Pagaliau išaušta gražus saulėtas rytas. Geriu kavą terasoje ir mėgaujuosi jūros vaizdais, o apačioje man palaiko kompaniją nuolat besikeičiančios sudėties kačių būrys.

Po pusryčių sparčiai ruošiamės ir važiuojam prie Skadar ežero. Oras puikus, nors dangus ir debesuotas, bet šilta, ir lietaus nežada – puiki diena paplaukioti po ežerą (o jau bijojom, kad nepavyks, jei oras ir liks toks permainingas).

Štai ir pirmeji ežero vaizdai nuo kalnų kelio.

Netrukus privažiuojam Virpazar miestuką, dažnai vadinamą Skadar ežero vartais – būtent iš čia patogiausia užsisakyti vienos ar kelių valandų trukmės ekskursijas laiveliu po ežerą.

Ekskursijų siūlytojai prisistato iš karto – kol pereinam porą gatvelių iki upės, sulaukiam gal penkių pasiūlymų. Sutariam dėl dviejų valandų paplaukiojimo su vaikinuku, kuris vienintelis turėjo kelis konkrečius programos variantus ir smulkiai papasakojo bei parodė žemėlapyje, ką galėsime pamatyti – kiti tik pasakydavo, kokia būtų kaina už valandą ar dvi. Liekame laukti krantinėje, ir netrukus iš po tilto išnyra mūsų laivelis – Golden Frog (Auksinė varlė). Jau vėliau LP gide perskaičiau, kad būtent šis vaikinukas ir jo laivas ypač giriami ir rekomenduojami ne vieno Virpazare apsilankiusio keliautojo. Ir pataikyk tu man taip!

Virpazar su Skadaro ežeru jungia neplati nendrynais apaugusi upė (jos pavadinimą, deja, pamiršau). Pro tankius nendrynus ir žydinčių vandens lelijų guotus lėtai plaukiam link ežero. Laivelis motorinis, bet motoras nelabai triukšmingas, nedrumsčia aplink tvyrančios tingios ramybės.

Išplaukiame į ežerą, ir aplink atsiveria daug daug erdvės. Ežeras didžiulis, viso jo net nesimato. Tolimajame krante – Albanija.

Priplaukiam apleistos tvirtovės griuvėsius mažutėje saloje vidury ežero. Kažkada čia buvo kalėjimas. Mūsų gidas juokauja, kad ši vieta vadinama Juodkalnijos Alkatrasu, nes nei vienam kaliniui nėra pavykę pabėgti. Dabar čia gyvena tik paukščiai.

Ežere daug įvairių paukščių, bet labiausiai paplitę kormoranai.

Moračos upės delta. Sunku patikėti, kad tai ta pati pasiutusi kalnų upė, suformavusi gražųjį Morača kanjoną. Čia ji rami ir tingi.

Vėl plaukiam atviru ežeru.

Ši bažnytėlė, nepatikėsit, vos kelių metų amžiaus – pastatyta privataus asmens lėšomis a la senovišku stiliumi.

Besidžiaugiant ežeru, laikas prabėga nepastebimai, ir jau laikas sukti atgal link Virpazar.

Pakrantės medžiuose pilna paukščių, vėlgi daugiausia kormoranų.

O štai ir Virpazar:

Po ekskursijos prisėdam papietauti vienoje iš kavinukių ūksmingoje aikštėje miestelio centre. Aš užsisakau rūkyto karpio, bet nusiviliu – žuvis sausa ir nelabai skani, reikalo nepataiso ir šaltos bulvių salotos. Kaip kompensaciją užsisakau ledų desertui. Dabar jau skanu…

Po pietų svarstom, ką veikti toliau. Aš siūlau pavažiuoti pietine ežero pakrante tolyn į rytus, iki Donji Muriči kaimo – ten turėtų būti gražių vaizdų į ežerą. Iš tikrųjų gražūs vaizdai prasideda tuoj pat, vos tik paliekam Virpazar.

Tik keliukas, deja, nedžiugina – netrukus jis ima stačiais vingiais kilti vis aukščiau ant kalno šlaito, asfalto juosta vis prastėja ir siaurėja, daugėja augmenijos aplink, matomumas posūkiuose nulinis, aukšta žolė kelkraščiuose slepia aštrius akmenis, į kuriuos lengvai galima nubrozdinti mašiną, bandant prasilenkti su iš priekio atlekiančiu vietiniu ereliu (juodkalniečiai tais siaurais keliukais laksto lyg kokiom autostradom – pripratę, matyt). Galiausiai, kai po sudėtingų manevrų ir netrumpo važiavimo atbuliniu bėgiu šiaip ne taip prasilenkiam su kita kryptim važiavusiom net keturiom mašinom (o keliukas toje vietoje buvo ypatingai siauras), vyro nervai nebeišlaiko ir jis pareiškia, kad į jokius kaimus nebevažiuosim, o grįšim atgal. Bet tam, kad galėtum grįžti, reikia pirmiausia rasti tinkamą vietą apsisukti – ją randame tik artimiausiame kaime už kelių kilometrų. Vietiniai ten pardavinėja alyvuogių aliejų, medų ir vyną, bet mes net nesustojam, nes vyro galvoje tik viena mintis – kuo greičiau nusileisti nuo to pablūdusio kalnų keliuko. Šioje nuotraukoje dar gana neblogas, platus kelio ruožas nufotografuotas.

