Dvi savaitės Sicilijoje. II dalis

Saulėta šeštadienio popietė. Lekiame greitkeliu, pamažu artėdami prie horizonte boluojančio Etnos kalnų masyvo. Kelyje jau esame visą dieną – iš vakarinės Sicilijos kraustomės į rytinę, kur praleisime antrąją atostogų savaitę. Pakeliui aplankėme Agrigento šventyklas ir pasigrožėjome Piazza Armerina romėnų vilos freskomis. Atsisakę per daug ambicingo plano šiandien pamatyti dar ir Caltagirone miestelį, tikimės iki šešių vakaro pasiekti Sant‘Alfio kaimelį aukštai kalnuose, netoli Taorminos – ten išsinuomojome nameliuką, kuriame gyvensime visą ateinančią savaitę, iki kito šeštadienio.

Sicily-188

Išsukus iš greitkelio, kelias per kalnus vis siaurėja, daugėja serpantinų ir aklų posūkių – užtrunkame ilgiau nei planavome ir Sant‘Alfio pasiekiame tik pusę septynių. Kalno šlaite išsibarstęs jaukus miestelis, mažutė centrinė aikštė, vienoje jos pusėje – didžiulė tamsaus akmens bažnyčia, kitoje – turėklais aptverta apžvalgos aikštelė su puikiais vaizdais į jūrą ir Taorminą tolumoje. Susiskambiname su mus pasitikti turinčiu namuko prižiūrėtoju ir laukiame jo aikštėje priešais bažnyčią. Labai knieti užeiti į pasticceria, kurios vitrinose akį traukia pyragėliai ir ledai, bet nebespėju.

Išvažiavę iš Sant‘Alfio, tuoj išsukame iš pagrindinio kelio ir kelias minutes važiuojame negrįstu akmenimis nusėtu keliuku. Vienoje pusėje – aukšta mūrinė siena, kitoje – piktžolėmis ir brūzgynais apžėlusi dykvietė. Netrukus pasukame į dar siauresnį keliuką (mūsų “tankas” vos jame išsitenka), dabar jau iš abiejų pusių suspaustą akmenų sienomis. Nieko sau privažiavimas!

Už aukštų geležinių vartų – didžiulis apleistas sodas ir nemažas naujos statybos namas jo gilumoje. Kaimynų nėra, esame čia vieni, beveik atskirti nuo pasaulio (ar bent jau taip atrodo, nors išties kaimelis juk visai netoli, jei ko prireiktų).

Sicily-189

Sicily-190

Pirmąją savaitę Sicilijoje praleidome nuošaliame namelyje ant kalvos, su puikiais panoraminiais vaizdais. Važiuodami į naujuosius „namus“ neramiai spėliojome, ar jie bent iš tolo prilygs tiems, ką tik paliktiesiems. Trumpai pasidairius, darosi akivaizdu, kad tikrai prilygs, o gal net ir pralenks – ypač vaizdais. Nuo terasos matosi jūra, o paėjus toliau į sodo gilumą, kitoje pusėje atsiveria vaizdas į Etnos kraterius. Labiausiai svajojau Sicilijoje pamatyti būtent Etną, bet kad galėsiu ja gėrėtis iš „savo“ namų kiemo, tikrai nesitikėjau.

Sicily-192

Sicily-191

Tiesa, šįvakar neturime laiko ilgai gėrėtis vaizdais – jau beveik pusė aštuonių, o mums dar reikia užsipirkti maisto, juk rytoj sekmadienis, kaimelio parduotuvės gali ir nedirbti. Važiuojame atgal į Sant‘Alfio (kelionė tetrunka gal penkias minutes, bet pėsčiom eiti būtų gerokai per toli). Mažoje senyvos poros prižiūrimoje maisto prekių parduotuvėje apsiperkame būtiniausiais produktais (pasirinkimo nedaug, bet visko užtenka), kaip sugebame atsakome į smalsios senjoros klausimus (angliškai ji nekalba, mes itališkai irgi nelabai), paskui dar užsukame į vietinę kepyklėlę duonos. Kepyklėlės vitrina mažutė, joje padėti vos keli skirtingi duonos kepaliukai, o duonos minkymas ir kepimas vyksta čia pat, kitame kambaryje už pravirų durų. Ir čia darbuojasi pora, tik jaunesnė, ir vėl nei vienas jų nekalba angliškai, bet abu labai draugiški, šypsosi ir palinki gero vakaro. Vakarienę ruošti nebeturime jėgų, tad važiuojame vakarieniauti į „Kaštono“ piceriją, kurią rekomendavo namelį prižiūrintis vyriškis. Didžiulė picerijos salė visiškai tuščia, bet pica labai skani.

Sekmadienio rytas – gražus ir saulėtas. Geriu kavą lovoje, atsidariusi suveriamas stiklines duris į terasą, ir vėl aplanko tas puikus atostogų jausmas, kai niekur nereikia skubėti ir niekam nieko neprivalai. Ilgai pusryčiaujame saulės užlietoje terasoje, o po pusryčių apeiname savo „valdas“. Plotai didžiuliai, bet viskas apleista, sutvarkyta tik nedidelė dalis teritorijos prie pat namo. O jau vaizdai vaizdai… Po kojomis driekiasi jūros pakrantė, tolumoje matosi Taormina, kitoje pusėje aukštai aukštai stūkso Etnos krateriai.

