Kalėdinis Vietnamas. Penktoji dalis – Phu Quoc ir Hošiminas

Poilsinei kelionės po Vietnamą daliai pasirinkome Phu Quoc salą. Pagrindinis kriterijus – atstumas nuo Hošimino ir susisiekimo patogumas. Skristi ketinome tiesiai iš Mekongo deltos, bet Vietnamo avialinijoms pakeitus skrydžių grafiką, teko iš Can Tho grįžti į Hošiminą ir ten pernakvojus skristi į Phu Quoc. Popietinis skrydis neilgas – stiuardesės vos spėja padalinti užkandžius ir kavą, o lėktuvas jau leidžiasi.

Vietnam-348

Phu Quoc pasitinka apniukusiu dangum ir drėgnu karščiu. Kelionė taksi iki viešbučio trunka kiek daugiau nei pusvalandį. Kelias judrus, pravažiuojame kelis mažesnis ir didesnius miestelius, paskui sukame į siaurą keliuką, iš abiejų pusių apsuptą tropinio miško. Nusileidžiame nuo gana stataus kalniuko ir atsiduriame nuošaliame pakrantės ruože – išskyrus kelis viešbučius, daugiau čia nieko nėra. Artimiausias kaimukas – už kelių kilometrų. Sea Sense Resort – vidutinio dydžio pajūrio kurortas, savo svečius apgyvendinantis po du ar po tris sublokuotuose vienaaukščiuose apartamentuose. Mūsų apartamentai – ant nedidelės kalvelės, su vaizdu į jūrą. Erdvus kambarys, visi patogumai, didelė terasa su hamaku ir patogiomis kėdėmis – visos sąlygos tingiam poilsiui. Būsime čia iki kitų metų. (Skamba rimčiau nei iš tiesų yra, nes iki kitų metų belikę trys dienos.) Neturime jokių planų – bus tingios atostogos, niekur iš viešbučio nosies nekišime, netgi pietauti ir vakarieniauti ketiname „namie“ arba pas kaimynus (girdėjome, kad netolimame Mango Bay viešbutyje labai skaniai maitina). Greitai įsikūrę, einame apžiūrėti pliažo. O ten jau ir saulė besileidžianti. Prisėdame ant krantan ištrauktos žvejų valties ir stebime spalvų žaismą danguje ir jūroje. Apima tas geras atostogų jausmas…

Vietnam-349

Vietnam-350

Vietnam-351

Vietnam-352

Vietnam-353

Kitą dieną praleidžiame pliaže po palme. Jūra šilta kaip arbata, vanduo skaidrus, bangų beveik nėra – tik dugnas prie pat kranto pilnas aštrių akmenų ir koralų, patartina turėti vandens batus, kad būtų galima įbristi į jūrą nenusimušus kojų pirštų ir nesusibraižius padų. Virš koralų zuja įvairiaspalvės žuvytės, nereikia nei snorklinti, kad jas pamatytum – užtenka porą minučių ramiai pastovėti, kad išsibėgiojusios žuvytės apsiprastų su tavo buvimu ir vėl sugrįžtų. Vienintelis šio pliažo trūkumas – nėra sąlygų ilgiems pasivaikščiojimams pakrante, kuriuos aš taip mėgstu, nes į abi puses praėjimą užstoja uolos, ir perlipti per jas gana sudėtinga; bet pasižadu sau, kad kurią nors dieną vis tiek jas įveiksiu. O šiandien tiesiog tingėsime.

