Kalėdinis Vietnamas. Pirmoji dalis – Hošiminas ir Hanojus

Vietnamą kalėdinėms atostogoms pasirinkome dėl labai proziškos priežasties – patrauklių skrydžio kainų. Gruodžio pabaiga nėra tobulas laikas lankyti šią Pietryčių Azijos šalį – oras geras tik pietiniame Vietname (ir tai su klaustuku), šiaurinėje ir centrinėje dalyje vyrauja šalti ir lietingi orai. Bet mes pastaruoju metu praktikuojame lėtą keliavimo būdą, nebandome visko iškart aprėpti, tad ir šįkart nusprendžiame, kad užteks pasižvalgyti po pietinį Vietanamą ir pailsėti prie šiltos jūros, o įspūdingąją šalies šiaurę pamatysime kada nors kitą kartą.

Kelionė prasideda 12 valandų trukmės naktiniu skrydžiu į Malaiziją. Devintą vakaro palikę Amsterdamą, kitą dieną maždaųg ketvirtą po pietų leidžiamės Kuala Lumpur oro uoste.

Vietnam-1

Persėdimui turime beveik penkias valandas – šiek tiek per mažai, kad spėtume apžiūrėti miestą (oro uosto siūlomi turai reikalauja bent 6 valandų laiko atsargos), taigi tas valandas praleidžiame oro uoste. Čia man nutinka pirmasis kultūrinis nesusipratimas – ieškodama moterų tualeto, pastumiu duris su užrašu “Ladies” ir sutrinku ant grindų pamačiusi krūvą batų ir dušo kabiną. Pasirodo, čia yra įėjimas į moterims skirtą maldos kambarį! Aš mat neatkreipiau dėmesio į kiek mažesnį “Surau” ženklą – dabar jau žinosiu, ką jis reiškia!

Vietnam-2

Devintą valandą vakaro vėl kylame – vos valandos trukmės skrydžiui į Hošiminą. Atvykę greitai susitvarkome imigracijos reikalus (eilė neilga, o vizas mes jau turime) ir atsiėmę lagaminus einame į lauką ieškoti taksi. Lauke, kaip įprasta dideliuose oro uostuose, totalus chaosas. Taksi pasirinkimas didžiulis, bet mes gudrūs, prisiskaitę TripAdvisor patarimų, taigi nepaisome už rankovės tampančių įkyrių siūlytojų ir einame ieškoti Vinasun taksi stotelės – keliautojai sako, kad ši firma patikima, mašinos geros, važiuoja visada su įjungtais skaitliukais ir trigubos kainos neplėšia. Važiuoti mums netoli – dviems nakvynėms Hošimine užsakiau viešbutį netoli oro uosto. Jį pasiekiame per 10 minučių.

Pasidėję daiktus kambaryje, išeiname pasidairyti. Jau vienuolikta vakaro, bet lauke labai šilta ir tvanku. Gatvėje verda gyvenimas. Apdaužytu šaligatviu vietomis net praeiti neįmanoma, nes visas jo plotas užstatytas motoroleriais, maisto parduotuvėlėmis, žemais plastmasiniais kavinukių staliukais, įvairiausias paslaugas siūlančiomis “skylė sienoje” tipo dirbtuvėlėmis. Gatve dūzgia daugybė motorolerių – jų čia gerokai daugiau nei automobilių. Važiuoja kas kaip nori, taisyklės jei ir yra, tai niekas jų nepaiso. Norėtųsi pereiti į kitą gatvės pusę, bet kol kas nedrįstame nerti į tą transporto chaosą. Pakelės nukabinėtos propagandiniais plakatais ir raudonomis vėliavomis su kūju ir pjautuvu. Mane apima stiprus déjà-vu jausmas – kažkur aš visa tai jau mačiau! Stebėtis, žinoma, nėra ko – Vietname jau kelis dešimtmečius gyvuoja komunistinė santvarka.

