Aukštieji Tatrai, arba dar vienas kalnų ligos priepuolis

Mano pirmoji kelionė į Aukštuosius Tatrus įvyko visai neplanuotai. 2012-ųjų vasara grėsė būti be jokių kelionių, nes vyras tą pavasarį pakeitė darbą ir atostogų jam nenusimatė iki Kalėdų. Taigi labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad brolio šeima liepos mėnesį ruošiasi į Slovakiją su tikslu palaipioti po kalnus, ir tuoj pat įsipiršau jiems į kompaniją.

Nakvynėms pasirinkome Velka Lomnica miestelį, esantį patogioje vietoje netoli nuo pagrindinių kalnų trasų. Brolio šeima važiuos iš Lietuvos mašina ir atvyks pora dienų anksčiau, o aš skrisiu iš Amsterdamo į Poprad oro uostą, apie 10 km nuo Velka Lomnica. Užsisakiau bilietus į Čekijos avialinijų skrydį, su persėdimu Prahoje, bet likus trims savaitėms iki atostogų, gavau pranešimą, kad skrydžiai iš Prahos į Poprad ir atgal anuliuoti. Teko keisti maršrutą ir skristi į Košice. Nuo Košice iki Velka Lomnica apie 120 kilometrų, tad brolis su šeima atvažiavo manęs pasitikti, kad nereikėtų ieškoti autobusų ar traukinių į Poprad.

Iš Prahos į Košice skraidino vienas iš tų mažų lėktuviukų, kuriais geriau neskristi, kai blogas oras – bet tądien oras buvo geras, taigi labai nekratė. O Košice pasitiko 35 laipsnių karščiu – visoje Slovakijoje tą savaitę tvyrojo karščio banga. Prieš leisdamiesi į kelią, nusprendėme kiek pasivaikščioti ir pavakarieniauti. Senamiestis mažas, bet jaukus, verta jį aplankyti, jei yra proga. Vakarienės prisėdę gatvės kavinukėje, gavom meniu slovakų kalba – angliško jie neturi, o pardavėjas, nors ir jaunas, bet nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei vokiškai. Beliko tiesiog rinktis kažką, ir tikėtis, kad bus ne tik valgoma, bet ir skanu. Aš pasirinkau bryndzove haluški so slaninkou, manydama, kad tai bus sūriu įdaryti koldūnai su spirgučiais. Gavau bulvinių kukuliukų, bet vis tiek buvo labai skanu.

tat-1

tat-2

tat-3

tat-4

Kol pavalgėm, kol arbatos išgėrėm, jau ir temti pradėjo, o iki Velka Lomnica – daugiau nei pusantros valandos. Apartamentus Tatragolf Mountain Resort komplekse pasiekėme tik apie vienuoliktą. Vėlu, bet prieš einant miegoti dar reikia sumąstyti, ką rytoj veikti. Brolio šeima per pirmąsias dvi atostogų dienas kalnuose dar nebuvo, taigi visiems reikalingas apšilimas prieš rimtesnius žygius. Po ilgų debatų nusprendėm važiuoti į Tatranska Lomnica, keltuvu pasiekti Skalnate Pleso, ir iš ten eiti iki Hrebienok. Tiesa, orų prognozė nelabai kokia, žada lietų su perkūnija.

Pirmoji diena

Ryte, šiaip ne taip praplėšusi užmiegotas akis, pro langą pamatau tolumoje stūksančius kalnus mėlyno dangaus fone. Norisi šokinėti iš laimės – ir kad vėl esu kalnuose, ir kad oras kol kas geras. Greitai ruošiamės, pusryčiaujam, tepam sumuštinius ir lekiam į Tatranska Lomnica, pradėti savo pirmąjį kalnų žygį Aukštuosiuose Tatruose.

tat-5

tat-6

tat-7

Parkuojamės aikštelėje prie keltuvo (parkingas nemokamas). Planuojam pasikelti iki Skalnate Pleso, o atgal grįžti pėsčiomis. Prie keltuvo galima gauti nemokamą žalios spalvos lankstinuką „Vysoke Tatry“, jame sužymėta nemažai trasų iš Tatranska Lomnica, Stary Smokovec ir Štrebske Pleso. Jei neplanuojate jokių sudėtingų trasų, tai to lankstinuko tikrai užteks. Na o mes dar įsigijome 1:50000 mastelio Tatrų žemėlapį – jame sužymėtos ne tik trasos, bet ir kiek laiko reikia joms nueiti, aukštyn ir žemyn. Be to, iš kontūrų galima gana tiksliai spręsti ir apie trasos statumą.

Kol pirkom žemėlapius, bilietus, gėrėm kavą, nepastebėjom, kaip rytas beveik ir praėjo. Jau pusė dvylikos, metas pagaliau pradėti tą pirmąjį žygį. Karšta, apie 30 laipsnių, bet Skalnate Pleso turėtų būti vėsiau, juk vis dėlto pakilsime beveik kilometrą, į 1751 metrų aukštį. Eilė prie keltuvo nemaža, bet juda greitai, taigi netrukus jau sėdime keturvietėje kabinoje ir kylame link Uolėtojo ežero (Skalnate Pleso). Viršuje tikrai gerokai vėsiau – netgi visai rimtai vėsu. Ir debesų prisirinko, kol mes į viršų kilome. Ar tik negausim lietaus, kaip orų prognozėse buvo žadėta?

tat-8

tat-9

Pasidairom į ežerą, į vis tamsėjančius kalnus (oras aiškiai krypsta į blogą pusę) ir sukam į Tatrų magistralę. Raudonąja trasa eisim iki Zamkovskeho chatos. Ši trasa labai tinka apšilimui, nes nėra jokių didesnių pakilimų ar nusileidimų. Takas, tiesa, labai akmenuotas – kitokių Tatruose neteko matyti. Alpėse vaikščioti paprasčiau, nereikia su kiekvienu žingsniu žiūrėti, kur koją dedi. Šiaip jau ši Tatrų magistralės atkarpa nepasižymi dramatiškais vaizdais, todėl eiti kiek nuobodoka. Bet labiausiai man kliuvo tai, kad ten tikrai magistralė – minios žmonių, abiem kryptim. Aš labiau mėgstu trasas su mažiau ėjikų. Bet Aukštųjų Tatrų teritorija labai nedidelė, lengvų trasų neypač daug, be to, liepa – būtų naivu tikėtis tuščių takų.

tat-10

tat-11

tat-12

tat-13

Dangus tuo tarpu vis labiau niaukiasi, pradeda griaudėti ir žaibuoti – ir kaip tik toje pusėje, į kurią mes einame. Netrukus pradeda lyti – iš pradžių tik krapnoja, bet pamažu įsilyja kaip reikiant. Nesvetingai mus pasitinka Tatrai… Traukiam iš kuprinių striukes ir plastmasinius lietpalčius (pastarieji – puikus dalykas, apsaugo kuprinę nuo lietaus) ir einam toliau. Eiti per šlapius slidžius akmenis nėra lengva, vis tikimės, kad lietus netrukus liausis – deja, kai pasiekiam Zamkovskeho chatą, vis dar lyja. Trobelėje pilna žmonių, visi sulėkė slėptis nuo lietaus. Šiaip ne taip randam vietos prie vieno iš medinių stalų kieme (virš jų išskleisti didžiuliai skėčiai, apsaugo ir nuo saulės, ir nuo lietaus), užsisakom arbatos, sudorojam savo sumuštinius. Kitoje stalo pusėje sėdinti anglų šeimyna valgo šokoladukus ir kartkartėm su lengvu pavydu žvilgčioja į mūsų sumuštinių dėžutę. Praeina valanda, lietus ne tik nesiliauja, bet vis stiprėja. Nusprendžiam eiti toliau, link Hrebienok, nes nežinia, kiek laiko dar lis. Netrukus prieinam Lomnicka vyhliadka – esant geram orui, čia turėtų būti puiku. Dabar gi užsibūti nesinori, nes lietus ir vėl sustiprėja.