Sicily-193

Sicily-194

Sicily-195

Sicily-196

Kaip ir aną sekmadienį, tingime kažkur toliau judėti, juolab dar esame šiek tiek pavargę po vakarykštės ilgos dienos. Kojoms pramankštinti susiruošiame į neilgą žygį į Vale del Bove – kažkada buvusį žalią slėnį aukštai kalnuose, prieš 25 metus užlietą lavos. Takas prasideda šalikelėje už kelių kilometrų nuo Sant‘Alfio. Randame jį ne iš karto, nes ženklų nėra, tenka pasikliauti vien tik Sunflower gido aprašymu. Takas gana nuobodus, ilgai lipame stačiais miško takais aukštyn be jokių vaizdų, kol galiausiai išeiname ant skardžio krašto ir aiktelime. Pasiekėme Vale del Bove. Prieš mus – juodi lavos laukai ir debesimis apsisiautęs ugnikalnis, rodos, ranka pasiekiamas. Už poros dienų čia vėl tekės įkaitęs lavos srautas, bet mes to dar nežinome.

Sicily-198

Sicily-199

Sicily-200

Sicily-201

Pailsėję ir užkandę vaizdingoje uolėtoje aikštelėje, siaura kalno ketera leidžiamės žemyn. Vaizdai netrukus baigiasi, o takas vėl įlenda į mišką. Ilgai leidžiamės žemyn, takas vis statėja, eiti darosi sudėtinga, kelis kartus paslystame ant pernykščių lapų kilimo. Galiausiai susigaudome, kad paklydome ir nuėjome ne į tą pusę (ženklų nėra, tenka pasikliauti tik trasos aprašymu knygoje, o jis ne visada aiškus, ypač tankiame miške su daugybe takų takelių). Bandome atrasti taką, bet nesėkmingai. Mus išgelbsti GPS mobiliajame telefone – pasižymėjom, kur palikom mašiną, dabar belieka tik rinktis takus, vedančius į tą pusę. Jau visai netoli nuo kelio pagaliau vėl surandame „savo“ taką. Pareiname prie mašinos pačiu laiku, nes noras staiga subjūra ir prapliumpa lietus. Iš esmės šis žygis mus kiek nuvylė, nors lavos užlieto slėnio vaizdas buvo tikrai įspūdingas.

Sicily-197

Pirmadienis. Šiandien važiuojame į Sirakūzus. Turime dviejų punktų planą: aplankyti archeologinį parką (Area Archeologica della Neapolis) ir paklaidžioti po senąjį miestą, Ortigia. Archeologinis parkas nuvilia: romėniškasis teatras uždarytas rekonstrukcijai, graikiškasis teatras beveik visas uždengtas mediniais suolais (ruošiamasi netrukus įvyksiančiam spektakliui), Heros altoriaus teritorija užtverta, dauguma olų Latomie slėnyje uždarytos. Bilieto kaina – be jokių nuolaidų, ir po teritoriją grūdasi didžiulės turistų minios, nors žiūrėti nelabai yra į ką. Tiesa, pasivaikščioti po Latomie slėnį visai smagu – bet tokių (ir gražesnių) vietų Scilijoje galima ir už dyką rasti.

Sicily-202

Sicily-203

Vienintelė įdomesnė atrakcija (dėl kurios labiausiai ir norėjome čia atvykti) – Dionizo ausis. Olos viršuje esanti neįprastos formos ertmė padėjo atsirasti ypatingam akustiniam efektui – viršuje galima girdėti net menkiausią šnabždesį iš vidaus. Pasak istorinių šaltinių, šioje oloje tironas Dionizas laikydavo įtakingus belaisvius ir slapčia klausydavosi, ką jie tarp savęs kalba. Akustinio efekto išbandyti nėra kaip, bet olos dydis įspūdingas!

Sicily-204

Sicily-205

Žymiai geresnį įspūdį nei archeologinis parkas palieka mažoje salelėje įsikūręs senasis Sirakūzų kvartalas – Ortigia. Perėję tiltą ir pasigrožėję Apolono šventyklos griuvėsiais, panyrame į siaurų vėsių gatvelių labirintą.

Sicily-206

Sicily-207

Sicily-208

Einame, kur akys veda, be jokio plano – bet paklysti Ortigijoje sudėtinga, taigi netrukus atsiduriame katedros aikštėje. Jau norisi valgyti, tad prisėdame prie lauko staliuko mažame restoranėlyje žaismingu pavadinimu “Lapė ir vynuogės” (La volpe e l’uva). Padavėjo pasiūlyta “močiutės Džinos lazanija” – dieviškai skani!

Sicily-209

Pavalgę toliau klaidžiojame po Ortigiją.

Sicily-210

Sicily-211

Sicily-212

Sicily-213

Čia yra net ir mažytis pliažas, tereikia tik akmeniniais laiptukais nusileisti prie jūros.

Sicily-214

Sicily-215

Susiviliojame gėlių pilna gatvele, bet paaiškėja, kad tai akligatvis, vedantis į kažkieno jaukų kiemelį.

