Alpių takais: Šamoni slėnio balkonai

Savaitė kalnuose pamažu eina į pabaigą. Buvo puikus savaitgalis, buvo svaigus solo žygis ir kelios lietingos dienos. Kalnuose visko būna – tuo jie ir žavūs, kad visiškai nenuspėjami.

Penktadienis. Orai Šamoni slėnyje pagaliau ateina į protą – ryte mus pasitinka ryški saulė, skaidriai mėlynas dangus, apkraštuotas lengvais pūkuotais debesėliais, ir baltai pasidabinę kalnai. Per pastarąsias tris dienas ten aukštai nemenkai pasnigo.

chamonix-105

chamonix-106

Šiai dienai esame suplanavę dviejų dalių žygį. Pirmiausia Planpraz/Brevent keltuvu pakylame į Planpraz stotį 2 km aukštyje (tą pačią, kurioje aš jau buvau pirmadienį). Žvelgiu į viršuje stūksantį Le Brevent kalną ir apima nostalgija prisiminus, koks puikus buvo anas žygis. Bet nėra čia ko dūsauti – jei pasiseks, šiandien mūsų laukia nei kiek ne prastesnis nuotykis!

chamonix-109

chamonix-107

chamonix-108

Pirmasis etapas – dviejų valandų žygis iki kitos keltuvų stoties, La Flegere. Ši trasa dar vadinama Le Grand Balcon Sud (Didysis Pietų balkonas) – mat takas eina beveik horizontaliai kalno šlaitu, be jokių ryškių aukščio skirtumų (nors, kaip visada kalnuose, netrūksta pakilimų ir nusileidimų) ir žygeivius nuolat lydi puikūs kalnų vaizdai kitoje slėnio pusėje, tarsi iš balkono dairantis.

chamonix-110

chamonix-111

chamonix-112

chamonix-114

chamonix-113

Dangus virš slėnio šįryt pilnas spalvingų parasparnių. Šamoni turizmo agentūrų languose mačiau ne vieną pasiūlymą išbandyti skrydį su instruktoriumi. Šįkart nėra tam laiko, bet kada nors labai norėčiau pamėginti!

chamonix-115

chamonix-119

Diena graži, takas puikus, vaizdai nuostabūs, tik žmonių gerokai per daug – po trijų lietingų dienų, matyt, visi išėjo į trasą. Bet tai tik smulkmena. Draugė beveik šokinėja iš džiaugsmo, pagaliau sulaukusi tikro kalnų žygio, aš irgi apimta euforijos, kad vėl esu savo stichijoje, aukštai kalnuose.

chamonix-116

chamonix-117

chamonix-118

chamonix-122

Po kažkelinto posūkio pagaliau pamatome La Flegere stotį. Atrodo, jau visai arti, bet atstumai kalnuose apgaulingi – teks dar gerokai paėjėti, kol ją pasieksime.

chamonix-120

chamonix-121

chamonix-125

Trasa tikrai puiki ir verta visų gerų atsiliepimų, kuriuos buvau apie ją radusi, kai planavau kelionę ir bandžiau išsirinkti geriausias Šamoni slėnio trasas. Panoraminiai vaizdai mus lydi praktiškai visą kelią, tik kelis kartus takas trumpam įsuka į pavėsingą miškelį. Miško šiame aukštyje nedaug, o štai žydinčių azalijų laukymių – kiek akys užmato!

chamonix-124

chamonix-123

chamonix-126

chamonix-127

chamonix-128

Pasiekę La Flegere, kiek pailsime, pasilepiname kava ir pyragaičiu su mėlynėmis, o tada dairomės L‘Index slidinėjimo keltuvo. Laikas pradėti antrąjį šios dienos žygio etapą! Atviru keltuvu pakilsime į 2,4 km aukštį (500 metrų skirtumą gerokai greičiau ir paprasčiau įveikti keltuvu nei savomis kojomis), iš ten eisime iki Lac Blanc (Baltojo ežero) ir nuo ežero leisimės atgal į La Flegere. Sakoma, kad tai vienas gražiausių maršrutų Šamoni slėnyje. Žygis turėtų užtrukti apie 3 valandas.