Vietnam-3

Vietnam-4

Neilgai pasivaikščioję, grįžtame į viešbutį ir pakuojamės į lovą. Biologinis laikrodis per pastarąsias 24 valandas visiškai išsiderino, bet bandysime užmigti.

Kitą rytą pradedame nuo sočių pusryčių viešbučio kavinėje. Po pusryčių taksi važiuojame į District 1 – centrinį Hošimino rajoną, kur yra didžioji dalis dėmesio vertų turistinių šio miesto objektų. Prašome taksisto mus išleisti prie Ben Thanh Market.

Vietnam-5

Dengta Ben Than turgavietė – viena populiariausių mieste. Didžiuliame plote tirštai susikimšusiose kamarėlėse pardavinėjama viskas, nuo maisto ir drabužių iki butinių prietaisų ir suvenyrų. Kainos, žinoma, išpūstos iki dangaus – tikrai verta iš pradžių pereiti fiksuotų kainų skyrių (yra čia ir toks), kad pamatytum skirtumą ir žinotum, kiek reikėtų nusiderėti, kad nepasirodytum visišku naivuoliu. Man gi, kaip visada, įdomiausias maisto skyrius.

Vietnam-6

Vietnam-7

Vietnam-8

Vietnam-10

Vietnam-9

Vietnam-11

Iš Ben Thanh pėsčiomis einame į Backpacker District, nes norime įsigyti autobuso bilietą kitos savaitės kelionei į Mekongo deltą. Pėsčiomis tyrinėti didelį miestą visada įdomu, ypač kai turi laiko ir niekur neskubi. Mums vis dar kelia nuostabą nesibaigiantis motorolerių srautas, tai vis stabtelime į juos pavėpsoti.

Vietnam-12

Tarp judrių gatvių įsikūręs ramus parkas. Čia turime progą pasiklausyti improvizuoto koncerto. Jaunieji atlikėjai šypsosi ir noriai pozuoja nuotraukoms.

Vietnam-15

Vietnam-13

Vietnam-14

Backpacker District gatvėse šurmuliuoja jaunimas su kuprinėmis – čia dažniausiai apsistoja turistai, keliaujantys su mažu biudžetu. Čia yra ir FUTA autobusų firmos ofisas, kuriame tikėjomės įsigyti bilietus. Deja, šiandien sekmadienis ir ofisas uždarytas. Stovime prie užtrauktų iki žemės žaliuzių ir svarstome, ką dabar daryti su tais bilietais. Iš gretimo pastato ateina jauna moteris ir klausia, ar mums reikia bilietų. Čia įsikūrusi turizmo agentūra, organizuojanti įvairius turus, jie pardavinėja ir FUTA autobuso bilietus. Moteris greitai suorganizuoja mums bilietus su sėdimomis vietomis autobuso priekyje, ir dar pasiūlo palydą iki stoties. Tiesa, bilietai dėl to kainuos dvigubai brangiau, bet mes jau daug girdėjome apie gana specifinę įlipimo į Vietnamo autobusus procedūrą (savo autobusą atsirenki pagal numerį, kurį prieš išvykdamas turi susižinoti stotyje), tad su palengvėjimu priimame šį pasiūlymą – nereikės blaškytis stotyje ir ieškoti angliškai kalbančių darbuotojų. Už du bilietus sumokame 16 USD (perkant tiesiai iš FUTA kainuotų 8 USD).