Sicily-216

Kai kurios gatvelės tokios siauros, kad tik ant motociklo jas ir tepravažiuotum.

Sicily-217

O štai šiame skersgatvyje kiekvienas namas turi po savo palmę.

Sicily-218

Pagaliau šiek tiek nenoromis paliekame jaukų Ortigijos gatvelių raizgalyną ir pro Apolono šventyklos griuvėsius grįžtame prie mašinos. Nei nepastebėjome, kaip prabėgo diena – rodos, nieko ypatingo ir nenuveikėme, o jau laikas ieškotis vakarienės. Ją randame mažame kalnų kaimelyje netoli Sant’Alfio. Susiviliojame jaukiai atrodančiu kavinės kiemeliu, ir nenusiviliame – vakarienė labai skani.

Antradienis. Oras puikus, danguje nei debesėlio, prognozės geros – ši diena bus skirta Etnos ugnikalniui. Labai jos laukiau! Paliekame namus devintą ryto ir pro lavos laukus važiuojame į Etna-Sud keltuvų stotį prie Rifugio Sapienza.

Sicily-219

Perkame all inclusive bilietą – gondoliniu keltuvu papakilsime į 2,5 km aukštį, o tada visureigiu autobusiuku su (privalomu) gidu važiuosime iki Torre del Filosofo stotelės, 2920 metrų aukštyje. Aukščiau turistams eiti draudžiama – iki 3,3 kilometrų aukštyje esančių viršūnės kraterių kopti leidžiama tik su gidu ir tik tada, kai Etna nusiteikusi ramiai. Šiandien ji lengvai gruma, ir kartais išmeta aukštyn tamsių dūmų ir uolos atplaišų kokteilį.

Sicily-220

2,5 kilometrų aukštyje prie viršutinės keltuvo stoties daug vėsiau nei apačioje, aplink driekiasi sniego laukai. Visureigiai autobusiukai važiuoja vienas po kito, kai tik prisirenka pakankamai žmonių (į autobusiuką jų telpa apie 30). Kiekviename autobusiuke yra gidas, pakilus į viršų laukia maždaug valandos trukmės pasivaikščiojimas aplink kraterį, ir vėl tuo pačiu autobusiuku žemyn. (Galima atsisakyti autobusiuko ir pėsčiomis užlipti iki Torres del Filosofo – bet tai užtruktų apie dvi valandas, autobusiukas gi užveža aukštyn per maždaug 20 minučių).

Sicily-221

Viršuje labai šalta, kiaurai košia ledinis vėjas, stūkso aukštos sniego pusnys, takas padengtas aptirpusiu sniegu. Gidas vedžioja mus aplink kraterius, pasakoja apie paskutinius išsiveržimus, apie tai, kaip susidaro krateriai, kaip lavos dykynėje vėl atsiranda flora ir fauna. Buvau girdėjusi neigiamų atsiliepimų apie šias Etnos ekskursijas, bet mūsų gidas niekur neskuba, pasakoja įdomiai, negano mūsų kaip avelių – užtenka ir laiko, ir laisvės.

Sicily-222

Sicily-223

Sicily-224

Sicily-225

Sicily-226

Sicily-227

Sicily-228

Sicily-229

Sicily-230

Mano žvilgsnis vis sugrįžta prie įspūdingo raudono kraterio visai šalia to, aplink kurį vedžiojamos ekskursijų grupės. Matau, kad kai kurie turistai kopia taku viršun ir eina siaura ketera aplinkui šį kraterį. Kai mūsų grupė pasuka atgal link autobusiuko, sakau vyrui, kad noriu apeiti tą raudonąjį gražuolį. Tai reikštų, kad autobusiukas grįš atgal be mūsų, bet mes šiaip ar taip ketinome iki keltuvų stoties leistis pėsčiomis. Taigi tiesiog atsiliekame nuo grupės – vis tiek gidai ekskursantų neskaičiuoja.

Sicily-231

Sicily-232

Vyrui nepatinka siaura ketera kraterio tolimojoje pusėje (jis turi aukščio baimę), tad sutariame, kad aš eisiu viena, o jis manęs palauks ant didžiojo kraterio šlaito. Netrukus aš jau žygiuoju aplink šiltais sieros dūmais rūkstantį raudonąjį kraterį.

Sicily-233

Nuo keteros atsiveria puiki panorama – migla apsitraukęs tolimas pajūris ir kiek arčiau esantys dar du krateriai. Jei turėčiau laiko, norėčiau ir juos apibėgti.

Sicily-234

Čia tokios ryškios spalvos – o aš įsivaizdavau, kad viskas bus padengta juodomis vulkaninėmis dulkėmis…

Sicily-235

Nuo keteros krateris kaip ant delno. Labai įspūdinga iš arti – ir truputį smirda siera. O dar ir šilta nuo tų sieros garų.

Sicily-236

Vaizdas į kitą pusę:

Sicily-238

Štai toks, vietomis labai siauras, takelis eina pačiu kraterio keteros viršum. Ta juoda figūra ant viršūnės dešinėje – fotografas su visa kuprine fotoįrangos, matyt ilgam ten įsikūręs.

