Alpių takais: savaitgalis su Mini


Artėjant vasarai, mane vėl apėmė kalnų ilgesys. Tikrų, rimtų kalnų, su baltomis sniego kepurėmis, su svaigiais aukščiais ir plačiais vaizdais. Liepą galėjau pasiimti savaitę atostogų, taigi beliko pasirinkti, į kuriuos kalnus traukti. Loteriją laimėjo Chamonix Mont Blanc slėnis – pirmiausia dėl to, kad galima greitai ir patogiai ten nuvykti (lėktuvu į Ženevą, o iš ten autobusiuku į Šamoni). Kad ten yra daugybė puikių trasų, jau žinojau iš ankstesnių vizitų. Šįkart suplanavau aštuonių dienų viešnagę – savaitgalį man kompaniją palaikys vyras, o pirmadienį atskris draugė ir mudvi praleisime dar penkias dienas kalnuose.

Kelionė prasideda nelabai smagiu nuotykiu – vos pakilus lėktuvui, sugenda viena iš dviejų navigacijos sistemų. Taisyklės draudžia be būtino reikalo skristi tik su viena, taigi apsisukame ir grįžtame į Schiphol oro uostą. Laimei, tai yra „naminis“ KLM oro uostas – navigacija labai greitai pakeičiama (tiesiog išimama iš kito lėktuvo) ir galime vėl pakilti. Į Ženevą atvykstame dviem valandom vėliau nei planuota, bet vis dėlto dar tą patį vakarą. Automobilių nuomos punkte mūsų laukia smagus siurprizas – savaitgaliui gauname elegantišką juodos spalvos Mini Cooper! Super mašinytė, ir po kalnus ji „bėgioja“ vikriai ir greitai – gaila tik, kad man neteks jos išmėginti, nes nuomos sutartis sudaryta tik vienam vairuotojui.

chamonix-1

Šamoni pasiekiame jau visiškai sutemus. Apsukame gal penkis ratus apie miestelį, kol pagaliau randam savąjį viešbutį – nuorodos pasibaigia būtent tada, kai jų labiausiai reikia. Skandinaviško tipo medinėm lentutėm apkaltas viešbutis jaukus ir patogus, pusryčiai gausūs ir skanūs, o pats geriausias kambario atributas – fantastiškas vaizdas iš balkono. Kas rytą čia gersiu kavą ir gėrėsiuosi kalnais.

chamonix-2

chamonix-3

Oras žada būti geras abi savaitgalio dienas, taigi suplanuojame du žygius aukštai kalnuose. Šeštadienį važiuojame iki netolimo Les Houches kaimelio (8 km nuo Šamoni) ir gondoliniu keltuvu kylame iki Bellevue stoties. Bellevue, apie 1700 metrų aukštyje, prasideda kelios įvairaus sudėtingumo trasos, bet mums šįkart rūpi Mont Blanc Tramway – per kalnus nutiestu siauruoju geležinkeliu važinėjantis traukinukas, per valandą pakylantis nuo 584 iki 2372 metrų aukščio. Žiemą traukinuko maršrutas pasibaigia Bellevue stotelėje, o vasarą jis rieda toliau ir aukščiau, iki Nid d‘Aigle stoties. Vasaros sezonas prasideda kaip tik šį šeštadienį – mums pasisekė!

chamonix-4

chamonix-5

Nusipirkę vienpusį bilietą iki Nid d‘Aigle, kartu su negausiu būreliu kitų turistų laukiame traukinuko. Jų šiuo maršrutu važinėja iš viso trys, kiekvienas vis kitos spalvos, ir visi turi vardus  - Anne, Marie ir Jeanne. Vardus jie gavo 1956 m., kai garvežius šioje linijoje pakeitė elektriniai traukiniai. Pasakojama, kad tuometinis Mont Blanc Tramway savininkas turėjo keturias dukras, jų vardais ir planavo pavadinti traukinius, bet ketvirtasis traukinys, deja, taip ir liko tik planuose. Ketvirtoji dukra turėjo jaustis nuskriausta…

chamonix-7

Žaliasis traukinukas, išleidęs būrį žygeivių, nupūškuoja žemyn, o mes netrukus sėdame į jau beveik pilną iš apačios atriedėjusį mėlynąjį. Vietų “teisingoje” pusėje, su vaizdais į slėnį, nebegauname, tenka dairytis ir fotografuoti per kitų keleivių galvas. Traukinukas lėtai kyla aukštyn, aplinkui veriasi puikios kalnų panoramos – vien dėl jų verta važiuoti šiuo maršrutu.

