Pirmąkart Amerikoje: Vakarų pakrantė

2007-ųjų vasaros pradžioje pirmąkart keliavome po Jungtines Amerikos Valstijas. Pamatyti norėjosi daug, bet galiausiai pasirinkome vakarinę pakrantę ir per tris su puse savaites nuomotu automobiliu apsukome didelį lanką per tris valstijas, maršrutu San Francisco – Monterey – St Louis Obispo – Joshua Tree nacionalinis parkas – Phoenix – Apache Trail – Flagstaff – Didysis Kanjonas – Las Vegas – Mirties slėnis – Mammoth Lakes – Yosemite nacionalinis parkas – Tahoe ezeras – San Francisco. Nuolat judėjom iš vietos į vietą, kiekviena diena atnešdavo ką nors naujo – kitokį kraštovaizdį, kitokį klimatą, kitokius potyrius. Į pabaigą jau pradėjau beveik pavargti nuo to nesibaigiančio įspūdžių srauto, o vėliau, peržiūrinėjant nuotraukas, vis užklupdavo ta pati mintis: negi aš tikrai savo akimis visa tai mačiau?

Įspūdžių gausa ir įvairove tikrai neteko skųstis: San Francisco su nežmoniškai stačiomis gatvelėmis, atvirais tramvajais, kur gali kaboti ant laiptelio, įsikibęs į medinę atramą, Aukso Vartų tiltu, kuris vis tiek sužavi, nors jau ir matei tiek daug jo nuotraukų; rūkais apsisiautę Kalifornijos pakrantės kalnai ir jų papėdėje dūžtančios melsvai žalsvos vandenyno bangos su baltų putų keteromis; Joshua Tree nacionalinio parko dykumų peizažas, kaktusai, Joshua medžiai, auksaspalvės uolos, tolumoje virpanti karšto oro migla ir nuostabus mėnulio patekėjimas vidury dykumos, važiuojant tuščiu keliu; Arizonos kanjonai, kraujo raudonumo uolos, tokios pat spalvos dulkės ir kaubojiškų filmų romantiką primenantys peizažai; Didžiojo Kanjono magija, kuri stiprėja su kiekviena ten praleista valanda ir pasiekia kulminaciją, skrendant virš kanjono malūnsparniu saulei tekant, kai nuo atsiveriančio peizažo didybės beveik norisi verkti; Las Vegas – dirbtinis blizgesys ir visas vaizduotės ribas pralenkiantis kičas, kondicionuota, pritemdyta, tarsi už laiko ribų egzistuojanti kazino atmosfera (laikrodžių ten nerasi) ir beveik fiziškai į veidą smogiantis dykumos karštis išėjus į gatvę, nuo vietinės Eifelio bokšto kopijos matomi tolumoje stūksantys atšiaurūs kalnai ir lošimo beprotybė (kaip gerai, kai ją stebi tik iš šalies!); kvapą gniaužianti Mirties Slėnio tuštuma, didžiulio išdžiūvusio druskos ežero akinantis švytėjimas, beveik nepakeliamas karštis ir neįprastas, ant neįmanomo ribos balansuojantis saulės nudeginto peizažo grožis; ir tik už poros valandų kelionės – Yosemite nacionalinis parkas, beveik 40 laipsnių (Celsijaus!) žemesnė temperatūra, po kelionės dykumomis beveik skauda akis nuo žolės žalumo, stebina upelių ir šaltinių skaidrus ir neišsenkantis vanduo, o kur dar Yosemite slėnį supantys didingi kalnai, kriokliai, didžiulės sekvojos, po kuriom stovėdama pasijaučiau tokia maža… Kelionės pabaigoje – nuostabaus mėlynumo Tahoe ežeras, jaukus mažutis kotedžiukas pušyne, švieži vafliai ir keksiukai su mėlynėmis tingiems pusryčiams, o atsipalaidavimui – pasikarstymas be jokio tako mišku apaugusiais stačiais kalnų šlaitais šalia skaidraus kaip stiklas kalnų ežeriuko. Ir vėl atgal į San Francisco, pro šalį slenka auksaspalvės Kalifornijos kalvos, o mūsų jau laukia lėktuvas. Tos kelios savaitės pralėkė kaip sapnas…

San Francisco

Kelionę pradėjome pažintimi su San Francisco. Po šį miestą klaidžiojom šiek tiek apduję nuo jet lag (vis dėlto laiko skirtumas – 9 valandos). Atskridom popiet (mūsų laiku – vidurnaktį), į vakarą jau norėjosi tiesiog ant šaligatvio griūti ir miegoti, negelbėjo nei labai skanus cheesecake pyragaitis, nei sūriu jūros vėju dvelkiantis San Francisco oras. Ankstyvos vakarienės metu vos neužsnūdau įbedusi nosį į lėkštę, o kitą rytą abu prabudom nesvietiškai anksti ir aštuntą ryto jau buvom nemažai apvaikščioję. San Francisco man pasirodė netikėtai jaukus, o labiausiai įsiminė nepaprastai stačios gatvės ir nostalgiški atviri tramvajai, kuriais galima važinėti, viena ranka įsikibus į atramą ir viena koja kabant ant paskutinio laiptelio.

usw-1

usw-2

Dar įsiminė rūke paskendusios Aukso vartų tilto arkos (rytinis rūkas išsisklaidė tik po kelių valandų) ir jomis besileidžianti tilto remonto brigada su visa alpinistų įranga. Ir puikus vegetariškas restoranas, Greens, su vaizdu į garsųjį tiltą – net ir man, ne vegetarei, ten buvo labai skanu.

usw-5

usw-6

usw-7

Dailiųjų menų rūmai (Palace of Fine Arts) vandenyno pakrantėje esančiame parke – čia vaikščiojome pirmąjį rytą San Franciske.

usw-4

Saloje vidury įlankos – garsusis Alcatraz kalėjimas.

usw-3

Egzotiškieji San Francisco gyventojai:

usw-8

usw-9

Ramiojo vandenyno pakrantės kelias (Pacific Highway One)

Iš San Francisco patraukėme į pietus link Monterey ir San Louis Obispo. Šiai pakrantės atkarpai paskyrėme dvi dienas (pakeliui nakvojome motelyje prie Monterey), nes norėjome iki soties pasigėrėti vaizdais. Važiavome pačia vandenyno pakrante vingiuojančiu Pacific Highway One keliu. Vaizdai vėrėsi vienas už kitą gražesni, ypač kai pasiekėme Big Sur apylinkes.

usw-10

usw-11

usw-17

usw-18

usw-19

Atskirai verta paminėti “17 Mile Drive” maršrutą prie Monterey bei šio pakrantės ruožo pažibą – vienišą kiparisą (Lone Cypress).

usw-12

usw-13

usw-14

usw-15

usw-16

Dar vienas smagus prisiminimas – pakrantėje tysantys ruoniai netoli San Louis Obispo (kvapelis, tiesa, nekoks, kai arčiau prieini).