Kita mūsų šios dienos plano dalis – War Remnants Museum, kuriame surinkti Vietnamo pilietinio karo reliktai. Planavome apžiūrėti muziejų, o tada jau ieškoti kur papietauti. Bet visai netoli nuo muziejaus netikėtai užmatome Hum Vegetarian kavinės iškabą. Apie šią vietą girdėjome daug gerų atsiliepimų. Jau pirma valanda, jaučiame lengvą alkį, taigi keičiame planus ir pirmiausia einame pietauti. Meniu 100 procentų vegetariškas ir su stipriu pokrypiu į sveikuoliškumą. Kiek nerimaudama, ką aš čia gausiu, užsisakau pad thai. Valgome, žinoma, su pagaliukais (norint atneštų ir vakarietiškus stalo įrankius, betgi taip neįdomu!). Nerimas išsisklaido vos paragavus – labai skanu! Desertui pasidaliname vieną porciją sticky mango rice – saldūs lipnūs ryžiai, šviežias mango ir kokosų pienas. Apsivalgymas! Pietus pabaigiu vietnamietiška kava – užsisakau juodos ir paragavusi gaunu lengvą šoką. Kava labai stipri ir karti. Mėgstu stiprią kavą, bet šita net man per stipri! Kitą kartą imsiu su pienu. (Vietnamietiška kava yra užplikoma metaliniame indelyje, kurio apačioje yra labai smulkus sietukas, indelis uždedamas ant kavos puodelio ir kava pamažu varva į puodelį. Gaunasi tikras dinamitas!)

Vietnam-16

Pavalgę einame į War Remnants muziejų. 1955-aisiais metais prasidėję karo veiksmai tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo išsiplėtė į beveik 20 metų trukusį karą, nusinešusį daugiau nei milijoną gyvybių (Vietkongo šaltiniai teigia, kad aukų buvo beveik 4 milijonai) ir pasibaigusį 1975-aisiais, Vietkongo armijai užėmus Saigoną. Vietkongą rėmė TSRS ir Kinija, pietų Vietnamo armiją – kelios didžiosios Vakarų pasaulio šalys, ir ypač JAV. Tuometinė JAV vyriausybė tokiu būdu mėgino sustabdyti komunizmo plitimą Pietryčių Azijoje. Vietnamo karas sulaukė daug Vakarų spaudos dėmesio, Amerikoje ir kitur vyko protestai prieš JAV armijos buvimą Vietname. Karą galiausiai laimėjo Vietkongas ir Vietname prasidėjo iki šiol besitęsianti komunizmo era.

Vietnam-17

War Remnants muziejuje karas nušviestas tik iš vienos pusės – Vietkongo. Visos ekspozicijos skirtos amerikiečių imperialistų žiaurumui ir vietnamiečių didvyriškumui iliustruoti. Viskas juodai balta, be jokių niuansų. Jokiame kare taip nebūna. Be to, aš juk užaugusi buvusioje TSRS, man visi tie komunistiniai lozungai iki gyvo kaulo įsipykę, todėl po muziejų vaikštau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Tik kai įeinu į kambarį su užrašu „Aggression War Crimes“, kur iškabintos nuotraukos, dokumentuojančios Amerikos kareivių elgesį su vietiniais gyventojais, mano nuotaika pasikeičia. Iki galo net neapžiūriu visko – man pasidaro bloga ir turiu išeiti. Stoviu galerijoje, supančioje muziejaus vidinį kiemą, bandau nuryti gerklėje besitelkiantį ašarų gumulą ir galvoju net ne apie kareivius, vykdžiusius visus tuos žiaurumus (jei išsiunti žmogų į karą su misija žudyti, tai juk naivu tikėtis, kad jo rankos išliks švarios, jau net nesiplečiant apie tai, ar žudymas išvis gali būti “švarus”), o apie fotografus – kaip jie galėjo ramiai dirbti savo darbą? Ką sakė jų sąžinė? Ypač man įstrigo viena nuotrauka, kurioje pavaizduotas senyvas vietnamietis išsigandusiomis akimis. Nuotraukos istorija tokia: kareiviai atėjo į kaimą, vienas jų jau norėjo nušauti tą nespėjusį pabėgti žmogų, bet fotografas jį sustabdė – palauk, leisk man nufotografuoti. Nufotografavo ir nuėjo toliau, netrukus už nugaros išgirdo šūvį, bet neatsigręžė. Va tokie dalykai man tikrai galvoje netelpa… Ir vis dėlto pagrindinė mintis vaikštant po tą muziejų buvo kita – ar yra kur nors muziejus, nušviečiantis šį žiaurų karą iš kitos, ne Vietkongo, pusės?