chamonix-6

chamonix-8

chamonix-9

Po maždaug 20 minučių pasiekiame Nid d‘Aigle. Čia traukinio bėgiai baigiasi. Pagal pradinį planą šis kalnų siaurukas turėjo pasiekti 3,8 km aukštyje esančią Aiguille du Goûter viršukalnę – deja, darbus sustabdė Pirmasis pasaulinis karas, o jam pasibaigus geležinkelis taip ir nebuvo pratęstas.

chamonix-10

chamonix-11

Nid d‘Aigle prancūziškai reiškia “Erelio lizdas”. Pavadinimas nestebina, kai pamatai, kokiame svaigiame aukštyje yra ši vieta. Nuo traukinio stotelės kalno šlaitu vigiuojantis takelis netrukus atveda prie Nid d’Aigle kalnų trobelės. Čia galima pavalgyti, galima ir pernakvoti. Alpinistai čia pradeda Monblano šturmą viena iš klasikinių trasų. Mes gi stabtelime kavos puodeliui saulėtoje terasoje. Vietoj deserto – kalnų vaizdai!

chamonix-162

chamonix-12

chamonix-13

Netoli Nid d‘Aigle trobelės – Bionassay ledynas. Vaizdingas takelis lėtai vingiuoja aukštyn, eiti nesunku, tad ilgai neužtrunkame – po gerų 15 minučių pasiekiame ledyno papėdę. Takelis pasibaigia atsirėmęs į statų šlaitą. Vyras prisėda pamedituoti su kalnų vaizdais, o aš lipu tuo šlaitu aukštyn – man būtinai reikia pasižiūrėti į ledyną iš arčiau!

chamonix-14

Šlaitas labai status, jokio aiškaus tako nesimato, vietomis tenka ropštis aukštyn visom keturiom, iš po kojų byra žvyras ir smulkūs akmenėliai… Porąkart net suabejoju, ar tikrai saugu čia kopti, bet pamatau dar porą atsargiai aukštyn besikabarojančių žmonių ir sakau sau, kad jeigu jie gali, tai galiu ir aš.

chamonix-15

Gerokai paplušėjusi (ir truputį išsipurvinusi) pagaliau pasiekiu siaurą kalno keterą. Šalia – murzinai pilkas Bionassay ledynas. (Tiesą sakant, tikėjausi kažko įspūdingesnio…) Kitoje pusėje veriasi erdvūs vaizdai į kalnus ir slėnius.

chamonix-18

chamonix-19

Visai netoli šlaitu laipioja kalnų ožys, ibex – jam nei motais, kad čia statu ir akmenuota.

chamonix-16

chamonix-17

Leistis tuo šlaitu žemyn nei kiek ne lengviau – takas vietom toks status, kad beveik norisi sėsti ir čiuožti žemyn, tik naujų žygio kelnių, nors jau ir išpurvintų, šiek tiek gaila. Maždaug pusiaukelėje pamatau, kad takelis vingiuoja žemyn iki pačios pašlaitės (kažkaip sugebėjome jį pražiopsoti ateidami iki ledyno krašto) – apsidžiaugiu, kad visgi nereikės ridentis žemyn be proto stačiu šlaitu.

chamonix-21

chamonix-164

chamonix-20

Nuo ledyno vėl grįžtame prie Nid d’Aigle trobelės. Mūsų planas – pėsčiomis grįžti į Bellevue stotį (dėl to ir traukinio bilietą pirkome tik į vieną pusę). Aukščio skirtumas – apie 700 metrų, žygis turėtų užtrukti porą valandų. Takas nelengvas, vietomis net ir labai status, tai nutolstantis, tai ir vėl priartėjantis prie ledyno. Pakeliui randam ir grandinių, ir virvių, ir metalinių laiptų, ir medinių kopėčių. Nieko labai sudėtingo, bet yra ką veikti. Užtai vaizdai aplink nuostabūs! Būtent apie tokius kalnų žygius svajojau visą žiemą, nekantriai laukdama vasaros.

chamonix-22

chamonix-23

chamonix-24

Jau kiek žemiau nusileidus, takelis vėl atveda beveik prie ledyno krašto. Tik ledyno čia jau nebėra – nutirpo, liko tik didžiulė žvyruota įduba, primenanti išdžiūvusią upės vagą.