usw-20

usw-21

San Louis Obispo apsistojome gana keistame viešbutyje, Madonna Inn. Pasirinkome jį būtent dėl jo savotiškumo. Iš lauko viešbutis primena baltą mezginiuotą daugiaaukštį vestuvinį tortą, o viduje kiekvienas kambarys įrengtas vis kitaip, ir viskas yra šiek tiek (arba labai, kaip pažiūrėsi) over the top. Mes specialiai nesirinkom kambario, ir jau neprisimenu, kaip mūsiškis vadinosi, bet jame dominavo rožinė spalva, netgi klozetas bei kriauklė vonios kambaryje buvo su rožinėm gėlytėm. Viešbučio restorane irgi karaliavo visi įmanomi rožinės spalvos atspalviai. Eidama vakarienės, nepagalvojusi apsivilkau fuksijų spalvos švarkelį ir taip puikiai susiliejau su ryškiai rožine sofa, kad vyras juokavo manęs nematantis rožinėje prietemoje.

usw-22

usw-23

Joshua Tree nacionalinis parkas

Pakeliui į Joshua pravažiavome labai arti Los Angeles, bet į jį neužsukome. Kalifornijos pietinę pakrantę irgi palikome kitam kartui. O Joshua Tree nacionalinis parkas savo pavadinimą gavo nuo čia gausiai augančių trumpalapių jukų – Joshua trees. Didžioji parko dalis yra Mojave dykumoje (ir ribojasi su Kolorado dykuma), bet yra čia ir kalvotas regionas. Parke praleidome visą dieną, nuo ankstaus ryto iki po saulėlydžio. Dviems nakvynėms apsistojome netoli parko esančiame 29 Palms miestelyje. Miestelis paliko gana nykų įspūdį – betoniniai pilkai rudos spalvos namai, saulės išdeginta dykuma aplinkui, viena centrinė gatvė su visomis būtiniausiomis instancijomis (degalinės, parduotuvės, negausūs restoranai ir kt.) ir aplink tą centrinę dalį isikūrusi neišvaizdi gyvenvietė. Ir visa tai – in the middle of nowhere, iki artimausio didesnio miesto bent jau kelios dešimtys kilometrų. Sunku įsivaizduoti, ką žmonės ten veikia vakarais po darbo – ir netgi ką jie dirba. Padavėja restorane sakė, kad netoli yra karinė bazė, jos darbuotojų šeimos gyvena miestelyje.

Tai buvo mano pirmoji kelionė į dykumą, tik ji buvo visai ne tokia, kokią vaizdavausi planuodama kelionę. Dykuma man siejosi su nesibaigiančiomis smėlio kopomis be jokios augalijos, bet Joshua Tree parke tos augalijos yra visai nemažai, tik ji prisitaikiusi prie nepaprastai sauso klimato. Ypač man patiko Joshua medžiai ir Chola kaktusai. O didžiausias įspūdis is šio parko – nepaprasta, visa apimanti, absoliuti tyla. Tą dieną sutikome labai nedaug žmonių, taigi beveik visą laiką jautėmės kaip vieniši keliautojai neaprėpiamoje dykynėje.

usw-24

usw-25

usw-27

Hidden Valley (Slaptas slėnis) iš visų pusių apsuptas uolų, dėl to sunku jį visą nufotografuoti, nes nesimato tų jį supančių sienų. Kažkada čia slėpdavosi galvijų vagys su pavogtomis kaimenėmis.

usw-26

Chola kaktusai (dar vadinami teddy bear cactus) atrodo tokie minkštučiai ir švelnučiai, kad taip ir norisi paglostyti. Bet nepatarčiau mėginti!

usw-28

Flora ir fauna Joshua Tree nacionaliniam parke – netikėtai gausi ir įvairi.

usw-29

usw-30

usw-31

usw-32

usw-33

usw-34

Keys View, kalnuotoji parko dalis:

usw-35

usw-36

Saulėlydį pasitikome ant didžiulio akmens riedulio visai šalia pagrindinio per parką vedančio kelio. Buvome čia visiškai vieni.

usw-37

usw-38

Apache Trail (Apačių takas)

Po dviejų nakvynių 29 Palms atsisveikinome su Joshua Tree nacionaliniu parku (ir laikinai – su Kalifornija) ir iškeliavome link Arizonos. Trumpą sustojimą Phoenixe (atvykome ten jau pavakare) išnaudojome poilsiui, skalbimui (žinojome, kad viešbutyje bus savitarnos skalbykla) ir šopingui netoli viešbučio esančiame prekybos centre. Vienoje parduotuvėje pardavėja mane bandė įtikinti pirkti ryškiai per siauras linines kelnes, vis kartodama “it will give!” – tipo, išsitampys – o kai pasakiau, kad gal pirma numesiu porą kilų, o paskui jau pirksiu aptemptas kelnes, pareiškė: “I am fat and proud of it!” (esu stora ir tuo didžiuojuosi). Vakare pasimėgavome skania vakariene (po kelių dienų dykumoje buvo gera vėl turėti iš ko rinktis) bei naktiniu miesto gyvenimu. O rytą iškeliavome toliau – Apache Trail keliu į Flagstaff.

usw-42

Apache Trail – maždaug 40 kilometrų ilgio kelias per Prietarų Kalnus (Superstition Mountains). Šiuo keliu kažkada važinėdavo keleivius, prekes ir paštą vežančios karietos – stagecoach. Šiuo metu Apache Trail – populiari atrakcija turistams. Kelias vingiuoja giliu kanjonu, vietomis net kiek pavojinga, nes siaura, statu, ir barjerai ne visur yra, be to, dalis kelio net neasfaltuota, ne visos mašinos pravažiuoja. Aplink kalnai, uolos, šlaituose auga didžiuliai saguara kaktusai. Yra ir pora dirbtinių ežerų – Apache Lake ir Canyon Lake – paįvairinančių išdžiūvusį, saulės nudegintą peizažą.

usw-39

usw-40

usw-41

usw-43

Apache Trail pabaigoje, prie Ruzvelto ezero, aplankėme Tonto National Monument. Aukštai kalvose susiformavusiose olose 13-15 a. gyveno Salado genties indėnai. Į žemutines olas galima užlipti ir po jas pasivaikščioti, o į viršutines kopti galima tik su reindžerių palyda, ir vasarą jos būna uždarytos, nes per karšta. (Mes keliavome gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.) Pačios olos man nepaliko didelio įspūdžio, bet į jas vedantis takas tikrai įspūdingas, nors karštis buvo beprotiškas.

usw-44

Flagstaff apylinkės

Apache Trail mus atvedė į Flagstaff miestą. Gyvenome priemiestyje, jaukiame viešbutyje kiek keistu (mums) pavadinimu “Little America”. Viešbutį supo nemažas pušynas, po kurį vieną rytą pasivaikščiojome – tik pamiršome pasiimti pakankamai vandens, todėl valandos trukmės ėjimas į pabaigą tapo gana nemalonus, nes buvo labai karšta (nors nebuvo dar nei 10-os valandos) ir ėmė kankinti baisus troškulys. Flagstaffe apsistojome trims naktims, ir dvi dienas bastėmės po jo apylinkes. Aplankėme Sunset Crater, Oak Creek Canyon, Wupatki National Monument, pavažinėjom po Dažytąją dykumą (Painted Desert), pėsčiomis apsukom ratą apie Bell Rock (pasirinkome vieną iš populiarių trasų – Courthouse Butte Loop), pamirkėm kojas Oak Creek (Ąžuolų upelyje) prie Red Rock Crossing, pavakarieniavome Sedonoje. Tikrai ne viską aplink pamatėm, bet tai, ka matėm, buvo labai įspūdinga.