Sicily-237

Dar keli raudonojo kraterio vaizdai akims paganyti. Kaip gerai, kad pasidaviau impulsui ir pasivaikščiojau jo pakraščiu! Visiems, lankysiantiems Etną, rekomenduoju pasekti mano pavyzdžiu – tikrai verta.

Sicily-239

Sicily-240

Pasidžiaugę aukštumų vaizdais, džipų išvažinėtu keliu leidžiamės atgal iki keltuvo. Užtrunkam apie valandą. Po kojomis girgžda vulkaninis žvyras, batai ir kelnių apačia tuoj pat pasidengia tamsiomis dulkėmis. Aplink – tikras mėnulio peizažas. Tik sniego mėnulyje turbūt nebūna…

Sicily-241

Sicily-242

Sicily-243

Sicily-244

Sicily-245

Grįžę prie keltuvo ir nusileidę žemyn, labai skaniai papietaujame Rifugio Sapienza kavinukėje ir einame apžiūrėti visai šalia esančių dviejų kraterių – Crateri Silvestri.

Sicily-246

Nuo Crateri Silvestri takelis veda tolyn, prie dar kelių mažesnių kraterių. Mums, aišku, būtinai reikia ten nueiti. Takas status, kojos klimpsta lavos dulkėse, o juoduose lavos užlietuose šlaituose kai kur jau vėl auga gėlės. Gyvybė neįveikiama!

Sicily-247

Sicily-248

Sicily-249

Sicily-250

Grįžtant prie Silvestri kraterių, aš pasirenku sunkesnį, bet įdomesnį kelią – kraterių keteromis tiesiai aukštyn. Štai ten aš, pačiame viršuje – maža skruzdėlytė ant didelio kalno.

Sicily-251

Sicily-252

Kitoje kelio pusėje nuo Crateri Silvestri nelabai status takelis veda aukštyn, prie dar vieno kraterio. Jis net vardo dar neturi, vadinamas tiesiog “2001-ųjų metų krateriu”. Bet irgi įspūdingas, trijų aukštų. Ir taip, atspėjote, man ir šįkart prireikia užkopti viršun.

Sicily-253

Sicily-254

Sicily-255

Nuo šio kraterio viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į Crateri Silvestri.

Sicily-256

Sicily-257

Žvilgsnis iš viršaus į 2001-ųju metų kraterį. Jo dydį gal padės įsivaizduoti melsva skruzdėlytė kairėje pusėje – kraterio pakraštyje ant tako stovintis žygeivis.

Sicily-259

Sicily-258

Vėl nustebina spalvų gausa – jų čia gerokai daugiau nei būtų galima tikėtis iš ugnikalnio išsiveržimo nusiaubto peizažo.

Sicily-260

Sicily-261

Prie Etnos iš viso praleidžiame šešias valandas (aš būčiau galėjusi ir ilgiau pabūti, neaplaipiotų kraterių liko dar ne vienas ir ne du). Jau visai vakarop grįžtame namo ir sugalvojame vėl pavakarieniauti „Kaštono“ picerijoje Sant‘Alfio pakraštyje. Deja, picerija uždaryta. Namie neturime nieko tinkamo vakarienei, taigi važiuojame į gretimą kaimą, kur matėme esant nedidelę tratoriją. Viduje labai jauku, bet maistas tik vidutiniškas. Jau beveik dešimtą vėl įriedame į savo kiemą ir išlipę iš mašinos kažkuris pakeliam akis aukštyn – o ten, tamsiame danguje, kaip įkaitęs nuodėgulis žioruoja Etnos krateris! Prasidėjo naujas išsiveržimas – štai kodėl dieną ugnikalnis spjaudėsi dūmais ir akmenimis! Ilgai stovime nuščiuvę, negalėdami patikėti, kad savo akimis matome „gyvą“ ugnikalnį. Ir pasigailime, kad neturime gero teleobjektyvo…

Sicily-294

Trečiadienis. Etna teberūksta. Po pusryčių važiuojame iki aukščiau kalnuose esančio Refugio Citeli – iš arčiau pažiūrėti į vėl pabudusį ugnikalnį.

Sicily-262

Sicily-263

Nuo Refugio Citeli vaizdingu kalnų keliu važiuojame link pakrantės. Trumpam stabtelime Piano Provenzana slidinėjimo stotyje. Etnos veiklos pėdsakų ir čia gausu. Štai ant šio šlaito kažkada augo eglynas, kol jo neužliejo lava.

Sicily-265

Sicily-264

Pasiekę kryžkelę, leidžiamės nuo kalnų žemyn link pakrantės, trumpam stabtelėdami Linguaglossa miestelyje.

Sicily-266

Jūros pakrantėje sustojame kurortiniame Mazarro miestelyje. Iš čia galima keltuvu pakilti į senąją Taorminą – paprastesnis variantas nei bandyti privažiuoti iki senamiesčio mašina. Keltuvo laukiame gal 10 minučių, kabina pilnutėlė. Taormina mus pasitinka didžiule žmonių spūstimi. Pirmiausia einame iki amfiteatro, pakeliui stabtelėdami pasigėrėti įlankos vaizdais.