Pakeliui dar spėju padaryti kelias ežero nuotraukas pro atvirą langą. Čia labai gražu, gaila tik, kad tas kelias toks netikęs…

Pagaliau vėl grįžtam į normalų kelią ir stabtelim atsikvėpti bei pasigrožėti ežeru.

Kai pasiekiam kryžkelę prie Virpazar, vyras siūlo sukti atgal į Petrovač, bet aš turiu dar vieną planą – pamatyti tą gražiąją Črnojevica upės kilpą, kurios nuotraukų tiek esu prisižiūrėjusi internete. Vyras sarkastiškai teiraujasi, ar ir vėl reikės važiuoti „pagerintais“ kalnų keliukais, bet nesiginčija. Jis, beje, teisus – kelias, vedantis į Rijeka Črnojevica (netoli šio kaimo turėtų būti ir upės kilpa), yra tik sąlyginai geresnis už tą, kurio taip ir neįveikėm ką tik. Bet šitas bent jau platesnis ir ne taip apžėlęs, tai tuo ir pasidžiaugiam važiuodami. Tuoj už Virpazar – apžvalgos aikštelė neaukšto kalniuko viršūnėje. Nuo čia ir miestelis, ir ežeras kaip ant delno.

Kelias vingiuoja per kalnus, pro medžius vietomis matosi Skadar ežeras. Gražu, bet aš jau nekantrauju – kurgi ta gražioji upės kilpa???

Pagaliau, pravažiavus dar vieną kaimą, pamatome kažką lyg ir panašaus į tai, ko ieškome. Bet… negi čia ir yra TA vieta? Jei dėl šito vaizdo tąsėmės kalnų keliukais, tai bala žino, ar verta buvo, nes nors ir gražu, bet tikrai nėra kažkas ypatingo. Mano abejonių paveiktas, vyras išsitraukia žemėlapį ir kiek jį pastudijavęs praneša, kad upės kilpa yra net ne prie šio kelio! Privažiavus Rijeka Črnojevica kaimelį, reikės dar kiek pavažiuoti kitu keliu, ir ten jau bus ta kilpa. Kaip gerai kartais yra turėti žemėlapį…

Rijeka Črnojevica net nesustojam, ir tik vėliau susigriebiu, kad gal vertėjo užmesti akį į tą gražųjį akmeninį tiltą per upę. Sukam į tą kitą kelią, kuris turėtų mus nuvesti iki taip laukiamų vaizdų. Na ir štai, pagaliau – pavažiavus geras penkias minutes į kalną kylančiu keliu, nuo aukšto skardžio atsiveria erdvus vaizdas į pasagos formos Črnojevica upės kilpą. O taip, važiuoti čia tikrai vertėjo, nes vaizdas nerealus… tiesiogine to žodžio prasme atimantis žadą. Jokios nuotraukos adekvačiai neperteiks to erdvės pojūčio, kuris apima ten esant.

Iki soties pasigėrėję Črnojevica upe, jau be jokių sustojimų per kalnus grįžtam į savo laikinus namus. Kiek pailsėję, važiuojam į Budvą vakarienės.

Anądien be jokių problemų pasistatėm mašiną visai netoli senamiesčio, tai ir šįkart tikimės to paties. Betgi pamiršom, kad šiandien šeštadienis! Miestas pilnutėlis, mašinos nėra kur pastatyti net ir toliau nuo centro. Galiausiai randam vietą gerokai toliau, ir pėsčiomis pakrante einam link senamiesčio. Eiti, pasirodo, ne taip jau toli – maksimum 15 minučių. Bet ši Budvos dalis – tikra Mažoji Rusija, tokios rusų poilsiautojų koncentracijos dar niekur nebuvau mačiusi.

Vakarieniaujam ir vėl senamiestyje. Vakaras gražus ir šiltas, taigi išsirenkam staliuką lauke, kavinukėje prie bažnyčios, ir ilgokai pavakarojam. Paskui neskubėdami krantine grįžtam iki mašinos. Tai pirmasis tikrai šiltas vakaras Juodkalnijos pajūryje – net ir pusę vienuolikos dar nereikia megztuko, ir nuo jūros pučiantis vėjas beveik šiltas.