chamonix-163

chamonix-25

chamonix-26

Status takas pagaliau išsilygina, sušvelnėja – nusileidžiame į didžiulį žalią slėnį. Netrukus pasiekiame takų sankryžą. Jei būtų ūpo, dar galėtume kopti į Col de Tricot – iki tolimos perėjos vingiuojantį įspūdingą taką matėme ir pro traukinio langą, ir gurkšnodami kavą Nid d’Aigle trobelėje. Užtruktume tik porą valandų. Bet gal šiai dienai žygių jau užteks, juk dar net nepasiekėme Bellevue. Leiskimės žemyn…

chamonix-27

chamonix-28

chamonix-29

Jau visai prie pat Bellevue išnyrame iš miško ir pakliūvame į tikrą Alpių idiliją – pievoje tilindžiuoja karvių varpeliai, žydro dangaus fone švyti “adatų” (Aiguilles) masyvas, apačioje pūškuoja raudonasis Mont Blanc Tramway traukinukas. Na o mums laikas pietauti (ryte matėm, kad Bellevue kavinukė turi karštų sumuštinių) ir leistis žemyn į Les Houches. Diena buvo puiki!

chamonix-30

chamonix-31

Sekmadienis, kaip ir žadėta, saulėtas ir šiltas. Šokame į Mini ir vėl riedame per slėnį, tik šįkart į kitą pusę, iki Argentiere miestelio (apie 8 km nuo Šamoni, kaip ir Les Houches). Les Grands Montets gondoliniu keltuvu pakylame į 3300 m aukštį. Čia dar visiška žiema – aplink sniegas ir ledas, tik giliai slėnyje matosi sodri vasaros žaluma. Iškart traukiu iš kuprinės striukę – šalta ir pučia stiprus vėjas. Yra dvi apžvalgos aikštelės, nuo viršutinės atsiveria 360 laipsnių panoraminis vaizdas. (Gaila, panoraminę nuotrauką patingėjome padaryti…) Tiesiai virš apžvalgos aikštelės, pietų pusėje, stūkso didžiulis sniegu padengtas kalno šlaitas, po jį kopinėja keli alpinistai, iš tolo labiau panašūs į juodus taškus ant baltos sniego paklodės. Normaliomis sąlygomis į sniego ruožą kalno papėdėje leidžiama eiti visiems pakilusiems į šią kalnų stotį (net tokia pramoga reklamuojama turistinėse brošiūrose – “sniego parkas vidurvasarį”), bet dabar išėjimas uždarytas, o ant vartelių kabo skelbimas, kad sniego paviršius nestabilus ir eiti ant šlaito galima tik turint specialią įrangą.

chamonix-32

Vakaruose – Monblano masyvas. Interneto šaltiniai nemelavo, vaizdas į Monblaną nuo čia tikrai beveik įspūdingesnis nei nuo Aiguille du Midi stoties. Kita vertus, nuo Aiguille du Midi Monblanas atrodo ranka pasiekiamas – o iš čia žiūrint, jau nekyla tokių iliuzijų.

chamonix-33

chamonix-34

Šiaurinėje aikštelės pusėje – snieguotas žemyn besileidžiantis šlaitas, Šamoni slėnis giliai apačioje ir gražuoliai kalnai kitoje pusėje. Jei pasiseks, rytoj juos pamatysiu iš arčiau.

chamonix-35

chamonix-36

Iš rytų vaizdą į slėnį riboja iš ledyno dugno iškilusių aukštų uolų grupė. Jos labai populiarios tarp laipiojimo uolomis mėgėjų. Ir dabar, mums bežiūrint, uolų viršūnėje vienas po kito pasirodo nuo ledyno pusės pakilusi grupelė alpinistų. Netrukus jie uolėta ketera ateina iki apžvalgos aikštelės ir susėda ant žemės išsipainioti iš savo virvių ir karabinų. Veidai pavargę, bet visi šypsosi ir švyti tyliu pasitenkinimu, įveikę nelengvą trasą.

chamonix-37

chamonix-38

Ir galiausiai pats gražumas (jei neskaičiuoti Monblano!) – pietryčių kryptimi saulėje švytintis akinančio baltumo Argentiere ledynas Aiguilles masyvo papėdėje.

chamonix-40

chamonix-39

Gražu be galo be krašto, bet juk ne tik pasidairyti į kalnus čia atvykome. Kiek apšilę ir atsigėrę kavos Les Grands Montets kavinukėje (pyragaitis su mėlynėmis buvo labai skanus!) leidžiamės keltuvu žemyn iki Lognan stoties 2 km aukštyje ir pradedame žygį iki Argentiere ledyno. Nuo “Pointe de Vue” apžvalgos aikštelės, esančios visai šalia ledyno, galima iš arti pamatyti ledo stulpus – seracs. Takas nėra sudėtingas, bet visą laiką kyla aukštyn. Aplink – žalios Alpių pievos, skambiai čiurlenantys upeliukai, bekraštis mėlynas dangus…