tat-14

Trasoje vis daugėja žmonių, jau tiesiog nebemalonu eiti, nuolat kas nors kvėpuoja į nugarą ir mina ant kulnų. Priėję upę (Studeny potok?) sustojame jų praleisti, bet iš to nieko gero – iš paskos eina vis kiti. Atrodo, ne kalnuose būtum, o kur nors Kauno Laisvės alėjoj (nors ne, Laisvės alėjoj žmonių gal mažiau!). Bet pagaliau įvyksta stebuklas ir lietus pamažu liaujasi. Kai prieinam Rainerova chata, jau tik krapnoja. Einam į vidų ieškoti kavos, nes nuo šito lietingo oro mus tiesiog prie žemės lenkia. Malonus ūsuotas dėdulė pasiteirauja, kokios kavos norėtume, Nescafe oder Turkisch? Aišku, kad Turkisch, kokia dar Nescafe! Įsitaisom su kava lauke, prie visai sauso medinio stalo po didele tankia egle, ir stebim, kaip po karštais saulės spinduliais garuoja šlapia kalnų pieva.

tat-15

tat-16

Pailsėję einam žemyn link Bilikova chata. Netrukus prieinam krioklį – Dlhy (Ilgąjį), jei nieko nesupainiojau (kažkaip nelabai man ten aišku buvo, kas yra kas tarp tų Studeny potok – Šaltosios upės – krioklių).

tat-17

Šalia tako šliaužioja ryškiai mėlynas šliužas, lyg rašalo būtų prisisiurbęs. Dar niekad nebuvau jų mačiusi tokios spalvos!

tat-18

Kiek toliau – dar vienas krioklys, smagus ir triukšmingas, ir prieiti prie jo galima labai arti, nes upė čia negili.

tat-19

tat-20

tat-21

tat-22

Pailsėję prie šio antrojo krioklio, keičiam savo planus – ketinom leistis į Stary Smokovec ir traukinuku grįžti į Tatranska Lomnica, bet dar nesijaučiam pavargę, oras pasitaisė, ir saulė dar gana aukštai, taigi sukam mėlynąja trasa link Štart (pirmosios Lomnicky Štit keltuvo stotelės), o nuo ten leisimės žemyn. Takelis veda žemyn per mišką, eiti smagu, miškas svaigiai kvepia po lietaus, o aplink nieko daugiau nėra – gal kad jau vėlyva popietė, o gal visi kiti nuo krioklio pasuko link Hrebienok. Aplinkui labai matosi prieš keletą metų praūžusio uragano pėdsakai, bet pamažu miškas atsigauna, ir visai smagu eiti per šviesos ir gėlių pilną jaunuolyną. Į Tatranską Lomnicą grįžtam apie pusę septynių. Lengvas apšilimo žygis užtruko daugiau nei šešias valandas, nuėjom mažiausiai 10 km, bet visi jaučiamės žvalūs ir pilni energijos.

tat-23

tat-24

Antroji diena

Šiai dienai norėjom rimtesnio žygio – apšilimas jau padarytas, gana žaisti, laikas į tikrą trasą eiti. Iš vakaro gerą valandą prarymojom prie žemėlapio ir interneto, ir galiausiai nusprendėm vėl keliauti Tatrų magistrale nuo Skalnate Pleso, tik dabar jau į kitą pusę, link trobelės prie Žaliojo ežero (Chata prie Zelenem Plese). Sakoma, kad tai viena gražiausių Tatrų magistralės atkarpų. Nuo Zelene Pleso, vis dar raudonąja trasa, eisime iki Velke Bele Pleso (Didžiojo Baltojo ežero), ir tada mėlynąja trasa grįšim atgal į Tatranska Lomnica. Iš viso beveik 6 valandos ėjimo, ir nemažas aukščio skirtumas – nuo Skalnate Pleso 300 m aukštyn iki Velka Svištovka perėjos, tada 500 m žemyn iki Žaliojo ežero, ir galiausiai, nuo Baltojo ežero, 800 m žemyn, iki Tatranska Lomnica.

Rytas išaušo gražus, nors ir kiek debesuotas. Ketinom išvažiuoti anksti, bet galiausiai išsikrapštėm net vėliau nei vakar. Į keltuvą Tatranskoj Lomnicoj įlipom jau po vienuolikos. Uolėtasis ežeras mus pasitinka debesuotu dangum, Lomnicky štit viršukalnė išvis po debesiu pasislėpusi.

tat-25

Oro prognozė tokia pati kaip vakar – apsiniaukę su pragiedruliais, vietomis lietus su perkūnija. Negaištam, nes jau pusė dvylikos. Praeinam observatoriją ir raudonąja trasa kopiam aukštyn. Pirmoji atkarpa gana stati, lipasi sunkiai, kojos nenori eit. Susigalvojam žaidimą – nueinam 100 žingsnių, tada truputį pailsim, tada vėl šimtą…

tat-26

tat-27

Paskui ilgai einame stačiu kalno šlaitu per akmenų sangrūdas. Takelio, kaip tokio, ten nelabai ir yra – tiesiog akmenys taip šiek tiek lygiau padėlioti, kad būtų galima praeiti nenusiridenant nuo šlaito, ir tam tikrais atstumais ant didesnių akmenų trasa pažymėta, kad žinotum, kur eiti. O šiaip – didžiulis įstrižai žemyn griūvantis akmenų laukas,o ne takas. Bet eiti smagu, nors ir nelengva. Ir vaizdai aplink svaigūs, ir tas erdvės pojūtis…

tat-28

tat-29

tat-30

tat-31

Tolumoje jau matyti Velka Svištovka viršukalnė – link jos ir einame. Takelis vingiuoja per neaukštą kalnų perėją, iš visų pusių mus supa fantastiški vaizdai.

tat-32

tat-33

tat-34

tat-35

Štai iš ten atėjome, iš už to posūkio tolumoje, ant kalno šlaito:

tat-36

Prieiname Svištovka perėjos pašlaitę, ir stačiais tako serpantinais pamažu lipame aukštyn. Vis šmėsteli mintis, kad tiesiai šlaitu į viršų būtų paprasčiau – bet taip tik atrodo.

tat-37

tat-38

Pagaliau pasiekiame perėją: Sedlo pod Svištovkou, 2023 m. aukštyje. Iki šios perėjos ėjome dvi valandas, dvigubai ilgiau negu nurodyta žemėlapyje – bet juk ir neskubėjom. Vaizdai nuo perėjos – kvapą gniaužiantys. Vienoje pusėje – Velka Svištovka, kitoje – Maly Kežmarsky štit, apačioje – Dolina Zeleneho plesa (Žaliojo ežero slėnis). Pamirštam visus stačios ir nelengvos trasos vargus – dėl tokių vaizdų tikrai vertėjo čia užkopti.

tat-39

tat-40

tat-41

tat-42

tat-43

Patogiai įsitaisome ant perėjos uolų, su vaizdu į Žaliąjį ežerą, ir su apetitu kertame kuprinėse atsineštus sumuštinius. (Ir kodėl tie naminiai sumuštiniai visada tokie skanūs kalno viršūnėje? Tiesiog mistika kažkokia!) Papietavę ir kiek atsipūtę, kopiame į Velka Svištovka – nuo perėjos gal tik 5-10 minučių tereikia viršūnei pasiekti. Nuo viršaus dar geriau matosi ir slėnis, ir kalnai, ir perėja, kaip ant delno takas, kuriuo leisimės nuo kalno į slėnį, puikiai matome ne tik Žaliąjį, bet ir Baltąjį ežerą, bei juos jungiantį taką, vingiuojantį kalno šlaitu kitoje slėnio pusėje. Svaigu…

tat-44

tat-45

tat-46

tat-47

tat-48

Iki soties pasigrožėję vaizdais ir pailsėję, po geros valandos pradedame nusileidimą link Žaliojo ežero. Ši trasos dalis sudėtingesnė – serpantinų takas vietomis labai status ir labai akmenuotas, eiti juo tikrai nelengva (tvirti žygio batai – būtini!). Tarp Skalnate Pleso ir Svištovkos matėme nemažai šeimų su mažais vaikais, bet leisdamiesi link Žaliojo ežero nesutikome, ko gero, nei vienos. Mažesniems vaikams ši trasa tikrai per sudėtinga – bet mūsų dvylikametis straksėjo žemyn kaip niekur nieko, dar ir pristabdyti jį turėdavom, kad ir vėl nepradingtų iš akių už dar vieno posūkio. O jau vaizdai leidžiantis! Aš nuolat turėdavau sau priminti žiūrėti po kojomis, nes žvilgsnis vis nuklysdavo į mus supančius nuostabius kalnus.

