga. Stebina ir tai, kad čia netrūksta augalijos – kaip tie augalai sugeba įleisti šaknis tarp akmenų, kuo maitinasi tos šaknys, sunku suvokti…

Tenerife-192

Tenerife-193

Tenerife-194

Tenerife-195

Šiuo taku galima nueiti iki gretimo kurorto, bet mes sekame trasos ženklos ir sukame tolyn nuo pakrantės, link Montana Grande, kurį apeiname papėdėje vinguojančiu taku. Saulė tuo tarpu vėl pasislepia, dangų aptraukia debesys, peizažas papilkėja. Bet ir apniukusią dieną skaidria žaluma švyti euforbijų miškeliai tarp lavos sangrūdų.

Tenerife-196

Tenerife-197

Tenerife-198

Iš viso trasoje užtrunkame apie dvi valandas ir grįžtame į Puertito de Guimar labai patenkinti savo nuotykiu. Jei ne apniukusi diena, nebūtume atradę Malpais de Guimar tako – o tuo tarpu jis tapo beveik įdomiausiu mūsų atradimu Tenerifėje.

Tenerife-199

Tenerife-200

Namo važiuoti dar nesinori, tad pakeliui užsukame į Candelaria. Tai dar vienas tipiškas Tenerifės pakrantės miestelis – ispaniška architektūra, balti namukai, ir gana meniški grafiti ant sienų. Aikštėje prie jūros – didžiulė bazilika, kurioje saugoma medinė Kanarų salų globėjos, šventosios Kandeliarijos mergelės Marijos, statula.

Tenerife-201

Tenerife-202

Tenerife-203

Kitame senamiesčio gale – tradicinė Betliejaus instaliacija, Belem. Didžiulė, su daugybe įvairiausių scenų, kruopščiai sudėliota didžiulio medžio pavėsyje.

Tenerife-204

Tenerife-205

Tenerife-206

Tenerife-207

Tenerife-208

Šeštadienis. Rytas ir vėl apniukęs, kalnus ir vėl nugulę debesys, ir vėl tenka važiuoti į pietus saulės ieškoti. (Didelio vargo tai nesukelia – iki pietinių kurortų mažiau nei valanda kelio. Dar vienas Tenerifės privalumas – viskas čia ranka pasiekiama, ypač jei turi mašiną.) Jau gerokai įdienojus vėl sukame į El Medano miestelį, kur buvome sustoję pirmąją atostogų dieną, vos atvykę į Tenerifę. Skirtumas akivaizdus – dabar šventinė savaitė ir dar šeštadienis, tad žmonių keliskart daugiau, pliažas pilnas, o ir kavinėje vos randame laisvą staliuką. Pavalgę einame į trasą – ketiname apeiti įlankos gale stūksantį raudonos spalvos kalną, Montana Roja. Tačiau beeidami persigalvojame – diena labai šilta, vyras jaučiasi pavargęs, aš irgi aptingusi, tad aplink kalną neiname, o pasukame į dešinę ir smėlėtu taku pasiekiame Tejita pliažą. Ne pirmą kartą įsitikinu, kaip lengva pabėgti nuo poilsiautojų minios – užtenka paėjėti porą kilometrų, ir še tau, puikus ir beveik tuščias pliažas! Nusiauname batus ir neskubėdami šlepsime pakrante (vanduo vėsokas, bet pabraidžiojimui pats tas), kol atsiremiame į uolas, ten trumpam prisėdame ir vėl grįžtame atgal. Dabar eiti dar smagiau, nes akis džiugina Montana Roja. Dar pasvarstau, kad gal visgi reikėtų ant jo užsilipti, bet ir vėl apsigalvoju – lipti šiandien tingisi, o ir nieko ypatingo nepamatysiu, sala šioje pusėje nepasižymi gražiais peizažais.

Tenerife-209

Tenerife-210

Tenerife-211

Neskubėdami grįžtame į El Medano. Tuo tarpu prasidėjo atoslūgis, tad galime eiti pačia pakrante, nesukdami į aukščiau esančią smėlėtą lygumą.