Sunset Crater. Nors praėjo jau tūkstantis metų nuo ugnikalnio išsiveržimo, gyvybė į šią pelenų zoną grįžta labai lėtai.

usw-45

usw-46

usw-47

Wupatki – viena iš daugelio šiame regione esančių apleistų 12-13 a. indėnų gyvenviečių Dažytosios dykumos (Painted Desert) pakraštyje.

usw-48

usw-49

usw-50

Oak Creek Canyon (Ąžuolų upelio tarpeklis).

usw-51

usw-52

usw-53

usw-54

Upelyje smagu ir išsimaudyti:

usw-55

Bell Rock (Varpo uola):

usw-56

Courthouse Butte Loop – 4.5 mylių ilgio žiedinė trasa, prasidedanti ir pasibaigianti prie Bell Rock. Mes ir vėl pasiėmėm per mažai vandens (tiesiog jo reikia daug daugiau negu atrodo) ir pabaigoje jau tenorėjom tik kuo greičiau grįžti į mašiną ir atsigerti. Karštis nežmoniškas – vis dėlto dykuma! Bet eiti buvo tikrai verta.

usw-57

usw-58

usw-59

usw-61

usw-60

usw-62

usw-63

Red Rock Crossing. Ši vaizdinga vieta figūruoja keliose dešimtyse filmų apie Laukinius Vakarus.

usw-64

usw-65

Artėjant prie Sedonos:

usw-66

usw-67

Grand Canyon (Didysis kanjonas)

Iš Flagstaffo mūsų maršrutas vedė į Didįjį Kanjoną. Pakeliui dar sustojome apžiūrėti “Planes of Fame” aviacijos muziejaus. Sustojom daugiau dėl to, kad jau buvo pabodę mašinoje sėdėti, bet muziejus pasirodė esantis visai įdomus ir tikrai vertas trumpos viešnagės.

usw-68

usw-69

Jau popiet pasiekėme savo nakvynės vietą – Tusayan miestelį šalia pietinio kanjono pakraščio – ir pasidėję daiktus iškart nuskubėjome prie kanjono. Ši vieta buvo beveik pačiame mano “noriu pamatyti” sąrašo viršuje, taigi laukiau su didžiuliu susijaudinimu, kada gi pagaliau pamatysiu tuos nuostabius vaizdus. Atvažiavom prie Mather Point jau į pavakarę – žmonių pilna, mašinų gausybė, jau ne tik aikštelėse, bet ir pakelėm pristatyta, grūstis baisiausia… Šiaip ne taip radę kur pastatyti mašiną, atėjom prie kanjono pakraščio, pasižvalgėm, nusifotografavom – ir mane apėmė gana stiprus nusivylimo jausmas. Galvojau sau tyliai: “Tai čia ir yra tas nuostabusis kanjonas? Pakeliui jau mačiau gražesnių, tik tiek, kad šitas didesnis!”

usw-70

usw-71

Bet tas pirmasis įspūdis buvo apgaulingas. Didžiojo Kanjono žavesį įvertinau po geros valandos, kai leidžiantis saulei ėmė pamažu keistis ir mirguliuoti po kojom plytinčios bedugnės spalvos. Porą valandų neskubėdami pasivaikščiojom, pasidairėm, prisėdę ant uolų pasigėrėjom ilgėjančiais šešėliais ir besikeičiančia spalvų gama – ir jau galėjau nuoširdžiai pasakyti: “Man čia pradeda labai patikti!”

usw-72

usw-73

usw-74

usw-76

Kitam rytui buvo suplanuota beveik valandos kelionė malūnsparniu virš kanjono. Nemoku net apsakyti per tą skrydį patirtų įspūdžių, bet tai buvo vienas gražiausių kelionės momentų. Labai nemėgstu amerikiečių visur vartojamo žodžio awesome, bet ko gero jis geriausiai tiktų įvardinti tam jausmui, kuris apima žiūrint į šitokią gamtos didybę.

usw-77

usw-78

usw-79

usw-80

usw-81

usw-82

Pasidairę į kanjoną iš paukščio skrydžio, visą likusią dieną praleidome jo pietiniame pakraštyje (Southern Rim). Šiek tiek palipom žemyn Bright Angel trasa (juo galima nusileisti iki paties kanjono dugno, bet net patyrusiems žygeiviams tam prireikia kelių valandų), o paskui ėjom kanjono pakraščiu į vakarus palei Hermit Trail taku. Tako ilgis – apie 11 km, galima važiuoti autobusu arba eiti pasirinktas atkarpas pėsčiomis, nes pakeliui yra ar ne aštuoni autobuso sustojimai. Mes nuėjom didžiąją maršruto dalį pėsčiomis, tik paskutinę dalį nuvažiavom, nes buvom jau pavargę. Pasivaikščiojimas buvo nuostabus, o turistų minios išnyko jau po pirmojo kilometro, liko tik kiti tokie patys ėjikai kaip mes, bet ir jų nedaug buvo. O vaizdai vėrėsi vienas už kitą gražesni, tad vis prisėsdavom ant kokios uolos – ir pailsėti, ir pasigrožėti vis besikeičiančiomis kanjono panoramomis.

usw-83

usw-84

usw-85

usw-86

usw-87

usw-88

usw-89

Iš Hermit’s Rest autobusu sugrįžom į centrinę apžvalgos aikštelę ir tada jau automobiliu pasukom į rytus, link Desert View.

usw-90

usw-91

Dieną pabaigėm palydėdami saulę netoli Navajo Point. Ten buvo beveik tuščia, nes dauguma turistų patraukė į Desert View, stebėti saulėlydžio nuo ten įrengtos apžvalgos aikštelės. O mes įsitaisėme ant uolos su nuostabiu vaizdu, ant kitos uolos už kelių šimtų metrų sėdėjo dar viena pora, o daugiau aplink nebuvo nei gyvos dvasios. Taip ir sėdėjom beveik dvi valandas, stebėdami spalvų ir šešėlių žaismą kanjono uolose ir bedugnėse. Rytuose raudonai žėrėjo saulės nušviestos uolos, vakaruose driekėsi migla apsitraukę pastelinių spalvų kalvų kontūrai, aplink tvyrojo beveik absoliuti tyla ir ramybė. Stebuklingai gražus Didysis kanjonas tokiais momentais, kai leidi sau tyliai ir ramiai juo pasigėrėti.