Vietnam-18

Vietnam-19

Nuo muziejaus palengva einame į Colonial District. Čia yra Hošimino „senamiestis“, čia susitelkę monumentalios architektūros pastatai, išlikę iš prancūzų valdymo laikotarpio – katedra, rotušė, paštas, operos rūmai. Diena apniukusi, bet labai šilta ir drėgna – tiesiog prie žemės lenkia toks oras. Ieškodami nors šiokios tokios atgaivos, stabtelime jaukioje elegantiškoje Cafe de la Poste. Einame vidun, nes ten yra kondicionierius, bet tuojau pat pasigailime šio sprendimo – iš garsiakalbių visu garsu sklinda „Jingle Bells“. Šios jau seniai man įsipykusios kalėdinės melodijos tenka klausytis visą tą laiką, kol sėdime kavinėje – tik pasibaigia, ir vėl iš naujo užsisuka. Užtrunkame čia tik tiek, kiek reikia laiko išgerti šaltų sulčių stiklinę.

Vietnam-20

Likusią popietės dalį praleidžiame dairydamiesi po District 1. Maždaug kilometro ilgio pagrindinė šio rajono gatvė – Nguyen Hue – prasideda prie miesto rotušės ir kitame gale atsiremia į Saigono upę. Gatvės vidurys – plati pėsčiųjų alėja, čia nuolat kažkas vyksta, tiesiai ant grindinio susėdusios jaunimo grupės, vienoje vietoje repetuojamas kažkoks masinis šokis, netoliese grupei studentų kažką pasakoja pagyvenusi moteris (paskaita lauke?). Pasiekę upę, prisėdame pailsėti ant suoliuko prie pat turėklų – atsiliepia kelionės nuovargis, laiko skirtumas, o dar tas tvankus apniukęs oras… Upė plati, lėtos tėkmės, murzinai pilkos spalvos, pakrantės šiukšlinos, vandenyje plaukioja visokie neaiškios kilmės objektai. Dideliame mieste paupio romantikos geriau neieškoti.

Vietnam-21

Vietnam-22

Jau beveik penkta valanda, pamažu artėja sutemos. Dong Khoi gatve, kurioje susitelkusios didžiausios District 1 parduotuvės, einame atgal link Rotušės. Miestas ruošiasi šventėms. Pastatų fasadai išpuošti kalėdine atributika, virš gatvės konstruojamos didžiulės įvairiaspalvės arkos.

Vietnam-23

Vietnam-24

Vietnam-25

Mūsų tikslas – Rex viešbutis netoli Rotušės. Penkių žvaigždučių, vienas prabangesnių Hošimine, net nežinau, kiek kainuoja nakvynė čia. Bet mums rūpi ne kambariai, o ant viešbučio stogo įsikūręs baras – iš čia turėtų atsiverti graži District 1 panorama. Išsirenkame staliuką prie turėklų, užsisakome po kokteilį (tarp penkių ir septynių čia galioja Happy Hour pasiūlymas – du kokteiliai už vieno kainą) ir sėdime, kol visai sutemsta.

Vietnam-26

Vietnam-27

Vakarienei pasirenkame netoliese esantį restoraną skambiu pavadinimu „Propaganda“. Renkamės, kaip visada, pagal TripAdvisor atsiliepimus, ir eilinį kartą nenusiviliame – viduje jauku, aptarnavimas malonus, maistas skanus. Ir kokoso sultys labai gaivios ir skanios.