Sicily-267

Sicily-273

Garsusis Taorminos amfiteatras būtų dar įspūdingesnis, jei ne tie suolai ir metalinės konstrukcijos. Bet vien jau Etnos vaizdas horizonte ko vertas!

Sicily-268

Sicily-271

Sicily-272

Aukštai ant kalvos – Taorminos pilis. Iki jos per toli eiti tokią karštą dieną, telieka kitam kartui…

Sicily-269

Didžiulės Sicilijos agavos – vis negalėjau jomis atsigėrėti.

Sicily-274

Apžiūrėję amfiteatrą, grįžtame į Taorminos senamiestį. Taormina man palieka dvejopą įspūdį. Tai vienas lankomiausių miestelių Sicilijoje, čia ištisai grūdasi žmonių minios, ant kiekvieno kampo pardavinėjami pigūs suvenyrai – tipiškai turistinė vieta, kokių dažniausiai bandome išvengti ar bent jau ilgiau neužsibūti. Kita vertus, čia tiesiog ore sklando atostogų nuotaika – norisi niekur neskubėti, prisėsti ant suoliuko, laižyti ledus ir žiūrėti į mėlynumu tarp savęs lenktyniaujančius jūrą ir dangų. Tipiškas kurortas – ir gerąja, ir blogąja prasme. Jautiesi lyg pakliuvęs į labai gražų ir tarsi truputį netikrą alternatyvų pasaulį, kur visada šilta ir visada atostogos.

Sicily-275

Sicily-278

Sicily-280

Sicily-281

Sicily-279

Skaniai papietavę jaukiame mažos kavinukės kiemeleyje, dar ilgokai klaidžiojame senamiesčio gatvelėmis. Pakeliui suvalgome net po dvi porcijas ledų – karšta, o sicilietiški ledai tokie skanūs!

Sicily-276

Sicily-277

Sicily-282

Sicily-283

Sicily-284

Dar skanesni – migdoliniai pyragėliai, kurių nusipirkome mažoje kepyklėlėje kažkur siaurų gatvelių raizgalynėje.

Sicily-286

Sicily-285

Apvaikščioję Taorminą, keltuvu vėl grįžtame į Mazzaro ir einame į pliažą. Pakrantė čia – vieni akmenys, ir iki jos dar reikia gerokai palypėti žemyn stačiais laiptais.

Sicily-287

Sicily-288

Sicily-289

Visia netoli nuo kranto yra Isola Bella – mažulytė sala, su pakrante jungiama tik siauros smėlio juostos. Kai potvynis pasiekia aukščiausią tašką, į salą nebent nubristi galima. Dabar atoslūgis, taigi į salą einame siauru smėlio taku. Tiesą pasakius, man ji buvo gražesnė iš toliau.

Sicily-290

Grįžtant namo, pakelės stabtelėjimas padovanoja štai tokį vaizdą į Taorminą ir įlanką.

Sicily-291

Sutemus apsiginkluojame fotoaparatais ir žiūronais ir einame į sodą stebėti Etnos šėlsmą. Šis ugnikalnio išsiveržimas, kaip ir daugelis kitų, yra daugiau “dėl grožio” – niekas nenukentės, niekam neteks evakuotis. Bet vaizdas (ir garsas!) yra labai labai įspūdingas. Niekada nemaniau, kad kada nors teks savo akimis pamatyti piktai grumantį liepsnojantį kalną ir jo šlaitais tekantį iki baltumo įkaitusį lavos srautą.

Sicily-292

Sicily-293

Sicily-295

Ketvirtadienis. Šiandien norime gamtos ir žygio pėsčiomis. Ilgai važiuojame vaizdingu kalnų keliu (vienoje pusėje – Etnos masyvas, kitoje – Nebrodi kalnai), kol pasiekiame Bronte miestelį.

Sicily-296

Sicily-297

Sicily-298

Sicily-299

Sicily-300

Pasilepinę labai skaniais pyragaičiais pakelės konditerijoje, tęsiame kelionę link savo tikslo. Asfaltuotą kelią netrukus pakeičia siauras akmenimis grįstas keliukas, vingiuojantis tarp lavos laukų. Lentutė pakelėje sako, kad važiuojame per 1843 metų Etnos išsiveržimo teritoriją. Praėjo daugiau nei pusantro šimto metų, o čia vis dar mėnulio peizažas…

Sicily-301

Pagaliau pasiekiame apleistą pastatą su informacine lenta šalia (Casermeta), atkeliame medinius vartus ir pradedame 13 kilometrų žygį.

Sicily-302

Einame ir per lavos laukus, ir per žydinčių pavasarinių gėlių pilnas pievas, ir per kvapnius pušynus, o horizonte visą laiką dunkso snieguoti ugnikalnio šlaitai.