usw-92

usw-93

usw-94

Las Vegas

Po dviejų dienų atsisveikinome su Didžiuoju kanjonu (nors dar taip norėjosi nusileisti Bright Angel taku į kanjono dugne esančią Phantom Ranch, paplaukioti Kolorado upe, pamatyti dar vieną saulėlydį… ech, daug ko dar norėjosi, bet nebebuvo kada) ir pasukome link Nevados ir Las Vegas. Pakeliui pravažiavome ir Hoover’io užtvanką, bet ji man nepasirodė labai įspūdinga.

usw-95

Taigi – Las Vegas. Šį reiškinį (ne miestą, o būtent reiškinį) vieną kartą tikrai verta pamatyti (nors sugrįžti aš nejaučiu poreikio). Kalbu ne apie kazino ir visą lošimo industriją, nes lošėja niekada nebuvau, o ir šį kartą Las Vegase nieko neišlošiau, tik pralošiau kelis dolerius. Mane labiausiai pritrenkė didžiųjų Las Vegas kazino gigantomanija ir architektūrinio kičo užmojis, jei galima taip išsireikšti. Paminėsiu tik kelis: Luxor su didžiule juodo marmuro piramide, kurios viduje telpa visas kazino ir viešbutis; Paris Las Vegas – su Eifelio bokštu (tiesa, gerokai mažesniu už originalą), Triumfo arka, Operos rūmais ir a la Paris gatvelėmis pastato viduje; Caesar´s Palace su romėniškų intejerų kopijomis ir didžiuliu Trojos arkliu; Venetian – su Rialto tilto ir San Marko aikštės bokšto kopijomis bei dengta mini Venecija su gatvelėmis, kanalais, gondolomis ir gondoljerais, iš visų plaučių plėšiančiais itališkas daineles. Juodas kičas nuo pradžios iki pabaigos, bet kičas su užmoju ir dėmesiu detalėms; viskas tiksliai nukopijuota, tvarkingai sudėliota – tokia daili mažutė mini Europa. (Kam amerikiečiams važiuoti į Europą ar Egiptą, jei jie gali nuvažiuoti į Las Vegas – arčiau, pigiau, geriau!) Dar būtinai reikėtų paminėti Luxor viešbutyje įrengtą Tutanchamono kapavietės kopiją – nėra tik garsiosios auksinės kaukės, o šiaip viskas vietoje, nieko netrūksta. Žodžiu, pakliuvus į Las Vegas, tiesiog nežinai, ar baisėtis, ar juoktis, ar žavėtis tais architektūriniais “šedevrais” – žavėtis jei ne dėl gero skonio (apie jį, deja, kalbėti netenka), tai bent jau dėl užmojo ir fantazijos. Labai sunku nupasakoti nemačiusiam, reikia pačiam pamatyti. Tiesa, apie žavėjimąsi aš juokauju, bet ir pasibaisėti nesugebėjau – beliko nusišypsoti ir dar kartą ištarti trafaretinę frazę: “Tik Amerikoje…”

usw-96

usw-98

usw-97

usw-99

usw-100

usw-101

Naktiniai Las Vegas vaizdai nuo vietinio Eifelio bokšto apžvalgos aikštelės. Šis spindintis miestas-miražas iš visų pusių apsuptas karščiu alsuojančios nesvetingos dykumos…

usw-102

usw-103

usw-104

Mirties slėnis

Po dviejų nakvynių Las Vegase iškeliavome toliau, link Mirties slėnio.

usw-105

usw-106

Mirties slėnis man buvo kažkas nepaprasto – be galo keistas, beveik kaip mėnulio, peizažas, tuščios erdvės, kvapą užimantis karštis, akinamo baltumo druskožemiai, tolumoje virpanti karšto oro migla, kai žvelgi į slėnį nuo Dantės viršukalnės… Rūsti, nesvetinga, bet kartu labai graži ir kerinti vieta. Beje, keliauti po Mirties slėnį patariama žiemą, nes tada ten būna normali temperatūra, apie 20 laipsnių Celsijaus. Vasara gi yra ne sezono metas, nes temperatūra siekia 40-50 laipsnių, keliautojų mažai, ir didžioji dalis negausių viešbučių užsidaro. Bet mes būtinai norėjome pamatyti šią ypatingą vietą, taigi rizikavom. Kažkuria prasme buvo netgi įdomiau, nes pamatėme būtent tą ekstremaliąją Mirties slėnio pusę ir supratome, kodėl jis taip vadinasi.

usw-107

O su viešbučiu Mirties slėnyje buvo taip: važiuojam per dykumą, ir staiga tolumoj pasimato pastatų grupė – galvojam, jau čia turėtų būti ir mūsų viešbutis. Privažiuojam, vienoj pusėj parduotuvė ir degalinė, kitoj – salūnas ir gal dešimt ilgų lentinių žalsvai pilkų barakų. Žvilgtelėjom ir važiuojam toliau, o toliau – nieko, tik dykuma. Pasižiūrėjom vienas į kitą, ir abu kartu: “Tai kur viešbutis???” Pasirodo, tie barakai ir buvo mūsų viešbutis, tiksliau, motelis. Nors šiaip kambariui nieko netrūko, juolab kad gavome deluxe variantą. O liuksas kame? Ogi tame, kad kambaryje yra geriamo vandens kranas, taigi ištroškus nereikia eiti į lauką, kur yra bendro naudojimo kranas.

usw-108

Netoli viešbučio driekiasi balto smėlio kopų ruožas – Mesquite Dunes.

usw-109

usw-110

usw-111

Vienintelis didesnis miestelis (gal greičiau jau kaimelis) – Furnace Creek, turintis netgi mini muziejų ir palmių oazę. Čia vieną vakarą sustojome pavakarieniauti.

usw-112

usw-113

Mosaic Canyon (Mozaikinis kanjonas) – jo sienos tikrai labai primena iš įvairių spalvų sudėliotą mozaiką.

usw-114

usw-115

usw-116

Twenty Mule Team Canyon (20 mulų kanjonas):

usw-117

Natural Bridge Canyon (Natūralaus tilto kanjono) ilgis – apie mylia, o jo viduryje stovi akmeninė arka, tarsi tiltas, jungiantis kanjono sienas. Nuo įėjimo į kanjoną, kur palikome mašiną, iki to “tilto” – mažiau nei pusė mylios; atstumas niekinis, bet aš jo neįveikiau, pusiaukelėje turėjau sustoti ir palaukti, kol vyras nueis iki arkos ir grįš. Nors esu dar jauna ir visiškai sveika, bet nuo karščio pradėjo baladotis širdis, pykinti ir temti akyse (buvo apie +43 laipsniai Celsijaus).

usw-118

usw-119

Kitą rytą, nepaisydami karščio, užsikorėme į Dantės kalno viršūnę. Ten buvo šiek tiek vėsiau ir galėjome kiek atsikvėpti. O po mūsų kojomis plytėjo druskožemis.