tat-49

tat-50

tat-51

tat-52

tat-53

Štai šitoj nuotraukoj labai gerai matosi tako vingiai ant stataus šlaito:

tat-54

tat-55

Po maždaug valandos prieiname giloką tarpeklį, ir paaiškėja, kad leistis žemyn teks laikantis už grandinių. Brolienę ištinka lengvas panikos priepuolis, sūnėnas šokinėja iš džiaugsmo, kad pagaliau grandinės, o aš svarstau, kaip čia dabar bus – negi teks vėl kopti aukštyn link Svištovkos tuo nežmoniškai stačiu taku? Bet ne, neprireikė, brolienė įveikė savo baimę ir grandinėmis nusileido be jokių problemų. Pati paskui buvo nustebusi, kad pasirodo, ne taip jau ir baisu. Kartais taip gal ir geriausia – nežinoti iš anksto, kas tavęs laukia, ir neturėti pasirinkimo.

tat-56

„Baisiausią“ trasos dalį įveikėm, bet iki Žaliojo ežero dar gabaliukas kelio. Akmenuotais vingiuotais takais leidžiamės vis žemiau. Aš padedu jausti nuovargį, kojos dreba, vis dažniau slysteliu, kol galiausiai ne taip pastatau koją ant nepatogiai gulinčio akmens ir išsitiesiu ant tako. Baisiai suskausta kairiąją kulkšnį, galvoju – viskas, išsisukau koją, baigėsi mano nuotykiai kalnuose, nei dorai neprasidėję. Man pasisekė – koją paskaudėjo gal pusvalandį ir nustojo. Bet tai buvo signalas, kad laikas padaryti trumpą pertraukėlę ir kažkaip padidinti cukraus kiekį kraujyje, kad dingtų tas prie žemės lenkiantis nuovargis. Šiam tikslui visada nešėmės į žygius juodojo šokolado ir Nestle Fitness batonėlių. Liuks reikalas – suvartoji batonėlį ar gabaliuką šokolado ir, kaip rimto dopingo gavęs, gali toliau eiti, nors jėgų, atrodo, jau nebebuvo likę.

tat-57

Netrukus prieiname mažą ežeriuką su fantastiškais atspindžiais skaidriame kaip krištolas vandenyje. Nuo čia jau ir ik Žaliojo ežero tik ranka paduot.

tat-58

tat-59

Nereikia nei spėlioti, kodėl šis ežeras vadinamas Žaliuoju – vanduo net ne šiaip žalias, o tiesiog smaragdinis!

tat-60

tat-62

Trasos atkarpą nuo Svištovkos iki Žaliojo ežero vėl ėjom vos ne dvigubai ilgiau nei pagal žemėlapį priklausytų – beveik dvi valandas. Jau imame nerimauti, kad iki sutemų nepajėgsime įveikti visos trasos – gal reikėtų ją kažkaip patrumpinti? Bet pirmiausia einam į trobelę ieškoti kavos. Deja, kavos nėra – dingusi elektra. Užtai yra pupelių sriubos ir alaus. Imam. Sumuštiniai buvo jau seniai, valgyti vėl norisi – kalnų žygiai žadina apetitą. Įsitaisom dengtoje trobelės terasoje – ir lauke prapliumpa lietus. Kaip gerai, kad mes jį aplenkėme! Pupelių sriuba keistoka – rūgšti, kas lyg ir netinka pupelėms, ir dar kažkokie keisti mėsgaliai joje plaukioja. Bet alus skanus. Ir kainos nesikandžioja – ypač turint omeny, kad produktus pristatyti į šias kalnų trobeles nėra taip paprasta.

tat-61

Pavalgę vėl studijuojam žemėlapį. Panašu, kad trasos ženkliai patrumpinti nepavyks, taigi nusprendžiam laikytis pradinio plano. Jau penkios, o mums dar reikia nueiti didesnę (nors ir gerokai lengvesnę) trasos dalį, todėl trobelėj ilgai neužsibūnam. Kaip tik ir lietus liovėsi (pasisekė mums tądien su oru, nes daugiau ir nelijo). Renkamės daiktus ir kylam į trasą. Pakeliui dar pasižvalgom į didžiulį aukštą kalną kitoje slėnio pusėje, nuo kurio ką tik nusileidom. Nuotraukoje matyti ir Svištovka perėja (vidury) ir viršukalnė (kairėje), ir vingiuotas takas ant žalio kalno šlaito po perėja, ir grandinių ruožas tarpeklyje, į kairę nuo šlaito (kaip tik virš kadro apačioje kyšančių medžio lapų). Neblogas toks nusileidimas!

tat-63

Po pusvalandžio (šįkart pagal grafiką, nes ėjome sparčiai ir be sustojimų) pasiekiame gražuolius Baltuosius ežerus: Mažąjį ir Didįjį. Čia taip ramu, gražu ir tuščia – labai norisi pabūti ilgiau, bet mūsų laukia dar ilgas kelias, tad nėr kada gaišuoti.

tat-64

tat-65

tat-66

tat-67

tat-68

tat-69

tat-70

Takų sankryžoje sukame į mėlynąją trasą ir per kalnapušėmis apaugusį slėnį einame link miško.

tat-71

tat-72

Apie pustrečios valandos einame žemyn per mišką iki Tatranskos Lomnicos, iš pradžių mėlynąja, paskui geltonąja trasa. Ši trasos dalis – nieko ypatingo, tiesiog akmenuotas miško takas ir retkarčiais kelią pastojanti srauni kalnų upė. Smagiausia, kaip ir vakar, yra tai, kad beveik nieko nesutinkame – atrodo, kad tame didžiuliame miške esam vieni. Mašiną pasiekiam šiek tiek po devynių, jau temstant. Šešias valandas turėjęs trukti mūsų žygis iš tiesų užtruko devynias su puse, ir mes visi labai pavargę, bet ir labai patenkinti. Vienbalsiai nutariam – diena buvo puiki!

tat-73

tat-74

Trečioji diena

Po dviejų dienų kalnų trasose mūsų organizmai reikalauja poilsio, taigi šiandien tingėsime. Bet kažką nuveikti vis tiek norisi. Kita vertus, karšta, po miestelius vaikščioti tokiu oru – nedidelis malonumas, pasivaikščiojimas kalnuose, kad ir lengvas, irgi nevilioja. Galiausiai nusprendžiam aplankyti kurį nors iš urvų, o kadangi apėmęs visiškas tingulys ir niekur skubėti nesinori, tai renkamės artimiausią – Dobšinska Ladova Jaskyna. Iki jo beveik valanda kelio, bet važiuojant pro puikius Slovakų rojaus peizažus, laikas neprailgsta. Atvažiavę matome keistą vaizdelį – vienoje kelio pusėje yra urvui priklausantis pusiau pilnas parkingas, po jį vaikščioja merginos su geltonomis liemenėmis ir bloknotais rankose, pakraštyje surašytos parkingo kainos. Kitoje kelio pusėje – didelė ir tuščia aikštelė, po ją niekas nevaikšto ir jokių kainų nepažymėta. Ten ir pasistatėme mašiną. Mokėti nieko nereikėjo.

Žinojome, kad iki urvo reikės beveik pusvalandį kopti per mišką, taigi siurprizo nebuvo, bet kojos protestavo. Gerai tik, kad nereikėjo skubėti – įėjimas į urvą tik grupėmis, ir tik kas valandą, mes dar turime beveik 50 minučių. Kol laukėm viršuje, žmonių prisirinko nemažai. Ledo urve labai šalta – tądien buvo minus du. Kai lauke beveik 30, keista įsivaizduoti tokį šaltį. Visi traukiasi iš kuprinių striukes, megztukus, kai kurie net šalikus ir pirštines.

Ekskursija vyko slovakų kalba, tai mes nelabai ką ir supratom, informacijos pasisėmėm tik paskui, iš interneto. Tai vienas didžiausių ledo urvų pasaulyje, atrastas 1870 m., beveik pusantro kilometro ilgio, ledo storis urvo viduje siekia 25 metrus. Šis urvas – vienas iš daugelio didžiulėje Slovakų Rojaus urvų sistemoje. Šiaip nepasakyčiau, kad labai jau įspūdingas vizualiai, tikrai teko gražesnių urvų matyti, bet aplankyti ledo urvą karštą vidurvasario dieną – visai nebloga atrakcija, ypač kai norisi nuo kalnų pailsėti ir kai per karšta bastytis po miestelius ar pilis. Urvas gana gilus, per jį nutiestas metalinis takas, kopėčios veda į žemutinius lygmenis ir paskui vėl į viršų. Tikrai nekasdieniškas potyris, kai eini tamsoje ir šaltyje pro žalsvai švytinčias ledo sienas, o lauke – karšta vasaros diena.

tat-75

tat-76

tat-77

tat-78

tat-79

Vėl nusileidę žemyn, užsukome į šalia kelio esantį restoraną papietauti. Ketinome tik sriubos pasiimti, bet viskas baigėsi trijų patiekalų pietumis, ir užsisėdėjome ten ar ne dvi valandas. Pasak brolienės, „pasirodo, ir nieko neveikiant, galima ilgai užtrukti“. O pavalgėm tikrai skaniai, nors bulviniai blynai su mėsos įdaru man pasirodė keistoki – tikėjausi tokių kaip mūsų Kėdainių blynai, o čia tiesiog mėsa su svogūnų padažu, įvyniota į didelį bulvinį blyną. Bet visai skanu.