Sicily-303

Sicily-304

Sicily-305

Sicily-306

Sicily-307

Sicily-308

Sicily-309

Sicily-310

Sicily-311

Sicily-312

Sicily-313

Sicily-314

Grįždami vėl prasukame pro Refugio Citeli – Etna teberūksta ir tebesispjaudo akmenų luitais. Tikimės gerų vaizdų iš savo kiemo – ir nenusiviliame! Etna apsisiautusi stora dūmų skara, tik kartais ją perplėšia ryškus raudonas ugnies blyksnis, o artėjančiose sutemose vis ryškiau matosi šlaitu žemyn tekantis įkaitusios lavos srautas.Tik ištisinis piktas ugnikalnio grumėjimas nuteikia kiek nejaukiai – vis kyla minčių, kad gal jau reikėtų evakuotis, ir kad jei išties kas nutiktų, pvz staiga pasipltų didžiulis lavos srautas, tai niekas neatbėgtų mūsų perspėti į šį nuošalų namelį. Na bet, žinia, baimės akys didelės, taigi veju tas mintis šalin. Jų vietą užima kitos – nporėčiau dabar būti ant tos keteros, kuria ėjome sekmadienį, virš senojo Valle del Bove kraterio, kurio tolimuoju šlaitu vėl teka lava. Ketera matosi nuo mūsų kiemo, ir kai sutemsta, aiškiai matyti ten šmėsčiojantys žiburėliai – tai fotografai su prožektoriais, fotografuojantys lavos srautą.

Sicily-315

Tikrasis šou prasideda, kai visiškai sutemsta. Jokios nuotraukos neperduos to vyksmo – sprogimai virš kraterio, ugnim žioruojanti lava, ištisinis grumėjimas, lyg nelabai tolimas griaustinis. Ir gražu, ir baisu, ir įsižnybti norisi, nes tiesiog nesitiki, kad visa tai vyksta tiesiai tau prieš akis.

Sicily-316

Sicily-317

Sicily-318

Sicily-319

Penktadienis. Etna jau aprimusi – vis dar pasislėpusi už baltos dūmų sienos, bet jau nebesispjaudo, nebegruma ir nebemėto į orą akmenų fontanų. O diena bus labai karšta, žadama virš 30 laipsnių. Mes gi, kaip tyčia, visko prisiplanavome – juk tai jau paskutinė mūsų diena šioje Sicilijos dalyje. Pirmoji stotelė – Pantalica, didžiulis nekropolis ir gamtos draustinis netoli Sirakūzų, Anapo slėnyje. Nepadarėme namų darbų, todėl nežinome, kad yra keli įėjimai, ir atsiduriame ne ten, kur planavome. Bet nesvarbu, takų ir trasų yra visur, o toli nueiti ir visą teritoriją apžiūrėti vis tiek nepavyks – per daug karšta. Pradinis planas buvo apeiti visą parką apie 20 km ilgio trasa, bet mašinos termometras rodo +32 šilumos, taigi pasitenkiname nusileidę žemyn prie Calcinara upės. Takas smagus, ir vaizdai puikūs, gaila tik, kad taip karšta, nesinori nieko, tik kuo greičiau į pavėsį. Bet dar pajėgiame aplandžioti ir kelias kapavietes, kurias aptinkame pakeliui.

Sicily-320

Sicily-321

Sicily-322

Sicily-323

Sicily-324

Sicily-325

Sicily-326

Iš Pantalicos važiuojame į Palazzolo Acreide, vingiuotu kalnų keliu su vaizdais į Anapo slėnį. Pakeliui stabtelime papietauti mažoje tratorijoje Sortino miestelyje. Aš užsisakau penne makaronų su migdolų padažu (pennette alla mandorla) – atrodo, turėtų būti per saldu, bet man dieviškai skanu.

Sicily-327

Sicily-333

Į Palazzolo Acreide atvažiuojame per pačią siestą – miestelis tuščias kaip iššluotas, gatvėse nei gyvos dvasios. Ir kavos atsigerti nėra kur, visos kavinukės uždarytos, žaliuzės nuleistos. Šventas reikalas – siesta!

Sicily-328

Sicily-329

Siauromis gatvelėm užkopiame iki pilies. Pačios pilies tik išorinių sienų fragmentai belikę, bet užtai kokie platūs vaizdai nuo čia atsiveria!

Sicily-330

Sicily-331

Sicily-332

Sicily-335

Sicily-334

Miestelio pakraštyje stabtelime prie kapinių. Sicilijoje jos, kaip taisyklė, labai įspūdingos, su didžiuliais antkapiais ir koplyčiomis, bet šios pralenkė visas iki šiol matytąsias.

Sicily-343

Sicily-344

Sicily-345

Sicily-346

Sicily-347

Šalia Palazzolo Acreide – apleisto Akrai miesto (III a. prieš mūsų erą klestėjusios Graikijos kolonijos Sicilijoje) griuvėsiai, dėl jų ir atvažiavome į šį miestelį.

Sicily-336

Akrai amfiteatras. Kiekvienais metais gegužės pabaigoje čia vyksta tarptautinis klasikinės dramos festivalis, į kurį susirenka dramos studentai iš visos Europos.

Sicily-337

Olose šalia amfiteatro – Akrai akropolio liekanos. Iš lauko atrodo, tiesiog didžiulė uola, ir tiek, o viduje – ištisas iš akmens išskaptuotų įvairaus dydžio erdvių labirintas.