usw-120

usw-121

usw-122

Dar vienas labai gražus Mirties slėnio kampelis – Zabriskie Point:

usw-123

usw-124

usw-125

usw-126

Badwater – žemiausia ir karščiausia Mirties slėnio vieta (85 m. žemiau jūros lygio ir 47 laipsniai Celsijaus skalėje). Druskožemis užima didžiulį plotą, ir vėsiuoju metų laiku, sako, labai įdomu po jį pasivaikščioti, galima net nueiti nuo vieno slėnio krašto iki kito. Bet mes tenuėjome gal porą šimtų metrų, paskui teko grįžti į mašiną ir gaivelėtis, visu pajėgumu įsijungus kondicionierių ir litrais geriant vandenį. Tiesa, Badwater pakraštyje esančiame Visitors Centre kabojo lentelė, perspėjanti neiti į druskožemį dėl didelio karščio, bet argi tai įmanoma – atvažiuoti į tokią vietą, gal vienintelį kartą gyvenime, ir neiti?!

usw-127

usw-128

“Badwater” pažodžiui reiškia “blogas vanduo”. Vanduo, kiek jo ten yra, prisotintas druskos.

usw-129

Devil’s Golf Course (Velnio golfo aikštynas) – didžiulis plotas, panašus į suartą, bet nesuakėtą lauką, žemės paviršius pilnas duobių, o jose – druskos gumulai.

usw-130

usw-131

Slėnį supa nepaprastai gražūs ir spalvingi (tikrąja to žodžio prasme) kalnai. Vienas iš kelių, vingiuojančių per tuos kalnus – Artist’s Drive.

usw-132

usw-133

usw-134

usw-135

usw-136

usw-137

O štai ši vieta gavo Artisto paletės vardą – nesunku įsivaizduoti, kodėl.

usw-138

usw-139

usw-140

Salt Creek (Druskos upelis) – neįprastas reiškinys Mirties slėnyje, visus metus paviršiuje tekantis šaltinis. Jame veisiasi priešistorinė ir kitur jau seniai išnykusi žuvų rūšis, pupfish. Jų mums nepavyko nufotografuoti, bet užtai sutikome simpatišką driežiuką.

usw-141

usw-142

usw-143

Jau sutemus, grįžtant į viešbutį po vakarienės Furnace Creek miestelyje, patekėjo mėnulis. Netyčia atsigręžusi pamačiau kažkokį švytėjimą už kalnų, o kadangi jis nesiliovė, galiausiai sustojome pakelėje ir ėmėme laukti, kas bus toliau, nes jau susigaudėme, kad tai ne šiaip šviesa. Vaizdas buvo tikrai didingas, gaila, kad nepavyko jo pagauti ir adekvačiai perteikti nuotraukose.

Mammoth Lakes ir apylinkės

Po dviejų dienų viešnagės Mirties slėnyje, per Paramint Range kalnus pajudėjome šiaurės kryptimi, link Mammoth Lake. High Sierra kalnai atrodė visai arti, bet pasiekti juos prireikė visos dienos.

usw-144

usw-145

usw-146

Pakeliui į Mammoth Lakes trumpam sustojome prie Rock Creek ir Little Lake Valley. Po saulės išdeginto Mirties slėnio tuštumos buvo šiek tiek keista matyti šitiek žalumos ir vandens.

usw-147

usw-148

Vienoje kelio pusėje – High Sierra kalnai, kitoje – Baltieji kalnai (White Mountains), o tarp jų – Owens slėnis ir to paties pavadinimo ežeras.

usw-149

usw-150

usw-151

High Sierra kalnuose įsikūrusį Mammoth Lakes miestelį pasirinkome kaip tarpinę stotelę tarp Mirties slėnio ir Yosemite nacionalinio parko. Sustojome vienai dienai (dviem naktim). Tai populiarus slidinėjimo kurortas, bet birželio pradžioje miestelis buvo beveik tuščias, ir mums tai labai patiko. O aplinkui – labai graži gamta, kalnai ir ežerai.

usw-152

Twin Lakes (Ežerai dvyniai):

usw-153

Horseshoe (Pasagos) ežeras:

usw-154

usw-155

George ežeras:

usw-156

Mammie ežeras:

usw-157

Devil’s Postpile National Monument. Labai keistas reginys – natūraliai susiformavę šešiakampiai bazalto luitai, sunku patikėti, kad tai gamtos, o ne žmogaus rankų darbas…

usw-158

usw-159

usw-160

usw-161

The Minarets – taip vadinasi ši dantyta kalnų grandinė.

usw-162

usw-163

Pakelės vaizdai važiuojant link Mono ežero:

usw-164

usw-165

Fantastiškų formų kalkakmenio dariniai (tufa towers) Mono ežere:

usw-166

usw-167

usw-168

Pasigėrėję kalnais ir ežerais, dar nuvažiavome į Bodie kalvas apžiūrėti to paties pavadinimo apleisto miesto (ghost town). XIX a. antroje pusėje Bodie buvo klestintis miestelis, kuriame gyveno aukso ieškotojai ir visokio plauko avantiūristai. Pamažu išsibaigus aukso klodams, Bodie pamažu ištuštėjo, liko tik apleisti pastatai, smalsiems turistams primenantys anuos laikus.

usw-169

usw-170

usw-172

usw-173

usw-174

usw-175

usw-176

usw-177

usw-178

Yosemite nacionalinis parkas

Yosemite buvo viena nuostabiausių šioje kelionėje pamatytų vietų. Iš viso jų, palikusių nepaprastą įspūdį (nors visa kelionė man buvo labai įspūdinga), buvo trys – Mirties slėnis, Didysis kanjonas ir Yosemite. Didysis kanjonas labiausiai sužavėjo besikeičiančių spalvų magija saulėtekio ir saulėlydžio metu; Mirties slėnis įsiminė savo neįprastumu ir ant neįmanomo ribos balansuojančiais peizažais; na o Yosemite – tiesiog mano svajonių vieta. Gal todėl, kad labai myliu kalnus, jų grožis ir didybė šiame nuostabiame Kalifornijos kampelyje vietomis tiesiog atimdavo žadą.