Taip ir praėjo tingi trečioji atostogų diena – lyg ir nieko neveikėm, bet vis tiek visą dieną užtrukom, namo grįžom jau visai vakarėjant. Bet užtai pailsėjom. Beliko suplanuoti rytdienos žygį, kurio labai laukiame ir kuris turėtų tapti šių atostogų „vinimi“.

tat-80

Ketvirtoji diena

Šiandien ketiname aplankyti Mlynicka ir Furkotska slėnius, ir šturmuoti Bystre sedlo perėją. Maršrutas toks: nuo Štrbske Pleso (1347 m.) Mlynicka slėniu kilsime iki Skok krioklio (1730 m.), nuo ten – iki Capie pleso (2075 m.) ir galiausiai iki Bystre sedlo perėjos, kai kuriuose žemėlapiuose vadinamos Bystra Lavka (2314 m.). Įveikę perėją, pro Vyšne Wahlebergovo pleso Furkotska slėniu leisimės žemyn į Štrbske pleso. Jei tikėti kitais žygeiviais, tai yra viena gražiausių trasų Tatruose, bet gana ilga (septynios valandos ėjimo, neįskaičiuojant sustojimų) ir sudėtinga – beveik kilometro aukščio skirtumas ir stati uolėta perėja, sutvirtinta grandinėmis, kad lengviau būtų kopti. Pasižiūrėję internete į perėjos nuotraukas, ilgai diskutavom ir abejojom, ar įveiksim šią trasą (ypač kad su mumis ir dvylikametis vaikas), bet galų gale nutarėm pabandyti. Blogiausiu atveju, jei perėja pasirodys neįveikiama, tiesiog pasuksim atgal ir grįšim į Štrbske pleso Mlynicka slėniu, ta pačia trasa, kuria ir atėjome.

Kadangi laukia ilga diena, keliamės anksti (kaip mums) ir be ketvirčio aštuntą jau važiuojame link Štrbske pleso. Mašiną pasistatome sporto komplekso parkingo aikštelėje ir, užmatę jau atidarytą bariuką, tiesiu taikymu lekiame kavos – mes nepratę taip anksti keltis. Kol išgėrėm kavą, kol ką, jau ir beveik devynios… Na bet vis tiek palyginus anksti išeinam, tai jei ir bus toks pat tempas kaip užvakar, iki sutemstant vis tiek turėtume sugrįžti.

Pirmoji trasos dalis, iki Skok krioklio, visai nesudėtinga. Tiesa, užkopti teks nemažai, daugiau nei 400 metrų, bet takas kyla palaipsniui, oras geras, saulėta, bet nekaršta, eiti smagu.

tat-83

tat-82

tat-84

tat-85

Štai ir Skok krioklys. Vasarą jis nelabai įspūdingas – belieka įsivaizduoti, kaip jis atrodytų pavasarį, kai tirpsta sniegas.

tat-86

tat-87

tat-88

Kol apeinam krioklį, oras subjūra, pradeda lynoti. Pakeliui į aikštelę virš krioklio, pasirodo, laukia grandinių ruožas – nesitikėjome, bet ką jau darysi, lipame. Akmenys šlapi nuo lietaus, lipti nelabai smagu, bet trasa nesudėtinga, taigi užkopiame gana greitai ir per didžiulę akmeninę plynaukštę einame prie krioklio krašto.

tat-89

tat-90

Pakeliui tenka ir krioklį maitinantį upeliuką kelis kartus peršokti – pavasarį tai būtų gana sudėtinga, dabar gi jokių problemų, nes vandens nedaug. Žvalgomės į Mlynicka slėnį apačioje, ir į mūsų dar laukiantį maršrutą viršuje.

tat-91

tat-92

Tuo tarpu ir lyti nustoja, taigi įsitaisome ant didžiulių plynaukštės akmenų ir pietaujame. Visai šalia – nuostabus kalnų ežeriukas, jei tikėti žemėlapiu, jis vadinasi tiesiog „Pleso nad Skokom“.

tat-93

tat-94

Kol pavalgom, oras vėl suprastėja – virš kalnų pakimba didžiuliai juodi debesys, vėl ima lynoti, gerai kad nors nesmarkiai. Ir stipriai atvėsta, jau prireikia ir striukių, ne tik plastmasinių lietpalčių, kurie, kaip žinia, nešildo.

tat-96

tat-95

Per akmenų sangrūdas, pro sraunius upeliukus, dar vis nenutirpusio sniego plotus, kalnų ežeriukus ir retai pasitaikančias žalias pieveles pamažu kopiame aukštyn. Nesvarbu, kad oras prastas (gerai kad nors nelyja kaip iš kibiro, o tik lynoja), bet vaizdai puikūs, nors ir rūstoki.

tat-97

tat-98

tat-99

tat-100

Štai tokiais akmenų „takeliais“ daugiausia ir ėjome šioje trasoje.

tat-101

tat-102

Pakeliui – dar vienas kalnų ežeriukas, apsuptas akmenų sangrūdų, net prieiti prie jo sunku.

tat-103

tat-104

Trasoje tuo tarpu padaugėjo žygeivių – tai vėliau iš Štrbske pleso išėjusieji mus pasivijo. Mes gi, kaip visada, neskubam…

tat-105

tat-106

Pagaliau, už dar vieno posūkio – Capie pleso, gražuolis kalnų ežeras daugiau kaip 2 km aukštyje. Visai šalia – dar vienas, mažesnis, ežeriukas, ten dar net ledas neištirpęs. Labai norisi iki jo nueiti, bet reikia taupyti ir jėgas, ir laiką, nes dar laukia nemaža trasos dalis.

tat-107

tat-109

tat-110

Status kopimas nuo Capie pleso iki Bystre sedlo papėdės – tiesiog žudantis, kitokio žodžio nerandu. Atstumas ne toks jau didelis, o aukščio skirtumas – beveik 300 metrų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva.

tat-111

tat-112

Bet vaizdai vis svaigesni, kuo aukščiau lipam – taip ir norisi sakyti „kaip iš paukščio skrydžio“.

tat-113

tat-114

tat-116

tat-117

Prieš Bystre sedlo tiesiai per taką driekiasi net vasarą neištirpstančio sniego ruožas, o už jo – labai stati uolų siena. Ir grandinės. Perėja – aukštai viršuje, kur matyti dangaus plotelis tarp dviejų didžiulių uolų. Dar vienas žvilgsnis į Capie Pleso, ir kopiam aukštyn siauru tarpekliu tarp dviejų uolų sienų. Tai šiek tiek rimtesnis grandinių ruožas negu Žaliojo ežero trasoje, bet tikrai įveikiamas, be jokio specialaus pasiruošimo ar įrangos. Tiesiog reikia stipriai laikytis už grandinės ir žiūrėti, kur koją dedi, kad nenuslystum.

tat-118

tat-119

tat-120

Aikštelė perėjos viršuje – tokia mažutė, kad du žmonės joje vos vos telpa. Vaizdai nuo ten turėjo būti puikūs – matosi abu slėniai, Mlynicka ir Furkotska, ir aplinkui stūksančios kalnų viršūnės. Bet aš visiškai neprisimenu, ką ten viršuje mačiau. Fotoaparatą išsitraukti, stovint toje aikštelėje, net minties nekilo, galvojau tik, kaip greičiau į kitą pusę pereiti.

tat-121

Nusileidimas kitoje perėjos pusėje – mažiau sudėtingas, bet psichologiškai sunkesnis, nes leidiesi, ir žemyn nežiūrėti neįmanoma. Bet vėlgi – nieko baisaus ar neįveikiamo, atsisakyti šios nuostabios trasos dėl Bystre sedlo grandinių ruožo tikrai neverta. Net ir aš jau įsidrąsinu, ir fotoaparatą iš kuprinės išsitraukiu pagaliau.