Vietnam-28

Po vakarienės dar paklaidžiojame po naktinį miestą. Sutemus padaugėjo eismo, ypač motorolerių. Mums vis dar nenusibodę stebėti eismo chaosą, tad vis stabtelime gatvės pakraštyje ir bandome suprasti, kas čia vyksta ir kaip jie sugeba nesusidurdami išmanevruoti tame skruzdėlyne. Ypač žavimės negausiais pėsčiaisiais, kurie neskubėdami pereina gatvę, visiškai nekreipdami dėmesio į aplink zujančius motorolerius. Mes turbūt niekada taip neišmoksime! Pagaliau, pilni dienos įspūdžių, apie pusę dešimtos grįžtame į viešbutį. Rytoj anksti keltis.

Vietnam-29

Vietnam-30

Išsimiegame labai prastai – pasireiškia laiko skirtumo simptomai, sunku užmigti, ir naktį vis prabundame. O keltis tenka pusę šešių. Pusę septynių jau važiuojame į oro uostą – laukia skrydis į Hanojų.

Vietnam-31

Vietnamo sostinėje leidžiamės pusę vienuolikos, savo viešbutį, esantį kiek toliau nuo centro, Ho Tay ežero pakrantėje, pasiekiame vidurdienį, bet kambarys mums jau paruoštas. Prieš eidami apžiūrėti miesto nusprendžiame pasistiprinti viešbučio restorane. Meniu pamačiusi pho sriubą, neatsilaikau pagundai saugioje aplinkoje paragauti šio tradicinio vietnamietiško patiekalo (gatvės maisto ragauti nedrįstu – skrandis per daug lepus). Ryžių vermišelių sriuba su jautiena – labai labai skani!

Vietnam-32

Į Hanojaus centrą nusprendžiame eiti pėsčiomis, ežero pakrante. Iš pradžių tenka eiti tiesiog judraus kelio pakraščiu, paskui atsiranda siauras šaligatvis. Netrukus pasukame į mažesnes gatveles – čia beveik tuščia, tik kartais praeina keli žmonės ar prabirzgia koks motoroleris. Oras čia visai kitoks nei palikome Hošimine – vėsoka ir tvyro rūkas.

Vietnam-33

Vietnam-34

Maždaug po pusvalandžio pasiekiame Tran Quoc pagodą, stovinčią mažutėje salelėje ežero pakraštyje. Šis budizmo šventyklų kompleksas yra seniausias Hanojuje, pastatytas dar VI amžiuje, vėliau kelis kartus sugriautas ir perstatytas. Šventyklos teritorijoje iki šiol gyvena vienuoliai, mažuose kiemeliuose rūksta kvapnūs smilkalų dūmai, prieš Budos statulas meldžiasi ir aukas palieka įvairaus amžiaus vietnamiečiai. Komunistų valdomame Vietname religijai, panašu, dar likę vietos.

Vietnam-35

Vietnam-37

Vietnam-38

Vietnam-41

Vietnam-40

Vietnam-39

Apžiūrėję pagodą, toliau pėsčiomis einame link Hanojaus centro. Netrukus atsiduriame prancūziškajame miesto kvartale – taip jis vadinamas todėl, kad kažkada čia gyveno prancūzų kolonijinės valdžios atstovai. Plačios gatvės, nusodintos platanais, didžiuliai mūriniai namai už aukštų tvorų, apsupti vešlios žalumos – beveik Europa, bet su stipriu egzotišku prieskoniu.

Vietnam-42

Vietnam-43

Visiškas kontrastas kolonijinei architektūrai – pagal geriausias socrealizmo tradicijas sukurta skulptūra nedidelėje aikštėje Prancūzų kvartalo pakraštyje.