Sicily-338

Sicily-339

Sicily-340

Sicily-341

Sicily-342

Dieną planavome pabaigti pajūryje, bet šįkart mums nepasiseka – iš greitkelio pasukę link Augustos, taip ir nerandame privažiavimo prie pliažo, kur galima būtų pasistatyti mašiną netoli jūros. Pasisukioję mašinų prikimštų gatvių labirinte, galiausiai pasiduodame ir sukame link namų. Vėl vakarieniaujame „Kaštono“ picerijoje (šįkart ji pilnutėlė, vos ne paskutinį laisvą staliuką gauname), o po vakarienės dar pasivaikščiojame po Sant‘Alfio. Per visą savaitę taip ir neradome daugiau laiko šiam jaukiam kalnų miesteliui apžiūrėti, tai nors šįvakar grąžiname tą skolą.

Sicily-348

Sutemus – paskutinė Etnos spektaklio dalis. Ugnikalnis jau akivaizdžiai aprimęs, bet lava dar vis tebeteka, ir kalno šlaitas vis dar žioruoja nakties danguje lyg kokia pragaro kalvė.

Sicily-349

Ir vėl šeštadienis. Antroji atostogų savaitė Sicilijoje pralėkė dar greičiau nei pirmoji. Kiek nenoriai paliekame savąją kalnų oazę ir leidžiamės į kelią. Šiandien turime pasiekti Cefalu, o pakeliui dar planuojame pasivaikščioti Madonie kalnuose.

Sicily-350

Sicily-351

Sicily-352

Deja, orų dievai po dviejų savaičių pagaliau nuo mūsų nusigręžia – kuo toliau važiuojame, tuo žemesni ir sunkesni debesys telkiasi virš mūsų galvų, ypač kai pasiekiame kalnus.

Sicily-353

Sicily-354

Sicily-355

Sicily-356

Trumpam stabtelime kavos puodeliui debesų apgultame Polizzi Generosa miestelyje gilaus kalnų slėnio pakraštyje. Geru oru vaizdai nuo čia turėtų būti nuostabūs, bet šiandien aplink tvyro pilka rūko siena.

Sicily-357

Už kelių kilometrų nuo Polizzi Generosa, prie apleisto miškų urėdijos pastato, prasideda mūsų šiai dienai nusižiūrėta 8 kilometrų trasa iki Angelų madonos slėnio (Vallone Madonna degli Angeli) ir atgal. Oras labai nekoks – debesys kabo visiškai žemai, purškia lengvas lietus. Kiek paabejoję, nusprendžiame eiti – trasa nėra sudėtinga, o jei oras visai subjurs, grįšime atgal.

Sicily-360

Sicily-358

Sicily-359

Po pusvalandžio, išėję iš miško į žvyro taką ant kalno šlaito, vėl svarstome, ar ne geriau būtų pasukti atgal, nes matomumas čia nesiekia ir kelių metrų. Patys nežinodami, kodėl (gal nevilties vedami?), visgi einame toliau.

Sicily-361

Sprendimas tęsti žygį pasiteisina – netrukus pakylame aukščiau debesų ir matomumas pagerėja, nors pačių gražiųjų slėnio vaizdų nematome, jis visas nuklotas storais pilkais debesimis. Bet virš mūsų debesys prasisklaidę, takelis smagus, kalnų šlaitai pilni pavasarinio žydėjimo. Kalnuose visada gera, net ir tokią dieną kaip šiandien.

Sicily-362

Sicily-363

Sicily-364

Sicily-365

Sicily-366

Sicily-367

Sicily-368

Kylame vis aukščiau. Vaizdai visai neprasti, kai debesys teikiasi prasisklaidyti. Belieka tik įsivaizduoti, kaip puiku čia būtų esant gražiam orui.

Sicily-369

Sicily-370

Sicily-371

Vėl leidžiamės žemyn, ir vėl aplink renkasi debesys. Tik retkarčiais jie prasisklaido ir padovanoja slėnio vaizdų.

Sicily-372

Sicily-373

Sicily-374

Sicily-375

Sicily-376

Sicily-377

Sicily-378

Sicily-379

Po žygio stabtelime Colesano miestelyje. Norėtume papietauti, bet ir vėl pataikėme į siestą – gatvėse nei gyvos dvasios, viskas uždaryta. Galiausiai randame vieną veikiantį barą, kur galima nusipirkti karštų sumuštinių. Sumuštiniai, tiesa, labai keisti – balta duona tokia saldi, kad labiau primena pyragą. Tas saldumas nedera nei su kumpiu, nei su špinatais (vienintelis vegetariškas variantas), taigi pavalgome nei šiaip, nei taip.

Sicily-380

Nuo 1906-ųjų iki 1977-ųjų metų Colesano buvo viena iš Targa Florio trasos stotelių. Ši anuomet labai populiari sportinių automobilių lenktynių trasa garsėjo tiek savo beprotiškais posūkiais, tiek ir superiniais vaizdais. Apie 70 kilometrų ilgio Targa Florio atkarpa – Circuito Piccolo delle Madonie – driekėsi be galo vaizdingais ir be proto vingiuotais Madonie kalnų keliukais; spėjame, kad dalį šios trasos šiandien pravažiavome ir mes. Galiausiai trasa buvo uždaryta, nes tapo per daug pavojinga ir nebeatitiko šiuolaikinių kelių saugumo standartų. Colesano centre stovintis keraminių plytelių stendas vis dar primena anuos puikiuosius Targa Florio laikus.