Tenerife-212

Tenerife-214

Tenerife-213

Nors ir neįkopėme į Montana Roja, jaučiamės šiandien pakankamai padirbėję kojomis ir nusipelnę ledų. Tik kai juos atneša, susiprantame, kad galėjome ir vieną porciją per pusę pasidalinti – tiesiog nesitikėjome tokio kiekio!

Tenerife-215

Sekmadienis. Paskutinė atostogų Tenerifėje diena – ir paskutinė 2017-ųjų metų. Oras pagerėjo, lyg ir būtų galima eiti į kalnų žygį, bet niekaip neišsirenkame, į kurią pusę patraukti. Galiausiai nusprendžiame aplankyti Orotava slėnį – juk dar beveik nebuvome gražiuosiuose Tenerifės pušynuose. Šiaurine pakrante važiuojame link Orotavos ir gėrimės dangų užstojančiu Teidės vaizdu. Išsukę iš greitkelio, siauru ir vingiuotu, bet labai vaizdingu keliu pasiekiame Aguamansa miestelį, pasistatome mašiną jo pakraštyje ir per tankų mišką kylame aukštyn link La Caldera kraterio. Krateris labai senas, jo šlaitai apaugę tankiu mišku, o apačioje įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Sėdint prie medinio pikniko staliuko kiek aukščiau ant šlaito, atrodo lyg būtum pačios gamtos sukurtame amfiteatre.

Tenerife-216

Tenerife-217

Mūsų trasa veda dar aukščiau, bet vyras staiga pasijunta labai pavargęs (prie jo dabartinės sveikatos būklės šios atostogos ir taip gavosi kiek per daug intensyvios), tad keičiame planus ir maps.me pagalba nusižymime žemyn vedančią trasą. Pirmiausia užsukę pasistiprinti į šalią esančią kavinukę, saulės nutviekstu taku per pušynus tiesiai per aplinkui neskubėdami leidžiamės atgal į Aguamansa. Miško properšose stūkso didžiulės granito uolos, savo forma primenančios vargonus. Jos taip ir vadinasi – Los Organos.

Tenerife-218

Tenerife-219

Tenerife-220

Takas vingiuoja per pušyną, saulė šviečia kad net spigina, svaigiai kvepia pušų sakais. Nieko sau paskutinė metų diena – labiau panašu į vidurvasarį! Tik nugeltę slėnyje augančių medžių lapai primena, kad ir čia žiema.

Tenerife-221

Tenerife-222

Grįžę iki mašinos, mąstom, ką veikti toliau. Aš siūlau grįžti namo, nes matau, kad vyras jau pavargęs, bet jam norisi dar patyrinėti pakrantę. Jokio konkretaus plano neturime, bet aš tuoj prisimenu, kad kažkur skaičiau apie šiaurės rytuose esantį Las Brenas pakrantės taką, kuris atseit įspūdingesnis nei labiau žinomi ir populiarūs takai vakarinėje salos dalyje. Važiuojame ieškoti to tako – jei ir nerasim, nieko tokio, nes jis pakeliui į namus. Taką randame, ir jis atrodo tikrai viliojančiai, bet norint pasiekti jo pradžią reikėtų leistis porą šimtų vertikalių metrų žemyn – ir paskui, žinoma, vėl ropštis aukštyn. Nei vieno iš mūsų nežavi tokia popietės perspektyva, tad tik pasižvalgome į taką nuo Las Brenas apžvalgos aikštelės.