tat-122

Vaizdai nuo perėjos – iš kojų verčiantys! Iki čia atėjome per 5.5 valandas (pagal žemėlapį priklausė eiti 3.5), bet dar tik pusė trijų, be to, likusi trasos dalis veda tik žemyn, taigi laiko turim. Susėdam aukštai ant šlaito po perėja sudoroti likusių sumuštinių ir pasigėrėti Vyšne Wahlebergovo pleso bei šį nuostabų ežerą supančiais kalnais.

tat-123

tat-124

tat-125

tat-126

Palei ežerą vedantis takelis iš viršaus atrodo toks tvarkingas ir paprastas – deja, kaip ir dauguma kitų Tatrų takų, tai buvo tiesiog akmenimis nusėtas kliūčių ruožas, taigi lengvos trasos ir čia neradome. Nuotraukoje matosi ir šlaitas, kuriuo nusileidome nuo perėjos. Pati perėja – spėju, ten, kur matosi dvi susiglaudusios uolos (dešinėje), su mažučiu plyšeliu prie pagrindo.

tat-128

Gražuolis kalnų ežeras – Vyšne Wahlebergovo pleso. Rūstus tas grožis, žalumos jokios, tik pilki akmenys, bet vis tiek labai įspūdinga!

tat-129

Toliau – status nusileidimas žemyn, į Furkotska slėnį, vingiuojančiu taku per akmenų sangrūdas, tarp dviejų kalnų sienų. Apačioje jau matosi Vyšne Furkotske pleso (Aukštutinis Furkotskos ežeras). Kitoje uolų sienos pusėje – melsvos tolimų kalvų viršūnės.

tat-130

tat-131

tat-132

tat-133

tat-134

Orai šioje perėjos pusėje mūsų ir vėl nelepina – smarkiai vėsu, vis pakrapnoja lietus, dangus pilkas ir apsitraukęs debesimis. Peizaže vyrauja pilka spalva, kalnai čia atrodo ypač rūstūs ir nesvetingi, pamažu atsirandantys nedidukai žalumos ploteliai tik dar labiau sustiprina šį įspūdį.

tat-135

Bet netrukus nusileidžiame į saulės nušviestą žalią slėnį, ir nuotaika iškart pasikeičia. Čia vėl sustojame, sunaikinti paskutinių maisto atsargų, nes leistis jau liko visai nedaug, o mes ir vėl praalkome. Netrukus mus pasivijęs žygeivių būrelis, su kuriais truputį pabendravom prie perėjos, šiek tiek keistai mus nužiūrėjo praeidami, turbūt pagalvojo: ir vėl jie valgo!

tat-136

tat-137

tat-138

tat-139

tat-140

Pavalgę ir pailsėję, toliau leidžiamės žaliu Furkotska slėniu. Netrukus prieiname sankryžą, nuo kurios jau tik valanda ėjimo iki Štrbske pleso. Trumpam kyla pagunda pasukti link Chata pod Soliskom (tik 15 minučių taku per mišką), su viltim, kad trobelėje duos kavos, bet paskui apsigalvojam – jau penkios, chata prie keltuvo, tai gal jau ir nebedirbs, o ir kavos gali nebūti, kaip anądien Žaliojo ežero trobelėje. Nuvejam pagundą į šalį ir toliau leidžiamės žemyn takeliu palei sraunų kalnų šaltinėlį. Takas labai status ir akmenuotas, o mes jau gerokai pavargę, tad einame lėtai, vis sustodami atsikvėpti. Sunkios vis dėlto tos Tatrų trasos, o atrodo tokios paprastutės…

tat-141

tat-142

tat-143

tat-144

Paskutinė trasos atkarpa – beveik nestatus ir netgi nelabai akmenuotas (ir tokių čia būna, pasirodo) takelis per mišką, pakeliui vis pasižvalgant į vakarėjančios saulės nušviestą slėnį. Pagaliau nusileidžiam prie Štrbske pleso. Čia vyrauja kurortinė dvasia, takeliu ežero pakrantėje vaikšto rimti senukai ir šeimos su mažais vaikučiais, ir mes jaučiamės beveik ne vietoje su savo kuprinėm ir nuo nuovargio ištįsusiais veideliais. Netrukus pasiekiame ir sporto kompleksą, kur buvome pasistatę mašiną. Jau pusė septynių, bet ryte mus taip svetingai pasitikęs bariukas tebedirba, taigi dar užsukam kavos, pasistiprinti prieš kelionę atgal į Velka Lomnica. Juolab kad ir pinigų kavai sutaupėme – parkingas turėtų būti mokamas, 10 eurų už visą dieną, bet šlagbaumas pakeltas, ir pinigų niekas nerenka. Šios dienos žygis vėl užtruko 9.5 valandas ir buvo tikrai nelengvas. Nepaisant to, visi esame puikios nuotaikos ir vėl vienbalsiai nusprendžiame, kad neabejotinai apturėjome puikią dieną. O dabar – namo, kur laukia vakarienė (ją, deja, dar reikės kažkaip pasigaminti) ir šaltas alus.

tat-145

tat-146

Šeštoji diena

Pavargę po Bystre Sedlo šturmo, vakarykštę dieną paskyrėm tingiam poilsiui, o šiandien vėl norim rimtesnio kalnų žygio. Iš vakaro pastudijavusi žemėlapį, radau labai neblogą trasą visai dienai: nuo Hrebienok per Velka Studena Dolina kilti iki Zbojnicka chatos (2h30) ir iki Sedlo Prielom (1h10), kitoj perėjos pusėj leistis iki Polskij Hreben (35min), eiti iki Sliezsky Dom (1h25) ir Tatrų magistrale grįžti į Hrebienok (1h25). Septynios valandos ėjimo, 1 km aukščio skirtumas tarp Hrebienok (1285 m.) ir Prielom perėjos (2290 m). Šiek tiek neramina orų prognozė, nes vėl žada lietų su perkūnija, bet tikimės, kad gal ir šįsyk mums pasiseks. Tik dar nusprendžiame pagūglinti Sedlo Prielom, dėl visa ko – kad perėja su grandinėm, jau žinojom. Tai, ką pamatome nuotraukose, priverčia suabejoti šios trasos tinkamumu mūsų komandai ir ypač jos jauniausiam nariui. Uolų siena šioje perėjoje daug aukštesnė, eiti reikia ne tik grandinėm, bet ir geležiniais į uolą įmontuotais laiptais, ir žiūrint nuotraukas atrodo, kad reikia ir fizinės jėgos turėti, norint šią perėją įveikti – mūsų vaikiui jos gali ir neužtekti, o ir mes su broliene nesam tikros, kad neišsigąsim ir pajėgsim pereiti. Gali būti ir taip, kad tose nuotraukose viskas atrodo baisiau negu iš tikrųjų yra, bet visgi galiausiai nusprendžiame nerizikuoti. Į Tatrus tikrai dar sugrįšime, gal net kitąmet, per tą laiką ir mūsų jaunasis žygeivis paūgės ir sustiprės, ir viskas bus paprasčiau. Dar, tiesa, mąstėm apie variantą dalintis per pusę ir visą trasą eiti tik mudviem su broliu, bet kažkaip niekaip toks planas nekėlė entuziazmo. Galiausiai sutarėm eiti iki Zbojnicka chatos, nuo ten gal dar kiek palypėti aukštyn, o brolis, jei turės noro ir sveikatos, galės ir iki pačios perėjos užlėkti, patikrinti, kaip ten yra su tom grandinėm. Mes gi jo palauksim chatoje, o paskui visi kartu leisimės atgal iki Hrebienok.

Išsiruošėm iš namų nelabai anksti, ir iš Hrebienok pajudėjom jau beveik vienuoliktą. Į Hrebienok iš Stary Smokovec kėlėmės traukinuku, pirkom bilietą į abi puses (nors nebuvom tikri, kaip leisimės žemyn, traukinuku ar pėsčiom), nes skirtumas tarp bilietų kainų buvo labai nedidelis, gal pora eurų; jei viršuje būtume sugalvoję visgi pirkti bilietą žemyn, būtų kainavę daugiau.