chamonix-42

chamonix-41

chamonix-43

Pagaliau, už dar vieno posūkio, prieš mus iškyla Argentiere ledynas. Viršuje jis akino savo baltumu, čia gi dominuoja pilka ir melsva spalvos. Ir vėl, kaip ir Bionassay vakar, taip ir šis ledynas iš apačios atrodo purvinas ir toks, kaip čia pasakius, “nešviežias”. Vidurvasaris vis dėlto…

chamonix-44

Man, kaip visada, rūpi palypėti kiek aukščiau – nuo tako matosi netolimas kalniukas ir kryžius jo viršūnėje, nuo ten tikriausiai atsiveria vaizdai į kitą ledyno pusę. Kiek pailsėjusi ropščiuosi aukštyn. Šlaitas labai status, bet netrukus pasiekiu kalvos viršūnę – ir ten randu ne kryžių, o trasos ženklą, sakantį, kad iki mūsų žygio tikslo, Pointe de Vue, dar 15 minučių kelio! O mes manėme, kad tas gražusis vaizdas ten žemai jau ir buvo tai, dėl ko čia ėjome.

chamonix-45

chamonix-46

Įveikus dar vieną nedidelį kalniuką, takelis išsilygina ir kurį laiką vingiuoja palei ledyną. Vaizdai gražūs, eiti smagu – kol prieinu platų sniego ruožą. Už jo – akmenų sangrūdos, takelis beveik statmenai leidžiasi žemyn, apačioje, prie pat ledyno, matau per sniego lauką einančių žygeivių grupę, o dar toliau takas vėl vingiuoja aukštyn stačiu kalno šlaitu. Aš ten gal irgi norėčiau, bet esu viena, neturiu specialių batų ėjimui per gilų sniegą, netgi trekingo lazdos, ir tos neturiu. Nusprendžiu, kad jau užteks man šiandien vaizdų, ir pasuku atgal. Truputį gaila, kad taip ir nepasiekiau Pointe de Vue apžvalgos aikštelės, na bet telieka ji kitam kartui – juk reikia, kad būtų dėl ko sugrįžti!

chamonix-47

chamonix-50

chamonix-49

Nusileidimas stačiu šlaitu užtrunka beveik ilgiau nei kopimas aukštyn. Nieko keisto – leistis tokiom sąlygom visada sunkiau negu kilti, nes yra realus pavojus paslysti ir nusiridenti žemyn, jei ne taip pastatysi koją.

chamonix-48

Atgal grįžtame kitu taku, pro kiek žemiau esančią Refuge de Lognan kalnų trobelę. Ją pasiekiame po gero pusvalandžio. Mus pasitinka du didžiuliai šunys ir vizgindami uodegas palydi į kiemą. Žolėje prie skardžio stovi keli staliukai, tik vienas iš jų užimtas. Meniu negausus, bet yra keli karšti patiekalai. Išsirenkame croûte, nelabai žinodami, kas tai yra – iš aprašymo panašu į karštą sumuštinį. Pasirodo, tai užkepėlė – baltu vynu sulaistyta česnakinė duona, ant jos pridėta kumpio (man) arba grybų (vyrui), ir viskas dosniai užberta Gruyere sūriu. Labai skanu! Ir labai sotu.

chamonix-51

chamonix-52

Puikiai papietavę žalių kalnų fone, pradedame paskutinį žygio etapą, atgal iki keltuvo stoties. Manėme, kad ši dalis bus nuobodi, bet takas nepaprastai vaizdingas, o ir kliūčių pakeliui netrūksta – ne kartą tenka bristi per taką pastojusius kalnų upeliukus ir ropštis per didžiulius akmenynus. Pasiekę Lognan stotį, keltuvu leidžiamės žemyn į Argentiere. Galėtume ir pėsčiom žemyn nulipti, bet status ir akmenuotas takas šįkart mūsų nevilioja – jau ir taip šiandien prisivaikščiojom!

chamonix-54

chamonix-53

chamonix-55

Vakar mums nelabai pasisekė su vakariene – buvo tik pusėtinai skanu. Šįvakar, bevaikštant po jaukias Šamoni gatveles, akis užkliūva už La Moraine restorano. Aš išsirenku tradicinį Savojos Alpių patiekalą, tartiflette – bulvių, spirgučių ir Reblochon sūrio užkepėlę. Dieviškai skanu! Nors tai gal labiau žiemiškas patiekalas, bet išalkusiems po ilgio žygio tikrai rekomenduoju! Po vakarienės dar pasivaikštome po Šamoni, pasigrožime aukštai virš slėnio stūksančiomis baltomis kalnų viršūnėmis ir vienbalsiai nusprendžiame, kad savaitgalis buvo tobulas. O manęs juk dar visa savaitė nuotykių laukia!

chamonix-165

chamonix-166

 

2 thoughts on “Alpių takais: savaitgalis su Mini

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>