Į Yosemite įvažiavome iš rytų pusės, per 3 kilometrų aukštyje esančią Tioga perėją. Baiminomės, kad dėl sniego perėja dar nebus atidaryta (buvo birželio pradžia), bet mums pasisekė, nes pavasaris tais metais buvo ankstyvas ir sniegas jau buvo nutirpęs.

usw-179

usw-180

Ellery ežeras:

usw-182

usw-183

usw-184

Tioga ežeras:

usw-185

Sustojome Tuolumnės pievose (Tuolumne Meadows) ir porą valandų paskyrėme pasivaikščiojimui po Tuolumne Meadows Wilderness. Per tas dvi valandas kitus keliautojus matėme tik parkinge, visą kitą laika atrodė, kad visuose tuose didžiuliuose plotuose esam vieni. Tyla, ramybė, tyras oras, kalnai, miškas… net gaila, kad trasa taip greit atvedė atgal prie mašinos. Beje, temperatūrų skirtumas, palyginus su Mirties slėniu (kur buvome tik prieš 3 dienas) buvo net 40 laipsnių Celsijaus skalėje: +44 ir +4. Taip taip, tose Tuolumnes pievose vietomis buvo tik 4 laipsniai šilumos, nors skaisčiai švietė saulė ir šiaip jau buvo panašu į vasarą. Kažkuriuo momentu net snyguriuoti pradėjo, kelias snaiges pagavau ant delno, nors pievose žydėjo gėlės.

usw-186

usw-187

usw-188

usw-189

usw-190

usw-191

usw-192

usw-193

usw-194

usw-195

Tenaya ežeras:

usw-196

Žvilgsnis į Half Dome kalną nuo Olmsted Point apžvalgos aikštelės:

usw-197

Pirmasis žvilgsnis į Yosemite slėnį – šiandien į jį tik iš tolo pasidairysime. Giliai slėnio dugne – Merced upė, tolumoje matosi Yosemite krioklys.

usw-198

Kitas rytas išaušo pilkas ir žadantis lietų. Apvažiavome slėnį, stabtelėjome prie Yosemite krioklio, bet dangus vis labiau niaukėsi, kalnų viršūnes nugulė pilki lietaus pritvinkę debesys.

usw-199

usw-200

usw-201

usw-202

usw-203

Kadangi visa diena žadėjo būti apniukusi ir lietinga, patraukėme į Mariposa Grove, kur auga didžiulės sekvojos. Šioje girioje praleidome visą popietę, ir jautėmės ten turbūt panašiai kaip skruzdės jaučiasi “normaliame” miške.

usw-204

usw-205

usw-206

usw-207

Kitas rytas išaušo giedras, tad pasinaudojome proga ir nuskubėjome į Glacier Point. Pakeliui į šią apžvalgos aikštelę yra viena vieta, kur stabteli visi turistai – Tunnel View.

usw-208

Nuo Glacier Point apžvalgos aikštelės, esančios daugiau nei 2 km aukštyje, ir nuo netoliese esančio Washburn Point atsiveria nenusakomo grožio vaizdai į Yosemite slėnį ir jį supančius kalnus. Half Dome kalnas, Giant Staircase (Milžiniški laiptai) kriokliai, Yosemite kriokliai, žemai slėnyje vingiuojanti Merced upė – viskas kaip ant delno!

usw-209

usw-210

usw-211

usw-212

usw-213

Ši uola man priminė žmogaus veidą iš profilio. Į kairę nuo “nosies” matyti Emerald Pool (Smaragdo šaltinis) Vernon krioklio viršuje.

usw-215

usw-214

Labai norėjosi praeiti nuotraukoje matomu uolų pakraščiu vingiuojančiu taku virš slėnio, kuris, panašu, atveda iki pat Emerald Pool – deja, neturėjom tam pakankamai laiko.

usw-216

Pasidžiaugę vaizdais pasukome atgal į slėnį, bet pakeliui dar sustojome pasivaikščioti po mišką ir patyrinėti vietinę fauną ir florą. Vėlgi, kaip ir vakar, pasivaikščiojimo metu nesutikom nei vieno žmogaus, atrodė, kad tame laukiniame miške esame vieni su gamta.

usw-217

usw-218

Grįždami vėl stabtelėjome Tunnel View apžvalgos aikštelėje. Apšvietimas jau visai kitoks, bet vaizdas tiek pat įspūdingas kaip ir anksti ryte.

usw-219

usw-220

Besidairant po slėnį nuo Glacier Point aukštumų, spontaniškai kilo idėja užkopti į Giant Staircase, iki pat aukštesniojo krioklio viršaus. Deja, jau buvo gerokai po vidurdienio, taigi nebūtume spėję įgyvendinti šio plano iki sutemų, tad teko pakoreguoti savo norus – suspėjome užkopti tik iki pirmojo krioklio, Vernal Falls, ir jo viršuje esančio tvenkinio – Emerald Pool. Kopti buvo gana sudėtinga, ypač paskutinėje atkarpoje, nes kalno šlaite, visai šalia krioklio, iškirsti laipteliai buvo labai šlapi, slidūs ir statūs. Lipant aukštyn vėjo gūsiai vis nešė vandens purslus nuo krioklio – gerai, kad turėjome neperšlampamas striukes.

usw-221

usw-222

usw-223

Pagaliau užkopėme! Smagu nuo viršaus pasidairyti į palei krioklį vingiuojantį taką. Bet juo dar teks nulipti…

usw-224

usw-225

Šiek tiek aukščiau – Emerald Pool (Smaragdinis tvenkinys, taip vadinamas dėl skaidriai žalios vandens spalvos) ir į jį įsiliejantis Silver Apron (Sidabrinė prijuostė) vandens srautas, atskubantis žemyn nuo viršutinio krioklio. Į tą viršutinį krioklį mes tik ilgesingai pasižvalgėme nuo Emerald Pool viršutinės pakrantės ir patraukėme atgal, žemyn į slėnį, nes jau artėjo vakaras.

usw-226

usw-227

usw-228

Prieš grįždami į viešbutį dar spėjome pasigėrėti saulėlydžio spalvomis Yosemite slėnyje:

usw-229

usw-230

usw-231

usw-232

Beje, Yosemite buvo gal vienintelis punktas mūsų kelionėje, kur buvo labai sunku rasti viešbutį. Viešbučiai slėnyje buvo užpildyti jau keletą mėnesių prieš kelionę, bet po ilgų paieškų pagaliau radome viešbutuką tuoj už Mariposa Gate. Per pusryčius ten būdavo eilės, o restoranų pasirinkimas vakarienei labai ribotas, ypač vegetarams (ir vėlgi būdavo didžiulės eilės laukiant staliukų). Kadangi nenorėjome tris vakarus iš eilės valgyti picą, vieną vakarą važiavome vakarienės į Mariposa miestelį. Kelias vingiavo per gilų kanjoną ir buvo labai įspūdingas – gaila, nuotrauku neturime, nes buvo jau beveik tamsu. Bet šio maršruto nebekartojome, nes sutemus važiuoti šiuo keliu nebuvo labai malonu.