Nuo Hrebienok stotelės iki posūkio ties Rainerova chata veda geras platus žvyro keliukas mišku apaugusio šlaito pakraščiu – vienas malonumas tokiais takais eiti, bet turbūt dėl to ir žmonių gausybė. Tik ties kryžkele virš Rainerova chatos visi išsiskirsto kas sau – aukštyn per mišką, link Zbojnicka, pasuka vos keletas, tame tarpe ir viena lietuvių pora, su kuriais vėliau miške paplepėjom apie šį bei tą, bet jie ėjo daug lėčiau už mus, taigi netrukus atsisveikinom.

tat-150

Iš pradžių takelis eina per tankų mišką, gana stačiai kildamas aukštyn palei sraunų upeliuką (tikriausiai Studeny potok?), paskui prasideda atviresnės vietos, apaugusios žemomis kalnapušėmis.

tat-151

tat-152

tat-153

tat-154

tat-155

Galiausiai išeiname į jau pažįstamą iš ankstesnių trasų Tatrų peizažą – statmenos uolų sienos, didžiuliai akmenynai ir reti žalumos plotai.

tat-156

tat-157

tat-158

tat-159

tat-160

Pamažu kylame vis aukščiau, ir Velka Studena Dolina atsiveria visu savo grožiu.

tat-161

tat-162

tat-163

tat-164

Perėję neilgą grandinių ruožą (mes jau asai, šitos grandinės mums tik juokų darbas) išeiname į didžiulę plynaukštę.

tat-165

tat-166

tat-167

tat-168

Dar laukia kopimas į kalnagūbrį, bet pirmiausia norisi pasėdėti ant šlaito, pasidairyti aplink, pasiklausyti upeliuko čiurlenimo… čia labai labai gražu!

tat-169

tat-170

tat-171

tat-172

Pailsėję pradedam ropštis į kalnagūbrį, tikėdamiesi, kad gal ir chata jau netoli, nes dangus vis labiau tamsėja. Deja, užkopę į viršų, pamatome, kad laukia dar bent vienas toks kalniukas, o chatos dar net nesimato.

tat-173

tat-174

tat-175

Šalia tyvuliuoja mažutis kalnų ežeriukas. Dar suspėju jį nufotografuoti, ir pradeda lynoti.

tat-176

tat-177

Galvodama, kad lietus tik pakrapnos ir nustos, netraukiu striukės, ir netgi fotoaparato nepaslepiu į kuprinę, tiesiog užsimetu plastmasinį lietpaltį ir einu toliau. Kompanija elgasi taip pat. Deja, lietus šįsyk nejuokavo – per kelias minutes įsilijo kaip reikiant, ir netrukus jau pylė kaip iš kibiro. O chatos kaip nematyt, taip nematyt… Ėjom iki jos dar gal 20 minučių, o gal ir daugiau. Takas status, akmenys šlapi ir slidūs, vėjas bloškia lietaus gūsius tiesiai į veidą, kažkur tolumoje, bet vis dėlto nesmagiai arti, žaibuoja ir griaudėja – dar gerai, kad nors ne tiesiai virš galvos! O čia dar ir vėl grandinių ruožą priėjome – didžiulės glotnios uolos, ir dar šlapios… mažai džiaugsmo buvo palei tas grandines eiti. Bet kai jau pagaliau pasimatė chata, tai taip apsidžiaugėm! Nors iki jos dar geras gabaliukas buvo likęs, o lietus nei neketino liautis. Pasiekėm chatą visiškai sušlapę, ypač kelnių apačias visai rimtai išgręžti reikėjo. Padžiovėm savo lietpalčius ant gonkelių ir nėrėm į vidų.

tat-178

O viduje – smaguma! Didelis šiltas kambarys, vienoje pusėje kūrenasi židinys, prieš jį džiūsta šlapi rūbai ir batai, ilgi stalai nusėsti žygeivių, visi valgo, geria alų ir arbatą, šnekučiuojasi… Toks gerumas apėmė, iš lietaus merkiamų nesvetingų kalnų papuolus į šią jaukią oazę!

Kambarys atrodė pilnas, bet visgi radom vietos prie vieno stalo (kitoje pusėje sėdėjo keturi vaikinukai) ir puolėm prie langelio aiškintis, ko valgyt duoda. O duoda labai skanių dalykų – kopūstienės ir kepto sūrio. Entuziazmo pagauti, užsisakėm ir vieno, ir kito. Ir dar alaus. Persivalgėm juodai, bet tuo metu atrodė, kad ir keptą paršiuką vienu prisėdimu sudorotume. Sėdim sau, palaimingai srebiam baisiai skanią kopūstienę, persimesdami viena kita replika, du vaikinai kitoje stalo pusėje šnekasi lenkiškai, trečias sklaido lenkišką žurnalą, ketvirtasis tyli. Po kurio laiko tas tylenis klausia lietuviškai: tai iš kur atėjote? Vos nepaspringom – buvom tikri, kad jie visi lenkai, o pasirodo, du lietuviai. Įsikalbėjom, apsikeitėm žiniom ir įspūdžiais apie nueitas ir planuojamas trasas – ak tie kalnų mylėtojai, smagu su jais bendrauti! Vyrukai kaip tik buvo nusileidę nuo Priečne Sedlo (pakilę ten pro Terycho chatą) ir nuo Zbojnicka chatos ketino leistis žemyn, atgal į Hrebienok. Sprendžiant iš nuotraukų internete ir tų, kurias jie mums parodė, Priečne perėja dar sudėtingesnė nei Prielom, bet jie mus įtikinėjo, kad mes tikrai lengvai ją įveiktume.

Lietus tuo tarpu aprimo, taigi užsisakom kavos ir išeinam į lauką, nors kiek pasidairyti aplinkui. Deja, nespėjam dar kavos išgerti, kai vėl pradeda lyti. Kelias nuotraukas spėju padaryti, bet minties pasivaikščioti aplink tenka atsisakyti.

tat-179

tat-180

tat-181

Į chatą atėjom šiek tiek po dviejų, ir praleidom ten beveik pusantros valandos, bet lietus per tą laiką taip ir nesiliovė. Nusprendėm, kad nebeverta ilgiau laukti (naujieji pažįstami jau buvo išėję, o miške sutiktoji lietuvių pora pagaliau irgi pasiekė chatą), reikia leistis žemyn, kad ir lyja. Plano eiti toliau link perėjos broliui teko atsisakyti – per tokį lietų nelabai yra prasmės ten eiti, juk vis tiek po to teks grįžti atgal, o takai šlapi,akmenys slidūs… Žodžiu, užsidedam chatos antspauduką ant savo žemėlapių (ši chata, beje, pagal aukštį trečia Tatruose – 1960 m.) ir iškeliaujame. Per lietų leidžiamės žemyn, aplink be galo gražūs kalnai, bet nei pasidairyti kaip reikiant, nei juo labiau kažką nufotografuoti – jokių šansų. Eiti šlapiais akmenimis sunku, atsipalaiduoti negalima nei sekundei, turi su kiekvienu žingsniu žiūrėti, kur koją statai. Nepaisant viso atsargumo, ant didžiulio akmenim nusėto šlaito paslystu ir šiek tiek pasiridenu žemyn. Nedaug, ir be jokių rimtų pasekmių, bet iš paskos ėjusi brolienė sakė, kad baisokai atrodė. Atsikeliu, paeinu kelis žingsnius, ir vėl paslystu. Iš piktumo apsižliumbiu ir prisėdu tiesiai ant šlapio akmens, pailsėti ir užkrimsti šokolado, gal nuovargis sumažės. Gal ir padėjo, nes daugiau tą dieną nebegriuvinėjau.

O lietus niekaip nenorėjo liautis – negana to, slėnio pakraščiais, aplink kalnų viršūnes, vėl ėmė švaistytis žaibai. Nejauku truputį buvo, bet kur dėsiesi, nepasiliksi gi plynam akmenų lauke per audrą, reikia kažkaip leistis toliau, nors ir baisoka. (Kai kitą dieną ant kalno šlaito vėl sutikome tuos du vaikinukus, su kuriais kalbėjomės chatoje, jie papasakojo, kad šitos audros metu ant Slavkovskio viršukalnės žaibas nutrenkė 18-metį belgą.)

Pagaliau nusileidome iki kryžkelės prie Rainerova chatos, nuo čia iki Hrebienok jau tik ranka paduot. Mano kojos, matyt, pasiilgę normalaus lygaus tako, tiesiog pačios savaime leidosi eiti – ėjau vis greičiau ir negalėjau sustoti. Ir taip gera buvo – dar niekad greitas ėjimas man nėra suteikęs tiek malonumo!