Vietnam-44

Populiariausia Hanojaus centro vieta – Hoan Kiem (“Sugrąžintojo kardo”) ežeras. Legenda sako, kad XV amžiuje, imperatoriui plaukiojant po ežerą, iš gelmių išniręs dievas Auksinis Vėžlys paprašė grąžinti kardą, kurį anksčiau dievas Drakonas buvo paskolinęs imperatoriui, kad jis galėtų įveikti kinų įsibrovėlius. Imperatorius buvo dievobaimingas, kardą grąžino, o ežerą įsakė nuo tol vadinti Sugrąžintojo kardo ežeru. Vėžliai milžinai, sakoma, iki šiol plaukioja po ežerą, tik jų belikę vos keletas, ir pamatyti vėžlį Hoan Kiem ežere yra didžiulės sėkmės ženklas. Pats ežeriukas nedidelis, greitu žingsniu per kokias 40 minučių galima jį visą apeiti. Pakrantėje driekiasi siaura parko juosta, čia mielai renkasi ir vietiniai, ir turistai. Mes gi pirmiausia eniame apžiūrėti Ngoc Son (Nefrito kalno) šventyklą, pastatytą mažoje salelėje vidury ežero.

Vietnam-45

Vietnam-46

Vietnam-47

Vietnam-48

Vietnam-49

Vietnam-50

Palikę šventyklą, dar kiek pasivaikštome ežero pakrante, pasidžiaugiame saulėta popiete (įdienojus rūkas išsisklaidė ir oras sušilo), o paskui einame į judrias senamiesčio gatveles. Čia tvyro visai kita atmosfera nei Prancūzų kvartale – ten buvo ramios, apsnūdusios, žalios gatvės, o čia spiečiasi siauros gatvelės su vienas ant kito sulipusiais namais, ant šaligatvių išsipylusiomis kavinukėmis, dirbtuvėlėmis, parduotuvėmis, virš galvos kabančiais elektros laidų razginiais, visomis kryptimis zujančiais triukšmingais motoroleriais ir vikriai tarp jų laviruojančiais pėsčiaisiais. Totalus chaosas, bet nestokojantis savotiško jaukumo – gera čia būti ir niekur neskubant dairytis aplink. Nepaskubėsi net ir labai norėdamas – gatvės gyvenimas diktuoja savo ritmą, tenka prie jo prisitaikyti. Mes jau net ir gatvę drįstame pereiti ne bėgte, o ramiai ir iš lėto. Jau žinome, kad motoroleriai pristabdys, pamatę pėsčiąjį, arba tiesiog apvažiuos aplinkui.

Vietnam-99

Vietnam-101

Vietnam-100

Vietnam-102

Vietnam-103

Vietnam-104

Vietnam-105

Jau visai į vakarą, prieš pat sutemas, prisėdame užkąsti „Legend Beer“ terasoje trečiame aukšte, virš judrios sankryžos. Gauname staliuką prie pat turėklų ir praleidžiame čia daugiau nei valandą, stebėdami eismo chaosą apačioje. Aš vis bandau sprasti, ar yra čia kokios nors privalomos eismo taisyklės, bet vis prieinu išvados, kad ne. Nors vis dėlto viena taisyklė gal yra: kiekvienas važiuoja, kaip jam šviečia, ir visi kiti tai žino ir į tai atsižvelgia. (Avarijų per visą kelionę nematėme nei vienos.)

Vietnam-51

Vietnam-52

Vietnam-53

Pavakarieniavę apeiname gražųjį ežerą, trumpam įkišame nosį į reprezentacinę sostinės dalį, kur spiečiasi prabangūs viešbučiai ir ne mažiau prabangios parduotuvės, ir galiausiai prisėdame puodelio arbatos kavinukėje virš tos pačios judrios sankryžos. Sutemus stebėti eismą apačioje dar smagiau. Bet ilgai neužsibūname ir devintą grįžtame į viešbutį. Rytoj vėl bus ilga diena, norėtųsi išsimiegoti, jei skirtingose laiko juostose pasimetusios smegenys pagaliau sugebės atsijungti.

Vietnam-54

Vietnam-55

Vietnam-56

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>