Vietnam-354

Vietnam-355

Vietnam-356

Vietnam-357

Vietnam-358

Vietnam-359

Vietnam-360

Vietnam-361

Deja, pliažo idilė trunka tik iki vakarienės – staiga vyrui pradeda smarkiai skaudėti pilvą. Neapsikentęs jis grįžta į kambarį, net neparagavęs atnešto maisto. Panašu į apsinuodijimą, bet skausmai vis stiprėja, prasideda “sausi” skrandžio traukuliai, pila šaltas prakaitas. Dešimtą vakaro vis dar nėra jokio pagerėjimo. Aš bėgu į recepciją, labai miela darbuotoja skambina artimiausiam gydytojui, bet – jis galėtų atvažiuoti tik kitą rytą! Tiek ilgai laukti mes negalime. Baigiasi tuo, kad vidury nakties taksi važiuojame į didžiausią salos kurortą, kuriame yra privati ligoninė. Po valandos mus pasitinka priėmimo skyriaus personalas. Ligoninė atrodo beveik prabangiai Vietnamo kontekste, personalas malonus, visi šypsosi, bet kalbėtis labai sudėtinga – jie beveik nemoka angliškai. Labiausiai nustebina budintis gydytojas – jis išvis vos kelis angliškus žodžius težino. (O dirba turistams skirto kurorto privačioje ligoninėje!) Kas vyrui yra, taip ir lieka neaišku, bet personalas gestais rodo nesijaudinti, pastato druskų lašelinę, duoda nuskausminamųjų, ir siūlo pasilikti per naktį dideliame pirmosios pagalbos kambaryje, kur lovos atskirtos tik užuolaidomis. Man pastato lovą šalia vyro, užtraukia užuolaidą, ir prasideda ilga nerami naktis. Apie antrą ryto atveža jauną moterį, ir ji dvi valandas nesustodama rauda – gal iš skausmo, gal iš baimės, kas žino. Vyras nuo vaistų nulūžęs, o aš negaliu miegoti, guliu atvirom akim ir klausausi to nesibaigiančio verksmo. Vidury nakties vyrui vėl pablogėja, vėl ateina gydytojas, paskiria ultragarso tyrimą. Paskui bandau jo išklausti, ar ultragarsas ką nors parodė, jis nervingai kikena, skėsčioja rankomis ir nieko aiškaus taip ir nepasako. Dabar, po visko, kas nutiko jau po kelionės, abu manome, kad tai buvo ne joks apsinuodijimas, o tulžies akmenligės priepuolis. O kad būtume tai žinoję tuomet…

Pagaliau ateina rytas. Vyrui jau kiek geriau, o vienas iš broliukų ateina su prašymu sumokėti avansą už gydymą. Aš su tais dalykais dar niekada nesu susidūrusi, tai iškart imu ieškoti kreditinės, bet vyras sako skambinti draudimui. Tą reikėjo daryti jau iš vakaro, kai tik atsiradome ligoninėje, bet aš iš nepatyrimo nesusigaudžiau. Skambinu ant draudimo kortelės nurodytu numeriu, automatinė sistema mane sujungia kažkodėl su aptarnavimo centru Filipinuose, ir – o, stebuklas, o laimė!!! – atsiliepia labai maloni, dalykiška ir puikiai angliškai kalbanti moteris! Iš to džiaugsmo beveik apsiverkiu. (Jūs neįsivaizduojate, kaip baisu ir nejauku, kai esi ligoninėje, tavo artimam žmogui blogai, ir niekas tau net negali pasakyti, kas jam yra, nes su niekuo negali susikalbėti!) Draudimo kompanija per valandą susisiekia su ligonine ir sutvarko visus finansinius reikalus, avanso mokėti nebereikia. Aš tuo tarpu ieškau, kur būtų galima pavalgyti ar nors kokios arbatos gauti, juk nuo vakar nieko nevalgiusi. Bandau klausti personalo, kur galėčiau pavalgyti – jie man atneša viešbučio room service meniu. Sprendžiant iš kainų, kurortas tikrai prabangus! Bet nėra iš ko rinktis, nes net nemokamos kavos/arbatos ligonių artimiesiems ši privati ligoninė nesiūlo…

Vienuoliktą ryto mus pagaliau išleidžia namo. Gauname trijų eilučių ilgio medicininę išvadą, ten įrašyta diagnozė – gastroenteritas. Ligoninę paliekame su palengvėjimu, o grįžę į viešbutį iškart einame “prisiduoti” į recepciją. Vakarykštė mūsų geroji fėja pasitinka mus iš džiaugsmo plodama rankomis ir sako, kad jaudinosi ir jau norėjo į ligoninę skambinti, kai kambarių tvarkytojai pranešė, kad lovoje nemiegota.

Šiandien jau paskutinė metų diena. Ją praleidžiame kambaryje ir terasoje, vyras miega, aš bandau pamiršti ligoninėje patirtą stresą, bet nuovargis neapleidžia, net į pliažą nesinori eiti. Vakare viešbutis rengia iškilmingą vakarienę, o paskui bus koncertas ir vidurnakčio saliutai. Už vakarienę jau sumokėta, tad einame nors trumpam pabūti. Dešimtą vakaro abu jau kietai miegame, ir neprabundame net prasidėjus fejerverkams.