Kai apie šeštą valandą pasiekiam Hrebienok, lietus jau aprimęs. Apačioje driekiasi didžiulis žalias slėnis, apkraštuotas tamsių eglių viršūnių, virš jo kybo grėsmingi lietaus debesys, pro jų apačią skverbiasi besileidžiančios saulės spinduliai. Gražu be galo, ir svaigiai kvepia šlapiais eglių spygliais. Gaila, kad lietus šiek tiek sugadino žygį, bet vis tiek kalnuose smagu, net ir per lietų. Keltuvo stotelėje dar išgeriam kavos, pribaigiam šokoladą, o sumuštinius, kurių taip ir nepalietėm (chatoj nebepajėgėm, prisivalgę kopūstienės ir sūrio, o leidžiantis žemyn, ne sumuštiniai galvoj buvo), nusprendžiam pasilikti vakarienei. Vienu iš paskutinių tos dienos traukinukų nusileidžiam į Stary Smokovec ir vėl per lietų grįžtam namo, pakeliui dar pagaudami didžiulę vaivorykštę. Ne pati geriausia diena šiandien gavosi, o vis dėlto… buvo smagu!

tat-182

tat-183

tat-184

Septintoji diena

Paskutinė mano diena Tatruose – norisi kažkokios ypatingos trasos, kad pabaigti atostogas su trenksmu ir saliutais. Vakar vakare, grįžę po nevisai pavykusio žygio į Zbojnicka, ilgai mąstėm, kur šiandien pasukti. Apie Rysy jau nebesvajojam, nes žinom, kad per dieną neįveiksim. Labai norisi į Krivan, bet ko gero irgi per ilga trasa mums, juolab orą šiai dienai žada panašų kaip ir vakar. O dar mūsų jauniausias žygeivis sustreikavo, pareiškęs, kad jis pavargo, jam kojas skauda, ir išvis gana taip toli ir taip aukštai karstytis. Šis jo pareiškimas nieko iš mūsų nenustebino – jau ir taip jis ilgai ištvėrė ir nesiskųsdamas ėjo visus tuos ilgus ir sunkius maršrutus.

Galiausiai pasirinkome trasą nuo Štrbske Pleso iki Popradske Pleso, o nuo ten mudu su broliu eitume toliau iki Velke Hincovo Pleso ir Koprovsky Štit. Maršrutas gražus, su puikiais vaizdais, nuo Popradske pleso ta pati trasa veda ir į Rysy (kiek aukščiau abi trasos išsiskiria), Velke Hincovo pleso – labai gražus kalnų ežeras (dar berods ir giliausias Tatruose), o Koprovsky štit viršukalnė pakankamai aukštai (2363 m.), kad būtų galima didžiuotis į ją įkopus. Be to, Koprovske sedlo pereja nesunkiai įveikiama, be jokių grandinių. Tiesa, trasa vėl gaunasi ilga, ir kopimo į viršų daug, apie kilometras, bet tikimės įveikti. Po šiokio tokio ginčo (dalis kompanijos – prisiekę miegaliai) sutariam keltis anksti ir žygį pradėti kaip įmanoma anksčiau, nes kalnuose, kaip taisyklė, ryte oras geras, o apie pietus subjūra.

Deja, anksti ryte prabundu nuo lietaus barbenimo – lyja kaip reikiant, ir jau kelias valandas. Per lietų į trasą tikrai neisim, taigi dar kiek pamiegam, o paskui neskubėdami ruošiamės, pusryčiaujam ir pagaliau, jau vėlokai, pajudam link kalnų. Tebelynoja, kalnai pasislėpę po storu žemų debesų sluoksniu, bet jei tikėti Google prognoze (brolis prisiekinėjo, kad ji tikslesnė nei slovakų meteo puslapis), apie trečią valandą po pietų oras turėtų pasitaisyti. Tikimės, kad taip ir bus, o kol kas stabtelim Stary Smokovec ir einam į konditerijos kavinę – kad jau nepavyko anksti išeiti į trasą, tai nors saldėsiais pasilepinsim. Tortų pasirinkimas didžiulis, ir visi labai skanūs (mes visi skirtingus užsisakėm ir paskui vienas kito ragavom). Pasisaldinę gyvenimą, susiruošiam išeiti, ir tarpdury sutinkame vakar trasoj matytą lietuvių porą. Jie panašu, šiandien į jokias trasas neis. Pajuokaujam, kad dar betrūksta tuos du vaikinukus iš chatos susitikti! (Vėliau būtent taip ir nutiko.) Tie Aukštieji Tatrai tokie maži, visai kaip kaimas koks.

Atvažiavę į Štrbske Pleso, vėl pastatom mašiną prie sporto komplekso ir kylam miško takeliais iki Popradske Pleso. Išeinam vėlai, beveik pusę pirmos, bet vis dar tikimės suspėti pakilti iki Koprovskio, ar bent jau iki Velke Hincovo pleso. Oras neblogas, apsiniaukę, bet nebelyja. Iš pradžių takas eina per tankų mišką, medžių properšose kartais sublyksi ežeras, kitoje pusėje vis šmėsteli kalnų viršūnės. Vėliau išeiname ant kalno šlaito, ir prieš mus atsiveria puikūs vaizdai į kalnus kitoje slėnio pusėje.

tat-185

tat-186

tat-188

tat-189

Iki Popradske Pleso einam ilgiau negu tikėjomės. Takelis vis vingiuoja kalno šlaitu, už kiekvieno posūkio tikimės jau pamatyti ežerą, bet ir nusileidę nuo kalno, dar jo nerandame – teks dar gabaliuką paeiti per slėnį ir paskui per mišką. Tik apie antrą valandą pagaliau pasiekiame chatą Popradske Pleso pakrantėje.

tat-190

tat-187

Pirmiausia einam vidun ieškoti kopūstienės (labai ją mėgstame, o chatose ji kažkaip ypač skani). Valgom lauke (apdairiai pasirinkom stalą po skėčiu, tam atvejui, jei vėl pradėtų lyti – deja, taip ir nutiko) ir dairomės į kitam ežero krante stūksantį įspūdingą kalno šlaitą, išraizgytą serpantinais. Šmėkšteli mintis, kad būtų neblogai ten užsikarti ir pasidairyt aplinkui.

Prie gretimo stalo sėdi pagyvenusi lietuvių pora ir telefonu kalbasi su kažkuo (turbūt vaikais), einančiais tuo serpantinų taku. Klausiam jų, kas čia per takas. Dėdulė su pasididžiavimu sako: tai labai sunkus takas, jis veda į aukščiausią Tatrų viršūnę. Susižvalgom – kas čia per aukščiausia viršūnė, juk tikrai ne Gerlach ir ne Lomnicky štit. Po akimirkos brolis klausia – o, tai gal čia į Rysy tas takas eina? Aha, Rysy, iškart sako dėdulė. Mes supratingai palinksim, o paskui išsitraukiam žemėlapį – kaip ir manėme, Rysy visai kitoj pusėj. Po kurio laiko dėdulė paprašo paskolint žemėlapį. Mes jam parodom, kur esam ir kur yra takas į tą šlaitą, jis vedžioja po tą taką pirštu ir sako žmonai: aha, va matai, čia Rysy… Mes tuo tarpu jau išsiaiškinom, kad tas takas veda į Ostrva perėją ir to paties vardo viršukalnę, bet dėdulei to nebeaiškinom, juolab ir nepanašu buvo, kad jis mumis patikėtų.

tat-191

Kaip ten bebūtų, tas šlaitas vis labiau mus vilioja. Galiausiai nusprendžiam keisti planus, nebeiti iki Velke Hincovo pleso (į Koprovsky štit jau šiaip ar taip nebespėsim – per vėlu, lietus ir vėl sugadino mūsų planus), o verčiau kopti į Sedlo pod Ostrvou (taip vadinasi 1966 m. aukštyje esanti perėja, į kurią veda serpantinų takas stačiu kalno šlaitu). Taip spontaniškai gimsta naujas planas, ir netrukus mudu su broliu visgi išsiruošiam šturmuoti dar vienos perėjos. Užlipti teks nei daug nei mažai – 500 m., pagal žemėlapį eiti reikėtų kiek daugiau nei valandą, bet įtariu, kad aš eisiu gerokai ilgiau. Jau po trijų, ir oras iš tiesų smarkiai pagerėjęs – lietaus debesys kažkur nuslinko, šviečia saulė ir šilta. Brolienė ir sūnėnas pasilieka trobelėje – mama tikisi, kad vėliau įkalbės vaiką nors kiek palypėti viršun ir bent jau į ežerą nuo kalno pasižvalgyti, bet vaikas šiuo metu nusiteikęs ryžtingai – jam skauda koją, ir taškas! Taigi išeinam mudu su broliu dviese. Pamažu kopiam į kalną, gėrimės vaizdais, kurie vis platėja ir vis gražėja.