chamonix-129

chamonix-130

Atsisėdę į keltuvą, iškart sužvarbstame ir puolame traukti iš kuprinių striukes – kiaurai košia žvarbus kalnų vėjas, šalta kaip žiemą!

chamonix-131

chamonix-132

Viršuje žiemos įspūdis dar stipresnis – labai šalta ir visur aplink sniegas. Sniegas dengia ir link Lac Blanc vedantį taką. Kiek paabejoję, visgi nusprendžiame eiti – vakar nusipirkome po medinę trekingo lazdą, ji pagelbės einant per sniegą, o jei taps per sudėtinga, grįšime atgal.

chamonix-133

chamonix-134

chamonix-136

Iš pradžių eiti per sniegą visai smagu – takas ne per daug status, jei slysteli, lazda padeda išlaikyti pusiausvyrą, o vaizdai aplink tokie, kad vis norisi sustoti ir akis pasitrinti, pasitikrinti, ar nesapnuoji.

chamonix-138

chamonix-137

chamonix-139

chamonix-140

chamonix-135

Jau beveik pusiaukelėje prieiname statų šlaitą, padengtą storu sniego sluoksniu. Sniege išmintas platus takas – iš pradžių jis eina horizontaliai (net ir šioji tako dalis neatrodo labai patikimai), o kiek toliau pradeda leistis stačiu snieguotu šlaitu žemyn. Draugė iškart supasuoja ir pareiškia, kad toliau neis. Aš norėčiau pabandyti, nes matau, kad kiti žygeiviai sėkmingai tą šlaitą įveikia. Ką daryti?

chamonix-141

Galiausiai susitariame, kad draugė grįš į La Flegere ir lauks manęs ten, o aš mėginsiu pasiekti ežerą – iki jo gal pusvalandis ėjimo telikęs. Priėjusi žemyn vedančią snieguoto tako atkarpą, lėtai žingsnis po žingsnio leidžiuosi žemyn ir jau gailiuosi, kad nepasukau atgal. Staiga paslystu ir nučiuožiu šlaitu žemyn. Vos spėju išsigąsti, ir sniego paklodė atsiremia į mažiau statų akmenuotą šlaitą, kuris ir sustabdo mano čiuožimą žemyn. Kiek apsvaigusi sėdžiu sniege, prie manęs pribėga priešinga kryptimi ėjęs vyriškis, padeda atsikelti, paklausia, ar viskas gerai. Apsičiupinėju – lyg ir viskas vietoje, niekas nesulūžę, nieko nepamečiau. Klausiu, ar pakeliui į ežerą dar bus tokių sniego ruožų. Jis sako, bus, gal keturi, bet labai nesudėtingi, šitas pats stačiausias. Nepatikliai į jį pasižiūriu, bet nusprendžiu visgi eiti toliau ir pati įsitikinti. Kitas sniego ruožas tikrai nesudėtingas, pereinu jį pasišvilpaudama, bet netrukus prieinu dar vieną, gana statų. Užlipti aš juo užlipsiu, bet žemyn tai jau tik ant užpakalio čiuožti beliktų. Be to, kas žino, kas laukia toliau, gal dar statesnis sniego laukas? O jei ir pasieksiu ežerą, tai ar galėsiu nusileisti iki La Flegere tuo kitu taku, kaip planavau? Gal ten irgi gilus sniegas? Trumpai paabejojusi nusprendžiu, kad šiai dienai nuotykių užteks, o ežerą gal pamatysiu kitą kartą. Prisėdu ant didžiulių akmenų prie skardžio krašto suvalgyti gabaliuką šokolado ir atgauti jėgas – juk dar reikės grįžti per sniegą iki keltuvo. Aplink taip gražu, kad jau ir ežero nebegaila.