Vietnam-362

Vietnam-363

Pirmąsias tris naujųjų metas dienas praleidžiame pliaže, kaip ir buvome planavę – nieko neveikiame, tiesiog ilsimės. Tolimiausios mūsų kelionės – per pliažą iki Mango Bay viešbučio, kur maitina daug skaniau nei pas mus. Tiesa, vakarienės į jų restoraną tenka eiti per kliūčių ruožą uolėta pakrante, pasišviečiant žibintuvėliu, bet dėl to tik įdomiau.

Vietnam-364

Vietnam-365

Vietnam-366

Tik paskutinę dieną aš viena išeinu į ilgesnį pasivaikščiojimą. Per kito viešbučio teritoriją apėjusi kelią pastojusias uolas, paeinu pakrante dar porą kilometrų, kol pasiekiu pusiau apleistą šventyklą ir dar platesnį uolų ruožą. Ant jų pasilipusi matau, kad kitoje pusėje nieko ypatingo nėra, tokia pati pakrantė, tai čia savo žygį ir baigiu. Prieš sukdama atgal, dar apžiūriu šventyklą, bet taip ir lieku nesupratusi, kokiems dievams ji skirta.

Vietnam-368

Vietnam-369

Vietnam-370

Vietnam-367

Vietnam-371

Vietnam-372

Pagaliau katino dienos pliaže pasibaigia – metas grįžti į Hošiminą. Po pusryčių pakuojamės lagaminus ir taksi grįžtame į oro uostą. Popiet jau leidžiamės Hošimine. Keista grįžti į miesto chaosą po beveik savaitės nuošaliame pajūrio kurorte, bet pats Hošiminas mums jau atrodo beveik savas – juk jau trečią kartą čia sugrįžtame. Popietę paleidžiame klajodami po gatves. Pakeliui aptinkame visokių jaukių įdomybių.

Vietnam-373

Vietnam-374

Vietnam-375

Vietnam-376

Vietnam-377

Motorolerių parkingas. Hošimine tokių labai daug. O man, kaip ir Amsterdamo dviračių parkinguose, vis kyla klausimas – kaip tokioje gausybėje atsirinkti, kuris tavo???

Vietnam-378

Vietnam-379

Beklaidžiodami atsiduriame spalvingame maisto turguje. Žioplinėti čia pavojinga – aplink zuja motoroleriai, tik ir žiūrėk, kad ne vietoj sustojus netaptum netikėtu taikiniu. Nors važiuoja jie gana lėtai, ir prie žioplinėjančių turistų, panašu, pripratę.

Vietnam-385

Vietnam-381

Vietnam-384

Vietnam-382

Vietnam-383

Vietnam-380

Vietnam-386

Artėjant sutemoms, sukame link Bitexco Financial Tower. Likęs dar vienas neįvykdytas kelionės programos punktas – pasižiūrėti į Hošiminą iš paukščio skrydžio. 68 aukštų Bitexco bokštas tam puikiai tiks – tai trečias aukščiausias pastatas Vietname, o 49-ajame aukšte įrengta panoraminė apžvalgos aikštelė, Saigon Skydeck.

Vietnam-387

Vietnam-388

Per įstiklintus Saigon Skydeck langus į visas puses veriasi didmiesčio panoramos. Tik oras ir vėl kvailioja, virš miesto kybo rūko marška (o gal tai smogas?), taigi gražaus saulėlydžio vaizdų šįvakar nebus.

Vietnam-389

Vietnam-390

Vietnam-391

Laukdami, kol sutems, prisėdame bare 52-ajame aukšte ir užsisakome po kokteilį. Mūsų staliukas prie lango – dar viena proga pasidairyti po temstantį miestą. Mažutėje scenoje muzikuoja vyrukų duetas. Muzika tokia garsi, kad aš neapsikentusi įsidedu ausų kamštukus – dabar jau įmanoma klausytis, ausyse nebespengia.

Vietnam-392

Vietnam-393

Sutemus vėl kylame į apžvalgos aikštelę. Naktinio miesto vaizdai labai įspūdingi. Gaila tik, kad nėra atviros erdvės – atspindžiai stiklinėse sienose labai trukdo fotografuoti.

Vietnam-394

Vietnam-395

Vietnam-396

Vietnam-397

Vietnam-398

Vakarieniaujame ir vėl Nha Hang Ngon restorane – praėjusį kartą mums labai tiko ir patiko šis gatvės maisto pateikimo būdas, nenusiviliame ir šįkart.