tat-193

tat-192

tat-194

tat-195

tat-196

Staiga, vidury akmenyno, pasigirsta: „O, labas!“ Už kelių žingsnių nuo kalno leidžiasi vakarykščiai nauji pažįstami – du vyrukai iš Zbojnicka chatos. Jie atėjo Tatrų magistrale nuo Hrebienok iki Ostrva perėjos, ir dabar leidžiasi žemyn link Štrbske pleso. Ir labai nustemba išgirdę, kad mes tik iki perėjos einam ir paskui vėl leisimės žemyn, o neisim toliau. Maniakai!

tat-197

tat-198

tat-199

tat-200

Lipti į kalną man šiandien kažko ypač sunku, kojos kaip švininės. Taigi lipam ilgai, nes broliukas rūpestingas, vis palaukia manęs. Aš gi jau tyliai galvoju, kad velniams man tos perėjos reikėjo, geriau būčiau pasilikusi prie ežero, ir išvis, gana jau man tų kalnų! Bet vaizdai aplink tokie, kad tuoj ir vėl pamirštu tas mintis, ir akių negaliu atitraukti nuo prieš mane atsivėrusios panoramos. Šlaitas, kuriuo kopiame aukštyn, toks status, kad žiūrint žemyn pradeda suktis galva. O kitoje ežero pusėje – jau visai kaip ant delno Hincovyj potok slėnis, trasa į Rysy ir į Koprovsky štit. Kviečia ir vilioja, bet kad ir kaip gaila, šiemet jau nebeteks ten nueiti.

tat-202

tat-203

tat-201

Ir štai, pagaliau, pagaliau – mes jau perėjoje! Kaip visada, nuovargį kaip ranka nuima, nes vaizdai aplink daugiau negu fantastiški – vertėjo pavargti, kad juos pamatyti.

tat-204

tat-205

tat-206

tat-207

tat-208

Kiek pailsėję, dar užsiropščiame ant nedidelio akmenuoto kalniuko šalia perėjos (kopti į Ostrva jau nebeturim nei jėgų, nei laiko – tiksliau, jėgų tai nebeturiu tik aš). Nuo ten atsiveria dar puikesni vaizdai.

tat-209

tat-210

tat-211

tat-212

tat-213

Kitoje perėjos pusėje aukštai ant Ostrvos šlaito vingiuojantis takas – sakoma, viena gražiausių Tatrų magistralės atkarpų. Taip norėtųsi nueiti iki tolimojo posūkio ir pamatyti, kas yra kitoje kalno pusėje. Bet tam, deja, irgi nebeturime laiko…

tat-214

tat-215

tat-216

Skaudama širdim dar sykį pažvelgiu į Tatrų magistralę, į Koprovsky štit, ir dabar jau tikrai metas grįžti atgal prie ežero.

tat-217

Leistis žemyn – daug greičiau negu kopti į viršų, bet vis dėlto užtrunkame beveik valandą. Palei ežerą susitinkame su apačioje paliktais kompanjonais – jie, pasirodo, irgi šiek tiek palypėjo šlaitu aukštyn, nepaisant mūsų „mažėlio“ nuovargio ir skaudančios kojos, ir turėjo galimybę pasigrožėti puikia panorama. Taigi, visi daugmaž patenkinti, nors ir kažkiek gaila planuotos, bet taip ir neįveiktos trasos.

tat-218

tat-219

tat-220

tat-221

Prieš grįždami į trobelę (ten tikimės gauti arbatos prieš kelionę žemyn link Štrbske pleso) dar norime aplankyti Symbolicky Cintorin – simbolines kapinaites miške ant kalno šlaito, netoli ežero. Jos skirtos Tatruose žuvusių alpinistų atminimui, o taip pat tų, kurie kilę iš Tatrų, bet žuvę kituose kalnuose. Iki kapinaičių – maždaug 15 minučių aukštyn miško taku. Nežinau, ko iš jų tikėjausi, bet tai, ką pamačiau, mane pritrenkė. Vien jau tai, kad tų memorialinių lentelių ten tiek daug…

tat-222

tat-223

tat-224

tat-225

Labai dviprasmiški jausmai apima ten bevaikštant. Liūdna, ir baisu, ir gaila – juolab dauguma žuvusiųjų visai dar jauni žmonės – bet visgi neapleidžia mintis, kad jie žuvo siekdami savo svajonės, ir kad gal tai nėra taip beprasmiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ypač tiems, kurie patys neturi tos kalnų bacilos. Ir vis skamba ausyse eilutės iš Vysockio dainos apie kalnus, iš seno rusų filmo „Vertikalė“ (vyresni skaitytojai gal prisimena šį niekuo neypatingą filmą – išgarsinio jį tik Vysockio dainos, beveik iškart tapusios kultinėmis):

И пусть говорят – да, пусть говорят!
Но нет – никто не гибнет зря,
Так – лучше, чем от водки и от простуд.
Другие придут, сменив уют
На риск и непомерный труд,
Пройдут тобой не пройденый маршрут…

Koplytėlėje dega žvakės, vazose pamerktos gėlės, o ant grindų – monetos. Netoliese pakabintas skelbimukas prašo paaukoti jau nepamenu kiek centų kapinaičių išlaikymui (jas prižiūri Tatrų nacionalinis parkas, TANAP).

tat-226

Pritilę leidžiamės atgal prie ežero, o ten jau leidžiasi saulė, auksu dažo ežero paviršių ir tolimas kalnų viršūnes. Labai gražu ir truputį liūdna…

tat-227

tat-228

tat-229

tat-230

Popradske Pleso trobelėje vakarieniauja triukšminga žygeivių kompanija, dalijasi šiandien nueitos trasos įspūdžiais ir rytdienos planais. Mes gi pasiimam arbatos ir susėdame lauke, su vaizdu į ežerą ir į ką tik įveiktą perėją. Bet ilgai užtrukti negalime, nes jau pusė devynių, o mums dar reikia per mišką grįžti į Štrbske Pleso. Atgal einame beveik valandą, pakeliui dar vis pasigrožėdami paskutiniais per šias atostogas kalnų ir slėnio vaizdais. Paskutinį kilometrą per mišką įveikiame jau beveik sutemose, o kol ateinam iki mašinos, jau ir visai sutemsta, nors dar tik pusė dešimtos. (Beje, už parkingą šįkart teko susimokėti viešbučio recepcijoje, nes šlagbaumas buvo nuleistas.) Į savo laikinus namus parvažiuojame kaip niekad vėlai, beveik pusę vienuolikos, gerokai pavargę, bet labai patenkinti paskutiniąja savo diena kalnuose. Lietus pakoregavo mūsų paskutinės dienos planus, bet visai jų sugadinti nepajėgė!

tat-231

Vietoj pabaigos

Savaitė Tatruose prabėgo labai greitai ir buvo daug įspūdingesnė nei tikėjausi – o tikėjausi, jei atvirai, nedaug. Visada lyg ir norėjau pamatyti Tatrus, bet apsisprendžiau važiuoti iš esmės dėl to, kad kitaip šią vasarą būčiau likusi be atostogų. Be to, čia juk kalnai – į juos aš visada noriu. Bet prieš atvažiuodama galvojau, kuo jau čia tie Tatrai mane gali nustebinti, juk išvaikščiotos ir Alpės, ir Pirėnai, ir Apeninai, būta Anduose, Atlase, Uolėtuosiuose kalnuose – Tatrai tikrai nebus kažkuo ypatingi. Kaip aš klydau! Tatrai – gal ir nelabai aukšti, bet labai rimti kalnai, dauguma trasų juose – tikrai ne iš pačių lengviausių. Čia yra ką veikti ne tik pradedantiems, bet ir labiau patyrusiems žygeiviams. Net ir alpinistams iššūkių netrūksta, simbolinės kapinaitės prie Popradske Pleso – tylus, bet patikimas liudininkas. O ir grožiu Aukštieji Tatrai nenusileidžia jokiems kitiems kalnams – ypač kai jie išvaikščioti savomis kojomis ir nemažai prakaito išlieta, kad pasiektum ir savo akimis pamatytum tuos nepakartojamus vaizdus.

Taigi, noriu palinkėti visiems, kas dar nebuvo Tatruose, ir tiems, kas ketina sugrįžti: gerų jums trasų! Būkite saugūs, ir patirkite tą fantastišką, su niekuo nesulyginamą jausmą: „ir aš ten buvau, ir aš tai patyriau!“. O aš vis dar tikiuosi kada nors sugrįžti…

tat-232

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>