Trečiasis rytas, kuomet jau reikėjo išvažiuoti iš Yosemite, kaip tyčia, išaušo nuostabus – saulė žeme ritinėjasi, danguje nei debesėlio… kiaulystės dėsnis! Mūsų laukė ilgas kelias, tad tik greitai apsukome dar vieną ratą aplink slėnį ir atsisveikinome su šia nuostabia vieta.

usw-233

usw-234

usw-235

usw-236

usw-237

Lake Tahoe

Paskutinis kelionės punktas – Tahoe ežeras (Lake Tahoe). Jam pasiekti nuo Yosemite prireikė beveik visos dienos. Važiavome labai gražiomis vietomis, iš visų pusių mus supo auksinės Kalifornijos kalvos, paskui vėl prasidėjo miškai ir ežerai. Pagaliau apie šeštą vakaro privažiavome ežerą ir trumpam sustojome prie Emerald Bay (Smaragdo įlankos).

usw-238

Dar gerą valandą pavažiavę ežero pakrante pro didesnius ir mažesnius miestelius bei daugybę šviesoforų, jau visai vakare pagaliau pasiekėme savo tikslą – Tahoe Vista miestelį. Mums dar buvo likę dvi pilnos dienos Amerikoje, per kurias ketinome pailsėti nuo visų kelionės metu patirtų įspūdžių ir niekur neskubėti. Apsistojome pušyne įsikūrusiuose Rustic Cottages. Tai buvo puiki vieta poilsiui – miške išsimėtę mediniai nameliukai, visai šalia – ežeras; tyla ir ramybė, tikras rojus pavargusiems keliautojams. Tiesa, mūsų namelis buvo toks mažas, kad net negalėjome prastumti lagamino tarp durų ir lovos galo, jį teko perkelti per lovą, o vonios kambaryje nelabai kur buvo apsisukti. Bet visa tai – smulkmenos, nameliukas buvo labai jaukus, o rytais smagu būdavo pasėdėti ant suolelio prie jo durų, mėgaujantis ryto saule.

usw-239

Tahoe ežerą supa miškais apaugę kalnai, arba, kaip ten sakoma, wilderness. Kalnų žygių mėgėjų laukia Tahoe Rim Trail, daugiau nei 160 mylių ilgio trasa aplink ežerą. Jei nėra laiko nueiti visą trasą, galima rinktis kurią nors iš daugelio jos atkarpų. Mes gi pirmąją dieną nusprendėm pasivaikščioti po Desolation Wilderness netoli nuo Emerald Bay.

usw-240

usw-241

Šiam pasivaikščiojimui reikėjo specialaus leidimo – wilderness permit. Leidimą galima pasiimti iš tam skirtos dėžutės tako pradžioje (toje pačioje dėžutėje paliekant nurodyto dydžio mokestį). Kai išsiėmę leidimą pasukome akmenuotu taku link Eagle Lake, po geros valandos prie upelio sutikome grupę reindžerių – vienas jų mus užkalbino ir paskui lyg tarp kitko pasiteiravo, ar turime leidimą.

usw-242

usw-243

usw-244

Nuo Eagle ežero takas suko atgal, bet mums dar buvo negana – nusprendėm pabūti avantiūristais ir ėmėm ropštis šlaitu aukštyn, vos įžiūrimu takeliu, tikėdamiesi, kad tas takelis tuoj tuoj susijungs su kokiu didesniu taku, kuris mus vėl parves į trasos pradžią. Šlaitas vis statėjo, takelis vis siaurėjo, kelią nuolat pastodavo nuvirtę medžiai ir didžiuliai akmenys… po geros valandos nusprendėm, kad su laukine gamta geriau nejuokauti, juolab mūsų turimas žemėlapis nebuvo labai smulkus. Jau ketinom sukti atgal, kai pamatėm iš kitos pusės ateinantį vyriškį. Apsidžiaugėm, kad jis gal žinos kelią – deja, paaiškėjo, kad jis to paties tikėjosi iš mūsų! Neliko nieko kito, kaip tik grįžti atgal. Bet vis tiek likom labai patenkinti tuo savo neplanuotu žygiu be kelio ir takelio.

usw-245

usw-246

usw-247

usw-248

Kitą dieną automobiliu apvažiavome ežerą, pakeliui vis sustodami pasigėrėti vaizdais.

usw-249

usw-250

usw-251

usw-252

usw-253

Na ir štai, išaušo jau paskutinis mūsų kelionės rytas. Susikrovėme lagaminus, atsisveikinome su ryto migla apsisiautusiu Tahoe ežeru ir išvažiavome į San Francisco, kur mūsų laukė ilgas skrydis namo. Kaip ir visi geri dalykai, taip ir ši puiki kelionė baigėsi, liko tik nuotraukos, įspūdžiai, suvenyrai ir gražūs prisiminimai. Nei kiek neperdėdama galiu pasakyti, kad tai buvo viena įspūdingiausių mūsų kelionių (o keliaujame mes daug). Kada nors dar sugrįšime į Ameriką – gal į Rocky Mountains, gal prie Didžiųjų ežerų, o gal į Rytinę pakrantę – dar nežinau, kur ir kada, bet grįšime tikrai tikrai!

usw-254

Vietoj pabaigos: įvairūs pastebėjimai

Kaip kontrastas nepaprastam gamtos grožiui, gerokai pribloškė ir nuvylė pravažiuoti Amerikos miestai ir miesteliai – dauguma jų tokie nedailūs, nejaukūs, pastatyti be jokios fantazijos, rūpinantis, atrodo, tik kad būtų daugiau mažiau patogu. Ilga nyki gatvė, abiejose jos pusėse parduotuvės, garažai, greito maisto įstaigos, kontoros (visa tai pastatuose, daugiau primenančiuose pašiūres ar sandėlius) – va jums ir miestelio centras. Jei reikėtų tuos miestelius apibūdinti vienu žodžiu, pasirinkčiau ugly (bjaurus). Kita vertus, man labai patiko San Francisco, savotiškai jaukus pasirodė Phoenix (jei didmiestis gali būti jaukus), neblogą įspūdį paliko Monterey, St Louis Obispo, Flagstaff – šiuose miesteliuose yra bent jau keletas jaukių gatvelių, kur pasijusdavau beveik kaip senoje geroje Europoje. (Dabar galvoju, gal tai ir buvo mano klaida, kad nesąmoningai Amerikoje vis ieškojau Europos?)

* * * *

Labai krito į akis (ir pradžioje labai erzino) beveik absoliutus šaligatvių nebuvimas. Nuo viešbučio iki artimiausio restorano vakare gal ir galėtum nueiti, nes nelabai toli, bet negali, nes šaligatvio nėra, o gatve švilpia mašinos. Ne tik nejauku eiti, bet ir nepatogu. Tai ir važiuoji, nors ir tik kelis šimtus metrų.

* * * *

Kadangi keliavom iš vietos į vietą, vakarieniauti tekdavo restoranuose. Dažnas restoranas iš išorės atrodė taip, tarsi viduje būtų kokia nušiurusi lindynė, taigi iš pradžių nedrįsdavom ir eiti. Bet kai įeini vidun (kažkur valgyti taigi reikia!), ten labai švaru, jauku ir malonu. Po kurio laiko išmokom nespręsti pagal išorę. Beje, per tą beveik mėnesį nei vieną kartą nebuvo taip, kad iš restorano išeitume nepatenkinti vakarienės kokybe, net ir labiausiai turistų apgultose vietose maistas, kaip taisyklė, būdavo skanus ir gerai paruoštas. Kas be ko, superkaloringas, bet čia jau kita tema. Riebalų, sviesto ir cukraus Amerikoje negailima, kaip ir padažo. Vienam restorane visi patiekalai buvo tiek užpilti pomidorų padažu (šiaip jau labai skaniu), kad daugiau jokio skonio ir nesijautė, tik tas padažas. Porcijos dažniausiai didžiulės, aš jų beveik niekada neįveikdavau. Na o ko nesuvalgai, tą reikia neštis namo – mes vis nustebindavom padavėjus, atsisakydami kartoninės dėžutes atliekoms susidėti.