Vietnam-399

Po vakarienės – dar vienas pasivaikščiojimas po vis dar nemiegantį miestą. Užsukame ir į gatvės maisto turgų – tik pasižiūrėti ir pafotografuoti. Bet valgančių čia labai daug, netrūksta ir turistų.

Vietnam-400

Vietnam-401

Vietnam-402

Populiariausia miesto centro vieta vėlai vakare – nedidelė aikštė prie miesto rotušės, Nguyen Hue gatvės pradžioje. Aikštę juosiančios akmeninės tvorelės nusėstos įsimylėjėlių porelių, aplink skamba šnekos ir juokas, kažkas groja gitara, garsiai tilindžiuoja ledų vežimėlio varpelis. Ledų pirkti nerizikuojame, bet radę laisvos vietos prisėdame valandžiukei ir mes.

Vietnam-403

Vietnam-404

Kitas rytas – jau paskutinis Vietname, popiet laukia skrydis į Kuala Lumpur, o iš ten – namo. Bet dar turime laiko iki vidurdienio, taigi po ankstyvų pusryčių einame pasivaikščioti po miestą. Oras puikus, dangus be jokio debesėlio – pirmąkart matome Hošiminą tokioje ryškioje saulės šviesoje! Tik karšta be proto, asfaltas beveik prie padų limpa, o įkvepiamas oras, atrodo, degina šnerves.

Visai šalia viešbučio prasideda knygų gatvė, kitu galu atsiremianti į katedrą. Tai pėsčiųjų zona, ir aplink vien tik knygynai – jokių kitų parduotuvių čia nėra. Kai kuriuose iš tų knygynų įrengtos kavinės, jos pilnos žmonių, jie geria kavą, pusryčiauja ir skaitinėja iš lentynų pasiimtas knygas. Be galo jaukus vaizdelis!

Vietnam-405

Vietnam-406

Vietnam-407

Vietnam-408

Kaip ir vakar, be ypatingo tikslo ar plano klaidžiojame po Hošimino centrą. Jaučiamės čia jau beveik vietiniai, nebereikia net žemėlapio, žinome, kuri gatvė kur veda. Vėl aplankome jau matytas vietas, tik šiandien jos visai kitaip atrodo, nušviestos ryškios ryto saulės.

Vietnam-409

Vietnam-410

Vietnam-411

Vietnam-412

Gatvėse – motorolerių chaosas, o ant šaligatvių įsikūrę greito maisto pardavėjai – išalkusiems siūlomi sumuštiniai, vaisiai, blyneliai, vafliai… Kartais kelkraštyje sustoja motoroleris, įvyksta greitas apsipirkimo procesas, ir motoroleris juda toliau. Greita ir patogu.

Vietnam-415

Vietnam-416

Prie pašto sutinkame bandelių pardavėją. Pamatęs, kad ruošiuosi fotografuoti, jis iškart nuleidžia ranką, prilaikančią padėklą, ir porą minučių demonstruoja puikios lygsvaros įgūdžius.

Vietnam-413

Paskutiniai kadrai iš Hošimino gatvės gyvenimo, ir mums jau laikas grįžti į viešbutį. Džiaugiamės, kad dar neišsiregistravome – po pusantros valandos pasivaikščiojimo 35 laipsnių karštyje šaltas dušas yra ne prabanga, o būtinybė.

Vietnam-414

Vietnam-417

O tada jau laikas rinktis daiktus ir keliauti į oro uostą. Ten dar sykį užsisakau pho sriubos. Man tai pasirodo labai simboliška – kad paskutinis mano valgytas patiekalas Vietname yra būtent ši skanioji sriuba.

Vietnam-418

Paskutinis kelionės etapas, kaip visada, nuobodokas – trumpas skrydis į Kuala Lumpur, kelios valandos laukimo, naktinis skrydis į Amsterdamą… Namie iškrausčiusi lagaminus, išsidėlioju ant stalo visus Vietname įsigytus suvenyrus – ši kelionė buvo jais ypač turtinga! Kita vertus, juk suvenyrai ir nuotraukos – labiausiai apčiuopiami kelionės prisiminimai.

Vietnam-419

Na štai, ir pasibaigė dar viena mūsų kelionė, pasaulio žemėlapyje galima pažymėti dar vieną aplankytą šalį. Nors iš tiesų pamatėme tik dalį Vietnamo – visai nebuvome kalnuotoje šalies šiaurėje, užgriebėme tik mažą dalį Ninh Binh provincijos, neaplankėme Hue, Hoi An. Visa tai liko kitai kelionei. Kada nors…

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>