Tenerife-223

Spontaniškai kyla nauja idėja – pasivaikščioti po pliažą. Tik kur jį čia rasti? Žvilgtelim į žemėlapį – visai netoli El Sauzal miestukas, maps.me rodo taką į pakrantę. Pasistatę mašiną pustuštėje pagrindinėje miestelio gatvėje, siauru keliuku pro bananų plantacijas leidžiamės link jūros, palydimi smalsių vietinių gyventojų žvilgsnių. Deja, keliukas netrukus atsiremia į vielinę tvorą. Ir taip žiūrim, ir taip – jokio tako toliau nėra, tik status skardis, o pats pliažas, panašu, yra gerokai žemiau – bent pora šimtų metrų žemiau, o gal ir dar daugiau. Pasirodo, ir maps.me kartais nugrybauja – ir, žinoma, būtent tada, kai namų darbai nepadaryti ir tenka pasikliauti vien tik žemėlapiu!

Tenerife-225

Nieko nepešę grįžtame prie mašinos ir nusprendžiame, kad gal jau nebeieškosime šiandien nuotykių. Pusė keturių, metas namo. Bet jau visai miestelio pakraštyje užmatome ženklą į Mirador de La Garanona ir susigundome ten užsukti. Užsukti tikrai verta – pakrantės vaizdai labai gražūs. Ir iškart aišku, kodėl neradome tako į El Sauzal pliažą – jis ten, toli apačioje, statmenų poros šimtų metrų aukščio uolų papėdėje!

Tenerife-226

Tenerife-224

Nuo Mirador akmeniniai laiptukai veda žemyn, o ten nedidelėje terasoje įsikūrusi kavinukė, kurioje prekiaujama itališkais ledais. Taip ir pabaigiame paskutinę popietę Tenerifėje – su ledų porcija ir svaigiais pakrantės vaizdais.

Tenerife-227

Tenerife-228

Vakarieniaujame namie – jau iš patirties žinome, kad paskutinį metų vakarą retai kuris restoranas dirbs. Vėlai vakare išeiname pasivaikščioti po La Laguna senamiestį. Jis beveik tuščias, nei ženklo tos šurmuliuojančios minios, kuri užpildydavo miesto gatves kiekvieną vakarą, kol čia buvome. Matyt dauguma vietinių Naujuosius sutinka namie? Dauguma kavinių, barų ir restoranų uždaryti, o pora dirbančių kavinių perpildytos, eilės prie baro net į gatvę nusitęsusios. Prie bažnyčios vyksta pasiruošimas naujametiniam koncertui – jau beveik dešimta vakaro, o darbų dar tiek, kad net paspėliojame, ar spės jie viską laiku pabaigti.

Tenerife-229

Tenerife-230

Tenerife-231

Tenerife-232

Apėję senamiestį, grįžtame į savo apartamentus. Dar lyg ketinome vidurnaktį vėl eiti į miestą, bet apsigalvojame – šalta, tingu, o ir nežinia, ar ką labai įdomaus ten rasime. Liekame namie ir viskas baigiasi tuo, kad Naujuosius Metus aš tiesiog pramiegu, net saliutai vidurnaktį manęs neprižadina. O kitą rytą laukia ankstyvas skrydis namo – pusę aštuonių jau užtrenkiame laikinų namų duris ir išriedame į oro uostą.

Apibendrinant – atostogos Tenerifėje gavosi tikrai geros. Nelabai daug tikėjausi iš šios salos, ir gal būtent dėl to gavau labai daug. Ypač gamta čia tikrai įspūdinga, ir labai įvairi – yra ir ugnikalnis, ir „tradiciniai“ kalnai, ir miškai, ir vaizdinga pakrantė su puikiais laukiniais pliažais. Yra daugybė pakankamai gerai nužymėtų įvairaus sudėtingumo trasų, o pavargus nuo aktyvaus salos gamtos grožių tyrinėjimo, visada netoliese bus koks jaukus miestukas, kur bus galima neskubant paklaidžioti ar išgerti kavos. Na o tingaus poilsio mėgėjai apie Tenerifę ir taip jau seniai žino, tad apie pietinius pliažus nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad šiaurės Europos gyventojams Tenerifė yra puiki (ir nesunkiai pasiekiama) vieta trumpoms atostogoms viduržiemį, kai namie trūksta saulės ir šilumos.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>