* * * *

Užsisakius karštą patiekalą, dažnai prie jo dar priklauso (kaip atskiras patiekalas) salotos arba sriuba. Niekaip negalėjau prie to priprasti. Aš gi kepsnį užsisakiau, o ne kepsnį su sriuba! O dar kai tas maistas toks kaloringas, tai neretai tekdavo po vakarienės ir vaistukų griebtis. Galiausiai pradėjom rinktis restoranus (jei tik būdavo įmanoma) su “international cuisine”. “International” šiuo atveju reiškia – maistas, tinkamas užsieniečiams. Kaip taisyklė, mažesnės porcijos, daug mažiau riebalų ir padažų. O nuėjus į amerikietišką restoraną, tai jau žinai, ko laukti – bus skanu, bet paskui kentėsi. Tikras stebuklas, kad tokiomis sąlygomis sugebėjau nepriaugti svorio! Tiesiog kiekvieną dieną turėdavau sau priminti, kad nereikia tiek daug valgyti, kad nebūtina ištuštinti lėkštę. Ypač pasirinkus buffet variantą, nesvarbu, ar priešpiečiams, ar vakarienei, kyla pagunda prisikrauti pilną lėkštę, o paskui dar vieną. Juolab nemažai kitų lankytojų taip ir darydavo. Niekur, beje, neteko matyti šitiek daug nutukusių žmonių. Kai sakau “nutukusių”, kalbu ne apie “normaliai” storus žmones, kurių visur pakanka, bet būtent apie nežmoniškai nutukusius, su per visas siūles besiverčiančiais lašinių kalnais, ne einančius, o krypuojančius kaip antys, nes jau nebepaneša savo svorio.

* * *

Dar viena keistenybė, pratęsiant maisto temą – restoranuose and staliuko beveik visada būdavo padėtos dvi šakutės ir vienas peilis. Kodėl neduoda antro peilio??? Taip, žinau, kad amerikiečiai valgo kitaip negu europiečiai – jie maistą iš pradžių susipjausto, paskui perima šakutę į dešinę ranką ir peiliu daugiau nebesinaudoja. Bet vis tiek juk priklausytų užkandėlei ir karštam patiekalui padėti po atskirą peilį?

* * *

Maža, bet maloni detalė – restorane visada gausi vandens (Europoje dažniausiai turi jo paprašyti, o kartais – ir atskirai sumokėti). Paskui jau ką užsisakysi atsigerti, tai tavo reikalas, bet vandens visada atneš. O užsisakius kokio nors gaivaus gėrimo, gali jo išgerti tris – keturias stiklines, o mokėsi tik už vieną, europiečiui tai labai neįprastai atrodo. Tik va ledukų galėtų būti mažiau, man nuo jų dantys atšaldavo, ypač tais atvejais, kai pakliūdavom į kiek prašmatnesnį restoraną ir negaudavom šiaudelio prie gėrimo. Vanduo, beje, nežmoniškai chloruotas – aš jo beveik negalėjau gerti. Ir kava, ir arbata, o kartais ir gaivieji gėrimai (jei jie ne iš butelio, o iš aparato) turėjo tą chloro prieskonį. Brrrr… Žinau, kad mes Olandijoje išlepinti – čia vandenį apdoroja ultravioletiniais spinduliais, chloras išvis nenaudojamas. Bet tokio chloruoto vandens kaip Amerikos vakaruose, dar niekur neteko gerti.

* * *

Pietūs (lunch) kartais sukeldavo problemų, ypač nacionaliniuose parkuose. Mums Europoje taip įprastų kioskelių ir mažų parduotuvėlių prie parkų įėjimų ar pakelėse, Amerikoje matyti beveik neteko. Jei jau išsiruošei visai dienai į gamtą, tai pasiimk su savim ir krepšelį su pikniku, kitaip liksi alkanas. Geriausiu atveju benzino kolonėlėj nusipirksi kokį šokoladą ar čipsų pakelį. Po kurio laiko įpratom prieš išvažiuodami įsimesti ką nors pietums.

* * *

Labai gerą įspūdį paliko įvairiausiose aptarnavimo įstaigose dirbančių žmonių mandagumas, draugiškumas ir per kraštus trykštanti gera nuotaika. Nors dėl tos geros nutaikos kartais kildavo klausimas: negi jie tikrai visi tokie laimingi ir patenkinti? O ir ta amerikietiško pasisveikinimo formulė: “Hello, how are you?” mane iš pradžių šiek tiek erzino, kol pripratau. (Sunku patikėti, kad viešbučio administratoriui ar benzino kolonėlės darbuotojui tikrai rūpi, kaip man sekasi, tai kam tas tuščias klausimas, į kurį dar ir atsakyti reikia?) Iš kitos pusės, labai malonu, kai restorane tave aptarnauja malonūs, paslaugūs ir geros nuotaikos padavėjai, nors būdavo kartais ir kuriozinių situacijų. Pvz., restorane prie Lake Tahoe padavėja atnešė mums salotas: “There is your salad, a nice salad, yes!”. Pasijutau, lyg man vėl būtų penkeri. Kitame restorane padavėjas kas dešimt minučių visų klausinėjo, ar jie “happy”. Paprasto linktelėjimo ar “yes, thank you” neužtekdavo, jis norėjo išgirsti išsamų atsakymą į savo klausimą!

* * * *

Prieš kelionę labai nerimavau, ar nebus problemų imigracijoje, nes buvau prisiklausiusi istorijų, kaip lietuvių ten neįleidžia, kaip klausinėja ir bando pagauti meluojant, ir kokie išvis nedraugiški JAV pasieniečiai. Tad likau šiek tiek apstulbusi, kai pasienietis visai draugišku tonu uždavė keletą nereikšmingų klausimų, uždėjo štampą pase ir su šypsena ištarė: “Welcome to the USA!” Buvau tiek apstulbusi, kad net neprisimenu, ar pasakiau ačiū!

* * * *

Kol nepabuvojau Amerikoje, nesuvokiau, kokia maža yra Europa. Taip, ji labai graži, romantiška, įvairialypė, su turtinga istorija, pilna tiek kultūros, tiek gamtos lobių, bet… tokia maža, tokia kamerinė, kai palygini ją su Amerika! Klajojant po Amerikos “laukinius Vakarus”, bene didžiausią įspūdį paliko būtent erdvės pojūtis, žinojimas, kad prieš mane plytintys laukiniai tyrai tęsiasi šimtus kilometrų, ir kad už jų – dar visas žemynas. Great open spaces – nuvalkiotas, bet labai taiklus posakis!

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>