Kita diena – jau paskutinė Juodkalnijoje. Nuo pat ryto lyja. Ne šiaip lynoja, o pila kaip iš kibiro, ir nei nemano liautis. Pasidžiaugiam, kad lietus prasidėjo tik šiandien. Oras šios kelionės metu gal ir nebuvo tobulas, bet lietus mūsų planu nei vieną dieną nesugadino – o va kai lyja taip kaip šiandien, tai jau nebelabai ką nuveiksi. Po pusryčių pakuojamės daiktus, atsisveikinam su šeimininke ir važiuojam į Podgoricą. Oras nesitaiso, po gatves bastytis nesinori, tad užmatę miesto pakrašty nemažą prekybcentrį, sukam ten. Viduj nieko ypatingo – su kokiu nors ten Akropoliu nei iš tolo neina lygint. Du aukštai, apačioj turgus (viena salė – skudurų, kita – maisto, antroji gerokai įdomesnė), viršuje – parduotuvės. Prisėdam kavinėje, aptinkam, kad ten yra nemokama wifi, ir prasėdim daugiau nei valandą, kol ateina laikas važiuoti į oro uostą.

Skrydis iš Podgoricos į Belgradą tetrunka kiek daugiau nei pusvalandį, ir pusę penkių jau leidžiamės Belgrado oruo uoste, o dar po pusvalandžio su taksi pasiekiam savo viešbutį senamiestyje. Belgrade irgi lyja. O aš taip norėjau pasivaikščioti vakarėjančiom senamiesčio gatvėm, aplankyti Kalemegdan tvirtovę…

Kad ir lyja, vis tiek einam pasižvalgyti po miestą – nueisim bent jau iki parko ir tvirtovės. Pakeliui aptinkam karo muziejų, vyras tuoj susidomi patrankom, bet lietus neleidžia ten ilgai užtrukti.

Pasiekę upę, stabtelim pasižvalgyti į santaką ir įspūdingas Kalemegdan tvirtovės sienas. Deja, lietus visai įsismarkauja, taigi ir čia ilgai neužsibūnam, ir netrukus grįžtam į viešbutį.

Vakarienės einam ieškoti į Skadarska gatvę – girdėjom, kad ten jauku ir didelis pasirinkimas. Iš tiesų, visa gatvė – vieni restoranai. Išsirenkam itališką, užsisakom butelį Vranac vyno ir labai skaniai pavakarieniaujam, lietui barbenant į langus.

Na o toliau – nuobodžioji kelionės pabaigos dalis: trumpa naktis viešbutyje ir labai ankstyvas skrydis į Amsterdamą pirmadienio rytą. Šiek tiek šokiruoja didžiulės eilės prie registracijos Belgrado oro uoste pusę šešių ryto – galvojom, kad bus tuščia, bet smarkiai klydom, ir turėjom sėdėti atskirai, nes atėjom į eilę per vėlai.

Aštuonios dienos Juodkalnijoje praėjo labai greitai, ir nors mes niekur neskubėjom, bet pamatėm labai daug. Juodkalnija pateisino ir pralenkė visus mano lūkesčius – ši mažutė šalis savyje sutalpina tiek grožio, kad ir kelioms didesnėms šalims su kaupu užtektų. Ir jei kitose šalyse vis tenka kažkiek pavažiuoti, kad pamatytum kažką gražaus, tai Juodkalnjoje gražu visur – tikrai labai mažai buvo tokių kelio atkarpų, kur visai nebūtų kuo pasigrožėti. Ir šiaip labai tinkama kelionėms šalis: turizmo infrastruktūra išvystyta pakankamai, kad būtų patogu, bet ne tiek, kad jaustumeis esantis masinio turizmo krašte; žmonės draugiški ir paslaugūs; jūra vasarą šilta; žiemą galima slidinėti kalnuose; maistas skanus (nors vyras bambėjo dėl mažo vegetariškų patiekalų pasirinkimo), atstumai palyginus nedideli, o keliai pusėtinai geri. Keliai, tiesa, nusipelno atskiro paminėjimo – išskyrus kelis pagrindinius, visi kiti yra siauri ir vingiuoti, reikalaujantys daugiau laiko nei buvo planuota. Be to, kelią tenka dalintis ne tik su kitomis mašinomis, bet ir su įvairiausiais naminiais gyvuliais (laukinių gyvūnų nėkart nepasitaikė sutikti). Kai kaimo vietovėse ir kalnuose po kelią laisvai sau vaikšto karvės, avys, ožkos ar vištos, tai dar nieko, bet kai važiavome per Podgoricą ir dvijuosčio judraus kelio viduryje ant siauros žolės juostos ramiai sau ganėsi kelios karvės, tai norėjosi įsižnybti ir pasitikinti, ar nesapnuojam…

Ar dar kada sugrįšim į Juodkalniją? Artimiausiu metu turbūt ne, nes jaučiamės daugmaž viską ten pamatę, ką labiausiai vertėjo pamatyti (dar vienas mažos šalies privalumas – per trumpą laiką čia galima daug kur suspėti). Tiesa, liko neaplankyti Prokletije kalnai – taigi, kas žino, gal kada nors ir bus dar vienas reportažas iš Juodkalnijos. O kol kas – ačiū, kad skaitėte, ir labai tikiuosi, kad gal kam nors sužadinau norą pamatyti šią nuostabiai gražią šalį, pelnytai vadinamą Europos perlu.