Sicily-381

Jau nepamenu kodėl, planuodami kelionę, sugalvojome nakvoti ne Cefalu (kurį ketinome apžiūrėti paskutinį vakarą Sicilijoje), o kiek toliau esančiame Campofelice di Rocella miestelyje – tikriausiai norėjome atsidurti kuo arčiau oro uosto. Campofelice di Rocella pasiekame apie ketvirtą po pietų, o paskui dar beveik pusvalandį važinėjame po apylinkes, ieškodami savojo viešbučio, kuris turėtų būti tuoj už miestelio, jei tikėti Bookingo informacija. Niekaip nerandame – negelbsti nei navigacija, nei popierinis žemėlapis, nei GPS koordinatės. Galiausiai netyčia aptinkame nuorodą šalia nuošalaus keliuko. Keliukas vis prastėja – iš pradžių pavirsta žvyrkeliu, vėliau – tiesiog akmenuotu ir duobėtu plačiu molinu taku, kuriame vos telpa mūsų nemaža mašina. Baisu ir pagalvoti, kaip reikėtų prasilenkti, kažką sutikus, nes abiejose pusėse driekiasi nesvetingai atrodantys brūzgynai. Nuorodų nebesimato. Galiausiai pasiekiame mūro sienomis apjuostą apleistą pastatų kompleksą ant vėjų košiamos kalvos ir pamatę prie didžiulių medinių durų stovintį vyriškį stabtelime paklausti kelio. Paaiškėja, kad tai ir yra mūsų viešbutis – Masseria del Piano. Akimirkai abu liekame be žado – kaip mums galėjo ateiti į galvą apsistoti vienai nakčiai tokioje nuošalioje ir taip sunkiai pasiekiamoje vietoje??? Bet trauktis nebėra kur – už nakvynę jau sumokėta. Vieta, beje, labai graži, vaizdai nuo kalvos puikūs, viešbutis jaukus, nors ir tebevyksta renovacija, kambaryje irgi nieko netrūksta – jei būtų geras oras ir jei ketintume čia pabūti ir pailsėti porą dienų, viskas būtų puiku. Bet lauke šalta ir lyja, mūsų kelionė baigiasi rytoj, po pusryčių reikės važiuoti į oro uostą, o šiandien dar teks kažkur rasti vakarienę – vadinasi, dar bent triskart turėsime kratytis tuo bjauriuoju molio keliuku. Nelabai gudriai šįkart pasirinkome nakvynę…

Sicily-382

Apie šeštą nenoriai išsiruošiame į Cefalu. Lietus vis stiprėja, ir tas duobėtas kelias mūsų visai nevilioja, bet norisi valgyti, o ir Cefalu nors kažkiek apžiūrėti būtų gerai, kad jau esame netoliese. Planavome pasivaikščioti po senamiestį, gal net į uolos viršūnę užkopti – deja, visus planus tenka atšaukti dėl visiškai subjurusio oro. Trumpai pasidairome į pakrantės panoramą, pasivaikštome po lietaus prausiamas jaukias senamiesčio gatveles, labai skaniai pavakarieniaujame mažame restoranėlyje netoli jūros ir grįžtame į viešbutį.

Sicily-383

Sicily-384

Paskutinis atostogų rytas. Šalta ir šlapia. (Ar tikrai Sicilija – saulės sala?) Skubėti nėra kur – skrydis trečią popiet, o iki oro uosto tik dvi valandos kelio. Apie vienuoliktą paliekame viešbutį, lengviau atsikvepiame pagaliau įveikę paskutinius slidaus akmenuoto keliuko metrus ir netrukus jau sukame į greitkelį. Nenuvažiavus nei kilometro pasigirsta keisti garsai – panašu, kad nuleido padangą. Laimei, kaip tik pasitaiko tiltas virš greitkelio, po juo ir sustojame, nes lietus jau pliaupia kaip reikiant. Tenka keisti padangą – gerai, kad turime atsarginę ir kad pasilikome pakankamai laiko pasiekti oro uostą.

Sicily-385

Akmenuoto Sicilijos kaimo keliuko neatlaikiusi padanga – jau paskutinis mūsų nuotykis Sicilijoje. Lietaus skalbiami, už poros valandų pasiekiame oro uostą, be trukdžių išskrendame į Romą, o iš ten į Amsterdamą, ir vėlai vakare pagaliau įžengiame į namus.

Sicilija išliks mano atmintyje kaip įvairiaspalvė įspūdžių mozaika – mėlyna jūra ir žali kalnai, naktyje žioruojanti įkaitusi lava ant Etnos šlaito, romantiški griuvėsiai ir jaukūs miesteliai, skanus maistas ir vynas, svetingi ir atsipalaidavę žmonės. Daug ko dar ir nepamatėme, salų išvis net neužkabinome. Pakankamai priežasčių kada nors sugrįžti dar kartą!

 

One thought on “Dvi savaitės Sicilijoje. II dalis

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>