chamonix-142

chamonix-143

Netrukus vėl pasiekiu tą statųjį snieguotą šlaitą. Kai lipau juo žemyn, tai atrodė, kad aukštyn lipti bus daug lengviau, o dabar jau atrodo kitaip, ir neramu, ar vėl nepaslysiu. Man ten bestovint, šlaitu žemyn vikriai nusileidžia du britai ir stabteli paklausti manęs, ar daug sniego priekyje laukia. Įsikalbam, ir kai pasakau, kad paslydau leisdamasi šiuo šlaitu žemyn, vienas jų pasisiūlo padėti man užlipti į viršų. Aš einu pirma, jis iš paskos, prilaikydamas mane už kuprinės, jei paslysčiau. Taip daug saugiau!

chamonix-144

Pasiekusi saugią tako dalį, keliskart padėkoju gerajam britui už pagalbą ir jau be jokių nuotykių grįžtu iki L‘Index keltuvo. Pakeliui sutinku vyriškį, kuris manęs prancūziškai klausia, ar ėjau iki ežero (aš jam angliškai atsakau, kad neverta eiti, nes per daug sniego), o paskui jau angliškai teiraujasi, ar aš ne japonė! Japone manęs dar niekas niekada nevadino – matyt, akiniai nuo saulės ir ant akių užsmauktas kapišonas sukuria tokią iliuziją?

Vėl nusileidusi į La Flegere (bilieto neturėjau, bet keltuvus prižiūrintis vyrukas tik pamojo ranka – lipk!) susirandu saulės voniom besimėgaujančią draugę, atstovim beveik pusvalandžio eilę prie keltuvo (Prancūzijoje – ilgasis šventinis savaitgalis, nors ir aptemdytas ketvirtadienio vakarą Nicoje įvykusio teroristinio išpuolio) ir grįžtame į slėnį. Nuo apatinės keltuvo stoties dar gabaliukas kelio iki mūsų viešbučio, bet ūksmingas takelis palei šniokščiančią upę visai smagus. Šamoni vėl karaliauja vasara, lietaus kaip nebūta, gatvės pilnos žmonių, mėlyno dangaus fone švyti Baltasis Kalnas – Monblanas. Prisėdame jaukiame gatvės bare ir aplaistome puikią dieną dar vienu Aperol Spritz kokteiliu. Nuo šiol šis gėrimas man visada asocijuosis su Prancūzijos Alpėmis ir su Šamoni slėniu.

Tą vakarą dar išmėginame tradicinį Savojos regiono patiekalą – raclette. Mums atneša didžiulę lėkštę plonai supjaustytos jautienos, kitą tokią pat lėkštę Reblochon de savoie sūrio, šalia pastato nedidelę geležinę krosnelę su anglimis. Vakarienę tenka gamintis pačioms – ant grilio kepa jautiena, apačioje ant metalinių padėkliukų su medinėmis rankenomis lydosi sūris. Skanu, tik darbo daug, ir žiopsoti nėra kada, kad neprisviltų mėsa ar sūris per kraštus neišbėgtų. Nusprendžiam, kad mums visgi labiau patinka kitas savojietiškas patiekalas – tartiflette, sūrio ir bulvių užkepėlė.

Greičiau nei norėtųsi ateina šeštadienis – paskutinė šios kalnų avantiūros diena. Skrydis iš Ženevos – tik pusę aštuonių vakaro, taigi turime dar bent pusdienį kalnuose. Jį ketiname paskirti dar vienam įspūdingam žygiui, nuo Plan d‘Aiguille keltuvo stoties iki Montevers geležinkelio stoties šalia Mer de Glace ledyno. Ši trasa geriau žinoma Le Grand Balcon Nord vardu (Didysis šiaurinis balkonas) ir yra labai populiari. Ne ką mažiau populiari ir Aiguille du Midi apžvalgos aikštelė saulėtą šeštadienio rytą, tik mes kažkaip sugebėjom pamiršti šią svarbią smulkmeną. Nusipirkus bilietus, eilės į keltuvą tenka laukti dar beveik pusantros valandos (bilietai sunumeruoti, kilti aukštyn gali tik toje keltuvo kabinoje, kurios numeris yra ant tavo bilieto). Nesvarbu, kad mums reikia tik pusiaukelę pasiekti – keltuvas tas pats, tai ir laukti tenka kartu su visais. Plan d‘Aiguille (2,3 km aukštyje) pasiekiame ir žygį pradedame beveik dviem valandom vėliau nei buvome planavę. Laiko turėtų užtekti, bet nebegalime jo gaišti fotopauzėms, pailsėjimams ir meditacijoms su gražiais vaizdais.

chamonix-145

chamonix-146

chamonix-147

Aš šiuo maršrutu jau esu ėjusi spalio mėnesį prieš keletą metų – tada gal buvo net smagiau, nes kalnai buvo pilni rudens spalvų ir žmonių buvo gerokai mažiau. Bet takas ne mažiau puikus ir dabar, ir vaizdai tokie pat svaigūs.

chamonix-148

chamonix-149

chamonix-161

chamonix-160

chamonix-150

chamonix-151

chamonix-152

Daugiau nei valandą mūsų takas pamažu leidžiasi žemyn (su neišvengiamais kalnuose nedideliais pakilimais), kol staiga atsiremia į aukštą statų kalno šlaitą. Kopti aukštyn kepinant vidudienio saulei nelabai smagu, gerai tik, kad kopimas neilgas, nors ir nežmoniškai status. Apsidžiaugiame, kai dar gerokai prieš viršūnę takas pasuka į šoną ir vėl grįžta į horizontalią padėtį, tik jau gerokai aukščiau. Kalno šlaitas čia labai akmenuotas ir be žmogaus įsikišimo būtų visiškai nepraeinamas. Iš didžiulių akmenų luitų sudėliotas takelis vingiuoja tarp nokstančių bruknių ir žydinčių azalijų, kol pasiekiame kitą kalno pusę. Šamoni slėnio jau beveik nebematyti, atsiveria nauji vaizdai, jų centre – įspūdingasis Aiguille du Dru smaigalys. Labai norisi prisėsti ant šlaito ir tyliai pasigėrėti tuo grožiu, bet nėra kada – laikas vis labiau spaudžia.

chamonix-153

chamonix-154

chamonix-155

chamonix-156

Paskutinę tako atkarpą, zigzagais žemyn iki Montevers, jau beveik bėgte bėgam. Takas eina palei Mer de Glace ledyną, bet vaizdai truputį nuvilia – ledo beveik nebelikę, tik akmenys ir žvyras.

chamonix-157

chamonix-158

Su laiku ir vėl gaunasi tobulai – Montevers geležinkelio stotį pasiekiame likus vos porai minučių iki traukinio išvykimo (kitas bus tik po pusvalandžio). Išsigąstam pamatę didžiulę traukinio laukiančią minią, bet kažkaip visi sutelpame į kelis nedidelius vagonus, net ir atsisėsti gauname, nors ir vėl ne toje pusėje. Mažutis vikrus traukinukas vaizdingu maršrutu per 20 minučių pargabena mus į Šamoni, pakeliui suteikdamas paskutinę progą pasigėrėti kalnais. Po žygio dar planavome papietauti Šamoni, bet nebespėsime – jau už pusvalandžio turi atvykti iš anksto užsakytas ChamExpress autobusiukas, nuvešiantis mus į Ženevą. Paskutinė diena gavosi ne visai tokia kaip planavome, bet vis tiek ji buvo puiki! Kaip ir visa ši savaitė. Teisus buvo šviesios atminties Vladimiras Vysockis – geriau už kalnus gali būti tik kalnai!

chamonix-159

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>